GENERALINIO ADVOKATO

RIMVYDO NORKAUS IŠVADA,

pateikta 2025 m. birželio 12 d. ( 1 )

Sujungtos bylos C‑296/24–C‑307/24 (Jouxy) ( i )

SM,

PX (C‑296/24)

CY (C‑297/24)

LK,

MF (C‑298/24)

OP,

TD (C‑299/24)

MY,

IX (C‑300/24)

AH,

CJ (C‑301/24)

AE (C‑302/24)

BF,

CG (C‑303/24)

LH (C‑304/24)

TB,

MV (C‑305/24)

KN,

PE (C‑306/24)

NB (C‑307/24)

prieš

Caisse pour l’avenir des enfants

(Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 45 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 67 straipsnis – Laisvas darbuotojų judėjimas – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos – Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 – 7 straipsnio 2 dalis – Šeimos išmoka – Neskyrimas darbuotojo nerezidento sutuoktinio ar partnerio vaikui – Skirtingas požiūris į vaikus rezidentus ir vaikus nerezidentus – Sąvoka„šeimos narys“ – Sąvoka, susijusi su „išlaikymo teikimu“ vaikui – Vertinimo kriterijai – Prezumpcija, grindžiama darbuotojo ir vaiko bendra gyvenamąja vieta“

I. Įvadas

1.

Kasatoriai pagrindinėse bylose gyvena, nelygu atvejis, Belgijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau dirba Liuksemburge. Taigi jiems taikomi Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktai. Reikšmingų šių teisės aktų nuostatų turinys yra žinomas Teisingumo Teismui – jis, gavęs, be kita ko, Conseil supérieur de la sécurité sociale (Aukštesnioji socialinės apsaugos taryba, Liuksemburgas) prašymus priimti prejudicinį sprendimą ( 2 ), turėjo progą jį išdėstyti, nurodydamas teisinį pagrindą Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas) ( 3 ), susijusiame su ta pačia šeimos išmoka, kaip nagrinėjama šiose sujungtose bylose.

2.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir vėl susiję su Liuksemburgo įstatymo nuostatomis, kuriose numatyta, kad pasienio darbuotojas nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. gali gauti šeimos išmoką tik už vaikus, patenkančius į šiose nuostatose apibrėžtą sąvoką „šeimos narys“, t. y. santuokoje gimusius vaikus, nesantuokinius vaikus ir įvaikius.

3.

Šiuos prašymus Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) pateikė nagrinėdamas 12 ginčų tarp įvairių pasienio darbuotojų ir Caisse pour l’avenir des enfants (Vaikų ateities kasa, toliau – CAE) dėl pastarosios atsisakymo skirti šiems darbuotojams šeimos išmoką už sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiką, motyvuojant tuo, kad tie vaikai neturėjo jokio giminystės ryšio su atitinkamais pasienio darbuotojais, todėl neturėjo Liuksemburgo teisės aktuose apibrėžto „šeimos nario“ statuso.

4.

Šiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti žodžių junginį „teikti išlaikymą vaikui“, o ši sąvoka buvo suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su SESV 45 straipsnio, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ( 4 ) 1 straipsnio i punkto ir 67 straipsnio bei Reglamento (ES) Nr. 492/2011 ( 5 ) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

II. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

5.

Be SESV 45 straipsnio, šioje byloje svarbūs Direktyvos 2004/38 ( 6 ) 2 straipsnis, Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio i punktas, 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis, 67 straipsnis ir 68 straipsnio 1 dalies b punktas, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, 36 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2014/54 ( 7 ) 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalies c punktas ir 2 dalis.

B.   Liuksemburgo teisė

6.

Bylai reikšmingos nuostatos yra Code de la sécurité sociale (Socialinės apsaugos kodeksas) ( 8 ) 269 ir 270 straipsniai.

7.

Šio kodekso 269 straipsnio „Skyrimo sąlygos“ 1 dalyje nustatyta:

„Nustatoma vaikų ateities išmoka, toliau vadinama „šeimos išmoka“.

Teisę gauti šeimos išmoką turi šie asmenys:

a)

kiekvienas Liuksemburge faktiškai nuolat gyvenantis ir teisėtą nuolatinę gyvenamąją vietą jame turintis vaikas;

b)

kiekvieno asmens, kuriam taikomi Liuksemburgo teisės aktai ir Sąjungos reglamentai arba kiti Liuksemburgo sudaryti socialinės apsaugos srities dvišaliai arba daugiašaliai susitarimai, kuriuose numatytas šeimos išmokų mokėjimas remiantis darbo vietos šalies teisės aktais, šeimos nariai, apibrėžti 270 straipsnyje. Šeimos nariai turi gyventi šalyje, kuriai taikomi nurodyti reglamentai ar kiti atitinkami teisės aktai.“

8.

Šio kodekso 270 straipsnyje numatyta:

„Taikant 269 straipsnio 1 dalies b punktą, asmens šeimos nariais laikomi ir teisę į šeimos išmoką įgyja šio asmens santuokoje gimę vaikai, ne santuokoje gimę vaikai ir įvaikiai.“

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

9.

Iš dvylikos nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C‑296/24–C‑307/24 matyti, kad remdamasi Code de la sécurité sociale 269 ir 270 straipsniais CAE nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino kasatorių pagrindinėse bylose ( 9 ) šeimos išmokas, gaunamas už jų sutuoktinių ar registruotų partnerių vaikus, motyvuodama tuo, kad tie vaikai, kurie neturėjo giminystės ryšio su kasatoriais, neturėjo „šeimos nario“ statuso, kaip tai suprantama pagal Code de la sécurité sociale 270 straipsnį.

10.

Conseil arbitral de la sécurité sociale (Socialinės apsaugos arbitražo taryba, Liuksemburgas) patenkino kasatorių ieškinį dėl nagrinėjamos šeimos išmokos mokėjimo atkūrimo. Vis dėlto Conseil supérieur de la sécurité sociale (Aukštesnioji socialinės apsaugos taryba, Liuksemburgas) patvirtino CAE sprendimą panaikinti kasatorių teisę į šią išmoką, jį pakeitęs.

11.

Kasatoriai pateikė kasacinius skundus Cour de cassation (Kasacinis Teismas), be kita ko, teigdami, kad toks sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei ir, konkrečiai kalbant, kad jis grindžiamas siauru sąvokos, susijusios su „išlaikymo teikimu“ pasienio darbuotojo nebiologiniam vaikui, aiškinimu, prieštaraujančiu jurisprudencijai, suformuotai, be kita ko, Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants.

12.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tame sprendime Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio i punktą ir 67 straipsnį, siejamus su Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktu, pasienio darbuotojo teisę gauti nagrinėjamą šeimos išmoką už savo sutuoktinės vaiką, su kuriuo neturėjo giminystės ryšio, susiejo su įrodymu, kad jis atitinka išlaikymo teikimo šiam vaikui sąlygą.

13.

Dėl Teisingumo Teismo pateikiamo šios sąvokos aiškinimo raidos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad sąvoką, susijusią su „išlaikymo teikimu“, Teisingumo Teismas pirmiausia vartojo sprendimuose Bernini ( 10 ), Meeusen ( 11 ), Komisija / Nyderlandai ( 12 ) ir Giersch ir kt. ( 13 ), patvirtindamas, kad pasienio darbuotojui gali būti mokama valstybės išmoka kaip socialinė lengvata, t. y. finansinė pagalba jo paties vaiko aukštojo mokslo studijoms, kai jis toliau teikia išlaikymą šiam vaikui.

14.

Minėtas teismas dar nurodo Sprendimą Depesme ir kt. ( 14 ), kuriame Teisingumo Teismas ir vėl nagrinėdamas socialinę lengvatą, kurią sudaro finansinė pagalba aukštojo mokslo studijoms, bet skirta vaikui, neturinčiam giminystės ryšio su pasienio darbuotoju, patikslino šios sąvokos taikymo sritį.

15.

Galiausiai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neseniai priimtame Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants ( 15 ) Teisingumo Teismas vartojo minėtą sąvoką, siekdamas nustatyti, ar pasienio darbuotojas gali pasinaudoti socialine lengvata, kurią sudaro šeimos išmokos mokėjimas už vaiką, su kuriuo jis neturi giminystės ryšio. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, jog sąlygą, kad pasienio darbuotojas teiktų išlaikymą vaikui, lemia faktinė situacija, kurią, remdamasi suinteresuotojo asmens pateiktais įrodymais, turi įvertinti administracija, o prireikus ir nacionaliniai teismai, ir jiems nebūtina nustatyti tokio prisidėjimo prie išlaikymo priežasčių ar tiksliai apskaičiuoti jo dydžio.

16.

Tuo remdamasis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ta pati sąvoka sietina su faktine situacija, ji patenka į Teisingumo Teismo kontrolės sritį. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimu Depesme ir kt. ( 16 ), mano, kad, kai kalbama apie teisės aktus, susijusius su socialinių lengvatų gavimu, tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia taikyti ir aiškinti vienodai.

17.

Būtent šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) 2024 m. balandžio 25 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. balandžio 26 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie kiekvienoje iš sujungtų bylų C‑296/24–C‑307/24 suformuluoti vienodai:

„1.

a)

Ar vaiko „išlaikymo“ sąlyga, kuria grindžiamas „šeimos nario“ statusas, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisės nuostatas, apibrėžta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir pasienio darbuotojo socialinės lengvatos, susijusios su jo darbu pagal darbo sutartį valstybėje narėje, gavimo už jo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiką, su kuriuo jis neturi giminystės ryšio, aiškinama atskirai arba kartu su plataus nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, aiškinimo principu, turi būti laikoma įvykdyta, taigi suteikianti teisę gauti socialinę lengvatą:

–

vien dėl pasienio darbuotojo ir vieno iš vaiko tėvų santuokos ar registruotos partnerystės,

–

vien dėl pasienio darbuotojo ir vaiko bendros registruotos gyvenamosios vietos ar gyvenamosios vietos,

–

vien dėl to, kad pasienio darbuotojo suteikiamas išlaikymas apima bet kokias vaikui naudingas išlaidas, net jeigu:

–

išlaikymas apima ne tik pagrindinius ar maisto poreikius,

–

išlaikymas suteikiamas trečiajam asmeniui ir yra tik netiesiogiai naudingas vaikui,

–

išlaikymas suteikiamas ne išimtiniam ar konkrečiam vaiko interesui patenkinti, bet yra naudingas visam namų ūkiui,

–

išlaikymas suteikiamas tik retkarčiais,

–

išlaikymas yra mažesnis už vaiko tėvų teikiamą išlaikymą,

–

išlaikymas apima tik nereikšmingą vaiko poreikių dalį,

–

vien dėl to, kad išlaidos dengiamos iš bendros pasienio darbuotojo ir jo sutuoktinio ar registruoto partnerio – vieno iš vaiko tėvų – sąskaitos, neatsižvelgiant į joje esančių lėšų kilmę,

–

vien dėl to, kad vaikas yra jaunesnis nei 21 metų amžiaus?

b)

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar „išlaikymo“ sąlyga turi būti laikoma įvykdyta, taigi ir kaip suteikianti teisę gauti socialinę lengvatą, kai nustatomos dvi ar daugiau iš šių aplinkybių?

2.

Ar vaiko „išlaikymo“ sąlyga, iš kurios kildinamas „šeimos nario“ statusas, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisės nuostatas, nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir pasienio darbuotojo socialinės lengvatos, susijusios su jo darbu už atlygį valstybėje narėje, gavimo už jo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiką, su kuriuo jis neturi giminystės ryšio, aiškinama atskirai arba kartu su nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, plataus aiškinimo principu, turi būti laikoma neįvykdyta, taigi paneigianti teisę gauti socialinę lengvatą:

–

vien dėl to, kad vaiko tėvai turi išlaikymo prievolę, neatsižvelgiant į

–

tai, ar šis išlaikymo reikalavimas nustatomas teismo sprendimu, ar sutartimi,

–

nustatytą šio išlaikymo reikalavimo sumą,

–

tai, ar skolininkas faktiškai dengia šią išlaikymo skolą,

–

tai, ar pasienio darbuotojo prisidėjimas prie išlaikymo užpildo vieno iš vaiko tėvų įsipareigojimų nevykdymo spragą,

–

vien dėl to, kad vaikas periodiškai gyvena pas kitą iš tėvų, nes naudojamasi lankymo ir apgyvendinimo teise, kaitoma gyvenamąja vieta ar kita priemone?“

18.

Rašytines pastabas pateikė kasatoriai pagrindinėse bylose kiekvienoje iš sujungtų bylų, CAE, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė šiose bylose nerengti teismo posėdžio.

IV. Analizė

19.

Savo dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos, mano nuomone, reikėtų nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti sąvokos, susijusios su „išlaikymo teikimu“ vaikui, išaiškinimą, pateiktą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl SESV 45 straipsnio, Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio i punkto ir 67 straipsnio, taip pat Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, būtent Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants.

20.

Šioje išvadoje pirmiausia pateiksiu kelias bendras pastabas dėl teisinių aspektų, dėl kurių prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių (A dalis), tada nagrinėsiu minėtos sąvokos kilmę, raidą (B dalis), o paskui – Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išplėtotą šios sąvokos apimtį (C dalis). Galiausiai siekdamas užtikrinti vienodą minėtos sąvokos taikymą siūlysiu nustatyti prezumpciją, grindžiamą bendra pasienio darbuotojo ir jo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiko gyvenamąja vieta (D dalis).

A.   Bendrosios pastabos dėl teisinių aspektų, dėl kurių prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių

21.

Iš šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad juos pateikęs teismas remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija šioje srityje, visų pirma suformuota Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants. Kaip jau minėjau šios išvados įvade, nagrinėjamos bylos panašios į bylą, kurioje buvo priimtas tas sprendimas ir kuri taip pat buvo susijusi su šeimos išmokų skyrimo sistemos reforma Liuksemburge. Šia 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia reforma buvo iš dalies pakeistas Code de la sécurité sociale, į jo 270 straipsnyje apibrėžtą sąvoką „šeimos narys“ neįtraukiant, be kita ko, sutuoktinio ar partnerio vaikų ( 17 ). Toje byloje Teisingumo Teismas turėjo nustatyti, ar joje nagrinėta šeimos išmoka turėjo būti mokama pasienio darbuotojui už jo sutuoktinės vaiką, su kuriuo jo nesiejo giminystės ryšys ( 18 ).

22.

Šiuo klausimu, kaip pabrėžia pats prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants Teisingumo Teismas pirmiausia paaiškino, kad šeimos išmoka, susijusi su tuo, kad pasienio darbuotojas pagal darbo sutartį dirba valstybėje narėje, yrasocialinė lengvata ( 19 ), kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį ( 20 ). Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio i punktas ir 67 straipsnis, siejami su Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias pasienio darbuotojai gali gauti šeimos išmoką, susijusią su jų darbu pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, tik už savo vaikus, bet ne už sutuoktinio vaikus, su kuriais jų nesieja giminystės ryšys, tačiau kuriems jie teikia išlaikymą, nors visi toje valstybėje narėje gyvenantys vaikai turi teisę gauti šią išmoką ( 21 ).

23.

Kalbant apie šias bylas, man atrodo svarbu patikslinti, kad savo prejudiciniais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekvestionuoja išvadų, kylančių iš Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants, ir jurisprudencijos, kuria Teisingumo Teismas grindė šį sprendimą ( 22 ). Kalbant konkrečiau, iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog šis teismas, regis, neabejoja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose nuostatose įtvirtintas gyvenamąja vieta grindžiamas skirtumas yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės ( 23 ). Kaip tik priešingai, remdamasis tokia prielaida, tas teismas, regis, mano, kad tame sprendime Teisingumo Teismas pasienio darbuotojo teisę gauti šeimos išmoką už jo sutuoktinio ar partnerio vaiką, su kuriuo jo nesieja giminystės ryšys, susiejo su įrodymu, kad jis atitinka išlaikymo teikimo šiam vaikui sąlygą ( 24 ).

24.

Iš tiesų atrodo, jog prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones lemia tai, kad, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir šalių rašytinių pastabų, priėmus Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants CAE daugiau automatiškai nebeatsisako skirti nagrinėjamos šeimos išmokos pasienio darbuotojams nerezidentams už jų sutuoktinių ar registruotų partnerių vaikus. Vis dėlto ji atsisako skirti šią išmoką, remdamasi tame sprendime nurodytos sąvokos „teikti išlaikymą“siauru taikymu. Vadinasi, kadangi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, jo iškeltos abejonės susijusios tik su tuo, kaip reikėtų aiškinti šią sąvoką.

25.

Manau, prieš pateikiant Teisingumo Teismui pasiūlymus dėl prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomų patikslinimų dėl tos pačios sąvokos aiškinimo apimties, aiškumo sumetimais svarbu apžvelgti jos kilmę ir raidą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

B.   Dėl Teisingumo Teismo pateikto sąvokos, susijusios su „išlaikymo teikimu“ vaikui, aiškinimo kilmės ir raidos

26.

Kaip yra žinoma, Teisingumo Teismas pirmą kartą pavartojo žodžių junginį „teikti išlaikymą“ būtent jurisprudencijoje, susijusioje su finansine pagalba darbuotojų migrantų vaikų aukštojo mokslo studijoms. Reikalavimas toliau „išlaikyti“ studentą leido nustatyti būtiną darbuotojo ir vaiko ryšį.

1. Nuo Sprendimo „Bernini“ iki Sprendimo „Depesme ir kt.“: reikalavimas „teikti išlaikymą“ vaikui kaip būtinas darbuotojo ir vaiko tarpusavio ryšys

27.

Nors Teisingumo Teismas jau devintajame dešimtmetyje priėmė sprendimą dėl paramos studentų išlaikymui ir mokslams, tik 1992 m. priėmęs Sprendimą Bernini ( 25 ) jis nustatė reikalavimą, susijusį su būtinybe toliau„išlaikyti“ vaiką, kai jis studijuoja ne priimančiojoje valstybėje narėje. Tame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad darbuotojas migrantas gali remtis Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi ( 26 ), siekdamas gauti priimančiosios valstybės narės teisės aktuose numatytas socialines išmokas vietinių darbuotojų vaikams. Vis dėlto remdamasis Sprendimu Lebon ( 27 ) jis patikslino, kad ši lengvata šiam darbuotojui yra socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, „tik jeigu jis ir toliau išlaiko savo palikuonį“ ( 28 ).

28.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai darbuotojas ir toliau teikia išlaikymą vaikui, šis gali remtis šia nuostata siekdamas gauti studijų finansavimą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos tos valstybės narės darbuotojų vaikams, ir, be kita ko, jam negali būti nustatyta papildomos sąlygos, susijusios su jo gyvenimu atitinkamos valstybės narės teritorijoje ( 29 ).

29.

Vėliau sprendimuose Meeusen ( 30 ), Komisija / Nyderlandai ( 31 ) arba Giersch ir kt. ( 32 ) Teisingumo Teismas priminė, kad darbuotojo migranto išlaikomi šeimos nariai netiesiogiai naudojasi šiam darbuotojui taikomu vienodu požiūriu, todėl tose bylose nagrinėtos išmokos, t. y. aukštojo mokslo stipendijos, minėtam darbuotojui galėjo būti skiriamos tik jeigu jis ir toliau teikė išlaikymą vaikui.

30.

Tuose sprendimuose Teisingumo Teismas neapibrėžia sąvokos, susijusios su „išlaikymo teikimu“ vaikui. Bet tie sprendimai leidžia suprasti šios sąvokos kontekstą. Teisingumo Teismas turėjo nustatyti, ar nagrinėjamų valstybės išmokų, t. y. stipendijų, gavimas darbuotojui migrantui yra socialinė lengvata, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto teigiamam Teisingumo Teismo atsakymui į šį klausimą buvo nustatyta sąlyga, kad „darbuotojas ir toliau išlaiko vaiką“ ( 33 ). Vadinasi, kadangi darbuotojo migranto šeimos nariams netiesiogiai buvo taikomas vienodas požiūris, kuris tokiam darbuotojui taikomas pagal tą nuostatą, ši sąlyga atitiko būtinybę nustatyti vaiko ryšį su minėtu darbuotoju, siekiant išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į vienodo požiūrio į darbuotojus ir socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reikalavimus, atitinkama valstybė narė privalėjo mokėti nagrinėjamą išmoką.

31.

Atsižvelgiant į tokią jurisprudenciją, lemiamas kelias tolesnei šios jurisprudencijos krypties raidai buvo nutiestas Sprendime Depesme ir kt. ( 34 ). Bylose, kuriose priimtas tas sprendimas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darydamas nuorodą į Sprendimą Giersch ir kt., pirmiausia siekė išsiaiškinti, ar sąvoka „pasienio darbuotojo vaikas“ apima šio darbuotojo sutuoktinio arba pagal nacionalinę teisę pripažinto partnerio vaikus. Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte ( 35 ) numatyta sąvoka „šeimos narys“, konstatavo, kad „pasienio darbuotojo vaikas, galintis netiesiogiai naudotis Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje nurodytomis socialinėmis lengvatomis, kaip antai valstybės narės teikiamu darbuotojų, vykdančių ar vykdžiusių veiklą šioje valstybėje narėje, vaikų studijų finansavimu“, yra ne tik vaikas, kurį su šiuo darbuotoju sieja giminystės ryšys, bet ir šio darbuotojo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikas, kai tas darbuotojas teikia išlaikymą šiam vaikui ( 36 ).

32.

Tose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat iš esmės siekė išsiaiškinti, kokią įtaką pasienio darbuotojo sutuoktinio vaiko teisei gauti tokią finansinę pagalbą studijoms, kokia nagrinėta tose bylose, turi šio pasienio darbuotojo įnašo dydis prisidedant prie šio vaiko išlaikymo ( 37 ). Siekdamas išsklaidyti šias abejones, Teisingumo Teismas paaiškino, kad pasienio darbuotojo išlaikomo jo šeimos nario statusą lemia faktinė situacija. Teisingumo Teismas toliau argumentavo, pirma, patikslindamas, kad tai yra šeimos narys, kurį darbuotojas išlaiko, ir nebūtina nustatyti šio išlaikymo priežasčių ir kelti klausimo, ar suinteresuotasis asmuo gali patenkinti savo poreikius dirbdamas. Antra, Teisingumo Teismas, remdamasis Sprendimu Lebon ( 38 ), konstatavo, kad toks išaiškinimas būtinas remiantis principu, kad nuostatos, kuriose įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas – vienas iš esminių dalykų Sąjungoje – turi būti aiškinamos plačiai ( 39 ).

33.

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad dėl pasienio darbuotojo išlaikomo jo šeimos nario statuso Teisingumo Teismas nusprendė, ir tai reikėtų pabrėžti, kad šį statusą, jeigu jis susijęs su šio darbuotojo sutuoktinio ar pripažinto partnerio vaiku, lemia objektyvios aplinkybės, kaip antai šio darbuotojo ir studento bendra gyvenamoji vieta ( 40 ). Taigi Teisingumo Teismas konstatavo, kad pastarąją sąlygą lemia faktinė situacija, kurią turi įvertinti administracija ir prireikus nacionaliniai teismai, ir jiems nebūtina nustatyti prisidėjimo prie išlaikymo priežasčių, nei tiksliai apskaičiuoti jo dydžio ( 41 ).

34.

Pažymėtina, kad, nors Teisingumo Teismas nepateikė tikslios ginčijamos sąvokos apibrėžties, jis Sprendimo Depesme ir kt. ( 42 ) 58, 60 ir 64 punktuose nurodė aspektus, leidžiančius nustatyti jos ribas; grįšiu prie jų, nagrinėdamas šios sąvokos taikymo sritį ( 43 ).

2. Sprendimas „Caisse pour l’avenir des enfants“: sąvokos „šeimos narys“ savitumas Sąjungos teisėje

35.

Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants, kurio rezoliucinę dalį jau priminiau šioje išvadoje ( 44 ), Teisingumo Teismas šeimos išmokoms už pasienio darbuotojų vaikus pritaikė pirmesniuose šios išvados punktuose nurodytą jurisprudenciją ( 45 ). Skirtingai nei bylose, kuriose buvo suformuota jurisprudencija, ta byla buvo susijusi su vaiku, kuris bylai reikšmingų faktinių aplinkybių klostymosi laikotarpiu buvo nepilnametis ( 46 ). Atsižvelgdamas į tai, Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants Teisingumo Teismas ir toliau vartojo platesnę sąvoką„teikti išlaikymą“, nes tokia sąvoka buvo suformuota jo pirma nurodytoje jurisprudencijoje, susijusioje su aukštojo mokslo stipendijomis, ir ji apima jaunesnius nei 21 m. vaikus, nepaisant to, kad, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad vaikai bet kuriuo atveju laikomi „išlaikytiniais“ iki 21 metų, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto c papunkčio ( 47 ). Dar grįšiu prie šio aspekto, kuris man atrodo svarbus šiose bylose ( 48 ).

36.

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su šia sąvoka, Teisingumo Teismas, remdamasis, be kita ko, Sprendimu Depesme ir kt., ją naudojo kaip esminį kriterijų, siekdamas nustatyti, ar atitinkama nacionalinė institucija privalėjo mokėti nagrinėjamą šeimos išmoką pasienio darbuotojui už jo sutuoktinio vaiką, su kuriuo šio darbuotojo nesiejo giminystės ryšys. Taigi, remdamasis to sprendimo 64 punktu, Teisingumo Teismas nurodė, kad reikalavimas, kad pasienio darbuotojas išlaikytų šį vaiką, kyla iš faktinės situacijos, kurią remdamasi suinteresuotojo asmens pateiktais įrodymais turi įvertinti administracija, o prireikus ir nacionaliniai teismai, ir jiems nebūtina nustatyti nei prisidėjimo prie išlaikymo priežasčių, nei tiksliai apskaičiuoti jo dydžio ( 49 ).

C.   Dėl sąvokos, susijusios su „išlaikymo teikimu“, apimties: vienodo taikymo svarba

37.

Reikėtų konstatuoti, kad žodžių junginys „teikti išlaikymą vaikui“ yra sąvoka, vartojama kaip bendrasis vardiklis visoje jurisprudencijoje, susijusioje, pirma, su finansine pagalba darbuotojų migrantų ir pasienio darbuotojų vaikų studijoms aukštojoje mokykloje ir, antra, šeimos išmokomis už šių pasienio darbuotojų vaikus ( 50 ). Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje siekė užtikrinti vienodą šios sąvokos aiškinimą, patikslinęs kriterijus, kuriuos naudoja kiekvieną kartą, kai vartoja šią sąvoką, ir kartu remiasi principu, pagal kurį nuostatos, kuriose įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas – vienas iš esminių dalykų Sąjungoje, turi būti aiškinamos plačiai ( 51 ).

1. Dėl poveikio, kurį šioms byloms turėtų turėti kriterijai, kylantys iš jurisprudencijos aiškinant nagrinėjamą sąvoką

38.

Iš jurisprudencijos galima nustatyti kelis esminius sąvokos „teikti išlaikymą vaikui“ aiškinimo kriterijus.

39.

Pirma, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad vaikai bet kuriuo atveju laikomi išlaikytiniais iki 21 metų, kaip, be kita ko, matyti iš Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto c papunkčio ( 52 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pasienio darbuotojo sutuoktinio ar pripažinto partnerio vaiko, kurį šis darbuotojas išlaiko, kaip šeimos nario statusą gali objektyviai lemti tai, kad šis darbuotojas ir šis vaikas turi bendrą gyvenamąją vietą ( 53 ).

40.

Antra, nors Teisingumo Teismas patikslino, jog reikalavimas, kad pasienio darbuotojas išlaikytų vaiką, kyla iš faktinės situacijos, o tai, remdamiesi suinteresuotojo asmens pateiktais įrodymais, turi įvertinti administracija ir prireikus nacionaliniai teismai, jis taip pat ne kartą pabrėžė, kad atlikdami šį vertinimą jie neprivalo nustatyti tokio prisidėjimo prie išlaikymo priežasčių ar tiksliai apskaičiuoti jo dydžio ( 54 ).

41.

Šiuo atveju man atrodo beveik neabejotina: kadangi nacionalinė administracija siaurai taikė ginčijamą sąvoką, kaip apibūdino prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir dėl to buvo atsisakyta skirti nagrinėjamas šeimos išmokas, nebuvo atsižvelgta į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus aiškinimo kriterijus. Taigi toks siauras minėtos sąvokos taikymas lėmė vienodo požiūrio į pasienio darbuotojus pažeidimą, o tai nesuderinama nei su SESV 45 straipsniu, nei su Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi, ir taip pažeidžiamas Teisingumo Teismo nustatytas šių nuostatų plataus aiškinimo principas ( 55 ).

42.

Antra, nors minėta sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į faktinę situaciją, kurią turi įvertinti administracija ir prireikus nacionaliniai teismai, reikėtų pažymėti, kad vertinimo kriterijų neaiškumas, viena vertus, gali sukelti abejonių, nesuderinamų su teisinio saugumo principu, nes dėl tokios vertinimo kriterijų aiškumo stokos potencialiems naudos gavėjams būtų sunkiau suprasti savo teisių apimtį. Kita vertus, atitinkamiems darbuotojams išlieka neaišku, kokias galimybes jie turi remtis SESV 45 straipsniu, įgyvendintu Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi, kai jiems privalomai taikomi darbo vietos valstybės narės teisės aktai ( 56 ).

43.

Trečia, reikėtų pažymėti, kad, nepaisant Teisingumo Teismo jau paskelbtų sprendimų, CAE ir toliau kyla sunkumų apibrėžiant, ką apima ta pati sąvoka, kaip Teisingumo Teismas vartoja ją savo jurisprudencijoje.

44.

Taigi manau, kad, siekiant patikslinti šią jurisprudencijos kryptį, svarbu glaustai išnagrinėti, iš kur kyla tie sunkumai.

2. Dėl sunkumų, kurių kyla nacionalinės valdžios institucijoms suvokiant nagrinėjamos sąvokos apimtį

45.

Reikėtų pažymėti, kad, nepaisant to, jog Teisingumo Teismas jau yra pateikęs paaiškinimų administracijoms ir prireikus nacionaliniams teismams, akivaizdu, kad jurisprudencija išlieka tam tikru mastu kazuistinė, kai reikia suteikti konkrečią reikšmę sąvokai, susijusiai su „išlaikymo teikimo“ vaikui faktu apskritai ir konkrečiai esant tokioms „suvestinėms“ šeimoms, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose ( 57 ). Kaip rodo dvylika prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų prašymų, administracijoms, kaip šiuo atveju CAE, nėra lengva suvokti šios sąvokos taikymo sritį, kai reikia nustatyti, ar konkrečiu atveju darbuotojas teikia išlaikymą savo sutuoktinio arba registruoto partnerio vaikui.

46.

Konkrečiau kalbant, reikėtų paminėti, kad šiose bylose vienas iš tokių sunkumų pavyzdžių yra tas, kad, kaip teigia CAE, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes, kaip antai kartu gyventą laiką, santykių kokybę, tiesioginį vaiko išlaikymą, teisinės ar faktinės ir nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą, globos sąlygas arba biologinių tėvų ar įtėvių investicijas.

47.

Šiuo klausimu turiu pripažinti, kad man sunku įžvelgti, kaip šiuose kriterijuose atsispindi Teisingumo Teismo išaiškinimai dėl minėtos sąvokos apimties ( 58 ). Taip yra, be kita ko, kalbant apie nacionalinės administracijos teiginį, kad iš Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants 52 punkto matyti, jog aplinkybė, kad vienas iš biologinių tėvų moka vaikui išlaikymo išmoką, gali turėti įtakos minėtai sąvokai.

48.

Nepritariu tokiam požiūriui.

49.

Žinoma, minėto sprendimo 52 punkto turinys yra svarbus aspektas siekiant suprasti tos pačios sąvokos apimtį, tačiau CAE pateiktam aiškinimui negalima pritarti. Tame pačiame sprendime nurodyta, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vaiko biologinis tėvas nemokėjo išlaikymo išmokų jo motinai. Teisingumo Teismas pažymėjo šią faktinę aplinkybę, kad padėtų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikti vertinimą (su sąlyga, kad jis patikrins reikalingus aspektus), ir padarė išvadą, kad pasienio darbuotojas, kuris buvo šio vaiko motinos sutuoktinis, teikė išlaikymą šiam vaikui. Taigi šios Teisingumo Teismo išvados negali būti laikomos, viena vertus, tokiomis, kad reikalaujama įrodyti, jog vienam iš biologinių tėvų ar vienam iš įtėvių nustatytos pareigos mokėti išlaikymo išmokas buvimas yra reikšmingas kriterijus vertinant faktines aplinkybes, leidžiančias nustatyti, ar sutuoktinio arba registruoto partnerio vaikas yra išlaikomas pasienio darbuotojo. Kita vertus, minėtos išvados taip pat negali būti laikomos kriterijumi, leidžiančiu atmesti galimybę, kad šis darbuotojas teikė išlaikymą tam pačiam vaikui. Taigi Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants 52 punktas neturi būti suprantamas kaip nurodantis, kad ginčijama sąvoka turi būti aiškinama siaurai ( 59 ).

50.

Šiuo klausimu primenu, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad išlaikomo šeimos nario statusas taip pat nereiškia teisės į išlaikymą. Jis yra patikslinęs, kad jeigu taip būtų, šeimos susijungimas priklausytų nuo nacionalinės teisės aktų, kurie įvairiose valstybėse narėse skiriasi, ir dėl to Sąjungos teisė būtų taikoma nevienodai ( 60 ). Be to, reikėtų dar kartą pažymėti, jog Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad, siekiant įvertinti, ar pasienio darbuotojas „teikia išlaikymą“ vaikui, administracijai ir nacionaliniams teismams nebūtina nei nustatyti šio prisidėjimo prie vaiko išlaikymo priežasčių, nei tiksliai apskaičiuoti jo dydžio ( 61 ).

51.

Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad ši sąvoka visose valstybėse narėse turi būti aiškinama nuosekliai. Taigi, atsižvelgiant į šios sąvokos kilmę ir raidą jurisprudencijoje, taip pat siekiant užtikrinti vienodą jos taikymą, reikėtų nustatyti, ar, remiantis iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančiu objektyviu sąsajos kriterijumi, gali būti taikoma paprasta prezumpcija ir taip prisidedama prie teisinio saugumo principo laikymosi.

52.

Taigi išnagrinėsiu tokios prezumpcijos svarbą šiose bylose.

D.   Dėl prezumpcijos, susijusios su „išlaikymo teikimo“ vaikui sąvokos apimtimi

1. Įžanginės pastabos dėl paprastos prezumpcijos, pagrįstos objektyviu sąsajos kriterijumi, kilmės

53.

Sprendime Depesme ir kt. Teisingumo Teismas apibrėžė prezumpcijos, susijusios su „išlaikymo teikimo“ vaikui sąvokos apimtimi, ribas.

54.

Pirma, iš šios jurisprudencijos matyti, kad tokią sąvoką būtina aiškinti plačiai. Taigi Teisingumo Teismas priminė, kad vertindamos, ar konkrečiu atveju pasienio darbuotojas teikia išlaikymą savo sutuoktinio arba registruoto partnerio vaikui, administracijos ir prireikus nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į principą, pagal kurį nuostatos, kuriose įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas – vienas iš esminių dalykų Sąjungoje, turi būti aiškinamos plačiai ( 62 ).

55.

Antra, vertinant šią sąvoką reikia atsižvelgti į Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkte pateiktą šeimos nario apibrėžtį. Pagal minėtą jurisprudenciją sąvoka pasienio darbuotojo „šeimos narys“, kuriam netiesiogiai gali būti taikomas Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, atitinka sąvoką „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto c papunktį, apimančią sutuoktinį arba partnerį, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, ir piliečio ir sutuoktinio arba partnerio tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus arba kuriems jis teikia išlaikymą ( 63 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad vaikai bet kuriuo atveju laikomi išlaikytiniais iki 21 metų, kaip, be kita ko, matyti iš Direktyvos 2004/38 ( 64 ).

56.

Galiausiai, trečia, iš tos pačios jurisprudencijos matyti, kad, viena vertus, pasienio darbuotojo sutuoktinio ar pripažinto partnerio vaiko, kuriam šis darbuotojas „teikia išlaikymą“, šeimos nario statusą gali objektyviai lemti tai, kad šis darbuotojas ir vaikas turi bendrą gyvenamąją vietą ( 65 ), ir, kita vertus, siekiant įvertinti, ar pasienio darbuotojas teikia išlaikymą šiam vaikui, nebūtina nei nustatyti pasienio darbuotojo prisidėjimo prie vaiko išlaikymo priežasčių, nei tiksliai apskaičiuoti jo dydžio ( 66 ).

2. Dėl paprastos prezumpcijos, pagrįstos bendra darbuotojo ir atitinkamo vaiko gyvenamąja vieta

57.

Atsižvelgiant į tuos tris aspektus, man atrodo visiškai tikslinga, šiose bylose mutatis mutandis taikant Sprendimą Depesme ir kt., apsvarstyti paprastos prezumpcijos, grindžiamos pasienio darbuotojo ir sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiko bendros gyvenamosios vietos buvimu, egzistavimą. Kaip pabrėžia Komisija, būtent stabilumo aspektai atskleidžia esant bendrą šeimą, galinčią įrodyti, kad pasienio darbuotojas teikia išlaikymą savo sutuoktinio arba registruoto partnerio vaikui, gyvenančiam kartu po vienu stogu. Kitaip tariant, daroma pagrįsta prielaida, kad šis vaikas netiesiogiai gauna nagrinėjamas šeimos išmokas, nes gyvena bendruose namuose, taigi gyvena bendroje šeimoje kartu su šiuo darbuotoju. Šios bendros gyvenamosios vietos pakanka, kad būtų suteikta teisė į šeimos išmokas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos vaikams, kuriuos su darbuotoju sieja giminystės ryšys, arba vaikams, kurių padėtis panaši į darbo vietos valstybėje narėje gyvenančius vaikus ( 67 ).

58.

Atsižvelgiant į tai ir į kasdienę „suvestinių“ šeimų realybę, man atrodo svarbu įtraukti tris papildomus aspektus.

59.

Pirma, ši prezumpcija turėtų apimti tiek visą bendrą ( 68 ), tiek dalinę bendrą ( 69 ) pasienio darbuotojo ir sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiko gyvenamąją vietą.

60.

Antra, minėta prezumpcija turi būti taikoma ne tik nepilnamečiams vaikams, bet ir jaunesniems nei 21 metų pilnamečiams jauniems asmenims, neturintiems savo pajamų, gyvenantiems pasienio darbuotojo namų ūkyje ir likusiais aspektais atitinkantiems darbo vietos valstybės narės teisės aktuose, šiuo atveju Liuksemburgo teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas nagrinėjamos šeimos išmokos skyrimas, numatytus kriterijus ( 70 ). Nepasitelkus tokio aiškinimo, tokiais atvejais kiltų didelis teisinis nesaugumas.

61.

Galiausiai, trečia, jeigu, nepaisant to, kad pasienio darbuotojas ir jo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikas gyvena bendroje gyvenamojoje vietoje, šis darbuotojas iš tikrųjų niekaip neprisideda prie išlaidų, susijusių su šio vaiko išlaikymu, valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, administracija turėtų turėti galimybę atsisakyti skirti nagrinėjamą šeimos išmoką ( 71 ).

3. Dėl prezumpcijos, grindžiamos bendra gyvenamąja vieta, suderinamumo su pirmenybės tvarka taikomomis Reglamento Nr. 883/2004 taisyklėmis sutapties atveju

62.

Reikėtų pažymėti, kad prezumpcija, grindžiama bendra gyvenamąja vieta, yra suderinama su Reglamente Nr. 883/2004 numatytomis pirmenybės taisyklėmis sutapties atveju. Iš tiesų pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį Liuksemburge pagal darbo sutartį dirbantys pasienio darbuotojai, kaip antai kasatoriai pagrindinėse bylose, kaip ir jų šeimos, patenka į minėto reglamento taikymo sritį ratione personae ( 72 ). Dėl to, kaip jau yra žinoma, jiems taikoma Liuksemburgo socialinės apsaugos sistema.

63.

Taigi, atsižvelgiant į specifinį šeimos išmokų pobūdį ir galimą teisių į šias išmokas sutaptį dviejose valstybėse narėse, to paties reglamento 68 straipsnyje sutapties atveju numatytos pirmenybės taisyklės, kuriomis siekiama užkirsti kelią išmokų už tą patį vaiką už tuos pačius laikotarpius dubliavimuisi ( 73 ). Pagal Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalį kasatoriams pagrindinėje byloje Liuksemburgo teisės aktai šeimos išmokų srityje taikomi tik skirtumui tarp Liuksemburge mokėtinų šeimos išmokų sumos ir jiems jų gyvenamosios vietos valstybėje mokėtinos šeimos išmokos sumos. Tai yra „diferencinio priedo“ mechanizmas, kai, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 68 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį ( 74 ), mokama „didžiausia vienas kitam prieštaraujančiais teisės aktais numatytų išmokų suma“.

64.

Taigi, kadangi dviejų valstybių narių teisės aktuose išmokos numatytos tuo pačiu pagrindu, bendra sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiko ir pasienio darbuotojo gyvenamoji vieta įrodo pakankamą ryšį tarp šio vaiko ir šio darbuotojo, kad būtų galima manyti, jog nagrinėjamą šeimos išmoką turi mokėti ta valstybė narė, kurioje šis darbuotojas dirba pagal darbo sutartį, šiuo atveju – Liuksemburgas.

65.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad sąvoka, susijusi su „išlaikymo teikimu“ pasienio darbuotojo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikui, Teisingumo Teismo vartojama jurisprudencijoje, siejamoje su SESV 45 straipsnio, Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio i punkto ir 67 straipsnio bei Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, turi būti suprantama taip, kad daroma pagrįsta prielaida, jog šis vaikas netiesiogiai gauna nagrinėjamas išmokas šeimai, jeigu jis gyvena darbuotojo gyvenamojoje vietoje ir gyvena bendroje šeimoje su juo. Tokios bendros gyvenamosios vietos buvimas suteikia teisę į šeimos išmoką, numatytą valstybėje narėje, kurioje minėtas darbuotojas dirba pagal darbo sutartį, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir taikomos vaikams, turintiems giminystės ryšį su juo.

V. Išvada

66.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de Cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) pateiktus prejudicinius klausimus:

sąvoka, susijusi su „išlaikymo teikimu“ pasienio darbuotojo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikui, Teisingumo Teismo vartojama jurisprudencijoje, siejamoje su SESV 45 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 1 straipsnio i punkto ir 67 straipsnio, taip pat 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, turi būti suprantama taip, kad daroma pagrįsta prielaida, jog šis vaikas netiesiogiai gauna nagrinėjamas išmokas šeimai, jeigu jis gyvena darbuotojo bendroje gyvenamojoje vietoje ir gyvena bendroje šeimoje su juo. Tokios bendros gyvenamosios vietos buvimas suteikia teisę į šeimos išmoką, numatytą valstybėje narėje, kurioje minėtas darbuotojas dirba pagal darbo sutartį, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir taikomos vaikams, turintiems giminystės ryšį su juo.

( 1 ) Originalo kalba – prancūzų.

( i ) Šios bylos pavadinimas yra išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.

( 2 ) 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimas.

( 3 ) 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimas (C‑802/18, EU:C:2020:269; toliau – Sprendimas Caisse pour l'avenir des enfants). Dėl kitokių faktinių aplinkybių žr. 2024 m. gegužės 16 d. Sprendimą Hocinx (C‑27/23, EU:C:2024:404; toliau – Sprendimas Hocinx).

( 4 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10).

( 5 ) 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1).

( 6 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47).

( 7 ) 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl priemonių, kad darbuotojai galėtų lengviau naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teisėmis (OL L 128, 2014, p. 8).

( 8 ) Nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. taikoma redakcija, kai įsigaliojo Loi du 23 juillet 2016, portant modification du code de la sécurité sociale et de la loi modifiée du 4 décembre 1967 concernant l’impôt sur le revenu, et abrogeant la loi modifiée du 21 décembre 2007 concernant le boni pour enfant (2016 m. liepos 23 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Code de la sécurité sociale ir iš dalies pakeistas 1967 m. gruodžio 4 d. Pajamų mokesčio įstatymas ir kuriuo panaikinamas iš dalies pakeistas 2007 m. gruodžio 21 d. Įstatymas dėl vaiko išmokos) (Mémorial A 2016, p. 2348) (toliau – Socialinės apsaugos kodeksas).

( 9 ) Bylose C‑296/24 (Jouxy), C‑300/24 (Meyervibert), C‑304/24 (Barloup) ir C‑305/24 (Choinquand) CAE nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino Prancūzijoje gyvenančių ir Liuksemburge dirbančių SM, MY, LH ir TB teisę gauti šeimos išmoką už jų sutuoktinių atitinkamai PX, IX ir MV vaikus iš ankstesnių santuokų. Byloje C‑297/24 (Broslon) CAE panaikino CY, gyvenančio Prancūzijoje ir dirbančio Liuksemburge, teisę gauti šeimos išmoką už jo sutuoktinės vaiką iš ankstesnės santuokos. Byloje C‑301/24 (Pailvier) CAE panaikino AH, gyvenančio Prancūzijoje ir dirbančio Liuksemburge, teisę gauti šeimos išmoką už du jo registruotos partnerės CJ vaikus iš ankstesnių santykių. Bylose C‑303/24 (Vochal) ir C‑306/24 (Gonre) CAE nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino Prancūzijoje gyvenančių ir Liuksemburge dirbančių BF ir KN teisę į šeimos išmoką už iš ankstesnių santykių gimusius jų sutuoktinių atitinkamai CG ir PE vaikus. Byloje C‑299/24 (Hicindt) CAE panaikino Belgijoje gyvenančio ir Liuksemburge dirbančio OP šeimos išmoką, skirtą jo sutuoktinės TD vaikui iš ankstesnės santuokos. Bylose C‑298/24 (Caraneux) ir C‑307/24 (Momeut) CAE nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino LK ir NB, gyvenančių Belgijoje ir dirbančių Liuksemburge, teisę į šeimos išmoką už kiekvieno iš jų sutuoktinės vaiką iš ankstesnės santuokos. Byloje C‑302/24 (Prudnez) CAE nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino AE, gyvenančio Vokietijoje ir dirbančio Liuksemburge, teisę gauti šeimos išmoką už jo sutuoktinės vaiką iš ankstesnės santuokos.

( 10 ) Žr. 1992 m. vasario 26 d. sprendimą (C‑3/90, EU:C:1992:89, 25 ir 29 punktai; toliau – Sprendimas Bernini).

( 11 ) Žr. 1999 m. birželio 8 d. sprendimą (C‑337/97, EU:C:1999:284, 19 punktas).

( 12 ) Žr. 2012 m. birželio 14 d. sprendimą (C‑542/09, EU:C:2012:346, 35 punktas).

( 13 ) Žr. 2013 m. birželio 20 d. sprendimą (C‑20/12, EU:C:2013:411, 39 punktas; toliau – Sprendimas Giersch ir kt.).

( 14 ) Žr. 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą (C‑401/15–C‑403/15, EU:C:2016:955, 58–60 punktai; toliau – Sprendimas Depesme).

( 15 ) To sprendimo 50 ir 51 punktai.

( 16 ) To sprendimo 58 punktas

( 17 ) Reikėtų priminti, kad tokia šeimos išmoka, kaip nurodyta Code de la sécurité sociale 269 straipsnio 1 dalies a punkte, patenka į Sąjungos teisės materialinę taikymo sritį ir kaip išmoka šeimai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, ir kaip socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad išmokai tuo pat metu gali būti taikomas ir Reglamentas Nr. 883/2004, ir Reglamentas Nr. 492/2011. Šiuo klausimu žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (42–46 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Dėl Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkto ir 67 straipsnio, taip pat Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies taikytinumo tokioms faktinėms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (33–47 ir 65–69 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Dėl šių reglamentų tarpusavio ryšio taip pat žr. generalinio advokato J. Richard de la Tour išvadą byloje Komisija / Austrija (Šeimos išmokų indeksavimas) (C‑328/20, EU:C:2022:45, 127 punktas). Žr., be kita ko, Fuchs, M. ir Cornelissen, R. (red.), ES Social Security Law – A Commentary on ES Regulations 883/2004 and 987/2009, C. H. Beck-Hart-Nomos, 2015, p. 28, 21 punktas, ir Morsa, M., Sécurité sociale, libre circulation et citoyenneté européennes, 2012, Anthemis, p. 344 ir paskesni.

( 18 ) Primintina, jog Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio f punkte nustatyta, kad „pasienio darbuotojas“ – bet kuris darbuotojas, kuris dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai vienos valstybės narės teritorijoje ir gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, į kurią paprastai grįžta kasdien arba bent kartą per savaitę“. Šio reglamento 1 straipsnio z punkte numatyta, kad sąvoka „išmoka šeimai [šeimos išmoka]“ apima visas išmokas natūra arba pinigais, skirtas padengti šeimos išlaidoms, neįskaitant išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų. Pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalį jis „taikomas valstybės narės piliečiams <…>, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims“. Taigi pagal šią nuostatą darbuotojai, kaip antai kasatoriai pagrindinėje byloje, patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį ratione personae.

( 19 ) Dėl sąvokos „socialinė lengvata“ žr., be kita ko, 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimą Even ir ONPTS (207/78, EU:C:1979:144, 22 punktas); 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Martínez Sala (C‑85/96, EU:C:1998:217, 25 punktas) ir 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Generálny riaditeľ Sociálnej poisťovne Bratislava ir kt. (C‑447/18, EU:C:2019:1098, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 20 ) Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants (32 punktas ir rezoliucinės dalies 1 punktas). Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį „darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės“. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai“. Dėl šios nuostatos žr. sprendimus Caisse pour l’avenir des enfants (26 punktas) ir Hocinx (26 punktas).

( 21 ) Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants (71 punktas ir rezoliucinės dalies 2 punktas). Gerai žinoma, kad SESV 45 straipsniu užtikrinama darbuotojų judėjimo Sąjungoje laisvė yra vienas iš Sąjungos pagrindų. Visų pirma to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog darbuotojų judėjimo Sąjungoje laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants 70 punkte pabrėžė, kad Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis „yra konkreti SESV 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vienodo požiūrio taisyklės išraiška specifinėje socialinių lengvatų srityje ir turi būti aiškinama taip pat kaip ir ši nuostata“. Taip pat žr. Sprendimą Depesme ir kt. (35 punktas) ir 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Generálny riaditeľ Sociálnej poisťovne Bratislava ir kt. (C‑447/18, EU:C:2019:1098, 39 punktas).

( 22 ) Žr., be kita ko, Sprendimą Depesme ir kt. ir jame nurodytą jurisprudenciją.

( 23 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (54–64 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Konkrečiai dėl Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas to sprendimo 56 punkte priminė, kad toks gyvenamąja vieta grindžiamas skirtumas, dėl kurio grėsmė atsidurti blogesnėje padėtyje pirmiausia kyla kitų valstybių narių piliečiams, nes nerezidentai dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės, yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kuri galima tik tada, jei yra objektyviai pateisinama. Taip pat žr. Sprendimą Giersch ir kt. (44 punktas); 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Bragança Linares Verruga ir kt. (C‑238/15, EU:C:2016:949, 43 punktas) ir 2019 m. liepos 10 d. Sprendimą Aubriet (C‑410/18, EU:C:2019:582, 28 punktas).

( 24 ) Žr. šios išvados 12 punktą.

( 25 ) Dėl paramos universitetinėms studijoms profesiniais tikslais asmenims, vykdžiusiems profesinę veiklą, žr. 1988 m. birželio 21 d. Sprendimą Lair (39/86, EU:C:1988:322, 21–24 punktai). Dėl paramos viduriniojo lygmens studijoms ir po vidurinės mokyklos aukštojoje techninėje mokykloje žr. 1989 m. kovo 15 d. Sprendimą Echternach ir Moritz (389/87 ir 390/87, EU:C:1989:130, 31–36 punktai).

( 26 ) 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 1). Primintina, kad šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies formuluotė pakartota Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje. Be to, pagal Reglamento Nr. 492/2011 41 straipsnio antrą pastraipą nuorodos į Reglamentą Nr. 1612/68 laikomos nuorodomis į Reglamentą Nr. 492/2011.

( 27 ) 1987 m. birželio 18 d. sprendimas (316/85, EU:C:1987:302, 13 punktas; toliau – Sprendimas Lebon). Man atrodo, kad šis aspektas yra svarbus norint gerai suprasti ginčijamos sąvokos kilmę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[j]eigu darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, dirbo kitos valstybės narės teritorijoje ir pasinaudojo teise joje pasilikti, 21 metų sulaukęs ir jo nebeišlaikomas palikuonis negali remtis [Sąjungos] teisės garantuojama teise į vienodą požiūrį, kad gautų priimančiosios valstybės narės teisės aktuose numatytą socialinę išmoką <…>. Šiuo atveju ši lengvata darbuotojui nėra socialinė lengvata, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, nes ja nebeužtikrinamas jo palikuonio išlaikymas“ (kursyvu išskirta mano). Pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas Lebon, vaikas faktinių aplinkybių klostymosi metu buvo vyresnis nei 21 metų. Primintina, jog minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalies a punkte buvo nustatyta, kad darbuotojo palikuonys turi būti jaunesni nei 21 metų arba būti jo išlaikomi.

( 28 ) Sprendimas Bernini (25 punktas). Kursyvu išskirta mano.

( 29 ) Žr. Sprendimą Bernini (23, 25, 27 ir 29 punktai).

( 30 ) 1999 m. birželio 8 d. sprendimas (C‑337/97, EU:C:1999:284, 19 punktas). Byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo kalbama apie pasienio darbuotojo vaiką. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad to sprendimo 21 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė, jog „Reglamento Nr. 1612/68 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatyta, kad laisvo judėjimo teisė [turi būti] „vienodai taikoma nuolatiniams, sezoniniams ir pasienio darbuotojams bei tiems, kurie nori dirbti paslaugų sferoje“, ir jo 7 straipsnyje be išlygų nurodoma „darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis“. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas ir 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendime Meints (C‑57/96, EU:C:1997:564, 51 punktas) konstatavo, kad valstybė narė negali socialinės lengvatos, kaip ji suprantama pagal minėto 7 straipsnio 2 dalį, suteikimo susieti su sąlyga, kad lengvatos gavėjai turėtų gyvenamąją vietą šios valstybės nacionalinėje teritorijoje“. Kursyvu išskirta mano. Šiuo klausimu žr. O’Leary, S. „The curious case of frontier workers and study finance: Giersch“, Common Market Law Review, Nr. 51, 2014, p. 601–622, visų pirma p. 609, ir Turmo, A., „The pernicious influence citizenship rights on workers’ rights in the ES – The case of student finance“, Social Justice, Brexit and Other Challenges, Cambien, N., Kochenov, D. ir Muir, E. (red.), Brill/Nijhoff, 2020, p. 305–334.

( 31 ) 2012 m. birželio 14 d. sprendimas (C‑542/09, EU:C:2012:346, 34 ir 35 punktai).

( 32 ) To sprendimo 38 ir 39 punktai.

( 33 ) Žr., be kita ko, Sprendimą Giersch ir kt. (38 ir 39 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Konkrečiai kalbant, Sprendime Bernini (25 punktas) Teisingumo Teismas vartojo lygiavertę formuluotę, t. y. „darbuotojas ir toliau užtikrina išlaikymą savo palikuoniui“.

( 34 ) Primintina, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą, pateikti bylose, kuriose priimtas Sprendimas Depesme ir kt., buvo pateikti atsižvelgiant į Liuksemburgo teisės aktų pakeitimus po Sprendimo Giersch ir kt. (12–16 punktai).

( 35 ) Reikėtų priminti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas mano, kad „šeimos nariais“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto c papunktį, turi būti laikomi „[Sąjungos piliečio] ir sutuoktinio ar [pripažinto] partnerio <…> tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai“. Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (51 ir 57 punktai).

( 36 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (57 ir 64 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Dėl savito šios išvados pirmesniame puslapyje esančioje išnašoje minėtos sąvokos „šeimos nariai“ pobūdžio Sąjungos teisėje pažymėtina, kad Teisingumo Teismas atsižvelgė, pirma, į Sąjungos teisės aktų raidą ir į tai, kad Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje tik pakartota (be pakeitimų) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis, ir, antra, į Direktyvos 2014/54 1 konstatuojamąją dalį, 1 straipsnį ir 2 straipsnio 2 dalį. Pastarosios nuostatos patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo norą į Direktyvos 2004/38 2 straipsnį įtraukti sąvoką „šeimos narys“, kaip ji apibrėžta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Reglamentu Nr. 1612/68, kuris buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 492/2011. Šiuo klausimu žr. Sprendimą Depesme ir kt. (46 ir 47 punktai) ir generalinio advokato M. Wathelet išvadą tose sujungtose bylose (C‑401/15–C‑403/15, EU:C:2016:430, 39–43 punktai).

( 37 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (33 punktas).

( 38 ) To sprendimo 21–23 punktai.

( 39 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (58 punktas). Toks platus aiškinimas susijęs su tuo, kad sąvoka „darbuotojas“, kaip ir sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“, yra esminė apibrėžiant vienos iš Sutartyje garantuojamų pagrindinių laisvių taikymo sritį. Žr. 1986 m. birželio 3 d. Sprendimą Kempf (139/85, EU:C:1986:223, 13 punktas) ir 1986 m. liepos 3 d. Sprendimą Lawrie-Blum (66/85, EU:C:1986:284, 16 punktas).

( 40 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (59 ir 60 punktai). Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą tose sujungtose bylose (C‑401/15–C‑403/15, EU:C:2016:430, 67 punktas).

( 41 ) Sprendimas Depesme ir kt.(64 punktas ir rezoliucinė dalis).

( 42 ) Žr. šios išvados 32 ir 33 punktus.

( 43 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 37–40 ir 53–56 punktus. Dėl šios sąvokos žr. Jacqueson, C., „Any news from Luxembourg? On student aid, frontier workers and stepchildren: Bragança Linares Verruga and Depesme“, Common Market Law Review, Nr. 55, 2018, p. 901–922, visų pirma p. 917.

( 44 ) Žr. šios išvados 22 punktą. Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šeimos išmoka, kaip antai numatyta Code de la sécurité sociale 269 straipsnio 1 dalyje, mokama už visus Liuksemburge gyvenančius vaikus ir visus darbuotojų nerezidentų vaikus, susijusius su šiais darbuotojais giminystės ryšiais. Taigi ši išmoka skiriama neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija. Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio z punktą. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, ši išmoka yra viešoji parama šeimos biudžetui, siekiant sumažinti vaikų priežiūros išlaidas. Žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (37–39 punktai). Taip pat žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436, 60 punktas) ir 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485, 22 ir 23 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

( 45 ) Žr. šios išvados 27–34 punktus. Toks pritaikymas visai nekelia nuostabos: kaip pažymėjo generalinis advokatas A. La Pergola savo išvadoje byloje Meeusen (C‑337/97, EU:C:1999:38, 19 punktas), studento stipendijos ir šeimos išmokos iš tikrųjų yra finansinė pagalba, skirta vaikams auginti, prižiūrėti ir lavinti.

( 46 ) Žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (18 punktas). Šiuo klausimu man atrodo tikslinga pažymėti, kad toje byloje ir šiose bylose nagrinėjama šeimos išmoka mokama iki mėnesio, kurį vaikas sulaukia 18-ojo gimtadienio. Vis dėlto išmokos mokėjimas gali būti pratęstas, kol vaikui sukaks 25 metai, jeigu jis studijuoja pagal bylai reikšminguose Liuksemburgo teisės aktuose nustatytus kriterijus. Šiuo klausimu žr. https://cae.public.lu/fr/allocations/majorite-de-l-enfant/que-devez-vous-savoir-/prolongement-jusqu-a-l-age-de-25-ans.html

( 47 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (62 punktas).

( 48 ) Žr. šios išvados 67 išnašą ir 60 punktą.

( 49 ) Žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (50 ir 71 punktai).

( 50 ) Žr. šios išvados 45 išnašą.

( 51 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 32 ir 37 punktus.

( 52 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (62 punktas).

( 53 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (59 ir 60 punktai).

( 54 ) Sprendimas Depesme ir kt. (64 punktas ir rezoliucinė dalis), taip pat Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants (50 ir 71 punktai).

( 55 ) Šiuo klausimu primenu, kad atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 883/2004 tikslą užtikrinti skirtingų nacionalinių sistemų koordinavimą, o ne sukurti bendrą socialinės apsaugos sistemą, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors asmenys, turintys teisę gauti šeimos išmokas, nustatomi pagal nacionalinę teisę, valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, šiuo atveju pirmiausia nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu; žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (68 ir 69 punktai).

( 56 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 18 išnašą. Savaime suprantama, kad, be šio nesuderinamumo, siaurai aiškinant ginčijamą sąvoką susiklostytų situacijos, kai tame pačiame namų ūkyje pasienio darbuotojas, t. y. savo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaiko patėvis ar pamotė, gautų šeimos išmokas už šio vaiko įbrolius ar įseseres, bet ne už patį tą vaiką. Šį aspektą jau yra pažymėjęs generalinis advokatas M. Wathelet savo išvadoje sujungtose bylose Depesme ir kt. (C‑401/15 ir C‑403/15, EU:C:2016:430, 59–61 punktai).

( 57 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Hocinx.

( 58 ) Žr. šios išvados 27–35 punktus.

( 59 ) Žr. šios išvados 37 punktą.

( 60 ) Žr. Sprendimą Lebon (21 punktas).

( 61 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (64 punktas ir rezoliucinė dalis), taip pat Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (50 ir 71 punktai).

( 62 ) Žr. Sprendimą Lebon (21–23 punktai) ir Sprendimą Depesme ir kt. (58 punktas).

( 63 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Depesme ir kt. (51 punktas) ir Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. šios išvados 36 išnašą.

( 64 ) Žr. Sprendimą Depesme ir kt. (62 punktas).

( 65 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Depesme ir kt. (59 ir 60 punktai).

( 66 ) Sprendimas Depesme ir kt. (64 punktas ir rezoliucinė dalis) ir Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants (50 ir 71 punktai).

( 67 ) Nesiūlau Teisingumo Teismui nustatyti prezumpcijos, grindžiamos Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkte pateiktos „šeimos nario“ sąvokos apibrėžtimi, pagal kurią sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikai, kuriems sukako 21 metai, yra pasienio darbuotojo išlaikomi, ir taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių. Viena vertus, man atrodo, kad, kaip jau minėjau šios išvados 35 punkte, nors pagal šią nuostatą preziumuojama, kad vaikas yra išlaikomas iki 21 metų, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nusprendė vartoti platesnį žodžių junginį „teikti išlaikymą“ (žr. šios išvados 13, 28–31 punktus). Antra, dėl šios išvados 62–64 punktuose nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad, priešingai nei pagal šią prezumpciją, bendra gyvenamąja vieta grindžiama prezumpcija yra suderinama su Reglamente Nr. 883/2004 numatytomis pirmenybinėmis taisyklėmis sutapties atveju.

( 68 ) Tai yra situacija, kai vaikas visą laiką gyvena su pasienio darbuotoju, su kuriuo jis neturi giminystės ryšio.

( 69 ) Bendra dalinė gyvenamoji vieta, be kita ko, susijusi su vaiko biologinių tėvų ar įtėvių pasidalijamosios globos atvejais. Tokiais atvejais vaikas daugiausia gyvena pasienio darbuotojo ir vieno iš jo biologinių tėvų ar įtėvių namų ūkyje, bet periodiškai gyvena pas kitą iš biologinių tėvų ar įtėvių trumpesnį laiką arba būna trumpiau, kai yra suteikta bendravimo ir apgyvendinimo teisė (pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį arba per kai kurias mokyklines atostogas), nustatyta pakaitinė gyvenamoji vieta arba esant bet kuriai kitai tvarkai. Be to, kai kurie vaikai gali būti praradę vieną iš savo tėvų arba išvis jo nepažinoti.

( 70 ) Šiuo klausimu man atrodo svarbu pažymėti, kad konkrečiu jaunesnių nei 21 metų pilnamečių asmenų atveju ši prezumpcija negali pakeisti darbo vietos valstybės narės teisės aktuose nustatytų šeimos išmokų skyrimo sąlygų. Konkrečiai kalbant, nagrinėjama šeimos išmoka iš esmės mokama, kol vaikui sukaks 18 metų, su galimybe pratęsti jos mokėjimą iki 25 metų, jeigu jis studijuoja pagal reikšminguose Liuksemburgo teisės aktuose nustatytus kriterijus. Šiuo klausimu žr. šios išvados 46 išnašą. Taigi tuo atveju, kai jaunesnis nei 21 metų pilnametis vaikas nebegyvena su pasienio darbuotoju dėl to, kad tęsia „antrines ar joms prilyginamas studijas“ kitame mieste, šis darbuotojas, remdamasis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, turėtų galėti įrodyti, kad, nepaisant to, jog nėra bendros gyvenamosios vietos, jis ir toliau išlaiko šį vaiką.

( 71 ) Tai galėtų būti išimtinis atvejis, kai iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad, nepaisant bendros gyvenamosios vietos, vaikas negyvena kartu su šiuo darbuotoju bendroje šeimoje. Pavyzdžiui, ypatingais atvejais, kai: 1) minėtas darbuotojas neprisideda prie nuomos mokesčio mokėjimo arba nėra namo ar buto, kuriuo dalijasi su sutuoktiniu ar registruotu partneriu ir vaiku, savininkas; ir 2) neprisiima jokių bendrų namų ūkio išlaidų dėl to, kad visą savo darbo užmokestį naudoja asmeniniams tikslams, arba dėl to, kad pagal vaiko biologinių tėvų ar įtėvių sudarytus susitarimus visi vaiko poreikiai yra visiškai patenkinami.

( 72 ) Žr. Sprendimą Caisse pour l’avenir des enfants (41 punktas). Taip pat žr. šios išvados 18 išnašą.

( 73 ) Primintina, kad Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje dėl pirmenybinių taisyklių sutapimo atveju nustatyta, kad „[j]eigu išmokos tuo pačiu laikotarpiu ir tiems patiems šeimos nariams priklauso pagal daugiau kaip vienos valstybės narės teisės aktus, taikomos <…> pirmenybės taisyklės“. Taigi, „jeigu teisės į išmokas įgytos darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo pagrindu: vaikų gyvenamoji vieta, su sąlyga, kad toks darbas ten yra, ir papildomai, tam tikrais atvejais, didžiausia vienas kitam prieštaraujančiais teisės aktais numatytų išmokų suma“. Kursyvu išskirta mano. Iš to, be kita ko, matyti, kad, kaip paaiškina Komisija, jei Liuksemburge dirbantis pasienio darbuotojas gyvena su savo sutuoktine ir jos vaiku Belgijoje, kompetentinga Belgijos institucija moka šeimos išmoką už vaiką jo motinai. Šiuo atveju Liuksemburgas dalyvauja tik tuo atveju, jeigu jo mokama šeimos išmoka yra didesnė už Belgijos mokamą išmoką, ir moka tik skirtumą.

( 74 ) Primintina, jog Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jeigu teisės į išmokas sutampa, išmokos šeimai mokamos pagal tuos teisės aktus, kurie buvo pripažinti prioritetiniais pagal 1 dalies nuostatas. Pagal kitą, pirmajam prieštaraujantį, teisės aktą arba aktus priklausančių išmokų šeimai mokėjimas sustabdomas mokant tik pirmajame teisės akte numatyto dydžio išmoką, o už ją viršijančią sumą prireikus mokamas diferencinis priedas“. Žr., be kita ko, Morsa, M., op. cit., p. 352 ir paskesni.