Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2025 m. birželio 12 d.(1)
Byla C-77/24 (Wunner)(i)
NM,
OU
prieš
TE
(Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nesutartinėms prievolėms taikytina teisė – Civilinės atsakomybės ieškinys, kurį valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintis vartotojas pareiškė kitoje valstybėje narėje registruotos internetinių lošimų bendrovės direktoriams – Ieškinys, grindžiamas tariamu pirmosios valstybės narės nacionalinės lošimų teisės pažeidimu – Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 – Taikymo sritis – Išimtys – 1 straipsnio 2 dalies d punktas – Nesutartinės prievolės, atsirandančios iš bendrovių teisės – Ieškinio pagrindo pobūdis – Erga omnes nustatytos pareigos ar draudimo pažeidimas – Šios išimties nereikšmingumas – Taikytinos teisės nustatymas – 4 straipsnio 1 dalis – Šalis, kurioje atsirado „žala“ – Šalis, kurioje būdamas lošėjas dalyvauja azartiniuose lošimuose internete “
I. Įvadas
1. Šis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su Austrijos teismuose nagrinėjamu vartotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Austrijoje, pareikštu civilinės atsakomybės ieškiniu buvusiems Maltoje registruotos (dabar bankrutavusios) lošimų bendrovės direktoriams. Vartotojas tvirtina, kad šios bendrovės siūlymas Austrijoje lošti internetu neturint pagal šios valstybės teisę reikalaujamos licencijos yra deliktas (dėl kurio jis patyrė didelių piniginių nuostolių), už kurį atsakingi minėti direktoriai.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turėdamas nuspręsti, ar šiam deliktui taikoma Austrijos, ar Maltos teisė, prašo pateikti išaiškinimus dviem klausimais. Pirma, jis siekia išsiaiškinti, ar tokiam deliktui taikytinas Reglamentas (EB) Nr. 864/2007(2) (toliau – reglamentas „Roma II“). Konkrečiai teismas klausia, ar reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktas, pagal kurį į jo taikymo sritį nepatenka nesutartinės prievolės, „atsirandančios iš bendrovių teisės“, apima tokio pobūdžio direktorių atsakomybę už bendrovės veiksmus. Darydamas prielaidą, kad taip nėra, teismas kelia klausimą, kaip aiškinti reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, pagal kurią iš delikto kylančiai nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado „žala“, teisė. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, kas konkrečiai yra „žala“ ir kur ji buvo patirta, atsižvelgiant į tokį reikalavimą.
II. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas „Roma II“
3. Reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad „nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš bendrovių <...> teisės, pavyzdžiui[,] <...> iš asmeninės darbuotojų <...> atsakomybės už bendrovės <...> įsipareigojimus“, šis reglamentas netaikomas.
4. Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio „Bendra taisyklė“ 1 dalyje nurodyta, kad „[j]eigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis[,] ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių“.
B. Austrijos teisė
5. Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch (Bendrasis civilinis kodeksas; toliau – Austrijos bendrasis civilinis kodeksas) 1301 straipsnyje nurodyta, kad „atsakomybėn už neteisėtai padarytą žalą gali būti patraukiami keli asmenys, jei jie prie to prisidėjo veikdami kartu, tiesiogiai arba netiesiogiai, įtikinėdami, grasindami, įsakydami, padėdami, nuslėpdami ar panašiais veiksmais arba nevykdydami konkrečios pareigos užkirsti kelią netinkamam veikimui“.
6. Šio kodekso 1311 straipsnyje nustatyta, kad „patyręs atsitiktinę žalą yra tas, kurio turtui arba asmeniui ta žala padaryta. Jei atsitiktinė žala atsiranda dėl asmens neteisėtų veiksmų, laikoma, kad asmuo pažeidė atsitiktinės žalos prevencijos įstatymą <…>; tokiu atveju jis atsako už visą žalą, kuri kitu atveju nebūtų atsiradusi.“
7. Austrijos Glücksspielgesetz (Azartinių lošimų įstatymas) (toliau – Austrijos azartinių lošimų įstatymas) 3 straipsnyje nurodyta, kad „jei šiame federaliniame įstatyme nenustatyta kitaip, teisę vykdyti azartinius lošimus turi valstybė (azartinių lošimų monopolis)“.
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
8. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo metu likviduojama bendrovė Titanium Brace Marketing Limited (toliau – Titanium) siūlė internetinius azartinius lošimus iš savo registruotos buveinės Maltoje. Joje buvo visos šiai veiklai naudojamos patalpos, įskaitant serverius. Lemiamu metu NM ir OU ėjo šios bendrovės direktorių pareigas. Bendrovė Titanium nukreipė savo veiklą į kelias šalis, įskaitant Austriją, per interneto svetainę www.drueckglueck.com. Vartotojai šioje interneto svetainėje galėjo dalyvauti aptariamuose lošimuose, būdami šioje šalyje. Bendrovė Titanium turėjo Maltos valdžios institucijų pagal Maltos teisę išduotą lošimų licenciją. Vis dėlto ji neturėjo lošimo licencijos Austrijoje pagal Austrijos azartinių lošimų įstatymą.
9. Tam, kad galėtų dalyvauti internetiniuose azartiniuose lošimuose, vartotojai turėjo susikurti paskyrą (toliau – lošėjo sąskaita) Titanium interneto svetainėje, o tai reiškia, kad jie turėjo sutikti su šios bendrovės bendrosiomis taisyklėmis ir sąlygomis (faktiškai sudarant su ja lošimo sutartį). Tada vartotojai turėjo papildyti sąskaitą vienu iš pasiūlytų būdų, pavyzdžiui, sumokėti kredito kortele arba banko pavedimu. Jiems dalyvaujant azartiniame lošime, atlikti statymai būdavo nurašomi iš šios sąskaitos. Į ją taip pat buvo įskaitomi visi laimėjimai. Klientai galėjo reikalauti, kad bendrovė Titanium išmokėtų jų lošėjo sąskaitos likutį.
10. Kaip reikalaujama pagal Maltos teisės aktus, bendrovė Titanium turėjo banko sąskaitą (toliau – lošėjų apsaugos banko sąskaita), kurią valdė Maltoje įsteigtas bankas ir į kurią buvo pervedamos sumos, atitinkančios sukauptus visų lošėjų sąskaitų likučius. Taigi šios lėšos buvo laikomos atskirai nuo likusio bendrovės turto, kad būtų užtikrintas lošėjų reikalavimų apmokėjimas bankroto atveju.
11. Nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. vartotojas TE, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra Vienoje (Austrija), dalyvavo internetiniuose azartiniuose lošimuose per Titanium interneto svetainę. Norėdamas papildyti savo lošėjo sąskaitą, jis pervedė lėšų iš savo asmeninės banko sąskaitos, valdomos Austrijoje įsteigto banko, į lošėjų apsaugos banko sąskaitą Maltoje. Per šį laikotarpį dėl tokių lošimų jis patyrė 18 547,67 EUR nuostolį.
12. TE pateikė ieškinį dėl NM ir OU civilinės atsakomybės Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Vienos civilinių bylų apygardos teismas, Austrija) ir prašė atlyginti žalą, lygią jo lošimo nuostoliams, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. TE teigė, kad Austrijoje siūlomi internetiniai azartiniai lošimai, neturint pagal Austrijos azartinių lošimų įstatymą reikalaujamos licencijos, yra šio įstatymo pažeidimas. NM ir OU, kaip Titanium direktoriai, buvo atsakingi už bendrovės veiksmus. Kadangi Austrijos azartinių lošimų įstatymu buvo siekiama užkirsti kelią Austrijos vartotojams daromai žalai, jis yra „apsaugos įstatymas“ (Schutzgesetze), kaip tai suprantama pagal Austrijos bendrojo civilinio kodekso 1311 straipsnį. Pagal šią nuostatą tokių „apsaugos įstatymų“ pažeidimas yra deliktas, už kurį NM ir OU asmeniškai atsakingi bendrovės Titanium klientams. Vokietijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(3) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 7 straipsnio 2 dalį.
13. NM ir OU tvirtina, kad Austrijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos. Jų nuomone, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį jurisdikcija iš tikrųjų priklauso Maltos teismams. Jie taip pat teigia, kad TE ieškinys reglamentuojamas pagal Maltos, o ne Austrijos, teisę, pagal kurią tokia direktoriaus atsakomybė nepripažįstama.
14. 2023 m. balandžio 27 d. sprendimu Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Vienos civilinių bylų apygardos teismas) atmetė ieškinį dėl tarptautinės jurisdikcijos nebuvimo.
15. TE pateikus apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) nusprendė, kad Austrijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti TE ieškinį pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį. Jis atitinkamai panaikino atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nurodė Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Vienos civilinių bylų apygardos teismas) priimti sprendimą dėl bylos esmės.
16. Taigi NM ir OU pateikė Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) kasacinį skundą dėl Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo; skundas buvo pripažintas priimtinu.
17. Manydamas, kad, viena vertus, Austrijos teismų jurisdikcija pagal reglamentą „Briuselis Ia“ atrodo aiški, tačiau, antra vertus, klausimas dėl teisės, taikytinos TE ieškiniui, nėra aiškus, Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamento „Roma II“] 1 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taip pat susijęs su bendrovės valdymo organui keliamais reikalavimais atlyginti žalą, kuriuos bendrovės kreditorius grindžia žalos atlyginimu pagal deliktinę teisę dėl to valdymo organo padaryto apsaugos įstatymų (pavyzdžiui, azartinių lošimų teisės aktų nuostatų) pažeidimo?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar [reglamento „Roma II“] 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad žalos atsiradimo vieta, kai bendrovės, kuri neturėdama koncesijos Austrijoje siūlo internetinius azartinius lošimus, valdymo organui pareiškiamas deliktinis ieškinys dėl žalos atlyginimo už lošiant patirtus nuostolius, nustatoma pagal:
a) vietą, kurioje lošėjas iš savo banko sąskaitos perveda lėšų į bendrovės tvarkomą lošėjo sąskaitą;
b) vietą, kurioje bendrovė tvarko lošėjo sąskaitą, į kurią įskaitomos lošėjo pervestos lėšos, laimėjimai, nuostoliai ir premijų taškai;
c) vietą, kurioje lošėjas iš lošėjo sąskaitos stato lošimo sumas, dėl kurių jis galiausiai patiria nuostolių;
d) lošėjo gyvenamąją vietą, kaip jo reikalavimo išmokėti lošėjo sąskaitoje esantį kreditą vietą;
e) lošėjo pagrindinio turto buvimo vietą?“
18. Rašytines pastabas pateikė NM ir OU, TE, Belgijos ir Maltos vyriausybės ir Europos Komisija. 2025 m. vasario 5 d. vykusiame posėdyje dalyvavo NM ir OU, TE, Austrijos, Vokietijos, Belgijos ir Maltos vyriausybės ir Komisija.
IV. Analizė
19. Šios bylos aplinkybės yra susijusios su Maltoje įsteigtų bendrovių siūlomais internetiniais azartiniais lošimais. Paprastai atitinkamos jų interneto svetainės yra ne tik prieinamos kitose valstybėse narėse gyvenantiems vartotojams, bet ir jiems skirtos (dėl vartojamų kalbų, reklamos ir pan.). Nors šios bendrovės veikia pagal Maltos valdžios institucijų išduotas, Maltos teisę atitinkančias licencijas (kurios apima azartinių lošimų paslaugų teikimą ne tik pačioje Maltoje, bet ir iš Maltos), bendrovės dažnai neturi licencijų, kurios pagal tikslinių valstybių narių teisę reikalingos tokioms paslaugoms teikti (arba, kaip Austrijoje, joms visiškai draudžiama tai daryti, nes azartiniams lošimams paprastai taikomas valstybės monopolis).
20. Šiuose internetiniuose azartiniuose lošimuose dalyvauja nemažai vartotojų, esančių tose kitose valstybėse narėse. Daugelis jų dėl to praranda dideles pinigų sumas. Pastaraisiais metais tokie nelaimingi lošėjai siekė atgauti patirtus nuostolius per vietos teismuose keliamas civilines bylas Maltos lošimo bendrovėms. Paprastai šie vartotojai teigia, kad, kadangi lošimai, kuriuose jie dalyvavo, buvo pasiūlyti neteisėtai (nes atitinkamas paslaugų teikėjas neatitiko valstybės narės, kurioje būdamas vartotojas lošė, teisės aktų), pagrindinė lošimo sutartis yra negaliojanti, o tai reiškia, kad turi būti grąžinta nauda, kuria jie apsikeitė pagal tą sutartį, įskaitant vartotojo sumokėtus statymus. Austrijoje ir Vokietijoje šie procesai netgi peraugo į masinius teisminius ginčus(4). Atrodo, kad daugeliu atvejų Austrijos ir Vokietijos teismai tokius ieškinius vertino palankiai.
21. Austrijos teismuose TE iniciatyva iškelta byla atitinka šias aplinkybes, nes jis taip pat dalyvavo Maltos bendrovės (Titanium) siūlomuose internetiniuose azartiniuose lošimuose ir pralošė didelę pinigų sumą, kurią dabar siekia atgauti. Vis dėlto jo ieškinys turi tam tikrų ypatumų. Kaip minėta šios išvados 12 punkte, pirma, ieškinys pareikštas ne pačiai lošimų bendrovei (Titanium), o dviem buvusiems jos direktoriams, ir, antra, jis grindžiamas ne tariamu lošimo sutarties neteisėtumu ir restitucijos teise, o (Austrijos) deliktų teise.
22. Atrodo, kad yra dvi priežastys, dėl kurių TE nusprendė pasirinkti NM ir OU, o ne Titanium. Pirmoji gana įprasta – įmonė bankrutavo. Antroji, priešingai, yra neįprasta: reaguodama į pirma aprašytus masinius teisminius ginčus ir atsižvelgdama į galimą finansinį poveikį Maltos azartinių lošimų bendrovėms, 2023 m. birželio 12 d. Maltos įstatymų leidžiamoji valdžia priėmė įstatymą, t. y. Įstatymą Nr. 55, kuriuo Maltos azartinių lošimų įstatymas buvo papildytas 56A straipsniu. Šioje naujoje nuostatoje iš esmės nustatyta, kad lošėjų restitucijos reikalavimai Maltos teismuose yra nepriimtini, taip pat kad bet koks užsienio teismo sprendimas, kuriuo patenkinamas toks reikalavimas, Maltoje nebus pripažįstamas ar vykdomas.
23. TE ieškiniui taikytinos teisės klausimas, kuris yra vienintelis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) pateiktų klausimų dalykas(5), turi lemiamą reikšmę ginčo baigčiai. Kaip paaiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Austrijos teisę, kaip ji aiškinama paties teismo jurisprudencijoje, toks reikalavimas tikriausiai galėtų būti patenkintas: pagal Austrijos bendrojo civilinio kodekso 1301 ir 1311 straipsnius direktoriai iš tiesų gali būti laikomi atsakingais už bendrovės padarytą „apsaugos įstatymų“ (pagal 1311 straipsnį) pažeidimą, ir atitinkamose Austrijos lošimų įstatymo nuostatose jis taip kvalifikuojamas. NM ir OU teigimu, priešingai, Maltos teisėje nepripažįstama tokia atsakomybė.
24. Laikydamasis loginės tvarkos, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė savo klausimus, tolesniuose punktuose pirmiausia atsakysiu į klausimą dėl reglamento „Roma II“ taikymo tokiam ieškiniui, kokį pareiškė TE (A skirsnis, pirmasis klausimas). Antra, išnagrinėsiu šiam reikalavimui taikytinos teisės klausimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kolizinę normą (B skirsnis, antrasis klausimas). Taip pat, trečia, trumpai peržengsiu šių klausimų ribas ir aptarsiu su antruoju klausimu glaudžiai susijusį klausimą, t. y. galimybę pakeisti reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą įstatymą remiantis to reglamento 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta „išvengimo sąlyga“ (C skirsnis).
A. Reglamento „Roma II“ taikymas (pirmasis klausimas)
25. Reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta jo taikymo sritis. „Įstatymų kolizijos atvejais“ šis reglamentas taikomas „nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose“.
26. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos tenkinamos. Pirma, TE reikalavimo pagrindą sudaranti situacija „apima įstatymų koliziją“: faktinės aplinkybės yra susijusios tiek su Austrija, tiek su Malta, todėl kyla klausimas, ar šis reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas pagal Austrijos, ar pagal Maltos teisę. Antra, tariama NM ir OU pareiga atlyginti TE nuostolius, kuria grindžiamas pastarojo ieškinys, yra aiškiai „nesutartinė“, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Roma II“: ji kyla iš „delikto“ (vartojant reglamento terminus)(6), kurį tariamai padarė NM ir OU ir kuris pasireiškė teisės aktuose nustatytų draudimų, taikomų visiems asmenims, nepriklausomai nuo bet kokios „sutarties“ (t. y. draudimo Austrijoje siūlyti visuomenei azartinius lošimus neturint Austrijos valstybės išduotos licencijos, nustatyto Austrijos azartinių lošimų įstatyme), pažeidimu. Trečia, šis ginčas susijęs su „civiliniais ir komerciniais santykiais“, nes jis kilo tarp privačių asmenų pagal bendrąsias civilinės teisės normas.
27. Iš esmės tokiai „nesutartinei prievolei“ taikytina teisė nustatoma pagal reglamente „Roma II“ įtvirtintas kolizines normas. Vis dėlto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tam tikros sritys nepatenka į jo taikymo sritį. Visų pirma jo d punkte numatyta, kad šis teisės aktas išimties tvarka netaikomas „nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš bendrovių teisės“. Pavyzdžiui, toje nuostatoje nurodoma, kad tokia kategorija apima „asmeninę darbuotojų <...> atsakomybę už bendrovės įsipareigojimus“.
28. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta išimtis taikoma tokiam reikalavimui, kokį TE pareiškė NM ir OU, kaip bendrovės Titanium direktoriams.
29. Kartu su TE, Austrijos ir Belgijos vyriausybėmis ir Komisija aš taip nemanau.
30. Pirmiausia, kadangi reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte nėra nuorodos į (bet kokią) nacionalinę teisę, „nesutartinių prievolių, atsirandančių iš bendrovių teisės“ kategorija šio reglamento tikslais turi būti apibrėžiama autonomiškai. Šiuo aspektu ypatingą reikšmę turėtų turėti tikslas, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė aptariama išimtimi.
31. Kaip Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime BMA Nederland(7), iš esmės šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad tam tikriems klausimams, glaudžiai susijusiems su bendrovių „gimimu“ (steigimu), „gyvenimu“ (veikimu ir veikla) ir „mirtimi“ (likvidavimu), kuriems valstybių narių įstatymuose paprastai taikomos specialios taisyklės, nukrypstančios nuo įprastinių civilinės ir komercinės teisės normų, būtų taikoma viena teisės norma, vadinama „bendrovei taikytina teise“ (arba lex societatis).
32. Iš tiesų, jei į tokius klausimus, kai bendrovės vykdo veiklą keliose valstybėse, įsiterptų kitos teisės normos (pavyzdžiui, bendroji deliktų teisė), joms (ir jų nariams, vadovams bei kreditoriams) kiltų didelis teisinis netikrumas. Priešingai, reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatytu tikrumu atsižvelgiant į bendrovei taikytiną teisę siekiama skatinti bendrovių laisvę steigtis ir teikti paslaugas visoje vidaus rinkoje pagal SESV 49 ir 56 straipsnius(8).
33. Atsižvelgiant į reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punktu siekiamą tikslą ir kaip Teisingumo Teismas nustatė Sprendime BMA Nederland, ši išimtis apima bendrovės vadovų, įskaitant direktorių, atsakomybę ir (arba) „nesutartines prievoles“, kurios egzistuoja dėl „konkrečių bendrovių teisės priežasčių“(9). Taip yra tuo atveju, kai ši atsakomybė („prievolė“) kyla dėl pareigos (arba draudimo), kuri direktoriui nustatyta dėl jo paskyrimo (ir kuri pagal hipotezę viršija pareigas, kurios bet kam nustatomos įprastose civilinės ir komercinės teisės normose), pažeidimo, neatsižvelgiant į tokios pareigos kvalifikavimą nacionalinėje lex fori arba lex causae. Iš tiesų, kalbant apskritai, teisės, kuriomis naudojasi direktoriai, ir pareigos, kurios jiems tenka dėl jų paskyrimo, yra neatsiejamos nuo kasdienio bendrovės valdymo, veikimo, veiklos, taigi ir nuo jos „gyvenimo“. Be to, paprastai šios teisės ir pareigos priklauso nuo pasirinktos bendrovės formos. Taigi tokie klausimai turėtų būti sprendžiami tik pagal atitinkamą lex societatis. Todėl tokia atsakomybė (prievolė) turėtų būti laikoma „atsirandančia iš bendrovių teisės“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punktą. Būtent tai turėjo omenyje įstatymų leidėjas, toje nuostatoje paminėjęs „asmeninę darbuotojų atsakomybę“(10).
34. TE, Belgijos vyriausybė ir Komisija tvirtina priešingai – c nustatyta išimtis negali apimti bendrovės vadovo atsakomybės („nesutartinių prievolių“), atsirandančios „dėl su bendrovių teise nesusijusių priežasčių“(11). Nors, kaip teigia Maltos vyriausybė, bendrovės vadovams būtų suteikta daugiau tikrumo, jei bet kokiai atsakomybei (nesvarbu, dėl kokių priežasčių), kuri jiems gali kilti einant šias pareigas, būtų taikoma viena lex societatis teisės sistema, tačiau, kaip paaiškinta šios išvados 31 punkte, suteikus šiai išimčiai tokią plačią taikymo sritį, ji neapsiribotų savo tikslu. Tai būtų dar labiau netinkama, atsižvelgiant į tai, kad 1 straipsnio 2 dalies d punktas, kaip šio reglamento taikymo srities išimtis, turi būti aiškinamas griežtai(12).
35. TE ieškinys (ir atitinkama NM ir OU tenkanti atsakomybė („nesutartinė prievolė“), kuria grindžiamas šis ieškinys), nors ir pareikštas bendrovės vadovams, einantiems savo pareigas, yra susijęs su antruoju iš pirma aprašytų scenarijų. Iš tiesų NM ir OU atsakomybė („prievolė“) kyla dėl to, kad jie pažeidė nepriklausomai nuo jų paskyrimo įstatyme nustatytą draudimą (būtent draudimą visuomenei siūlyti azartinius lošimus Austrijoje neturint Austrijos valstybės suteiktos licencijos, nustatytą Austrijos azartinių lošimų įstatyme). Toks draudimas ir jo pažeidimo pasekmės nėra susijusios su kasdieniu šios bendrovės valdymu, veikimu, eksploatavimu, taigi ir „gyvenimu“. Jis nustatomas dėl kitų, „nesusijusių“ priežasčių (įskaitant vartotojų interesų apsaugą).
36. Taigi tariama NM ir OU atsakomybė („nesutartinė prievolė“) negali būti laikoma „atsirandančia iš bendrovių teisės“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punktą. Todėl tokia atsakomybė („prievolė“) patenka į šio reglamento taikymo sritį. Ji reglamentuojama įstatyme pagal jame nustatytas taisykles. Priklausomai nuo šių taisyklių ir bylos faktų, ši teisė gali labai skirtis nuo bendrovei taikomo lex societatis. Klausimas dėl šiai „prievolei“ taikytinos teisės bus nagrinėjamas kitame šios išvados skirsnyje.
37. Šios išvados nepaneigia NM ir OU bei Maltos vyriausybės argumentas, kad, kadangi, teisingai kalbant, nagrinėjamus azartinius lošimus Austrijoje siūlė bendrovė Titanium, o ne jos direktoriai, tik ši bendrovė galėjo pažeisti Austrijos azartinių lošimų įstatyme nustatytą draudimą. Tariama „nesutartinė prievolė“, kylanti iš šio delikto, iš tiesų yra „bendrovės įsipareigojimas“. Tai, ar bendrovės vadovas gali būti laikomas „asmeniškai atsakingu“ nukentėjusiai trečiajai šaliai už tokį „įsipareigojimą“, iš esmės yra „bendrovių teisės“ klausimas. Tokia atsakomybė egzistuoja (tik) tuo atveju, kai bendrovės vadovas pažeidė jam dėl jo paskyrimo nustatytą pareigą rūpestingai užtikrinti, kad bendrovė laikytųsi savo teisinių įsipareigojimų(13).
38. Iš tiesų, priešingai, nei teigė šios į bylą įstojusios šalys, pirma, kai bendrovė padaro deliktą, tai, ar dėl to atsiradusi „nesutartinė prievolė“ gali būti priskirta šios bendrovės pareigūnams, iš esmės yra klausimas, kuris turi būti sprendžiamas pagal šiai „prievolei“ taikytiną teisę, nustatytą pagal reglamentą „Roma II“(14). Valstybių narių civilinės atsakomybės normose (kaip ir baudžiamosios teisės normose) asmens veiksmai dažnai priskiriami kitam asmeniui, remiantis įvairiomis teorijomis (kurstymas, netiesioginė atsakomybė ir pan.). Visų pirma bendrovių padaryti deliktai kartais priskiriami jų pareigūnams (dėl to, kad jie nurodė atlikti ginčijamą veiksmą arba turėjo teisę, galimybę ar pareigą jį kontroliuoti ir t. t.), neatsižvelgiant į tokiems pareigūnams pagal „bendrovių teisę“ nustatytas pareigas. Tokio galimo atsakomybės priskirtinumo pagrindimas yra „deliktinio“ pobūdžio. Jo esmė – užtikrinti, kad visuomenėje būtų laikomasi elgesio taisyklių, ir tinkamai atlyginti žalą nukentėjusiems nuo jų pažeidimų asmenims. Tam tikrų bendrovių padarytų pažeidimų priskyrimas jas valdantiems pareigūnams gali padėti užtikrinti, kad šie juridiniai asmenys tinkamai atsižvelgtų į šias taisykles ir kad pažeidimo atveju nukentėjusieji galėtų gauti žalos atlyginimą. Šio klausimo „deliktinį“ pobūdį patvirtina reglamento „Roma II“ 15 straipsnio g punktas. Iš tiesų šioje nuostatoje nurodoma, kad „nesutartinei prievolei“, kylančiai iš delikto, taikytina teisė reglamentuoja „atsakomybę už kito asmens veiksmus“.
39. Antra, gali būti, kad, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, be „deliktinės“ atsakomybės („nesutartinės prievolės“), atsirandančios dėl Austrijos azartinių lošimų įstatymo pažeidimo, NM ir OU taip pat galėtų būti taikoma atsakomybė pagal „bendrovių teisę“ („nesutartinė prievolė“) už tai, kad jie pažeidė jiems dėl jų paskyrimo nustatytą pareigą rūpintis, kad bendrovė laikytųsi savo teisinių įsipareigojimų. Iš tikrųjų dažnai pasitaiko, kad dėl vieno įvykio bendrovės vadovui susikaupia tokių įsipareigojimų(15). Vis dėlto šios „pareigos“ yra skirtingos ir atitinkamai klasifikuojamos, atsižvelgiant į atitinkamą pagrindą: jos reglamentuojamos skirtingais įstatymais, nustatytais atsižvelgiant į įvairias kolizines normas (viena vertus, reglamentą „Roma II“ ir, antra vertus, nacionalines taisykles). Primenu, kad šiuo atveju TE ieškinys grindžiamas NM ir OU „deliktine“ atsakomybe, o ne bet kokia galima lygiagrečia atsakomybe pagal „bendrovių teisę“, kuri jiems gali būti taikoma.
40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta išimtis, susijusi su „nesutartinėmis prievolėmis, atsirandančiomis iš bendrovių teisės“, neapima tariamos bendrovės vadovo „nesutartinės prievolės“, kylančios dėl to, kad jis pažeidė pareigą ar draudimą, nustatytą įstatyme, nepriklausomai nuo jo paskyrimo, pavyzdžiui, draudimą bet kam siūlyti azartinius lošimus tam tikroje valstybėje narėje neturint tos valstybės valdžios institucijų išduotos licencijos.
B. Šalis, kurioje atsiranda „žala“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį (antrasis klausimas)
41. Iš ankstesnio skirsnio matyti, kad reglamentas „Roma II“ taikytinas „nesutartinei prievolei“, kaip antai tai, kuria grindžiamas TE ieškinys. Dabar pereinu prie klausimo dėl teisės, reglamentuojančios šią „prievolę“ pagal šį reglamentą.
42. Nė viena iš reglamento „Roma II“ 5–9 straipsniuose nustatytų specialiųjų taisyklių neapima tokio delikto, koks nagrinėjamas šioje byloje. Šalys taip pat nepasirinko, kaip leidžiama pagal jo 14 straipsnį, iš šio delikto kylančiai „nesutartinei prievolei“ taikytinos teisės. Todėl ši teisė turėtų būti nustatoma pagal šio teisės akto 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę.
43. Pagal bendrąją nuostatą iš delikto atsirandančiai „nesutartinei prievolei“ taikoma tos šalies, kurioje atsirado „žala“, teisė, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko „žalą sukėlęs įvykis“, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado „netiesioginių“ to įvykio „pasekmių“.
44. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu iš esmės siekia išsiaiškinti, kokia yra „žala“, padaryta (tariamu) deliktu, kuriuo grindžiamas TE ieškinys, ir kur ši „žala“ laikoma atsiradusia, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Tas teismas savo klausime nurodo kelis siejamuosius veiksnius, kurie galėtų būti svarbūs šiuo aspektu. Mano nuomone, norint suvokti šio klausimo sudėtingumą, reikia pateikti keletą preliminarių paaiškinimų.
45. Reglamento „Roma II“ 2 straipsnio 1 dalyje sąvoka „žala“ apibrėžiama kaip „visos pasekmės, atsirandančios dėl delikto <...>“ (išskirta mano). Vis dėlto iš šios išvados 43 punkto matyti, kad reglamento 4 straipsnio 1 dalis grindžiama subtilesniu skirtumu tarp tiesioginės(16) „žalos“, kurią sukėlė žalą sukėlęs įvykis, ir netiesioginių šio įvykio „pasekmių“. Nustatant deliktui taikytiną teisę svarbi tik pirmoji.
46. Daugeliu atvejų palyginti paprasta atskirti tiesioginę žalą sukėlusio įvykio padarytą „žalą“ nuo bet kokių jo „netiesioginių pasekmių“. Pavyzdžiui, eismo įvykio atveju ta „žala“ yra nukentėjusiojo fizinis sužalojimas ir (arba) materialinė žala, padaryta jo automobiliui dėl to eismo įvykio. Tai nutiko ten, kur įvyko susidūrimas. Tolesni ekonominiai padariniai (gydymo išlaidos, dėl sužalojimo prarastos pajamos ir t. t.) ir (arba) turtinė žala (automobilio remonto išlaidos ir t. t.) yra „netiesioginės“ nelaimingo atsitikimo „pasekmės“(17).
47. Priešingai, atskirti žalą sukėlusio įvykio padarytą tiesioginę „žalą“ nuo jos „netiesioginių pasekmių“ gali būti sudėtinga tais atvejais, kai ieškovo nurodomi nuostoliai neturi fizinės išraiškos. Būtent taip yra šiuo atveju: TE reikalaujamus lošimo nuostolius iš esmės sudaro nematerialaus, piniginio turto sumažėjimas. Jis priklauso „vien ekonominių“ arba „vien finansinių“ nuostolių kategorijai. Taigi pereisiu prie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo.
48. Tai paaiškinus, atsakydamas į šį klausimą, norėčiau priminti, kad apskritai reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta „žala“ yra tiesioginės pažeidimo pasekmės nukentėjusiam asmeniui (arba, tiksliau, teisiškai saugomam interesui, su kuriuo susijęs ieškinys). Tai priklauso nuo (tariamo) delikto, kuriuo grindžiamas reikalavimas, pobūdžio(18). Taigi, norint nustatyti šią „žalą“, pirmiausia reikia išanalizuoti šio delikto požymius. Vis dėlto, kadangi „žalos“ paieška atliekama siekiant nustatyti taikytiną teisę pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, reikia nepamiršti pagal šią nuostatą siekiamo tikslo. Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip siejamąjį veiksnį pasirinkdamas šalį, kurioje atsiranda „žala“, siekė užtikrinti, kad daugeliu atvejų būtų taikoma teisė, kuri yra glaudžiausiai susijusi su deliktu ir kurią gali numatyti tiek nukentėjusysis, tiek deliktą padaręs asmuo, taip garantuojant teisinį tikrumą. Šiuo siejamuoju veiksniu taip pat buvo siekiama užtikrinti „teisingą“ šalių interesų „pusiausvyrą“(19). Kriterijus, pasirinktas šiai „žalai“ nustatyti, turi būti įtikinamas teisės pasirinkimo požiūriu, atsižvelgiant į šiuos tikslus, ir gali skirtis nuo sprendimo, kuris šiuo klausimu gali egzistuoti materialiojoje teisėje(20).
49. Šiomis aplinkybėmis taip pat reikėtų atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalimi. Priminsiu, kad šioje nuostatoje įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė „bylose dėl civilinės teisės pažeidimų“, pagal kurią nurodomi „vietos, kurioje įvyko <...> žalą sukėlęs įvykis“ teismai. Sprendime Bier(21) Teisingumo Teismas konstatavo, kad tai apima ir vieną, ir kitą atvejį: i) vietą, kurioje atsirado „žala“, ir ii) vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė (tam, kad ieškovas galėtų pasirinkti, kur pareikšti ieškinį, kai šios dvi vietos nesutampa). Dėl pirmojo kriterijaus Sprendime Marinari(22) Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis apsiriboja vieta, kurioje buvo padaryta „pradinė žala“, ir neapima jokios vietos, kurioje, kaip teigia nukentėjusysis, jis patyrė tolesnes, „netiesiogines“ žalą sukėlusio įvykio „pasekmes“. Kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalyje ir reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalyje remiamasi tais pačiais skirtumais ir siekiama panašių tikslų (bent jau glaudaus ryšio su deliktu, numatomumo ir teisinio tikrumo)(23), reikėtų užtikrinti nuoseklų jų aiškinimą(24).
50. Atsižvelgiant į šios išvados 8–11 punktuose apibendrintus faktus, pažymėtina, kad į bylą įstojusios šalys pateikia visiškai skirtingus požiūrius į tai, kas šioje byloje turėtų būti laikoma tiesiogine „žala“, sukelta (tariamo) delikto, kuriuo grindžiamas TE reikalavimas, ir kur ši „žala“ atsirado, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį.
51. Viena vertus, NM, OU, Maltos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad „žalą“ sudaro lošimų nuostoliai, kuriuos TE patyrė, kai Titanium interneto svetainėje atliko statymus. Tiesioginė šių nuostolių pasekmė buvo konkretaus TE turto, atskiriamo nuo likusio jo turto, t. y. pinigų sumos, kurią jis savo noru pervedė į lošėjų apsaugos banko sąskaitą, kad papildytų savo (virtualią) lošėjo sąskaitą, sumažėjimas ir galiausiai visiškas praradimas(25). Ta „žala“ buvo padaryta ten, kur yra banko sąskaita, o tai savo ruožtu laikoma jos turėtojo buveinės vieta(26). Kadangi bankas yra įsteigtas Maltoje, „žala“ buvo padaryta toje šalyje, todėl TE reikalavimas pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį reglamentuojamas Maltos teisėje. Priešingai, finansinis poveikis, kurį šis nuostolis turėjo visam TE turtui, yra tik tariamo delikto „netiesioginės pasekmės“. Taigi, net jei ir sutiktume, kad TE šias pasekmės jautė savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Austrijoje (tariant, kad ten buvo jo „pagrindinė turto buvimo vieta“), pagal šią nuostatą tai nėra svarbu.
52. Kita vertus, TE ir Austrijos, Vokietijos, Belgijos vyriausybės iš esmės laikosi nuomonės, kad tiesioginė „žala“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, yra pirminis pinigų pervedimas bendrovės Titanium naudai, kurį TE atliko siekdamas papildyti savo (virtualią) lošėjo sąskaitą ir atlikti statymus. Ši „žala“ laikoma atsiradusia Austrijoje atsižvelgiant į keletą veiksnių, būtent į tai, kad bendrovės Titanium veikla buvo skirta Austrijai, TE dalyvavo nagrinėjamuose azartiniuose lošimuose būdamas šioje šalyje, jis pervedė šiuos pinigus iš savo banko sąskaitos Austrijoje, jo nuolatinė gyvenamoji vieta ir „pagrindinė turto buvimo vieta“ yra šioje šalyje ir jo reikalavimas grindžiamas tariamu Austrijos azartinių lošimų įstatymo pažeidimu(27). Taigi, pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį šis deliktas reglamentuojamas Austrijos teisėje.
53. Reikia pripažinti, kad pasirinkti vieną iš šių dviejų sprendimų nėra lengva. Vis dėlto, kruopščiai apsvarstęs, iš esmės sutinku su antruoju variantu.
54. NM, OU, Maltos vyriausybės ir Komisijos siūlomas sprendimas iš esmės grindžiamas analogija su Sprendimu Kronhofer(28), susijusiu su jurisdikcijos taisykle „bylose dėl civilinės teisės pažeidimų“, kuri šiuo metu nustatyta reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalyje. Šioje byloje Austrijoje gyvenantis vartotojas (R. Kronhofer) sudarė sutartį su Vokietijoje esančia investicine įmone. Dėl to jis pervedė lėšų į bendrovės investicinę sąskaitą Vokietijoje, o jos vėliau buvo panaudotos finansinėms priemonėms pasirašyti. Šios priemonės prarado vertę, todėl dalis investuotų lėšų buvo prarasta.
55. Iš to sprendimo galima daryti išvadą, jog Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tiesioginė „žala“ buvo dalies į investicinę sąskaitą pervestų lėšų praradimas. Ši „žala“ buvo padaryta Vokietijoje, t. y. ten, kur buvo įsikūrusi įstaiga, turinti sąskaitą(29). Priešingai, finansinės pasekmės, kurias šis nuostolis sukėlė visam R. Kronhofer turtui, yra tik „netiesioginės“ žalą sukėlusio įvykio „pasekmės“. Net darant prielaidą, kad R. Kronhofer šias pasekmes jautė savo gyvenamojoje vietoje Austrijoje (tariant, kad ten buvo nukentėjusiojo „pagrindinė turto buvimo vieta“)(30), tai negalėtų pateisinti jurisdikcijos suteikimo šios vietos teismams(31).
56. Iš Sprendimo Kronhofer kylanti išvada, mano nuomone, puikiai tinka tais atvejais, kai asmuo: i) paveda kitam asmeniui (paprastai bankui ar investicinei įmonei) valdyti tam tikrą savo turtą; ii) šiuo tikslu, susitaręs su pavedimo gavėju, savanoriškai atskiria tą turtą nuo likusio savo turto, pervesdamas jį į specialią sąskaitą; iii) pavedimo gavėjas vėliau padaro deliktą, susijusį su netinkamu aptariamo turto valdymu (aplaidžiu investavimu, iššvaistymu, pertekline prekyba ir t. t.). Tokiu atveju tiesiogine „žala“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, galima įtikinamai laikyti to konkretaus turto, esančio šalyje, kurioje jis buvo deponuotas, sumažėjimą ar praradimą (nes būtent šio konkretaus ieškovo finansinio intereso apsauga yra nagrinėjamo delikto esmė). Tos šalies teisė yra glaudžiausiai susijusi su deliktu ir, kadangi šalys susitarė dėl turto paskirties vietos, jos abi gali numatyti, kad bus taikoma ta teisė.
57. Vis dėlto (tariamas) deliktas, kuriuo grindžiamas TE ieškinys, visiškai skiriasi nuo pirma aprašytų. Kaip pabrėžia TE ir Austrijos, Vokietijos, Belgijos vyriausybės, šis deliktas nėra susijęs su bendrovės Titanium netinkamu pinigų sumos, kurią TE pervedė į lošėjų apsaugos banko sąskaitą, kad papildytų savo (virtualią) lošėjo sąskaitą, valdymu. Primenu, jog tariamas pažeidimas iš esmės pasireiškė tuo, kad bendrovė Titanium siūlė šiuos azartinius lošimus TE, nors neturėjo licencijos, reikalaujamos pagal Austrijos azartinių lošimų įstatymą.
58. Atsižvelgiant į šio delikto požymius, man atrodo, kad TE savo ieškiniu siekia apginti pagal Austrijos azartinių lošimų įstatymą saugomus vartotojo interesus, susijusius su tuo, kad nesiūlomi azartiniai lošimai, išskyrus reguliuojamus, licencijuotus lošimus (siekiant išvengti lošimo priklausomybės ir jos socialinių bei finansinių pasekmių, sukčiavimo ir pan.)(32). Kišimasis į tokius interesus, taigi ir deliktu padaryta „žala“, galėjo įvykti tik tada, kai TE dalyvavo tokiame nelicencijuotame azartiniame lošime, konkrečiai – statyme (nors, jei būtų laikomasi įstatymų, jis niekada nebūtų galėjęs to daryti)(33).
59. Šiomis aplinkybėmis TE lošėjo sąskaitos sukūrimas Titanium interneto svetainėje ir pinigų sumokėjimas bendrovei Titanium, kad ši sąskaita būtų papildyta, mano nuomone, yra tik parengiamieji veiksmai, dėl kurių atsirado ši „žala“. Visų pirma iš to išplaukia, kad banko sąskaita (arba su ja susijusi kredito kortelė), kuria lošėjas naudojasi šiuo tikslu, nėra svarbi pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Be to, tai, kad šios sąskaitos vieta yra laikoma siejamuoju veiksniu, vargu ar atitiktų glaudaus ryšio, numatomumo ir teisinio tikrumo tikslus, kurių siekiama šia nuostata. Lošėjas gali turėti banko sąskaitas keliose šalyse ir bet kurią iš jų naudoti savo lošėjo sąskaitai papildyti. Taigi dėl tokios aplinkybės galėtų būti taikomas įstatymas, kuris neturi jokio ryšio su deliktu ir kurio deliktą padaręs asmuo negalėtų numatyti(34).
60. Panašiai tolesnės neigiamos finansinės pasekmės, atsirandančios dėl atliktų statymų(35) (kaip antai negalėjimas iš lošimų bendrovės reikalauti grąžinti bet kokius pinigus, nes lošėjo sąskaitoje nelieka kredito), mano nuomone, yra „netiesioginės“ delikto „pasekmės“, kurios neturi reikšmės nustatant taikytiną teisę pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Be to, šių „pasekmių“ vieta būtų netinkamai pasirinktas siejamasis veiksnys. Nebūtų tinkama teigti ir tai, kad jos atsiranda šalyje, kurioje lošimų bendrovė saugo lošėjų gautas lėšas (šioje byloje ten, kur buvo lošėjų apsaugos banko sąskaita). Tokią šalį lošėjas nebūtinai galėtų numatyti(36). Bendrovei Titanium duotas „pavedimas“ (taip sakant) dėl šių lėšų yra atsitiktinis dalyvavimo azartiniuose lošimuose aspektas(37), ir taikytina teisė neturėtų priklausyti nuo tokio susitarimo. Kaip jau nurodyta, šiais laikais banko sąskaitą galima atidaryti bet kur; tokia aplinkybe azartinių lošimų bendrovės galėtų net manipuliuoti teisės pasirinkimo tikslais. Todėl šalies, kurioje yra ši sąskaita, teisė negali būti itin glaudžiai susijusi su deliktu. Alternatyvus šių finansinių pasekmių nustatymas lošėjo „pagrindinėje turto buvimo vietoje“ būtų pernelyg bendra fikcija.
61. Kadangi „žalą“, kaip neigiamas pasekmes prašomam ginti interesui, sudaro vartotojo dalyvavimas nelicencijuotuose azartiniuose lošimuose, ši „žala“ turi atsirasti ten, kur vyko tie lošimai(38). Mano nuomone, sandorio vietos, kaip siejamojo veiksnio nustatant tiesioginės „žalos“ atsiradimo vietą pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, pasirinkimas atitinka dabartinę tendenciją Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį dėl finansinių nuostolių, patirtų dėl sandorių, kurių nukentėjusieji nebūtų sudarę (arba būtų sudarę ne tokiomis pačiomis sąlygomis), jeigu nebūtų deliktą padariusio asmens veiksmų(39).
62. Pagal šį siejamąjį veiksnį tiesioginę „žalą“, kai asmuo dalyvavo nelicencijuotuose azartiniuose lošimuose fizinėje vietoje (pavyzdžiui, neteisėtame kazino), nustatyti nesunku. „Žala“ atsiranda toje vietoje. Šioje byloje sunkumų kyla dėl to, kad TE dalyvavo internetiniuose lošimuose Titanium interneto svetainėje.
63. NM, OU ir Maltos vyriausybė iš esmės siūlo priimti teisinę fikciją, pagal kurią ginčijami azartiniai lošimai vyko Maltoje, remdamiesi argumentu, kad visi įrenginiai ir infrastruktūros, įskaitant serverius, kuriuos bendrovė Titanium naudojo šiems lošimams siūlyti ir statymams apdoroti, buvo šioje šalyje, kad interneto svetainę ir (virtualias) lošėjų sąskaitas čia valdė bendrovės Titanium darbuotojai ir kad visi bendrovės Titanium direktorių priimti sprendimai, susiję su jos veikla, taip pat buvo priimti šioje šalyje.
64. Mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad visi bendrovės Titanium ir NM bei OU sprendimai ir veiksmai, kurie lėmė (tariamą) neigiamą kišimąsi į TE interesus, buvo priimti ir atlikti Maltoje. Vis dėlto tai lemia, kad Malta visų pirma yra „šalis, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Kaip nurodyta 43 punkte, tai yra siejamasis veiksnys, kurio ES teisės aktų leidėjas noriai nepaisė deliktams taikytinos teisės atžvilgiu, be kita ko, dėl to, kad jis neužtikrino „teisingos“ šalių interesų „pusiausvyros“(40) (nes, mano supratimu, dėl to dažnai būtų nustatoma šalies, kurioje yra įsisteigęs ar nuolat gyvena deliktą padaręs asmuo, teisė).
65. Nagrinėjamu atveju laikyti, kad tiesioginė „žala“ taip pat atsirado Maltoje, tariant, kad ginčytini azartiniai lošimai įvyko šioje šalyje, mano nuomone, reikštų neatsižvelgti į šį teisės akto tikslą. Priešingai, šioje byloje, kaip iš esmės teigia TE ir Austrijos, Vokietijos, Belgijos vyriausybės, veikiau reikėtų remtis fikcija, kad šie lošimai vyko Austrijoje, todėl pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį taikoma Austrijos teisė.
66. Priešingai, nei teigia NM ir OU, ši fikcija nėra pagrįsta vien tuo, kad Titanium interneto svetainė buvo prieinama Austrijoje. Iš tikrųjų neginčijama, kad bendrovės Titanium veikla buvo skirta (be kita ko) tokiems Austrijos vartotojams, kaip TE. Nagrinėjamos interneto svetainės pavadinimas buvo vokiečių kalba (www.drueckglueck.com) ir joje buvo vartojama ši kalba, naudojamas neutralus aukščiausiojo lygio domenas „.com“ (vietoj maltietiškojo „.mt“) ir ji akivaizdžiai buvo reklamuojama Austrijoje. Dėl to, mano nuomone, pagrįstai galima laikyti lemiama aplinkybe tai, kad TE statymus interneto svetainėje atliko iš Austrijos(41). Be to, tokia fikcija atitinka TE teiginio esmę: kadangi Austrijos azartinių lošimų įstatymo, kaip Austrijos valstybės priimto viešojo teisės akto, taikymo sritis apsiriboja Austrijos teritorija, pagal šį įstatymą saugomi vartotojo interesai galėjo būti pažeisti tik jeigu vartotojas dalyvavo nelicencijuotuose azartiniuose lošimuose Austrijoje.
67. NM ir OU, remdamiesi tokia fikcija, prieštarauja tam, kad iš tikrųjų TE galėjo prisijungti prie Titanium interneto svetainės, būdamas bet kurioje vietoje, taip pat už Austrijos ribų, pavyzdžiui, naudodamasis išmaniuoju telefonu. Iš tiesų, nėra aišku, kur tiksliai TE buvo, kai jungėsi prie interneto svetainės. Be to, deliktas susijęs ne su vienu, o su keliais statymais, kurie galėjo būti atlikti esant įvairiose Austrijos vietose ir už jos ribų.
68. Akivaizdu, kad kiekvienam atliktam statymui taikytina teisė neturėtų skirtis priklausomai nuo to, kur tuo metu buvo TE. Gali būti sunku įrodyti tikslias vietas, iš kurių buvo atliekami statymai, be to, toks požiūris gali lemti taikytinos teisės suskaidymą ir teisės (ar teisės aktų), mažai susijusios su deliktu arba visai nesusijusios su juo ir kurios deliktą padaręs asmuo gali visiškai nenumatyti, nustatymą(42).
69. Nepaisant to, siekiant išvengti šių problemų, (visi) statymai turėtų būti laikomi atliktais TE įprastinėje gyvenamojoje vietoje Austrijoje bylai reikšmingu metu, neatsižvelgiant į jo faktinę buvimo vietą kaskart, kai jis lošė.
70. Manau, kad šios nuolatinės gyvenamosios vietos, kaip vietos, kurioje, kaip laikoma, buvo atlikti statymai, aiškinimas lemia teisės (šiuo atveju Austrijos teisės), glaudžiai susijusios su tariamu deliktu (kuris, primenu, grindžiamas būtent tuo, kad azartiniai lošimai buvo neteisėti pagal Austrijos azartinių lošimų įstatymą), nustatymą. Taip pat siekiama teisinio tikrumo ir nuspėjamumo tikslo: kaip pabrėžia TE ir Austrijos, Vokietijos, Belgijos vyriausybės, akivaizdu, kad Maltos lošimų bendrovė, kuri savo veiklą nukreipia į tam tikrą valstybę narę, gali pagrįstai tikėtis, kad su šia veikla susijusiems deliktams gali būti taikoma tos valstybės teisė(43).
71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad kai vartotojas teigia patyręs lošimo nuostolių dėl to, kad būdamas valstybėje narėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, dalyvavo internetiniuose lošimuose, kuriuos jam pasiūlė kitoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, neturintis pirmosios valstybės institucijų išduotos licencijos, „žala“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, atsiranda toje pirmojoje valstybėje, nes toje šalyje buvo atliekami statymai.
C. Ar pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį nustatyta teisė turėtų būti pakeista pagal jo 4 straipsnio 3 dalį?
72. Teisingumo Teisme NM, OU ir Maltos vyriausybė teigia, kad jei Austrijos teisė, priešingai, nei jie siūlo, būtų pasirinkta taikyti deliktui, kuriuo grindžiamas TE ieškinys, pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, ši teisė turėtų būti panaikinta remiantis jo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta „išvengimo sąlyga“. Jų nuomone, „pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas, kaip numatyta 4 straipsnio 3 dalyje, yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su [kita šalimi]“, t. y. Malta. Taigi, remiantis šia nuostata, vietoj Austrijos teisės turėtų būti taikoma Maltos teisė. Kadangi šis klausimas yra susijęs su antruoju klausimu, trumpai jį aptarsiu.
73. Iš pat pradžių turėčiau pabrėžti, kad nors reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta „išvengimo sąlyga“ skirta jo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytai „griežtai“ bendrajai taisyklei atsverti, suteikiant bylą nagrinėjančiam teismui tam tikro lankstumo, kad kiekvienu atveju būtų užtikrinta, kad taikytina teisė būtų ta, kuri iš tikrųjų yra labiausiai susijusi su deliktu(44), pagal 4 straipsnio 1 dalį nurodytos teisės perkėlimas turėtų būti išimtinis, siekiant užtikrinti numatomumą ir teisinį tikrumą, kurių siekiama pagal reglamentą „Roma II“. Kaip matyti iš 4 straipsnio 3 dalies formuluotės, „išvengimo sąlyga“ turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai, atsižvelgiant į bendrą bylos aplinkybių analizę, deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita šalimi nei ta, kurioje buvo padaryta „žala“. Tai aukštas reikalavimas, kurį reikia įvykdyti.
74. Kaip teigia TE ir Austrijos, Vokietijos, Belgijos vyriausybės, šiuo atveju taip nėra. Nors deliktas neabejotinai turi sąsajų su Malta, teisės pasirinkimo tikslais jos nėra akivaizdžiai reikšmingesnės nei sąsajos su Austrija.
75. Iš tiesų, nors bendrovės Titanium buveinė ir įrenginiai buvo Maltoje, nagrinėjami azartiniai lošimai buvo skirti Austrijai – šaliai, kurioje TE nuolat gyveno ir kurioje būdamas dalyvavo šiuose lošimuose. Nors NM ir OU, kaip jie pabrėžia, galėjo vykdyti savo pareigas būdami Maltoje pagal Maltos bendrovių teisę, primenu, kad TE ieškinys grindžiamas tariamu Austrijos azartinių lošimų taisyklių pažeidimu. Kaip paaiškinau ankstesniame skirsnyje, lošėjų apsaugos banko sąskaitos vieta Maltoje nėra reikšminga nagrinėjamam deliktui (kaip ir TE asmeninės banko sąskaitos vieta Austrijoje). Galiausiai, kalbant apie NM, OU ir Maltos vyriausybės pateiktą argumentą, kad TE ir bendrovės Titanium lošimo sutarčiai buvo taikoma Maltos teisė, tiesa, kad reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai glaudesnis ryšys su kita šalimi „gali būti pagrįstas visų pirma remiantis prieš tai jau egzistuojanči[a] [sutartimi] tarp šalių, pavyzdžiui, su konkrečiu [deliktu] glaudžiai susijusia sutartimi“ (išskirta mano). Vis dėlto, pirma, nesu įsitikinęs, kad nagrinėjama sutartis yra reikšminga tariamam deliktui. Antra, toli gražu neaišku, ar šiai sutarčiai buvo taikoma Maltos teisė. Kadangi ją sudarė vartotojas ir verslininkas, kuris savo veiklą skyrė vartotojui, pagal Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 6 straipsnio 1 dalį ją veikiau reglamentavo šalies, kurioje buvo to vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė (t. y. Austrijos teisė)(45).
76. Norėčiau pateikti paskutinę pastabą dėl šios bylos. Šioje išvadoje buvo kalbama tik apie teisę, reglamentuojančią deliktą, kuriuo grindžiamas TE ieškinys. Ar šis teiginys pagrįstas, yra kitas klausimas. Ar, pavyzdžiui, TE turėtų teisę į kompensaciją už patirtus nuostolius, ar tokią kompensaciją turėtų būti atsisakyta priteisti remiantis tuo, kad jis prisidėjo prie šių nuostolių arba pats padarė klaidą pasirinkdamas dalyvauti bendrovės Titanium siūlomuose azartiniuose lošimuose, iš esmės yra priežastinio ryšio klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Austrijos deliktų teisę. Panašiai didelė dalis Teisingumo Teisme vykusių diskusijų buvo susijusi su klausimu, ar Maltoje įsteigtų ir pagal Maltos licencijas veikiančių lošimo bendrovių įpareigojimas laikytis Austrijos azartinių lošimų įstatymo (ir deliktinės atsakomybės taikymas šioms bendrovėms ir jų direktoriams, kai jos jo nesilaiko), yra suderinamas su SESV 56 straipsnyje garantuojama laisve teikti paslaugas. Tai taip pat yra klausimas, kurį turi išspręsti bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas bylą iš esmės. Akivaizdu, kad jei atitinkamos Austrijos azartinių lošimų įstatymo nuostatos buvo susijusios su nepagrįstu šios laisvės apribojimu, tokia atsakomybė NM ir OU negalėtų būti priskirta, o TE ieškinys atitinkamai turėtų būti atmestas. Ir priešingai, jei ši teisė būtų suderinama su nagrinėjama laisve, šiai laisvei neprieštarautų ir direktorių patraukimas atsakomybėn už bendrovės Titanium padarytą pažeidimą.
V. Išvada
77. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) pateiktus klausimus:
1) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 1 straipsnio 2 dalies d punktas
turi būti aiškinamas taip:
išimtis, susijusi su „nesutartinėmis prievolėmis, atsirandančiomis iš bendrovių teisės“, neapima tariamos bendrovės vadovo „nesutartinės prievolės“, kylančios dėl to, kad jis pažeidė pareigą ar draudimą, nustatytą įstatyme, nepriklausomai nuo jo paskyrimo, pavyzdžiui, draudimą bet kam siūlyti azartinius lošimus tam tikroje valstybėje narėje neturint tos valstybės valdžios institucijų išduotos licencijos.
2) Reglamento Nr. 864/2007 4 straipsnio 1 dalį
reikia aiškinti taip: kai vartotojas teigia patyręs lošimo nuostolių dėl to, kad būdamas valstybėje narėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, dalyvavo internetiniuose lošimuose, kuriuos jam pasiūlė kitoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, neturintis pirmosios valstybės institucijų išduotos licencijos, „žala“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, atsiranda toje pirmojoje valstybėje, nes toje šalyje buvo atliekami statymai.
1 Originalo kalba: anglų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (OL L 199, 2007, p. 40).
3 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).
4 Žr. Pena, P., Schumann, H. ir Peigné, M., „EU citizens lose out as Malta regulatory „sledgehammer“ protects gambling giants“, Investigate Europe, 2025 m. kovo 6 d.
5 Todėl šioje išvadoje nenagrinėsiu Maltos azartinių lošimų įstatymo 56A straipsnio suderinamumo su Sąjungos teise klausimo.
6 Dėl šios apibrėžties žr. reglamento „Roma II“ 2 straipsnį.
7 2022 m. kovo 10 d. Sprendimas BMA Nederland (C-498/20, EU:C:2022:173, 54 punktas; toliau – Sprendimas BMA Nederland).
8 Todėl ši išimtis prisideda prie „nesutartinėms prievolėms“ taikytinos teisės numatomumo ir teisinio tikrumo bei tinkamo vidaus rinkos veikimo tikslų, kurių siekiama reglamentu „Roma II“ (žr. jo 6 konstatuojamąją dalį). Vis dėlto šis tikrumas pasiekiamas tik iš dalies. Nesant Sąjungos reglamento dėl bendrovėms taikytinos teisės, kiekvienu ginčo atveju (vienas) lex societatis, kuriuo vadovaujasi bendrovė, nustatomas atsižvelgiant į (nacionalines) kolizines teismo, kuriame iškelta byla, taisykles. Valstybių narių tarptautinėje privatinėje teisėje šiuo klausimu yra tradicinių skirtumų: kai kurios taiko įregistravimo šalies teisę, o kitos – šalies, kurioje yra bendrovės „tikroji buveinė“, teisę. Taigi, nors bendrovei turėtų būti taikoma tik viena teisė, taip nebūtinai yra kiekvienoje jurisdikcijoje.
9 Sprendimas BMA Nederland (54 punktas).
10 Šiuo klausimu žr. Sprendimą BMA Nederland (55 punktas); Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (COM(2003)0427 galutinis), aiškinamasis memorandumas, p. 9.
11 Sprendimas BMA Nederland (54 punktas).
12 Pagal analogiją žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimą Weil (C-361/18, EU:C:2019:473, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
13 Maltos bendrovių teisėje žr. Maltos bendrovių įstatymo 136A straipsnio 3 dalį.
14 Žr. Calliess, G.-P. ir Renner, M., Rome Regulations: Commentary, 3rd edition, Kluwer Law International, 2020, 478 ir 479 p., 52 punktą.
15 Žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Holterman Ferho Exploitatie ir kt. (C-47/14, EU:C:2015:574, 19 punktas).
16 Šiuo klausimu žr. reglamento „Roma II“ 16 konstatuojamąją dalį.
17 Šiuo klausimu žr. reglamento „Roma II“ 17 konstatuojamąją dalį.
18 Žr. pagal analogiją generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Löber (C-304/17, EU:C:2018:310, 69–70 punktai).
19 Žr. reglamento „Roma II“ 6, 14 ir 16 konstatuojamąsias dalis.
20 Žr. 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Lazar (C-350/14, EU:C:2015:802, 21 punktas).
21 1976 m. lapkričio 30 d. sprendimas (21/76, EU:C:1976:166, 24 ir 25 punktai).
22 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimas (C-364/93, EU:C:1995:289, 15 punktas).
23 Žr. 2017 m. spalio 17 d. Sprendimą Bolagsupplysningen ir Ilsjan (C-194/16, EU:C:2017:766, 26 ir 28 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
24 Žr. reglamento „Roma II“ 17 konstatuojamąją dalį ir Sprendimą BMA Nederland (60 punktas).
25 Remdamasis tuo, kad: i) statymai buvo atliekami iš lėšų, įskaitytų į (virtualią) lošėjo sąskaitą, ir bet kokie pralaimėjimai turėjo įtakos šios virtualios sąskaitos likučiui ir ii) kadangi lošėjų apsaugos banko sąskaitoje buvo lėšos, atitinkančios visų lošėjų sąskaitų kredito likutį, galiausiai lošimų pralaimėjimai reikštų lėšų, įskaitytų į šią banko sąskaitą, išskaitymą.
26 Tai atitinka antrojo klausimo b punktą.
27 Šis požiūris apima antrojo klausimo a, c, d ir e punktus.
28 2004 m. birželio 10 d. sprendimas (C-168/02, toliau – Sprendimas Kronhofer, EU:C:2004:364).
29 Sąskaitiniai pinigai nėra materialusis turtas. Iš esmės tai yra sąskaitos turėtojo ieškinys ją tvarkančiam bankui pagal sąskaitos sutartį. Sąskaitinių pinigų buvimo vieta turi būti nustatoma taikant teisinę fikciją, taigi, naudojant sąskaitą valdančios įstaigos vietą (arba sąskaitos IBAN šalies kodą, kuris paprastai būna tas pats) (žr. Lehmann, M., „Where does economic loss occur?“, Journal of Private International Law, 7 t., 2011, 527–550 p., konkrečiai 532 ir 534–535 p.).
30 Tokio dalyko kaip asmens „pagrindinė turto buvimo vieta“ nėra. Šis turtas ir galima jo buvimo vieta šio asmens nuolatinėje gyvenamojoje vietoje yra teisinės fikcijos.
31 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Kronhofer (17–21 punktai).
32 Kai valstybė draudžia arba reguliuoja azartinių lošimų pasiūlą, tai atitinka jos gyventojų interesus, atsižvelgiant į azartinių lošimų riziką, susijusią su priklausomybe ir pan.
33 Akivaizdu, kad TE prisidėjo prie šios „žalos“ pasirinkdamas dalyvauti azartiniuose lošimuose. Austrijoje jam tą daryti galėjo būti neteisėta. Vis dėlto tai yra klausimas iš esmės (žr. šios išvados 76 punktą).
34 Pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimą Universal Music International Holding (C-12/15, EU:C:2016:449, 38 punktas).
35 Akivaizdu, kad jei lošėjas iš tikrųjų nepralaimėjo darydamas statymus, tuomet, nepaisant galimo jo saugomų interesų pažeidimo, atsirandančio vien dėl to, kad žaidžia nelicencijuotus azartinius žaidimus, jis vargu ar galėtų įrodyti atlygintiną žalą. Tai vėlgi yra esminis klausimas.
36 Tiesa, kaip pabrėžia NM ir OU, tais atvejais, kai lošėjai atsiskaitydavo banko pavedimu, jiems buvo nurodomas lošėjų apsaugos banko sąskaitos IBAN, taigi jie būtinai apie tai sužinodavo tuo metu. Vis dėlto tais atvejais, kai lošėjai, norėdami papildyti savo lošėjo sąskaitą lėšomis, naudodavo savo kredito kortelę, jie tokią informaciją nebūtinai gaudavo. NM ir OU atkerta, kad lošėjų apsaugos banko sąskaita buvo aprašyta bendrovės Titanium bendrosiose sąlygose. Vis dėlto, kaip teigia TE, žmonės retai kada kreipia didelį dėmesį į šias sąlygas.
37 Kaip pabrėžia Belgijos vyriausybė, tokia sistema egzistuoja tik dėl praktinių priežasčių: lošėjui būtų varginantis dalykas kiekvieną kartą, kai atlieka statymą, mokėti (pavyzdžiui, kredito kortele) lošimų bendrovei.
38 Tai atitinka antrojo klausimo c punktą.
39 Žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation (C-343/19, EU:C:2020:534, 29–40 punktai) ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimą Volvo ir kt. (C-30/20, EU:C:2021:604, 39–40 punktai). Be to, dėl sprendimo, kuris suprantamas taip pat, žr. 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimą Vereniging van Effectenbezitters (C-709/19, EU:C:2021:377, 35 punktas).
40 Šiuo klausimu žr. reglamento „Roma II“ 15 ir 16 konstatuojamąsias dalis.
41 Pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation (C-272/18, EU:C:2019:827, 53 punktas) ir 2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimą VariusSystems digital solutions (C-526/23, EU:C:2024:985, 22 punktas).
42 Toks požiūris būtų dar problemiškesnis pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų, nustačius kelias „žalos“ padarymo vietas, vietos jurisdikciją turėtų tiek pat Austrijos teismų, o gal net ir ne tik.
43 Pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimą Volvo ir kt. (C-30/20, EU:C:2021:604, 42 punktas) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje Stichting Right to Consumer Justice ir Stichting App Stores Claims (C-34/24, EU:C:2025:212, 81–86 punktai).
44 Žr. reglamento „Roma II“ 14 konstatuojamąją dalį.
45 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 177, 2008, p. 6). Net jei šioje sutartyje būtų buvusi numatyta sąlyga dėl teisės pasirinkimo, nurodanti Maltos teisę, vartotojas vis tiek būtų galėjęs pasinaudoti apsauga, kurią jam suteikia imperatyvios Austrijos teisės nuostatos pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 2 dalį.