Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2025 m. spalio 2 d.(1)
Byla C‑446/24
Freie Hansestadt Bremen
prieš
DT
(Oberverwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno apeliacinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Imigracijos politika – Direktyva 2008/115/EB – Bendri nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartai ir tvarka valstybėse narėse – 3 straipsnio 6 punktas ir 11 straipsnio 2 dalis – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos iš esmės reikalaujama tam tikrų kategorijų atvejais nustatyti neribotos trukmės draudimą atvykti į šalį ir joje gyventi – Terorizmo grėsmė “
I. Įvadas
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse(2) 3 straipsnio 6 punkto ir 11 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2. Jis suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti, ar pagal šias nuostatas draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos trečiosios šalies piliečiui gali būti neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį remiantis tuo, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, visų pirma terorizmo grėsmę.
3. Šis klausimas šiuo metu rūpi mažumai valstybių narių(3). Jo reikšmė ateityje priklausys nuo šiuo metu atliekamų teisėkūros darbų (jais siekiama iš dalies pakeisti šios srities Sąjungos teisę), atspindinčių daugumos valstybių narių praktiką, rezultatų(4).
4. Išdėstysiu priežastis, dėl kurių siūlau Teisingumo Teismui minėtas nuostatas aiškinti taip, kad nors jose reikalaujama nustatyti trukmę, tačiau nenustatyta jokia riba, kai tenkinamos sąlygos, kuriomis išimties tvarka leidžiama viršyti principinį penkerių metų terminą. Vis dėlto pagal šias nuostatas valstybės narės neatleidžiamos nuo pareigos laikytis Direktyvoje 2008/115 nustatytų materialinių ir procesinių garantijų.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 2008/115 14 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Nacionalinėms priemonėms, susijusioms su grąžinimu, turėtų būti suteiktas poveikis Europos mastu nustatant draudimą atvykti, kuriuo uždraudžiama atvykti į visų valstybių narių teritoriją ir būti joje. Draudimo atvykti laikotarpis turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes ir paprastai neturėtų būti ilgesnis nei penkeri metai. <...>“
6. Šios direktyvos 1 straipsnyje „Objektas [Dalykas]“ numatyta:
„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip [Sąjungos] ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“
7. Minėtos direktyvos 3 straipsnio 6 punkte nurodyta:
„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:
<...>
6) draudimas atvykti – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti“.
8. Direktyvos 2008/115 11 straipsnio „Draudimas atvykti“ 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti:
a) jei laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, arba
b) jei prievolė grįžti nebuvo įvykdyta.
Kitais atvejais sprendimai grąžinti gali būti priimami kartu su draudimu atvykti.
2. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. Ji vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
3. Valstybės narės apsvarsto, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti tuo atveju, kai trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti, dėl kurio sprendimas priimtas pagal 1 dalies antrą pastraipą, gali įrodyti, kad jis išvyko iš valstybės narės teritorijos visiškai laikydamasis sprendimo grąžinti.
<...>
Valstybės narės atskirais atvejais dėl humanitarinių priežasčių gali nepriimti [nenustatyti] draudimo atvykti, jį panaikinti arba sustabdyti.
Valstybės narės gali panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti atskirais atvejais ar tam tikrų jų kategorijų atvejais dėl kitų priežasčių.“
B. Vokietijos teisė
9. 2004 m. liepos 30 d. Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Užsieniečių gyvenimo, darbo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas)(5) (toliau – AufenthG)(6) 11 straipsnio „Draudimas atvykti ir gyventi“ 4 dalyje, 5a dalies trečiame ir ketvirtame sakiniuose ir 5b dalyje nustatyta:
„4. Draudimas atvykti į šalį ir joje gyventi gali būti panaikintas arba jo trukmė gali būti sutrumpinta siekiant apsaugoti užsieniečio teisėtai saugotinus interesus arba jei tai nebereikalinga atsižvelgiant į šio draudimo tikslą. <...>“
<...>
(5a) <...> Draudimo atvykti į šalį ir joje gyventi laikotarpio sutrumpinimas ar panaikinimas paprastai netaikomas. Aukščiausioji federalinės žemės institucija atskirais atvejais gali leisti taikyti šio principo išimtis.
(5b) Jei užsienietis išsiunčiamas iš federalinės teritorijos remiantis nurodymu, priimtu pagal 58a straipsnį, iš principo jam turi būti nustatytas neribotos trukmės draudimas atvykti į šalį ir joje gyventi. <...> Šio straipsnio 5a dalies trečias ir ketvirtas sakiniai taikomi mutatis mutandis.“
10. AufenthG 58a straipsnio „Nurodymas išsiųsti“ 1 dalyje numatyta:
„Aukščiausioji žemės institucija, remdamasi faktiniais duomenimis grindžiamomis prielaidomis ir siekdama užkirsti kelią Vokietijos Federacinės Respublikos saugumui gresiančiam ypatingam pavojui arba terorizmo grėsmei, be išankstinio nurodymo išvykti iš šalies gali priimti nutarimą užsienietį išsiųsti. Nutarimas išsiųsti yra vykdytinas nedelsiant; įspėjimo dėl išsiuntimo nereikalaujama[(7)].“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
11. DT, pareiškėjas pagrindinėje byloje, yra Rusijos pilietis, kuris gyveno Brėmene (Vokietija), turėdamas leidimą gyventi šalyje. 2017 m. kovo 13 d. Senator für Inneres der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno vidaus reikalų ministras), vadovaudamasis AufenthG 58a straipsniu, priėmė nurodymą išsiųsti DT į Rusiją, nes, remiantis saugumo institucijų išvadomis, kilo rizika, kad jis Vokietijoje gali įvykdyti teroristinį išpuolį. Po to, kai nesėkmingai pateikė skundus Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija), Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismui(8), 2017 m. rugsėjo 4 d. DT buvo išsiųstas į Rusiją, kur šiuo metu gyvena.
12. 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Ausländerbehörde der Stadtgemeinde Bremen (Brėmeno miesto imigracijos tarnyba, Vokietija) nusprendė, kad nurodymui išsiųsti pagal AufenthG 58a straipsnį nėra nustatytas konkretus galiojimo terminas. Įsiteisėjusiu 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu Verwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno administracinis teismas, Vokietija) panaikino šį sprendimą, motyvuodamas tuo, kad DT iki šiol nebuvo nustatytas joks draudimas atvykti į šalį ir joje gyventi.
13. 2022 m. vasario 1 d.(9) sprendimu Brėmeno žemės vidaus reikalų ministras uždraudė neribotą laiką DT atvykti į Vokietiją ir gyventi joje. Savo sprendimą jis motyvavo tuo, kad neribotos trukmės draudimas pagal AufenthG 11 straipsnio 5b dalies pirmą sakinį paprastai turėtų būti taikomas asmenims, kurie buvo išsiųsti remiantis nurodymu išsiųsti iš šalies pagal šio įstatymo 58a straipsnį. Brėmeno žemės vidaus reikalų ministras laikosi nuomonės, kad, viena vertus, turint omenyje žvalgybos tarnybų padarytas išvadas apie DT elgesį po išsiuntimo ir jo socialinius bei šeiminius ryšius Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nėra priežasčių išimties tvarka jam netaikyti šios taisyklės. Kita vertus, rizika, kad DT, atvykęs į Vokietijos teritoriją, įvykdys teroristinį išpuolį, išliko.
14. Gavęs DT skundą, Verwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno administracinis teismas, Vokietija) panaikino šį sprendimą. Jo nuomone, AufenthG 11 straipsnio 5b dalies pirmas sakinys negali būti taikomas, nes neribotos trukmės draudimo atvykti į šalį ir joje gyventi nustatymas yra nesuderinamas su Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 6 punktu ir 11 straipsnio 2 dalimi.
15. Siekdamas priimti sprendimą dėl Brėmeno žemės pateikto apeliacinio skundo dėl šio sprendimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Vokietijos teisės aktai atitinka šias Sąjungos teisės nuostatas. Jis reiškė abejonių dėl to, kad Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo, o nacionalinių teismų, teisės doktrinos(10) ir Vokietijos vyriausybės analizė skiriasi.
16. Šiomis aplinkybėmis Oberverwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno apeliacinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2008/115/EB] 3 straipsnio 6 punktas ir 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmeniui, kurio teisė gyventi šalyje buvo panaikinta ir dėl kurio buvo priimtas sprendimas grąžinti atsižvelgiant į tai, kad šis asmuo kelia terorizmo grėsmę, turi paprastai būti taikomas neribotos trukmės draudimas atvykti į šalį?“
17. DT, Brėmeno žemė, Vokietijos ir Danijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. 2025 m. birželio 19 d. vykusiame teismo posėdyje DT, Brėmeno žemė, Vokietijos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija buvo išklausytos ir žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.
IV. Analizė
18. Šioje antrojoje byloje, susijusioje su Vokietijos teisės aktų dėl trečiosios šalies piliečiui nustatyto draudimo atvykti į valstybių narių teritoriją trukmės atitiktimi Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 daliai, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tokiu nauju klausimu: ar didelės grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui atveju, kai šioje nuostatoje numatyto draudimo atvykti trukmė gali būti ilgesnė nei penkeri metai, ji turi būti išreikšta metų skaičiumi?
19. Ankstesnėje byloje, kurioje priimtas 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Filev ir Osmani(11), buvo sprendžiamas klausimas dėl AufenthG 11 straipsnio dalies, kitokios nei nagrinėjamoji šioje byloje, atitikties Sąjungos teisei. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai Aufenth[G] 11 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad draudimo atvykti trukmė priklauso nuo to, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą dėl jos apribojimo“(12).
20. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad, „kaip aiškiai matyti iš formuluotės „draudimo atvykti trukmė nustatoma“, egzistuoja valstybių narių pareiga riboti draudimo atvykti pasekmes laiko atžvilgiu, iš esmės neviršijant penkerių metų, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą šiuo tikslu(13). Teisingumo Teismas taip pat rėmėsi „sąvokos „draudimas atvykti“ apibrėžt[imi], nustatyta Direktyvos [2008/115] 3 straipsnio 6 punkte, be kita ko, apiman[čia] sprendimą, kuriuo uždraudžiama „nustatytą laiką“ atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje“(14).
21. Sprendimo Filev ir Osmani taikymo sritį reikia apibrėžti atsižvelgiant į nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus ir aiškinamą Sąjungos teisės nuostatą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudimas atvykti negali būti nustatytas nenumatant trukmės, kuri nustatoma tinkamai atsižvelgiant į visas kiekvieno atvejo aplinkybes ir pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį iš principo neviršija penkerių metų(15).
22. Taigi Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies antro sakinio, pagal kurį „[draudimo atvykti trukmė] vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės [visuomenės] saugumui ar nacionaliniam saugumui“, aiškinimo.
23. Vadinasi, iš Sprendimo Filev ir Osmani, kuriame išaiškinta Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 dalis ir 11 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, galima daryti išvadą, kad draudimo atvykti trukmė turi būti fiksuota ir negali būti ilgesnė nei penkeri metai, išskyrus atvejus, kai draudimas taikomas trečiųjų šalių piliečiams, keliantiems rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Be to, man neatrodo, kad galima padaryti kokių nors išvadų iš šio sprendimo 44 punkto(16), nes jis susijęs su neribotos trukmės draudimais atvykti, susijusiais su situacijomis, nenumatytomis direktyvos 11 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje, kurio turinį Teisingumo Teismas tik priminė.
24. Taigi lieka sužinoti, ar draudimo atvykti trukmė turi būti ribojama, bet ilgiau nei penkerius metus, ar jis gali būti neribotas (iki gyvos galvos arba nuolatinis(17)), kai šis draudimas taikomas asmeniui, kuris kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
25. Pirmiausia pažymiu, kad terminologiniu aspektu sąvoka „nustatyti“ gali būti suprantama kaip „apibrėžti, įtvirtinti, tiksliai nurodyti“. Taigi, kiek tai susiję su asmeniu, apribojimas galioja visą jo gyvenimą. Taigi, kaip ir Vokietijos, Danijos bei Švedijos vyriausybės, laikausi nuomonės, kad neribota trukmė yra nustatytas laikas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 dalį(18).
26. Antra, reikėtų pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas draudimą atvykti į šalį dėl keliamos rimtos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui apibrėžė tik kaip galintį galioti ilgiau nei penkerius metus. Jis nepasirinko nustatyti maksimalios draudimo atvykti trukmės. Be to, nebuvo priimtos nuostatos dėl draudimo atvykti poveikio laikui bėgant, panašios į Direktyvos 2004/38/EB(19) 32 straipsnio nuostatas.
27. Šis pasirinkimas nenustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio itin sunkiomis aplinkybėmis grindžiamas Komisijos pasiūlymu, kuris liko nepakitęs(20). Kai kurios valstybės narės išreiškė skirtingus požiūrius tik dėl principinės maksimalios penkerių metų trukmės. Konkrečiai Vokietijos Federacinė Respublika nuosekliai laikosi pozicijos, kad apribojimų neturėtų būti(21).
28. Kita vertus, maksimali draudimo atvykti trukmės riba, kai kyla pavojus saugumui, visų pirma dėl grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, yra aiškiai nustatyta pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma bendra Sąjungoje neteisėtai esančių trečiųjų valstybių piliečių grąžinimo sistema ir panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB, Tarybos direktyva 2001/40/EB ir Tarybos sprendimas 2004/191/EB, 16 straipsnyje(22).
29. Šio 16 straipsnio „Saugumo riziką keliančių trečiųjų valstybių piliečių grąžinimas“ 3 dalies a punkte nustatyta, kad, „nukrypstant nuo atitinkamų šio reglamento nuostatų, trečiųjų valstybių piliečių, kuriems taikomas šis straipsnis, atžvilgiu gali <...> būti išduotas pagal 10 straipsnį taikomas draudimas atvykti, kuris 10 straipsnio 6 dalyje nurodytą ilgiausią laikotarpį viršija papildom[u] ne ilgesn[iu] kaip 10 metų laikotarp[iu]“(23).
30. Šio pasiūlymo 10 straipsnyje „Draudimo atvykti išdavimas“ nurodyta:
„1. Sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti, kai:
a. trečiosios valstybės pilietis turi būti išsiųstas pagal 12 straipsnį;
b. prievolė grįžti neįvykdoma per pagal 13 straipsnį nustatytą laikotarpį;
c. trečiosios valstybės pilietis kelia saugumo riziką pagal 16 straipsnį;
<...>
6. Draudimo atvykti trukmė nustatoma tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir neviršija 10 metų.
7. Draudimo atvykti trukmė pagal 6 dalį gali būti pratęsta vienas po kito einančiais ne ilgesniais kaip 5 metų laikotarpiais. Toks pratęsimas grindžiamas individualiu vertinimu, atliekamu tinkamai atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes ir visų pirma į tinkamai pagrįstas kompetentingų institucijų priežastis, dėl kurių būtina toliau užkirsti kelią trečiosios valstybės piliečiui atvykti į valstybių narių teritoriją[(24)].“
31. Mano nuomone, minėtu pasiūlymu patvirtinama, kad pagal galiojančias materialinės teisės nuostatas Komisija negali tvirtinti, jog „valstybės narės turi galimybę pratęsti atitinkamą draudimą atvykti, priimtą pagal Direktyvą [2008/115], iki jo galiojimo pabaigos, jei rimta grėsmė išlieka ir jei paisoma [šioje] direktyvoje numatytų garantijų“. Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad, priešingai, nei numatyta Reglamente (ES) 2018/1861(25), jokia šios direktyvos nuostata valstybėms narėms nenustatyta pareiga atlikti peržiūrą ex officio.
32. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 dalis ir 11 straipsnio 2 dalies antras sakinys turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama nustatyti neribotos trukmės draudimą atvykti trečiosios šalies piliečiui, kurio teisė gyventi šalyje buvo panaikinta ir dėl kurio buvo priimtas sprendimas grąžinti atsižvelgiant į tai, kad šis asmuo kelia terorizmo grėsmę.
33. Vis dėlto tokios bendros taisyklės, kokia įtvirtinta AufenthG 11 straipsnio 5b dalies pirmame sakinyje(26), nustatymu remiantis bent vienu iš Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodytų pagrindų galima pateisinti išsamų nagrinėjimą pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Jame nustatyta, kad „[d]raudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes“. Šis proporcingumo principas taip pat primintas minėtos direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga, kai jos ketina priimti sprendimą uždrausti atvykti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 11 straipsnį, būtinai atsižvelgti į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę(27).
34. Taigi sutinku su Komisija, kad išsamus atitinkamo asmens padėties nagrinėjimas, kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju, negali būti išimtis(28). Ši ES teisėje numatyta kompetentingų institucijų diskrecija turi būti išsaugota, net jei pagal nacionalinę teisę ji „ribojama“ – kartojant Vokietijos vyriausybės per posėdį pavartotą posakį, – kai nustatoma, kad tam tikras elgesys kelia didelę grėsmę nacionaliniam saugumui. Aplinkybė, kad valstybės narės turi nustatyti savo esminius saugumo interesus ir imtis priemonių vidaus ir išorės saugumui užtikrinti, šiuo atžvilgiu nėra svarbi(29).
35. Taigi, siūlau Teisingumo Teismui išaiškinimą, kuris turėtų būti papildytas primenant apie esmines apsaugos priemones, kurios turi būti numatytos nacionalinės teisės aktuose, kai nagrinėjama situacija patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį(30).
36. Pirma, atlikus bendrą individualų atitinkamo asmens padėties ir elgesio vertinimą, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, kompetentinga institucija turi būti įpareigota priimti motyvuotą sprendimą(31), kuriam būtų taikoma teisminė peržiūra(32).
37. Antra, draudimą atvykti turi būti galima panaikinti arba sustabdyti, kaip numatyta Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 3 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose, juo labiau jei jo trukmė neribota. Šiuo pagrindu, mano nuomone, taip pat galėtų būti nuspręsta sutrumpinti draudimo trukmę.
38. Ši galimybė vėliau priimti tokius sprendimus gali būti nagrinėjama kartu su Direktyvoje 2004/38(33) arba Reglamente 2018/1861(34) nustatytais įpareigojimais.
39. Bendrieji reikalavimai, kuriuos ką tik priminiau, taip pat kyla iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagal kurią priemonės, kuriomis siekiama kontroliuoti ne piliečių atvykimą į valstybių, kurios yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(35) šalys, teritoriją ir kuriomis pažeidžiama pagal šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalį saugoma teisė, turi atitikti įstatymus ir būti būtinos demokratinėje visuomenėje, t. y. grindžiamos neatidėliotinu visuomenės poreikiu ir, be kita ko, proporcingos siekiamam teisėtam tikslui(36).
40. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išvardijęs kriterijus, pagal kuriuos vertinamas išsiuntimo iš šalies ar draudimo atvykti į šalies teritoriją priemonės(37), skiriamos priėmus daugumą apkaltinamųjų nuosprendžių už nusikalstamas veikas, kurios kai kuriais atvejais kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, būtinumas ir proporcingumas(38).
41. EŽTT taip pat pabrėžia, kad pagal subsidiarumo principą, nors nuomonės dėl sprendimo rezultato gali skirtis, kai nacionalinės valdžios institucijos atlieka įvertinimą pagal jo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, jis tik dėl rimtų priežasčių galėtų pakeisti nacionalinių teismų poziciją savąja(39). Taigi jis užtikrina, kad iš visais jurisdikcijos lygmenimis priimtų nacionalinių teismų sprendimų būtų matyti, jog šie skirtingi kriterijai buvo aiškiai ir išsamiai įvertinti(40). EŽTT visų pirma primena savo jurisprudenciją, susijusią su neribotos trukmės draudimo atvykti proporcingumo vertinimu atsižvelgiant į atitinkamo asmens keliamos grėsmės viešajai tvarkai rimtumą(41). Kartais vien šios grėsmės gali pakakti tokiam draudimui pagrįsti, nesvarbu, ar jis yra ribotos trukmės, ar nustatytas visam laikui(42). Akivaizdu, kad taip yra tuo atveju, kai nuolatinis draudimas grindžiamas terorizmo grėsme, o EŽTT prašymus, kuriuose nurodoma, kad nesilaikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, pripažįsta akivaizdžiai nepagrįstais(43).
42. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia ypatingą reikšmę suinteresuotiesiems asmenims suteikiamai galimybei a posteriori prašyti apriboti draudimo atvykti trukmę, kartu konkrečiai patikrinant, ar tikėtina, jog suinteresuotasis asmuo gaus teigiamą atsakymą į savo prašymą sutrumpinti draudimo atvykti trukmę(44).
43. Dėl visų šių reikalavimų nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymiu, kad, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kompetentinga institucija atsižvelgė į žvalgybos tarnybų išvadas apie DT elgesį po jo išsiuntimo iš šalies ir jo socialinius bei šeiminius ryšius su Vokietijos Federacine Respublika(45). Be to, remiantis Vokietijos vyriausybės per teismo posėdį pateiktomis rašytinėmis pastabomis, nagrinėjamuose Vokietijos teisės aktuose numatyta, kad draudimo atvykti trukmė diferencijuojama atsižvelgiant į situacijų sunkumą(46). Galiausiai, kompetentinga institucija gali konkrečiais atvejais išimties tvarka leisti sutrumpinti šiuos laikotarpius arba panaikinti šį draudimą(47). Kadangi rašytinėse pastabose ar per teismo posėdį nebuvo pateikta paaiškinimų dėl šiuo klausimu taikytinų teisės aktų, atrodo, kad nenustatytas joks pagrįstas terminas pateikti prašymą panaikinti draudimą ar sutrumpinti jo trukmę(48). Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad DT pagrindinėje byloje nepateikė jokio papildomo prašymo šiuo klausimu.
44. Šie teiginiai patvirtina mano nuomonę, kad neribotos trukmės draudimas atvykti gali būti nustatytas visų pirma tais atvejais, kai kyla rimta grėsmė nacionaliniam saugumui, su sąlyga, kad suteikiamos Direktyvoje 2008/115 nustatytos materialinės ir procesinės garantijos.
V. Išvada
45. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberverwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno apeliacinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 3 straipsnio 6 punktas bei 11 straipsnio 2 dalies antras sakinys
turi būti aiškinami taip:
pagal juos nedraudžiama nustatyti neribotos trukmės draudimą atvykti trečiosios šalies piliečiui, kurio teisė gyventi šalyje buvo panaikinta ir dėl kurio buvo priimtas sprendimas grąžinti remiantis tuo, kad jis kelia terorizmo grėsmę.
Toks draudimas atvykti turi būti nustatytas atsižvelgiant į visas kiekvieno atvejo aplinkybes ir į šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytus įpareigojimus. Kita vertus, suinteresuotasis asmuo turi turėti galimybę per pagrįstą laikotarpį pateikti prašymą panaikinti tokią priemonę arba sutrumpinti jos taikymo trukmę.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 OL L 348, 2008, p. 98.
3 Mano žiniomis, valstybės narės, kuriose aiškiai numatyta, kad draudimo atvykti trukmė gali būti neribota, jei kyla rimta grėsmė viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, yra šios: Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Austrijos Respublika ir Švedijos Karalystė. Dauguma valstybių narių pasirinko ilgesnį nei penkerių metų terminą, kurio trukmė gali siekti 20 metų. Žr. Danijos vyriausybės rašytines pastabas, Švedijos vyriausybės žodines pastabas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Europos migracijos tinklo ad hoc klausimus dėl sprendimų grąžinti ir draudimų atvykti, kuriuos anglų kalba galima rasti šiuo interneto adresu: https://emnbelgium.be/sites/default/files/publications/2023.29 %20-%20AHQ%20on%20return%20decisions%20and%20entry%20bans%20-%20Compilation%20of%20answers%20for%20wider%20dissemination.pdf.
4 Žr. šios išvados 28–30 punktus.
5 BGBl. 2004 I, p. 1950.
6 Pagal 2008 m. vasario 25 d. paskelbtą versiją (BGBl. 2008 I, p. 162), pastarąjį kartą iš dalies pakeistą 2024 m. vasario 21 d. įstatymo (BGBl. 2024 I, Nr. 54) 1 straipsniu.
7 Oberverwaltungsgericht der Freien Hansestadt Bremen (Laisvojo Hanzos miesto Brėmeno apeliacinis administracinis teismas, Vokietija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – pažymi, kad, „išdavus nurodymą išsiųsti iš šalies, užsieniečio leidimas gyventi šalyje nustoja galioti (AufenthG 51 straipsnio 1 dalies 5a punktas), o tai reiškia, kad jis netenka teisės gyventi šalyje (šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), privalo išvykti iš šalies (minėto įstatymo 50 straipsnio 1 dalis) ir gali būti išsiųstas (to paties įstatymo 58 straipsnio 1 dalis). Remiantis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) jurisprudencija, nurodymas išsiųsti iš šalies yra sprendimas grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 4 punktą (2017 m. kovo 21 d. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimo 1 VR 1/17, <...> 32 punktas).“
8 Toliau – EŽTT.
9 Dėl draudimo atvykti į šalį, nustatyto po ilgo laikotarpio, remiantis sprendimu grąžinti, kuriuo nesuteikiamas joks savanoriško išvykimo laikotarpis, atitikties Sąjungos teisei žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo W ir X (C‑636/23 ir C‑637/23, EU:C:2025:603, 64–67 punktus).
10 Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 21–25 punktus.
11 C‑297/12, toliau – Sprendimas Filev ir Osmani, EU:C:2013:569. Vokietijos institucijų priimti sprendimai nebuvo grindžiami nusikaltimais, susijusiais su parama terorizmui. Tokiu atveju žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimą Westerwaldkreis (C‑546/19, EU:C:2021:432, 22 punktas). Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, taikyti ne tie patys Vokietijos teisės aktai (žr. minėto sprendimo 13 punktą).
12 Sprendimas Filev ir Osmani (34 punktas). Kursyvu išskirta mano.
13 Sprendimas Filev ir Osmani (27 punktas).
14 Sprendimas Filev ir Osmani (29 punktas).
15 Žr. Sprendimą Filev ir Osmani (25–27 punktai).
16 Šiame punkte nurodyta, kad „pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį draudžiama neribotos trukmės draudimų atvykti, nustatytų iki Direktyvos 2008/115 taikymo pradžios, kaip antai pagrindinėje byloje, pasekmių tąsa, praėjus šioje nuostatoje numatytai maksimaliai penkerių metų draudimo trukmei, nebent šie draudimai nustatyti trečiųjų šalių piliečiams, keliantiems didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui“ (kursyvu išskirta mano).
17 Ši sąvoka vartojama 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 22 straipsnio 4 dalyje, iš kurios matyti, kad antrosios valstybės narės, kurioje trečiosios šalies pilietis neįgijo ilgalaikio gyventojo statuso, priimtas sprendimas jį išsiųsti gali būti susietas su „nuolatiniu draudimu apsigyventi“ dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, kaip jos apibrėžtos šios direktyvos 17 straipsnyje.
18 Šiuo klausimu taip pat žr. teisėkūros proceso metu Komisijos pareikštą nuomonę dėl frazės „for a specific period“ („tam tikram laikotarpiui“) išbraukimo: „The Commission underlined that even a lifelong re-entry ban is for a specified time (the lifetime of the person concerned)“ („Komisija pabrėžė, kad net ir draudimas grįžti į šalį visam gyvenimui galioja tam tikrą laiką (visą atitinkamo asmens gyvenimą)“ (laisvas vertimas)). Žr. 2006 m. lapkričio 22 d. ir 2006 m. gruodžio 6 d. Tarybos dokumentus dėl Integracijos, migracijos ir išsiuntimo darbo grupės ir (arba) ES ir Islandijos bei Norvegijos mišraus komiteto procedūros dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse rezultatų (atitinkamai dokumentai 14743/06 ir 15871/06), kuriuos anglų kalba galima rasti šiais interneto adresais: https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST‑14743-2006-INIT/en/pdf et https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST‑15871-2006-INIT/en/pdf (3 straipsnio g punkto 7 išnaša, kurioje apibrėžta sąvoka „re-entry ban“ („draudimas pakartotinai atvykti“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 dalį (atitinkamai p. 5 et 4)).
19 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, taip pat klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47). Dėl šio 32 straipsnio formuluotės žr. šios išvados 33 išnašą.
20 Žr. pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (KOM/2005/0391 galutinis) 9 straipsnio komentarą prie šio pasiūlymo pridėtame Komisijos darbo dokumente, kuriame pateiktos išsamios pastabos dėl šio pasiūlymo. Šis 9 straipsnis iš esmės atitinka Direktyvos 2008/115 11 straipsnį. Taip pat žr. 2008 m. kovo 25 d. Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pranešimą delegacijoms dėl minėto pasiūlymo (dokumentas 7774/08), kurį anglų kalba galima rasti šiuo interneto adresu: https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST‑7774-2008-INIT/en/pdf (p. 18) bei Parlamento poziciją, per pirmąjį svarstymą priimtą 2008 m. birželio 18 d., kurią galima rasti šiuo interneto adresu: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TC1-COD-2005-0167_FR.pdf (p. 21).
21 Žr., be kita ko, 2006 m. liepos 26 d. Tarybos dokumentą dėl Integracijos, migracijos ir išsiuntimo darbo grupės ir (arba) ES ir Islandijos bei Norvegijos mišraus komiteto procedūros dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse rezultatų (dokumentas 11456/06) (2 išnaša, p. 2), taip pat 2008 m. kovo 4 d. Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pranešimą delegacijoms dėl šio pasiūlymo (dokumentas 6785/08) (p. 21, 52 išnaša), kuriuos anglų kalba galima rasti atitinkamai šiais interneto adresais: https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST‑11456-2006-INIT/en/pdf ir https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST‑6785-2008-INIT/en/pdf.
22 2025 m. kovo 11 d. Komisijos pateiktas pasiūlymas (COM(2025) 101 final). Juo pakeistas pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Komisijos pateiktas 2018 m. rugsėjo 12 d. (COM(2018)634 final). Šiame pasiūlyme nebuvo jokių draudimų atvykti galiojimo trukmės pakeitimų. Dėl saugumo rizikos nustatymo žr. pirmojo iš šių pasiūlymų 13 puslapyje pateiktus paaiškinimus ir 16 straipsnyje pateiktą saugumo riziką keliančių asmenų sąrašą.
23 Kursyvu išskirta mano. Šie laikotarpiai preliminariai nurodyti 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacijoje (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (OL L 339, 2017, p. 83), priede, ypač p. 127. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad jie atitinka daugumos valstybių narių pateiktus nurodymus. Žr. šios išvados 3 išnašoje minimą ad hoc klausimų santrauką, kurią galima rasti šiuo interneto adresu: https://emnbelgium.be/fr/publication/question-ad-hoc-sur-les-decisions-de-retour-et-les-interdictions-dentree.
24 Kursyvu išskirta mano.
25 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (OL L 312, 2018, p. 14). Žr. šio reglamento 39 straipsnį. Pasibaigus jame numatytam perspėjimų peržiūros laikotarpiui ir atitinkamai valstybei narei nenurodžius, kad reikia pratęsti jų saugojimo laikotarpį, jie automatiškai ištrinami.
26 Remiuosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniame klausime vartojama fraze „paprastai turi būti taikomas neterminuotas draudimas atvykti“ (kursyvu išskirta mano), aiškintina kartu su AufenthG 11 straipsnio 5b dalies pirmojo sakinio fraze „iš principo jam turi būti nustatytas neterminuotas draudimas atvykti į šalį ir gyventi joje šalyje“ (kursyvu išskirta mano). Tiek nacionalinis teismas, tiek Vokietijos vyriausybė per teismo posėdį paaiškino, kad pagal administracinę teisę, susiklosčius AufenthG 58a straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nurodytoms aplinkybėms, kompetentinga institucija turi pareigą nustatyti neribotos trukmės draudimą atvykti. Nuo pagrindinės taisyklės galima nukrypti tik išimtinėmis ir netipinėmis aplinkybėmis.
27 Žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimą M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją) (C‑528/21, EU:C:2023:341, 89 ir 91 punktai).
28 Šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimą M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją) (C‑528/21, EU:C:2023:341, 92 punkto antra įtrauka). Taip pat žr. šios išvados 23 išnašoje minėtos Komisijos rekomendacijos priedą, visų pirma p. 126 ir 127.
29 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik ta aplinkybė, kad buvo imtasi nacionalinės priemonės, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, už kurį pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga, nereiškia, jog Sąjungos teisė netaikoma ir kad valstybės narės neturi jos laikytis, kaip reikalaujama. Žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą Privacy International (C‑623/17, EU:C:2020:790, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Dėl intereso, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslą ir bendrą struktūrą, manyti, kad ji taikoma sprendimui uždrausti atvykti, nes pagal šią direktyvą valstybės narės privalo suteikti materialines ir procesines garantijas, kad trečiųjų šalių piliečių pagrindinės teisės bus apsaugotos, žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimą M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją) (C‑528/21, EU:C:2023:341, 77, 83 ir 84 punktai). Mano požiūriu, reikia pabrėžti Sąjungos teisės aktų leidėjo valią šiuo klausimu, nes rimtos grėsmės nacionaliniam saugumui atvejis, be kita ko, nurodytas Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje.
31 Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2008/115 12 straipsnio 1 dalį. Dėl reikalavimų, susijusių su priemonės proporcingumu, taip pat žr. šios išvados 39–41 punktus, susijusius su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.
32 Žr. Direktyvos 2008/115 13 straipsnį. Dėl palyginimo dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir nagrinėjamos priemonės proporcingumo nagrinėjimo taip pat žr. Direktyvos 2004/38 30 ir 31 straipsnius bei Reglamento 2018/1861 24 straipsnio 4 dalį. Taip pat žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimą Byankov (C‑249/11, EU:C:2012:608, 37, 40–42, 44 ir 79 punktai). Galiausiai dėl to, ar palyginimas su Direktyva 2004/38 yra tinkamas tuo atveju, kai valstybės narės pasinaudoja galimybe remtis Direktyvos 2008/115 nuostatomis skirdamos kompetentingas institucijas ir apibrėždamos sprendimo, kuriuo įpareigojama grąžinti Sąjungos pilietį, priėmimui taikytiną procedūrą, jei tai nėra draudžiama pagal kurią nors Sąjungos teisės nuostatą, žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Petrea (C‑184/16, EU:C:2017:684, 52 punktas).
33 Žr. Direktyvos 2004/38 32 straipsnį „Išsiuntimo iš šalies nurodymų galiojimo trukmė“, kurio 1 dalyje numatyta, kad „Asmenys, išsiųsti iš šalies dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, gali pateikti pareiškimą panaikinti išsiuntimo iš šalies nurodymą po pagrįsto laikotarpio, atsižvelgiant į aplinkybes ir bet kuriuo atveju praėjus trejiems metams po galutinio išsiuntimo iš šalies nurodymo.“
34 Šio reglamento 39 straipsnyje numatyta pareiga atlikti pakartotinį patikrinimą yra susijusi su tuo, kad nėra nustatyto termino, kai įvedamas perspėjimas dėl atsisakymo leisti atvykti ir apsigyventi.
35 Pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje.
36 Žr. 2006 m. spalio 18 d. EŽTT sprendimą Üner prieš Nyderlandus (CE:ECHR:2006:1018JUD004641099, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Žr. 2006 m. spalio 18 d. EŽTT sprendimą Üner prieš Nyderlandus (CE:ECHR:2006:1018JUD004641099, 57–60 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
38 Žr., be kita ko, 2021 m. lapkričio 30 d. EŽTT sprendimą Avci prieš Daniją (CE:ECHR:2021:1130JUD004024019, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Dėl rizikos, kad atitinkamas asmuo toliau darys nusikalstamas veikas, žr. šio sprendimo 30 punktą.
39 Žr., be kita ko, 2021 m. lapkričio 30 d. EŽTT sprendimą Avci prieš Daniją (CE:ECHR:2021:1130JUD004024019, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Dėl nuolatinio draudimo atvykti, nustatyto trečiosios šalies piliečiui, kuris nuo trejų metų amžiaus didžiąją dalį jaunystės teisėtai praleido Danijoje, visų pirma žr. 2023 m. rugsėjo 5 d. EŽTT sprendime Al-Masudi prieš Daniją (CE:ECHR:2023:0905JUD003574021, 25–35 punktai) išdėstytą analizę.
41 Žr., be kita ko, 2023 m. rugsėjo 5 d. EŽTT sprendimą Al-Masudi prieš Daniją (CE:ECHR:2023:0905JUD003574021, 33 ir 34 punktai).
42 Dėl tų pačių Vokietijos teisės aktų, kuriuos Teisingumo Teismas išnagrinėjo savo Sprendime Filev ir Osmani, žr. 2010 m. kovo 25 d. EŽTT sprendimą Mutlag prieš Vokietiją (CE:ECHR:2010:0325JUD004060105, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Žr. 2017 m. vasario 7 d. EŽTT sprendimą K2 prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2017:0207DEC004238713, 66 punktas), 2022 m. vasario 1 d. Sprendimą Johansen prieš Daniją (CE:ECHR:2022:0201DEC002780119, 80–84 punktai) ir 2022 m. kovo 22 d. Sprendimą Laraba prieš Daniją (CE:ECHR:2022:0322DEC002678119, 31–34 punktai). Bylose, dėl kurių buvo priimti šie sprendimai, nagrinėti draudimai atvykti buvo susiję su atitinkamų dviejų valstybių piliečių pilietybės praradimu. Dviejuose pastaruosiuose sprendimuose EŽTT išsamiai nurodė nacionalinių institucijų atliktą skirtingų interesų įvertinimą.
44 Dėl visiškai teorinės galimybės grąžinti tuo atveju, kai draudimas atvykti yra terminuotas, žr. 2024 m. lapkričio 12 d. EŽTT sprendimą Sharafane prieš Daniją (CE:ECHR:2024:1112JUD000519923, 72 punktas) ir 2024 m. lapkričio 12 d. EŽTT sprendimą Al-Habeeb prieš Daniją (CE:ECHR:2024:1112JUD001417123, 71 punktas). Dėl neribotos trukmės draudimo taip pat žr. 2007 m. birželio 28 d. EŽTT sprendimą Kaya prieš Vokietiją (CE:ECHR:2007:0628JUD003175302, 69 punktas). Dėl galimybės trumpam grįžti į atitinkamos valstybės teritoriją bent jau šeimos santykių pagrindu žr., be kita ko, 2025 m. liepos 15 d. EŽTT sprendimą Miari prieš Daniją (CE:ECHR:2025:0715JUD000285224, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 Žr. šios išvados 13 punktą.
46 Žr. AufenthG 11 straipsnio 5a ir 5b dalis, pagal kurias terorizmo grėsmės atveju kompetentingoms institucijoms suteikiama diskrecija savo nuožiūra nustatyti draudimo atvykti trukmę (20 metų arba neribotos trukmės), atsižvelgiant į įvairias aplinkybes.
47 Žr. šios išvados 9 punkte minėto AufenthG 11 straipsnio 5a dalies trečią ir ketvirtą sakinius.
48 Dėl palyginimo žr. Direktyvos 2004/38 32 straipsnį.