1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas toks klausimas: ar valstybės narės kompetentingos institucijos gali tirti ir prireikus nustatyti ar padaryti išvadą, kad asmuo, kuris anksčiau naudojosi išvestine teise gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio šeimos narys pagal Direktyvą 2004/38/EB ( 2 ), piktnaudžiavo teisėmis arba sukčiavo, net jei per tą laiką šis asmuo įgijo šios valstybės narės pilietybę ir jo gyvenimas šioje valstybėje narėje nebegrindžiamas šia direktyva?

2.

Šį klausimą Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pateikė nagrinėdamas natūralizacijos būdu Airijos pilietybę įgijusio R.S. (toliau – apeliantas pagrindinėje byloje) ir Minister for Justice (teisingumo ministras, Airija, toliau – Minister for Justice) ginčą dėl pastarojo padarytos išvados, kad prieš įgydamas Airijos pilietybę apeliantas pagrindinėje byloje, kuris tuo metu buvo trečiosios šalies pilietis, sudarė fiktyvią santuoką su Sąjungos piliete arba pateikė klaidingą ar klaidinančią informaciją, siekdamas gauti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

3.

Tai antras kartas, kai nagrinėdamas pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turės išaiškinti Direktyvos 2004/38 35 straipsnį. Nors Teisingumo Teismas jau yra nurodęs piktnaudžiavimą teise ar sukčiavimą, be kita ko, savo jurisprudencijoje, susijusioje su laisvu asmenų judėjimu ( 3 ), pirmasis prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl šio straipsnio išaiškinimo buvo pateiktas byloje, kurioje priimtas Sprendimas McCarthy ir kt. ( 4 ) Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybė narė negali dėl trečiosios šalies piliečio teisės atvykti nustatyti reikalavimo prieš tai gauti vizą, kai jis turi Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Jis patikslino, kad pagal minėtą straipsnį draudžiamos priemonės, dėl kurių, siekiant bendros prevencijos tikslo, šeimos nariams neleidžiama atvykti į valstybės teritoriją be vizos ( 5 ).

4.

Vis dėlto ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę pateikti Direktyvos 2004/38 35 straipsnio išaiškinimą kitu aspektu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas išaiškinimas susijęs ne su pačiu nustatytinu piktnaudžiavimu teise, bet su šios direktyvos paskirtimi jį nustatant ir teisinėmis pasekmėmis, kylančiomis konstatavus, kad toks piktnaudžiavimas buvo ir kad valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos jį galutinai nustatė. Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažino, kad santuoka yra fiktyvi, todėl šis santuokos kvalifikavimas šioje byloje nenagrinėjamas.

5.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas, kai atitinkamas asmuo nebėra šia direktyva suteikiamų teisių „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, priimančiojoje valstybėje narėje, ir, jei atsakymas būtų teigiamas, ar ši nuostata leidžia kompetentingoms valdžios institucijoms ištirti, ar santuoka buvo fiktyvi, ir konstatuoti buvus tokią santuoką, nenustatant jokių kitų iš karto atsirandančių teisinių pasekmių.

6.

Šioje išvadoje siūlysiu, be kita ko, Teisingumo Teismui nuspręsti, kad situacija, kai atitinkamas asmuo nebėra „naudos gavėjas“ pagal Direktyvą 2004/38, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

7.

Šioje išvadoje remsiuosi Direktyvos 2004/38 25 ir 28 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat 2 straipsnio 1 punktu ir 2 punkto a papunkčiu, 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 30 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 31 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 35 ir 36 straipsniais.

8.

Direktyva 2004/38 buvo perkelta į Airijos teisę pagrindinei bylai taikytinos redakcijos European Communities (Free Movement of Persons) Regulations 2015 (2015 m. Europos Bendrijų taisyklės (Laisvas asmenų judėjimas)) (S. I. Nr. 548, 2015) (toliau – 2015 m. taisyklės).

9.

2015 m. taisyklių 27 straipsnio „Teisių galiojimo nutraukimas“ 1, 2 ir 4 dalyse nustatyta:

„1)   Jeigu ministras, vadovaudamasis šiuo straipsniu, nusprendžia, kad atitinkamos teisės ar statuso atitinkamu atveju prašoma sukčiaujant ar piktnaudžiaujant teisėmis, jis gali atitinkamai panaikinti, atsisakyti pagaminti arba atsisakyti suteikti: <...>

b) leidimo gyventi šalyje kortelę <...>

2)   Jei ministras pagrįstai įtaria, kad pagal šias taisykles suteiktos teisės būti laikomam šeimos nariu, turinčiu leidimą gyventi šalyje, ar tokio statuso prašoma arba jis buvo įgytas sukčiaujant ar piktnaudžiaujant teisėmis, jis turi teisę atlikti tokius tyrimus ir gauti tokią informaciją, kuri yra pagrįstai reikalinga šiam klausimui ištirti.

<...>

4)   Šiame straipsnyje sąvoka „piktnaudžiavimas teisėmis“ apima fiktyvią santuoką <...>“

10.

Šių taisyklių 28 straipsnio „Fiktyvi santuoka“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ministras, spręsdamas bet kokį su šiomis taisyklėmis susijusį klausimą, gali neatsižvelgti į konkrečią santuoką kaip į veiksnį, turintį įtakos tam sprendimui, jei mano arba nustato, kad ta santuoka yra fiktyvi.

2.   Jeigu ministras, vertindamas santuoką, kad priimtų sprendimą dėl bet kurio su šiomis taisyklėmis susijusio klausimo, turi pagrįstų priežasčių manyti, kad ta santuoka yra fiktyvi, jis gali išsiųsti susituokusioms šalims pranešimą su reikalavimu, kad atitinkami asmenys per tame pranešime nurodytą terminą raštu arba asmeniškai pateiktų tokią informaciją, kurios pagrįstai reikia, kad ministras įsitikintų, jog santuoka nėra fiktyvi.“

11.

Trečiojoje šalyje gimęs R.S. 2002 m. atvyko į Airiją turėdamas studentams išduodamą leidimą gyventi šalyje. 2010 m., likus šešiolikai dienų iki šio leidimo gyventi šalyje galiojimo pabaigos, R.S., tuo metu būdamas trečiosios valstybės pilietis, susituokė su Sąjungos piliete, kuri pasinaudojo teise judėti ir gyventi Airijoje. Vėliau jam, kaip Sąjungos pilietės šeimos nariui, buvo išduota penkerius metus galiojanti leidimo gyventi šalyje kortelė.

12.

2015 m. R.S. įgijo Airijos pilietybę. Nuo to laiko jo gyvenimas Airijoje grindžiamas šia pilietybe. 2018 m. R.S. išsiskyrė su sutuoktine. 2019 m. trečiosios šalies pilietė pateikė prašymą leisti gyventi Airijoje, motyvuodama tuo, kad ji yra vaiko, Airijos piliečio, kurio biologinis tėvas yra R. S., motina. Dėl šio prašymo buvo atliktas tyrimas siekiant nustatyti, ar 2010 m. sudaryta santuoka buvo fiktyvi.

13.

2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu Minister for Justice„atšaukė“ 2010 m. išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę, motyvuodamas tuo, kad grįsdamas savo prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę R.S. pateikė klaidinančius dokumentus ir kad 2010 m. sudaryta santuoka buvo fiktyvi. R.S. pateikus prašymą peržiūrėti minėtą sprendimą, jis buvo patvirtintas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu.

14.

Vis dėlto 2022 m. vasario 1 d. po susirašinėjimo su R.S. advokatais Minister for Justice priėmė naują sprendimą. Šiuo sprendimu jis atšaukė 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, panaikino 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir konstatavo, kad R.S. pateikė netikrus ar klaidinančius dokumentus ar informaciją ir sudarė fiktyvią santuoką, kad įgytų statusą ar teisę, kurių kitu atveju nebūtų galėjęs turėti pagal Direktyvą 2004/38. Ministras nusprendė, kad „bet kuri pagal [šią] direktyvą suteikta teisė ar statusas dėl [šios] santuokos <...> laikomi panaikintais ab initio“.

15.

R.S. kreipėsi į High Court (Aukštasis teismas, Airija), prašydamas panaikinti (certiorari) tris – 2020 m. rugsėjo 8 d., 2020 m. vasario 13 d. ir 2022 m. vasario 1 d. – sprendimus, motyvuodamas tuo, kad Minister for Justice veikė ultra vires. Iš tiesų R.S., kaip Airijos piliečiui, nebetaikoma jokia 2015 m. taisyklių ar Direktyvos 2004/38 nuostata, todėl pagal jas Minister for Justice negalėjo turėti įgaliojimų priimti šiuos sprendimus. High Court (Aukštasis teismas, Airija) 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu atmetė šį skundą.

16.

Tada R.S. kreipėsi į Court of Appeal (Apeliacinis teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia patikslina, kad 2022 m. vasario 1 d. sprendimas turi būti suprantamas kaip reiškiantis ne teisės gyventi šalyje panaikinimą ar atsisakymą ją suteikti, o tai, kad jame „nustatyta“, „konstatuota“ ar „padaryta išvada“ dėl R.S. buvusios padėties ar elgesio praeityje. Minėtas teismas priduria, kad iš to sprendimo galima suprasti, jog toks nustatymas ar konstatavimas gali būti numatytas vėliau, iš naujo vertinant R.S. kaip Airijos piliečio statusą, kartu pripažįstant, kad atliekant bet kokį vėlesnį vertinimą būtų atsižvelgta į visas jo aplinkybes ir pagrindines teises. Dėl R.S. Airijos pilietybės pakartotinio vertinimo minėtas teismas pažymi, kad dėl neseniai priimtų Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) sprendimų šiuo metu nėra jokios konstitucinės procedūros, kuri leistų atlikti tyrimą siekiant panaikinti šią pilietybę.

18.

Atsižvelgdamas į jam pateiktus argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, pirma, dėl Direktyvos 2004/38, visų pirma jos 35 straipsnio, taikymo srities.

19.

Šiuo tikslu, atkreipdamas dėmesį į šios bylos ir bylos, kurioje priimtas Sprendimas Lounes ( 6 ), aplinkybių skirtumus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog iš pastarojo sprendimo galima daryti išvadą, kad Direktyva 2004/38 nebetaikoma trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, kai šis trečiosios šalies pilietis įgyja priimančiosios valstybės narės pilietybę ir dėl to nebeatitinka sąvokos „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apibrėžties. Vis dėlto Sprendime Chenchooliah ( 7 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši direktyva taikoma sprendimui išsiųsti iš šalies trečiosios valstybės pilietį, kuris gyveno priimančiojoje valstybėje narėje kaip Sąjungos piliečio šeimos narys, nors šis trečiosios valstybės pilietis nebebuvo „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal analogiją Direktyva 2004/38 ir toliau reglamentuojama situacija, kai kompetentinga valstybės narės institucija siekia nustatyti, ar asmuo iš pradžių įgijo šia direktyva grindžiamą teisę gyventi šalyje piktnaudžiaudamas teisėmis ar sukčiaudamas, tuo momentu, kai šis asmuo nebėra „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

21.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagal 2015 m. taisyklių 27 straipsnio 1 ir 2 dalis Minister for Justice įgaliojamas, pirma, panaikinti, atsisakyti pagaminti arba atsisakyti suteikti prašomą leidimo gyventi šalyje kortelę, jei buvo sukčiaujama ar piktnaudžiaujama teisėmis, ir, antra, ištirti įtariamą sukčiavimą ar piktnaudžiavimą. Nors panaikinimas negali būti taikomas atgaline data, tyrimas galėtų būti susijęs tiek su pateikiamais ar jau nagrinėjamais prašymais išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, tiek su praeityje gautomis leidimo gyventi šalyje kortelėmis. Vis dėlto kyla klausimas, ar tyrimo įgaliojimais galima naudotis savarankiškai, nesiimant jokių konkrečių veiksmų, kaip antai teisės gyventi šalyje atėmimo ar atsisakymo ją suteikti, baudžiamojo persekiojimo už nusikalstamą veiką, išsiuntimo iš šalies procedūros ar Airijos pilietybės panaikinimo procedūros.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tokie savarankiški įgaliojimai galėtų būti netiesiogiai įtvirtinti 2015 m. taisyklių 27 straipsnio 2 dalyje. Jie galėtų būti pateisinami atsižvelgiant į visų šių taisyklių tikslą ir kontekstą, įskaitant Sąjungos pilietybės sistemą, pagal kurią reikalaujama, kad būtų patikima sukčiavimo ir piktnaudžiavimo teisėmis prevencijos, nustatymo ir išnaikinimo sistema. Tam, kad prireikus galėtų taisyklių 27 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, minėtas teismas mano, kad būtina nustatyti, ar Direktyva 2004/38 taikoma natūralizacijos būdu pilietybę įgijusiam valstybės narės piliečiui, jeigu pagal šią direktyvą šiai valstybei narei leidžiama tirti fiktyvią santuoką, sudarytą tuo metu, kai šis pilietis turėjo teisę gyventi minėtoje valstybėje narėje pagal šią direktyvą.

23.

Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal (Apeliacinis teismas) 2024 m. liepos 2 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. rugpjūčio 19 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyva 2004/38 <...> taikoma asmeniui, anksčiau gavusiam išvestinę teisę gyventi konkrečioje valstybėje narėje dėl to, kad jis buvo Sąjungos piliečio, kuris naudojasi Sutartyje numatytomis teisėmis priimančiojoje valstybėje, sutuoktinis, tačiau neseniai tapo priimančiosios valstybės piliečiu ir nebesinaudoja jokia išvestine teise priimančiojoje valstybėje pagal šią direktyvą, tik siekiant ištirti ir (prireikus) nustatyti arba padaryti išvadą, kad jis anksčiau sukčiavo, piktnaudžiavo teisėmis ir (arba) sudarė fiktyvią santuoką, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 35 straipsnį, siekdamas naudos pagal šią direktyvą?“

24.

Rašytines pastabas pateikė R.S., Minister for Justice, Airija, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2025 m. spalio 15 d. posėdį R.S., Airijos, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos vardu buvo pateiktos žodinės pastabos.

25.

Vieninteliu prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leidžiama ištirti ir prireikus nustatyti arba padaryti išvadą, kad asmuo, kuris anksčiau naudojosi išvestine teise laisvai judėti pagal šią direktyvą, sukčiavo arba piktnaudžiavo teise, kai šio asmens gyvenimas atitinkamoje valstybėje narėje nebegrindžiamas šia direktyva, įskaitant atvejį, kai per tą laiką jis įgijo šios valstybės narės pilietybę ( 8 ).

26.

Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose šalys pagrindinėje byloje ir suinteresuotieji asmenys skirtingai aiškina Direktyvos 2004/38 35 straipsnį.

27.

Apskritai apeliantas pagrindinėje byloje ir Vokietijos vyriausybė abejoja, ar ši direktyva skirta taikyti asmeniui, kuris valstybėje narėje kaip trečiosios šalies pilietis pasinaudojo išvestine teise gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio migranto sutuoktinis, jeigu vėliau šis asmuo įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę. Iš esmės jie mano, kad toks asmuo nebepatenka į sąvoką „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, todėl ši direktyva jam nebetaikoma. Konkrečiai kalbant, Vokietijos vyriausybės teigimu, piktnaudžiavimas teise ar sukčiavimas turi būti nustatomi pagal nacionalinę teisę. Todėl jie siūlo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti neigiamai. Vis dėlto Minister for Justice, Airija ir Komisija teigia, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas šioje byloje. Jos sutaria, kad, be kita ko, šioje nuostatoje išreiškiamas bendrasis draudimo piktnaudžiauti teise principas. Taigi jos siūlo į prejudicinį klausimą atsakyti teigiamai.

28.

Siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, analizę pradėsiu nuo kelių bendrų pastabų (A dalis). Paskui išsklaidysiu visas abejones dėl Direktyvos 2004/38, visų pirma jos 35 straipsnio taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai (B dalis), ir pabaigoje išnagrinėsiu pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteiktų įgaliojimų apimtį (C dalis).

29.

Pirma, reikėtų priminti, jog iš Direktyvos 2004/38 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir kad šia direktyva visų pirma siekiama sustiprinti šią teisę ( 9 ). Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog siekiant, kad minėta teise būtų naudojamasi pagal objektyvius orumo reikalavimus, ji turėtų būti suteikiama ir šių piliečių šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų pilietybę ( 10 ). Vis dėlto iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šia direktyva Sąjungos piliečio šeimos nariams, trečiosios valstybės piliečiams, nesuteikiama jokių savarankiškų teisių. Taigi šių trečiųjų valstybių piliečių teisės, kurios gali būti jiems suteiktos pagal šią direktyvą, yra išvestinės, nes įgyjamos dėl atitinkamam Sąjungos piliečiui, kai jis naudojasi savo judėjimo laisve, priklausančių teisių ( 11 ). Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį į šios direktyvos taikymo sritį patenka ir joje suteikiamomis teisėmis gali naudotis Sąjungos piliečiai, atvykstantys į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietybę jie turi, arba gyvenantys joje, taip pat juos lydintys arba prie jų prisijungiantys jų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio 2 punkte ( 12 ).

30.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad, 2010 m. susituokęs su Airijoje gyvenančia valstybės narės piliete, apeliantas pagrindinėje byloje gyveno šioje valstybėje narėje kaip Sąjungos pilietės, pasinaudojusios laisve judėti ir apsigyventi kitoje nei jos pilietybės valstybėje narėje, sutuoktinis, neginčijama, kad jis turėjo išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38 ir pateko į jos taikymo sritį. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2015 m. jis įgijo Airijos pilietybę, todėl nuo to laiko gyvena Airijoje kaip Airijos pilietis. Po kelerių metų, 2018 m., sutuoktiniai išsiskyrė. Taigi akivaizdu: kadangi šia direktyva reglamentuojamos tik Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių atvykimo į priimančiąją valstybę narę ir gyvenimo joje sąlygos, apeliantas pagrindinėje byloje nebeatitinka minėtoje direktyvoje pateiktos sąvokos „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal jos 3 straipsnio 1 dalį, apibrėžties ( 13 ).

31.

Iš to matyti, kad tuo metu, kai įgijo Direktyva 2004/38 suteiktas teises, ir laikotarpiu, su kuriuo buvo susijęs tyrimas dėl fiktyvios santuokos buvimo, t. y. nuo 2010 iki 2015 m., apeliantas pagrindinėje byloje pagal šią direktyvą buvo naudos gavėjas ( 14 ) kaip Sąjungos pilietės, pasinaudojusios judėjimo laisve, kai atvyko į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietybę ji turėjo, ir joje apsigyveno, sutuoktinis. Vis dėlto po natūralizacijos 2015 m. Airijoje apelianto pagrindinėje byloje ( 15 ) teisinis statusas pasikeitė tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal direktyvą, todėl pagal Sprendimą Lounes ( 16 ), 2019 m. pradėjus šį tyrimą, ta direktyva nebeturėjo būti taikoma jo gyvenimui šioje valstybėje narėje ( 17 ).

32.

Taigi ar reikėtų manyti, kad dėl to, jog apeliantas pagrindinėje byloje nebėra išvestinių teisių atvykti į priimančiąją valstybę narę ir gyventi joje„naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, ši direktyva nebetaikoma?

33.

Nemanau.

34.

Kaip įrodysiu toliau, naudos gavėjo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statuso praradimas nereiškia, kad ši direktyva nebetaikoma, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos konstatuoja, kad tuo metu, kai apeliantas pagrindinėje byloje turėjo naudos gavėjo statusą, jis piktnaudžiavo arba sukčiavo taikant joje numatytas taisykles. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas atskyrė minėtos direktyvos taikymo sritį ir naudos gavėjo statusą pagal šią nuostatą ( 18 ). Mano nuomone, iš to matyti, kad nors Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai, besinaudojantys Direktyva 2004/38 suteikiamomis teisėmis, patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir yra naudos gavėjai, kaip jie suprantami pagal minėtą nuostatą, asmenys, kurie nebesinaudoja šiomis teisėmis, nes prarado savo, kaip naudos gavėjų, statusą, vis dėlto gali ir toliau patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nes, kaip įrodysiu toliau šioje išvadoje, joje yra nuostatų, kurias taikant nereikalaujama, kad atitinkamas asmuo turėtų tokį statusą jų taikymo momentu ( 19 ).

35.

Atsižvelgdamas į tai, toliau daugiausia dėmesio skirsiu klausimui, ar Direktyva 2004/38, visų pirma jos 35 straipsnis, taikytina šioje byloje.

36.

Siekiant nustatyti, ar Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas šioje byloje, reikia patikrinti jo taikymo sritį ratione temporis, t. y. išsiaiškinti, ar ši nuostata taikoma, kai atitinkamas asmuo praeityje turėjo šios direktyvos suteikiamą naudos gavėjo, kaip jis suprantamas pagal jos 3 straipsnio 1 dalį, statusą tačiau jį prarado tuo metu, kai turi būti taikoma pirmoji nuostata.

37.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 20 ). Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant ( 21 ). Šiuo tikslu pateiksiu šios nuostatos pažodinį, kontekstinį ir teleologinį aiškinimą.

38.

Pirmiausia reikėtų priminti, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje „Piktnaudžiavimas teisėmis“ numatyta, jog „valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., santuokomis iš išskaičiavimo. Bet kokia tokia priemonė turi būti proporcinga ir jai taikomi 30 ir 31 straipsniuose numatyti procedūriniai saugikliai“.

39.

Pirma, pažymiu, kad šios nuostatos tekste nėra nieko, kas leistų manyti, jog šia nuostata Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino laiko atžvilgiu apriboti valstybių narių galimybę „patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią [minėta] direktyva suteiktą teisę, jei [ja] piktnaudžiaujama ar sukčiaujama“ ( 22 ). Kitaip tariant, šios nuostatos tekste nenurodyta, kad valstybė narė privalo imtis tik „būtinų priemonių“, susijusių su teise, kuri dabar sukelia teisinių pasekmių pagal Direktyvą 2004/38. Jeigu būtų numatytas toks apribojimas laiko atžvilgiu, praktiškai būtų nustatytas papildomas elementas, nenumatytas minėtos nuostatos tekste. Atvirkščiai, tokio apribojimo laiko atžvilgiu nebuvimas reiškia, kad ši galimybė turi būti suprantama kaip valstybių narių teisė imtis tokių priemonių, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo naudojasi, ar pasinaudojo teise, suteikta pagal Direktyvą 2004/38.

40.

Antra, iš Direktyvos 2004/38 35 straipsnio teksto, kuriame vartojamas būtojo laiko dalyvis „suteiktą“, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, be kita ko, nurodo teises, kurias atitinkamas asmuo turi arba turėjo pagal šią direktyvą ( 23 ).

41.

Trečia, norėčiau pažymėti, kad veiksmažodžio „atsisakyti“ vartojimas šioje nuostatoje reiškia atsisakymą leisti atvykti į priimančiąją valstybę narę ar gyventi joje šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kai šie asmenys įgijo šia direktyva suteikiamas teises piktnaudžiaudami teise ar sukčiaudami, todėl neatitiko sąlygų, kad pagal šią direktyvą galėtų naudotis tokiomis teisėmis ( 24 ). Taigi kalbama apie (galimą) būsimą teisę atvykti į šalį ar gyventi joje, kuri dar neatsirado, nes šis asmuo nėra įvykdęs Direktyvoje 2004/38 reikalaujamų sąlygų, kad įgytų „naudos gavėjo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, statusą.

42.

Ketvirta, reikėtų pažymėti, kad veiksmažodžių „nutraukti“ ir „panaikinti“ vartojimas Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje leidžia manyti, kad kalbama apie ja suteiktos teisės panaikinimą arba atėmimą, neatsižvelgiant į tai, ar šios teisės pasekmės yra išnykusios, ar ne ( 25 ). Taigi šie du veiksmažodžiai gali būti retroaktyvaus pobūdžio, nes jie gali reikšti tam tikrų tokios teisės ne tik ateityje sukeltinų, bet ir praeityje sukeltų pasekmių išnykimą ( 26 ). Atrodo, kad dviejų skirtingų veiksmažodžių vartojimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą įtraukti nacionalines priemones, nesvarbu, ar jomis leidžiama panaikinti teisę ex nunc (pavyzdžiui, panaikinti leidimo gyventi šalyje kortelę), ar ją atimti ex tunc ( 27 ).

43.

Taigi iš šio aiškinimo matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas vartoti žodžius „atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę“ aiškiai išreiškia ketinimą laiko atžvilgiu apimti nagrinėjamą (būsimą, esamą ar buvusią) teisę atvykti į šalį ar gyventi joje, kai ši teisė „suteikt[a] [minėta direktyva]“, o tai leidžia manyti, kad ši direktyva taikytina neatsižvelgiant į tai, kad šia teise nebesinaudojama.

44.

Taigi laikausi nuomonės, jog Direktyvos 2004/38 35 straipsnio tekstas leidžia manyti, kad ši nuostata taikoma priemonėms, kurių imtasi remiantis šia direktyva suteikta teise laikotarpiu, per kurį šios teisės turėtojas buvo „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, neatsižvelgiant į esamą atitinkamo asmens padėtį.

45.

Vis dėlto reikėtų išnagrinėti, ar minėtos direktyvos 35 straipsnio norminis kontekstas patvirtina tokį aiškinimą.

46.

Dėl Direktyvos 2004/38 35 straipsnio konteksto pažymiu, pirma, kad pirmesniuose punktuose pateikto aiškinimo nepaneigia šios direktyvos 28 konstatuojamosios dalies tekstas, pagal kurį „siekiant apsaugoti nuo piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo, pvz., santuokų iš išskaičiavimo ar kitų formų santykių, sudaromų vien tik tam, kad būtų įgyta laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisė, valstybės narės turėtų turėti galimybę patvirtinti būtinas priemones“. Plati šios konstatuojamosios dalies, kaip ir paties direktyvos 35 straipsnio, formuluotė neparodo jokio apribojimo laiko atžvilgiu, susijusio su tokių valstybių narių priemonių nustatymu. Šiuo klausimu pažymėtina, kad minėtos konstatuojamosios dalies tekste minimos „santuokos iš išskaičiavimo ar kitų formų santykiai“ leidžia manyti, kad priemonės, kurias valstybės narės „turėtų turėti galimybę“ patvirtinti pagal šį straipsnį, gali būti taikomos atgaline data, nes daugeliu atvejų tuo metu, kai ši nuostata gali būti taikoma, tokios santuokos ar santykiai jau būna sudaryti.

47.

Antra, pažymiu, jog Direktyvos 2004/38 1 straipsnio „Dalykas“ a punkte numatyta, kad ja, be kita ko, siekiama nustatyti „naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus“. Vadinasi, kadangi Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikomas situacijoms, kai joje numatytos teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje įgyvendinimo reikalavimai buvo įvykdyti tik formaliai, todėl iš tikrųjų jų nebuvo laikytasi, šis straipsnis patenka į pirmosios nuostatos taikymo sritį.

48.

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 struktūros, be kita ko, iš jos II–IV skyrių, susijusių su joje numatytų teisių gyventi šalyje įgyvendinimo reikalavimais, šia direktyva nustatoma sistema, apimanti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių padėties priimančiojoje valstybėje narėje ir jiems ja suteikiamų teisių raidą nuo atvykimo į kitą nei jų pilietybės valstybę narę iki išvykimo iš šios valstybės narės ( 28 ). Ši sistema apima tiek įvairius piliečio ir jo šeimos narių naudojimosi judėjimo laisve (atvykimo, gyvenimo šalyje ar išvykimo) etapus, tiek teises, kuriomis šie asmenys naudojasi ir kurios atitinka kiekvieną atitinkamą etapą (teisė atvykti, teisė gyventi šalyje, teisė išlaikyti teisę gyventi šalyje ar teisė išvykti). Taigi, jeigu Sąjungos pilietis ir (arba) jo šeimos nariai tam tikru momentu (įskaitant, kaip šiuo atveju, nagrinėjamos teisės įgijimo piktnaudžiaujant momentą) nebeatitinka Direktyvoje 2004/38 numatytų sąlygų ir dėl to praranda (net ir atgaline data) „naudos gavėjų“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statusą, taigi ir teisę atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje gyventi, tai nereiškia, kad jiems netaikomos kitos šios direktyvos nuostatos ( 29 ).

49.

Atsižvelgiant į tokį sąvokos „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, raidos kontekstą, man atrodo svarbu pažymėti, kad 35 straipsnis susijęs su teise judėti ir gyventi šalyje, kuria buvo naudotasi tam tikrą laikotarpį ir kurios atitinkamas asmuo niekada neturėjo gauti pagal šią direktyvą, nes tik fiktyviai atitiko dėl šios teisės nustatytus naudojimosi ja reikalavimus ( 30 ). Kaip pabrėžė Komisija, minėtas 35 straipsnis taikytinas teisinėms situacijoms, susiklosčiusioms tuo metu, kai buvo įgyta Direktyva 2004/38 suteikta teisė, kad šios situacijos galėtų būti vertinamos atsižvelgiant į veiksmus ar faktines aplinkybes, įrodančius, kad ši teisė buvo įgyta piktnaudžiaujant ( 31 ), net jei atitinkamas asmuo jau nebesinaudoja šia teise ir nebeturi „naudos gavėjo“ statuso, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

50.

Galiausiai, trečia, reikėtų pridurti, kad Direktyvos 2004/38 VII skyriaus „Baigiamosios nuostatos“, tarp kurių yra ir 35 straipsnis, susijusios su veiksmingu visos šios direktyvos įgyvendinimu ( 32 ). Net nesant reikalo išsamiai nagrinėti šių nuostatų, visų pirma pažymiu, jog iš 35 ir 36 straipsnių vietos VII skyriuje matyti, kad tai yra universalios nuostatos, atitinkamai susijusios su valstybių narių teise ir pareiga imtis priemonių, jeigu yra pažeidžiamos šios direktyvos nuostatos ( 33 ).

51.

Žinoma, skirtingai nuo 35 straipsnio, 36 straipsnis susijęs su Sąjungos piliečiais ar jų šeimos nariais, kurie iš esmės teisėtai naudojasi jiems pagal Direktyvą 2004/38 suteiktomis teisėmis, bet nesilaikė tam tikrų joje numatytų administracinių formalumų ( 34 ). Be to, šiose dviejose nuostatose įtvirtintos priemonės yra skirtingo pobūdžio, t. y. individualios arba specialiosios priemonės ir bendro pobūdžio priemonės ( 35 ). Vis dėlto, nepaisant šių skirtumų, neįžvelgiu priežasčių, dėl kurių reikėtų manyti, kad šios dvi nuostatos netaikytinos tuo atveju, kai atitinkamas asmuo nebėra direktyvos naudos gavėjas. Atvirkščiai, kaip jau pažymėjau, šios dvi nuostatos patenka į kitų direktyvos nuostatų taikymo sritį ( 36 ). Jei būtų nuspręsta kitaip, nei 35 straipsnyje nurodytos priemonės, nei valstybių narių pagal 36 straipsnį nustatytos sankcijos negalėtų būti taikomos asmeniui, kuris nebeturi pagal Direktyvą 2004/38 suteiktų teisių, net jei šios teisės įgytos ar įgyvendintos piktnaudžiaujant teisėmis arba nevykdant joje nustatytų įpareigojimų, ir minėtos nuostatos netektų prasmės.

52.

Iš Direktyvos 2004/38 parengiamųjų darbų matyti, kad 35 straipsnio nebuvo numatyta pradiniame Komisijos pasiūlyme ( 37 ). Šį straipsnį įtraukė Taryba, „siekdama patikslinti, kad jeigu piktnaudžiaujama teisėmis arba sukčiaujama, valstybės narės gali atsisakyti, panaikinti arba atimti bet kokią [šia] direktyva suteiktą teisę“ ( 38 ). Tai leidžia patvirtinti Sąjungos teisės aktų leidėjo teisę, kuri matyti iš minėtos direktyvos 28 konstatuojamosios dalies, leisti valstybėms narėms „siekiant apsaugoti nuo piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo, pvz., santuokų iš išskaičiavimo <...> patvirtinti būtinas priemones“, nepaisant esamos atitinkamo asmens, kuris naudojasi ar naudojosi šia direktyva suteikiama teise, padėties.

53.

Tai taip pat patvirtina neprivalomos 2009 m. ( 39 ) ir 2023 m. ( 40 ) Komisijos gairės, kuriose užsimenama, kad esant piktnaudžiavimo ar sukčiavimo atvejams valstybės narės gali „bet kada“ imtis būtinų priemonių pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį, kad „atsisakytų suteikti“ šia direktyva suteikiamas teises arba jas „panaikintų ar atimtų“ ( 41 ).

54.

Taigi šios išvados 44 punkte pateiktą pažodinį aiškinimą, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, patvirtina direktyvos norminis kontekstas ir šios nuostatos vieta direktyvos struktūroje.

55.

Tai patikslinęs, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar galima pagal analogiją remtis Sprendime Chenchooliah ( 42 ) padarytomis išvadomis siekiant nuspręsti, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Taigi dabar išnagrinėsiu būtent šį aspektą.

56.

Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, pirma, kad sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, yra „dinamiška“, t. y. naudos gavėjo statusas, net jeigu jis buvo įgytas praeityje, vėliau gali būti prarastas, jei nebetenkinami šioje nuostatoje įtvirtinti reikalavimai ( 43 ). Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toje direktyvoje įtvirtintos ne tik normos, reglamentuojančios joje numatytų įvairių kategorijų teisių gyventi šalyje įgijimo sąlygas ir reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų galima toliau naudotis atitinkamomis teisėmis ( 44 ). Jis pridūrė, kad šioje direktyvoje taip pat nustatytos normos, kuriomis siekiama reglamentuoti situaciją, susidariusią dėl vienos iš šių teisių praradimo, įskaitant tą atvejį, jei Sąjungos pilietis išvyko iš priimančiosios valstybės narės ( 45 ).

57.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo, kad, kai Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę, taigi priimančiojoje valstybėje narėje nebesinaudoja pagal Sąjungos teisę suteikta teise laisvai judėti, priimančiojoje valstybėje narėje likęs ir su juo nebegyvenantis jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, nebeturi „naudos gavėjo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ( 46 ), statuso. Toliau Teisingumo Teismas nurodė, kad net jei dėl šio statuso praradimo atitinkamas trečiosios valstybės pilietis netenka tam tikrą laiką turėtų teisių judėti ir gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, nes nebeatitinka naudojimosi jomis reikalavimų, šis praradimas nereiškia, kad Direktyva 2004/38 nebetaikoma priimančiajai valstybei narei priimant sprendimą išsiųsti arba išvesdinti šį trečiosios valstybės pilietį iš šalies dėl tokio motyvo ( 47 ).

58.

Žinoma, Sprendimo Chenchooliah 64 punkte Teisingumo Teismas, remdamasis Sprendimo Metock ir kt. 95 punktu, priminė, kad „nuo tada, kai trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, pagal [šią direktyvą] turi teisę atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje gyventi, šioje valstybėje tos teisės gali būti apribotos tik laikantis šios direktyvos 27 ir 35 straipsnių“. Vis dėlto pirmojo iš minėtų sprendimų 67 punkte jis pripažino, kad iš Sprendimo Metock ir kt. 95 punkto išplaukianti išvada netaikoma pagrindinėje byloje, kurioje priimtas Sprendimas Chenchooliah, nagrinėtai situacijai, kai trečiosios valstybės pilietė nebebuvo naudos gavėja pagal minėtą direktyvą ( 48 ).

59.

Nemanau, jog tokią Teisingumo Teismo nuorodą galima aiškinti taip, kad jis norėjo susieti Direktyvos 2004/38 35 straipsnio taikymą su laikotarpiu, per kurį atitinkamas asmuo yra „naudos gavėjas“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Šį punktą suprantu taip, kad Teisingumo Teismas tiesiog atskyrė tuose dviejuose sprendimuose nagrinėtas situacijas, t. y. tai, kad pirmuoju atveju, nagrinėtu byloje, kurioje priimtas Sprendimas Metock ir kt., atitinkamas trečiosios valstybės pilietis turėjo (esamą) išvestinę teisę gyventi ( 49 ) priimančiojoje valstybėje narėje, kaip ji suprantama pagal direktyvą, o antruoju pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas Sprendimas Chenchooliah, nagrinėtu atveju atitinkama trečiosios valstybės pilietė prarado šią išvestinę teisę (turėtą praeityje) ( 50 ). Taigi, kadangi abi situacijos skyrėsi, kilo klausimas, ar „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statuso praradimas reiškia, kad sprendimui išsiųsti iš šalies, priimtam iš esmės dėl to, kad šiai pilietei buvo atsisakyta suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38, taikoma ne ši direktyva, o nacionalinė teisė, taikytina situacijoms, nepatenkančioms į šios direktyvos taikymo sritį ( 51 ).

60.

Kaip ką tik nurodžiau, to sprendimo 69 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, o jo 79 punkte atsiejo „naudos gavėjo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, statusą nuo kitų Direktyvos 2004/38 nuostatų, t. y. visų pirma jos 15 straipsnio, taikymo paskirties ( 52 ).

61.

Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar toje jurisprudencijoje padarytos išvados patvirtina mano pateiktą kontekstinį ir sisteminį 35 straipsnio aiškinimą.

62.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Chenchooliah 70 punkte, Direktyvoje 2004/38 „įtvirtintos ne tik normos, reglamentuojančios joje numatytų įvairių kategorijų teisių gyventi šalyje gavimo sąlygas ir reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų galima toliau naudotis atitinkamomis teisėmis“ ( 53 ), bet joje, be kita ko, numatytos „normos, kuriomis siekiama reglamentuoti situaciją, susidariusią dėl vienos iš šių teisių praradimo, įskaitant tuo atveju, jei Sąjungos pilietis išvyko iš priimančiosios valstybės narės“ (kursyvu išskirta mano).

63.

Iš Sprendimo Chenchooliah 70 punkte vartojamo žodžio „įskaitant“ matyti, kad Direktyvoje 2004/38 numatytos „normos“, „kuriomis siekiama reglamentuoti situaciją, susidariusią dėl vienos iš šių teisių praradimo“, jokiu būdu neapsiriboja Sąjungos piliečio ir (arba) jo šeimos narių išvykimo iš priimančiosios valstybės narės atveju. Pakanka priminti, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos kontekstą ir struktūrą, teisinės situacijos, susiklosčiusios įgyjant pagal šią direktyvą suteikiamą teisę, gali keistis iki to momento, kai jos nustoja egzistuoti dėl kitų priežasčių nei asmens, kuriam taikoma ši direktyva, išvykimas, be kita ko, dėl to, kad priimančioji valstybė narė natūralizuoja atitinkamą asmenį. Tokios teisinės situacijos taip pat gali nustoti egzistuoti, atsižvelgiant į aplinkybes, įrodančias, kad ši teisė buvo įgyta piktnaudžiaujant ar sukčiaujant, dėl kurių ji buvo panaikinta arba atimta.

64.

Taigi galima teigti, kad nacionalinės valdžios institucijos išvada, jog santuoka buvo fiktyvi, galėtų lemti, be kita ko, išvestinių teisių, kurias trečiosios valstybės pilietis iš tikrųjų gavo pagal Direktyvą 2004/38 sukčiaudamas arba piktnaudžiaudamas, „formalų atėmimą atgaline data“, dėl to jam „atgaline data prarandant“„formalų“ naudojimąsi šiomis teisėmis, neatsižvelgiant į tai, ar, kaip nagrinėjamu atveju, jomis buvo pasinaudota praeityje, jomis dar naudojamasi, arba jomis dar būtų galima pasinaudoti ateityje ( 54 ).

65.

Vadinasi, tai reiškia, kad pagal analogiją galima remtis Sprendime Chenchooliah padarytomis išvadomis ir pripažinti, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis taikytinas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

66.

Pirmiausia reikėtų priminti, kad, atsižvelgiant į Direktyva 2004/38 siekiamą tikslą, t. y. supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams ( 55 ), šios direktyvos nuostatos negali būti aiškinamos siaurai ir bet kuriuo atveju neturi prarasti didelės dalies turinio ir veiksmingumo. Kadangi pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį valstybėms narėms leidžiama riboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teises laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, šioje nuostatoje daroma nuoroda į joje numatytus procedūrinius saugiklius, kad jiems būtų užtikrintas aukštas apsaugos lygis ( 56 ). Taigi, priešingai, nei teigia Vokietijos vyriausybė, dėl siauro minėtos nuostatos aiškinimo šie procedūriniai saugikliai netektų prasmės ir todėl asmenys, kaltinami piktnaudžiavimu ar sukčiavimu, netektų šios apsaugos, nors šie saugikliai būtent ir leidžia užtikrinti šių teisių veiksmingumą, todėl padeda siekti šios direktyvos tikslo.

67.

Teigti priešingai ir manyti, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis netaikomas, kai Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai nebeturi jos naudos gavėjų statuso, reikštų, kad prieš Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, pirma, būtų nepaisoma proporcingumo reikalavimo nustatant šiame straipsnyje nurodytas „būtinas priemones“ ir, antra, būtų nesilaikoma šios direktyvos 30 ir 31 straipsnių, susijusių su pranešimu apie sprendimus ir galimybe pasinaudoti teisminėmis ir administracinėmis teisių gynimo priemonėmis. Atitinkamais atvejais nei bendrasis Sąjungos teisės proporcingumo principas, nei pastarosios dvi nuostatos nebūtų taikomos suinteresuotiesiems asmenims, nors šiose nuostatose numatyti procedūriniai saugikliai (kurių tikslas, kaip ką tik nurodžiau, yra apsaugoti direktyva suteiktų teisių veiksmingumą) buvo sukurti siekiant apsaugoti atitinkamus asmenis būtent tada, kai jie praranda savo teises dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar kitų priežasčių, ir jais, be kita ko, siekiama apibrėžti galimas išsiuntimo iš šalies priemones ( 57 ).

68.

Taigi, siekiant užtikrinti Direktyvos 2004/38 ir ja suteikiamų teisių veiksmingumą, asmeniui, kaltinamam piktnaudžiavimu ar sukčiavimu, turi būti suteikta galimybė ginčyti šį kaltinimą ir pasinaudoti veiksmingomis procesinėmis teisių gynimo priemonėmis, ir tai taip pat išplaukia iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje garantuojamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą ( 58 ).

69.

Antra, dėl Direktyvos 2004/38 35 straipsnio tikslo turiu pažymėti, kad, kaip savo rašytinėse pastabose teigė Komisija, elgesys, kuris laikomas „piktnaudžiavimu teise“, gali pasireikšti ne tada, kai piktnaudžiaujama teise, o vėliau. Piktnaudžiaujamas fiktyvios santuokos pobūdis nustatomas tik surinkus įrodymus apie oficialiai susituokusią porą ( 59 ). Taigi aiškinimas, kad 35 straipsnis taikomas tik laikotarpiui, per kurį asmuo vis dar turi direktyva suteiktą išvestinę teisę, reikštų, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatektų tokia situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai fiktyvi santuoka lieka neišaiškinta pakankamai ilgą laiką, todėl šios nuostatos tikslas netektų prasmės.

70.

Be to, primintina, kad minėta nuostata išreiškiamas bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį draudžiama piktnaudžiauti teise. Taigi fiktyvios santuokos sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į šį principą. Šį aspektą aptarsiu tolesnėje šios išvados dalyje.

71.

Darytina išvada, kad teleologinis Direktyvos 2004/38 aiškinimas patvirtina jos 35 straipsnio taikymą.

72.

Kaip jau minėjau, Vokietijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis šiai bylai netaikomas. Konkrečiai kalbant, ji savo rašytinėse pastabose teigė, kad šia direktyva suteiktos teisės gyventi šalyje įgijimo piktnaudžiaujant ar sukčiaujant kontrolė a posteriori patenka į nacionalinės teisės taikymo sritį remiantis valstybių narių procesine autonomija.

73.

Nepritariu tokiam požiūriui.

74.

Pirma, nors tiesa, kad kova su piktnaudžiavimu teise susijusi ir su Sąjungos teise, ir su nacionaline teise, naudojimosi Sąjungos teisės sistema piktnaudžiaujant ar sukčiaujant klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šią sistemą, be kita ko, kaip teisingai pažymėjo Komisija, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės nuostatų „vienodą taikymą“ ( 60 ). Konkrečiau kalbant, norėčiau priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2004/38 neatima iš valstybių narių jokių įgaliojimų kontroliuoti Sąjungos piliečių šeimos narių atvykimą į jų teritoriją ir gyvenimą joje. Vis dėlto, jeigu Sąjungos piliečio šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, pagal Direktyvą 2004/38 turi teisę atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje gyventi, ši valstybė gali apriboti šią teisę tik laikydamasi šios direktyvos 27 ir 35 straipsnių ( 61 ).

75.

Darytina išvada, kad jeigu, kaip teigia Vokietijos vyriausybė, būtų laikoma, jog teisės judėti ir gyventi šalyje įgijimo piktnaudžiaujant ar sukčiaujant pagal Direktyvą 2004/38 kontrolė a posteriori patenka į nacionalinės teisės taikymo sritį, tai reikštų, pirma, kad būtų neatsižvelgiama į momentą, kai šia direktyva suteikiama teisė buvo įgyta pirmą kartą, taigi būtų nepaisoma esminio elemento, t. y. Sąjungos teisinio pagrindo, nulėmusio šios teisės įgijimą. Toks nepaisymas prieštarautų, be kita ko, bendrajam teisinio saugumo principui, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis. Šiam principui prieštarautų tai, jei būtų pritarta požiūriui, kad direktyva suteiktų teisių įgijimui taikoma Sąjungos teisė, o tokio įgijimo piktnaudžiaujamo pobūdžio nustatymą reglamentuoja nacionalinė teisė. Antra, toks požiūris prilygtų pripažinimui, kad kiekviena valstybė narė gali taikyti savo kriterijus, kad nustatytų, ar piktnaudžiaujama direktyva suteiktomis teisėmis, ir taip būtų pakenkta Sąjungos teisės veiksmingumui. Taigi Direktyva 2004/38 turi būti taikoma bet kokiam nesąžiningam naudojimuisi šiomis teisėmis.

76.

Antra, kaip jau priminiau, Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje sukonkretinamas bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį draudžiama piktnaudžiauti teise ir kuriuo siekiama užtikrinti kovos su piktnaudžiavimu veiksmingumą ( 62 ). Šiomis aplinkybėmis, nors direktyvos 35 straipsnyje piktnaudžiavimo teise sąvoka neapibrėžta, reikėtų priminti, kad tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, dėl kurios Teisingumo Teismas jau turėjo progą pateikti nuomonę. Jis patikslino, kad, siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, būtina, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nors formaliai Sąjungos teisės aktuose numatytos sąlygos įvykdytos, šiais teisės aktais užsibrėžtas tikslas nebuvo pasiektas, ir, antra, kad būtų subjektyvus elementas, pasireiškiantis siekiu gauti naudos iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti ( 63 ). Kumuliacinės objektyvios ir subjektyvios piktnaudžiavimo sąlygos, kurias Teisingumo Teismas nustatė savo jurisprudencijoje, leidžia, be kita ko, atskirti (ir tai yra svarbu) teisėtą naudojimąsi direktyva suteiktomis teisėmis nuo piktnaudžiaujamo naudojimosi jomis ( 64 ). Atsižvelgiant į šią sąvoką ir į minėtos direktyvos 28 konstatuojamąją dalį aiškinant šią direktyvą fiktyvias santuokas galima apibrėžti kaip santuokas, sudarytas, pirma, nesant autentiško santykio tarp šalių, kai jų sąjunga yra tik dirbtinė, ir, antra, siekiant vienintelio tikslo suteikti naudos sutuoktiniui ar sutuoktinei, kurie antraip neįgytų Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams pagal Sąjungos teisę suteikiamos teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje ( 65 ). Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad tai, jog du asmenys gali gauti tam tikros naudos iš savo autentiškos santuokos, pavyzdžiui, teisę gyventi šalyje, nebūtinai reiškia, kad tai yra fiktyvi santuoka ir kad todėl buvo piktnaudžiaujama teise ( 66 ).

77.

Atsižvelgiant į tai, dar kyla klausimas, kokia yra pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį valstybėms narėms suteiktų kontrolės įgaliojimų apimtis.

78.

Taigi šiuo analizės etapu atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą yra iš dalies aiškus. Direktyvos 2004/38 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms leidžiama atšaukti, atimti ar panaikinti, taip pat ir atgaline data, direktyvoje suteiktą teisę gyventi šalyje, nors ši teisė jau neteko galios.

79.

Be to, pažymiu, kad Direktyva 2004/38 suteiktos teisės, kurios buvo įgytos piktnaudžiaujant, tačiau kuriomis jų turėtojas nebesinaudojo tam tikrą laikotarpį, šiuo atveju – bent penkerius metus, ne tik galėjo sukelti teisinių pasekmių praeityje, bet ir toliau gali sukelti tokių pasekmių dabar ir ateityje. Pripažinus, kad direktyva suteikta teisė prieš tai buvo įgyta piktnaudžiaujant, nacionalinės valdžios institucijos, remdamosi direktyvos 35 straipsniu, gali imtis priemonių, būtinų užkirsti kelią tam, kad piktnaudžiavimas ankstesne teise būtų pagrindas įgyti papildomų esamų ar būsimų teisių. Taigi, net jei šia teise gyventi šalyje nebesinaudojama, kaip yra nagrinėjamu atveju, oficialus šios teisės atėmimas galėtų leisti nacionalinės valdžios institucijoms ištaisyti iš jos kylančias teisines pasekmes ( 67 ).

80.

Šiuo klausimu, kalbant apie diskreciją, kurią valstybės narės turi įgyvendindamos šiuos kontrolės įgaliojimus, reikėtų pažymėti, jog iš Direktyvos 2004/38 35 straipsnio teksto matyti, kad šioje nuostatoje vartojant veiksmažodį „galėti“ valstybėms narėms tik leidžiama imtis arba kai kurių iš joje nurodytų priemonių, arba visų šių priemonių, t. y. atsisakyti suteikti šia direktyva suteikiamą teisę, ją panaikinti arba atimti. Vis dėlto nė viena šios nuostatos sąvoka negali būti aiškinama kaip nurodanti, kad valstybės narės privalo imtis vienos, kelių ar visų nurodytų priemonių. Iš toje pačioje nuostatoje vartojamų žodžių „būtinas priemones“ matyti, kad valstybės narės turi tam tikrą laisvę nustatyti priemones, būtinas atsižvelgiant į konkrečius piktnaudžiavimo atvejus. Taigi nacionalinės valdžios institucijos gali individualiai ir kiekvienu konkrečiu atveju konstatuoti piktnaudžiavimą teise, jeigu priemonės, kurių jos imsis, atitinka bendrąjį proporcingumo principą (tinkamumas, būtinumas ir proporcingumas stricto sensu) ir joms taikomi minėtoje direktyvoje numatyti procedūriniai saugikliai.

81.

Atsižvelgdamas į tai, savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leidžiama tirti fiktyvią santuoką ir prireikus ją konstatuoti arba padaryti išvadą, kad ji buvo.

82.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje nurodytų „būtinų priemonių“ įgyvendinimas neabejotinai reiškia, kad valstybės narės yra įgaliotos tirti piktnaudžiavimą teise, kai galima pagrįstai įtarti, kad ja buvo piktnaudžiauta įgyjant šia direktyva suteikiamą teisę ( 68 ). Kalbant konkrečiai, kaip nurodo Komisija, šie įgaliojimai atlikti tyrimą leidžia nacionalinės valdžios institucijoms, pirma, įvertinti ir nustatyti faktines aplinkybes ir, antra, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, galbūt pripažinti piktnaudžiavimu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, teisines situacijas, susiklosčiusias tuo metu, kai ši teisė buvo įgyta. Žinoma, nors piktnaudžiavimo teise konstatavimas stricto sensu nėra priemonė, kai atsisakoma suteikti, panaikinama arba atimama direktyva suteikiama teisė, toks konstatavimas yra būtinas etapas prieš galimą bet kokios šioje nuostatoje numatytos priemonės nustatymą, logiškai mąstant, net jei ši teisė jau nustojo galioti. Taigi, kaip teigia Minister for Justice, Airija ir Komisija, įgaliojimai atlikti tyrimą yra savarankiški valstybių narių įgaliojimai, kuriais pasinaudojus gali būti pripažintas piktnaudžiavimas teise arba sukčiavimas. Todėl jie priklauso valstybių narių procesinei autonomijai ir turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 9 straipsnius.

83.

Antra, reikėtų pridurti, kad, kaip šalys diskutavo per teismo posėdį, valstybių narių galimybės imtis priemonių pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį apribojimas laiko atžvilgiu taip pat priskirtinas prie valstybių narių procesinės autonomijos ( 69 ).

84.

Trečia, reikėtų priminti, kad, Sąjungos teisėje nesant konkrečių sankcijų, susijusių su kova su piktnaudžiavimu šia direktyva suteiktomis teisėmis ir sukčiavimu, galimybė numatyti tokio pobūdžio sankcijas priklauso valstybių narių vidaus teisės sistemai su sąlyga, kad šios sankcijos yra veiksmingos, nediskriminacinės ir proporcingos ( 70 ).

85.

Galiausiai, ketvirta, pažymiu, kad per teismo posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą Airija pabrėžė, jog tam, kad natūralizacijos būdu įgytų Airijos pilietybę, asmuo turi būti teisėtai gyvenęs Airijoje tam tikrą laiką. Vis dėlto per teismo posėdį ji priminė, kad pagrindinė byla nesusijusi su apelianto pagrindinėje byloje Airijos pilietybės panaikinimu.

86.

Bet kuriuo atveju išsamumo sumetimais reikėtų priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, jeigu dėl Airijos pilietybės netekimo prarandamas Sąjungos piliečio statusas ir iš jo kylančios teisės, toks panaikinimas turėtų atitikti proporcingumo principą, kiek tai susiję su jo pasekmėmis atitinkamo asmens ir prireikus jo šeimos narių padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę ( 71 ).

87.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Court of Appeal (Apeliacinis teismas) pateiktą prejudicinį klausimą:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, iš dalies pakeistos 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011, 35 straipsnis

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leidžiama tirti ir prireikus nustatyti ar padaryti išvadą, kad asmuo, kuris anksčiau naudojosi išvestine laisvo judėjimo teise pagal šią direktyvą, sukčiavo ar piktnaudžiavo teise, kai šio asmens gyvenimas atitinkamoje valstybėje narėje nebegrindžiamas šia direktyva, įskaitant atvejį, kai per tą laiką jis įgijo šios valstybės narės pilietybę.