1.

Prancūzų literatūros kontekstas jau seniai susijęs su priemonėmis, skirtomis kultūros paveldui išsaugoti, o kainų reguliavimas yra pagrindinis to ramstis nuo vadinamojo „Lang“ įstatymo ( 2 ), priimto 1981 m. Šiuo įstatymu nustatyta viena knygų kaina siekiant užtikrinti vienodą prieigą prie literatūros visoje šalyje, taip skatinant decentralizuotą knygynų tinklą ir leidybos įvairovę rinkos standartizacijos sąlygomis. Beveik po 40 metų vadinamuoju 2021 m. „Darcos“ įstatymu ši išsaugojimo priemonė pritaikoma skaitmeniniam amžiui, nustačius minimalų 3 EUR mokestį už knygų, kurių vertė mažesnė nei 35 EUR, užsakymą internetu.

2.

Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) siekia sužinoti, ar galima suderinti, viena vertus, Sąjungos teisę, grindžiamą vidaus rinkos aksioma, apimančia laisvą prekių ir gamybos veiksnių judėjimą, ir, kita vertus, nacionalinę kultūros politiką, kuria, nustatant kainas, siekiama apsaugoti nepriklausomus knygynus, išlaikyti leidybos pliuralizmą ir patvirtinti knygos, kaip „nekomercinės prekės“, priklausančios nacionaliniam paveldui, statusą.

3.

Šios bylos ypatumas tas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia tik dėl Sąjungos teisės nuostatų, į kurias atsižvelgdamas jis turi nagrinėti aptariamas teisės normas, iš esmės neklausdamas, ar šios normos suderinamos su Sąjungos teise.

4.

Šioje byloje gali būti nagrinėjamos direktyvos 2000/31/EB ( 3 ) ir 2006/123/EB ( 4 ), taip pat SESV įtvirtintos pagrindinės laisvės, konkrečiau kalbant, – laisvas prekių judėjimas pagal SESV 34 straipsnį ir laisvė teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį.

5.

Direktyvos 2000/31 18 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

6.

Šios direktyvos 1 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 6 dalyje nustatyta, kad „ši direktyva neturi įtakos priemonėms, kurių imamasi [Sąjungos] ar nacionaliniu lygiu vadovaujantis [Sąjungos] teise siekiant skatinti kultūrinę ir kalbų įvairovę ir užtikrinti pliuralizmo apsaugą.“

7.

Šios direktyvos 2 straipsnio h punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje šios sąvokos turi tokią reikšmę:

<…>

8.

Šios direktyvos 3 straipsnis „Vidaus rinka“ suformuluotas taip:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.   Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

<…>

4.   Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

<…>“

9.

Direktyvos 2006/123 11, 33, 40, 76 ir 83 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

10.

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas“ 1–6 dalyse nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

2.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei bendrų ekonominių interesų paslaugų, kurias leidžiama teikti valstybiniams arba privatiems subjektams, liberalizavimas, nei paslaugas teikiančių valstybinių subjektų privatizavimas.

3.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas, nei valstybių narių teikiama pagalba, kuriai taikomos [Sąjungos] konkurencijos taisyklės.

Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei vadovaujantis [Sąjungos] teisės nuostatomis apibrėžti, ką jos laiko bendrų ekonominių interesų paslaugomis, kaip šias paslaugas reikėtų organizuoti ir finansuoti, laikantis valstybės pagalbos teikimo taisyklių, ir kokie tikslūs įsipareigojimai joms taikomi.

4.   Ši direktyva neturi įtakos priemonėms, kurių buvo imtasi [Sąjungos] ar nacionaliniu lygiu laikantis [Sąjungos] teisės, kad būtų išsaugota arba skatinama kultūrų ar kalbų įvairovė arba žiniasklaidos pliuralizmas.

5.   Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių baudžiamosios teisės normoms. Tačiau valstybės narės negali riboti laisvės teikti paslaugas taikydamos baudžiamosios teisės nuostatas, kurios konkrečiai reglamentuoja ar turi įtakos teisei verstis paslaugų teikimo veikla ar šios veiklos vykdymui, pažeidžiant šioje direktyvoje nustatytas taisykles.

6.   Ši direktyva neturi įtakos darbo teisei <…>, kuri[ą] pagal [Sąjungos] teisei neprieštaraujančią nacionalinę teisę taiko valstybės narės. Be to, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams.“

11.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<…>

<…>“

12.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad jeigu jos nuostatos prieštarauja kito Sąjungos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Sąjungos akto nuostatai, kuri ir taikoma šiems sektoriams.

13.

Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punkte sąvoka „paslauga“ apibrėžiama kaip „bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta [SESV 57] straipsnyje“.

14.

Šios direktyvos III skyriuje „Teikėjų įsisteigimo laisvė“ esančio 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas kuris nors iš šių nediskriminacinių reikalavimų:

<…>

<…>

3.   Valstybės narės patikrina, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitiktų šias sąlygas:

<…>

<…>“

15.

Šios direktyvos IV skyriuje „Laisvas paslaugų judėjimas“ esančiame 16 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:

<…>

3.   Valstybei narei, į kurią atvyksta teikėjas, nekliudoma taikyti paslaugų teikimo reikalavimų, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu laikomasi 1 dalies nuostatų. Valstybei narei taip pat nekliudoma, nepažeidžiant [Sąjungos] teisės, taikyti savo taisyklių dėl įdarbinimo sąlygų, įskaitant kolektyviniuose susitarimuose nustatytas taisykles.“

16.

1981 m. įstatymo 1 straipsnio pirmoje ir ketvirtoje pastraipose nurodyta:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, kuris leidžia ar importuoja knygas, privalo nustatyti savo leidžiamų ar importuojamų knygų pardavimo mažmeninę kainą.

<…>

Mažmenininkai turi taikyti faktinę mažmeninę pardavimo kainą, lygią 95–100 % leidėjo arba importuotojo nustatytos kainos. Kai knyga išsiunčiama pirkėjui, o ne atsiimama iš mažmeninės prekybos knygomis vietos, pardavimo kaina yra ta, kurią nustatė leidėjas arba importuotojas. Mažmenininkas jokiu būdu negali nei tiesiogiai, nei netiesiogiai siūlyti knygų pristatymo paslaugos nemokamai, išskyrus atvejus, kai knyga atsiimama mažmeninės prekybos knygomis vietoje. Sąskaita už šią paslaugą turi būti išrašoma laikantis minimalios kainos, nustatytos už kultūrą ir ekonomiką atsakingų ministrų potvarkiu, priimtu Autorité de régulation des communications électroniques, des postes et de la distribution de la presse [Elektroninių ryšių, pašto ir spaudos platinimo reguliavimo institucija] pasiūlymu. Šiame potvarkyje atsižvelgiama į pašto paslaugų teikėjų mažmeninės prekybos knygomis rinkoje siūlomus įkainius ir reikalavimą išlaikyti tankų mažmenininkų tinklą.“

17.

2023 m. balandžio 4 d. Potvarkio dėl minimalaus mokesčio už knygų pristatymo paslaugą ( 5 ) 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Nustatomas toks minimalus mokestis už knygų pristatymo paslaugą, minimą [1981 m. įstatymo] 1 straipsnio ketvirtoje pastraipoje:

Taip nustatytas minimalus mokestis taikomas užsakytų knygų pristatymo paslaugai, neatsižvelgiant į šį užsakymą sudarančių siuntinių skaičių.

Už pristatymo paslaugą pirkėjas sumoka apmokėdamas tuo pačiu metu, kai apmoka užsakymą.“

18.

Pagal Liuksemburgo teisę įsteigta bendrovė Amazon EU Sàrl (toliau – Amazon) Conseil d’État (Valstybės Taryba) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį dėl 2023 m. balandžio 4 d. potvarkio panaikinimo.

19.

Grįsdama savo ieškinį, Amazon teigia, kad mažmenininkams nustatytu minimaliu tarifu už knygų, kurios nėra atsiimamos iš mažmeninės prekybos knygomis vietos, pristatymo paslaugą, atitinkančiu minimalų mokestį, nustatytą 2023 m. balandžio 4 d. potvarkiu, pirmiausia pažeidžiama Direktyva 2000/31, be to, Direktyva 2006/123, taip pat laisvo prekių judėjimo principas, ir patikslina, kad didelė dalis knygų, kurias ji parduoda Prancūzijoje, pristatomos iš sandėlių, esančių kitoje valstybėje narėje.

20.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 1981 m. įstatymo 1 straipsnio ketvirta pastraipa reglamentuojama vien knygų pristatymo paslauga. Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį, Teisingumo Teismo išaiškintą Sprendime Ker‑Optika ( 6 ), šioje nuostatoje nurodytas reikalavimas nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

21.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, Amazon teigimu, pagal 1981 m. įstatymo 1 straipsnio ketvirtą pastraipą laisvė teikti paslaugas susiejama su reikalavimu, nesuderinamu su Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis. Ministère de la Culture (Kultūros ministerija, Prancūzija) savo ruožtu pirmiausia teigia, kad šio įstatymo 1 straipsnio ketvirta pastraipa buvo priimta siekiant išsaugoti leidėjų įvairovę, taigi ir kultūrų įvairovę, todėl pagal Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalį ši nuostata nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Be to, ši ministerija teigia, kad kultūrų įvairovės išsaugojimas – tai motyvas, leidžiantis pateisinti aptariamas teisės normas.

22.

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, tuo atveju, jei Kultūros ministerijos aiškinimui būtų pritarta, atlikus teisės aktų nagrinėjimą atsižvelgiant į Direktyvą 2006/123, nebereikia atlikti jų vertinimo atsižvelgiant į pirminę teisę.

23.

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, tuo atveju, jei reikėtų atlikti tokį vertinimą atsižvelgiant į pirminę teisę, nacionalinė priemonė, kuria nustatomas minimalus prekės pristatymo į namus įkainis, turi būti laikoma susijusia su šios prekės pardavimo būdu, todėl vertinama pagal laisvo prekių judėjimo principą, įtvirtintą SESV 34 straipsnyje, ar pagal laisvės teikti paslaugas principą, įtvirtintą SESV 56 straipsnyje, atsižvelgiant, be kita ko, į žalą šios prekės pardavimo internetu veiklai arba į tai, kad pristatymo paslauga yra atskira nuo prekės pardavimo paslaugos.

24.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Pirmiausia pažymėtina, kad visų prejudicinių klausimų tikslas – nustatyti šioje byloje taikytiną Sąjungos teisę. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo klausia, ar taikytinos Direktyvos 2006/123 nuostatos, antruoju – tuo atveju, jei ši direktyva būtų taikytina, – ar galima atlikti vertinimą atsižvelgiant į pirminę teisę, ir trečiuoju – ar atitinkami teisės aktai yra kliūtis atsižvelgiant į SESV 34 arba 56 straipsnius. Vis dėlto jis nekelia klausimo dėl galimo tokios kliūties pateisinimo.

26.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į kultūrinės įvairovės apsaugą ir skatinimą, reikia išnagrinėti skelbiamą aptariamos priemonės tikslą ir sistemą, kuri šia priemone nustatyta jam pasiekti. Pagal pagrindinėje byloje nurodytus teisės aktus mažmenininkams nustatyta pareiga taikant minimalius tarifus imti iš pirkėjų mokestį už knygų, kurios ne atsiimamos iš mažmeninės prekybos knygomis vietų, o pristatomos į namus, pristatymo paslaugą.

27.

Skelbiamas šių teisės aktų tikslas – apsaugoti Prancūzijoje įsisteigusius mažmenine prekyba knygomis besiverčiančius asmenis. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė paaiškina, kad Prancūzijoje knygų rinkai taikoma kultūros politika, kuria „siekiama apsaugoti knygą kaip kultūros vertybę nuo neigiamo poveikio, kurį gali lemti kainų konkurencija“. Šiuo tikslu 1981 m. įstatyme buvo numatyta bendra kainų nustatymo sistema, pagal kurią knygų leidėjai ir importuotojai privalo nustatyti mažmeninę pardavimo kainą, kurios mažmenininkai turi laikytis, taikydami ne didesnę kaip 5 % nuolaidą.

28.

Nors ši bendra kainų nustatymo sistema šioje išvadoje nebus nagrinėjama, pažymėtina, kad, anot jos šalininkų, ši kultūros politika padeda užtikrinti leidybos sektoriaus gyvybingumą ir pliuralizmą bei palaikyti tankų ir įvairiapusį knygų platinimo ir sklaidos tinklą visoje šalies teritorijoje.

29.

Be to, pažymėtina, kad į Teisingumo Teismą jau buvo kreiptasi su knygų mažmeninės kainos Prancūzijoje, taip pat Austrijoje, klausimu, ir jis padarė išvadą, kad tokios sistemos nesuderinamos su vidaus rinką reglamentuojančiomis nuostatomis, pirmiausia su laisvu prekių judėjimu ( 7 ).

30.

Prekybos internetu augimas labai pakeitė ne tik klientų įpročius, bet ir, Prancūzijos vyriausybės teigimu, 1981 m. įstatymu nustatytą pusiausvyrą. Atsirado ir naujas konkurencinis veiksnys – pristatymo išlaidos. Prancūzijos vyriausybės teigimu, kai kurios didelės interneto platformos siūlo nemokamą knygų pristatymą kitų mažmenininkų sąskaita. Siekiant atstatyti pusiausvyrą tarp rinkos dalyvių šis įstatymas buvo iš dalies pakeistas, nustatant, kad sąskaitose faktūrose nurodytos siuntimo išlaidos turi atitikti minimalų pristatymo mokestį, neviršijant 3 EUR ribos, taip pat numačius beveik nemokamo pristatymo galimybę, jei knygų įsigijimo vertė viršija 35 EUR.

31.

Taigi aptariamos teisės normos aiškiai taikytinos prekybai knygomis internetu, todėl toliau reikia atlikti Direktyvos 2000/31 analizę.

32.

Pirmiausia reikia išnagrinėti klausimą, ar aptariamos nacionalinės nuostatos patenka į Direktyvos 2000/31 koordinuojamą sritį. Jei taip ir yra ir jei būtų nustatyta, kad atitinkamos nacionalinės nuostatos prieštarauja šios direktyvos nuostatoms, nacionalinės nuostatos būtų viršesnės už Direktyvos 2006/123 nuostatas.

33.

Šiuo klausimu Amazon ir Komisija mano, kad aptariamos teisės normos patenka į Direktyvos 2000/31 koordinuojamą sritį.

34.

Pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės. „Koordinuojama sritis“ Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkte apibrėžiama kaip reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose ir taikomi informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti.

35.

Vadinasi, Direktyva 2000/31 grindžiama „kilmės šalies“ logika ( 8 ). Reikalavimus siekiant pradėti veiklą ir verstis veikla praktiškai be išimties nustato kilmės valstybė narė.

36.

Vis dėlto, pačioms prekėms taikomi reikalavimai ir prekių tiekimui taikomi reikalavimai pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį nėra įtraukti į koordinuojamą sritį.

37.

Taigi kyla klausimas, ar priemonė, susijusi su mokesčiu už pristatymą, kuria nėra nustatytas konkretus reikalavimas dėl to, kaip prekė turi būti pristatyta, kaip antai pagrindinėje byloje, yra prekių pristatymui taikomas reikalavimas.

38.

Amazon ir Komisijos manymu, taip nėra. Jos teigia, kad aptariamos teisės normos susijusios su internetinių sandorių kaina ir nesusijusios su konkrečiomis paties knygos pristatymo sąlygomis. Amazon nuomone, šios teisės normos netaikomos pristatymo paslaugų teikėjams ir nedaro poveikio įmonėms, kurių specializacija – (vien) pristatymo veikla. Todėl Amazon ir Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju tai nėra reikalavimai, taikomi prekių pristatymui pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį.

39.

Manęs šie argumentai neįtikina.

40.

Pirmiausia primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nors nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kontaktinių lęšių prekyba, kiek jomis reglamentuojamas tokių lęšių pardavimo internetu veiksmas, patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, tačiau nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su šių lęšių pristatymu, į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka ( 9 ). Vis dėlto šiuo atveju nagrinėjamų teisės normų tikslas ir poveikis – knygų pristatymo į namus reguliavimas. Į tai atsižvelgdamas negaliu pritarti Amazon ir Komisijos argumentui, kad iš esmės knygos pristatymas yra papildoma ir nuo pardavimo internetu neatsiejama sąlyga ( 10 ).

41.

Tiesa, kai vartotojas perka knygą internetu, jis, savo požiūriu, atlieka vieną sandorį. Vis dėlto teisiškai ir praktiškai tai yra du sandoriai: knygos pardavimas ir vėlesnis jos pristatymas.

42.

Be to, negalima kalbėti apie „neatsiejamą sandorį“, nes aptariamos teisės normos taikomos tik pristatymui į namus. Iš tikrųjų su pristatymu susiję mokesčio reikalavimai taikomi nepriklausomai nuo to, ar knyga perkama internetu – kai ji pristatoma į namus, taikomas mokestis. O kai užsakymai atliekami internetu, bet prekės atsiimamos iš parduotuvės, pristatymo mokesčio mokėti nereikia.

43.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad aptariamos teisės normos nepatenka į koordinuojamą sritį pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį, todėl šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalis netaikytina, o tai reiškia, kad Amazon taikomos ne kilmės šalies nustatytos teisės normos dėl pristatymo išlaidų.

44.

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, pirma, ar Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas minimalus užsakytų prekių, kai tai yra viena ar kelios knygos, pristatymo į namus įkainis; antra, tuo atveju, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar tokią priemonę būtų galima pateisinti kultūrinės įvairovės skatinimu, minimu šioje nuostatoje, siejamoje su šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktu, ir, trečia, iš esmės darant prielaidą, kad ši direktyva taikytina, ar aptariamas teisės normas galima nagrinėti atsižvelgiant į pirminę Sąjungos teisę.

45.

Kai tam tikrai veiklai taikoma Direktyva 2006/123, atitinkama valstybė narė privalo, be kita ko, panaikinti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus. Šiuo klausimu šios direktyvos 16 straipsnyje nurodyta, kad apribojimai leidžiami tik jeigu jie yra pateisinami kuriuo nors iš šioje nuostatoje nurodytų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, proporcingi ir nediskriminaciniai. Be šios bendros pareigos valstybės narės privalo vykdyti ir kelias kitas konkretesnes pareigas.

46.

Šios pareigos apima, be kita ko, administracinių procedūrų supaprastinimą ( 11 ) kuriant kontaktinius centrus ( 12 ) ir numatant procedūrų atlikimą elektroninėmis priemonėmis ( 13 ), pagalbos paslaugų gavėjams pareigas ( 14 ), užtikrinimą, kad paslaugų teikėjai pateiktų tam tikrą informaciją paslaugų gavėjams ( 15 ) ir veiksmų dėl administracinio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis narėmis ėmimąsi ( 16 ).

47.

Taigi Direktyvos 2006/123 nuostatų taikymas turi realių pasekmių valstybėms narėms.

48.

Primintina, kad Direktyvos 2006/123 1 straipsnio „Dalykas“ 1 dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje „pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę“.

49.

Šio straipsnio 2–6 dalyse ( 17 ) nurodytos sritys, kurių Direktyva 2006/123 „nereglamentuoj[a]“ arba kurioms „neturi įtakos“, o 4 dalyje nustatyta, kad ji „neturi įtakos priemonėms, kurių buvo imtasi [Sąjungos] lygiu laikantis [Sąjungos] teisės, kad būtų išsaugota arba skatinama kultūrų ar kalbų įvairovė arba žiniasklaidos pliuralizmas“ ( 18 ).

50.

Kita vertus, Direktyvos 2006/123 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta, kad ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms, o šio straipsnio 2 dalyje nustatytos kelios šio principo išimtys. Joje patikslinama, kad ši direktyva „netaikoma“ įvairioms „veiklos rūšims“.

51.

Skaitant Direktyvos 2006/123 1 ir 2 straipsnius kyla toks klausimas: kodėl šioje direktyvoje jos dalykui ir taikymo sričiai skiriami du straipsniai, kuriuose kalbama lyg ir apie tą patį? Ir kaip paaiškinti tai, kad įvairios šių straipsnių dalys formuluojamos skirtingai?

52.

Dėl Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalies, pirmiausia dėl žodžių junginio „neturi įtakos“ pažymėtina, kad ši formuluotė mažų mažiausiai nevykusi, nes teisės nuostatos turi būti norminės, o ne aprašomosios. Norminėje nuostatoje nurodoma, kad teisės aktas taikomas arba netaikomas tam tikrose teisės srityse. Šiuo klausimu šios direktyvos 2 straipsnis yra aiškus – jis netaikomas kelioms aiškiai apibrėžtoms teisės sritims. To paties negalima pasakyti apie šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalį, kuri nagrinėjama. Vartojant aprašomojo pobūdžio formuluotę „neturi įtakos“ skaitytojas lieka nežinioje. Kodėl „neturi įtakos“? Todėl, kad taip teigiama šioje nuostatoje? Visa tai gali leisti manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino suteikti teisinės galios šios direktyvos 1 straipsnio 4 daliai. Jis tiesiog manė, jog verta patikslinti, kad, jo nuomone, Direktyva 2006/123 negali daryti poveikio jos 1 straipsnio 4 dalyje nurodytoms sritims, t. y. kultūrinės ar kalbų įvairovės arba žiniasklaidos pliuralizmo išsaugojimui ar skatinimui.

53.

Turiu pripažinti, kad norėtųsi manyti, jog Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalies nuostata neturi jokios teisinės galios, ir teigti, kad tai tėra aprašomoji ir naratyvinė norma ( 19 ), kurios galima nepaisyti atliekant teisinę analizę.

54.

Tokio samprotavimo pasekmė būtų ta, kad aptariamos teisės normos galėtų būti vertinamos atsižvelgiant į Direktyvą 2006/123. Tai, be kita ko, reikštų, kad šios direktyvos 16 straipsnis būtų taikomas, nors teisės normos nebūtų pateisinamos, nes kalbų įvairovės išsaugojimas nenurodytas tarp šioje nuostatoje išvardytų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų.

55.

Vis dėlto dėl toliau nurodytų priežasčių toks požiūris negali būti priimtinas.

56.

Mano nuomone, sunku įsivaizduoti, kad teisės akto nuostata galėtų nedaryti jokio teisinio poveikio. Manau, kad kiekviena Direktyvos 2006/123 1 straipsnio dalis turi būti atidžiai vertinama ir aiškinama atsižvelgiant į nurodytų priemonių pobūdį, net jei, kaip įrodysiu toliau šioje išvadoje, nė vienas iš galimų šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies aiškinimų nėra iš tikrųjų tenkinantis.

57.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad bet koks pažodinis ar semantinis aiškinimas siekiant nustatyti skirtumą tarp atitinkamų žodžių junginių ( 20 ) pasmerktas nesėkmei, nes tokio skirtumo kai kuriose Direktyvos 2006/123 kalbinėse versijose nėra ( 21 ). Taigi, kadangi i) visos oficialiosios Sąjungos kalbos yra autentiškos aktų, kuriomis jie parengti, kalbos, taigi ii) visoms Sąjungos teisės akto kalbinėms versijoms turi būti pripažįstama tokia pati reikšmė ( 22 ), vadinasi, iii) Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja įvairių jos kalbinių versijų palyginimo ( 23 ) ir iv) skirtingos Sąjungos teisės akto kalbinės versijos turi būti aiškinamos vienodai ( 24 ), siūlau Teisingumo Teismui neieškoti skirtumų tarp žodžių junginių „ne porte pas atteinte“, „n’affecte pas“ ir „ne s’applique pas“, vartojamų Direktyvos 2006/123 versijos prancūzų kalba 1 straipsnyje.

58.

Dabar pereisiu prie Direktyvos 2006/123 sistemos ir struktūros, siekdamas rasti atsakymą į pateiktą klausimą.

59.

Pirma, reikia turėti galvoje, kad Direktyva 2006/123 siekiama to paties tikslo, kaip ir SESV įtvirtintomis laisvėmis – pašalinti kliūtis laisvam judėjimui. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad gerai žinoma, jog dėl savo horizontalaus pobūdžio pagrindinės laisvės gali paveikti bet kurią galimą sritį. Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų tik nurodęs, kad įsisteigimo laisvė ir laisvas paslaugų judėjimas „neturi įtakos“ kultūrinei įvairovei, tai būtų logiškai neįmanoma. Vadinasi, jis ketino suteikti Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 daliai teisinę reikšmę.

60.

Antra, nereikia pamiršti, kad bendro tikslo panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimus pagal SESV ir pagal Direktyvą 2006/123 siekiama skirtingais būdais ( 25 ). Pagal SESV pirmiausia „Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai“ ( 26 ). Ja siekiama „neigiamos integracijos“ uždraudžiant prekybos paslaugomis kliūtis ( 27 ). Savo ruožtu Direktyvoje 2006/123 daugiausia dėmesio skiriama konkrečiai paslaugų teikimo veiklos rūšims. Ja, kaip antrinės teisės aktu, galima tiksliau spręsti paslaugų teikėjams kylančias problemas, kai jie susiduria su kliūtimis. Dėl šios priežasties joje dėmesys sutelkiamas į paslaugų teikėjų veiklą ir visa jos struktūra nukreipta į paslaugų teikimo veiklą ( 28 ). Taigi taip pat logiška, kad Direktyvos 2006/123 2 straipsnyje, kuriame apibrėžiama jos taikymo sritis, nurodoma paslaugų teikimo veikla.

61.

O kaip dėl nacionaliniu lygmeniu priimtų priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti arba skatinti kalbų įvairovę ir kurios iš esmės yra platesnės nei vien veiklos rūšys? Kaip dėl sričių, kurių teisės aktų leidėjas galbūt nenorėjo įtraukti į direktyvos taikymo sritį? Mano supratimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo ne neįtraukti Direktyvos 2006/123 2 straipsnyje nurodytų priemonių į šios direktyvos taikymo sritį, bet leisti suprasti, kad ši direktyva turi būti aiškinama atsižvelgiant į šias priemones, o tai pirmiausia reiškia, kad tokiomis priemonėmis gali būti pateisinama kliūtis laisvei teikti paslaugas.

62.

Atsižvelgiant į šią išvadą toliau reikia išnagrinėti klausimą, kaip nustatyti, kad teisės normos patenka į kultūrinės įvairovės išsaugojimo sritį.

63.

Vien to, kad valstybė narė paprasčiausiai teigia, jog teisės normos patenka į kultūrinės įvairovės išsaugojimo sritį, nepakanka, nes laikydamosi tokio požiūrio valstybės narės galėtų vienašališkai nustatyti tam tikrus Direktyvos 2006/123 taikymo srities aspektus.

64.

Taigi valstybė narė turi pateisinti nacionalinės teisės normas, kuriomis siekiama skatinti kalbų įvairovę, taip pat, kaip ji pateisina kliūtį, pateikdama įrodymų, kad teisės normos yra proporcingos, t. y. kad jos tinkamos siekiant nurodyto tikslo ir yra būtinos tam tikslui pasiekti.

65.

Kadangi Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalyje neapibrėžiama šios direktyvos taikymo sritis, reikia manyti, kad ši nuostata iš tikrųjų yra priemonė kliūčiai pateisinti, t. y. kultūrinei įvairovei išsaugoti ( 29 ). Puikiai suprantu, kad tokia išvada iš esmės reiškia, jog, be Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 3 dalyje nurodytų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, pripažįstamas papildomas toks pagrindas. Iš tikrųjų teisėkūros procedūros pabaigoje į Direktyvą 2006/123 įtraukdamas 1 straipsnio 4 dalį teisės aktų leidėjas norėjo užtikrinti, kad valstybė narė galėtų priimti priemones, skirtas kalbų įvairovei skatinti.

66.

Mano nuomone, tai reiškia, kad nacionalinei priemonei, kuria siekiama skatinti kultūrinę įvairovę, taikomos Direktyvos 2006/123 nuostatos ir ji gali būti pateisinama, jei atitinka „klasikines“ sąlygas, nustatytas šios direktyvos 16 straipsnyje, kaip antai, be kita ko, proporcingumo principą.

67.

Taigi siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, jog Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas minimalus užsakytų prekių, kai tai yra viena ar kelios knygos, pristatymo į namus įkainis, patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir gali būti pateisinami, jeigu įvykdytos šios direktyvos 16 straipsnyje nustatytos sąlygos.

68.

Atsakymas į klausimą, ar pirminė teisė taikoma tuo atveju, jei taikoma Direktyva 2006/123, kyla iš suformuotos jurisprudencijos: kadangi patenkama į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį, nebereikia remtis nei SESV 49 ar 56 straipsniu, nei kitomis pagrindinėmis vidaus rinkos laisvėmis.

69.

Atsižvelgiant į tai, kaip siūlau atsakyti į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, trečiasis prejudicinis klausimas tampa hipotetinis. Vis dėlto jį išnagrinėsiu – tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šioje byloje pirminė teisė taikytina.

70.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nacionalinė priemonė, kuria nustatomas minimalus knygų pristatymo į namus įkainis, yra kliūtis pagal SESV 34 arba 56 straipsnį.

71.

Taigi atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia tik nustatyti, ar taikytinas SESV 34 arba 56 straipsnis ir neieško galimo aptariamų teisės normų pateisinimo.

72.

Neginčijama, kad aptariamos teisės normos taikomos ir knygoms, kaip prekėms, ir jų pristatymui, kaip paslaugai. Kai bylos susijusios ir su prekėmis, ir su paslaugomis, Teisingumo Teismas paprastai nagrinėja tik vieną laisvę, remdamasis vadinamuoju „sunkio centro“ kriterijumi ( 30 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad tuo atveju, kai nacionalinė priemonė susijusi ir su laisve teikti paslaugas, ir su laisvu prekių judėjimu, jei paaiškėja, kad konkrečiu atveju viena iš jų yra visiškai papildoma kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta, Teisingumo Teismas šią priemonę nagrinėja iš esmės atsižvelgdamas tik į vieną iš šių pagrindinių laisvių ( 31 ). Šiomis aplinkybėmis bylas, susijusias su mažmenine prekyba, Teisingumo Teismas linkęs nagrinėti atsižvelgdamas į laisvą prekių judėjimą ( 32 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas neneigia, kad ekonominė veikla turi daug aspektų pagrindinių laisvių požiūriu, net jei situaciją nagrinėjo tik vienos laisvės atžvilgiu.

73.

Pavyzdžiui, byloje, kurioje priimtas Sprendimas Burmanjer ir kt. ( 33 ), Teisingumo Teismas pripažino, kad neatmestina, jog prekės pardavimas gali būti susijęs su „paslaugų“ pobūdžio veikla. Vis dėlto vien šios aplinkybės nepakanka, kad ekonominį sandorį, kaip antai kilnojamąją prekybą, būtų galima laikyti „paslaugų teikimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį. Priešingai, kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar šis paslaugų teikimas yra visiškai papildomas aspektas laisvam prekių judėjimui būdingų elementų atžvilgiu ( 34 ).

74.

Dėl situacijos analizės tik vienos laisvės atžvilgiu savo išvadoje, pateiktoje bylose X ir Visser ( 35 ), vadovavausi logika, kuria grindžiamas vadinamasis „sunkio svorio“ kriterijus: jei Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti tik pirminės teisės aktus, natūralu, kad jis sutelkia dėmesį į svarbiausią pagrindinę laisvę. Kam taikyti tą patį kriterijų kitai laisvei ir gauti tokį pat rezultatą? Juk visų pagrindinių laisvių tikslas tas pats – panaikinti prekybos kliūtis vidaus rinkoje. Ar tam tikram atvejui taikytinas, tarkime, tik SESV 49 straipsnis, tik SESV 34 straipsnis, SESV 34 ir 56 straipsniai arba tik SESV 56 straipsnis, dažniausiai nėra svarbiausia.

75.

Dėl pagrindinėje byloje aptariamų teisės normų esu tos nuomonės, kad atitinkama pagrindinė laisvė yra laisvas prekių judėjimas, įtvirtintas SESV 34 straipsnyje.

76.

Iš tikrųjų šių teisės normų tikslas ir poveikis – prekybos knygomis internetu veiklos reguliavimas siekiant padidinti knygų užsakymo kainą, kai jos pristatomos į namus. Taigi dėl šių teisės normų padidėja bendra knygos, t. y. prekės, kaina.

77.

Konkrečiai dėl vaistų ( 36 ), kontaktinių lęšių ( 37 ) ar vaizdo įrašų ( 38 ) pardavimo Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinė priemonė, susijusi su prekių pardavimo internetu ir jų pristatymo vartotojui į namus būdu, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant tik į nuostatas laisvo prekių judėjimo srityje, todėl – atsižvelgiant į SESV 34 ir 36 straipsnius.

78.

Mano nuomone, tas pats taikytina ir pagrindinėje byloje aptariamoms teisės normoms. Nors jos aiškiai susijusios su pirkėjo mokama knygų pristatymo paslaugos kaina, jos visai nereguliuoja nei su šios paslaugos teikėjais sudarytų sutarčių sąlygų, nei kainos, kurią jie privalo nurodyti už šią paslaugą. Taigi aptariamos teisės normos taikomos ne šiems teikėjams, o knygų pardavėjams.

79.

Vadinasi, šios teisės normos turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į SESV 34 ir 36 straipsnius.

80.

Siekiant išsklaidyti bet kurias galimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones šiuo klausimu, pažymėtina, kad aptariamos teisės normos nereiškia „pardavimo tvarkos“, kaip tai suprantama pagal Sprendime Keck įtvirtintą jurisprudenciją ( 39 ).

81.

Gerai žinoma, kad Teisingumo Teismas nėra pateikęs sąvokos „pardavimo tvarka“ apibrėžties ( 40 ) ir šią sąvoką aiškina siaurai.

82.

Šiuo klausimu, atsižvelgdamas į generalinio advokato N. Wahl išvadą ( 41 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad „sąvoka „prekybos sąlygos“ apima tik nacionalines nuostatas, reglamentuojančias, kaip prekės gali būti parduodamos, o nuostatos dėl to, kaip prekės gali būti vežamos, į šią sąvoką nepatenka“ ( 42 ).

83.

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nuotolinės prekybos apribojimas iš esmės gali labiau paveikti kitų valstybių narių ekonominės veiklos vykdytojus nei nacionalinius ekonominės veiklos vykdytojus ( 43 ), todėl pirmiesiems trukdoma patekti į rinką ( 44 ).

84.

Taigi šioje stadijoje reikia manyti, kad aptariamos teisės normos nereiškia pardavimo tvarkos, dėl kurios jos nepatektų į SESV 34 straipsnio taikymo sritį.

85.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 1 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis

turi būti aiškinami taip, kad

nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas minimalus užsakytų prekių, kai tai yra viena ar kelios knygos, pristatymo į namus įkainis, patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir gali būti pateisinami, jeigu įvykdytos šios direktyvos 16 straipsnyje nustatytos sąlygos.