1.

Saugios kilmės šalies koncepcija, kurios principas ir įgyvendinimas nustatyti Direktyvos 2013/32/ES ( 2 ) 36, 37 straipsniuose ir I priede, valstybėms narėms yra pagrindas nustatyti specialią tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tvarką, pagal kurią jos gali pagreitinti procedūrą ir ją vykdyti pasienyje arba tranzito zonose, remdamosi tuo, kad preziumuojama, jog prašytojams iš tokios šalies suteikiama pakankama apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos jų pagrindinėms teisėms rizikos.

2.

Dėl saugios kilmės šalies koncepcijos įtraukimo į ES teisę kilo daug klausimų, įskaitant susijusius su vertinimo, kurį šiomis aplinkybėmis atlieka valstybės narės, teisėtumu ir objektyvumu ( 3 ). Dar 1992 m., kai ši sąvoka buvo įtraukta į tarptautinę pabėgėlių teisę, Guy Serle Goodwin-Gill viename iki šiol reikšmingame straipsnyje iškėlė klausimą: „Who then is to say that countries are safe? And by whose standards? Secret men in secret rooms reading secret memos? No“ ( 4 ).

3.

Nagrinėjamose bylose keliamas būtent valstybių narių įgaliojimų ir kompetencijos apimties klausimas, susijęs su saugių kilmės šalių nustatymu, kaip ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendime Ministerstvo vnitra České republiky, Odbor azylové a migrační politiky ( 5 ). Tribunale ordinario di Roma (Romos bendrosios kompetencijos teismas) pateikti prejudiciniai klausimai šiuo atveju keliami atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, nes abu atitinkami tarptautinės apsaugos prašytojai yra trečiosios šalies, kurią Italijos įstatymų leidėjas nurodė kaip saugią kilmės šalį, t. y. Bangladešo, piliečiai ir dėl to buvo nugabenti į Gjadër vietovėje (Albanija) esantį sulaikymo centrą, kur jų prašymas buvo išnagrinėtas pagal pagreitintą „pasienio“ procedūrą ir vėliau atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ( 6 ).

4.

Pirmasis–trečiasis klausimai yra susiję su saugios kilmės šalies koncepcijos įgyvendinimu ir jais siekiama išsiaiškinti valstybių narių pareigas šiame kontekste, kad būtų užtikrinta veiksminga teisminė kontrolė, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ( 7 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, kokiu mastu valstybė narė gali teisėkūros procedūra priimtu aktu priskirti trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, jeigu tuo metu, kai tarptautinės apsaugos prašymas nagrinėjamas visapusiškai ir ex nunc, iš atitinkamos šalies kilęs prašytojas negali užginčyti tokio priskyrimo, o skundą dėl sprendimo atmesti jo prašymą nagrinėjantis nacionalinis teismas negali patikrinti to priskyrimo teisėtumo, nes neatskleidžiami informacijos šaltiniai, kuriais šis priskyrimas grindžiamas.

5.

Ketvirtasis prejudicinis klausimas susijęs su pačia sąvoka „saugi kilmės šalis“ ir juo siekiama išaiškinti Direktyvos 2013/32 I priede vartojamas sąvokas. Kadangi turimi informacijos apie bendrą padėtį Bangladeše šaltiniai rodo, kad tam tikrų kategorijų asmenims, gyvenantiems šioje šalyje, gresia persekiojimas arba didelė žala, nacionalinis teismas klausia Teisingumo Teismo, ar valstybė narė gali priskirti trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, jei tikėtina, kad dalis jos gyventojų ( 8 ) minėtoje šalyje negali pasinaudoti pakankama apsauga.

6.

Direktyvos 2013/32 18, 40 ir 42 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

7.

Šios direktyvos 31 straipsnio „Nagrinėjimo procedūra“ 8 dalies b punkte nurodyta:

„Valstybės narės gali nustatyti, kad nagrinėjimo procedūra pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas gali būti paspartinta ir (arba) pagal 43 straipsnį vykdoma pasienyje arba tranzito zonose, jeigu:

<…>

8.

Direktyvos 2013/32 36 straipsnyje „Saugios trečiosios šalies koncepcija“ nustatyta:

„1.   Trečioji šalis, pagal šią direktyvą priskirta prie saugių kilmės šalių, po atskiro prašymo nagrinėjimo gali būti laikoma saugia kilmės šalimi konkrečiam prašytojui, tik jeigu:

ir nepateikė rimtų priežasčių, kad šalis nebūtų laikoma saugia kilmės šalimi jo konkrečiomis aplinkybėmis ir dėl jo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES ( 9 ).

2.   Valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustato papildomas saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo taisykles ir reikalavimus.“

9.

Direktyvos 2013/32 37 straipsnyje „Nacionalinis trečiųjų šalių priskyrimas prie saugių kilmės šalių“ numatyta:

„1.   Tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslais valstybės narės gali palikti galioti arba priimti naujus teisės aktus, kuriais pagal I priedą būtų numatytas nacionalinis priskyrimas prie saugių kilmės šalių.

2.   Valstybės narės reguliariai peržiūri padėtį trečiosiose šalyse, pagal šį straipsnį priskirtose prie saugių kilmės šalių.

3.   Vertinimas, ar šalis yra saugi kilmės šalis, pagal šį straipsnį yra pagrįstas keletu informacijos šaltinių, įskaitant visų pirma kitų valstybių narių, [Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (EUAA) ( 10 )], UNHCR, Europos Tarybos ir kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų informaciją.

4.   Valstybės narės praneša [Europos] Komisijai, kurias šalis priskyrė prie saugių kilmės šalių pagal šį straipsnį.“

10.

Šios direktyvos 46 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą [2011/95], bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

<…>“

11.

Direktyvos 2013/32 I priede „Priskyrimas prie saugių kilmės šalių, taikant 37 straipsnio 1 dalį“ nustatyta:

„Šalis laikoma saugia kilmės šalimi, kai, atsižvelgiant į teisinę padėtį, teisės aktų taikymą demokratinėje sistemoje ir bendras politines aplinkybes, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, kaip apibrėžta Direktyvos [2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės.

Atliekant šį vertinimą, turi būti atsižvelgta, inter alia, į tai, kokio masto apsauga nuo persekiojimo ar netinkamo elgesio užtikrinama:

12.

2008 m. sausio 28 d.Decreto legislativo n. 25 – Attuazione della direttiva 2005/85/CE recante norme minime per le procedure applicate negli Stati membri ai fini del riconoscimento e della revoca dello status di rifugiato (Įstatyminis dekretas Nr. 25 „Direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), įgyvendinimas“ ( 15 ), iš dalies pakeisto Decreto-legge n. 158 – Disposizioni urgenti in materia di procedure per il riconoscimento della protezione internazionale (Dekretas įstatymas Nr. 158 „Skubios nuostatos dėl tarptautinės apsaugos suteikimo“) ( 16 ), priimtu 2024 m. spalio 23 d. ( 17 ), 2bis straipsnio 1–4 dalyse numatyta:

„1.   Taikant Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius kriterijus ir remiantis iš kompetentingų tarptautinių organizacijų pateiktų informacijos šaltinių gautais duomenimis, saugiomis kilmės šalimis laikomos šios šalys: Albanija, Alžyras, Bangladešas, Bosnija ir Hercegovina, Dramblio Kaulo Krantas, Egiptas, Gambija, Gana, Juodkalnija, Kosovas, Marokas, Peru, Sakartvelas, Senegalas, Serbija, Šiaurės Makedonija, Šri Lanka, Tunisas ir Žaliasis Kyšulys.

2.   Europos Sąjungai nepriklausanti valstybė gali būti laikoma saugia kilmės šalimi, jeigu, atsižvelgiant į jos teisės sistemą, teisės aktų taikymą demokratinėje sistemoje ir bendrą politinę situaciją, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, <…>, nėra kankinimo arba kitokių formų baudimo ar žiauraus ar žeminamo elgesio atvejų, taip pat nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto situacijose, grėsmės. Šalis gali būti priskirta prie saugių kilmės šalių, nustatant išimtis konkrečioms asmenų kategorijoms.

3.   Atliekant 2 dalyje nurodytą vertinimą, turi būti atsižvelgta, inter alia, į tai, kokio masto apsauga nuo persekiojimo ar netinkamo elgesio užtikrinama:

4.   Vertinimas, ar Europos Sąjungai nepriklausanti valstybė yra saugi kilmės šalis, yra pagrįstas Commissione nazionale per il diritto di asilo (Nacionalinės prieglobsčio teisės komisija) pateikta informacija, kuri taip pat grindžiama <…> dokumentacijos centro parengta informacija ir kitais informacijos šaltiniais, įskaitant visų pirma kitų Europos Sąjungos valstybių narių, [EUAA], [UNHCR], Europos Tarybos ir kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų informaciją.

4bis   Saugių kilmės šalių sąrašas periodiškai atnaujinamas teisės aktu, turinčiu įstatymo galią, ir pateikiamas Europos Komisijai. <…> 1 dalyje nurodyto sąrašo atnaujinimo tikslais Consiglio dei Ministri (Ministrų Taryba, Italija) iki kiekvienų metų sausio 15 d. parengia ataskaitą, kurioje, atsižvelgdama į svarbiausius saugumo ir tarptautinių santykių tęstinumo reikalavimus ir į 4 dalyje nurodytą informaciją, praneša apie padėtį šalyse, įtrauktose į dabartinį sąrašą, ir šalyse, kurias ji ketina skatinti įtraukti į sąrašą. Vyriausybė perduoda ataskaitą kompetentingiems Parlamento komitetams.“

13.

Įstatyminio dekreto Nr. 25/2008 9 straipsnio 2bis dalyje nustatyta:

„Sprendime, kuriuo atmetamas <…> prašytojo pateiktas prašymas, nurodomi motyvai, kuriais jis grindžiamas, nurodant tik tai, kad prašytojas neįrodė, jog yra rimtų priežasčių saugia pripažintą kilmės šalį laikyti nesaugia, atsižvelgiant į konkrečią prašytojo situaciją.“

14.

Šio įstatyminio dekreto 28ter straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„Prašymas laikomas akivaizdžiai nepagrįstu <…>, kai yra vienas iš šių atvejų:

<…>

15.

2024 m. gegužės 7 d.Decreto – Aggiornamento della lista dei Paesi di origine sicuri prevista dall'articolo 2-bis del decreto legislativo 28 gennaio 2008, n. 25 (Dekretas dėl [Įstatyminio dekreto Nr. 25/2008] 2 straipsnyje numatyto saugių kilmės šalių sąrašo atnaujinimo) ( 18 ) 1 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, konkreti prašytojo situacija vertinama atsižvelgiant į preambulėje nurodytuose kilmės šalies dokumentuose pateiktą informaciją.“

16.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje yra Bangladešo piliečiai. Kai Italijos valdžios institucijos juos išgelbėjo jūroje, vadovaujantis šios išvados 6 išnašoje nurodyto protokolo 3 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jie buvo nugabenti į Gjadër vietovėje esantį sulaikymo centrą, jame 2024 m. spalio 16 d. kiekvienas iš jų pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

17.

Vadovaudamasi atitinkamomis nacionalinėmis nuostatomis, šiuos prašymus pagal pagreitintą pasienio procedūrą išnagrinėjo Commissione Territoriale per il riconoscimento della Protezione Internazionale di Roma – Sezione procedure alla frontiera II (Romos tarptautinės apsaugos suteikimo teritorinė komisija – Pasienio procedūrų II-asis skyrius, Italija). 2024 m. spalio 17 d. sprendimais ši komisija atmetė jų skundus kaip akivaizdžiai nepagrįstus, nes jiems nepavyko paneigti savo kilmės šalies saugumo prezumpcijos.

18.

2024 m. spalio 25 d. kiekvienas pareiškėjas pareiškė ieškinį dėl šių sprendimų Tribunale ordinario di Roma (Romos bendrosios kompetencijos teismas), o šis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

2024 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑758/24 ir C‑759/24 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad būtų pritaikyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra. 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu Teisingumo Teismas atmetė šį prašymą.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paprašė, jei šis prašymas nebūtų patenkintas, pritaikyti Procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą patenkino.

22.

LC (byla C‑758/24) ir CP (byla C‑759/24), Italijos, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Komisija pateikė rašytines ir (arba) žodines pastabas. 2025 m. vasario 25 d. įvykusiame posėdyje jie galėjo atsakyti į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

23.

Savo pastabose Italijos vyriausybė teigia, kad pirmasis, antrasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai yra nepriimtini.

24.

Ši vyriausybė visų pirma, teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė Sąjungos teisės nuostatos, kuria reglamentuojama trečiųjų šalių priskyrimo prie saugių kilmės šalių tvarka ir draudžiama tokį priskyrimą vykdyti teisėkūros procedūra priimtu aktu.

25.

Reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašymo 17–28 punktuose išsamiai išdėstė reikšmingas tarptautinės teisės, Sąjungos teisės ir Italijos teisės nuostatas. Beje, Dekreto įstatymo Nr. 158/2024, kuriuo jis remiasi, konstatuojamosiose dalyse aiškiai daroma nuoroda į Direktyvą 2013/32, Reglamentą 2024/1348 ir Sprendimą CV, taigi, teisinis pagrindas yra aiškiai apibrėžtas.

26.

Antra, Italijos vyriausybė tvirtina, kad prašomas šio priskyrimo būdo išaiškinimas nėra svarbus sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, nes neturi praktinio poveikio konkrečiai pareiškėjų padėčiai ir jų skundų nagrinėjimo baigčiai ( 19 ). Šiuo klausimu ji primena, kad Bangladešas jau buvo tarpministeriniu dekretu priskirtas prie saugių kilmės šalių. Dekrete įstatyme Nr. 158/2024 apsiribojama tuo, kad iš saugių kilmės šalių sąrašo išbraukiamos tik tos šalys, kurioms pagal Sprendimą CV taikomos teritorinės išimtys, o juo atlikti pakeitimai, susiję su saugių kilmės šalių sąrašo patvirtinimo tvarka, neturėtų įtakos kiekvienos į šį sąrašą įtrauktos šalies saugumo sąlygų vertinimo ir peržiūros procedūrai.

27.

Vis dėlto prejudiciniai klausimai keliami ne šiuo atžvilgiu. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Dekretu įstatymu Nr. 158/2024 atlikti pakeitimai akivaizdžiai padarė poveikį šio priskyrimo teisminės kontrolės galimybėms ir būdams, nes dėl jų trečiųjų šalių priskyrimas prie saugių kilmės šalių buvo nustatytas teisėkūros procedūra priimamo akto nuostatos lygmeniu, o Italijos įstatymų leidėjas nenurodė nei faktiškai taikyto vertinimo metodo ir kriterijų, nei šaltinių, kuriais remdamasis gavo atitinkamos informacijos apie bendrą padėtį atitinkamose šalyse.

28.

Trečia, Italijos vyriausybė teigia, kad ketvirtasis klausimas yra abstraktus ir hipotetinis, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatliko jokio tyrimo, kad nustatytų, jog Bangladešas nėra saugi kilmės šalis tam tikrų kategorijų asmenims ir prašytojai priklauso vienai iš šių kategorijų.

29.

Vis dėlto, kadangi trečiosios šalies priskyrimas prie saugių kilmės šalių sukelia svarbias procesines pasekmes, susijusias su tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos pateikė iš tos šalies kilę pareiškėjai, nagrinėjimo tvarka, šio priskyrimo teisėtumo kontrolės kontekste toks klausimas nėra nei abstraktus, nei hipotetinis.

30.

Manau, kad nėra jokių kliūčių prejudicinių klausimų priimtinumui.

31.

Kiekviename savo prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas rėmėsi Direktyvos 2013/32 36, 37 ir 38 straipsniais. Nors šios direktyvos 36 ir 37 straipsniuose iš tikrųjų apibrėžiamas saugios kilmės šalies koncepcijos principas ir įgyvendinimo sąlygos, jos 38 straipsnyje nurodomos kitos teisinės sąvokos, būtent saugios trečiosios šalies, taikymo sąlygos. Turėdamas omenyje, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami ginčai nėra susiję su „saugia trečiąja šalimi“, ir tai, kad ši sąvoka reglamentuojama skirtingomis taisyklėmis, šiuos klausimus nagrinėsiu tik atsižvelgdamas į Direktyvos 36 ir 37 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.

32.

Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/32 36 ir 37 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama teisėkūros procedūra priimtu aktu priskirti trečiąsias šalis prie saugių kilmės šalių.

33.

Šis klausimas kyla dėl to, kad iki Dekreto įstatymo Nr. 158/2024 priėmimo Italijos valdžios institucijos trečiąsias šalis prie saugių kilmės šalių priskirdavo dviem etapais. Pirmiausia įstatymu būdavo apibrėžiama šio priskyrimo teisinė sistema (metodas, kriterijai, informacijos šaltiniai, vertinimo veiksniai), paskui kompetentinga administracinė institucija tarpministeriniu dekretu nustatydavo saugias kilmės šalis, remdamasi su šiomis šalimis susijusiais informaciniais dokumentais.

34.

Dekretu įstatymu Nr. 158/2024 ši sistema buvo iš dalies pakeista, šį priskyrimą pavedant atlikti Italijos įstatymų leidėjui. Taigi Įstatyminio dekreto Nr. 25/2008 2bis straipsnyje tam tikros trečiosios šalys, įskaitant Bangladešą, priskirtos prie saugių kilmės šalių. Atrodo, kad šiuo teisėkūros veiksmu buvo iš esmės pakeista nacionalinėje teisėje įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka, nes sprendimu trečiąsias šalis priskirti prie saugių kilmės šalių nebe administraciniu aktu, o teisėkūros procedūra priimtu aktu dėl paties šios teisės normos pobūdžio buvo apribota šio priskyrimo teisėtumo teisminė kontrolė, kurią turėtų atlikti bendrosios kompetencijos teismas, ir dėl to suvaržytas prašytojo teisių į gynybą įgyvendinimas. Šiuo klausimu pareiškėjas byloje C‑759/24 nurodo, kad tokiu atveju nacionalinis teismas turėtų atlikti konstitucingumo patikrinimą pagrindinės bylos atžvilgiu šalutinėje byloje.

35.

Dėl šio pirmojo klausimo, susijusio su nacionalinės teisės normos pobūdžiu, savaime nekyla jokių ypatingų sunkumų.

36.

Direktyvoje 2013/32 neįvardyta valstybės narės institucija ar institucijos, kuri (‑os) turėtų būti atsakinga (‑os) už saugių kilmės šalių nustatymą nacionaliniu lygmeniu, sudarant nacionalinį sąrašą arba jo nesudarant, ir nenurodyta atitinkama šiam tikslui skirta priemonė. Šios direktyvos 37 straipsnio 1 dalyje tik nurodyta, kad „[t]arptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslais valstybės narės gali palikti galioti arba priimti naujus teisės aktus, kuriais pagal I priedą būtų numatytas nacionalinis priskyrimas prie saugių kilmės šalių“. Sąvoka „teisės aktai“ („legislation“ versijoje anglų kalba arba „normativa“ versijoje italų kalba) turi būti suprantama plačiąja prasme, kaip apimanti įstatymus, taisykles ir administracinio pobūdžio aktus.

37.

Vadinasi, valstybės narės turi plačią diskreciją pasirinkti kelius ir procedūrines priemones, skirtas užtikrinti, kad trečiosios šalys jų nacionalinėje teisėje būtų priskirtos prie saugių kilmės šalių. Niekas nedraudžia šį priskyrimą atlikti teisėkūros procedūra priimamu aktu, nes valstybėms narėms iš tikrųjų suteikta institucinė ir procedūrinė autonomija tai pasirinkti.

38.

Vis dėlto iš SESV 288 straipsnio trečios pastraipos matyti, kad turėdamos šią pasirinkimo laisvę valstybės narės turi ir pareigą imtis visų būtinų priemonių Sąjungos teisės viršenybei garantuoti, taip pat atitinkamos direktyvos veiksmingumui užtikrinti atsižvelgiant į ja siekiamą tikslą ir joje nustatytas pareigas ( 20 ). Iš to matyti, kad aktas, kuriuo valstybė narė priskiria trečiąsias šalis prie saugių kilmės šalių, neturi turėti jokios įtakos jos įsipareigojimams laikytis Direktyvos 2013/32 II skyriuje nurodytų pagrindinių principų ir pamatinių garantijų, visų pirma – paisyti pagal šios direktyvos 46 straipsnį pripažįstamos tarptautinės apsaugos prašytojų teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

39.

Turėdamas omenyje šiuos aspektus, siūlau Direktyvos 2013/32 36 ir 37 straipsnius aiškinti taip, kad jais nedraudžiama praktika, kai valstybė narė teisėkūros procedūra priimtu aktu priskiria trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, jei tokia praktika garantuojama Sąjungos teisės viršenybė ir užtikrinamas visiškas šios direktyvos veiksmingumas atsižvelgiant į joje nustatytas pareigas ir ja siekiamus tikslus.

40.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikia savo antrąjį ir trečiąjį klausimus.

41.

Antruoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo atsakyti, ar Direktyvos 2013/32 36 ir 37 straipsniai bei 46 straipsnio 3 dalis, siejami su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama praktika, kai valstybė narė teisėkūros procedūra priimtu aktu priskiria trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, nesuteikdama prašytojui iš atitinkamos šalies ir nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam jo skundą dėl sprendimo atmesti jo prašymą, galimybės užginčyti ir patikrinti tokio priskyrimo teisėtumą atsižvelgiant į šios direktyvos I priede nustatytas sąlygas, nes neatskleisti informacijos šaltiniai, kuriais jis grindžiamas.

42.

Be to, savo trečiuoju klausimu nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas gali šiame priede nustatytomis sąlygomis tikrinti tokio priskyrimo teisėtumą, remdamasis informacija, jo paties surinkta iš minėtos direktyvos 37 straipsnio 3 dalyje nurodytų šaltinių.

43.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie klausimai kyla dėl to, kad a priori egzistuoja prieštaravimas tarp turimos informacijos apie bendrą padėtį Bangladeše ir Įstatyminio dekreto Nr. 25/2008 2bis straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos, kad ši šalis yra saugi kilmės šalis. Vis dėlto, skirtingai nuo ankstesnės tvarkos, akte dėl trečiųjų šalių priskyrimo prie saugių kilmės šalių neatskleidžiami konkretūs informacijos šaltiniai, kuriais remdamasis Italijos teisės aktų leidėjas įvertino šios šalies saugumą, visų pirma – jos gebėjimą užtikrinti savo gyventojams pakankamą apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus. Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad, nesant galimybės susipažinti su šia informacija, tiek atitinkamas prašytojas, tiek teisminė institucija, kuriai jis pateikė savo skundą, neturi galimybės atitinkamai ginčyti ir kontroliuoti tokios saugumo prezumpcijos teisėtumą, patikrindami šių šaltinių kilmę, autoritetingumą, patikimumą, tinkamumą, aktualumą ir išsamumą.

44.

Taigi, minėti klausimai nesusiję su kontrole, kurią ši teisminė institucija turi įvykdyti dėl Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią reikalaujama paneigti atitinkamos šalies saugumo prezumpciją kiekvienu konkrečiu atveju, kai, atlikus subjektyvų ir išsamų prašymo įvertinimą, paaiškėja, kad ši šalis nėra saugi dėl individualios prašytojo padėties, įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo. Jie susiję tik su konkrečiu atveju, kai prašytojas ginčija patį jo kilmės šalies priskyrimą prie saugių kilmės šalių.

45.

Iš Direktyvos 2013/32 25 ir 50 konstatuojamųjų dalių bei 46 straipsnio 1 dalies matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai iš trečiosios šalies, priskirtos prie saugių kilmės šalių, kurių prašymui taikoma pagreitinto nagrinėjimo procedūra, turi turėti teisę į veiksmingą teisminę gynybą nuo pasienyje arba tranzito zonose jų atžvilgiu priimtų sprendimų. Šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios teisės aprėptis, nurodant, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad teisme, kuriam apskųstas sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo, būtų atliktas „išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą [2011/95]“.

46.

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog nustatant, kas turi būti būdinga Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje numatytam skundui, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas ( 21 ).

47.

Būtent taikydamas šiuos principus Teisingumo Teismas 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Samba Diouf ( 22 ) nusprendė, kad priežastims, lėmusioms kompetentingos administracinės valdžios institucijos sprendimą nagrinėti prieglobsčio prašymą pagreitintos procedūros tvarka, negali būti taikoma jokios teisminės kontrolės ( 23 ). Taip pat taikant minėtus principus neseniai priimtame Sprendime CV Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintos Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje, reikia, kad kompetentinga teisminė institucija, atlikdama Sąjungos teisės aktų leidėjo reikalaujamą išsamų ir ex nunc nagrinėjimą ir atsižvelgdama į bylos medžiagą ir vykstant procesui paaiškėjusias aplinkybes, konstatuotų, kad buvo pažeistos šios direktyvos I priede nustatytos materialinės trečiosios šalies priskyrimo prie saugių šalių sąlygos, net jei šiuo pažeidimu nėra aiškiai remiamasi grindžiant tokį skundą ( 24 ). Teisingumo Teismo teigimu, dėl to valstybės narės savo nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad nagrinėdamas nurodytus skundus teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją, nes nuo to priklauso tokio priskyrimo teisėtumas ( 25 ).

48.

Iš to matyti, kad vien aplinkybė, jog trečioji šalis prie saugių kilmės šalių priskirta teisėkūros procedūra priimtu aktu, negali lemti, kad jam netaikoma ši teisėtumo kontrolė, nes priešingu atveju Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis taptų visiškai neveiksminga. Tiek, kiek šiuo teisėkūros procedūra priimtu aktu atliekant tokį priskyrimą nustatomi tarptautinės apsaugos prašymai, kurie gali būti nagrinėjami pagal pagreitintą procedūrą ir (arba) kuriems ši procedūra gali būti atliekama pasienyje arba tranzito zonose pagal šios direktyvos 31 straipsnio 8 dalies b punktą, minėtu teisės aktu įgyvendinama Sąjungos teisė, ir, nepaisant jo pavadinimo ar formos nacionalinėje teisėje, juo reikia užtikrinti, kad būtų laikomasi materialinių ir procesinių garantijų, kurios tarptautinės apsaugos prašytojams suteikiamos pagal Sąjungos teisę.

49.

Taigi, nepaisant kai kurių valstybių narių pastabose šiuo klausimu išreikštos nuomonės, man atrodo svarbiausia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas užtikrintų pakankamą ir tinkamą informacijos elementų ir šaltinių, iš kurių jis galėjo daryti išvadą, kad atitinkamos šalys yra saugios, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 37 straipsnio 1 dalį, atskleidimą tuo atveju, jei kompetentingoje administracinėje ar teisminėje institucijoje būtų užginčytas šis priskyrimas.

50.

Pripažįstama, kad nei pagal Direktyvos 2013/32 37 straipsnio 3 dalį, nei pagal jokią kitą šios direktyvos nuostatą nereikalaujama, kad valstybė narė atskleistų informacijos šaltinius, kuriais ji pagrindė atitinkamos šalies saugumo prezumpciją.

51.

Vis dėlto tiek Direktyvos 2013/32 struktūra, tiek jos tikslai rodo, kad informacija turėtų būti atskleista. Taip padedama pasiekti, kad vykdomas tyrimas būtų tinkamas ir išsamus, ir užtikrinti, kad prašytojai iš trečiosios šalies, priskirtos prie saugių kilmės šalių, galėtų veiksmingai naudotis ES teisės aktų leidėjo suteiktomis garantijomis ir pagrindiniais principais, atsižvelgiant į šios direktyvos 18 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatytus tikslus.

52.

Pirma, informacijos šaltinių atskleidimas didina saugumo prezumpcijos patikimumą ir autoritetingumą, o tai padeda padidinti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūrų spartą ir veiksmingumą. Kalbant apie teisinę prezumpciją, kaip antai nustatytą Įstatyminio dekreto Nr. 25/2008 2bis straipsnyje, pažymėtina, kad ji paprastai apibrėžiama kaip pasekmė, kuri pagal įstatymą arba teismo sprendimu kildinama iš žinomo fakto ir taikoma nežinomam faktui, kurio egzistavimą pirmasis faktas daro tikėtiną ( 26 ). Taigi, objektyvaus tikrumo dėl to, ar prašytojai savo kilmės šalyje turi pakankamą apsaugą, visiškai nėra. Prezumpcijos tikrumas priklauso nuo faktų, iš kurių daroma prezumpcija, tikrumo, autoritetingumo, patikimumo, reikšmingumo, aktualumo, išsamumo ir pasekmių, kurias iš jų kildina nacionalinių įstatymų leidėjas, teisingumo.

53.

Antra, reikalaudamas, kad trečiosios šalies, priskirtos prie saugių kilmės šalių, piliečio pateikta paraiška būtų nagrinėjama individualiai ( 27 ), Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino kompetentingos administracinės institucijos prilyginti paprastai registracijos įstaigai. Nepriklausomai nuo to, ar teisės norma, kuria trečiosios šalys priskiriamos prie saugių kilmės šalių, yra teisinio, reglamentuojamojo ar administracinio pobūdžio, ši institucija ir toliau yra atsakinga už prašymo „tinkamą nagrinėjimą“, ir verta pažymėti, kad ji turi turėti šiam tikslui „tinkamus išteklius“, įskaitant darbuotojus, tinkamai apmokytus naudotis informacija apie kilmės šalį arba teisės ekspertų ataskaitomis (Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 1 ir 3 dalys). Iš to matyti, kad veiksniai, rodantys kilmės šalies galėjimą arba, priešingai, negalėjimą suteikti apsaugą nuo persekiojimo ar sunkių pagrindinių teisių pažeidimų, yra lemiamas bendro pobūdžio vertinimo, kuriuo remiantis nustatoma atitinkamos šalies saugumo prezumpcija, ir – lygiagrečiai – individualaus prašytojo situacijos vertinimo, kuriuo remiantis prireikus ši prezumpcija paneigiama, kriterijus ( 28 ). Esminiai vertinimo kriterijai išlieka tie patys ir yra grindžiami informacijos šaltinių svarba ir tinkamumu.

54.

Kadangi saugumo prezumpcija yra nuginčijama, kompetentinga administracinė institucija turi turėti galimybę įvertinti prašytojo teiginių nuoseklumą ir patikimumą (Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 5 dalies c punktas) ir prašytojo nurodytų priežasčių, kurias jis nurodo siekdamas paneigti šią prezumpciją, rimtumą (Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 1 dalis) atsižvelgiant į šiuos informacijos šaltinius.

55.

Panašiai, kadangi saugumo prezumpciją galima paneigti, reikia, kad prašytojui būtų sudarytos sąlygos sužinoti priežastis, dėl kurių jo kilmės šalis laikoma saugia, kad jis galėtų ją veiksmingiau paneigti, atskirdamas savo individualią padėtį nuo bendros padėties, kuria grindžiama ši prezumpcija. Paprastai prašytojai niekada neginčija tarptautinės apsaugos suteikimo remiantis informacijos šaltiniais. Vis dėlto atsisakymo suteikti apsaugą atveju būna kitaip. Dėl šios priežasties bet kokia trečiosios šalies saugumo prezumpcija turi būti grindžiama procedūra, garantuojančia skaidrumą renkant ir tvarkant informaciją apie jos bendrą padėtį, t. y. informaciją, kuria nacionalinis įstatymų leidėjas rėmėsi nuspręsdamas, kad ši šalis gali būti priskirta prie saugių kilmės šalių. Kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 37 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir, nepaisant to, kad joje pateiktas sąrašas yra nebaigtinis, čia visiškai neturima omenyje informacija, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip jautri ar konfidenciali ( 29 ).

56.

Šiomis aplinkybėmis šių informacijos šaltinių atskleidimas galėtų būti laikomas priskirtinu prie Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalyje in fine numatytos valstybės narės bendradarbiavimo pareigos.

57.

Trečia, pakankamas ir tinkamas informacijos šaltinių, kuriais grindžiama saugumo prezumpcija, viešinimas, man atrodo, yra neatsiejamas nuo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kuri pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį suteikiama prašytojams iš trečiosios šalies, kuri įvardijama kaip saugi kilmės šalis, kai jų atžvilgiu taikoma pagreitinta procedūra.

58.

Vykdant pagal Chartijos 47 straipsnį garantuojamą veiksmingą teisminę kontrolę reikalaujama, kad prašytojas galėtų sužinoti sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą motyvus ( 30 ). Jeigu šie motyvai tapatūs motyvams, kuriais grindžiama saugumo jo kilmės šalyje prezumpcija, šių šaltinių atskleidimas padėtų jam apginti savo teises ir, žinant visus faktus, nuspręsti, ar būtų naudinga kreiptis į kompetentingą teisminę instituciją.

59.

Be to, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, siekiant teisminės kontrolės veiksmingumo reikia, kad kompetentinga teisminė institucija visapusiškai ir ex nunc išnagrinėtų tiek faktines aplinkybes, tiek teisinius aspektus, susijusius su tarptautinės apsaugos prašymu, įskaitant galimą esminių tokio priskyrimo sąlygų, nustatytų Direktyvos 2013/32 I priede, neatitiktį ( 31 ). Šis imperatyvas reikalauja, kad institucija turėtų prieigą prie informacijos šaltinių, kuriuos šiuo tikslu naudoja nacionalinės teisės aktų leidėjas.

60.

Ketvirta, užtikrindamas šių informacijos šaltinių viešumą, valstybės narės įstatymų leidėjas visoms kitų valstybių narių kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms suteikia bendrą ir vienodą atskaitos sistemą, kurią taikant, jei nepavyktų išvengti situacijų, kai šios institucijos skirtingai vertina iš tos pačios kilmės šalies atvykusius prašytojus, būtų galima bent sumažinti jų skaičių.

61.

Iš tikrųjų neginčijama, kad Direktyvos 2013/32 I priede nustatyti kriterijai apibrėžti bendrai ir abstrakčiai, o aplinkybės, rodančios šalies gebėjimą arba, priešingai, negebėjimą užtikrinti pakankamą apsaugą savo gyventojams, skirtingose valstybėse narėse ir skirtingose nacionalinėse institucijose vertinamos labai skirtingai ( 32 ). Kaip pažymi Guy Serle Goodwin-Gill ( 33 ), „informacijos netrūksta <…>. Tačiau pripažinkime, kad kyla informacijos tikrinimo problema: dėl to ribojamos pasirinkimo galimybės ir einama abiem kryptimis. Kai atrodo, kad tai reiškia, jog nėra jokios rizikos, kitais atvejais taip tik patvirtinama, jog yra priešingai“ ( 34 ).

62.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad, nepaisant to, jog tekstuose apie tai nutylima, struktūra, kuria grindžiama saugios kilmės šalies koncepcija, ir tikslai, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šiame kontekste, netiesiogiai rodo, kad valstybės narės turi suteikti prieigą prie informacijos šaltinių, kuriais remdamosi daro prielaidą apie atitinkamų šalių saugumą, juo labiau kad Direktyvos 2013/32 37 straipsnio 3 dalyje nurodyti šaltiniai yra vieši. Tokia galimybė susipažinti su dokumentais gali būti suteikiama paisant nacionalinėje teisėje nustatytų formų ir procedūrų, pavyzdžiui, pridedant juos prie dokumento, pagal kurį trečiosios šalys priskirtos prie saugių kilmės šalių, arba prie jo priedo, arba prašytojo arba kompetentingos administracinės ar teisminės institucijos prašymu juos pateikiant vėliau.

63.

Neatskleidus šių šaltinių, siekiant veiksmingos teisminės kontrolės, reikia, kad kompetentinga teisminė institucija, turinti visą reikiamą patirtį šioje srityje, savo vertinimą pagrįstų informacijos šaltiniais, kurie, kaip ji mano, yra reikšmingiausi vertinant šio priskyrimo teisėtumą ( 35 ). Kitaip nei įprasta procedūra, prašytojui iš trečiosios šalies, kuri priskirta prie saugių kilmės šalių, pasienyje taikoma pagreitinta procedūra pagal iš anksto parengtą sąrašą. Kadangi šalies saugumo vertinimas kinta, darant prielaidą, kad jis nėra reguliariai peržiūrimas, šiai institucijai negali būti trukdoma atnaujinti duomenis apie bendras šalies civilines, teisines ir politines aplinkybes.

64.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2013/32 36 ir 37 straipsniai, taip pat 46 straipsnio 3 dalis, siejami su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama praktika, kai valstybė narė teisėkūros procedūra priimtu aktu priskiria trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, jei nacionalinis teismas, nagrinėjantis skundą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą prašytojo iš tokios šalies, atsižvelgdamas į 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą turi visapusiškai ir ex nunc išnagrinėti informacijos šaltinius, kuriais remdamasis nacionalinis įstatymų leidėjas padarė išvadą, kad atitinkama šalis yra saugi.

65.

Jei šie informacijos šaltiniai neatskleidžiami, kompetentinga teisminė institucija gali patikrinti tokio priskyrimo teisėtumą atsižvelgiant į šios direktyvos I priede nustatytas sąlygas, remdamasi informacija, savo pačios surinkta iš tos pačios direktyvos 37 straipsnio 3 dalyje nurodytų šaltinių.

66.

Savo ketvirtuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/32 36 straipsnis, 37 straipsnio 1 dalis ir jos I priedas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama priskirti trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, nors tam tikrų kategorijų asmenys šioje šalyje gali būti nepakankamai apsaugoti nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus.

67.

Galimi du atsakymai į šį klausimą ir kiekvienas jų grindžiamas aiškinimu, kurį, mano nuomone, galima teisiškai apginti.

68.

Pirmasis atsakymas grindžiamas griežtu ir šiek tiek idealistiniu Direktyvos 2013/32 I priede išdėstytu pagrindinės sąvokos „saugi kilmės šalis“ apibrėžties išaiškinimu, pagal kurį tokia galimybė turi būti atmesta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šis sprendinys atitiktų Sprendimą CV. Jei Teisingumo Teismas pasirinktų tokį sprendinį, valstybė narė galėtų trečiąją šalį priskirti prie saugių kilmės šalių tik tuo atveju, jei nustatytų, kad teisinė ir politinė padėtis toje šalyje būdinga demokratinei sistemai, kurioje šalies piliečiai ir joje gyvenantys asmenys be pilietybės gauna tinkamą apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus, nepriklausomai nuo to, kurioje šios šalies vietoje būna, ir nepriklausomai nuo savo rasės, tautybės, politinių bei religinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai visuomenės grupei.

69.

Pasirinkus tokį sprendinį, būtų garantuojama, kad kiekvienas iš tokios šalies atvykstantis asmuo a priori neturi jokio tikro poreikio gauti tarptautinę apsaugą, ir užtikrinama, kad visų tos šalies piliečių pateikti prašymai būtų nagrinėjami vienodai. Vis dėlto man atrodo, kad aplinkybėmis, kurioms būdingas didelis migracijos spaudimas, pasirinkus šį sprendinį saugios kilmės šalies koncepcija netektų dalies veiksmingumo. Iš tikrųjų jis būtų neparankus tuo, kad iš nacionalinių saugių kilmės šalių sąrašų būtų pašalintos šalys, kurių institucijos užtikrina teisinės valstybės principo taikymą ir pagarbą pagrindinėms teisėms ir laisvėms, bet joms dar nepavyksta šios užduoties atlikti vienos ar kelių ribotų ir identifikuojamų kategorijų asmenų atžvilgiu. Taigi, valstybės narės privalėtų visus šių šalių piliečių pateiktus prašymus nagrinėti pagal įprastą procedūrą, nors didžiajai daugumai šių prašytojų tarptautinės apsaugos iš tikrųjų nereikėtų. Dėl to kompetentingų nacionalinių institucijų tarnybos būtų užverstos darbu ir prašymų nagrinėjimo procedūra užsitęstų, o tai pakenktų prašytojams, kuriems iš tikrųjų reikia tarptautinės apsaugos.

70.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui verčiau pasirinkti antrąjį sprendinį. Pagal jį būtų pripažįstama, kad valstybės narės turi diskreciją priskirti trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, kai ji yra nustačiusi vieną ar kelias ribotas, bet aiškiai identifikuojamas asmenų, kuriems toje šalyje gresia pavojus, kategorijas ir joms atitinkamai specialiai netaiko su tuo susijusios saugumo prezumpcijos.

71.

Suprantu, kad gali atrodyti, jog toks sprendinys prieštarauja tam, ką Teisingumo Teismas nurodė Sprendime CV. Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad diskrecijos teisę turi ne valstybės narės, o ES teisės aktų leidėjas ( 36 ), ir nusprendė, kad valstybės narės negali daryti teritorinių išimčių. Be to, nesunkiai darau prielaidą, kad dėl keisto paradokso saugios kilmės šalies koncepcijos įgyvendinimas gali tapti savotiškai sudėtingesnis.

72.

Vis dėlto tokį sprendinį galima pagrįsti ne tik Direktyvos 2013/32 tekstu, bet ir sistemos, kurios dalis yra ši koncepcija, struktūra ir paskirtimi. Iš tikrųjų tuo atveju, kai valstybės narės prieglobsčio sistema susiduria su dideliu migracijos spaudimu ir didele dalimi akivaizdžiai nepagrįstų tam tikrų šalių piliečių prašymų, tai būtų subalansuotas sprendinys, kuris padėtų, viena vertus, suderinti tikslą greitai išnagrinėti šiuos prašymus su būtinybe užtikrinti tinkamą visų prašymų nagrinėjimą pagal Direktyvos 2013/32 nuostatas ( 37 ). Kita vertus, tai būtų pragmatiškas sprendinys, kurį taikant būtų atsižvelgiama į šiuo metu nacionalinių prieglobsčio sistemų patiriamus sunkumus ir į Sąjungos teisės aktų pasikeitimus, įvykusius 2024 m. birželio 11 d. įsigaliojus Reglamentui 2024/1348.

73.

Siūlau grįžti prie kiekvieno iš šių punktų.

74.

Visų pirma, taikant tokį sprendinį, jeigu jis papildomas pakankamais apribojimais ir garantijomis, sąvokos „saugi kilmės šalis“ apibrėžtis nepažeidžiama.

75.

Pagal Direktyvos 2013/32 I priedo 1 pastraipą „šalis laikoma saugia kilmės šalimi, kai, atsižvelgiant į teisinę padėtį, teisės taikymą demokratinėje sistemoje ir bendras politines aplinkybes, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, kaip apibrėžta Direktyvos [2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės“.

76.

Iš to, kad Direktyvos 2013/32 I priedo versijoje prancūzų kalba vartojami prieveiksmiai „uniformément“ ir „jamais“, nedarysiu jokių išvadų ( 38 ). Iš tikrųjų atlikus šio priedo lyginamąją lingvistinę analizę matyti, kad kiekvienas iš šių prieveiksmių neturi jokios atitinkamos reikšmės versijose kitomis kalbomis. Dėl šios priežasties nemanau, kad Sprendimo CV 68 ir 69 punktai, kuriais aiškiai remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galėtų būti taikomi pagal analogiją.

77.

Direktyvos 2013/32 I priedo redakcijose kitomis kalbomis trečiosios šalies priskyrimas prie saugių kilmės šalių siejamas su sąlyga, kad gali būti įrodyta, jog „persekiojimai nevykdomi“ apskritai ir „nuolat“ ( 39 ) arba apskritai ir „ilgai“ ( 40 ) (arba „ilgą laiką“ ( 41 ), „reguliariai“ ( 42 ), „sistemingai“ ( 43 ), „pastoviai“ ( 44 ) ar „nuosekliai“ ( 45 )). Šios kitos kalbinės versijos, atrodo, labiau atitinka ES teisės aktų leidėjo ketinimą priskiriant trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių atsižvelgti į jos stabilumą ( 46 ), turint omenyje, kad stabilumas yra kriterijus, kurio pagal Direktyvą 2011/95 reikalaujama siekiant pritaikyti tarptautinės apsaugos nutraukimo išlygas ( 47 ). Be to, negalima preziumuoti to, kas gali pasikeisti, todėl valstybės narės negali preziumuoti, kad tam tikra šalis gali užtikrinti pakankamą apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus, jei iš patvirtintų informacijos šaltinių matyti, kad šis gebėjimas yra tik laikinas.

78.

Taigi savo analizėje daugiausia dėmesio skirsiu prieveiksmio „généralement“, kuris vartojamas visose Direktyvos 2013/32 I priedo kalbinėse versijose [versijoje lietuvių kalba vartojamas žodžių junginys „iš esmės“ – vert. past.] prasmei.

79.

Semantiniu požiūriu žodžiai „général“ („visuotinis, bendras“), „en général“ ar „généralement“ („bendrai, apskritai, paprastai“) reiškia įvykį, faktą ar bet kokią kitą aplinkybę, kurie pasireiškia daugeliu atvejų arba tinka labai dideliam žmonių skaičiui, neatsižvelgiant į atskirus atvejus. Taigi šis prieveiksmis yra tam tikra dalimi abstraktus ( 48 ). Iš to darau išvadą, kad, terminologiniu požiūriu, trečioji šalis gali būti pripažinta saugia kilmės šalimi, jei, atsižvelgiant į įvairius Direktyvos 2013/32 I priede išvardytus kriterijus, nustatoma, kad ji apsaugo – ne kiekvieną savo pilietį, o jų daugumą – nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus, suprantant, kad gali būti konkrečių situacijų, kai ši šalis neužtikrina pakankamos apsaugos nuo tokios žalos. Šios direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šis priskyrimas nėra „absoliuti“ minėtos šalies piliečių saugumo garantija dėl paties įvertinimo pobūdžio, nes jį atliekant galima atsižvelgti tik į bendras tos šalies civilines, teisines ir politines aplinkybes. Vadinasi, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai pripažįsta, kad saugios kilmės šalies sąvoka ir iš jos kylanti saugumo prezumpcija grindžiamos tam tikru apibendrinimu.

80.

Antra, šią apibendrinimo ir išimčių dichotomiją atskleidžia struktūra, kuria grindžiama saugios kilmės šalies sąvoka. Iš tikrųjų ši teisinė koncepcija apima du aspektus: viena vertus, objektyvų bendrąjį aspektą, kuris pasireiškia trečiųjų šalių priskyrimu – visuotinai taikomu aktu – prie saugių kilmės šalių, atitinkančių Direktyvos 2013/32 37 straipsnyje ir I priede nustatytus reikalavimus ir kriterijus, ir, kita vertus, subjektyvųjį ir išsamųjį aspektą, kuris pasireiškia individualiu paraiškos nagrinėjimu, kurį užbaigus kompetentingai nacionalinei institucijai gali tekti atmesti atitinkamos šalies saugumo prezumpciją pagal šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalį.

81.

Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad kompetentingos nacionalinės institucijos atmestų (ex post) šalies saugumo prezumpciją, kai individualiai išnagrinėjusios prašymą nustato, kad atitinkamam asmeniui dėl jo individualios padėties kilmės šalyje gali grėsti persekiojimas arba didelė žala, neįžvelgiu jokios svarbios priežasties, dėl kurios valstybė narė, įvertinusi bendrą padėtį toje šalyje, negalėtų nuspręsti (ex ante) netaikyti šios prezumpcijos asmenų kategorijai ar kategorijoms, kurioms, kaip ji jau nustatė, minėtoje šalyje kyla pavojus.

82.

Iš tikrųjų toks saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo būdas, jei grindžiamas griežta Direktyvos 2013/32 I priede nustatytų kriterijų analize, padeda valstybėms narėms, ypač toms, kurios patiria didelį migracijos spaudimą ir kurioms pateikiama daug akivaizdžiai nepagrįstų prašymų, siekti šios direktyvos tikslų.

83.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad pagal šios direktyvos 18 ir 20 konstatuojamąsias dalis valstybės narės turi turėti galimybę paspartinti nagrinėjimo procedūrą, kai tarptautinės apsaugos prašymas gali būti nepagrįstas, kartu užtikrindamos, kad būtų atliktas „tinkamas ir išsamus nagrinėjimas“ ( 49 ). Nustačiusi, kad šaliai pavyksta užtikrinti stabilias ir pakankamas saugumo sąlygas didžiajai daugumai savo gyventojų pagal Direktyvos 2013/32 I priede nurodytus kriterijus, taip pat asmenų, kuriems toje šalyje gali kilti pavojus, kategoriją (‑as), valstybė narė siekia suderinti tikslą pagreitinti tarptautinės apsaugos prašymų, kurie gali būti akivaizdžiai nepagrįsti dėl atitinkamo asmens kilmės šalies, nagrinėjimo procedūras, kartu užtikrindama tinkamą ir išsamų prašymų, kuriuos pateikia asmenų kategorijos, kurioms saugios kilmės šalies sąvoka netaikoma, nagrinėjimą įprasta tvarka, numatyta šios direktyvos 31 straipsnio 1–7 dalyse.

84.

Remiantis Londono rezoliucija ( 50 ), šiuo sprendiniu išsaugomas visų tarptautinės apsaugos prašytojų prašymų nagrinėjimo procedūrų veiksmingumas ir sparta, sumažinamas spaudimas tam tikroms nacionalinėms prieglobsčio sistemoms ir sudaromos sąlygos nukreipti išteklius prašytojams, kuriems iš tikrųjų reikia tarptautinės apsaugos. Kaip savo pastabose nurodo Graikijos vyriausybė, pašalinus konkrečių kategorijų asmenis iš šios sąvokos taikymo srities, iš saugios kilmės šalies atvykusių prašytojų apsauga veikiau sustiprinama, o ne susilpninama, o Nyderlandų vyriausybė priduria, kad dėl tokio būdo pastarieji atleidžiami nuo pareigos paneigti jų kilmės šalies saugumo prezumpciją.

85.

Trečia, toks saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo būdas, mano nuomone, gali būti nustatytas remiantis Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 2 dalimi. Numatydamas, kad „valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustato papildomas [šios koncepcijos] taikymo taisykles ir reikalavimus“ ( 51 ), Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažįsta, jog valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, kuria, mano nuomone, jos gali pasinaudoti, siekdamos teisėtų tikslų. Jos gali puoselėti siekį užtikrinti aukštesnį pagrindinių teisių apsaugos lygį tam tikrų kategorijų asmenims. Laikotarpiu, kai susidaro didelis prašytojų antplūdis, jos taip pat gali pageidauti kuo veiksmingiau paskirstyti savo nacionalinės prieglobsčio sistemos priemones ir išteklius, kad kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms netektų nagrinėti akivaizdžiai nepagrįstų prašymų.

86.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad, kai valstybė narė priima papildomą taisyklę ar tvarką saugios kilmės šalies sąvokai taikyti savo nacionalinėje teisėje, ji įgyvendina Sąjungos teisę, todėl jos diskrecijos laisvė reglamentuojama šios teisės normomis.

87.

Taigi, valstybėms narėms suteikta diskrecijos teise negalima naudotis taip, kad būtų pažeisti Direktyvos 2013/32 bendrieji tikslai, visų pirma tikslas, kuriuo grindžiama saugios kilmės šalies koncepcija ir jos veiksmingumas ( 52 ).

88.

Tai reiškia, kad valstybė narė, vertindama bendrą situaciją trečiojoje šalyje, turi nustatyti pavojingų asmenų kategoriją ar kategorijas, kad specialiai neįtrauktų jų į saugios kilmės šalies koncepcijos ir su ja susijusios saugumo prezumpcijos taikymo sritį. Iš tikrųjų kompetentinga nacionalinė institucija, kuriai pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas, turi iš karto turėti galimybę nustatyti ir atskirti šioms kategorijoms priklausančius asmenis, kad galėtų pradėti įprastą tyrimo procedūrą, numatytą Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 1–7 dalyse.

89.

Bet kokia oficialiai neįvardyta išimtis susilpnintų tarptautinės apsaugos prašytojų iš atitinkamų šalių apsaugą.

90.

Tai taip pat reiškia, kad toks saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo būdas neturi įtakos valstybės narės pareigai užtikrinti, kad būtų paisoma Direktyvos 2013/32 I priede nustatytų reikalavimų, visų pirma garantuoti, kad teisinė ir politinė padėtis atitinkamoje šalyje būtų demokratinė ir kad joje gyventojai apskritai turėtų tvarią apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos pavojaus.

91.

Dėl šios koncepcijos reikalaujama, kad valstybės narės asmenines išimtis taikytų tik gana ribotam asmenų skaičiui, nes kyla rizika paneigti saugumo prezumpciją, kuria grindžiamas atitinkamos trečiosios šalies priskyrimas prie saugių kilmės šalių. Jei būtų numatyta per daug asmeninių išimčių ir per daug asmenų, kuriems gresia pavojus, kategorijų, tai iš tikrųjų rodytų, jog kilmės šalis nėra saugi.

92.

Taigi, jei trečioji šalis būtų priskirta prie saugių kilmės šalių, nors būtų nustatyta, kad yra kelios kategorijos asmenų, kuriems gali grėsti persekiojimas ar didelė žala (pavyzdžiui, LGBTQIA+ bendruomenei priklausantys asmenys, smurto dėl lyties, įskaitant moterų lytinių organų žalojimą, aukos, etninės ir religinės mažumos, asmenys, kaltinami politiniais nusikaltimais, ir asmenys, nuteisti mirties bausme), ir kai kurių iš jų nebūtų galima iš karto identifikuoti, saugios kilmės šalies sąvoka būtų artimesnė fikcijai. Iš tikrųjų dėl savo pobūdžio ir taikymo srities šios išimtys veikiau atspindėtų plačiai paplitusius ir sisteminius atitinkamos trečiosios šalies įsipareigojimų savo gyventojams trūkumus ar nevykdymą, ir toks priskyrimas nebūtų nei tinkamas, nei pagrįstas atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32 I priede nustatytus reikalavimus.

93.

Taigi, valstybės narės turi naudotis joms suteikta diskrecija, griežtai laikydamosi proporcingumo principo, kad užtikrintų, jog jų atliekamu priskyrimu ir su juo susijusios išimties taikymu riziką patiriančių asmenų kategorijoms būtų nuosekliai ir sistemingai užtikrinamas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamų tikslų įgyvendinimas ( 53 ).

94.

Galiausiai, ketvirta, manau, kad tokiu aiškinimu galima atsižvelgti į 2024 m. birželio 11 d. įsigaliojusį Reglamentą 2024/1348 ( 54 ). Pagal šio reglamento 61 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms aiškiai leidžiama nurodyti trečiąsias šalis kaip saugias kilmės šalis, darant išimtis aiškiai identifikuojamoms asmenų kategorijoms ( 55 ). Nors tiesa, kad pagal 79 straipsnio 2 dalį minėtas reglamentas bus taikomas tik nuo 2026 m. birželio 12 d., vis dėlto jis jau yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis, todėl man atrodytų paradoksalu reikalauti, kad valstybės narės, kurios šiuo metu yra nusprendusios trečiąsias šalis priskirti prie saugių kilmės šalių, numatydamos išimtis tam tikroms asmenų kategorijoms, atsisakytų tokio taikymo būdo, nors jos yra raginamos tinkamai pasirengti minėto reglamento įgyvendinimui, taikydamos jo 75 straipsnyje numatytas pereinamojo laikotarpio priemones.

95.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2013/32 36 straipsnis ir 37 straipsnio 1 dalis, taip pat I priedas, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymus, nedraudžiama priskirti tam tikrą trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, kartu identifikuojant ribotas asmenų kategorijas, kurioms toje šalyje gali grėsti persekiojimas ar didelė žala, jei, pirma, teisinei ir politinei padėčiai toje šalyje būdinga demokratinė sistema, kurioje gyventojams apskritai suteikiama tvari apsauga nuo tokio pavojaus, ir, antra, ši valstybė narė kartu aiškiai neįtraukia šių asmenų kategorijų į saugios kilmės šalies koncepcijos ir su ja susijusios saugumo prezumpcijos taikymo sritį.

96.

Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale ordinario di Roma (Romos bendrosios kompetencijos teismas) pateiktus prejudicinius klausimus: