Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2025 m. spalio 23 d.(1)
Byla C‑621/24
Landkreis Schweinfurt
prieš
FB
Bundessozialgericht (Federalinis socialinių bylų teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Direktyva 2013/33/ES – Tarptautinės apsaugos prašančių asmenų priėmimas – 17 straipsnis – Bendrosios taisyklės, susijusios su materialinėmis priėmimo sąlygomis – Reikalavimo, susijusio su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, apimtis – Vienodas požiūris – 20 straipsnio 1 dalis – Teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimas – Sąvoka „paskesnis prašymas“ – Nacionalinė nuostata, pagal kurią prašytojams, dėl kurių pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 priimtas sprendimas dėl perdavimo, nesuteikiama teisės į paramą, skirtą drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, nebent jie įrodo, kad esama ypatingų aplinkybių – Priimtinumas “
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susijęs su tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims(2) pagal Direktyvos 2013/33/UE(3) 17 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą suteiktos teisės į materialines priėmimo sąlygas, užtikrinančias jiems tinkamą gyvenimo lygį siekiant apsaugoti jų fizinę ir psichinę sveikatą ir garantuoti pragyvenimą valstybės narės, kurioje jie prašo prieglobsčio(4), teritorijoje, apimtimi.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant jauno tarptautinės apsaugos prašytojo Afganistano piliečio FB ir Landkreis Schweinfurt (Šveinfurto apskritis, Vokietija) ginčą dėl to, ar teisėtas sprendimas, pagal kurį šiam asmeniui buvo nutraukta parama, skirta jo drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, remiantis tuo, kad jis turi būti išsiųstas iš šalies teritorijos vykdant pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013(5) priimtą sprendimą dėl perdavimo.
3. Bundessozialgericht (Federalinis socialinių bylų teismas, Vokietija) pirmiausia klausia, ar priimančioji valstybė narė gali laikytis mažiau palankaus požiūrio į prašytojus, dėl kurių pagal šį reglamentą priimtas sprendimas dėl perdavimo, nei į prašytojus, kurie, priešingai lieka šios valstybės narės teritorijoje.
4. Be to, tas teismas siekia sužinoti, ar valstybė narė užtikrina prašytojams tinkamą gyvenimo lygį, kuris garantuoja jų pragyvenimą ir apsaugo jų fizinę bei psichinę sveikata, kai ji suteikia jiems paramą natūra, susijusią su būstu, maistu, asmens higiena ir sveikatos priežiūra, tačiau iš esmės nesuteikia teisės į pagalbą, susijusią su apranga, ir į piniginę išmoką, skirtą jų kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti.
5. Galiausiai minėtas teismas klausia Teisingumo Teismo, ar toks teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimas gali būti nustatytas pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, remiantis tuo, kad trečiosios šalies piliečio pateiktas prašymas nagrinėjamu atveju yra paskesnis prašymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32/ES(6) 2 straipsnio q punktą.
6. Pirma, išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad pagal Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą ir 5 dalį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prašytojai, dėl kurių priimtas, bet dar neįvykdytas sprendimas dėl perdavimo, iš esmės negali gauti išmokų, skirtų jų drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti. Šiuo klausimu remsiuosi principais, Teisingumo Teismo paeiliui nustatytais 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Cimade ir GISTI(7), 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendime Haqbin(8), 2021 m. sausio 14 d. Sprendime The International Protection Appeals Tribunal ir kt.(9) ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendime Ministero dell’Interno (Materialinių priėmimo sąlygų panaikinimas)(10). Priminsiu, be kita ko, kad pagal priimančiai valstybei narei tenkančią pareigą užtikrinti prašytojams tinkamą gyvenimo lygį, kuris garantuoja jų pragyvenimą ir apsaugo fizinę bei psichinę sveikatą, reikalaujama prašytojams, kurie nėra finansiškai nepriklausomi, teikti pagalbą, susijusią su apranga, ir mokėti dienpinigius iki jų faktinio perdavimo valstybei narei, atsakingai už jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.
7. Antra, paaiškinsiu, kad toks išmokų neskyrimas nagrinėjamu atveju negali būti grindžiamas Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto nuostatomis, nes toks prašymas, kokį pateikė FB, nėra „paskesnis prašymas“ dėl priežasčių, kurias Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Khan Yunis ir Baabda(11), priimtame 2024 m. gruodžio 19 d., t. y. praėjus keliems mėnesiams nuo šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2013/32
8. Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte „paskesnis prašymas“ apibrėžiamas kaip „vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo, įskaitant atvejus, kai prašytojas tiesiogiai atsiėmė savo prašymą, ir atvejus, kai sprendžiančioji institucija atmetė prašymą po to, kai jis buvo netiesiogiai atsiimtas pagal 28 straipsnio 1 dalį“.
2. Direktyva 2013/33
9. Direktyvos 2013/33 8, 11 ir 35 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(8) siekiant užtikrinti, kad visoje Sąjungoje su prašytojais būtų elgiamasi vienodai, ši direktyva turėtų būti taikoma visų rūšių tarptautinės apsaugos prašymų procedūroms bei visais jų etapais, visose teritorijose ir vietose, kuriose priimami prašytojai, ir tol, kol prašytojams leidžiama likti valstybių narių teritorijoje kaip prašytojams;
<...>
(11) turėtų būti nustatytos prašytojų priėmimo normos, kurių pakaktų, kad būtų garantuotas jų orumo nežeminantis gyvenimo lygis bei visose valstybėse narėse panašios gyvenimo sąlygos;
<...>
(35) šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje[(12)]. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui bei skatinti Chartijos 1, 4, 6, 7, 18, 21, 24 ir 47 straipsnių taikymą, ir ji turi būti atitinkamai įgyvendinta[.]“
10. Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta, kad ja siekiama nustatyti prašytojų priėmimo normas valstybėse narėse.
11. Minėtos direktyvos 2 straipsnio g punkte sąvoka „materialinės priėmimo sąlygos“ apibrėžiama kaip „priėmimo sąlygos, į kurias įeina būsto, maisto ir aprangos suteikimas natūra arba finansinių išmokų pavidalu arba talonais, arba naudojant visus tris būdus ir dienpinigiai“.
12. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva „taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams <...>, paprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje <...>, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prašytojams“.
13. Direktyvos 2013/33 17 straipsnio „Bendrosios materialinių priėmimo sąlygų ir sveikatos priežiūros taisyklės“ 2 dalies pirmoje pastraipoje bei 3 ir 5 dalyse įtvirtinta:
„2. Valstybės narės užtikrina, kad materialinėmis priėmimo sąlygomis prašytojams būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, kuriuo suteikiamos jų pragyvenimo garantijos ir apsaugoma jų fizinė bei psichinė sveikata.
<...>
3. Valstybės narės gali nustatyti, kad visos arba kai kurios materialinės priėmimo sąlygos sudaromos ir sveikatos priežiūra suteikiama su sąlyga, kad prašytojai neturi pakankamų lėšų užsitikrinti savo sveikatos būklę atitinkančio gyvenimo lygio bei pragyvenimo.
<...>
5. Jeigu valstybės narės suteikia materialines priėmimo sąlygas finansinių išmokų arba talonų pavidalu, jų dydis nustatomas remiantis susijusios valstybės narės pagal teisę arba praktiką nustatytu (‑ais) lygiu (‑ais), siekiant suteikti tinkamas piliečių gyvenimo lygio garantijas. Šiuo klausimu valstybės narės gali prašytojams sudaryti mažiau palankias sąlygas nei piliečiams, visų pirma, jeigu materialinė parama iš dalies teikiama natūra arba jeigu tuo (‑ais) piliečiams taikomu (‑ais) lygiu (‑ais) siekiama užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį, nei pagal šią direktyvą nustatytas prašytojams.“
14. Šios direktyvos 20 straipsnyje „Materialinių priėmimo sąlygų apribojimas arba panaikinimas“ numatyta:
„1. Valstybės narės gali apriboti arba išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais panaikinti materialines priėmimo sąlygas, kai prašytojas:
<...>
c) yra pateikęs paskesnį prašymą, kaip apibrėžta Direktyvos [2013/32] 2 straipsnio q punkte.
<...>
5. Sprendimai dėl materialinių priėmimo sąlygų apribojimo ar panaikinimo <...> kiekvienu atveju priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai bet pateikiant priežastis. Priimant sprendimus, dėmesys skiriamas konkrečiai to asmens padėčiai <...>, atsižvelgiant į proporcingumo principą. Valstybės narės visais atvejais užtikrina galimybę gauti sveikatos priežiūrą pagal 19 straipsnį ir visiems prašytojams užtikrina orumo nežeminantį gyvenimo lygį.
6. Valstybės narės užtikrina, kad materialinės priėmimo sąlygos nebūtų panaikintos arba apribotos anksčiau nei priimtas sprendimas pagal 5 dalį.“
3. Reglamentas „Dublinas III“
15. Reglamento „Dublinas III“ 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
(11) [Direktyva 2013/33/ES] turėtų būti taikoma atsakingos valstybės narės nustatymo pagal šį reglamentą procedūrai, laikantis tos direktyvos taikymo apribojimų;
(12) [Direktyva 2013/32] turėtų būti taikoma kartu su nuostatomis dėl šiuo reglamentu reglamentuojamų procedūrinių garantijų ir nedarant poveikio toms nuostatoms, laikantis tos direktyvos taikymo apribojimų[.]“
16. Šio reglamento 18 straipsnyje „[a]tsakingos valstybės narės pareigos“ apibrėžiamos taip:
„1. Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:
<...>
c) 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, atsiėmusį nagrinėjamą prašymą ir paprašiusį tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba esantį kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento;
2. <...>
Į 1 dalies c punkto taikymo sritį patenkančiais atvejais, kai atsakinga valstybė narė nutraukė prašymo nagrinėjimą prašytojui atsiėmus prašymą prieš priimant pirmosios instancijos sprendimą iš esmės, ta valstybė narė užtikrina, kad prašytojas turėtų teisę paprašyti, kad būtų baigtas jo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas, arba pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris nėra laikomas vėlesniu prašymu, kaip numatyta Direktyvoje [2013/32]. Tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad būtų užbaigtas prašymo nagrinėjimas.
<...>“
B. Vokietijos teisė
1. Materialinių priėmimo sąlygų įstatymas
17. 1997 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtos redakcijos Asylbewerberleistungsgesetz (Prieglobsčio prašytojams užtikrinamų sąlygų įstatymas)(13), paskutinį kartą iš dalies pakeisto 2021 m. gruodžio 10 d. Gesetz zur Stärkung der Impfprävention gegen COVID‑19 und zur Änderung weiterer Vorschriften im Zusammenhang mit der COVID‑19‑Pandémie (Įstatymas dėl COVID‑19 prevencijos vakcinuojant stiprinimo ir kitų su COVID‑19 pandemija susijusių nuostatų pakeitimo)(14) 18 straipsniu (toliau – Materialinių priėmimo sąlygų įstatymas), 1 straipsnio 1dalies 5 punkte nurodyta:
„1. Pagal šį įstatymą teisę į sąlygas turi užsieniečiai, kurie faktiškai gyvena federalinėje teritorijoje ir
<...>
5) kuriems nustatytas vykdytinas įpareigojimas išvykti, net jei įspėjimas dėl išsiuntimo dar nėra arba jau nėra vykdytinas.“
18. Šio įstatymo 1a straipsnyje „Teisių apribojimas“ numatyta:
„1. Užsieniečiai, turintys teisę į paramą pagal 1 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kurių išvykimo terminas ir galimybė išvykti yra nustatytos, nuo dienos, einančios po išvykimo datos, neturi teisės į paramą pagal 2, 3 ir 6 straipsnius, nebent jie negalėjo išvykti dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių. Šiems asmenims iki jų išvykimo arba išsiuntimo užtikrinama tik parama, skirta jų maisto ir būsto, įskaitant šildymą, taip pat asmens priežiūros ir higienos poreikiams patenkinti. Kita parama 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, gali būti suteikiama tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja ypatingos aplinkybės. Parama turi būti užtikrinama natūra.
<...>
7. Užsieniečiams, turintiems teisę į paramą pagal 1 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kurių prieglobsčio prašymas Bundesamt für Migration und Flüchtlinge [Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Vokietija] sprendimu pagal Asylgesetz (AsylG) [1992 m. birželio 26 d. Prieglobsčio įstatymas(15)] 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, siejamą su šio įstatymo 31 straipsnio 6 dalimi, buvo atmestas kaip nepriimtinas ir dėl kurių buvo priimtas nurodymas išsiųsti pagal šio įstatymo 34a straipsnio 1 dalies pirmo sakinio antrą alternatyvą, parama teikiama tik pagal 1 dalį, net jei šį sprendimą dar galima apskųsti. Pirmas sakinys netaikomas, jei teismas nurodė, kad skundas dėl sprendimo išsiųsti turi stabdomąjį poveikį.“
19. Materialinių priėmimo sąlygų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Užsieniečiams, turintiems teisę į paramą pagal 1 straipsnį, suteikiama parama, skirta maisto, būsto, šildymo, aprangos, kasdienio vartojimo prekėms ir namų ūkio reikmenų poreikiams (būtinieji poreikiai) patenkinti. Papildomai jiems užtikrinama parama kasdieniams asmens poreikiams (būtinieji asmens poreikiai) patenkinti.“
20. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Kita parama gali būti teikiama visų pirma tuomet, kai ji konkrečiu atveju yra būtina pragyvenimui arba sveikatai užtikrinti, vaikų specialiesiems poreikiams patenkinti arba kai jos reikia administracinei bendradarbiavimo pareigai įvykdyti. <...>“
2. Prieglobsčio įstatymas
21. 2008 m. rugsėjo 2 d. paskelbtos redakcijos Prieglobsčio įstatymo(16), paskutinį kartą iš dalies pakeisto 2021 m. liepos 9 d. Gesetz zur Weiterentwicklung des Ausländerzentralregisters (Įstatymas dėl centrinio užsieniečių registro plėtojimo)(17) 9 straipsniu „Nepriimtini prašymai“, 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta:
„Prašymas suteikti prieglobstį yra nepriimtinas, kai:
1) kita valstybė
a) pagal Reglamentą [„Dublinas III“] <...>
<...>
yra atsakinga už prieglobsčio procedūros vykdymą.“
22. Šio įstatymo 34a straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Jei užsienietis turi būti išsiunčiamas į <...> už prieglobsčio procedūros vykdymą atsakingą valstybę <...>, Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba nurodo į išsiųsti į tą valstybę, kai tik nustatoma, kad galima tai padaryti. Tai taikoma ir tuo atveju, kai užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikė kitoje pagal Europos Sąjungos teisės arba tarptautinės sutarties nuostatas už prieglobsčio procedūros vykdymą atsakingoje valstybėje arba jį atsiėmė prieš Federalinei migracijos ir pabėgėlių tarnybai priimant sprendimą. <...>“
III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
23. FB yra Afganistano pilietis, kuris, būdamas 19 metų amžiaus, 2021 m. rugpjūčio 25 d. atvyko į Vokietiją ir 2021 m. rugsėjo 6 d. buvo užregistruotas kaip prieglobsčio prašytojas. Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba pateikė Rumunijai prašymą atsiimti FB, remdamasi tuo, kad jis 2021 m. rugpjūčio 6 d. Rumunijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kurį vėliau atsiėmė(18).
24. Kalbant apie materialines priėmimo sąlygas, kurios FB buvo suteiktos nuo 2021 m. rugsėjo mėn., pažymėtina, kad jis buvo apgyvendintas pirminio priėmimo centre Šveinfurto apskrityje. Ten jam pagal Materialinių priėmimo sąlygų įstatymo 3 ir 3a straipsnius buvo užtikrintos tokia parama natūra: šildomas ir tvarkomas būstas, maistas, apranga, energija namų ūkiui, asmens priežiūros ir higienos reikmenys, taip pat prieiga prie belaidžio vietinio tinklo. Be to, jam buvo mokama piniginė išmoka „būtiniesiems asmens poreikiams“ patenkinti: laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki rugsėjo 30 d. – 101,25 EUR ir nuo 2021 m. spalio mėn. – 121,50 EUR per mėnesį(19).
25. Rumunijai sutikus atsiimti FB, Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba 2021 m. spalio 25 d. sprendimu atmetė FB pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną ir nurodė perduoti jį šiai valstybei narei(20). Šio perdavimo terminas buvo nustatytas 2021 m. balandžio 22 d. FB apskundė sprendimą dėl perdavimo Verwaltungsgericht Würzburg (Viurcburgo administracinis teismas, Vokietija), šis 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu šį skundą atmetė.
26. Išklausiusi FB, Šveinfurto apskritis, remdamasi Materialinių priėmimo sąlygų įstatymo 1a straipsnio 7 dalimi, 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu apribojo teisę į materialines priėmimo sąlygas, kurios buvo užtikrintos FB(21). Šis sprendimas buvo taikomas laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. Taigi nuo 2022 m. sausio mėn. FB buvo užtikrinta parama natūra, susijusi su būstu, maistu, šildymu, asmens priežiūros ir higienos reikmenimis, taip pat medicinine pagalba ligos atveju. Vis dėlto jis neteko teisės į paramą, skirtą, viena vertus, „būtiniesiems poreikiams“, susijusiems su apranga, kasdienio vartojimo prekėmis ir namų ūkio reikmenimis, ir, kita vertus, „būtiniesiems asmens poreikiams“, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, t. y. apimantiems transporto, ryšių, laisvalaikio, pramogų, kultūros, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, taip pat kitų prekių ir paslaugų išlaidas, patenkinti. Iš ginčijamo sprendimo, pridėto prie Teisingumo Teismo turimos nacionalinės bylos medžiagos, matyti, kad FB nenurodė konkrečių aplinkybių, pateisinančių šios kitos paramos skyrimą. Perdavimas, iš pradžių numatytas 2022 m. sausio 19 d., paskui – 2022 m. kovo 2 d., neįvyko, dėl nuo FB nepriklausančių priežasčių, nes Rumunija dėl karo Ukrainoje nuo 2022 m. kovo 1 d. nebepriėmė perduodamų asmenų. 2022 m. vasario 23 d. FB buvo perkeltas į kitą apskritį, kur jam buvo užtikrintos sąlygos, kurios šioje byloje neginčijamos. Taigi konstatuotina, kad šioje byloje ginčijamas laikotarpis – tai laikotarpis nuo 2022 m. sausio 1 d. iki vasario 22 d.
27. FB pateikė skundą Sozialgericht Würzburg (Viurcburgo socialinių bylų teismas, Vokietija), siekdamas, kad jam būtų užtikrintos geresnės materialinės sąlygos, pirmiausia – kad būtų sumokėta piniginė išmoka būtiniesiems asmens poreikiams patenkinti už ginčijamą laikotarpį.
28. Tas teismas skundą 2023 m. sausio 20 d. sprendimu atmetė, tačiau Bayerisches Landessozialgericht (Bavarijos žemės aukštesnysis socialinių bylų teismas, Vokietija) 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu jį tenkino, motyvuodamas tuo, kad apribojimas, numatytas Materialinių priėmimo sąlygų įstatymo 1a straipsnio 7 dalyje, galimas tik tuo atveju, jei asmuo nesilaiko reikalavimų, o tai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Tada Šveinfurto apskritis pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
29. Šiomis aplinkybėmis Bundessozialgericht (Federalinis socialinių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar valstybės narės teisės norma, pagal kurią <...> prašytojams, kuriems nustatytas vykdytinas įpareigojimas per [reglamente „Dublinas III“] numatytą perdavimo terminą išvykti iš šalies, suteikiama tik teisė į būstą, maistą, asmens priežiūros ir higienos reikmenis, medicininę pagalbą susirgus ir, atsižvelgiant į aplinkybes, konkrečiu atveju – į aprangą ir namų ūkio reikmenis, atitinka Direktyvos [2013/33] 17 straipsnio 2 ir 5 dalyse apibūdintą minimalų lygį?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
a) Ar Direktyvos [2013/33] 20 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio c punktas, siejamas su [Direktyvos 2013/32] 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas taip, kad paskesnis prašymas apima ir atvejį, kai prašytojas jau prieš tai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje ir tuo remdamasi Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba) atmetė jo prašymą kaip nepriimtiną pagal [reglamentą „Dublinas III“] ir priėmė sprendimą išsiųsti?
b) Ar klausimui, ar tokiais atvejais galima kalbėti apie paskesnį prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2013/32] 2 straipsnio q punktą, lemiamą reikšmę turi pirmesnio prašymo atsiėmimo momentas, ar kitos valstybės narės sprendimo priėmimo pagal [šios direktyvos] 27 arba 28 straipsnį momentas?
c) Ar Direktyvos [2013/33] 20 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio c punktas, siejamas su 20 straipsnio 5 ir 6 dalimis ir [Chartija], turi būti aiškinamas taip, kad leidžiama apriboti teisę į priėmimo sąlygas tenkinant tik maisto ir būsto, įskaitant šildymą, asmens priežiūros ir higienos, medicininės pagalbos susirgus ir – konkrečiu atveju – aprangos, namų ūkio reikmenų ir kasdienio vartojimo prekių poreikius?“
30. Rašytines pastabas pateikė FB, Vokietijos ir Belgijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios suinteresuotosios šalys (išskyrus Belgijos vyriausybę) dalyvavo 2025 m. rugsėjo 4 d. įvykusiame posėdyje, per jį žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.
IV. Analizė
A. Pirminė pastaba
31. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo posėdyje vykusių diskusijų turinį, mano manymu, verta pateikti pirminę pastabą, susijusią su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų klausimų apimtimi.
32. Teismo posėdyje Vokietijos vyriausybė teigė, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį atitinkamam asmeniui suteikiama teisė likti atitinkamoje valstybėje narėje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo arba prašymo peržiūrėti sprendimą dėl perdavimo, turėtų būti aiškinamas taip, kad jis trukdo taikyti Direktyvą 2013/33. Iš tikrųjų, šios vyriausybės teigimu, kadangi sprendimas dėl FB perdavimo tapo galutinis, jis nebeturėjo teisės gyventi Vokietijos teritorijoje, todėl nebepateko į šios direktyvos taikymo sritį, kaip ji apibrėžta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, net jei perdavimas faktiškai nebuvo įvykdytas.
33. Pažymėtina, kad Vokietijos vyriausybė šio argumento savo rašytinėse pastabose nepateikė ir, mano manymu, jo nagrinėjimas peržengia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibrėžto ginčo ribas. Iš tikrųjų ji remiasi prielaida, kad FB aptariamu laikotarpiu patenka į Direktyvos 2013/33 taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, kad jo skundas dėl sprendimo perduoti jį Rumunijai buvo atmestas ir šis sprendimas tapo galutinis. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo tik išaiškinti šios direktyvos 17 straipsnio 2 ir 5 dalis bei 20 straipsnį, kiek tai susiję su šiam prašytojui suteiktos teisės naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis, užtikrinant jam tinkamą gyvenimo lygį, apimtimi. Vis dėlto primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik nacionalinis teismas turi apibrėžti klausimų, kuriuos ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką(22).
34. Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismas negali išplėsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų dalyko ir nagrinėti juos atsižvelgdamas į reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalį, taip pat vertinti, ar FB, pasinaudojęs šioje nuostatoje nurodyta teisių gynimo priemone, nebeturėjo teisės gyventi Vokietijos teritorijoje, taigi nebepateko į Direktyvos 2013/33 taikymo sritį, net jei perdavimo sprendimas nebuvo įvykdytas. Kadangi šis klausimas daug platesnis, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nubrėžtos ribos, manau, kad Teisingumo Teismas turi apsiriboti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškiai nurodytų šios direktyvos nuostatų išaiškinimu.
B. Direktyvos 2013/33 17 straipsnyje nustatytų bendrųjų taisyklių dėl materialinių priėmimo sąlygų taikymo sąlygos (pirmasis klausimas)
35. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 5 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią kompetentinga institucija panaikina prašytojų, dėl kurių pagal reglamentą „Dublinas III“ priimtas sprendimas dėl perdavimo, teisę į paramą, skirtą drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, teikiamą natūra arba piniginėmis išmokomis, nebent jie įrodo, kad esama ypatingų aplinkybių.
36. Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti, kokias sąlygas priimančioji valstybė narė turi suteikti prašytojui, kuris turi būti perduotas valstybei narei, atsakingai už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, prieš nagrinėjant reikalavimo, susijusio su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, nustatyto Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalyje, apimtį.
1. Dėl sąlygų, suteiktinų prašytojams, dėl kurių priimtas sprendimas dėl perdavimo
37. Kaip matyti iš Direktyvos 2013/33 17 straipsnio pavadinimo, šiame straipsnyje nustatytos bendrosios materialinių priėmimo sąlygų taisyklės.
38. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžiami su materialinėmis priėmimo sąlygomis susijusių priemonių dalykas ir tikslas, reikalaujant, kad valstybės narės užtikrintų, kad šiomis priemonėmis „prašytojams“ būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, kuriuo suteikiamos jų pragyvenimo garantijos ir apsaugoma fizinė ir psichinė sveikata.
39. Minėto straipsnio 5 dalyje apibrėžiamos taisyklės, taikomos nustatant tuo tikslu mokamų piniginių išmokų ar skiriamų talonų dydį, patikslinant, kad valstybės narės gali prašytojams suteikti mažiau palankias sąlygas nei savo piliečiams, visų pirma, jeigu materialinė parama iš dalies teikiama natūra arba jeigu šiais savo piliečiams taikomais lygiais siekiama užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį nei tas, kuris pagal Direktyvą 2013/33 nustatytas prašytojams.
40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar priimančioji valstybė narė gali laikytis ne tik skirtingo požiūrio į prašytojus ir į savo piliečius, bet ir skirtingo požiūrio į prašytojus, dėl kurių priimtas sprendimas perduoti už jų prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei, sudarydama jiems mažiau palankias sąlygas nei kitiems prašytojams.
41. Atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 tikslą ir tai, kaip jis suformuluotas, nėra jokios abejonės, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti kintančios prašytojų perėmimo savo žinion sistemos, pagal kurią prašytojo priėmimo tvarka faktiškai priklausytų nuo to, ar valstybė narė, kurioje jis yra, – tai valstybė narė, kuri priims galutinį sprendimą dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo. Išskyrus konkrečias šio teisės aktų leidėjo aiškiai numatytas nuostatas dėl pažeidžiamų asmenų (šios direktyvos 21–25 punktai), sulaikytų asmenų (šios direktyvos 10 straipsnis) arba asmenų, kuriems dėl jų elgesio taikomos sankcijos (šios direktyvos 20 straipsnis), nėra nieko (nei tekstiniu, nei kontekstiniu, nei teleologiniu aspektais), kas leistų laikytis tokio skirtingo požiūrio.
42. Pirma, pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę nė vienoje bendrą Europos prieglobsčio sistemą sudarančioje priemonėje nėra apibrėžta prašytojo, dėl kurio priimtas sprendimas dėl perdavimo, atskiro teisinio statuso, taip pat nėra dėl jo numatytos atskiros teisinės sistemos(23).
43. Kalbant apie Direktyvą 2013/33, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Sprendime IPAT jau yra pripažinęs, kad „prašytojai, dėl kurių vyksta pagal [r]eglamentą „Dublinas III“ nustatytos „tarptautinės apsaugos prašymų procedūros“, akivaizdžiai patenka į [šios] direktyvos <...> taikymo asmenų atžvilgiu sritį“(24) ir kad joje nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar dėl prašytojo vyksta perdavimo kitai valstybei narei procedūra, ar ne(25). Teisingumo Teismas pripažino, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas sąvoką „prašytojas“, nurodytą šios direktyvos 2 straipsnio b punkte, vartoja vienodai ir universaliai, nes šioje nuostatoje numatyta „viena <...> prašytojų kategorija“, apimanti visus trečiųjų šalių piliečius ir asmenis be pilietybės, pateikusius tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio dar nepriimta galutinio sprendimo(26). Kadangi sprendimas dėl perdavimo nėra galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo, Teisingumo Teismas nurodė, kad jį priėmus suinteresuotasis asmuo negali netekti „prašytojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taip pat teisių, susijusių su šiuo statusu(27). Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje „prašytojai“ minimi niekaip jų neskiriant. Taigi reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje nuoroda į „prašytojus“ daroma niekaip jų neskirstant.
44. Antra, Direktyvos 2013/33 tikslas – ne garantuoti prašytojų integraciją priimančiojoje valstybėje narėje, o užtikrinti, kad būtų veiksmingai patenkinti jų būtinieji ir neatidėliotini poreikiai, tam, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos 11 ir 35 konstatuojamąsias dalis, būtų paisoma jų pagrindinių teisių.
45. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagarba žmogaus orumui ir teisė į prieglobstį, pripažįstamos atitinkamai Chartijos 1 ir 18 straipsniuose, turi būti užtikrintos ne tik prašytojams, esantiems valstybės narės, atsakingos už jų prašymo nagrinėjimą, teritorijoje, bet ir prašytojams, laukiantiems, kol bus nustatyta už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė(28).
46. Toks vertinimas turėtų būti taikomas ir prašytojams, laukiantiems, kol jie faktiškai bus perduoti už jų prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei. Iš tikrųjų pati sąvoka „priėmimas“ reiškia, kad reikia atsižvelgti į objektyvų kriterijų, t. y. į prašytojo buvimo vietą, o ne į reglamente „Dublinas III“ nustatytų taisyklių taikymą ir su jomis susijusią praktiką, iš kurios matyti, kad perdavimo data ir jo įvykdymas galiausiai lieka neaiškūs. Be to, Teisingumo Teismas labai teisingai tai pabrėžė, primindamas, kad tam tikrų materialinių priėmimo sąlygų nesuteikimas prašytojams negali būti pateisinamas atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros trumpumu, atsižvelgiant į reglamento „Dublinas III“ 21–25 ir 29 straipsniuose numatytus terminus, susijusius su prašytojų perėmimu savo žinion ir atsiėmimu, taip pat situacija, kai perdavimas per nustatytus terminus neįvykdomas(29). Tai iliustruoja ši byla, nes ne tik maksimalus terminas, per kurį turėjo būti įvykdytas sprendimas dėl perdavimo, buvo šeši mėnesiai (o tai labai ilgas laikotarpis, jei prašytojas, neturintis finansinių išteklių, negauna nei pagalbos, susijusios su apranga, nei dienpinigių), bet ir šis sprendimas niekada nebuvo įvykdytas.
47. Nesuteikiant prašytojams galimybės naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis, nes jie nėra „tinkamoje vietoje“ pagal reglamente „Dublinas III“ nustatytus atsakomybės kriterijus, būtų pažeidžiamos jų pagrindinės teisės. Objektyviai vertinant, jų padėtis panaši į prašytojų, kurie yra valstybėje narėje, atsakingoje už jų prašymo nagrinėjimą, arba laukia, kol tokia valstybė narė bus nustatyta. Jų poreikiai yra tokie patys: nors jiems nenustatytos bendradarbiavimo pareigos, susijusios su jų prašymo nagrinėjimu, jie vis dėlto turi turėti būstą, maitintis, apsirengti ir turėti tam tikrą pinigų sumą, leidžiančią išlaikyti bent minimalų orumą ir savarankiškumą, kad galėtų pasinaudoti teisėmis, kurias jiems suteikia Direktyva 2013/33.
48. Laikantis tokio požiūrio taip pat būtų nepaisoma Direktyvos 2013/33 tikslo, nurodyto jos 8 konstatuojamojoje dalyje, „užtikrinti, kad visoje Sąjungoje su prašytojais būtų elgiamasi vienodai, [taikant šią direktyvą] visų rūšių tarptautinės apsaugos prašymų procedūroms bei visais jų etapais, visose teritorijose ir vietose, kuriose priimami prašytojai, ir tol, kol prašytojams leidžiama likti valstybių narių teritorijoje kaip prašytojams“(30). Prašytojo perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūra, kurią pagal reglamentą „Dublinas III“ vykdo už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, iš esmės yra „tarptautinės apsaugos prašymų procedūra“(31). Be to, iš šio reglamento 11 konstatuojamosios dalies, siejamos su jo 20 straipsnio 5 dalimi, matyti, kad Direktyvoje 2013/33 numatytos priėmimo sąlygos taikomos atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrai ir ši procedūra užbaigiama tik tada, kai ši valstybė narė perima prašytoją savo žinion arba jį atsiima. Teisingumo Teismas tai patvirtino Sprendime IPAT, pripažinęs, kad atitinkamos valstybės narės pareigos suteikti prašytojui priėmimo sąlygas „nelieka tik galutinai perdavus šį asmenį prašomai valstybei narei“(32).
49. Galiausiai, trečia, pripažįstant, kad priimančioji valstybė narė gali nutraukti prašytojų perėmimą savo žinion, remdamasi tuo, kad ji nėra valstybė narė, atsakinga už jų prašymo nagrinėjimą, būtų nepaisoma bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslo, nes didelei daliai prašytojų būtų taikomos nacionalinės normos, kurios būtų daug nepalankesnės, nei pagal šią sistemą nustatytos suderintos taisyklės. Akivaizdu, kad tokia priemonė neleistų „užtikrinti apsaugos bei [reglamentu „Dublinas III“] ir kitomis atitinkamomis teisinėmis priemonėmis prieglobsčio srityje suteiktų teisių tęstinum[o]“, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia šio reglamento 31 straipsniu.
50. Taigi į tai atsižvelgdamas manau, kad pagal Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą ir 5 dalį draudžiama nacionalinė norma, pagal kurią prašytojams, kuriuos nuspręsta perduoti valstybei narei, atsakingai už jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, taikomas mažiau palankus požiūris nei į kitiems prašytojams.
51. Toliau reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo antrą aspektą: ar valstybė narė užtikrina prašytojams tinkamą gyvenimo lygį, kuriuo garantuojamas jų pragyvenimas, taip pat apsaugoma jų fizinė ir psichinė sveikata, jeigu ji nesuteikia jiems paramos, susijusios su apranga, ir nemoka dienpinigių, skirtų kasdienio vartojimo prekėms ir namų ūkio reikmenims įsigyti?
2. Dėl reikalavimo, susijusio su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, apimties
52. Primintina, kad Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas principas, pagal kurį nacionalinėmis materialinėmis priėmimo sąlygomis prašytojams turi būti garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, kuris užtikrintų jų pragyvenimą ir apsaugotų fizinę ir psichinę sveikatą.
53. Siekdamas nustatyti pagal šią nuostatą reikalaujamo perėmimo savo žinion apimtį ir sąlygas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo patikslinti reikalavimo, susijusio su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, apimtį ir iš to kylančių valstybių narių pareigų turinį.
54. Ekonominėje teisėje žodžių junginys „gyvenimo lygis“ reiškia asmens ar asmenų grupės ekonominę ir socialinę gerovę, pirmiausia jo (‑s) gebėjimą patenkinti savo būtinuosius ir nebūtinuosius poreikius. Direktyvoje 2013/33 Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo tiek reikalavimą, susijusį su „tinkamo“ gyvenimo lygio užtikrinimu, tiek reikalavimą, susijusį su „orumo nežeminančio“ gyvenimo lygio išsaugojimu, neapibrėždamas šių reikalavimų apimties. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar galima nustatyti paralelę tarp jų.
55. Pirma, Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę siekiant nustatyti sąvokos „tinkamas gyvenimo lygis“ prasmę ir apimtį. Taigi pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šią sąvoką reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą bei šia direktyva siekiamus tikslus(33).
56. Taikydamas šį metodą Teisingumo Teismas Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsaugoti tinkamą gyvenimo lygį apimtį apibrėžė taip, kad pagal šį reikalavimą valstybėms narėms draudžiama elgtis taip, kad prašytojas patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, dėl kurios negalėtų patenkinti būtiniausių savo poreikių, kaip antai turėti būstą, pavalgyti ir nusiprausti, ir kuri kenktų jo fizinei ar psichinei sveikatai ir ją pablogintų taip, kad tai būtų nesuderinama su orumu(34). Sprendime Cimade ir GISTI Teisingumo Teismas pripažino, kad negalima iš prašytojo atimti apsaugos pagal Direktyvoje 2003/9 nustatytas minimalias priėmimo normas, net ir laikinai, laikotarpiu nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo iki faktiško jo perdavimo, nes tai keltų pavojų, kad bus nepaisoma šios direktyvos tikslo ir reikalavimų, nurodytų Chartijos 1 straipsnyje, pagal kurį žmogaus orumą reikia gerbti ir saugoti(35).
57. Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad priemonėmis, susijusiomis su materialinėmis priėmimo sąlygomis, būtų užtikrinamas ne „orumo nežeminantis“ gyvenimo lygis, o „tinkamas“ gyvenimo lygis.
58. Pažymėtina, kad valstybės narės privalo užtikrinti šį gyvenimo lygį taikydamos priemones, susijusias su „materialinėmis priėmimo sąlygomis“, kurios, vadinasi, yra jo sudedamosios dalys. Šios sąlygos apibrėžtos Direktyvos 2013/33 2 straipsnio g punkte ir į jas įeina, „būsto, maisto ir aprangos suteikimas natūra arba finansinių išmokų pavidalų arba talonais, arba naudojant visus tris būdus, ir dienpinigiai“. Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikia valstybėms narėms diskreciją dėl šių sąlygų suteikimo formos, tačiau jis tiksliai apibrėžia jų turinį, nurodydamas poreikius, kurie turi būti patenkinti. Kaip matyti iš dukart pavartoto jungtuko „ir“, materialinės priėmimo sąlygos yra kumuliacinės ir turi būti laikomos neatskiriamai susijusiomis, nes leidžia užtikrinti tinkamą finansiškai nesavarankiško prašytojo gyvenimo lygį. Taigi, atsižvelgiant į šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, teisė į tinkamą gyvenimo lygį suprantama kaip sudėtinė teisė, kurios įgyvendinimas priklauso nuo to, ar vienu metu įvykdytos visos šios sąlygos(36).
59. Vadinasi, valstybės narės negali nustatyti „pasirinktinės“ sistemos, pašalindamos arba atimdamos kurią nors iš šių sudedamųjų dalių. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos formuluotė skiriasi nuo šios direktyvos 17 straipsnio 3 dalies formuluotės, pagal kurią valstybės narės gali nustatyti, kad suteikiamos „visos arba kai kurios“ iš šių sąlygų, kai prašytojas turi nuosavų išteklių. Tai reiškia, kad pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą valstybės narės negali išvengti joms tenkančios pareigos patenkinti prašytojo poreikius, susijusius tiek su būstu ir maistu, tiek su apranga, ir mokėti jam dienpinigius.
60. Antra, sąvoka „tinkamas“ reiškia pramos, pritaikytos užtikrinti ne galimybę naudotis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių visuma, o prašytojo pragyvenimą bei jo fizinės ir psichinės sveikatos apsaugą, skyrimą. Beje, Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 3 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai daro nuorodą į lėšas, pakankamas, kad būtų užtikrintas prašytojo „sveikatos būklę atitinkan[tis] gyvenimo lyg[is] bei pragyvenim[as]“(37). Tai reiškia paramos, kurios turinys bus pritaikytas prie individualios pareiškėjo situacijos tam tikroje visuomenėje ir tam tikru metu, skyrimą(38). Šiuo aspektu šios direktyvos 17 straipsnio 5 dalis yra ypač informatyvi – pagal ją šiuo tikslu reikalaujama, kad materialines priėmimo sąlygas užtikrinantis finansinių išmokų arba talonų dydis būtų nustatytas „remiantis susijusios valstybės narės <...> nustatytu (‑ais) lygiu (‑ais)“. Jei pagalba, susijusi su apranga, yra teikiama natūra, manau, kad prašytojui turi būti sudaryta galimybė gauti pakankamą kiekį gana geros kokybės, lyčiai ir amžiui tinkamų sezoninių drabužių ir avalynės.
61. Taigi, atsižvelgiant į šiuos teksto elementus, reikalavimas, susijęs su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, nurodytas Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, jeigu apima būtinuosius prašytojo poreikius, reiškia daugiau nei teisę vien į išgyvenimą. Prašytojas turi galėti gyventi oriai, naudodamasis ištekliais, kurie yra pakankami ir pritaikyti siekiant patenkinti būsto, maisto, aprangos ir sveikatos priežiūros poreikius, taip pat būti minimaliai savarankiškas tam tikroje visuomenėje ir tam tikru laikotarpiu(39).
62. Šios nuostatos kontekstas leidžia patvirtinti aiškinimą, pagal kurį materialinė šio reikalavimo taikymo sritis yra daug platesnė nei susijusi su orumo nežeminančio gyvenimo lygio išsaugojimu.
63. Iš tikrųjų reikalavimas, susijęs su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, patenka į materialinių priėmimo sąlygų suteikimo, kurio tvarka nustatyta Direktyvos 2013/33 17 straipsnyje, sritį, o reikalavimas, susijęs su orumo nežeminančio gyvenimo lygio išsaugojimu, patenka į teisių į šias sąlygas apribojimo ir net panaikinimo, numatytų šios direktyvos 20 straipsnyje, sritį(40). Taigi pastarasis reikalavimas reiškia išimtį, taikomą tik tais atvejais, kai prašytojas piktnaudžiauja teise arba elgiasi pažeisdamas teisės normas. Reikalaudamas apsaugoti prašytojo fizinę ir psichinę sveikatą bei orumą, kai jis visai ar iš dalies netenka teisės į materialines priėmimo sąlygas, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato minimalią ribą, žemiau kurios valstybės narės negali nusileisti.
64. Reikalavimas, susijęs su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, nurodytas Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, priešingai, yra norma ir jo materialinė taikymo sritis neišvengiamai platesnė. Tai patvirtina 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Saciri ir kt.(41), kuriame Teisingumo Teismas nurodo, kad materialinių priėmimo sąlygų lygis, pirmiausia tuo tikslu skiriamos piniginės paramos dydis, turi būti pakankamas garantuoti prašytojų „orumo nežeminantį ir sveikatos būklę atitinkantį“ gyvenimo lygį ir užtikrinti jų pragyvenimą.
65. Galiausiai iš materialinių priėmimo sąlygų, numatytų Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalyje, pašalinus paramą, skirtą drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, būtų akivaizdžiai nepaisoma Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo.
66. Kalbant apie pagalbą, susijusią su apranga, pripažįstama, kad apsirengimas – tai būtina sąlyga norint apskritai naudotis žmogaus teisėmis(42). Primintina, kad, Teisingumo Teismo teigimu, poreikis apsirengti yra „elementarus“, kaip ir būsto bei maisto poreikis, nes jis prisideda prie žmogaus orumo užtikrinimo. Beje, suplyšusių ir nešvarių drabužių dėvėjimas yra labiausiai matomas nepriteklių atskleidžiantis aspektas. Akivaizdu, kad apranga padeda ne tik apsaugoti atitinkamo asmens psichinę sveikatą, bet ir išsaugoti jo fizinę sveikatą, nes tinkami drabužiai saugo žmogų nuo blogo oro, šalčio, lietaus ir t. t. Apranga – tai ir būdas užtikrinti prašytojui suteiktų teisių, kaip antai teisės judėti, lankyti profesinius mokymus ar patekti į darbo rinką, veiksmingumą.
67. Kalbant apie dienpinigius, pažymėtina, kad jie taip pat yra esminis materialinių priėmimo sąlygų elementas, nes, kaip per posėdį ne kartą pabrėžė Komisija, suteikia prašytojui minimalų savarankiškumą. Ši išmoka, palikta pareiškėjo laisvai disponuoti ir numatyta kaip „kišenpinigiai“, kurių dydis priklauso nuo kiekvienos valstybės narės, turėtų leisti jam įsigyti būtiniausių kasdienių vartojimo prekių, pavyzdžiui, asmeninės higienos priemonių ar transporto bilietų. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūrą (AUEA)(43) nurodo, kad šia išmoka siekiama kelių tikslų: pirma, leisti prašytojams užtikrinti minimalius fizinius poreikius, susijusius ne tik su apgyvendinimu, maistu ar apranga, antra, prašytojų minimalų dalyvavimo priimančiosios valstybės narės socialiniame ir kultūriniame gyvenime lygį ir, trečia, tam tikrą jų savarankiškumo laipsnį(44). Būtų galima pridurti, kad ši išmoka taip pat leidžia prašytojams vykdyti pareigą bendradarbiauti, kai nagrinėjamas jų tarptautinės apsaugos prašymas, atsakant į įvairius šaukimus ir atvykstant į pokalbius; ji taip pat leidžia jiems įgyvendinti suteiktas teises, pavyzdžiui, mokytis profesijos arba naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.
68. Šuo klausimu pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog pagal teisę į tinkamą gyvenimo lygį – dar vadinama teise į „pakankamą“ arba „priimtiną“ gyvenimo lygį – reikalaujama, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę ne tik gauti tinkamą maistą, tinkamą būstą, tinkamą aprangą ir būtiną sveikatos priežiūrą bei socialines paslaugas, bet ir naudotis kitomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, būtinomis tam tikroje visuomenėje tam tikru metu, pavyzdžiui, teise į išsilavinimą ar teise į darbą(45). Turi būti sudaryta galimybė gauti pakankamą kiekį gana geros kokybės prekių ir paslaugų, tinkamų lyčiai ar amžiui bei kultūriniu požiūriu. Taigi, nors esama skirtingų nuomonių dėl tikslios šios teisės apimties, vis dėlto pripažįstama, kad ši teisė susijusi su kitų teisių (iš kurių vienos pasižymi mažesniu privalomuoju pobūdžiu, kitos – didesniu) įgyvendinimu ir grindžiama teise į žmogaus orumą(46). Kalbant vien apie ekonominį požiūrį, Pasaulio banko nuomone, tinkamas gyvenimo lygis reiškia gyvenimą virš atitinkamos visuomenės skurdo ribos. Jo teigimu, norint užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį, reikia padengti dviejų rūšių išlaidas: išlaidas, būtinas maistui ir būtiniausioms prekėms įsigyti, ir papildomas išlaidas, kurias sudaro dalyvavimo kasdieniame visuomenės gyvenime išlaidos ir kurios įvairiose šalyse skiriasi(47).
69. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal reikalavimą, susijusį su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, nurodytą Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, valstybei narei draudžiama nemokėti prašytojui paramos, skirtos jo drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti.
70. Pagrindinėje byloje aptariama nacionalinė taisyklė, mano manymu, yra dar problemiškesnė, nes grindžiama automatiniu šių išmokų neskyrimu.
71. Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa grindžiama dienpinigių ir išmokų, skirtų prašytojo poreikiams, susijusiems su būstu, maistu ir apranga, patenkinti, skyrimo principu. Šis principas taikytinas juo labiau dėl to, kad prašytojas nėra finansiškai nepriklausomas ir negali iš karto patekti į darbo rinką, kad patenkintų savo poreikius ir taip pats užsitikrintų tam tikrą gyvenimo lygį. Valstybė narė gali visiškai arba iš dalies nesuteikti šių materialinių priėmimo sąlygų tik tuo atveju, jei prašytojas turi savo lėšų, kaip nurodyta šios direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje, arba jeigu jis piktnaudžiavo priėmimo sistema, arba jam buvo skirta sankcija už sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą ar akivaizdžiai agresyvų elgesį, kaip nurodyta šios direktyvos 20 straipsnio 1–4 dalyse.
72. Vis dėlto aptariama teisinė sistema grindžiama priešingu principu nei tas, kuriuo pagrįsta Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, nes joje nustatyta principo mokėti išmokas, skirtas prašytojo drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, išimtis. Iš diskusijų, vykusių per posėdį, matyti, kad administracinis sprendimas, pagal kurį netenkama teisės į šią paramą, įsigalioja automatiškai, kai tik priimamas sprendimas dėl perdavimo, neatsižvelgiant į individualią prašytojo situaciją. Tada šis turi kompetentingai nacionalinei institucijai pateikti prašymą, kuriuo gali prašyti vėl skirti pagalbą, susijusią su apranga, tik tuo atveju, jei nurodo ypatingas aplinkybes(48). Mano manymu, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas neatlikus individualaus tyrimo, leidžiančio įvertinti FB poreikius ir pasekmes, kurias tolesniam jo buvimui šalies teritorijoje turėtų pagalbos, susijusios su apranga, nesuteikimas ir piniginės išmokos neskyrimas.
73. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 5 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prašytojas automatiškai netenka paramos, skirtos jo drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio poreikiams patenkinti, vien dėl to, kad taikant reglamentą „Dublinas III“ jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo.
C. Dėl teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimo arba panaikinimo, nes pateiktas paskesnis prašymas (antrasis klausimas)
74. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį klausimą pateikia tam atvejui, jei pagrindinėje byloje aptariama teisinė sistema neatitiktų reikalavimo, susijusio su tinkamo gyvenimo lygio užtikrinimu, kaip nurodyta Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje ir 5 dalyje.
75. Šiuo klausimu, kurį sudaro trys dalys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tokia sistema, kaip aptariama šioje byloje, gali būti pateisinama remiantis Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, pagal kurį priimančioji valstybė narė gali apriboti arba panaikinti teisę į materialines priėmimo sąlygas, kai prašytojas yra pateikęs paskesnį prašymą, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Vokietijoje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas iš tikrųjų galėtų būti laikomas „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą. Vis dėlto nė vienoje iš šių nuostatų nenurodyta, ar prašymas laikytinas paskesniu ir tuo atveju, jei situacija susijusi su keliomis valstybėmis narėmis. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokia sistema atitinka garantijas, aiškiai nurodytas šios direktyvos 20 straipsnio 5 ir 6 dalyse, be kita ko, garantiją, susijusią su pagalba žmogaus orumui.
76. Pirmiausia pažymėtina, kad šie klausimai Teisingumo Teismui buvo užduoti prieš jam Sprendime Khan Yunis ir Baabda, kuriuo toliau remsiuosi, pateikiant esminių paaiškinimų dėl sąvokos „paskesnis prašymas“.
77. Šiame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės patvirtino, kad sąvoka „paskesnis prašymas“, apibrėžta Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte, apima ir atvejį, kai naujas prašymas pateikiamas po to, kai kita valstybė narė priima sprendimą dėl to paties prašytojo ankstesnio prašymo(49). Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad pirmoji valstybė narė, kurioje prašytojas pateikė prašymą, turi būti priėmusi „galutinį sprendimą“ dėl šio prašymo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio e punktą(50).
78. Vis dėlto iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad naujas prašymas, kurį 2021 m. rugsėjo 6 d. FB pateikė Vokietijoje, negali būti laikomas „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, todėl Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas netaikytinas. Taigi visos posėdyje dalyvavusios šalys sutinka, kad šis prašymas buvo pateiktas prieš priimant galutinį sprendimą dėl prašymo, kurį jis anksčiau, 2021 m. rugpjūčio 6 d., pateikė Rumunijoje ir vėliau netiesiogiai atsiėmė.
79. Keturių savaičių terminas buvo akivaizdžiai per trumpas, kad Rumunijos valdžios institucijos galėtų išsamiai išnagrinėti šį pirmąjį prašymą, kad nustatytų, ar FB atitinka pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimo sąlygas.
80. Be to, sprendimas dėl FV Vokietijoje pateikto prašymo nepriimtinumo buvo priimtas nepraėjus devynių mėnesių terminui, kurio valstybės narės turi paisyti pagal Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 2 dalį, prieš pradėdamos nagrinėti naują prašymą kaip paskesnį prašymą, jei pirmasis prašymas buvo netiesiogiai atsiimtas.
81. Galiausiai, kiek suprantu, Vokietija, vadovaudamasi reglamento „Dublinas III“ 20 straipsnio 5 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi, laikė Rumuniją atsakinga ir paprašė atsiimti FB pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punktą, remdamasi tuo, kad jis pateikė naują prašymą Vokietijos valdžios institucijoms, netiesiogiai atsiėmęs prašymą, anksčiau pateiktą Rumunijos valdžios institucijoms. Rumunija sutiko atsiimti prašytoją pagal šią nuostatą. Vis dėlto tai, mano nuomone, reiškia, kad pirmasis prašymas nebuvo atmestas, taigi galutinis sprendimas nebuvo priimtas(51).
82. Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktas, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte, turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „paskesnis prašymas“ neapima situacijos, kai prašytojas pateikia naują prašymą vienoje valstybėje narėje prieš kitai valstybei narei priimant galutinį sprendimą dėl jo anksčiau pateikto prašymo.
V. Išvada
83. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundessozialgericht (Federalinis socialinių bylų teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 17 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 5 dalis
turi būti aiškinamos taip, kad:
pagal jas draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prašytojas automatiškai netenka paramos, skirtos jo drabužių, kasdienio vartojimo prekių ir namų ūkio reikmenų poreikiams patenkinti, vien dėl to, kad taikant 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo.
2. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 2 straipsnio q punktas, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte,
turi būti aiškinamas taip, kad:
sąvoka „paskesnis prašymas“ neapima situacijos, kai prašytojas pateikia naują prašymą vienoje valstybėje narėje prieš kitai valstybei narei priimant galutinį sprendimą dėl jo anksčiau pateikto prašymo.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 Toliau – prašytojai.
3 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96).
4 Toliau – priimančioji valstybė narė.
5 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“).
6 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60).
7 C‑179/11; toliau – Sprendimas Cimade ir GISTI, EU:C:2012:594.
8 C‑233/18, EU:C:2019:956.
9 C‑322/19 ir C‑385/19; toliau – Sprendimas IPAT, EU:C:2021:11.
10 C‑422/21, EU:C:2022:616. Taip pat žr. bylą Sidi Bouzid (C‑184/24), kuri šiuo metu nagrinėjama.
11 C‑123/23 ir C‑202/23; toliau – Sprendimas Khan Yunis ir Baabda, EU:C:2024:1042.
12 Toliau – Chartija.
13 BGBl. I, 1997, p. 2022.
14 BGBl. I, 2021, p. 5162.
15 BGBl. I, 1992, p. 1126.
16 BGBl. I, 2008, p. 1798.
17 BGBl. I, 2021, p. 2467.
18 Šis atvejis atitinka nurodytąjį Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte.
19 Nacionalinėje teisėje nustatyta, kad prašytojų „būtinieji asmens poreikiai“ apima išlaidas, susijusias su transportu, ryšiais, laisvalaikiu, pramogomis, kultūra, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugomis bei kitomis prekėmis ir paslaugomis.
20 Toliau – sprendimas dėl perdavimo.
21 Toliau – ginčijamas sprendimas.
22 Žr. 1997 m. spalio 23 d. Sprendimą Franzén (C‑189/95, EU:C:1997:504, 79 punktas) ir 2024 m. spalio 17 d. Sprendimą Sony Computer Entertainment Europe (C‑159/23, EU:C:2024:887, 28 punktas).
23 Šiuo klausimu žr. mano išvadą, pateiktą sujungtose bylose The International Protection Appeals Tribunal ir kt. (C‑322/19 ir C‑385/19, EU:C:2020:642, 53 punktas).
24 Sprendimas IPAT (65 punktas), išskirta mano. Taip pat žr. šio sprendimo 61–73 punktus, pirmiausia 67 punktą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nustatė, kad Direktyvos 2013/33 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos prašytojui nesuteikiamos priėmimo sąlygos, t. y. neleidžiama patekti į darbo rinką, vien dėl to, kad buvo priimtas sprendimas dėl jo perdavimo pagal reglamentą „Dublinas III“. Sprendimas IPAT grindžiamas principais, Teisingumo Teismas nustatytais Sprendimo Cimade ir GISTI 36–50 punktuose. Šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybė narė, kuriai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvoje 2003/9/EB, nustatančioje minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101), panaikintoje ir pakeistoje Direktyva 2013/33, nustatytas minimalias priėmimo sąlygas privalo suteikti ir tam prašytojui, dėl kurio ji nusprendžia pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109), panaikintą ir pakeistą reglamentu „Dublinas III“, kreiptis į kitą valstybę narę, kad ji perimtų tą prašytoją savo žinion arba jį atsiimtų.
25 Žr. Sprendimą IPAT (64 punktas).
26 Žr. sprendimus IPAT (67 punktas) bei Cimade ir GISTI (40 punktas).
27 Šiuo klausimu žr. Sprendimą IPAT (64 ir 68 punktai).
28 Žr. Sprendimą Cimade ir GISTI (42 ir 43 punktai).
29 Žr. Sprendimą Cimade ir GISTI (44 ir 45 punktai).
30 Išskirta mano.
31 Žr. mano išvadą, pateiktą sujungtose bylose The International Protection Appeals Tribunal ir kt. (C‑322/19 ir C‑385/19, EU:C:2020:642, 67 punktas).
32 Žr. Sprendimą IPAT (68 punktas).
33 Žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Merck (292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas), 2024 m. vasario 29 d. Sprendimą Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Vėlesnis religijos pakeitimas) (C‑222/22, EU:C:2024:192, 25 punktas) ir 2025 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Casa Judeţeană de Asigurări de Sănătate Mureș ir kt. (C‑489/23, EU:C:2025:651, 31 punktas).
34 Žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Ministero dell’Interno (Materialinių priėmimo sąlygų panaikinimas) (C‑422/21, EU:C:2022:616, 39 ir 40 punktai), kuriame daroma nuoroda į 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Haqbin (C‑233/18, EU:C:2019:956, 46–48 punktai).
35 Žr. Sprendimą Cimade ir GISTI (56 punktas).
36 Šiuo klausimu tarptautinės teisės srityje žr. Eide, A. ir Eide, W. B., „Adequate Standard of Living“, leidinyje Moeckli, D. ir kiti, International Human Rights Law, 4‑asis leidimas, Oxford University Press, Oxford, 2022, p. 187–208.
37 Išskirta mano.
38 Šiuo klausimu žr. Smith, R. K. M., International Human Rights Law, 10‑asis leidimas, Oxford University Press, Oksfordas, 2022, pirmiausia 16 skyrių „The right to an adequate standard of living“, p. 307–321, 16.1.2 punktas; taip pat Eide, A. ir Eide, W. B., „Article 25“, leidinyje Alfredsson, G. ir Eide, A., The Universal Declaration of Human Rights: a Common Standard of Achievement, Kluwer Law International, La Haye, 2023, p. 523–550.
39 Žr. Eide, A. ir Eide, W. B., „Adequate Standard of Living », op. cit., pirmiausia 2 punktą. Taip pat žr. Trebilcock, A., „La notion de droit à un niveau de vie suffisant“, leidinyje Thouvenin, J.‑M. ir Trebilcock, A., Le droit international social: Droits Économiques, Sociaux et Culturels, p. 1664–1680, pirmiausia 19 punktą.
40 Taip pat žr. Direktyvos 2013/33 11 ir 35 konstatuojamąsias dalis.
41 C‑79/13, EU:C:2014:103, 40 punktas.
42 Dėl teisės į tinkamą aprangą buvimo žr. Graham, L., G., „Reasserting the Right to Adequate Clothing in International Human Rights Law“, Human Rights Law Review, vol. 24, Nr. 1, 2024.
43 AUEA pakeitė Europos prieglobsčio paramos biurą (EASO)
44 EASO gairės dėl priėmimo sąlygų: veiklos standartai ir rodikliai, 2016 m. rugsėjis, p. 33.
45 Ši teisė įtvirtinta, be kita ko, 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad „kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio“ (žr. Eide, A. ir Eide, W. B., „Article 25“, op. cit., pirmiausia p. 531 ir 532). Ši teisė taip pat įtvirtinta 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto ir 1976 m. sausio 3 d. įsigaliojusio Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankama savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą“).
46 Žr. Trebilcock, A., op. cit., pirmiausia 14, 20 ir 21 punktus; taip pat Smith, R. K. M., op. cit., pirmiausia 16.1 punktą.
47 Žr. Eide, A. ir Eide, W. B., „Adequate Standard of Living“, op. cit., pirmiausia 2 punktą.
48 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti kad priimant ginčijamą sprendimą prašytojas buvo „išklausytas“.
49 Žr. Sprendimą Khan Yunis ir Baabda (53 punktas).
50 Žr. Sprendimą Khan Yunis ir Baabda (74 punktas). Sąvoka „galutinis sprendimas“ pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio e punktą reiškia „sprendim[ą] dėl to, ar pagal [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9)] pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas bus suteiktas trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuriam daugiau netaikomos teisių gynimo priemonės pagal [Direktyvos 2013/32] V skyrių“.
51 Pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą tokiu atveju prašoma valstybė narė turi užtikrinti, kad „prašytojas turėtų teisę paprašyti, kad būtų baigtas jo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas, arba pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris nėra laikomas vėlesniu prašymu“ (išskirta mano).