Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2024 m. rugsėjo 5 d.(1)
Byla C‑387/24 PPU [Bouskoura](i)
C
prieš
Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid
(Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Roermond (Rurmonde posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – Bendri trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartai ir tvarka – 15 straipsnio 2 dalies b punktas – Neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymas siekiant jį išsiųsti – Direktyva 2013/33/ES – Normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo – 9 straipsnis – Sulaikytiems prašytojams suteiktos garantijos – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymas – 28 straipsnio 4 dalis – Asmens sulaikymas, siekiant jį perduoti – Sulaikymo neteisėtumas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 6 straipsnis – Teisė į laisvę ir saugumą – 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą “
I. Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2008/115/EB(2) 15 straipsnio 2 dalies, Direktyvos 2013/33/ES(3) 9 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir Reglamento Nr. 604/2013(4) 28 straipsnio 4 dalies (toliau – reikšmingos nuostatos), aiškinamų kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 ir 47 straipsniais, išaiškinimo.
2. Šiomis reikšmingomis Sąjungos antrinės teisės nuostatomis – kurios patenka į SESV trečios dalies V antraštinę dalį, susijusią su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve – teisės srityje įgyvendinamas principas, pagal kurį tuo atveju, kai teisėtumo sąlygos nevykdomos arba nebetenkinamos, sulaikytas trečiosios šalies pilietis turi būti nedelsiant paleistas(5).
3. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant C, trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma grąžinimo procedūra, ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (valstybės teisingumo ir saugumo sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl nepertraukiamo sulaikymo pagal dvi paeiliui šios institucijos priimtas sulaikymo priemones, teisėtumo.
4. Tiksliau tariant, Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Roermond (Rurmonde posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal reikšmingas nuostatas trūkumas, turintis įtakos pirmojo sulaikymo teisėtumui, t. y. tai, kad buvo viršytas nacionalinėje teisėje nustatytas terminas, per kurį turėjo būti priimta antroji sulaikymo priemonė, turi lemti, kad atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, nepaisant to, kad vykdant teisminę kontrolę neginčyta, jog antrosios sulaikymo priemonės taikymą pateisinančios sąlygos buvo įvykdytos.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Grąžinimo direktyva
5. Šios direktyvos 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(16) Sulaikymo taikymas išsiuntimo tikslu turėtų būti ribojamas ir atitikti proporcingumo principą priemonių, kurių imamasi, ir siekiamų tikslų atžvilgiu. Sulaikymas yra pateisinamas tik tada, kai rengiamasi grąžinimui arba išsiuntimo procesui, ir jei švelnesnių priverstinių priemonių nepakaktų.
(17) Su sulaikytais trečiųjų šalių piliečiais turėtų būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant jų orumą, pagrindines jų teises ir laikantis tarptautinės bei nacionalinės teisės. Nepažeidžiant <...> pirminio sulaikymo <...>, sulaikymas paprastai turėtų būti vykdomas specialiuose sulaikymo centruose“.
6. Šios direktyvos 15 straipsnyje „Sulaikymas“ nustatyta:
„1. Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:
a) esama pasislėpimo pavojaus, arba
b) atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso, arba jiems trukdo.
Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.
2. Įsakymą sulaikyti priima administracinės ar teisminės institucijos.
Įsakymas sulaikyti parengiamas raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis.
Kai įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės:
a) numato atlikti skubią sulaikymo teisėtumo teisminę peržiūrą ir kuo skubiau po sulaikymo pradžios priimti sprendimą.
b) arba atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikia teisę imtis procesinių veiksmų, kuriais būtų skubiai atlikta sulaikymo teisėtumo teisminė peržiūra ir kuo skubiau po atitinkamų procesinių veiksmų pradžios būtų priimtas sprendimas. Šiuo atveju valstybės narės nedelsdamos praneša atitinkamam trečiosios šalies piliečiui apie galimybę imtis tokių procesinių veiksmų.
Atitinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas.
3. Kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio. Pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.
4. Paaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.
5. Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.
6. Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:
a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba
b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių.“
2. Priėmimo direktyva
7. Pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio h punktą sulaikymas apibrėžtas kaip situacija, „kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta“.
8. Šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.
<...>
3. Jeigu įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės užtikrina, kad ex officio ir (arba) prašytojo prašymu būtų skubiai įvykdytas teisminis sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimas. Kai toks peržiūrėjimas vykdomas ex officio, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po sulaikymo pradžios. Kai jis vykdomas prašytojo prašymu, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po to, kai buvo pradėtos atitinkamos procedūros. Šiuo tikslu valstybės narės nacionalinėje teisėje nustato laikotarpį, per kurį turi būti įvykdytas teisminis peržiūrėjimas ex officio ir (arba) teisminis peržiūrėjimas prašytojo prašymu.
Jei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas.“
3. Reglamentas „Dublinas III“
9. Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 2 ir 4 dalys suformuluotos taip:
„2. Jei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps, valstybės narės gali sulaikyti atitinkamą asmenį, kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal šį reglamentą, individualiai įvertinus konkretų atvejį, ir tik jei sulaikymas yra proporcingas ir kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti veiksmingai taikomos.
<...>
4. Laikymo [sulaikymo] sąlygų ir sulaikytiems asmenims taikomų garantijų atveju, siekiant užtikrinti perdavimo atsakingai valstybei narei procedūras, taikomi [Priėmimo direktyvos] 9, 10 ir 11 straipsniai.“
B. Nyderlandų teisė
10. Wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet (Vreemdelingenwet 2000) (2000 m. Užsieniečių įstatymas)(6) 59 straipsnio 1 dalyje ir jos a punkte numatyta, kad valstybės sekretorius gali nurodyti sulaikyti neteisėtai šalyje esantį užsienietį, jei tai būtina dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo interesų, siekiant išsiųsti jį iš Nyderlandų teritorijos.
11. Šio įstatymo 59a straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiai, kuriems taikomas Reglamentas „Dublinas III“, laikantis šio reglamento 28 straipsnio, gali būti sulaikyti siekiant juos perduoti valstybei narei, atsakingai už Nyderlandų teritorijoje pateikto jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.
12. Užsieniečių įstatymo 94 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta:
„1. Priėmęs <...> sprendimą, kuriuo skiriama 59, 59a ir 59b straipsniuose numatytą su laisvės suvaržymu susijusi priemonė, [valstybės sekretorius] praneša [jurisdikciją turinčiam teismui] apie jį ne vėliau kaip 28 dieną nuo šio sprendimo įteikimo, išskyrus atvejus, kai užsienietis jau padavė skundą. Kai tik teismui pranešama apie tokį sprendimą, laikoma, kad užsienietis padavė skundą dėl sprendimo skirti su laisvės suvaržymu susijusią priemonę. Skundu taip pat siekiama žalos atlyginimo.
<...>
6. Jei teismas, kuriame iškelta byla, mano, kad priemonės taikymas arba vykdymas prieštarauja šiam įstatymui, arba jei, įvertinęs visus esamus interesus, mano, kad priemonė yra nepagrįsta, jis patenkina skundą. Tokiu atveju teismas įpareigoja panaikinti priemonę arba pakeisti jos vykdymo tvarką.“
13. Šio įstatymo 96 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Jei 94 straipsnyje nurodytas skundas pripažįstamas nepagrįstu ir užsienietis apskundžia su laisvės suvaržymu susijusios priemonės pratęsimą, teismas per vieną savaitę nuo skundo gavimo dienos nutraukia pradinį tyrimą. <...> [T]eismas taip pat gali be šalių sutikimo nuspręsti, kad posėdis neįvyks. <...>
3. Jei teismas, kuriame iškelta byla, mano, kad priemonės taikymas arba vykdymas prieštarauja šiam įstatymui, arba jei, įvertinęs visus esamus interesus, mano, kad priemonė yra nepagrįsta, jis patenkina skundą. Tokiu atveju teismas įpareigoja panaikinti priemonę arba pakeisti jos vykdymo tvarką.“
III. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14. 2024 m. gegužės 1 d. patikrinus maroko piliečio C tarptautinio traukinio, vykstančio iš Belgijos į Nyderlandus, bilietus, Nyderlandų užsieniečių policija jį sulaikė apklausai, nes jis negalėjo pateikti traukinio bilieto. Tą pačią dieną jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose.
15. 2024 m. gegužės 2 d. C buvo sulaikytas Roterdamo sulaikymo centre (Nyderlandai) remiantis valstybės sekretoriaus pagal Užsieniečių įstatymo 59a straipsnio 1 dalį ir pagal Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnį priimta priemone (toliau – pirmoji sulaikymo priemonė). Priimdamas šią priemonę valstybės sekretorius laikėsi nuomonės, kad C patenka į Reglamento „Dublinas III“ taikymo sritį, kad šia priemone siekta užtikrinti C perdavimą Ispanijai, valstybei narei, atsakingai už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir kad sulaikymas reikalingas dėl didelės rizikos, kad C pasislėps.
16. 2024 m. gegužės 3 d. valstybės sekretorius paprašė Ispanijos valdžios institucijų pagal Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies a punktą perimti C savo žinion.
17. 2024 m. gegužės 6 d. C atsiėmė savo tarptautinės apsaugos prašymą, o Ispanijos Karalystė apie tai buvo informuota po dviejų dienų, t. y. 2024 m. gegužės 8 d.
18. 2024 m. gegužės 14 d. Ispanijos institucijos atmetė prašymą dėl perėmimo savo žinion. Valstybės sekretorius neprašė šių institucijų persvarstyti savo sprendimo dėl prašymo atmetimo.
19. 2024 m. gegužės 16 d. C buvo informuotas apie prašymo dėl perdavimo Ispanijai atmetimą ir jo buvo paprašyta bendradarbiauti, kad jis sugrįžtų į savo kilmės šalį, t. y. Maroką, tačiau C atsisakė tai padaryti.
20. 2024 m. gegužės 17 d. C buvo išklausytas dėl valstybės sekretoriaus ketinimo priimti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį, uždrausti atvykti ir skirti naują sulaikymo priemonę pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnį.
21. Po šio išklausymo 14.51 val. buvo priimtas sprendimas dėl C grąžinimo, nurodant Maroką kaip paskirties šalį (toliau – sprendimas dėl grąžinimo), ir jam uždrausta dvejus metus atvykti į Nyderlandus. Tą pačią dieną 14.52 val. valstybės sekretorius, manydamas, kad yra reali grėsmė, jog C gali „vengti priežiūros ir vengti pasirengimo grąžinti ar išsiuntimo procesui arba tam trukdyti“, priėmė naują sulaikymo priemonę, remdamasis Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 1 dalies a punktu (kuriuo į Nyderlandų teisės sistemą perkeliama Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalis). Ši priemonė, kuria buvo siekiama užtikrinti C išsiuntimą į jo kilmės šalį, šiuo metu lieka galiojanti (toliau – antroji sulaikymo priemonė). Galiausiai 14.55 val. valstybės sekretorius panaikino pirmąją sulaikymo priemonę ir 15.00 val. sulaikė C pagal antrąją sulaikymo priemonę.
22. Kaip matyti iš pirmiau išdėstytų faktinių aplinkybių, C buvo nepertraukiamai sulaikytas nuo 2024 m. gegužės 2 d.(7)
23. C apskundė abi jo atžvilgiu priimtas sulaikymo priemones prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris skundus išnagrinėjo per vieną posėdį. C teigimu, pagal pirmąją sulaikymo priemonę paskirtas sulaikymas nebebuvo pagrįstas nuo 2024 m. gegužės 14 d., nes, Ispanijos valdžios institucijoms atmetus prašymą perimti savo žinion, jo sulaikymu nebegalėjo būti siekiama užtikrinti jo perdavimą Ispanijai. Vadinasi, sulaikymas turėjo būti nutrauktas kuo greičiau. Šiuo atžvilgiu pagal Raad van State (Valstybės taryba, Nyderlandai) suformuotą teismų praktiką(8), prieš paleidžiant į laisvę, valstybės sekretorius turi ne daugiau kaip 48 valandas nuo pirmosios sulaikymo priemonės galiojimo pabaigos, kad priimtų naują sulaikymo priemonę kitu pagrindu. Neginčytina, kad šiuo atveju šio termino nesilaikyta, nes ši valdžios institucija antrąją sulaikymo priemonę priėmė 2024 m. gegužės 17 d., t. y. praėjus vienai dienai po to, kai baigėsi maksimalus 48 valandų terminas. C mano, kad dėl šios aplinkybės tiek pirmoji, tiek antroji sulaikymo priemonės buvo neteisėtos ir pažeidė jo pagrindinę teisę į laisvę. Taigi, siekdamas ištaisyti šį pažeidimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo nedelsiant ji paleisti į laisvę, nepaisant to, kad per tą laiką pirmoji priemonė buvo panaikinta arba kad jis šiuo metu yra sulaikytas pagal antrąją sulaikymo priemonę. Kitaip tariant, pirmosios sulaikymo priemonės neteisėtumas dėl deramo stropumo stokos turi neigiamos įtakos antrosios priemonės teisėtumui(9).
24. Savo ruožtu valstybės sekretorius tvirtina, kad pirmosios sulaikymo priemonės vykdymo trūkumas negali turėti įtakos antrosios priemonės teisėtumui, nes tolesnis C sulaikymas yra grindžiamas sprendimu grąžinti jį į Maroką, t. y. tebegaliojančiu pagrindu. Vis dėlto jis pripažino, kad vykdydamas pirmąją sulaikymo priemonę neužtikrino deramo stropumo, nes antrąją priemonę priėmė viena diena viršijęs maksimalų 48 valandų terminą. Remdamasis savo praktiką ir siekdamas ištaisyti šį pažeidimą valstybės sekretorius pasiūlė C 100 eurų sumą kaip kompensaciją už jo teisės į laisvę pažeidimą. Vis dėlto jis pažymėjo, kad tuo metu, kai kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, pirmoji sulaikymo priemonė jau buvo panaikinta, todėl panaikinti jos buvo nebegalima. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šis teismas nebegalėjo panaikinti pirmosios sulaikymo priemonės, o antroji sulaikymo priemonė buvo skirta teisėtai, C negalėjo būti paleistas.
25. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino, kad pagal Raad van State (Valstybės tarybos) jurisprudencijoje patvirtintą nacionalinę praktiką sulaikymo priemonės neteisėtumas negali turėti įtakos vėliau priimtos sulaikymo priemonės teisėtumui(10), todėl kompetentingas teismas negali nurodyti asmenį paleisti į laisvę, jeigu yra vėliau priimta sulaikymo priemonė. Pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalį ir Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalį atitinkamas asmuo turėtų būti nedelsiant paleistas, jei nustatoma, kad jo sulaikymas yra neteisėtas. Tokiomis aplinkybėmis, šio teismo nuomone, kyla klausimas dėl veiksmingos teisminės gynybos tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai praėjus 48 valandų terminui asmuo toliau yra sulaikytas, nepaisant įrodyto pirminio sulaikymo neteisėtumo. Siekiant atsakyti į šį klausimą iš esmės reikia įvertinti, ar galima „ištaisyti“ pirmosios sulaikymo priemonės neteisėtumą (bent dalinį) ją panaikinant ir priteisiant suinteresuotajam asmeniui žalos atlyginimą(11).
26. Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Roermond (Rurmonde posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Grąžinimo direktyvos] 15 straipsnio 2 dalis ir jos b punktas, [Priėmimo direktyvos] 9 straipsnio 3 dalis ir [Reglamento „Dublinas III“] 28 straipsnio 4 dalis, siejami su [Chartijos] 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad teisminė institucija visada privalo nedelsiant paleisti sulaikytą asmenį, jeigu šis sulaikymas buvo arba tapo neteisėtas bet kuriuo metu, kai buvo nepertraukiamai vykdomos kelios iš eilės taikomos sulaikymo priemonės?“
IV. Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra Teisingumo Teisme
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. Grįsdamas šį prašymą jis nurodė, kad byla susijusi su Sąjungos teisės nuostatų, patenkančių į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies taikymo sritį, aiškinimu.
28. Dėl skubos kriterijaus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, pirma, kad, nuo 2024 m. gegužės 2 d. C yra sulaikytas, ir kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną jis vis dar buvo sulaikytas, antra, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą bus lemiamas nustatant, ar šis teismas pagal Sąjungos teisę privalo nedelsiant paleisti C.
29. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo pirmoji kolegija 2024 m. birželio 14 d. nusprendė tenkinti to teismo prašymą taikyti šiai bylai prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
30. Rašytines pastabas pateikė C, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2024 m. liepos 15 d. vykusį posėdį tos pačios šalys taip pat pateikė žodines pastabas.
V. Analizė
A. Pirminės pastabos
31. Prieš pradedant analizę, manau, kad būtų naudinga apžvelgti taikytinus teisės aktus ir reikšmingą jurisprudenciją (1), taip pat patikslinti pateikto prejudicinio klausimo apimtį (2).
1. Dėl taikytinų teisės aktų ir reikšmingos jurisprudencijos
a) Su sulaikymu susijusių teisinių režimų apžvalga
32. Iš pat pradžių man atrodo svarbu atskirti skirtingus teisinius režimus, susijusius su sulaikymu pagal bendrąją prieglobsčio ir imigracijos politiką, konkrečiai, pirma, tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymą, be kita ko, pagal Priėmimo direktyvą arba siekiant perduoti tokios apsaugos prašytoją valstybei narei, atsakingai už jo prašymo nagrinėjimą pagal Reglamentą „Dublinas III“, ir, antra, sulaikymą išsiuntimo tikslais, kurio tvarką nustato Grąžinimo direktyva ir kuris taikomas neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams. Nors šie režimai pasižymi bendrais sąlyčio taškais, susijusiais su teikiamomis garantijomis ir jų įgyvendinimu, jie skiriasi tuo, kad jais siekiama savų tikslų(12).
33. Pirma, kalbant apie tarptautinės apsaugos prašytojus, reikėtų pažymėti, kad sulaikant tokius prašytojus turėtų būti laikomasi pagrindinio principo, kad niekas neturėtų būti laikomas sulaikytas vien dėl to, kad prašo tokios apsaugos(13). Taigi Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje išsamiai išvardyti šeši tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymą pateisinantys pagrindai, ir kiekvienas iš šių pagrindų atitinka konkretų poreikį bei yra savarankiško pobūdžio(14). Šioje nuostatoje teigiama, kad prašytojas gali būti sulaikytas tik dėl labai konkrečių priežasčių, kurios apibrėžtos nacionalinėje teisėje(15). Kalbant apie tarptautinės apsaugos prašytojus, kuriems taikoma Reglamente „Dublinas III“ nustatyta procedūra, minėtos nuostatos f punkte daroma nuoroda į šio reglamento 28 straipsnį. Kalbant konkrečiai, minėto reglamento 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali sulaikyti atitinkamus asmenis, kad užtikrintų perdavimo procedūras pagal tą patį reglamentą, jei yra didelė rizika, kad šie asmenys pasislėps. Be to, šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo gali būti sulaikytas tik tada, kai atlikus individualų vertinimą paaiškėja, jog tai yra būtina ir jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių. Nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams(16).
34. Kita vertus, kalbant apie garantijas, susijusias su sulaikymo trukme, pagal Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalį tarptautinės apsaugos prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau ir tol, kol taikomas sulaikymo pagrindas, kad su šiuo sulaikymo pagrindu susijusios administracinės procedūros vykdomos deramai stropiai, o sulaikymo trukmės pratęsimo negalima pateisinti ne dėl prašytojo kaltės ilgai trunkančiomis administracinėmis procedūromis(17). Šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje pridurta, kad jei, atlikus teisminę kontrolę, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas turi būti nedelsiant paleidžiamas. Šioje nuostatoje nenustatyta termino, kuriam pasibaigus tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas būtų automatiškai laikomas neteisėtu, nes atitinkama valstybė narė užtikrina, kad, pirma, sulaikymas tęsis tik tol, kol bus taikomas jį pateisinantis pagrindas, ir, antra, bus stropiai vykdomos su šiuo pagrindu susijusios administracinės procedūros(18). Tos pačios nuostatos pagal Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 4 dalį taikomos sulaikymo priemonėms, kurių imtasi siekiant užtikrinti asmens perdavimą pagal šį reglamentą atsakingai valstybei narei(19).
35. Antra, kalbant apie neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, viena vertus, reikia pabrėžti, kad sulaikymo priemonių naudojimas išsiuntimo tikslais turi būti ribotas ir turi atitikti proporcingumo principą, kiek tai susiję su naudojamomis priemonėmis ir siekiamais tikslais. Reikia priminti, kad Grąžinimo direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šia direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. Taigi sulaikyti galima tik tam, „kad [būtų pasirengta grąžinimui] ir (arba) įvykdyt[as] išsiuntimo proces[as]“, ir jei švelnesnių priverstinių priemonių nepakaktų(20). Iš tiesų šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės „gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad [būtų pasirengta grąžinimui] ir (arba) įvykdyt[as] išsiuntimo proces[as] <...>, visų pirma, kai a) esama pasislėpimo pavojaus, arba b) atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso, arba jiems trukdo“. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šie du pagrindai nėra išsamūs, nes valstybės narės gali numatyti ir kitus specialius sulaikymo pagrindus, papildydamos šioje nuostatoje aiškiai numatytus du pagrindus(21). Vis dėlto, papildomų sulaikymo pagrindų nustatymas turi būti griežtai apribotas tiek pačioje Grąžinimo direktyvoje įtvirtintais reikalavimais, tiek reikalavimais, kylančiais iš pagrindinių teisių, visų pirma Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę, apsaugos(22). Pavyzdžiui, trečiosios šalies pilietis negali būti sulaikytas vien dėl to, kad priimtas sprendimas jį grąžinti arba kad jis negali patenkinti savo poreikių(23). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad pagal minėtos direktyvos 15 straipsnį nedraudžiama, kad šiam trečiosios šalies piliečiui, kol jis laukia išsiuntimo, būtų taikoma sulaikymo priemonė, jei jis kelia tikrą, esamą ir didelę grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui(24).
36. Kita vertus, kalbant apie garantijas, susijusias su sulaikymo trukme, kaip ir tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo atveju, Grąžinimo direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad toks sulaikymas turi „trukti kuo trumpiau“ ir kad jis turi „būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui“. Reikalavimas, kad šis sulaikymas turi būti toks trumpas, ne kartą pakartotas kitose Grąžinimo direktyvos nuostatose. Iš tiesų, pirma, šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje nurodyta, kad „[a]titinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas“. Antra, pagal minėtos direktyvos 15 straipsnio 4 dalį „[p]aaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas“. Trečia, tos pačios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „[s]ulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių“. Ketvirta, pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 6 dalį valstybės narės negali pratęsti šio laikotarpio šešiems mėnesiams, „tačiau <...> gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių“ laikantis griežtų sąlygų, t. y. tuo atveju, kai sprendimo dėl grąžinimo neįvykdymas per šiuos šešis mėnesius yra susijęs su suinteresuotojo asmens nepakankamu bendradarbiavimu arba su vėlavimu gauti reikiamus dokumentus iš atitinkamos trečiosios šalies(25).
b) Reikšminga jurisprudencija
37. Nors su sulaikymu susiję režimai gali skirtis siekiamais tikslais, jie turi bendrų požymių. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendime Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra) (C‑704/20 ir C‑39/21, toliau – Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra, EU:C:2022:858), Teisingumo Teismo didžioji kolegija pateikė bendras gaires dėl sąlygų, kuriomis trečiosios šalies pilietis gali būti sulaikytas pagal šiuos skirtingus režimus, tiek atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvę, tiek į teisę į veiksmingą teisminę gynybą pagal jos 47 straipsnį.
38. Iš pradžių, kiek tai susiję su Chartijos 6 straipsnyje garantuojamos teisės į laisvę užtikrinimu, pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad bet koks trečiosios šalies piliečio sulaikymas pagal minėtas nuostatas yra didelis Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymas(26). Iš tiesų kaip numatyta Priėmimo direktyvos 2 straipsnio h punkte, sulaikymo priemonė – tai asmens laikymas izoliuotai tam tikroje vietoje. Iš šios nuostatos, kurios apimtis, beje, atitinka ir Grąžinimo direktyvoje bei Reglamente „Dublinas III“(27) vartojamos sąvokos „sulaikymas“ apimtį, formuluotės, genezės ir konteksto matyti, kad sulaikymas reiškia, jog atitinkamas asmuo įpareigojamas nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje, taip jį atskiriant nuo kitų gyventojų ir atimant judėjimo laisvę. Iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies matyti, kad bet koks šios teisės įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, nekeisti šios teisės esmės ir nepažeisti proporcingumo principo(28).
39. Antra, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad sulaikymo priemonių, kaip jos suprantamos pagal Grąžinimo direktyvą, Priėmimo direktyvą ir Reglamentą „Dublinas III“, paskirtis yra ne persekioti ar bausti už nusikalstamas veikas, o įgyvendinti šiais teisės aktais siekiamus tikslus(29). Taigi tokiomis sulaikymo priemonėmis nesiekiama jokio baudžiamojo tikslo(30). Grąžinimo direktyvoje numatyta, kad sulaikymas paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose, kurie skiriasi nuo įkalinimo įstaigų(31), o jei tai neįmanoma, jis vykdomas įkalinimo įstaigose, su sąlyga, kad sulaikyti asmenys nelaikomi kartu su kaliniais(32).
40. Trečia, atsižvelgiant į tokio Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymo sunkumą ir šios teisės svarbą, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikti įgaliojimai sulaikyti trečiųjų šalių piliečius yra griežtai apriboti(33). Iš tiesų šioje nuostatoje, kaip ir EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje, reikalaujama siaurai aiškinti atvejus, kai leidžiama taikyti laisvės atėmimą, nes tai yra pagrindinės teisės į laisvę ir saugumą išimtys(34). Taigi sulaikymas gali būti skirtas arba jo terminas pratęstas tik laikantis bendrųjų ir abstrakčių taisyklių, kuriomis nustatomos jo sąlygos ir tvarka(35).
41. Šios bendrosios ir abstrakčios taisyklės, kuriose kaip bendri Sąjungos standartai nustatytos sulaikymo sąlygos, įtvirtintos Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies antroje pastraipoje, 4, 5 ir 6 dalyse, Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 9 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse ir Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse(36). Pirma, minėtos taisyklės ir, antra, jas įgyvendinančios nacionalinės teisės nuostatos yra iš Sąjungos teisės kylančios normos, kuriose nustatytos sulaikymo teisėtumo sąlygos, be kita ko, Chartijos 6 straipsnio požiūriu(37).
42. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, pirma, kad, kaip nurodyta Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 2 dalyje, atitinkamas trečiosios šalies pilietis negali būti sulaikytas, jei galima veiksmingai taikyti švelnesnę priverstinę priemonę. Paaiškėjus, kad šios išvados 41 punkte nurodytos sulaikymo teisėtumo sąlygos nebuvo arba nebėra įvykdytos, atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti nedelsiant paleistas į laisvę, kaip, beje, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodo Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje ir 4 dalyje, taip pat Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje. Galiausiai taip turi būti, be kita ko, ir tuo atveju, kai konstatuojama, kad grąžinimo, tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo arba perdavimo procedūra, nelygu konkretus atvejis, nebevykdoma taip stropiai, kaip to reikalaujama(38).
43. Paskui, kiek tai susiję su sulaikytų trečiųjų šalių piliečių teise į veiksmingą teisminę gynybą, suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad pagal Chartijos 47 straipsnį valstybės narės turi užtikrinti tokią individualių teisių, kylančių iš Sąjungos teisės sistemos, gynybą(39).
44. Kalbant apie sulaikymą, šios išvados 41 punkte nurodytos sulaikymo teisėtumo sąlygos yra skirtos apsaugoti trečiųjų šalių piliečius nuo savavališko sulaikymo(40) ir nagrinėjamoje srityje yra Chartijos 47 straipsniu garantuojamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimas(41). Be to, bendri Sąjungos standartai šioje srityje yra įtvirtinti Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje ir Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje. Vadovaujantis Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 4 dalimi pastaroji nuostata taikoma ir vykstant šioje reglamento nuostatoje reglamentuojamoms perdavimo procedūroms. Remiantis šiomis nuostatomis, tais atvejais, kai asmenį sulaikyti nurodo administracinė institucija, valstybės narės turi numatyti, kad teismo iniciatyva arba atitinkamo asmens prašymu būtų „skubiai“ vykdoma teisminė sulaikymo teisėtumo kontrolė(42).
45. Kiek tai susiję su teismine sulaikymo priemonės teisėtumo kontrole, Teisingumo Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas be išimčių reikalauja, kad sulaikymo teisėtumo sąlygų įvykdymo kontrolė būtų atliekama „pagrįstais laiko tarpais“(43), kompetentinga institucija turi atlikti tokią kontrolę savo iniciatyva, net jei suinteresuotasis asmuo to neprašo. Sąjungos teisės aktų leidėjas neapsiribojo bendrų materialinių normų nustatymu, bet įtvirtino ir bendras procesines normas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad kiekvienoje valstybėje narėje egzistuotų sistema, leidžianti kompetentingai teisminei institucijai, tam tikrais atvejais išnagrinėjus savo iniciatyva, paleisti atitinkamą asmenį į laisvę, kai tik paaiškėja, kad jo sulaikymas yra neteisėtas arba nebėra teisėtas(44).
46. Tam, kad tokia apsaugos sistema veiksmingai užtikrintų griežtų sąlygų, kurias turi atitikti sulaikymo priemonės teisėtumas, laikymąsi, kompetentinga teisminė institucija turi galėti priimti sprendimą dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios svarbios vertinant šį teisėtumą, nors atitinkamas asmuo ir nesirėmė tokios priemonės neteisėtumu. Šiuo išaiškinimu užtikrinama veiksminga pagrindinės teisės į laisvę teisminė gynyba visose valstybėse narėse, nepaisant to, ar jose numatyta sistema, pagal kurią sprendimą sulaikyti priima administracinė institucija ir atliekama teisminė kontrolė, ar sistema, pagal kurią šį sprendimą tiesiogiai priima teisminė institucija(45).
47. Prejudicinio klausimo analizę siūlau pradėti atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus.
2. Dėl prejudicinio klausimo apimties
48. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi Teisingumo Teismo, ar pagal atitinkamas nuostatas, teisminė institucija „visada privalo nedelsiant paleisti sulaikytą asmenį, jeigu šis sulaikymas buvo arba tapo neteisėtas bet kuriuo metu, kai buvo nepertraukiamai vykdomos kelios iš eilės taikomos sulaikymo priemonės“.
49. Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad šį klausimą reikia suformuluoti kitaip.
50. Pirma, suformuluotame klausime nenurodyta priežastis, dėl kurios pirminis sulaikymas „buvo arba tapo neteisėtas“, t. y. tai, kad C nebuvo paleistas per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą. Kiekvienas iš sulaikymą pateisinančių pagrindų atitinka konkretų poreikį, o neteisėtumo priežastis taip pat gali būti susijusi su šiuo poreikiu, todėl analizės negalima atlikti abstrakčiai(46).
51. Antra, klausimas grindžiamas teismų nuomone, kad „kelios iš eilės taikomos sulaikymo priemonės vykdomos nepertraukiamai“. Nors, žinoma, laiko požiūriu iš eilės taikomos sulaikymo priemonės gali būti suvokiamos kaip vienas sulaikymas, teisminės kontrolės vykdymo požiūriu taip nėra. Kaip matyti iš šios išvados 32–35 punktų, su sulaikymu susijusiems teisiniams režimams taikomos skirtingos sąlygos, o kiekviena priemonė yra savarankiško pobūdžio. Taigi teismų nuomonėje, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatsižvelgiama į tai, kad kiekviena iš „iš eilės taikomų sulaikymo priemonių“ gali būti grindžiama skirtingais teisiniais pagrindais ir (arba) motyvais, o tai procesiniu požiūriu, beje, pateisina tai, kad dėl šių priemonių, kaip ir nagrinėjamu atveju, pateikiami atskiri skundai.
52. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasirinktoje formuluotėje neatsižvelgta į C, kuris skundo pareiškimo metu nebėra „tarptautinės apsaugos prašytojas“, teisinio statuso laiko aspektą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, nuo 2024 m. gegužės 14 d., t. y. nuo tos dienos, kai Ispanijos valdžios institucijos priėmė sprendimą atmesti prašymą dėl perdavimo, kurio C neapskundė, C nebėra tarptautinės apsaugos prašytojas, kaip tai suprantama pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio b punktą, todėl jam nebetaikoma nei ši direktyva, nei, a fortiori, Reglamente „Dublinas III“ nustatyta procedūra(47). Be to, kadangi iš Teisingumo Teismui perduotos bylos medžiagos nematyti, kad C turi teisę arba leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 4 dalį, reikia manyti, kad nuo 2024 m. gegužės 14 d. C neteisėtai gyvena Nyderlandų teritorijoje(48), todėl patenka į Grąžinimo direktyvos taikymo sritį(49). Taip pat reikia pažymėti, kad sulaikymo priemonė, priimta remiantis sprendimu grąžinti, kaip jis suprantamas pagal Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 4 dalį, negalėjo būti taikoma tuo pačiu metu, net jei ji buvo priimta subsidiariai, kai Ispanijos valdžios institucijos nebuvo atmetusios C prašymo perimti savo žinion(50).
53. Ketvirta, pateiktame prejudiciniame klausime aiškiai nurodyta Grąžinimo direktyvos „15 straipsnio 2 dalis ir jos b punktas“, o ne šios nuostatos 4 dalis, kurioje reikalaujama nedelsiant paleisti asmenį, kai, be kita ko, „1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama“ ir „sulaikymas tampa nebepateisinamas“ – ši aplinkybė geriau atspindi pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo faktines aplinkybes.
54. Galiausiai, manau, kad taip pat svarbu patikslinti terminologiją. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pirmąją sulaikymo priemonę kvalifikuoja kaip neteisėta. Vis dėlto, toks kvalifikavimas netiksliai atspindi pagrindinės bylos faktines aplinkybes, nes atsižvelgiant į tai, kad C nebuvo paleistas per 48 valandų terminą, neteisėtu tapo pats sulaikymas, o ne pirma priemonė, kuria jis buvo paskirtas ir kuri neteko dalyko (tapo negaliojanti), nes neteko pagrindo.
55. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir siekdamas pateikti naudingą atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus, siūlau klausimą performuluoti taip:
Ar Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies ketvirta pastraipa ir 4 dalis, siejamos su Chartijos 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad jomis teisminei institucijai, vykdančiai sulaikymo priemonės teisėtumo kontrolę, nustatoma pareiga nedelsiant paleisti trečiosios šalies pilietį, kuris buvo sulaikytas pagal Grąžinimo direktyvoje nustatytas taisykles, vien dėl to, kad kitas sulaikymas, kuris šiam piliečiui buvo nepertraukiamai taikytas anksčiau pagal Reglamentą „Dublinas III“, nebeatitinka teisėtumo sąlygų dėl to, kad šis asmuo nebuvo paleistas nedelsiant po to, kai buvo konstatuota, jog ankstesnis sulaikymas nebepateisinamas, kaip tai numatyta pagal Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su šio reglamento 28 straipsnio 4 dalimi?
B. Dėl prejudicinio klausimo
56. Teisingumo Teismas iš esmės turi nuspręsti, ar pirmojo sulaikymo neteisėtumas dėl to, kad asmuo nebuvo paleistas per nustatytą terminą, gali turėti įtakos antrosios sulaikymo priemonės teisėtumui, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nedelsiant paleisti atitinkamą asmenį.
57. Taigi tam, kad atsakytų į šį klausimą Teisingumo Teismui reikės išnagrinėti tris skirtingus sulaikymo priemonių taikymo aspektus: 1) pasekmes pasibaigus sulaikymui ir įvairias administracinės institucijos turimas galimybes; 2) pareigos nedelsiant paleisti į laisvę taikymo srities laiko atžvilgiu ir 3) priemones, kuriomis galima ištaisyti galimą neteisėtumą, susijusį su sulaikymo priemonės taikymo trūkumais.
1. Dėl pasekmių pasibaigus sulaikymui
58. Pirma, manau, kad labai svarbu išsiaiškinti, ar sulaikymą pagal Grąžinimo direktyvą gali būti leidžiama taikyti pasibaigus sulaikymui, paskirtam pagal Priėmimo direktyvą arba Reglamentą „Dublinas III“.
59. Šiuo klausimu reikia atsakyti teigiamai.
60. Pirmiausia, primindamas kiekvienos sulaikymo priemonės savarankišką pobūdį, Teisingumo Teismas jau aiškiai pripažino, kad tuo atveju, kai sulaikymas yra nebepateisinamas, teisminė institucija gali ne tik nurodyti nedelsiant paleisti asmenį, bet taip pat nurodyti taikyti sulaikymui alternatyvią priemonę. Iš tiesų, kai sulaikymas pripažįstamas neteisėtu, atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas ir tokiu atveju nacionalinis teismas taip pat turi galėti savo sprendimu pakeisti administracinės institucijos sprendimą dėl sulaikymo ir taikyti „sulaikymui alternatyvią priemonę arba paleisti atitinkamą asmenį į laisvę“(51). Vis dėlto taikyti sulaikymui alternatyvią priemonę galima tik tuomet, jei sulaikymą pagrindžiantis pagrindas tebėra galiojantis, o šis sulaikymas nebeatrodo būtinas arba proporcingas, atsižvelgiant į šį pagrindą(52). Šis požiūris taip pat atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies taikymo, kurioje pripažįstama, kad sulaikymo nenutraukimas gali būti visiškai pateisinamas, jei jis atitinka teisinio saugumo principą(53).
61. Panašiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors Grąžinimo direktyva netaikytina tol, kol vyksta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra, tai visiškai nereiškia, kad dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašymas bus atmestas. Iš tikrųjų, būtų pažeistas šios direktyvos tikslas, t. y. veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, jeigu valstybės narės negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas(54).
62. Taip pat, tai, kad pasibaigus sulaikymui asmenį iš tiesų gali būti leista pakartotinai sulaikyti kitu pagrindu, patvirtinama, nors ir netiesiogiai, „Grąžinimo vadovo“ 14.5 punkte, kuriame nurodoma, kad „[p]akartotinai sulaikant grąžinamuosius asmenis iš karto po to, kai jie buvo paleisti į laisvę, negalima pažeisti Grąžinimo direktyvoje nustatyto maksimalaus sulaikymo laikotarpio“ (55).
63. Galiausiai analogiškai reikia pažymėti, kad praktikoje valstybės narės dažnai susiduria su situacija, kai trečiosios šalies pilietis, sulaikytas pagal Grąžinimo direktyvą, pateikia prieglobsčio prašymą, dėl kurio reikia tęsti sulaikymą, šį kartą pagal Priėmimo direktyvą, siekiant nustatyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas tarptautinės apsaugos prašymas, kai yra pasislėpimo rizika.
2. Dėl pareigos nedelsiant paleisti į laisvę taikymo srities laiko atžvilgiu
64. Antra, reikia pažymėti, kad savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas teigia, kad nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią administracinei institucijai suteikiamas 48 valandų terminas, per kurį ji, palikdama atitinkamą asmenį sulaikytą, gali paskirti naują sulaikymo priemonę kitu pagrindu po to, kai įsitikina, kad pirmąja priemone siekiamo tikslo nebegalima pasiekti, neatrodo suderinama su pareiga „nedelsiant“ paleisti į laisvę.
65. Šiuo atveju valstybės sekretorius aiškiai pripažino, kad nevykdė šios sulaikymo priemonės su deramu stropumu, nes antrąją sulaikymo priemonę priėmė viena diena viršijęs maksimalų 48 valandų terminą, todėl pirmasis sulaikymas tapo neteisėtas dėl šio termino viršijimo. Būtent todėl jis pasiūlė 100 EUR kompensaciją. C neprieštarauja tokiam vertinimui – jis taip pat mano, kad neteisėtas sulaikymas truko vieną dieną.
66. Vis dėlto, siekdamas išsamumo ir atsižvelgdamas į tai, kad šį klausimą iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad būtų naudinga išnagrinėti tikslią atitinkamose nuostatose numatytos pareigos nedelsiant asmenį paleisti į laisvę taikymo sritį.
67. Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad remiantis atitinkamų nuostatų, susijusių su tarptautinės apsaugos prašytojais, formuluotėmis pareiga nedelsiant paleisti asmenį į laisvę tenka teisminėms institucijoms. Iš tikrųjų Priėmimo direktyvos 9 straipsnyje, į kurį daroma nuoroda Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 4 dalyje, numatytas asmens paleidimas nedelsiant, „[j]ei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu“(56). Be to, kiek tai susiję su neteisėtai šalyje esančiais trečiųjų šalių piliečiais, nors Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įsakymą sulaikyti priima administracinės ar teisminės institucijos, joje taip pat numatyta, kad šioms priemonėms taikoma skubi teisminė sulaikymo teisėtumo kontrolė(57). Vadinasi, remiantis nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad „[a]titinkamas trečiosios šalies pilietis [būtų] nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas“, turi būti atlikta išankstinė teisminė kontrolė, o tai reiškia, kad pareiga asmenį paleisti į laisvę taip pat tenka teisminėms institucijoms. Tas pats pasakytina apie šio straipsnio 4 dalyje nurodytą pareigą paleisti į laisvę.
68. Taip pat reikia pažymėti, kad nei Grąžinimo direktyvoje, nei Priėmimo direktyvoje, nei Reglamente „Dublinas III“ nenumatyta po kokio maksimalaus termino asmens turi būti paleistas „nedelsiant“. Iš tikrųjų žodis „nedelsiant“ įprastai reiškia tai, „kas įvyksta tuoj pat arba turi įvykti neatidėliojant“(58). Taigi būtų nelogiška nustatyti net ir trumpą paleidimo į laisvę „nedelsiant“ terminą.
69. Toks aiškinimas taip pat atitinka EŽTT jurisprudenciją, kurioje delsimo vykdyti sprendimą dėl asmens paleidimo į laisvę klausimu jis konstatavo, kad teisinėje valstybėje neįsivaizduojama, jog asmuo turėtų likti nepaleistas į laisvę, nepaisant to, kad yra teismo sprendimas jį paleisti į laisvę(59). Tas pats teismas nurodė, kad tam tikras terminas vykdant sprendimą paleisti sulaikytąjį į laisvę „suprantamas ir dažnai neišvengiamas“, atsižvelgiant į praktinius teismų veiklos aspektus ir tam tikrų formalumų atlikimą, tačiau nacionalinės valdžios institucijos turi stengtis kiek įmanoma šį terminą sutrumpinti(60). Su paleidimu į laisvę susiję administraciniai formalumai negali pateisinti ilgesnio nei kelių valandų vėlavimo(61). Neteisėtas asmenų, kuriems toliau taikyti sulaikymą nėra pagrindo dėl administracinių spragų perduodant dokumentus tarp skirtingų valstybės institucijų, suėmimas yra 5 straipsnio pažeidimas, net jei jis trunka neilgai(62).
70. Antra, reikėtų išnagrinėti, ar pareiga paleisti į laisvę gali būti taikoma administracinėms institucijoms, kurios yra kompetentingos skirti sulaikymo priemones (visų pirma pagal Grąžinimo direktyvą). Šiuo atžvilgiu, kai administracinės institucijos mano, kad iš eilės būtina taikyti naują sulaikymo priemonę, tiek panaikinant pirmąją sulaikymo priemonę, tiek peržiūrint ir pagrindžiant naują sulaikymo priemonę reikia atlikti įvairius administracinius veiksmus, kurie užtrunka, nes juos reikia ne tik apsvarstyti ir dėl jų pasitarti tarpusavyje, bet ir įgyvendinti suinteresuoto asmens teisę į gynybą (jei, be kita ko, sulaikymas skiriamas kitu pagrindu). Šiuo klausimu Sąjungos teisėje, laikantis pragmatiško požiūrio, nėra jokių nuostatų dėl tokių veiksmų ar jų trukmės. Iš tiesų nustatyti tikslų terminą būtų netikslinga, atsižvelgiant į tai, kad naujo sulaikymo pagrindai gali skirtis ir pateisinti ilgesnius ar trumpesnius terminus. Taigi šį klausimą atitinkamos valstybės narės sprendžia savo nuožiūra.
71. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, remdamasis visų pirma Grąžinimo direktyvos 17 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, kad trečiųjų šalių piliečių, įtariamų neteisėtu buvimu valstybėje narėje, „pirminį sulaikymą“ ir toliau reglamentuoja nacionalinė teisė, nusprendė, kad pagal šią direktyvą nedraudžiamas sulaikymas siekiant nustatyti, ar trečiosios šalies pilietis šalyje yra teisėtai. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas pripažino, kad būtų pažeistas Grąžinimo direktyvos tikslas – veiksmingai grąžinti neteisėtai šalies teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius, jei valstybės narės negalėtų taikyti tokios su laisvės suvaržymu susijusios priemonės kaip sulaikymas, kad būtų neleista asmeniui, kuris įtariamas neteisėtai esantis šalyje, pasislėpti dar prieš išsiaiškinant jo padėtį. Nors kompetentingos institucijos turi turėti, be abejonės, trumpą, bet pagrįstą terminą tikrinamo asmens tapatybei nustatyti ir informacijai, kuria remiantis galima nustatyti, ar tas asmuo yra neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, surasti, jos taip pat turi veikti apdairiai ir be atidėliojimų nuspręsti, ar atitinkamas asmuo valstybės teritorijoje yra teisėtai(63). Vadinasi, pagal analogiją ir netiesiogiai Teisingumo Teismas jau suteikė valstybių narių administracinėms institucijoms pagrįstą terminą galimam (naujam) sulaikymui skirti, jei yra tokį sulaikymą pateisinančių priežasčių, ir su sąlyga, kad jos veikia greitai(64).
72. Trečia, nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turės įvertinti, ar, atsižvelgiant į vidutinę administracinių veiksmų, į kurias daro nuorodą administracinė institucija, trukmę, maksimalus terminas, pavyzdžiui, 48 valandų, yra pagrįstas. Iš pirmo žvilgsnio(65) atrodo, kad taip ir yra. Vis dėlto svarbu, kad administracinė institucija pagrįstų, kodėl jai reikia 48 valandų, kartu atsižvelgdama į svarbias faktines ir teisines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtent pasislėpimo rizika iš esmės pateisino sulaikymą visų pirma remiantis Reglamentu „Dublinas III“, o vėliau – Grąžinimo direktyva. Tokiam sulaikymo pagrindui dėl jo pobūdžio neturi įtakos tai, kad asmuo nebetenka tarptautinės apsaugos prašytojo statuso. Galiausiai svarbu pabrėžti, kad net ne tik šiuo atveju, jei nėra pagrindo priimti naują sulaikymo priemonę, valstybės sekretorius taip pat neturi 48 valandų termino, kad ją nutrauktų, bet turi imtis veiksmų kuo greičiau, paprastai tą pačią dieną.
3. Dėl teisės gauti kompensaciją
73. Galiausiai trečia, reikia pažymėti, kad, priešingai nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ne tik nacionalinėse administracinėse sistemose, bet ir Sąjungos teisėje, akto pripažinimas neteisėtu nebūtinai reiškia visišką restituciją (restitutio in integrum), šiuo atveju neatidėliotiną paleidimą į laisvę, taip sudarant galimybę atstatyti atitinkamo asmens teises, kai tai faktiškai nebeįmanoma. Iš tiesų, natūralu, kad nesilaikant paleidimo termino sulaikytajam nesuteikiama teisė į papildomas dienas už sulaikymo centro ribų, juo labiau, kai asmuo nebėra sulaikytas. Kitaip tariant, niekas negali grąžinti atitinkamam asmeniui nepagrįstai esant sulaikytam praleistų dienų. Todėl sulaikytiems, bet galiausiai nenuteistiems asmenims paprastai skiriama kompensacija, kuria siekiama atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą laisvės atėmimo metu. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas sprendimas yra visiškai grindžiamas teismų praktika ir gera valia bei negali būti lengvai pagrįstas teisiniu požiūriu(66).
74. Šiuo atveju Nyderlandų vyriausybė patvirtino, kad per procedūrą, kurioje teisėjas sprendžia dėl sulaikymo teisėtumo, taip pat po to, kai sulaikymo priemonės taikymas jau yra nutrauktas, atitinkamas asmuo gali prašyti kompensacijos, o teisėjas gali nurodyti valstybės sekretoriui sumokėti kompensaciją, prireikus didesnę nei administracinės institucijos siūloma kompensacija pagal tarifus. Manau, kad pagal tokią sistemą gali ne tik būti ištaisyti bet kokie neteisėti veiksmai, kuriuos lėmė nepakankamai greitai vykdoma sulaikymo priemonė, bet ir atgrasyti administracinę instituciją.
75. Galiausiai įgyvendinant pareigą elgtis su deramu stropumu reikalaujama, kad administracinė institucija sistemingai nevėluotų paleisti asmens į laisvę už tai skiriant kompensaciją, nes Chartijos 6 straipsnio tikslas yra apsaugoti atitinkamą asmenį nuo savivalės, o tai reiškia, be kita ko, kad paleidžiant į laisvę neturi būti jokio valdžios institucijų nesąžiningumo ar apgaulės elemento ir kad tarp nurodytos priežasties ir laisvės atėmimo turi būti proporcingumo ryšys.
VI. Išvada
76. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Roermond (Rurmonde posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 2 dalies ketvirta pastraipa ir 4 dalis, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamos taip:
teisminė institucija, vykdydama sulaikymo priemonės teisėtumo kontrolę, neprivalo nedelsiant paleisti trečiosios šalies pilietį, kuris buvo sulaikytas pagal šioje direktyvoje nustatytas taisykles, vien dėl to, kad kitas sulaikymas, kuris šiam piliečiui buvo nepertraukiamai taikytas anksčiau pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, nebeatitinka teisėtumo sąlygų dėl to, kad minėtas pilietis nebuvo paleistas nedelsiant po to, kai buvo konstatuota, kad šis ankstesnis sulaikymas nebepateisinamas, kaip tai numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 9 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su šio reglamento 28 straipsnio 4 dalimi.
1 Originalo kalba: prancūzų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98, toliau – Grąžinimo direktyva).
3 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96, toliau – Priėmimo direktyva).
4 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31, toliau – reglamentas „Dublinas III“).
5 Šis principas kildinamas iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnio. Chartijos 6 straipsnyje šis principas taip pat įtvirtintas nurodant, kad „[k]iekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“.
6 Stb. 2000, Nr. 497, iš dalies pakeistas nuo 2011 m. gruodžio 31 d. siekiant į Nyderlandų teisę perkelti Grąžinimo direktyvą.
7 Per šį laikotarpį C tik vieną kartą išvyko iš sulaikymo centro, kad galėtų atvykti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir būti asmeniškai išklausytas dėl jo laisvės atėmimo, prieš priimant antrąją sulaikymo priemonę.
8 Žr. 2024 m. gegužės 6 d. Raad van State (Valstybės taryba) sprendimą, (ECLI:NL:RVS:2024:1869), 2021 m. gruodžio 23 d. Sprendimą (ECLI:NL:RVS:2021:2963) ir 2021 m. balandžio 7 d. Sprendimą (ECLI:NL:RVS:2021:705).
9 Per teismo posėdį C patvirtino, kad stropumo, susijusio su sulaikymo trukme, stoka yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiamasi ginčijant antrosios sulaikymo priemonės teisėtumą.
10 Žr. 2017 m. lapkričio 8 d. Sprendimą (ECLI:NL:RVS:2017:3059, 3.2 punktas). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tokia praktika atitinka nacionalinės teisės aktų, būtent Užsieniečių įstatymo 59, 59a, 94 ir 96 straipsnių, turinį, kur nėra aiškiai numatyta kompetentingos teisminės institucijos pareiga nedelsiant paleisti atitinkamą asmenį, jei ji mano, kad sulaikymas yra neteisėtas. Remiantis šiomis nuostatomis, teisminė institucija neprivalo nedelsiant paleisti sulaikytą asmenį tik tuo atveju, jei konkreti priemonė, kuria remiantis tęsiamas sulaikymas, tuo metu, kai teismas vykdo teisminę kontrolę, yra neteisėta.
11 Tokiomis aplinkybėmis minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar jis neturėtų nurodyti paleisti C, nors pati antroji sulaikymo priemonė nėra neteisėta. Šiuo požiūriu jis, pirma, pažymėjo, kad nagrinėjant šį klausimą reikia nustatyti, ar kompetentingos teisminės institucijos kontrolės dalykas yra „sulaikymo“ teisėtumas, t. y. pats nepertraukiamas laisvės atėmimo laikotarpis, ar, vis dėlto, ši institucija turi kontroliuoti tik galiojančias sulaikymo priemones. Antra, Sąjungos teisėje nenumatyta galimybės tęsti sulaikymą dėl administracinių priežasčių arba siekiant pasirengti naujo sprendimo priėmimui, o reikalaujama asmenį nedelsiant paleisti, neatsižvelgiant į tai, kada nagrinėjamas sulaikymo teisėtumas. Trečia, vertinant sulaikymo priemonę jos trūkumų šiurkštumas ir trukmė nėra svarbūs, nes bet koks teisės į laisvę pažeidimas turėtų būti laikomas šiurkščiu. Ketvirta, šiuo klausimu atsižvelgiant į esminę Chartijos 6 straipsnyje garantuojamos teisės į laisvę ir jos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo svarbą labiau manytina, kad neteisėto sulaikymo atveju C turi būti nedelsiant paleistas, net jei jis buvo neteisėtas tik praeityje. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs konstatuoja, kad vienintelė sulaikymo neteisėtumo ištaisymo priemonė yra asmens paleidimas į laisvę, nes šiuo požiūriu kompensacijos išmokėjimo nepakanka.
12 Šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Kadzoev (C‑357/09 PPU, EU:C:2009:741, 45 ir 47 punktai), kuriame konstatuota, kad apskaičiuojant sulaikymo trukmę pagal Grąžinimo direktyvą neatsižvelgiama į ankstesnį ar vėlesnį sulaikymą pagal Priėmimo direktyvą. Tuo pačiu klausimu žr. 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacijos (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (OL L 339, 2017, p. 83, toliau – Grąžinimo vadovas), 14.4.2 punktą.
13 Žr. Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 1 dalį ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 26 straipsnio 1 dalį. Šis principas nustatytas Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 1 dalyje ir 20 konstatuojamojoje dalyje.
14 Žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimas Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, toliau – Sprendimas FMS ir kt., EU:C:2020:367, 250 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
15 T. y.: a) siekiant nustatyti arba patikrinti jo tapatybę arba pilietybę; b) siekiant nustatyti tuos elementus, kuriais grindžiamas jo tarptautinės apsaugos prašymas ir kurie asmens nesulaikius negalėtų būti gauti, ypač jei yra pavojus, kad prašytojas pasislėps; c) siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl prašytojo teisės atvykti į teritoriją; d) jei prašytojas sulaikytas taikant grąžinimo procedūrą pagal Grąžinimo direktyvą, siekiant pasirengti grąžinimui ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procedūrą, ir atitinkama valstybė narė gali pagrįsti remdamasi objektyviais kriterijais, be kita ko, pavyzdžiui, tuo, jog prašytojas jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas; e) kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti; ir f) pagal [Reglamento „Dublinas III“] 28 straipsnį.
16 Sprendimas FMS ir kt. (258 punktas).
17 Sprendimas FMS ir kt. (262 punktas). Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei pasiūlyme dėl direktyvos [COM(2008) 815 final], kuriame buvo aiškiai numatyta, kad sprendime sulaikyti turi būti nurodyta maksimali sulaikymo trukmė, nė vienoje Priėmimo direktyvos nuostatoje nenustatytas konkretus terminas, kuriam pasibaigus valstybės narės privalo nutraukti tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymą.
18 Sprendimas FMS ir kt. (265 punktas).
19 Žr. reglamento „Dublinas III“ 20 konstatuojamąją dalį.
20 Žr. Grąžinimo direktyvos 16 ir 17 konstatuojamąsias dalis ir 2022 m. spalio 6 d. Sprendimą Politsei- ja Piirivalveamet (Sulaikymas – Nusikalstamos veikos padarymo pavojus) (C‑241/21, toliau – Sprendimas Nusikalstamos veikos padarymo pavojus, EU:C:2022:753, 30 punktas) ir 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimas M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją) (C‑528/21, EU:C:2023:341, 72 punktas).
21 Sprendimas Nusikalstamos veikos padarymo pavojus (35 ir 36 punktai).
22 Sprendimas Nusikalstamos veikos padarymo pavojus (37 ir 40–43 punktai).
23 Sprendimas FMS ir kt. (281 punktas).
24 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas ADDE ir kt. (C‑143/22, EU:C:2023:689, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Taip pat žr. Grąžinimo vadovo 14 skyrių („Sulaikymas“) ir 15 skyrių („Sulaikymo sąlygos“).
26 Žr. Sprendimą Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra” (72 punktas) ir Sprendimą Nusikalstamos veikos padarymo pavojus (46 punktas).
27 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (73 punktas). Iš tiesų Sprendimo FMS ir kt. 224 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „jokia aplinkybė neleidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino [Grąžinimo direktyvos] kontekste sąvokai „sulaikymas“ suteikti kitokią reikšmę nei ta, kurią ši sąvoka turi pagal [Priėmimo direktyvą]“.
28 Sprendimas Nusikalstamos veikos padarymo pavojus (47–50 punktai). Šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą Al Chodor (C‑528/15, EU:C:2017:213, 37–40 punktai), kuriame remtasi 2013 m. spalio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu Del Río Prada prieš Ispaniją (CE:ECHR:2013:1021JUD004275009). Kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka tas, kurios garantuojamos EŽTK, Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje šiuo atžvilgiu nustatyta, kad jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK, ir kartu patikslinta, kad Sąjungos teisėje galima numatyti didesnę apsaugą. Taigi, aiškinant Chartijos 6 straipsnį, reikia atsižvelgti į EŽTK 5 straipsnį, kaip nustatantį minimalią apsaugą. Atsižvelgiant į tai, kad sulaikant trečiosios šalies pilietį labai suvaržoma jo teisė į laisvę, toks sulaikymas siejamas su griežtų garantijų laikymusi, t. y. jis turi atitikti teisinio pagrindo buvimo, aiškumo, numatomumo, prieinamumo ir apsaugos nuo savivalės reikalavimus.
29 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (74 punktas).
30 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Nusikalstamos veikos padarymo pavojus (32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2022 m. kovo 10 d. Sprendimą Landkreis Gifhorn (C‑519/20, toliau – Sprendimas Landkreis Gifhorn, EU:C:2022:178, 38 punktas).
31 Sprendimas Landkreis Gifhorn (36 punktas).
32 Grąžinimo direktyvos 16 straipsnio 1 dalis. Dėl sulaikymo sąlygų žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimą Pham (C‑474/13, EU:C:2014:2096, 23 punktas), 2020 m. liepos 2 d. Sprendimą Stadt Frankfurt am Main (C‑18/19, EU:C:2020:511, 46 punktas) ir Sprendimą Landkreis Gifhorn (32–57 punktai).
33 Šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimą Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kt. (C‑72/22 PPU, EU:C:2022:505, 83 ir 86 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2024 m. vasario 29 d. EŽTT atnaujinto „Konvencijos 5 straipsnio – Teisė į laisvę ir saugumą – vadovo“ 26 punktą.
34 Svarbu pažymėti, kad Grąžinimo direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į 2005 m. gegužės 4 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtas „dvidešimt gairių dėl priverstinio grąžinimo“. Pagal šeštąją iš šių gairių sulaikymas iki išsiuntimo „gali būti pateisinamas tik kaip vykdomos išsiuntimo procedūros dalis. Jei procedūra vykdoma ne taip stropiai, kaip to reikalaujama, sulaikymas tampa neteisėtu“. EŽTT nurodė, kad „šia nuostata [5 straipsnio 1 dalies f punktu] grindžiamas laisvės atėmimas pateisinamas tik tol, kol vykdoma išsiuntimo procedūra“. Jei procedūra vykdoma ne taip stropiai, kaip to reikalaujama, sulaikymas tampa nebepateisinamu pagal 5 straipsnio 1 dalies f punktą [1996 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimas Chahal prieš Jungtinę Karalystę (22414/93, 113 punktas)]. Tai reiškia, kad jeigu asmens išsiuntimas per pagrįstą laiką atrodo nerealus, sulaikymas nebėra pateisinamas ir asmuo turi būti paleistas [1978 m. kovo 3 d. ŽT Komisijos sprendimas Caprino prieš Jungtinę Karalystę, (CE:ECHR:1978:0303DEC000687175)].
35 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36 Žr. šios išvados 33–36 punktuose nurodytas normas.
37 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (76 ir 77 punktai).
38 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (78–80 punktai).
39 Sprendimas FMS ir kt. (142 punktas) ir Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra” (81 punktas).
40 Šiuo klausimu 2016 m. vasario 15 d. Sprendime N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 81 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad EŽTT jurisprudencijos dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies, matyti, jog su laisvės suvaržymu susijusios priemonės įgyvendinimas, siekiant, kad ji atitiktų asmens apsaugos nuo savivalės tikslą, reiškia, be kita ko, kad pagal ją nelieka jokių valdžios institucijų nesąžiningumo ar apgaulės elementų, kad ji atitinka EŽTK 5 straipsnio 1 dalies atitinkamoje pastraipoje leidžiamų apribojimų tikslą ir kad yra proporcingumo ryšys tarp nurodyto pagrindo ir atitinkamo laisvės suvaržymo (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 29 d. EŽTT sprendimą byloje Saadi prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2008:0129JUD001322903, 68–74 punktai)).
41 Sprendimas FMS ir kt. (289 punktas).
42 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (82–83 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
43 Žr. Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 3 dalį ir 9 straipsnio 5 dalį.
44 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (85 ir 86 punktai).
45 Sprendimas Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra (87–89 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
46 Žr. šios išvados 33 punktą ir 14 išnašoje nurodytą jurisprudenciją. Taigi analizė negalėtų būti tokia pati, jeigu, pirmoji sulaikymo priemonė „tapo neteisėta“ dėl klaidingo pasislėpimo rizikos įvertinimo (kaip tai suprantama pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies b punktą), o antroji sulaikymo priemonė, pirma, taip pat grindžiama ta pačia pasislėpimo rizika (kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnį) arba, antra, grindžiama visiškai kitu pagrindu (pavyzdžiui, nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimu pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies b punktą).
47 Šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą Ministerio Fiscal (Institucija, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą) (C‑36/20 PPU, EU:C:2020:495, 96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
48 Pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą ADDE ir kt. (C‑143/22, EU:C:2023:689, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
49 Pagal analogiją žr. Sprendimą FMS ir kt. (208–210 punktai).
50 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad sprendimas grąžinti negali būti priimtas per laikotarpį nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo iki tol, kol dėl jo pirmojoje instancijoje bus priimtas sprendimas, nes leidimo pasilikti teritorijoje buvimas reiškia, kad prašytojas šalyje yra teisėtai, taigi taip užkertamas kelias ir Grąžinimo direktyvos taikymui jo atžvilgiu (žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Odbor azylové a migrační politiky MV (Grąžinimo direktyvos taikymo sritis) (C‑257/22, EU:C:2023:852, 39 ir 40 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija)). Sulaikymo priemonės, priimtos subsidiariai dėl kitos priežasties nei ta, kuria pateisinama pirmoji sulaikymo priemonė, priėmimas taip pat būtų problemiškas prašytojo teisės į gynybą įgyvendinimo požiūriu, nes jam tektų ginčyti du sulaikymo pagrindus – vieną pagrindinį, o kitą subsidiarų (ir spekuliatyvų).
51 Žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Mahdi (C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 62 punktas). Išskirta mano.
52 Sprendimas FMS ir kt. (292 ir 293 punktai).
53 EŽTT, be kita ko, yra nusprendęs, kad praktika laikyti asmenį suimtą dėl to, kad pateiktas kaltinamasis aktas, vertinama kaip EŽTK 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas [2000 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimas byloje Baranowski prieš Lenkiją (EC:ECHR:2000:0328JUD002835895, 50–58 punktai)]. Panašiai jis nusprendė, kad automatinis kardomojo kalinimo pratęsimas – praktika, neturinti konkretaus teisinio pagrindo, prieštarauja EŽTK 5 straipsnio 1 daliai (2006 m. kovo 9 d. EŽTT sprendimas byloje Svipsta prieš Latviją (EC:ECHR:2006:0309JUD006682001, 86 punktas)). Kita vertus, jis yra nusprendęs, kad tolesnis sulaikymo asmeniui taikymas remiantis kaltinamojo skyriaus sprendimu, kuriuo nurodoma pateikti papildomos informacijos, nepriėmus oficialaus sprendimo dėl tolesnio sulaikymo taikymo, nėra EŽTK 5 straipsnio pažeidimas [2001 m. lapkričio 8 d. EŽTT sprendimas Laumont prieš Prancūziją (EC:ECHR:2001:1108JUD004362698), 50 punktas]. Galiausiai, EŽTK 5 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista, kai suėmimo teisinio pagrindo pakeitimas nepakankamai pagrįstas [2008 m. liepos 1 d. EŽTT sprendimas Calmanovici prieš Rumuniją (EC:ECHR:2008:0701JUD004225002, 65 punktas)].
54 Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 60 punktas) ir 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Achughbabian (C‑329/11, EU:C:2011:807, 30 punktas).
55 Išskirta mano.
56 Išskirta mano.
57 Žr. Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos a ir b punktus. Komisija mano, kad praktikoje, kai įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos (pavyzdžiui, policija), pagreitintos teisminės kontrolės terminas sudaro nuo 24 iki 72 valandų.
58 Žr. žodyne Larousse pateiktą apibrėžtį, kurią galima rasti šiuo adresu: https://www.larousse.fr/dictionnaires/francais/imm%C3%A9diat/41685.
59 Žr. 2004 m. balandžio 8 d. EŽTT sprendimą Assanidzé prieš Sakartvelą (CE:ECHR:2004:0408JUD007150301, 173–175 punktai). EŽTT nuomone, „asmens suėmimas neapibrėžtam ir nenumatomam laikotarpiui, kai jis nėra pagrįstas konkrečia teisės nuostata ar teismo sprendimu, yra nesuderinamas su teisinio saugumo principu, yra savavališkas ir prieštarauja pagrindiniams teisinės valstybės principo elementams“.
60 Žr. 2015 m. birželio 4 d. EŽTT sprendimą Ruslan Yakovenko prieš Ukrainą (CE:ECHR:2015:0604JUD000542511, toliau – Sprendimas Yakovenko, 68 punktas).
61 Žr. Sprendimą Yakovenko (2 dienų vėlavimas) ir 1995 m. kovo 22 d. Sprendimą Quinn prieš Prancūziją (CE:ECHR:1995:0322JUD001858091, 39–43 punktai) (11 valandų vėlavimas).
62 Žr. 2021 m. rugsėjo 21 d. EŽTT sprendimą Kerem Çiftçi prieš Turkiją (CE:ECHR:2021:0921JUD003520509, 32–34 punktai), kuriame pareiškėjas buvo neteisėtai suimtas maždaug pusantros valandos.
63 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Achughbabian (C‑329/11, EU:C:2011:807, 31 punktas).
64 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:52, 73 punktas).
65 Teismo posėdyje Komisija nurodė, kad maksimalus 48 valandų terminas, atrodo, atitinka vidutinę jų trukmę valstybėse narėse.
66 Pagal analogiją Teisingumo Teismas nusprendė, kad ne bet koks, inter alia, teisės būti išklausytam nepaisymas visada lemia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies paskutinę pastraipą, ir automatiškai reiškia, kad atitinkamas pilietis turi būti paleistas (2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 39 ir 40 punktai)).