1.

2022 m. Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Ryšių reguliavimo institucija, Italija) ( 2 ) įmonėms, teikiančioms siuntų pristatymo paslaugas Italijoje, nustatė keletą įpareigojimų teikti informaciją.

2.

Kai kurios iš šių įmonių AGCOM sprendimą užginčijo pirmosios instancijos teisme, kuris jų skundus patenkino. AGCOM dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija); ji Teisingumo Teismo iš esmės klausia:

3.

2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos:

<…>“

4.

3 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„Šiame straipsnyje apibrėžtos universaliosios paslaugos apima vidaus ir tarptautines paslaugas.“

5.

22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„[NRI] pavedamas konkretus uždavinys užtikrinti, kad būtų laikomasi su šia direktyva susijusių įsipareigojimų, visų pirma nustatant stebėjimo ir reguliavimo tvarką, užtikrinančią universaliųjų paslaugų teikimą. Joms taip pat gali būti pavesta užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi pašto sektoriuje.“

6.

22a straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad pašto paslaugų teikėjai pateiktų, visų pirma [NRI], visą informaciją, įskaitant finansinę informaciją ir informaciją apie universaliųjų paslaugų teikimą, reikalingą visų pirma šiems tikslams:

2.   <…> [NRI] prašoma informacija turi būti proporcinga jos vykdomoms užduotims. <…>

<…>“

7.

Jo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[Š]iuo metu pašto paslaugas reglamentuoja [Direktyva 97/67]. <…> [Š]iuo reglamentu [Direktyvoje 97/67] nustatytos taisyklės papildomos tiek, kiek tai susiję su tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugomis. <…>“

8.

2 straipsnio („Terminų apibrėžtys“) ( 5 ) 3 punkte nustatyta, kad „siuntinių pristatymo paslaugų teikėjas – įmonė, teikianti vieną ar daugiau siuntinių pristatymo paslaugų, išskyrus įmones, įsisteigusias tik vienoje valstybėje narėje ir teikiančias tik siuntinių pristatymo šalies viduje paslaugas pagal pirkimo–pardavimo sutartį bei pagal tokią sutartį naudotojui asmeniškai pristatančias prekes, kurios yra tos sutarties objektas“.

9.

4 straipsnyje („Informacijos teikimas“) numatyta:

„<…>

3.   Ne vėliau kaip kiekvienų kalendorinių metų birželio 30 d. visi siuntinių pristatymo paslaugų teikėjai valstybės narės, kurioje jie yra įsisteigę, [NRI] pateikia toliau nurodytą informaciją, išskyrus atvejus, kai [NRI] jau yra paprašiusi pateikti tokią informaciją ir ją yra gavusi:

<…>

5.   Be 1 ir 3 dalyse nurodytų informacijos reikalavimų, [NRI] gali nustatyti papildomus informacijos reikalavimus, su sąlyga, kad jie yra būtini ir proporcingi.

6.   1–5 dalys netaikomos siuntinių pristatymo paslaugų teikėjui, kuriam praėjusiais kalendoriniais metais dirbo vidutiniškai mažiau nei 50 asmenų, susijusių su siuntinių pristatymo paslaugų teikimu valstybėje narėje, kurioje tas paslaugų teikėjas yra įsisteigęs, išskyrus atvejus, kai tas paslaugų teikėjas yra įsisteigęs daugiau nei vienoje valstybėje narėje. [NRI] į 50 asmenų ribą gali įtraukti asmenis, dirbančius siuntinių pristatymo paslaugų teikėjo subrangovams.

7.   Nepaisant 6 dalies, [NRI] gali prašyti, kad siuntinių pristatymo paslaugų teikėjas, kuriam praėjusiais kalendoriniais metais dirbo vidutiniškai nuo 25 iki 49 asmenų, pateiktų informaciją pagal 1–5 dalis, jeigu to reikia atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės konkrečius ypatumus ir su sąlyga, kad tai būtina ir proporcinga, siekiant užtikrinti atitiktį šiam reglamentui.“

10.

5 straipsnio („Tarptautinių siuntinių pristatymo tarifų skaidrumas“) 1 dalyje nurodyta:

„Visi tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjai, kuriems netaikomos 4 straipsnio 6 ir 7 dalių išimtys, valstybės narės, kurioje jie yra įsisteigę, [NRI] teikia kiekvienų kalendorinių metų sausio 1 d. taikytiną viešai skelbiamą tarifų, taikomų prie priede nurodytų kategorijų priskiriamų vienetinių pašto siuntų, išskyrus korespondencijos siuntas, pristatymui, sąrašą. Ta informacija turi būti pateikta ne vėliau kaip kiekvienų kalendorinių metų sausio 31 d.“

11.

6 straipsnyje („Tarptautinių vienetinių siuntinių pristatymo tarifų vertinimas“) nustatyta:

„1.   Remdamasi pagal 5 straipsnį gautu viešai skelbiamu tarifų sąrašu, [NRI] nustato kiekvienai priede išvardytai vienetinei pašto siuntai siuntinių pristatymo paslaugų teikėjo iš jo valstybės narės taikomus tarptautinių siuntinių pristatymo tarifus, kuriems taikoma universaliųjų paslaugų pareiga ir kuriuos, [NRI] objektyvia nuomone, būtina įvertinti.

2.   [NRI], laik[ydamasi] Direktyvos 97/67/EB 12 straipsnio principų, objektyviai įvertina 1 dalyje nurodytus tarptautinių siuntinių pristatymo tarifus, kad nustatytų tuos tarptautinių siuntinių pristatymo tarifus, kurie, jos nuomone, yra nepagrįstai dideli. Atli[kdama] tą vertinimą, [NRI] visų pirma atsižvelgia į šiuos elementus:

<…>“

12.

2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pašto sektoriaus NRI:

„<…> visiškai nepriklausomai atlikdama vertinimus ir priimdama sprendimus vykdo šias funkcijas:

<…>

13.

14 bis straipsnyje beveik pažodžiui pakartotas Direktyvos 97/67 22a straipsnis.

14.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta ( 7 ), kad „2022 m. kovo 31 d. Sprendimu Nr. 94/22/CONS „Reguliavimo įpareigojimai siuntinių pristatymo paslaugų rinkoje“ AGCOM įmonėms, veikiančioms vidutinių ar didelių siuntinių pristatymo paslaugų rinkoje, nustatė tam tikrus (simetriškus) įpareigojimus teikti informaciją, siekdama padidinti paslaugų teikimo sąlygų, sutarties sąlygų, taikomų įvairius paslaugų teikimo etapus plėtojančių įmonių santykiams, ir darbo sąlygų priežiūros lygį; šie įpareigojimai buvo papildyti tam tikrais konkrečiais (asimetriniais) įpareigojimais teikti informaciją, kuriuos AGCOM dėl kritinių aspektų, nustatytų analizuojant siuntinių pristatymo paslaugų rinką, nusprendė taikyti tik bendrovei Amazon“.

15.

Taigi Sprendime Nr. 94/22/CONS nustatyti:

16.

Dėl pirmosios kategorijos paslaugų teikėjų pažymėtina, kad AGCOM jiems nustatė reikalavimą kasmet pateikti:

17.

Kalbant apie konkrečius įmonei Amazon nustatytus įpareigojimus teikti informaciją pažymėtina, kad AGCOM iš šios įmonės reikalavo perduoti:

18.

Associazione Italiana dei Corrieri Aerei Internazionali (AICAI), DHL Express Italy Srl, TNT Global Express Srl, Fedex Express Italy Srl, United Parcel Service Italia Srl, BRT SpA ir Federazione Italiana Trasportatori (FEDIT) (toliau visos kartu – kiti nei Amazon paslaugų teikėjai), taip pat Amazon Italia Transport Srl, Amazon Italia Logistica Srl ir Amazon ES Sàrl (toliau visos kartu – Amazon) dėl Sprendimo Nr. 94/22/CONS pateikė keturis atskirus skundus Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija; toliau – TAR Lazio).

19.

Keturiais atskirais sprendimais TAR Lazio patenkino keturis skundus ir panaikino ginčijamą sprendimą:

20.

AGCOM pirmosios instancijos sprendimus apskundė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba), kuri Teisingumo Teismui pateikė keturis prejudicinius klausimus; iš jų pakartoju pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį ( 9 ), suformuluotus taip:

<…>

21.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2024 m. gegužės 10 d.

22.

Rašytines pastabas pateikė AICAI ir kt., Amazon, BRT, FEDIT, Italijos vyriausybė, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija. Visi jie dalyvavo 2025 m. kovo 26 d. surengtame viešame teismo posėdyje.

23.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje nenagrinėsiu trečiojo prejudicinio klausimo.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Reglamentas 2018/644, „kiek tai susiję su informacijos rinkimu, taikomas tik tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams, ar apskritai visiems siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams, išskyrus specialias išimtis, susijusias su tam tikromis nuostatomis“.

25.

Amazon teigia, kad šis klausimas nėra svarbus, nes pagrindinė byla nesusijusi su Reglamento 2018/644 taikymu tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugoms. Jos nuomone, klausimas turėtų būti performuluotas siekiant išsiaiškinti, ar Reglamentas 2018/644 „gali būti tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo remdamosi NRI galėtų nustatyti papildomus įpareigojimus teikti informaciją netarptautiniais klausimais“ ( 10 ).

26.

Pareiga įvertinti Teisingumo Teismui pateiktų klausimų būtinumą ir apibrėžti jų turinį tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, o ne bylos šalims ( 11 ).

27.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) teigia, kad jos nagrinėjama byla susijusi su ginčijamame sprendime nustatytais įpareigojimais teikti informaciją ir kad joje, „be kita ko“ ( 12 ), kyla abejonių dėl „[NRI] teisės nustatyti šiuos įpareigojimus <…> buvimo ir prireikus dėl tos teisės apimties, visų pirma atsižvelgiant į netarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjų, kaip antai Amazon, padėtį“ ( 13 ).

28.

Taip suprantamas klausimas yra svarbus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kyla abejonių dėl siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams nustatytų įpareigojimų teisėtumo, pagrįstai visų pirma klausia dėl Reglamento 2018/644 taikymo srities. Atsakius į šį klausimą jis žinotų, ar šio reglamento nuostatos dėl įpareigojimų teikti informaciją taikomos visiems – ir nacionaliniams, ir tarptautiniams – tokių paslaugų teikėjams.

29.

Kartoju, klausimas nėra nesvarbus, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali aiškiai nustatyti teisinio AGCOM vykdomos funkcijos pagrindo. Juo labiau kad, kaip priduria šis teismas, „atrodo, jog AGCOM anksčiau buvo paneigusi, kad teisė nustatyti įpareigojimus teikti informaciją kyla iš Reglamento 2018/644, o nagrinėjamoje byloje teigiama priešingai“ ( 14 ).

30.

Kaip apibendrinta Reglamento 2018/644 pavadinime, šis reglamentas susijęs su tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugomis. Didžiojoje dalyje jo nuostatų reglamentuojamos būtent šios kategorijos paslaugos.

31.

Visų pirma Reglamento 2018/644 1 straipsnyje numatyta, kad, „[p]apildant [Direktyvoje 97/67] įtvirtintas nuostatas, šiuo reglamentu nustatomos specialios nuostatos, kuriomis skatinamos geresnių tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikimas, dėl <…>“.

32.

Reglamento 2018/644 1 straipsnio b ir c punktuose atitinkamai nurodytas „tarifų skaidrum[as] ir tam tikrų tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų tarifų vertinim[as] <…>“ ir „verslininkų vartotojams teikiam[a] informacij[a] apie tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugas“.

33.

Kitos Reglamento 2018/644 nuostatos taip pat susijusios tik su tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjais. Tai 5 straipsnis (tarptautinių siuntinių pristatymo tarifų skaidrumas), 6 straipsnis (tarptautinių vienetinių siuntinių pristatymo tarifų vertinimas) ir 7 straipsnis (informacija vartotojams apie tarptautinių siuntinių pristatymo galimybes ir kainas).

34.

Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, iš visų šių nuostatų, atrodo, matyti, kad Reglamentas 2018/644 netaikomas netarptautinių siuntinių pristatymo paslaugoms. Vis dėlto, atsižvelgiant į kitas to paties reglamento nuostatas, dėl įpareigojimų teikti informaciją galima teigti priešingai.

35.

Pirma, Reglamento 2018/644 1 straipsnyje kaip vienas iš jo tikslų taip pat nurodyta „teisės aktais nustatyt[a] priežiūr[a], susijus[i] su siuntinių pristatymo paslaugomis“; nepaminėta, kad paslaugos yra vien tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugos, taigi jos apima ir vidaus siuntinių pristatymą.

36.

Antra, reglamentuojant siuntinių pristatymo paslaugų teikėjų informaciją, teiktiną valstybės narės, kurioje jie įsisteigę, NRI, Reglamento 2018/644 4 straipsnio 1 ir 3 dalys apskritai ir aiškiai yra skirtos „vis[iems] siuntinių pristatymo paslaugų teikėj[ams]“ (kursyvu išskirta mano). Taigi nedaromas skirtumas tarp nacionalinių ir tarptautinių paslaugų teikėjų.

37.

Tokį aiškinimą galima patvirtinti remiantis Reglamento 2018/644 2 straipsnio 3 punkte pateikta sąvokos „siuntinių pristatymo paslaugų teikėjas“ apibrėžtimi. Be to, Direktyvos 97/67 2 straipsnio 1a dalyje pateikta „pašto paslaugų teikėjo“ sąvoka („įmonė, teikianti vieną ar kelias pašto paslaugas“) taip pat apima ne vien nacionalines paslaugas. Ši Direktyvoje 97/67 pateikta apibrėžtis vartojama Reglamente 2018/644, kaip numatyta reglamento 2 straipsnio pirmoje pastraipoje.

38.

Trečia, Reglamento 2018/644 5, 6 ir 7 straipsniai yra susiję su tam tikros rūšies informacija (apie tarifus ar sutartis), kurią iš visų siuntinių pristatymo paslaugų teikėjų grupės turi teikti tik tarptautinę siuntinių pristatymo veiklą vykdantys subjektai. Vis dėlto ši informacija papildo to paties reglamento 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse visiems be išimties paslaugų teikėjams numatytą informaciją. Taigi 5, 6 ir 7 straipsniai yra nuostatos, skirtos konkrečiai grupei, patenkančiai į visų nacionalinių ir tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjų grupę.

39.

Siekiant taikyti Reglamentą 2018/644 gali būti svarbu, ar siuntinių pristatymo paslaugos yra nacionalinės, ar tarptautinės. Vis dėlto, kartoju, šis kriterijus taikomas ne norint apriboti įpareigojimų teikti informaciją taikymo sritį (įpareigojimus taikyti tik tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams), o siekiant patikslinti informaciją, kurią turi pateikti vieni ar kiti paslaugų teikėjai.

40.

Tiesa, kaip minėjau, tam tikrose Reglamento 2018/644 taisyklėse reglamentuojama konkreti tarptautinių paslaugų teikėjų padėtis. Vis dėlto tai netrukdo jame nustatyti, kad 4 straipsnyje numatyti įpareigojimai teikti informaciją taikomi visiems sektoriaus paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į tai, ar teikiamos nacionalinės, ar tarptautinės paslaugos.

41.

Taigi Reglamento 2018/644 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta taisyklė, atsižvelgiant į jos tekstą, yra susijusi su materialiniu teikiamos paslaugos pobūdžiu, o ne nacionaliniu ar tarptautiniu paslaugos teikimo aspektu.

42.

Mano nuomone, tokį aiškinimą galima pagrįsti Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalies c punktu: siuntinių pristatymo paslaugų teikėjai, informuodami apie valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę, išsiųstų siuntinių skaičių, turi jį suskirstyti pagal „vidaus siuntinius <…> ir <…> tarptautinius siuntinius“. Vadinasi, įpareigojimas teikti informaciją pagal patį reglamentą apima ir vidaus siuntinius.

43.

Siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams nustatyto įpareigojimo teikti informaciją tikslas, atsižvelgiant į šio įpareigojimo paskirtį, geriausiai įgyvendinamas tuo atveju, jeigu NRI, kurioms ta informacija skirta, turi duomenų ir apie nacionalines, ir apie tarptautines paslaugas, kad galėtų atlikti atitinkamas savo funkcijas ( 15 ). Šie duomenys joms leidžia susidaryti išsamų, o ne fragmentišką prižiūrimo sektoriaus ir rinkos, kurią jos turi analizuoti, vaizdą.

44.

Taigi manau, kad, kiek tai susiję su informacijos perdavimu, Reglamentas 2018/644 taikomas visiems siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės, ar tarptautinės paslaugos.

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį prejudicinį klausimą pateikė tam atvejui, jeigu atsakant į pirmąjį klausimą būtų patvirtinta, kad Reglamentas 2018/644 taikomas tik tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams.

46.

Vis dėlto, mano nuomone, antrasis klausimas yra svarbus neatsižvelgiant į tai, kaip bus atsakyta į pirmąjį klausimą..

47.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nori išsiaiškinti, ar „[Direktyva 97/67] arba vadinamieji „numanomi įgaliojimai“ galėtų tapti teisiniu pagrindu, kuriuo remdamosi [NRI] pristatymo paslaugų teikėjams, įskaitant netarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjus, nustatytų bendrus įpareigojimus teikti informaciją“.

48.

Galimas Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos Direktyva 2008/6, taikymas turi poveikį įpareigojimams teikti informaciją, kurie gali būti nustatyti siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams.

49.

Manau, kad net jeigu Reglamentas 2018/644 nebūtų laikomas teisiniu pagrindu, įpareigojimų teikti informaciją nustatymas netarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams galėtų būti pagrįstas Direktyva 97/67. Niekas neginčija, kad tokias siuntinių pristatymo paslaugas galima laikyti pašto paslaugomis ( 16 ).

50.

Kaip pabrėžta Reglamento 2018/644 13 konstatuojamojoje dalyje, Direktyva 97/67 „nustato bendr[as] pašto paslaugų ir universaliųjų pašto paslaugų teikimo <…> taisykles“. Be to, Direktyvos 2008/6 2 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad Direktyva 97/67 „nustatė pašto sektoriaus reguliavimo sistemą Bendrijos lygiu, apimančią priemones universaliosioms paslaugoms garantuoti“.

51.

Taigi Direktyva 97/67 taikoma visiems pašto paslaugų teikėjams ( 17 ), o ne vien universaliųjų paslaugų teikėjams. Be to, kaip teigia Komisija ( 18 ), pagal Direktyvos 97/67 3 straipsnio 7 dalį prie universaliųjų pašto paslaugų priskiriamos tiek nacionalinės, tiek tarptautinės paslaugos.

52.

Remiantis šia prielaida Direktyvos 97/67 22a straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad pašto paslaugų teikėjai pateiktų, visų pirma NRI, visą reikalingą informaciją, įskaitant finansinę informaciją ir informaciją apie universaliųjų paslaugų teikimą ( 19 ).

53.

Nuoroda į pašto paslaugų teikėjus vėlgi pateikta neišskiriant nacionalinių ir tarptautinių paslaugų. Tokia bendra nuoroda juo labiau reikalinga dėl to, kad, kaip numatyta toje pačioje nuostatoje, NRI turi „<…> užtikrinti, kad būtų laikomasi [Direktyvos 97/67] nuostatų ar vykdomi pagal šią direktyvą priimti sprendimai“.

54.

Kadangi „Direktyvos 97/67 nuostatos“ susijusios su netarptautinių pašto paslaugų teikėjais, logiška, kad apskritai iš jų taip pat galima rinkti informaciją. Tai pabrėžta Direktyvos 2008/6 51 konstatuojamojoje dalyje: „[s]avo užduotims veiksmingai vykdyti nacionalinės reguliavimo institucijos privalo rinkti informaciją iš rinkos dalyvių“.

55.

Be to, kaip Komisija teigė per teismo posėdį, pagal Direktyvą 97/67 nedraudžiama, kad nacionalinės teisės normose, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, NRI būtų suteikta teisė prašyti išsamesnės informacijos, nei nustatyta pačioje direktyvoje (su sąlyga, kad ta informacija proporcinga NRI užduočių vykdymo poreikiams).

56.

Taigi pagal Direktyvą 97/67 bendrus įpareigojimus teikti informaciją galima nustatyti visiems nacionalinių ar tarptautinių pašto paslaugų teikėjams, įskaitant siuntinių pristatymo paslaugų teikėjus.

57.

Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, „kokios yra“ NRI galimybių nustatyti siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams įpareigojimus teikti informaciją „ribos“. Visų pirma, ar teisėta jiems nustatyti „simetriškus įpareigojimus teikti informaciją“, susijusius su tam tikromis sąlygomis ir sutartimis (kurias nurodysiu toliau).

58.

Atsižvelgdamas į savo pasiūlytą atsakymą į pirmuosius du prejudicinius klausimus manau (kaip ir Komisija), kad norint atsakyti į ketvirtąjį klausimą svarbios nuostatos yra Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 ir 5 dalys ir Direktyvos 97/67 22a straipsnis.

59.

Iš šių nuostatų matyti, pirma, kokia informacija turi būti perduota NRI pagal Reglamente 2018/644 ir Direktyvoje 97/67 aiškiai nurodytą įgaliojimą ir, antra, kokios papildomos informacijos NRI gali prašyti siuntinių pristatymo paslaugų teikėjų. Abiejų rūšių informacija prireikus papildoma pagal nacionalinės teisės normas NRI prašoma informacija ( 20 ).

60.

Išnagrinėsiu, pirma, privalomos informacijos ir papildomos informacijos, kurios gali reikalauti NRI, profilius ir, antra, šios analizės poveikį atsakymui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

61.

Informacija, kurią visi paslaugų teikėjai privalo kasmet pateikti NRI, išvardyta Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalyje ( 21 ) ir yra susijusi su penkių kategorijų duomenimis, kuriuos jau nurodžiau ( 22 ).

62.

Direktyvos 97/67 22a straipsnio tekstas yra atviresnis ir jame išsamiai nenurodyta, kokius duomenis privaloma pateikti.

63.

Be to, pagal Direktyvą 97/67 (22 straipsnio 2 dalį) NRI gali užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi pašto sektoriuje, jeigu joms ši užduotis pavesta ( 23 ). Tokiu atveju sektoriaus įmonės privalo perduoti informaciją, kuri paprastai turi būti pateikta už konkurencijos apsaugą atsakingoms institucijoms.

64.

Direktyvoje 97/67 nėra jokių aiškių taisyklių, susijusių su įpareigojimais teikti papildomą informaciją. Kadangi 22a straipsnis, kuriame pabrėžiamas prašomos informacijos proporcingumas, yra plačios apimties, pagal šią teisės normą būtent NRI turi įvertinti, ar jų prašymai pateikti informaciją yra tinkami.

65.

Priešingai, pagal Reglamento 2018/644 4 straipsnio 5 dalį NRI, „[b]e 1 ir 3 dalyse nurodytų informacijos reikalavimų, <…> gali nustatyti papildomus informacijos reikalavimus, su sąlyga, kad jie yra būtini ir proporcingi“.

66.

Tuos reikalavimus reikia papildyti informacija, kurios NRI gali reikalauti pagal nacionalinės teisės normas.

67.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys:

68.

Pirmoji iš dviejų pateiktų klausimo dalių yra pernelyg plati. Mano nuomone, atsakydamas į taip suformuluotą klausimą Teisingumo Teismas turėtų būtinai nurodyti visų rūšių „ribas“, neatsižvelgdamas į tai, ar jos turi įtakos bylos baigčiai. Tai viršija Teisingumo Teismo kompetenciją pagal SESV 267 straipsnį ( 24 ).

69.

Siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą ir išvengti pernelyg abstrakčių argumentų, daugiausia dėmesio reikėtų skirti informacijai, kurios reikalavo AGCOM ( 25 ). Šio prejudicinio klausimo antroje dalyje nurodyti „simetriški įpareigojimai teikti informaciją“ iš esmės sutampa su įpareigojimais, kuriuos AGCOM nustatė Sprendimo Nr. 94/22/CONS 1 straipsnyje.

70.

Vis dėlto, kaip teismo posėdyje pripažino visos bylos šalys, ne Teisingumo Teismas, o Italijos teismai turi įvertinti, ar šiame sprendime prašoma informacija atitinka įpareigojimams taikomą teisinę tvarką reglamentuojančias nuostatas. Taigi pateiksiu tik savo nuomonę dėl šių įpareigojimų bendros atitikties Sąjungos teisės normoms, kuriomis buvo remiamasi.

71.

AGCOM konkretiems siuntinių pristatymo paslaugų teikėjams, kvalifikuojamiems pagal tam tikrus kriterijus, nustatė įpareigojimus teikti informaciją, susijusius su: a) visuomenei teikiamų paslaugų „ekonominėmis sąlygomis“; b) tam tikrų verslo klientų grupių „ekonominėmis referencinėmis sąlygomis (vidutinėmis kainomis)“ ir c) „galiojančiomis sutartimis, reglamentuojančiomis verslo santykius su sektoriaus įmonėmis, <…> kurios padeda teikti pašto paslaugas“ ( 26 ).

72.

Iš esmės ši reikalaujama informacija galėtų būti teikiama arba vykdant Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą teikti informaciją, arba pagal Direktyvos 97/67 22a straipsnį.

73.

Visų pirma dėl tam tikriems klientams numatytų ekonominių referencinių sąlygų ir galiojančių sutarčių su kitomis sektoriaus įmonėmis ( 27 ) pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės įvertinti, ar reikalavimas pateikti informaciją pagrįstas AGCOM įgaliojimais, susijusiais su konkurencija pašto sektoriuje ( 28 ).

74.

Direktyvos 97/67 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad NRI ne tik užtikrina iš pačios direktyvos kylančių įpareigojimų laikymąsi, bet ir joms „gali būti pavesta užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi pašto sektoriuje“.

75.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar nacionalinės teisės aktuose AGCOM iš tikrųjų pavesta vykdyti konkurencijos apsaugos funkcijas; Amazon šią prielaidą atmeta. Jis turės išsiaiškinti, ar pagal Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 2 straipsnio 4 dalies d punktą, pavedus AGCOM „skatinti konkurenciją pašto rinkose“, ši NRI turi teisę rinkti informaciją, kuri, kaip ir nagrinėjama informacija, gali būti svarbi siekiant suprasti pašto rinkos sąlygas, kaip būtiną sąlygą konkurencijai skatinti. Konkurencija pašto sektoriuje vargu ar gali būti „skatinama“ neturint išsamių žinių apie padėtį šioje rinkoje, o jas gali suteikti tik šios rinkos dalyviai.

76.

AGCOM pareikalavo, kad tie patys siuntinių pristatymo paslaugų teikėjai, kuriems ji buvo nustačiusi įpareigojimus teikti komercinę informaciją, perduotų jai: a) „pranešimą apie darbo sąlygų laikymąsi dėl visų asmenų, dalyvaujančių teikiant paslaugą, ir visais tinklo organizacijos lygmenimis“; b) „standartines sutarčių formas, taikomas įvairių kategorijų darbuotojams visais organizacijos lygmenimis“ ( 29 ).

77.

Atsižvelgdamas į prašomos informacijos profilius, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turi išsiaiškinti, ar ši su darbo santykiais susijusi informacija patenka į Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalies b punkto taikymo sritį ( 30 ).

78.

Paprastai remdamasi tokio pobūdžio informacija NRI gali įvertinti siuntinių pristatymo paslaugas teikiančių įmonių darbuotojų padėtį, taigi ir įvykdyti pareigą suskirstyti jose dirbusių asmenų skaičių pagal Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalies b punktą.

79.

Be to, prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali įvertinti, ar tokiai su darbo santykiais susijusiai informacijai taikomas Direktyvos 97/67 22a straipsnis. Pagal šią direktyvą pašto paslaugų teikėjai privalo pateikti „visą informaciją, <…> reikalingą“ tam, kad būtų galima patikrinti, ar „laikomasi šios direktyvos nuostatų“. Direktyvos 97/67 „nuostat[os]“ visų pirma apima:

80.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal Sprendimo Nr. 94/22/CONS 1 straipsnio skirsnį „Bendrieji įpareigojimai teikti informaciją“ AGCOM reikalauta informacija galėjo būti pagrįsta tiek Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 ir 5 dalimis, tiek Direktyvos 97/67 22a straipsniu.

81.

Kadangi Sprendimo Nr. 94/22/CONS 2 straipsnyje nustatyti Amazon skirti „konkretūs įpareigojimai teikti informaciją“ iš tikrųjų yra tik išsamiai patikslintas vienas iš šio sprendimo 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų bendrųjų įpareigojimų, jiems galima taikyti tą patį teisinį pagrindą.

82.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuos, kad ir vieni, ir kiti įpareigojimai patenka į atitinkamų Reglamento 2018/644 ir Direktyvos 97/67 nuostatų taikymo sritį, jis taip pat turės išnagrinėti jų būtinumą ir proporcingumą.

83.

Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija iš esmės apima metinę apyvartą, dirbusių asmenų skaičių, sutvarkytų siuntinių skaičių arba subrangovų pavadinimus. Vykdant NRI suteiktus priežiūros įgaliojimus, reikalavimas pateikti tokius duomenis yra pagrįstas Reglamentu 2018/644. Taigi pats Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į tuos duomenis, atliko būtinumo ir proporcingumo vertinimą, o šios nuostatos teisėtumas nebuvo užginčytas.

84.

Kitaip yra kalbant apie informaciją, nenurodytą Reglamento 2018/644 4 straipsnio 3 dalyje. „Papildomi informacijos reikalavimai“, kuriuos NRI gali nustatyti pagal to reglamento 4 straipsnio 5 dalį, turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju (kai yra užginčyti), siekiant patikrinti, ar jie „būtini ir proporcingi“. Abu kriterijai taip pat nurodyti Direktyvos 97/67 22a straipsnyje: informacija turi būti reikalinga (1 dalis) ir proporcinga NRI vykdomoms užduotims (2 dalis).

85.

Taigi turi būti atliekamas prašymo pateikti informaciją būtinumo ir proporcingumo vertinimas pagal Direktyvos 2008/6 51 konstatuojamosios dalies nuostatas („[r]eikalavimai pateikti informaciją turi būti proporcingi ir nesudaryti įmonėms nepagrįstos naštos“).

86.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtinumo ir proporcingumo kriterijai aptarti itin glaustai, todėl nėra lengva juos nagrinėti. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šiuo klausimu gali būti pateikta tam tikrų gairių.

87.

Nagrinėjama informacija yra būtina ( 32 ), kai jos nežinodamos NRI negali veiksmingai vykdyti joms suteiktų įgaliojimų.

88.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar AGCOM būtina turėti tokią tikslią informaciją, kokios ji reikalauja, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus esu linkęs sutikti, kad iš esmės veiksmingas NRI pavestų funkcijų vykdymas pašto sektoriuje gali priklausyti nuo jos žinių, todėl:

89.

Įrodžius, kad reikalaujama informacija yra būtina, dar reikia nustatyti, ar ji atitinka proporcingumo kriterijų, atsižvelgiant į jos apimtį ir sudėtingumą. Kaip minėjau, NRI neturėtų teikti informacijos reikalavimų, dėl kurių įmonėms tenka pernelyg didelė našta.

90.

Susipažinus su apeliacinėje instancijoje apskųstais sprendimais matyti, kad pagrindinėje byloje TAR Lazio išsamiai išnagrinėjo nustatytus įpareigojimus pateikti informaciją ir išanalizavo jų proporcingumą. Pareiga nuspręsti, ar pirmosios instancijos teismo vertinimai šiuo klausimu yra teisingi, tenka tik Consiglio di Stato (Valstybės Taryba).

91.

Šiam klausimui ypač daug dėmesio buvo skirta rašytinėse pastabose, kurias pateikė BRT ir Amazon, kaip pavieniai paslaugų teikėjai, ir jų nariams atstovaujantys subjektai (FEDIT ir AICAI).

92.

Visi jie, atkreipdami didesnį ar mažesnį dėmesį, išsamiai ar ne taip išsamiai nurodė, kad ketvirtajame prejudiciniame klausime minimi įpareigojimai teikti informaciją yra nepriimtini įmonėms, vertinant organizaciniu, personalo ir ekonominiu požiūriu. Italijos vyriausybė tvirtino priešingai.

93.

Laikausi nuomonės (ji iš esmės sutampa su Komisijos nuomone ( 33 )), kad Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo šiais klausimais; pareiga juos vertinti tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Tam pritarė visos teismo posėdyje dalyvavusios šalys, įskaitant Italijos vyriausybę.

94.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į prašomos informacijos apimtį ir išsamumo lygį, nagrinėjamų įpareigojimų laikymasis yra ne pernelyg didelė našta ir atitinkamos įmonės gali ją prisiimti, arba nustatyti, ar norimo tikslo galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis ( 34 ).

95.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus: