1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami keli klausimai, susiję, pirma, su sąvoka „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir, antra, su sąvokomis „esama pagalba“ ir „nauja pagalba“, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą 2015/1589 ( 2 ). Nagrinėjant juos kyla klausimas dėl ribos tarp ekonominės veiklos, kuriai taikomi SESV 107 ir 108 straipsniai, ir neekonominės veiklos, kuriai jie netaikomi. Pastaraisiais metais Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimų šiuo klausimu padaugėjo ne tik tose srityse, kurios paprastai priskiriamos esminėms valstybės funkcijoms, pavyzdžiui, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros ar švietimo srityse, kuriose vyrauja socialiniai, gerovės ir solidarumo elementai, bet ir valstybės subsidijų atžvilgiu, kurių atveju iš esmės taikomi komerciniai principai, pavyzdžiui, infrastruktūros, įskaitant transporto ir uostų infrastruktūrą, srityje ( 3 ).

2.

Tie klausimai kilo nagrinėjant ginčą tarp Staten genom Sjöfartsverket (Švedijos valstybės, kuriai atstovauja Švedijos jūrų administracija, toliau – Sjöfartsverket) ir Stockholms Hamn Aktiebolag (toliau – Stockholms Hamn), Stokholmo savivaldybės visiškai kontroliuojamos bendrovės, eksploatuojančios Hamarbiu šliuzą. Ginčo esmę galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau. Sjöfartsverket – valstybės institucija, atsakinga už galimybę praplaukti per šliuzą Sioderteljės kanale. Iki 1979 m. šliuzo operacijos šiame kanale ir praplaukimo per Hamarbiu šliuzą paslaugos buvo apmokestinamos mokesčiu, kurį atitinkamai rinko Sjöfartsverket ir Stokholmo savivaldybė. Sioderteljės kanalas ir Hamarbiu šliuzas jungia Baltijos jūrą su Melereno ežeru, kuris yra trečias pagal dydį Švedijoje. Sjöfartsverket ir Stokholmo savivaldybės taikomi mokesčiai buvo koordinuojami siekiant užtikrinti, kad jų dydis nedarytų poveikio eismo paskirstymui abiejose jungtyse. Pagal 1978 m. spalio 26 d. priimtą įstatymo projektą (toliau – įstatymo projektas) Švedijos valdžios institucijos nusprendė panaikinti tam tikrus praplaukimo Sioderteljės kanalu mokesčius ir, siekdamos išlaikyti mokesčių koordinavimą, taip pat panaikinti atitinkamus praplaukimo per Hamarbiu šliuzą mokesčius, skyrė kompensaciją Stokholmo savivaldybei už negautas pajamas. 1979 m. Sjöfartsverket ir Stokholmo savivaldybė sudarė atitinkamą susitarimą (toliau – susitarimas dėl kompensacijos), pagal kurį pastaroji įsipareigojo netaikyti laivams, išskyrus pramoginius, mokesčių už praplaukimą per Hamarbiu šliuzą mainais į metinį mokestį, kurį mokėjo Sjöfartsverket ir kuris buvo susietas su eismo intensyvumu ir tuo metu galiojusių mokesčių dydžiu (toliau – ginčijama kompensacija). Pagal susitarimo sąlygas šio atlygio dydis turėjo būti kasmet koreguojamas, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą. Susitarimas turėjo būti pratęsiamas penkeriems metams, nebent apie jo nutraukimą būtų buvę pranešta likus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams iki susitarimo termino pabaigos. Kiekvienam naujam penkerių metų laikotarpiui turėjo būti nustatoma nauja metinė kompensacijos suma, grindžiama eismo intensyvumo Hamarbiu šliuze pokyčiais per ankstesnį susitarimo laikotarpį. Kompensacija pagal susitarimą iš pradžių buvo mokama Stokholmo savivaldybei, o nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios – Stockholms Hamn.

3.

Sjöfartsverket nutraukė susitarimą 2021 m. ( 4 ) Švedijos teismuose nagrinėjamas ginčas dėl šio nutraukimo. 2023 m. gegužės 4 d.Sjöfartsverket pareiškė Stockholms tingsrätt (Stokholmo apylinkės teismas, Švedija) ieškinį bendrovei Stockholms Hamn ir pareikalavo grąžinti 38086436 Švedijos kronų (SEK) sumą su palūkanomis, atitinkančią mokėjimus, kuriuos ji atliko pagal susitarimą dėl kompensacijos per dešimties metų senaties terminą, skaičiuojamą nuo ieškinio pareiškimo dienos (toliau – atitinkamas laikotarpis). Sjöfartsverket teigia, kad ginčijama kompensacija Stockholms Hamn buvo suteiktas pranašumas, nes ji pasinaudojo valstybės ištekliais, kurie gali būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba. Stockolms Hamn teigia, kad Hamarbiu šliuzo valdymo veikla nėra ekonominė veikla, kuriai taikomos Sąjungos nuostatos dėl valstybės pagalbos. Bet kuriuo atveju susitarimu dėl kompensavimo jai buvo patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą (VESP). Net jei susitarime numatyta kompensacija būtų priskirta valstybės pagalbai, ji vis tiek būtų esama pagalba, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį, nes ji buvo suteikta prieš Švedijos Karalystei įstojant į Sąjungą. Šiomis aplinkybėmis Stockholms tingsrätt (Stokholmo apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

4.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinės priemonės kvalifikavimas kaip „valstybės pagalbos“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad turi būti įvykdytos visos toliau išvardytos sąlygos. Turi būti valstybės veiksmais arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba, suteikianti atrankųjį pranašumą jos gavėjui ir galinti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipanti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti ( 5 ).

5.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikusiam teismui, be kita ko, kyla klausimas, ar ginčijama kompensacija Stockholms Hamn suteikiamas pranašumas, kuris iškraipo konkurenciją ar valstybių narių tarpusavio prekybą arba gali ją iškraipyti, ir kokia apimtimi ( 6 ). Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šį klausimą reikia įvertinti, ar Stockholms Hamn, kaip Hamarbiu šliuzo eksploatuotoja, gali būti laikoma „įmone“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šis klausimas yra preliminaraus pobūdžio, nes, jei būtų atsakyta neigiamai, ginčijama kompensacija nepatektų į šioje nuostatoje numatyto draudimo taikymo sritį.

6.

Vertindamas, ar tam tikras subjektas yra „įmonė“, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, Teisingumo Teismas taiko „funkcinį“ testą, grindžiamą vykdomos veiklos pobūdžiu, o ne ją vykdančio subjekto savybėmis. Pagal Teisingumo Teismo sprendime Höfner e Elser ( 7 ) pateiktą apibrėžtį „įmonė“ yra bet kuris ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą. Sąvoka „ekonominė veikla“ yra esminis šios apibrėžties elementas ir Sąjungos konkurencijos teisė taikoma visiems subjektams, vykdantiems veiklą, kuri gali būti laikoma „ekonomine“. Taigi pati valstybė arba viešasis subjektas gali veikti kaip įmonė. Sąvoka „ekonominė veikla“ apibrėžiama plačiąja prasme, kaip „bet kokia veikla, kurią sudaro prekių tiekimas ar paslaugų teikimas tam tikroje rinkoje“ ( 8 ), net jeigu ji vykdoma nesiekiant pelno ( 9 ). Vien viešojo intereso tikslų siekimas nereiškia, kad veikla negali būti laikoma ekonomine ( 10 ).

7.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad veikla, kuri priklauso tipinėms valdžios institucijų prerogatyvoms ( 11 ) arba yra su jomis susijusi dėl savo pobūdžio, tikslo ir taisyklių, kurios jai taikomos, nėra ekonominio pobūdžio ( 12 ). Aplinkybė, kad vykdydamas dalį savo veiklos subjektas turi viešosios valdžios prerogatyvas, pati savaime netrukdo jam būti laikomu įmone pagal konkurencijos teisę. Iš tiesų subjektas gali veikti kaip įmonė tik kai kurių savo veiklos rūšių atžvilgiu, jei šios veiklos rūšys laikomos ekonominėmis ir yra atskirtos nuo viešosios valdžios funkcijų vykdymo ( 13 ).

8.

Konkrečių sektorių, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos priežiūros ar socialinės apsaugos, veiklos kvalifikavimas kaip „ekonominės“ iš esmės priklauso nuo to, kaip šių sektorių veikla yra organizuojama atitinkamoje valstybėje narėje. Iš esmės tokia veikla nėra ekonominio pobūdžio, jeigu ji yra integruota į valstybės kontroliuojamą universalaus pobūdžio viešąją sistemą, grindžiamą nekomercine, bet socialine ir solidarumo logika, pagal kurią valstybė vykdo savo funkcijas šiose srityse ( 14 ).

9.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklą sudaro visi veiksmai, kurie yra būtini laivams praplaukti per Hamarbiu šliuzą ir kuriuos patikėta atlikti bendrovei Stockholms Hamn kaip infrastruktūros valdytojai. Bendrovė Stockholms Hamn, valdanti kelis Stokholmo regione esančius uostus ( 15 ), laikosi nuomonės, kad šie veiksmai nėra ekonominio pobūdžio, nes, pirma, jie atliekami neatlygintinai ir vienodomis sąlygomis atitinkamos naudotojų kategorijos (komercinių laivų) atžvilgiu ir, antra, jie apima jūrų laivybai būtinos infrastruktūros eksploatavimą ir teikimą.

10.

Pagal šių išvadų 6 ir 7 punktuose nurodytą jurisprudenciją uostai laikomi „įmonėmis“, jei ir tiek, kiek jie faktiškai vykdo vieną ar daugiau ekonominės veiklos rūšių ( 16 ). Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas nusprendė, kad tam tikromis aplinkybėmis komercinis infrastruktūros, įskaitant uostų infrastruktūrą, eksploatavimas ( 17 ) ir statyba ( 18 ) yra ekonominė veikla konkurencijos taisyklių taikymo tikslais ( 19 ).

11.

Keliuose sprendimuose, kuriais remiasi Stockholms Hamn, Komisija iš tiesų į valstybės pagalbos nuostatų taikymo sritį neįtraukė viešųjų investicijų į jūrų prieigos kelius, įskaitant investicijas, kuriomis siekiama finansuoti šliuzų, sudarančių neatskiriamą sistemos, skirtos palengvinti atitinkamo regiono prieinamumą jūrų eismui, dalį, statybą ar priežiūrą, arba prieigos infrastruktūrą, esančią ne komercinio naudojimo uostų teritorijose. Komisijos teigimu, tokie intervenciniai veiksmai, kai jie susiję su infrastruktūra, kuria gali naudotis visi naudotojai, jų nediskriminuojant, ir neatlygintinai, priklauso valstybės atsakomybei planuojant ir plėtojant jūrų transporto sistemą visos jūrų bendruomenės labui ( 20 ). Iš esmės tokia pati pozicija pateikta ir Komunikate dėl pagalbos sąvokos ( 21 ).

12.

Šiuo atveju neaišku, ar Hamarbiu šliuzas yra uosto įrenginys ( 22 ), ar veikiau pagrindinė struktūra, būtina bendrajai laivybai. Vis dėlto manau, kad šis aspektas iš tikrųjų nekeičia klausimo esmės, bent jau tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai kalbama ne apie, kaip minėtuose sprendimuose, naudotojams suteiktas lengvatas taikant diskriminacines prieigos sąlygas ar įgyvendinant investicijas, kuriomis siekiama atnaujinti infrastruktūrą uosto ekonominio naudojimo tikslais, bet apie kompensaciją, mokamą infrastruktūros valdytojui, kuris yra regione veikianti uosto direkcija, mainais už jo įsipareigojimą nerinkti mokesčių už tam tikrai naudotojų kategorijai atliekamas šliuzo operacijas ( 23 ).

13.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Hamarbiu šliuzas buvo ir yra naudojamas komerciniais tikslais. Tai patvirtina, be kita ko, mokesčių už praplaukimą rinkimas tiek prieš sudarant susitarimą dėl kompensacijos, tiek jį nutraukus ( 24 ), taip pat iš esmės, kiek tai susiję su pramoginiais laivais galiojant šiam susitarimui, mokesčių panaikinimu siekiamas tikslas skatinti ir paskirstyti komercinį jūrų eismą įplaukiant į Melereno ežerą ( 25 ) ir tai, kad susitarimu dėl kompensacijų buvo siekiama kompensuoti Stokholmo miestui už pajamas, negautas panaikinus šiuos mokesčius, kaip apskaičiavimo kriterijumi remiantis ne paslaugos teikimo sąnaudomis, o eismo apimtimi. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi patvirtinti, kad Hamarbiu šliuzas yra naudojamas komerciniais tikslais.

14.

Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad susitarimo įsigaliojimo momentu mokesčiai buvo nustatyti dekretu ( 26 ) ir buvo koordinuojami, neleidžia atmesti bendrovės Stockholms Hamn įvykdytų šliuzo operacijų ekonominio aspekto. Bylos medžiagoje nėra informacijos nei apie šių mokesčių struktūrą, nei apie jų koordinavimo tvarką ir apimtį, todėl negalima atmesti galimybės, kad susitarimo įsigaliojimo momentu ir galbūt po jo nutraukimo Stokholmo savivaldybė, o vėliau bendrovė Stockholms Hamn, kaip Hamarbiu šliuzo eksploatuotoja, dalyvavo nustatant šiuos mokesčius ir išsaugojo tam tikrą savarankiškumą juos taikant ( 27 ).

15.

Be to, vien tai, kad susitarimo dėl kompensacijos galiojimo laikotarpiu tam tikrų kategorijų naudotojams už prieigą prie Hamarbiu šliuzo nebuvo reikalaujama mokėti atlygio, mano nuomone, neleidžia automatiškai atmesti bendrovės Stockholms Hamn teikiamų paslaugų ekonominio pobūdžio.

16.

Neabejotina, kad veikla negali būti laikoma „ekonomine“, jeigu ji bent jau ilguoju laikotarpiu neduoda grąžos, kuri leistų gauti pelną arba bent jau padengti išlaidas. Vis dėlto lygiai taip pat, kaip už atlygį teikiama paslauga nėra laikoma ekonominio pobūdžio paslauga vien dėl šios priežasties ( 28 ), taip ir nemokamai teikiama paslauga tiems, kuriems ji skirta, nepraranda savo pelno generavimo potencialo ir nėra automatiškai klasifikuojama kaip „neekonominė“ valstybės pagalbos nuostatų taikymo tikslais. Kita vertus, paslaugos, kurias valstybė narė įpareigoja įmonę teikti pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išlaiko savo ekonominį pobūdį net ir tada, kai jos teikiamos gavėjams mažesne nei rinkos kaina arba nemokamai ( 29 ). Šiomis aplinkybėmis valstybės kompensacija, mokama šias paslaugas teikiančiai įstaigai, yra atlygis už bendruomenei teikiamą viešąją paslaugą ir gali būti laikoma valstybės pagalba, jei neatitinka tam tikrų kriterijų, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans e Regierungspräsidium Magdeburg ( 30 ), prie kurių grįšiu toliau ir kurie taikomi tik tuo atveju, jei atitinkama veikla yra ekonominio pobūdžio ( 31 ).

17.

Nors tai ir nėra lemiamas dalykas, vis dėlto nemokamas infrastruktūros teikimas bendrojo intereso labui gali būti požymis, kad ji nėra ekonominio naudojimo objektas, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar Hamarbiu šliuzas buvo lygiai taip pat eksploatuojamas ir susitarimo dėl kompensacijos taikymo laikotarpiu, kai bendrovės Stockholms Hamn negautos pajamos dėl komercinės laivybos mokesčių panaikinimo buvo pakeistos Sjöfartsverket mokama kompensacija.

18.

Vis dėlto, vadovaujantis šios išvados 7 punkte nurodyta jurisprudencija, valstybės pagalbos taisyklės netaikomos tuo atveju, kai infrastruktūros valdymas yra neatsiejamas nuo funkcijų, priskiriamų prie ją valdančiam subjektui patikėtos viešosios užduoties, vykdymo ir šis subjektas veikia įgyvendindamas viešosios valdžios prerogatyvas. Nagrinėjamu atveju nei iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktos bylos medžiagos, nei iš bendrovės Stockholms Hamn pastabų nematyti, kad veiksmai, atlikti Hamarbiu šliuze, apimtų viešosios valdžios funkcijų, pavyzdžiui, jūrų eismo kontrolės ir saugumo, laivybos policijos ar taršos stebėjimo, vykdymą ar būtų su jomis susiję ( 32 ). Taigi neatrodo, kad Stockholms Hamn įvykdytų šliuzo operacijų ekonominis pobūdis galėtų būti atmestas dėl šios priežasties, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

19.

Galiausiai, kiek tai susiję su klausimu, ar bendrovės Stockholms Hamn įvykdytos šliuzo operacijos yra „rinkoje“ siūlomos paslaugos, Teisingumo Teismas neturi daug informacijos. Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kiek tai susiję su komerciniu eismu iš Melereno ežero ir į jį, Hamarbiu šliuzas konkuruoja su Sjöfartsverket eksploatuojamu Sioderteljės kanalu. Be to, tai, jog valstybė tikėjosi, kad dėl sprendimo panaikinti mokesčius, taikomus šiems dviem maršrutams, šis srautas padidės, atrodo, leidžia manyti, kad konkurencijos dinamika egzistuoja ir už Stockholms Hamn ir Sjöfartsverket santykių ribų ( 33 ). Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti būtinus vertinimus šiuo klausimu.

20.

Kaip priminta šios išvados 4 punkte, tam, kad nacionalinė priemonė būtų laikoma valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ja turi būti suteiktas atrankinis pranašumas įmonei ar įmonėms, kurios yra jos gavėjos. Šią sąlygą atitinka bet kokia valstybės priemonė, kuri, kad ir kokia būtų jos forma ir tikslai, gali tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti palankias sąlygas vienai ar kelioms įmonėms arba kuria joms suteikiamas pranašumas, kurio jos nebūtų galėjusios gauti įprastomis rinkos sąlygomis. Tokio pranašumo buvimo sąlygos iš esmės turi būti tikrinamos taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ekonominės veiklos vykdytojo principą. Šio principo taikymas kiekvienu atveju reiškia, kad naudojami keli konkretūs kriterijai, kuriais siekiama kuo tinkamiau ir adekvačiau palyginti atitinkamą valstybės priemonę su priemone, kurią galėtų taikyti privatus ekonominės veiklos vykdytojas kuo panašesnėje situacijoje ir veikiantis įprastomis rinkos sąlygomis ( 34 ). Kaip išaiškino Teisingumo Teismas, šio principo taikymas priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip privatus ekonominės veiklos vykdytojas, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia įmonei ekonominį pranašumą ( 35 ). Taigi privataus ekonominės veiklos vykdytojo principo taikymas priklauso nuo atitinkamos valstybės intervencinių veiksmų ekonominio pobūdžio ( 36 ), visų pirma atsižvelgiant į jų objektą, kontekstą, kuriame jie vykdomi, taip pat į siekiamą tikslą ir taisykles, kurios jiems taikomos ( 37 ).

21.

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad susitarimas dėl kompensacijos buvo sudarytas po to, kai Švedijos valdžios institucijos priėmė sprendimą regioniniu lygmeniu panaikinti tam tikrus mokesčius, taikomus plaukiant kai kuriais vidaus vandenų keliais, siekiant išlaikyti esamą eismo pasiskirstymą. Atrodo, kad Teisingumo Teismo turimą informaciją reikia vertinti kaip Švedijos valstybės, kaip viešosios valdžios subjekto, įsikišimą.

22.

Stockholms Hamn laikosi nuomonės, jog, darant prielaidą, kad šioje byloje taikytinas privataus ekonominės veiklos vykdytojo principas, nagrinėjama kompensacija būtų „kaina“, kurią Švedijos valdžios institucijos sumokėjo už šliuzo paslaugų pirkimą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia jokios informacijos, kuria remiantis Švedijos valstybės sprendimą sudaryti susitarimą dėl kompensacijos būtų galima aiškinti šia prasme ( 38 ). Vis dėlto iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Švedijos valstybė laikėsi nuomonės, kad bendrovė Stockholms Hamn turi teisę „gauti kompensaciją“ už neigiamas pasekmes, atsiradusias dėl aptariamų mokesčių panaikinimo ir dėl to pastarosios prisiimto įsipareigojimo nerinkti mokesčių už šliuzo operacijas, kurioms taikomas susitarimas dėl kompensacijos. Vis tik nepateikta informacijos, ar ši teisė pagrįsta bendrovės Stockholms Hamn ir Švedijos valstybės santykiais, susijusiais su Hamarbiu šliuzo valdymu ( 39 ), ar remiamasi kitu pagrindu ( 40 ). Kita vertus, apskritai reikėtų priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį suteikta nauda gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijas, bet ir veiksmus, kuriais įvairiais būdais sumažinami paprastai įmonei tenkantys mokestiniai įsipareigojimai ir kuriuos apima sąvoka „paprastai iš įmonės lėšų dengiamos išlaidos“, kaip antai, papildomos išlaidos, kurių įmonės turi patirti dėl įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyse numatytų reikalavimų, taikomų ekonominei veiklai ( 41 ). Taigi iš esmės valstybės subsidijomis suteiktos naudos kompensacinis pobūdis netrukdo jų laikyti „pagalba“, kaip apibrėžta šioje nuostatoje ( 42 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, turės įvertinti nagrinėjamos kompensacijos ekonominį pobūdį ir tai, ar ir kokiu mastu ši kompensacija suteikė Stockholms Hamn naudą, kurios pastaroji nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis. Šiuo tikslu jis, be kita ko, turės atsižvelgti į tai, kad, kaip pažymi Komisija, Stockholm Hamn atitinkamu laikotarpiu gavo garantuojamas pajamas, nepriklausančias nuo šliuzo eksploatavimo sąnaudų ir, bent iš dalies, eismo apimties svyravimų.

23.

Stockholms Hamn prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme taip pat teigė, kad nagrinėjamu laikotarpiu jai buvo pavesta vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, todėl pranašumo buvimas turi būti vertinamas taikant Sprendime Altmark Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus. Tame sprendime Teisingumo Teismas patikslino, jog kai valstybės priemonė turi būti vertinama kaip kompensacija už įmonių gavėjų suteiktas paslaugas, siekiant vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, ši priemonė nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 43 ). Jis nustatė keturias kumuliacines sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad tokia kompensacija nebūtų laikoma valstybės pagalba ( 44 ).

24.

Pirmąja Sprendime Altmark nurodyta sąlyga siekiama patikrinti, ar pagalbą gaunančiai įmonei iš tikrųjų buvo pavesta vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus ir ar jie yra aiškiai apibrėžti ( 45 ). Tam reikia, kad atitinkamam (‑iems) operatoriui (‑iams) valdžios institucijos aktu būtų pavesta teikti viešąsias paslaugas ( 46 ). Viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąvoka pagal Sprendimą Altmark atitinka SESV 106 straipsnio 2 dalyje pateiktą „bendros ekonominės svarbos paslaugų“ (BESP) sąvoką ( 47 ). Nors pastaroji sąvoka ES lygmeniu nėra apibrėžta, Teisingumo Teismas išaiškino, kad ji taikoma paslaugoms, kurių ekonominis interesas yra „specifinio pobūdžio“, palyginti su kita ekonomine veikla ( 48 ).

25.

Nagrinėjamu atveju negalima atmesti galimybės, kad atitinkamu laikotarpiu Stockholms Hamn buvo pavesta vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Altmark, nes neatlygintinas praplaukimo per šliuzą paslaugų teikimas komerciniams laivams, kurias ji teikė šiuo laikotarpiu, yra įstatyme nustatyta pareiga, kuri vėliau buvo įtvirtinta su įgaliota administracine institucija sudaryta sutartimi, kuria Švedijos valdžios institucijos siekė užtikrinti optimalų komercinio jūrų transporto eismo paskirstymą tenkinant bendrąjį interesą ( 49 ). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi įvertinti tokios užduoties veiksmingumą. Jei atsakymas būtų teigiamas, šis teismas turės patikrinti, ar laikomasi kitų Sprendime Altmark nustatytų sąlygų.

26.

Antroji ir trečioji iš šių sąlygų padeda užtikrinti, kad bendrovėms, kurioms patikėta vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, nebūtų mokama pernelyg didelė kompensacija ( 50 ). Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos negalima nustatyti, kokia apimtimi tenkinamos šios sąlygos. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktos bylos medžiagos, be kita ko, matyti, kad susitarime dėl kompensacijos objektyviai apibrėžti Stockholms Hamn mokėtinos kompensacijos apskaičiavimo ir peržiūros kriterijai ir kad, be to, jame buvo numatytas mechanizmas, suteikiantis galimybę bent iš dalies susigrąžinti permokėtas sumas pasibaigus kiekvienam penkerių metų laikotarpiui ( 51 ). Vis dėlto neaišku, kaip buvo apskaičiuojami mokesčiai, taikomi kompensacijos dydžiui nustatyti, atsižvelgiant į eismo apimtis. Be to, kadangi atrodo, kad kompensacijos suma buvo nustatyta neatsižvelgiant į šliuzo operacijų, kurios yra susitarimo dėl kompensacijos dalykas, vykdymo sąnaudas, bet kuriuo atveju galima abejoti, ar tenkinama trečioji sąlyga, pagal kurią kompensacija negali viršyti to, kas būtina siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, ir, prireikus, atsižvelgiant į gautą protingą pelną ( 52 ).

27.

Galiausiai neatrodo, kad būtų tenkinama ir Sprendime Altmark nurodyta ketvirtoji sąlyga. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus duomenis, neatrodo, kad ginčijamos kompensacijos dydis buvo nustatytas, kaip reikalaujama pagal šią sąlygą, remiantis išlaidų, kurias būtų turėjusi patirti tipinė įmonė, gerai valdoma ir tinkamai aprūpinta, kad galėtų teikti būtiną viešąją paslaugą, analize.

28.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siekiant nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, reikia nustatyti ne realų pagalbos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir realų konkurencijos iškraipymą, o tik tai, ar pagalba gali daryti poveikį šiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją ( 53 ).

29.

Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šios išvados 19 punkte, Hamarbiu šliuzas yra vienas iš patekimo į komercinį eismą tarp Baltijos jūros ir Melereno ežero būdų, ir negalima atmesti galimybės, kad jis, be kitų vidaus vandenų kelių, konkuruoja su kitomis transporto rūšimis, pavyzdžiui, kelių ar geležinkelių transportu. Taigi a priori negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieitų prie išvados, jog ginčijama kompensacija buvo suteiktas pranašumas bendrovei Stockholms Hamn, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, šis pranašumas, taip pat atsižvelgiant į regiono, kuriame yra Hamarbiu šliuzas, junglumo ir prieinamumo lygį, gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Šis teismas turi atlikti šiuo klausimu reikalingą patikrinimą.

30.

Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei ginčijama kompensacija, numatyta susitarime, sudarytame iki Švedijos įstojimo į Europos Sąjungą, yra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti kvalifikuojama kaip „esama pagalba“ pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį, ir, jei taip, ar ji turi būti laikoma „nauja pagalba“ po Švedijos įstojimo, nes jos taikymas buvo pratęstas kelis kartus, o dydis pakoreguotas pagal pradines susitarimo, kuriuo ji nustatoma, sąlygas.

31.

Valstybės pagalbos pripažinimas esama arba nauja pagalba turi skirtingas procedūrines pasekmes. Nors pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį leidžiama teikti esamą pagalbą, kol Komisija nekonstatuoja jos nesuderinamumo su vidaus rinka, pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį reikalaujama laiku pranešti Komisijai apie ketinimus teikti naują pagalbą arba pakeisti esamą pagalbą, kurie negali būti įgyvendinti, kol per tyrimo procedūrą nebus priimtas galutinis sprendimas ( 54 ).

32.

Pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį „esama pagalba – nedarant poveikio Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 144 ir 172 straipsniams ( 55 ) <…>, visa pagalba, kuri buvo iki SESV įsigaliojimo atitinkamose valstybėse narėse, t. y. pagalbos schemos ir individuali pagalba, kuri buvo skiriama iki SESV įsigaliojimo atitinkamose valstybėse narėse ir tebėra taikoma po jo“. Taigi iki valstybės įstojimo į Sąjungą suteikta pagalba iš esmės yra esama pagalba ir gali būti toliau teikiama, kol Komisija jos nepaskelbė nesuderinama.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla abejonių dėl Stojimo akto 144 straipsnio, kurio a punkte numatyta, kad „pagalbos, nurodytos [SESV 107 ir 108] straipsniuose, atveju“, „<…> iš pagalbos schemų, galiojusių naujosiose valstybėse narėse iki stojimo“, tik pagalba, apie kurią Komisijai pranešta iki 1995 m. balandžio 30 d., laikoma „esama“ pagalba, kaip ji suprantama pagal [SESV 108 straipsnio 1 dalį], taikymo srities.

34.

Šalys sutaria, kad apie ginčijamą kompensaciją Komisijai nebuvo pranešta. Nors Stojimo akto 144 straipsnyje daroma bendra nuoroda į SESV 107 ir 108 straipsniuose nurodytas pagalbos schemas, jo nurodymas Stojimo akto VI antraštinėje dalyje, susijusioje su žemės ūkio produktais ( 56 ), leidžia manyti, kaip jau pažymėjo generalinė advokatė E. Sharpston ( 57 ) ir kaip netiesiogiai nusprendė Teisingumo Teismas ( 58 ), kad šiame straipsnyje numatyta pareiga pranešti susijusi tik su žemės ūkio produktais, kaip jie apibrėžti Stojimo akto 137 straipsnyje ( 59 ), ir neturi jokios įtakos ne žemės ūkio srityje teikiamai pagalbai. Taigi manau, jog tai, kad apie ginčijamą kompensaciją Komisijai nebuvo pranešta pagal Stojimo akto 144 straipsnio a punktą, savaime nereiškia, kad ji nėra esama pagalba.

35.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši kompensacija ir toliau gali būti laikoma esama pagalba, nepaisant jos pratęsimų ir koregavimų. Pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio c punktą „nauja pagalba – visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus“. Reglamento Nr. 794/2004 ( 60 ) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[Reglamento Nr. 2015/1589] 1 straipsnio c punkte taikomos pagalbos pakeitimai – tai visi pakeitimai, išskyrus grynai formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams <…>“ ( 61 ). Tik esminis esamos pagalbos pakeitimas, t. y. subjektyvus, objektyvus ar laikinas pokytis ( 62 ), turintis įtakos jos sudedamosioms dalims ir galintis pakeisti jos suderinamumo su vidaus rinka vertinimą, yra nauja pagalba ( 63 ).

36.

Nagrinėjamu atveju susitarimo dėl kompensacijos galiojimas buvo automatiškai pratęstas penkeriems metams iki jo nutraukimo 2021 m. Ginčijamos kompensacijos suma kasmet buvo atnaujinama remiantis vartojimo kainų indeksu ir perskaičiuojama kas penkerius metus pagal formulę, kuri, remiantis bylos medžiaga, bėgant metams nebuvo keičiama. Tiek pratęsimai, tiek išmokėtų sumų pakeitimai buvo atlikti laikantis pradinių susitarimo dėl kompensacijos sąlygų. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar jie gali būti laikomi „pakeitimais“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamentus 2015/1589 ir Nr. 794/2004, o ne tik šio susitarimo įgyvendinimo pasekme.

37.

Visų pirma negalima manyti, kad tokiais pakeitimais gali būti laikomi automatiniai piniginės pagalbos sumų svyravimai infliacijos sąlygomis ( 64 ). Dėl pratęsimo penkerių metų laikotarpiui pažymėtina, kad, nors keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas patikslino, jog esamos pagalbos pratęsimas yra nauja pagalba ( 65 ), vis dėlto buvo kalbama apie situacijas, kai buvo nagrinėjami pakeitimai, atlikti remiantis aktais, priimtais po to, kai Komisija patvirtino pagalbą. Esant aplinkybėms, kurios tam tikrais aspektais panašios į pagrindinės bylos aplinkybes, Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė, kad vien nagrinėtos pagalbos pratęsimas, viršijęs sutartyje, kuria ta pagalba buvo skirta prieš atitinkamai valstybei narei įstojant į Sąjungą, numatytus terminus, kuris nebuvo įprastinis tos automatiškai periodiškai pratęsiamos sutarties veikimas, lėmė esamos pagalbos schemos pakeitimą ( 66 ). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti šiuo klausimu reikalingus sprendimus ir visų pirma įvertinti, ar pratęsimai kas penkerius metus nenutraukiant sutarties iš tikrųjų galėjo būti laikomi automatiškais. Galiausiai, kiek tai susiję su ginčijamos kompensacijos bazinio dydžio perskaičiavimu kas penkerius metus, šis teismas turi įvertinti, ar, kaip teigia Sjöfartsverket, šis perskaičiuotas dydis, nors ir buvo nustatytas pagal laikui bėgant nekintančią formulę, iš esmės lėmė pakartotines derybas, kurios gali būti laikomos „pakeitimais“, visų pirma tiek, kiek pagal jį šalys turėjo susitarti dėl eismo apimties, į kurią reikia atsižvelgti. Tokiu atveju reikės toliau įvertinti, ar šiuos pakeitimus galima laikyti „esminiais“.

38.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Stockholms tingsrätt (Stokholmo apygardos teismas) pateiktus klausimus:

SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip:

– metinė kompensacija, kurią valstybės institucija iš valstybės išteklių moka savivaldybės ribotos atsakomybės bendrovei pagal susitarimą ir kuri skirta šios bendrovės įsipareigojimui nemokamai teikti tam tikras paslaugas, už kurias iki susitarimo sudarymo buvo mokamas mokestis, kompensuoti, gali būti laikoma valstybės pagalba, jeigu ši bendrovė, kiek tai susiję su nagrinėjama paslauga, turi būti laikoma įmone šios nuostatos taikymo tikslais ir jeigu ši kompensacija suteikia šiai bendrovei pranašumą, kurio ji nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis ir kuris gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir iškraipyti konkurenciją. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi įvertinti, ar šios sąlygos tenkinamos ir kokia apimtimi.

Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį ir c punktą reikia aiškinti taip:

– darant prielaidą, kad kompensacija, kurios mokėjimas pagal pradines ją nustatančios sutarties sąlygas buvo pratęsiamas kas penkerius metus, jei ši sutartis nebuvo nutraukta, ir kurios dydis buvo keičiamas, pirma, kasmet, remiantis vartotojų kainų indeksu, ir, antra, kas penkerius metus, atsižvelgiant į suteiktos nemokamos paslaugos mastą, taikant laikui bėgant nepakitusią formulę, yra pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tokia kompensacija yra esama pagalba, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas.