–

ieškinį (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. liepos 31 d.),

–

nepriimtinumu grindžiamą ECB prieštaravimą, pateiktą 2023 m. spalio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai atskiru dokumentu,

–

susipažinęs su 2023 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktomis ieškovės pastabomis dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo,

–

Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos prašymus įstoti į bylą, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2023 m. spalio 19 d., lapkričio 15 d. ir lapkričio 15 d.,

1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė DZ Bank AG Deutsche Zentral-Genossenschaftsbank, Frankfurt am Main prašo pirmiausia panaikinti 2023 m. balandžio 6 d. Bendrą sprendimą RC/JD/2022/22 (toliau – ginčijamas sprendimas) dėl minimalaus nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų reikalavimo (toliau – MREL) nustatymo jai pačiai ir penkioms patronuojamosioms įmonėms ir, subsidiariai, pripažinti, kad šis sprendimas teisiškai neegzistuoja.

2

Ieškovė yra Vokietijos kooperatinių bankų finansų grupės DZ Bank Gruppe vadovaujančioji įmonė. Vokietijoje ji priskiriama prie didžiausių pagal kapitalo lygį bankų, o bendras grupės turtas 2022 m. gruodžio 31 d. sudarė 627 mlrd. EUR. Bankų sąjungoje ieškovė turi patronuojamųjų įmonių Vokietijoje ir Liuksemburge. Jos patronuojamoji įmonė Fundamenta Lakáskassza Zrt. yra už bankų sąjungos ribų, Vengrijoje.

3

2017 m. Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) pagal iš dalies pakeistos 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, [Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 88 straipsnį įsteigė ieškovės ir jos patronuojamųjų įmonių pertvarkymo kolegiją, kuriai priklauso, pirma, BPV, kaip šios kolegijos pirmininkė ir grupės lygmens pertvarkymo institucija, ir, antra, Magyar Nemzeti Bank (Vengrijos nacionalinis bankas), kaip Vengrijos patronuojamosios įmonės pertvarkymo institucija.

4

2022 m. gruodžio 8 d. BPV išplėstiniame vykdomajame posėdyje preliminariai patvirtino ginčijamo sprendimo projektą, kurį turėjo išnagrinėti pertvarkymo kolegija. 2022 m. gruodžio 15 d. BPV pradėjo konsultavimosi su ieškove dėl projekto procedūrą. Ieškovė pateikė pastabas 2023 m. sausio 10 d. raštu. 2023 m. vasario 8 d. ginčijamo sprendimo projektas buvo išnagrinėtas toje kolegijoje, ji padarė išvadą, kad po konsultavimosi procedūros projektas neturi būti keičiamas. 2023 m. kovo 24 d. BPV, kaip grupės lygmens pertvarkymo institucija, nusiuntė pertvarkymo kolegijai galutinę ginčijamo sprendimo projekto versiją. 2023 m. kovo 28 d. kolegijoje pasiektas konsensusas, dėl kurio vėliau pradėti vidaus patvirtinimo procesai atitinkamai BPV ir Vengrijos nacionaliniame banke.

5

2023 m. balandžio 5 d. per išplėstinį vykdomąjį posėdį BPV susipažino su minėtu bendru sprendimų priėmimo procesu ir tuo remdamasi patvirtino konsensusą, kuris atsispindi ginčijamame sprendime.

6

Per tą patį išplėstinį vykdomąjį posėdį BPV priėmė Sprendimą SRB/EES/2022/215, kuriuo jos kompetencijai priklausantiems ieškovės vadovaujamos grupės subjektams, t. y. ieškovei ir jos patronuojamosioms įmonėms Bausparkasse Schwäbisch Hall AG, DZ HYP AG ir Team Bank AG, turinčioms buveines Vokietijoje, ir patronuojamajai įmonei DZ Privatbank SA, kurios buveinė yra Liuksemburge, nustatytas MREL. Sprendimu SRB/EES/2022/215 nacionalinės pertvarkymo institucijos yra įpareigotos įgyvendinti minėtą MREL (šio sprendimo 4 straipsnis) ir kontroliuoti, kad jis būtų išlaikytas (minėto sprendimo 6 straipsnis).

7

2023 m. balandžio 6 d. ginčijamą sprendimą pasirašė BPV pirmininkas. Po parašu dokumente yra pastaba, kad atitinkamų institucijų atstovai raštu pritarė bendram sprendimui dėl MREL. Ginčijamo sprendimo I priede yra 2023 m. balandžio 6 d. rašytinis pritarimas, kuris pasirašytas Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, pirmininko ir pagal kurį ši institucija pritaria bendram sprendimui, kurį BPV pasiūlė ir perdavė 2023 m. kovo 24 d.

8

2023 m. balandžio 14 d. Vokietijos pertvarkymo institucijai, t. y. Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (BaFin, Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija), buvo pranešta apie 2023 m. balandžio 5 d. BPV sprendimą SRB/EES/2022/215; jį BaFin įgyvendino 2023 m. gegužės 26 d. ieškovei skirtu sprendimu.

9

2023 m. gegužės 17 d. raštu Liuksemburgo pertvarkymo institucija, t. y. Commission de surveillance du secteur financier (CSSF), informavo patronuojamąją įmonę DZ Privatbank apie Sprendime SRB/EES/2022/215 nustatyto MREL įgyvendinimą ir jai pranešė apie tą sprendimą.

10

2023 m. gegužės 22 d. elektroniniu laišku BPV, kaip grupės lygmens pertvarkymo institucija, pateikė ieškovei, kaip grupės patronuojančiajai įmonei Sąjungoje, ginčijamą sprendimą kartu su bendru sprendimu dėl grupės pertvarkymo plano ir šio plano santrauka.

11

2023 m. liepos 3 d. ieškovė, remdamasi iš dalies pakeisto 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 85 straipsnio 3 dalimi, pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo BPV apeliacinei komisijai.

12

2023 m. liepos 5 d. ieškovė pagal tas pačias nuostatas taip pat pateikė skundą BPV apeliacinei komisijai dėl Sprendimo SRB/EES/2022/215.

13

2023 m. gruodžio 15 d. BPV apeliacinės komisijos sprendimu sujungtose bylose 2/23 ir 3/23 skundai buvo atmesti. Minėta komisija nusprendė, kad ieškovės skundas dėl ginčijamo sprendimo yra priimtinas, bet nepagrįstas, o skundas dėl Sprendimo SRB/EES/2022/215 – nepriimtinas.

14

2024 m. vasario 26 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį (užregistruotas numeriu T‑116/24) dėl BPV apeliacinės komisijos sprendimo.

15

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

16

BPV Bendrojo Teismo prašo:

17

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, jeigu atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės.

18

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, ir, remdamasis šiuo straipsniu, nusprendžia priimti sprendimą netęsdamas proceso.

19

BPV savo prieštaravimą dėl kompetencijos nebuvimo ir nepriimtinumo grindžia keturiais motyvais.

20

Pirma, ji teigia, kad „bendras sprendimas“ nėra jai priskirtinas teisės aktas. Šiuo klausimu ji nurodo, kad Sąjungos teismai patvirtino, jog kitų subjektų, nei Sąjungos institucijos, organai, įstaigos ir agentūros, aktai nepatenka į jų kompetencijos sritį pagal SESV 263 straipsnį, teigdama, kad Bendrasis Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą šioje byloje.

21

Antra, bendras sprendimas tėra kito sprendimo parengiamasis aktas. Trečia, jis nėra skirtas ieškovei ir nėra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, todėl ji neturi teisės pareikšti ieškinio. Ketvirta, BPV mano, kad ieškinys nepriimtinas dėl sąlygos, susijusios su ikiteismine procedūra.

22

Ieškovė ginčija BPV argumentus ir mano, kad ieškinys yra priimtinas.

23

Pirmiausia, dėl ginčijamo sprendimo autoriaus ji pažymi, kad šį sprendimą priėmė BPV, kaip grupės lygmens pertvarkymo institucija. BPV, naudodamasi jai pagal Reglamento Nr. 806/2014 12 straipsnio 1 dalį suteikta kompetencija, nustatė MREL, priimdama bendrą sprendimą.

24

Pirma, pertvarkymo kolegija pati nepriima teisės aktų, o yra tik sistema, kuria naudodamosi pertvarkymo institucijos gali vykdyti bendras užduotis. Vengrijos pertvarkymo institucija, t. y. Vengrijos nacionalinis bankas, paprasčiausiai pritarė ginčijamam sprendimui.

25

Antra, pakartodama BPV apeliacinės komisijos argumentus, pateiktus 2023 m. gruodžio 15 d. sprendime, ieškovė teigia, kad bendras sprendimas yra tokio paties turinio individualių sprendimų rinkinys ir kad tokį sprendimą patvirtina kiekviena iš dalyvaujančių pertvarkymo institucijų. Ieškovės teigimu, reikia skirti dvi situacijas. Nesutarimo atveju kiekviena pertvarkymo institucija, naudodamasi savo įgaliojimais, atskirai priima savo sprendimą dėl MREL (Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 4 ir 6 dalyse aprašyta situacija). Tačiau bendro sprendimo atveju kiekviena pertvarkymo institucija priima atskirą sprendimą, kuris atitinka anksčiau priimtą bendrą sprendimą (Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 2 ir 4 dalyse aprašyta situacija).

26

Trečia, aplinkybė, kad atitinkamos pertvarkymo institucijos sutaria dėl to paties sprendimo teksto, nereiškia, kad bendras sprendimas tėra susitarimas institucijų vidaus santykių srityje. Pertvarkymo kolegijos narių susitarimas tėra išankstinė bendro sprendimo sąlyga, tačiau negali būti prilyginamas bendram sprendimui.

27

Toliau ieškovė pažymi, kad, pirma, ginčijamas sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių išorės santykiams, nes pertvarkymo kolegijos bendras sprendimas yra galutinis sprendimas, o ne vien institucijos vidaus parengiamasis aktas, ir yra privalomas atitinkamoms įstaigoms. Ginčijamame sprendime BPV, įgyvendindama jai pagal Reglamento Nr. 806/2014 12 straipsnį suteiktus įgaliojimus, jau galutinai nustatė MREL ieškovei, nes bendras sprendimas yra privalomas BPV pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 7 dalį, kiek tai susiję su MREL nustatymu.

28

Argumentas, kad ginčijamą sprendimą reikėjo įgyvendinti BPV ir BaFin sprendimu, kuriuo nustatomas MREL, neturi reikšmės, nes šiuo atveju bendrame sprendime jau yra galutinis sprendimas, kuris privalomas BPV ir BaFin priimant vėlesnius teisės aktus, nepaliekant joms diskrecijos.

29

Antra, ginčijamas sprendimas yra susijęs su ieškove, bent jau tiesiogiai ir konkrečiai, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes bendras sprendimas yra skirtas aptariamoms įstaigoms ir yra tiesiogiai bei konkrečiai su jomis susijęs, nepriklausomai nuo jų, kaip adresačių, statuso.

30

Trečia, pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ieškovė turi teisę pateikti ieškinį ir reikiamą suinteresuotumą tai padaryti. Pats prašomas ginčijamo sprendimo panaikinimas gali sukelti teisinių pasekmių, nes dėl jo netektų pagrindo BPV sprendimas, kuriuo nustatomas MREL, taigi ir BaFin sprendimas dėl MREL; ji privalėtų panaikinti savo sprendimą dėl ieškovės prieštaravimo.

31

Be to, ieškovė yra ginčijamo sprendimo adresatė, nes šis adresatės statusas kyla iš BPV tenkančios pareigos, aiškiai numatytos Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte ir 2016 m. kovo 23 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2016/1075, kuriuo papildoma Direktyva 2014/59 dėl techninių reguliavimo standartų, kuriais nustatomas gaivinimo planų, pertvarkymo planų ir grupių pertvarkymo planų turinys, minimalūs kriterijai, kuriuos kompetentinga institucija turi įvertinti nagrinėdama gaivinimo planus ir grupių gaivinimo planus, grupių finansinės paramos sąlygos, reikalavimai nepriklausomiems vertintojams, nurašymo ir konvertavimo įgaliojimų pripažinimas sutartyse, pranešimo reikalavimų ir pranešimo apie sustabdymą procedūros bei turinys ir pertvarkymo kolegijų veiklos funkcijos (OL L 184, 2016, p. 1), 92 straipsnio 1 dalyje, perduoti bendrus sprendimus ieškovei po jų priėmimo.

32

Be to, ieškovė atmeta BPV argumentą, kad nėra suinteresuota ginčijamo sprendimo panaikinimu, nes šis panaikinimas jai nesuteiktų jokios naudos, kadangi, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo bendrą pobūdį, BPV jokiu būdu negali viena pakeisti šio akto, tik gali atnaujinti procedūrą pertvarkymo kolegijoje, o per šią procedūrą ji negalėtų primesti tam tikro lygio MREL kitiems tos kolegijos nariams. Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad nustatant MREL nebūtina priimti bendro sprendimo. Jei bendro sprendimo nepriimama, MREL nustatomas atskirais atitinkamų pertvarkymo institucijų sprendimais pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 4–6 dalis, taigi BPV galėtų priimti sprendimą, kuriame būtų atsižvelgta į galimus Bendrojo Teismo reikalavimus.

33

Trečia, ieškovė neigia išankstinės procedūros reikalavimą, iš esmės remdamasi tuo, kad šis klausimas nebuvo išaiškintas teismo. Ji teigia, kad kiltų tiesioginė grėsmė, jog būtų pažeista jos pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje, jeigu šio ieškinio priimtinumui Bendrajame Teisme prieštarautų išankstinės procedūros reikalavimas pagal SESV 263 straipsnio penktą pastraipą, siejamą su Reglamento Nr. 806/2014 85 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa ir 86 straipsnio 1 dalimi.

34

BPV teigimu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra, tiek jo turinys rodo, kad šis sprendimas nėra jai priskirtinas teisės aktas. Grįsdama šį argumentą ji nurodo, kad ginčijamą sprendimą, kaip bendrą sprendimą, pertvarkymo kolegijoje priėmė ne pati, bet kartu su Vengrijos pertvarkymo institucija, t. y. Vengrijos nacionaliniu banku. Taigi ginčijamame sprendime atsižvelgiama į konsensusą, kurį šios institucijos pasiekė, kad galiausiai būtų užtikrintas tinkamas numatytos pertvarkymo strategijos įgyvendinimas. Tai yra integruotas susitarimas dėl visiems grupės nariams nustatomų atitinkamų MREL lygių; pagal jį, numatant pertvarkymo strategiją, atsižvelgiama į kitų narių MREL, ir ši strategija nuo jų priklauso.

35

Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti pagal SESV 263 straipsnį pareikštus ieškinius tik dėl Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų aktų (2020 m. spalio 6 d. Nutarties Sharpston / Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai, T‑550/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:475, 33 punktas).

36

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinį dėl panaikinimo turi būti galima pareikšti dėl visų Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų priimtų nuostatų, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą, su sąlyga, kad jomis siekiama sukelti teisinių padarinių (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 13 punktą; 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑27/04, EU:C:2004:436, 44 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 14 punktą).

37

Ginčijamame sprendime, pavadintame „bendras sprendimas“, nustatyta, kad „BPV ir [Vengrijos nacionalinis bankas], kaip pertvarkymo institucijos, veikiančios pertvarkymo kolegijoje, priėmė bendrą sprendimą, sutardamos dėl“ MREL, kurių pagal ginčijamo sprendimo 2–4 straipsnius turi laikytis ieškovė ir jos penkios patronuojamosios įmonės. Šie MREL nurodyti ginčijamo sprendimo I–III skirsniuose. Be to, ginčijamame sprendime yra BPV pirmininko parašas, padėtas BPV vardu, kartu su įrašu „[t]he representatives of the relevant resolution authorities have agreed to this joint decision on MREL by means of a written agreement“ (liet. „atitinkamų institucijų atstovai raštu pritarė šiam bendram sprendimui dėl MREL“). Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, pritarimas su jo pirmininko parašu yra pridėtas prie ginčijamo sprendimo.

38

Taigi ginčijamas sprendimas susijęs su MREL nustatymu ieškovei ir penkioms jos patronuojamosioms įmonėms, iš kurių viena įsteigta už bankų sąjungos ribų.

39

Kompetencija nustatyti MREL grupei, kurią sudaro ieškovė ir jos patronuojamosios įmonės Vokietijoje ir Liuksemburge, priklauso BPV (Reglamento Nr. 806/2014 12 straipsnio 1 dalis), kuri yra minėtos „tarpvalstybinės grupės“ pertvarkymo institucija (žr. Reglamento Nr. 806/2014 7 straipsnio 2 dalies b punktą, siejamą su to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies 24 punktu).

40

Vis dėlto, kadangi „tarpvalstybinė grupė“ apima tik bankų sąjungoje dalyvaujančių valstybių narių subjektus (Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 24 punktas), BPV neturi kompetencijos nustatyti MREL visai grupei, nes ieškovės patronuojamoji įmonė Vengrijoje yra įsteigta bankų sąjungoje nedalyvaujančioje valstybėje.

41

Vengrijos patronuojamosios įmonės Fundamanta Lakáskassza pertvarkymo institucija yra Vengrijos nacionalinis bankas (ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamoji dalis, siejama su ginčijamo sprendimo priedu).

42

Visa ieškovės grupė, įskaitant Vengrijos patronuojamąją įmonę, yra, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 27 punktą, „tarpvalstybinė grupė“, kurios subjektai įsteigti daugiau nei vienoje valstybėje narėje.

43

Pagal Direktyvos 2014/59 88 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, kiek tai susiję su tarpvalstybinėmis grupėmis, grupės lygmens pertvarkymo institucijos įsteigia pertvarkymo kolegijas, kurios yra sistema, leidžianti joms nustatyti MREL grupėms konsoliduotu ir patronuojamosios įmonės lygiu (Žr. Direktyvos 2014/59 88 straipsnio 1 dalies antros pastraipos i punktą). Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad 2017 m. BPV įsteigė ieškovės ir jos penkių patronuojamųjų įmonių pertvarkymo kolegiją, tarp kurios narių pagal Direktyvos 2014/59 88 straipsnio 2 dalies a ir b punktus yra BPV ir Vengrijos nacionalinis bankas.

44

Tokioje kolegijoje atitinkamos pertvarkymo institucijos vykdo dialogą dėl pasiūlymų, susijusių su MREL konsoliduotu, patronuojančiosios įmonės ir kiekvienos patronuojamosios įmonės lygmeniu, ir aptaria tų MREL suderinimą (Deleguotojo reglamento 2016/1075 89 straipsnis). Kolegijai pirmininkauja grupės lygmens pertvarkymo institucija (Direktyvos 2014/59 88 straipsnio 5 dalis).

45

Kai grupę sudaro subjektai, įsteigti bankų sąjungoje dalyvaujančiose valstybėse narėse ir joje nedalyvaujančiose valstybėse narėse, BPV atstovauja dalyvaujančių valstybių narių nacionalinėms pertvarkymo institucijoms konsultavimosi ir bendradarbiavimo su nedalyvaujančiomis valstybėmis narėmis tikslais (Reglamento Nr. 806/2014 32 straipsnio 1 dalis ir ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamoji dalis). Taigi Vokietijos ir Liuksemburgo pertvarkymo institucijos dalyvavo pertvarkymo kolegijoje tik kaip stebėtojos (ginčijamo sprendimo 6 ir 9 konstatuojamosios dalys).

46

Dėl MREL, taikytinų konsoliduotu pertvarkytinos grupės lygmeniu ir individualiai patronuojamosioms įmonėms, sumų nustatymo pertvarkymo kolegijoje Direktyvos 2014/59 88 straipsnio 1 dalies antros pastraipos i punkte yra nuoroda, be kita ko, į tos pačios direktyvos 45h straipsnį, kuriame numatytos dvi alternatyvios minėtų MREL suderinto nustatymo procedūros.

47

Rekomenduojama procedūra yra bendro sprendimo parengimas remiantis Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalimi, pagal kurią grupės lygmens pertvarkymo institucija ir pertvarkymo institucijos, atsakingos už pertvarkytinos grupės patronuojamąsias įmones, deda visas įmanomas pastangas, kad priimtų bendrą sprendimą dėl konsoliduotu pertvarkytinos grupės lygmeniu taikomo reikalavimo sumos ir kiekvienai patronuojamajai įmonei individualiai taikomo reikalavimo sumos. Bendras sprendimas yra privalomas atitinkamoms pertvarkymo institucijoms (Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 7 dalis).

48

Nepriėmus tokio bendro sprendimo per keturis mėnesius, institucijos, kompetentingos dėl konsoliduoto MREL grupės lygmeniu ir individualiai taikomo MREL, nustato MREL, tinkamai atsižvelgdamos į kitų atitinkamų institucijų ir atitinkamo pertvarkytino subjekto nuomones ir išlygas (Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 3 dalis). Dėl šios alternatyvos 45h straipsnio 4–6 dalyse yra numatytos specialios taisyklės.

49

Kadangi BPV ir Vengrijos pertvarkymo institucija, t. y. Vengrijos nacionalinis bankas, pasiekė bendrą sprendimą, jos koordinavo veiksmus, kad kiekviena iš dalyvaujančių institucijų vėliau nustatytų MREL pagal savo kompetenciją. Iš tiesų ginčijamame sprendime BPV ir Vengrijos pertvarkymo institucija, kaip pertvarkymo institucijos ir pertvarkymo kolegijos narės, išreiškė savo pritarimą dėl MREL, kuriuos ginčijamo sprendimo I–III skirsniuose nurodė BPV, kaip kolegijos pirmininkė, ieškovei ir visoms jos patronuojamosioms įmonėms.

50

Ginčijamas sprendimas sukelia teisinių pasekmių, nes pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 7 dalį „atitinkamos“ pertvarkymo institucijos (žr. šio sprendimo 78 punktą) yra saistomos tarpusavio įsipareigojimų laikytis MREL, kuriuos jos turi nustatyti vykdydamos savo atitinkamus įgaliojimus.

51

BPV, kaip pertvarkymo institucija, įgaliota nustatyti pertvarkytino subjekto ir bankų sąjungoje dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų patronuojamųjų įmonių MREL, turi laikytis ginčijamo sprendimo I ir II skirsniuose nustatytų MREL. Tas pats pasakytina apie Vengrijos pertvarkymo instituciją, t. y. Vengrijos nacionalinį banką, kuris privalo laikytis III skirsnyje nustatyto MREL.

52

Darytina išvada, kad rengdama ir pasirašydama ginčijamą sprendimą, kaip aprašyta šio sprendimo 3–7 punktuose, BPV dalyvavo priimant ginčijamą sprendimą, kuris sukelia teisinių pasekmių.

53

Dėl BPV argumento, kad ginčijamą sprendimą, kaip bendrą sprendimą, priėmė ne ji pati, bet kartu su Vengrijos pertvarkymo institucija pertvarkymo kolegijoje, kyla klausimas, kiek ginčijamas sprendimas gali būti laikomas aktu, kuriam taikoma Sąjungos teismo kontrolė.

54

Kaip teisingai pažymėjo BPV, ginčijamas sprendimas priimtas pasiekus konsensusą ir iš to sprendimo 7 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad jį kartu priėmė BPV, kaip grupės pertvarkymo institucija, ir bankų sąjungoje nedalyvaujančios valstybės pertvarkymo institucija.

55

Taigi, viena vertus, be BPV pritarimo negalėjo būti priimta jokio bendro sprendimo. Kita vertus, pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį ir Deleguotojo reglamento 2016/1075 91 straipsnio 3 dalį priimant bendrą sprendimą taip pat būtinas Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, pritarimas.

56

Vis dėlto ginčijamo sprendimo „mišrus“ pobūdis, kurį lemia aplinkybė, kad tą sprendimą priėmė BPV ir Vengrijos nacionalinis bankas, nereiškia, kad jį priėmė ne BPV.

57

Dokumento, kuriame yra ginčijamas sprendimas, įvadinė dalis („as agreed by the Single Resolution Board and Magyar Nemzeti Bank“, liet. „kaip susitarė [BPV] ir [Vengrijos nacionalinis bankas]“) ir šiame dokumente esantis BPV pirmininko parašas jos vardu rodo, kad BPV yra viena iš bendro sprendimo autorių. Be to, iš ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamosios dalies pirmo sakinio matyti, kad BPV veikė kaip grupės lygmens pertvarkymo institucija. Pagal šio sprendimo 12 konstatuojamąją dalį bendras sprendimas grindžiamas Direktyvos 2014/59 45h straipsniu, kuriame numatyta, kad grupės lygmens pertvarkymo institucija ir už patronuojamąsias įmones atsakingos pertvarkymo institucijos deda visas įmanomas pastangas, kad priimtų bendrą sprendimą. Taigi priimdama ginčijamą sprendimą kartu su Vengrijos pertvarkymo institucija, t. y. Vengrijos nacionaliniu banku, BPV veikė remdamasi Sąjungos teisėje jai suteikta kompetencija. BPV su nedalyvaujančios valstybės narės pertvarkymo institucija galėjo priimti ginčijamą sprendimą tik todėl, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas jai suteikė sprendimo priėmimo įgaliojimus.

58

Priešingai nei sudėtingos administracinės procedūros, kuriose dalyvauja nacionalinės pertvarkymo institucijos, tačiau dėl kurių galutinį sprendimą priima BPV, pavyzdžiui, nustatant įprastus įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) (žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:574, 34 ir 35 punktus), ginčijamas sprendimas yra tikras susitarimas, priimtas lygiateisiu pagrindu, Vengrijos nacionalinei institucijai, t. y. Vengrijos nacionaliniam bankui, ir BPV koordinuojant veiksmus, prieš priimant sprendimus pagal jų atitinkamą kompetenciją.

59

Šioje byloje nagrinėjama administracinė procedūra skiriasi nuo procedūrų, dėl kurių priimtas 1992 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Oleificio Borelli / Komisija (C‑97/91, EU:C:1992:491) ir 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Berlusconi ir Fininvest (C‑219/17, EU:C:2018:1023). Iš tiesų bylos, kuriose priimti šie sprendimai, susijusios su vertikaliu santykiu, kai iš pradžių priimamas nacionalinės institucijos aktas, o Sąjungos administracinės institucijos sprendimas priimamas procedūros pabaigoje. Klausimas, ar atitinkama Sąjungos institucija turi diskreciją, susijęs būtent su šiuo vertikaliu santykiu.

60

Vis dėlto ši byla susijusi su visiškai horizontaliu santykiu, kai dvi institucijos – nacionalinė pertvarkymo institucija, t. y. Vengrijos nacionalinis bankas, ir BPV – turinčios savo įgaliojimus, priima „bendrą sprendimą“. Skirtingai nuo vertikalios situacijos, kai sudėtingose administracinėse procedūrose dalyvauja nacionalinės ir Sąjungos institucijos ir naudojimasis įgaliojimais priimti galutinį sprendimą yra esminis elementas nustatant, ar teisminę kontrolę turi vykdyti Sąjungos teismas, ar nacionaliniai teismai (žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:574, 34 punktą), nagrinėjamoje situacijoje bendro sprendimo bendraautoriai, jį priimdami, naudojasi kiekvienas savo atitinkamais įgaliojimais, nepriklausomai vienas nuo kito. Bet kuriuo atveju, priimdama bendrą sprendimą, kaip antai ginčijamą sprendimą, BPV turi tam tikrą diskreciją ir nėra saistoma nacionalinės institucijos pasiūlymų.

61

Tai, kad ginčijamas sprendimas yra BPV ir Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, konsensuso rezultatas, negali paneigti išvados, kad tai yra aktas, kuriam taikoma Sąjungos teismo kontrolė, nes nustatydama MREL pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnyje nustatytą procedūrą BPV turi taikyti minėtos direktyvos 45 ir paskesnius straipsnius ir jų laikytis.

62

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai, kaip BPV taiko šias nuostatas, nepriklauso nuo Vengrijos pertvarkymo institucijos, galinčios nuspręsti nepritarti BPV pasiūlytam bendram sprendimui, įsikišimo.

63

Šiomis aplinkybėmis Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, pritarimo nebuvimas negalėjo sutrukdyti BPV nustatyti MREL, bent jau kiek tai susiję su jo taikymu bankų sąjungoje dalyvaujančiose valstybėse narėse. Iš tiesų pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 3 ir 4 dalis, nesant bendro sprendimo, BPV turi priimti sprendimą dėl MREL.

64

Taigi, nors Vengrijos pertvarkymo institucijos dalyvavimas yra būtinas ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros etapas, šiuo atveju taikytinų Sąjungos taisyklių laikymasis, atsižvelgiant į BPV šiuo klausimu įgyvendinamų įgaliojimų apimtį, negali nepatekti į Sąjungos teismo kontrolės apimtį.

65

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti ginčijamo sprendimo teisėtumą, todėl kompetencijos nebuvimu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

66

Iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos matyti, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.

67

Pirma, kalbant apie ieškovės, kaip adresatės, statusą, reikia atmesti jos argumentą, kad šį statusą lemia Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte ir Deleguotojo reglamento 2016/1075 92 straipsnio 1 dalyje numatyta BPV pareiga perduoti bendrus sprendimus po jų priėmimo.

68

Iš tiesų pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą bendrą sprendimą „pateikia pertvarkymo institucija pertvarkytinam subjektui“. Dėl pertvarkytinos grupės subjektų, kurie nėra pertvarkytini subjektai, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktą bendrą sprendimą jiems pateikia šių subjektų pertvarkymo institucijos. Dėl grupės Sąjungos patronuojančiosios įmonės, kuri pati nėra tos pačios pertvarkytinos grupės pertvarkytinas subjektas, Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punkte numatyta, kad bendrą sprendimą jai pateikia pertvarkytino subjekto pertvarkymo institucija.

69

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nenustatyta, kad bendro sprendimo autorius apie jį praneša atitinkamiems subjektams, bet įvairios pertvarkymo institucijos yra įpareigotos pagal jų atitinkamą kompetenciją „pateikti“ šį sprendimą.

70

Taigi nagrinėjamu atveju tik 2023 m. gegužės 22 d. elektroniniu laišku BPV, kaip grupės lygmens pertvarkymo institucija pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punktą, perdavė ieškovei, kaip grupės Sąjungos patronuojančiajai įmonei, ginčijamą sprendimą, o nacionalinės pertvarkymo institucijos jau buvo informuotos iki šios datos; BaFin buvo informuota 2023 m. balandžio 14 d., o CSSF – bet kuriuo atveju iki 2023 m. gegužės 17 d.

71

Antra, kadangi ginčijamas sprendimas nėra skirtas ieškovei, jis turi būti tiesiogiai su ja susijęs.

72

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad sprendimas, dėl kurio reiškiamas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, reikalauja, kad būtų tenkinami du kumuliaciniai kriterijai, t. y. jog ginčijama priemonė, pirma, darytų tiesioginį poveikį šio asmens teisinei padėčiai ir, antra, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes tas įgyvendinimas yra visiškai automatiškas ir pagrįstas tik Sąjungos teisės aktais, netaikant kitų tarpinių normų (2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 66 punktas; 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 42 punktas ir 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo Associazione GranoSalus / Komisija, C‑313/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:869, 51 punktas).

73

BPV iš esmės teigia, kad netenkinamas pirmasis minėtas kriterijus, t. y. kad ginčijamas sprendimas nedaro tiesioginio poveikio ieškovo teisinei padėčiai.

74

Siekiant išnagrinėti pirmąjį kriterijų, t. y. tai, ar ginčijamas sprendimas gali daryti tiesioginį poveikį ieškovės teisinei padėčiai, reikia remtis nagrinėjamo akto esme ir įvertinti šį poveikį pagal objektyvius kriterijus, kaip antai minėto akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir priėmusios institucijos įgaliojimus (2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

75

Dėl bendro sprendimo, susijusio su tarpvalstybine grupe (žr. šio sprendimo 42 punktą), visų pirma reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtintą sistemą, kuri skirta MREL kiekvienam grupės subjektui Sąjungoje nustatyti (žr. šio sprendimo 38–48 punktus).

76

Nagrinėjamu atveju tiek ginčijamame sprendime, tiek Sprendime SRB/EES/2022/215 yra nustatyti MREL grupės, kuriai priklauso ieškovė, subjektams.

77

Vis dėlto, nors ginčijamas sprendimas yra susitarimas, sudarytas Sąjungos srityje tarp BPV ir Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, taikant Direktyvą 2014/59, Sprendime SRB/EES/2022/215, priimtame remiantis Reglamentu Nr. 806/2014, šis susitarimas įtvirtintas tik bankų sąjungoje.

78

Taigi, kalbant apie ginčijamą sprendimą, jo privalomasis poveikis pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 7 dalį yra taikomas tik „atitinkamoms“ pertvarkymo institucijoms, t. y. toms, kurios yra tarpusavyje susisaisčiusios priimdamos bendrą sprendimą. Nagrinėjamu atveju kalbama apie BPV ir Vengrijos pertvarkymo instituciją, t. y. Vengrijos nacionalinį banką.

79

Taigi ginčijamo sprendimo priėmimas savaime nesukelia jokio kito teisinio poveikio bankų sąjungoje nei pareiga, kurią pati BPV prisiėmė prieš Vengrijos pertvarkymo instituciją, t. y. Vengrijos nacionalinį banką, taikyti su ja suderėtą MREL.

80

Vis dėlto, kiek tai susiję su Sprendimu SRB/EES/2022/215, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 12 straipsnio 1 dalį BPV nustato MREL, kuriuos pertvarkytini subjektai ir pertvarkytinos grupės visada turi vykdyti. Pagal minėto reglamento 12 straipsnio 5 dalį BPV savo nustatymo rezultatus teikia nacionalinėms pertvarkymo institucijoms, o šios įgyvendina BPV nurodymus laikydamosi to reglamento 29 straipsnio.

81

Nagrinėjamu atveju, priimdama Sprendimą SRB/EES/2022/215, kurio antroje konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, yra nuoroda į Reglamento Nr. 806/2014 12–12k ir 29 straipsnius, BPV pagal minėtus straipsnius priėmė sprendimą, kuriuo bankų sąjungoje nustatė grupės, kuriai priklauso ieškovė, MREL.

82

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamas sprendimas nedaro tiesioginio poveikio ieškovės teisinei padėčiai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 72 punkte nurodytą jurisprudenciją.

83

Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodoma BPV apeliacinės komisijos išvada 2023 m. gruodžio 15 d. sprendime susijusiose bylose 2/2023 ir 3/2023. Apeliacinės komisijos teigimu, bendras sprendimas daro poveikį ieškovės kredito įstaigos interesams, nes reikšmingai pakeičia jos teisinę padėtį (apeliacinės komisijos sprendimo 46 punktas). Apeliacinė komisija manė, kad ginčijamas sprendimas yra sprendimas, kuriuo galutinai nustatomas MREL (apeliacinės komisijos sprendimo 48 punktas).

84

BPV apeliacinė komisija savo vertinimą dėl ginčijamo sprendimo grindė prielaida, kad tai tėra skirtingų pertvarkymo institucijų vadinamųjų „lygiagrečių“ individualių sprendimų, kurių turinys toks pats ir kuriuos atskirai patvirtina kiekviena iš dalyvaujančių pertvarkymo institucijų, rinkinys. Jos nuomone, bendras sprendimas yra ne kas kita nei kompetentingų institucijų sprendimų rinkinys viename dokumente, o šie sprendimai jau turi poveikį atitinkamose minėtų institucijų jurisdikcijose, neatsižvelgiant į tai, ar visos tos institucijos davė savo sutikimą.

85

Vis dėlto, darant šią prielaidą neatsižvelgiama į bendro sprendimo aspektą, susijusį su abipusiu įsipareigojimu pagal Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 7 dalį.

86

Be to, šį paaiškinimą paneigia Direktyvos 2014/59 45h straipsnio 3 dalis, pagal kurią, per nustatytą terminą nepriėmus bendro sprendimo, subjekto pertvarkymo institucijos dabar turi laikytis specialių taisyklių (žr. šio sprendimo 48 punktą). Taigi situacija skiriasi priklausomai nuo to, ar visos institucijos davė pritarimą. Jei pritaria ne visos atitinkamos institucijos, t. y. institucijos, nustatytos pagal jų priklausymą pertvarkymo kolegijai, kurioje parengtas ir sudarytas bendras sprendimas, bendro sprendimo nėra. Dėl Vengrijos pertvarkymo institucijos, t. y. Vengrijos nacionalinio banko, pažymėtina, kad ši būtina pritarimo sąlyga buvo aiškiai numatyta ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje, pagal kurį tas sprendimas priimamas gavus nedalyvaujančios valstybės narės pertvarkymo institucijos pritarimą.

87

Kadangi ginčijamas sprendimas neturi tiesioginio poveikio ieškovės teisinei padėčiai, reikia pritarti BPV pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, motyvuojamam tuo, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinį.

88

Vis dėlto, ieškinys nėra nepriimtinas dėl to, kad, kaip nurodė BPV, pateikdama ketvirtąjį nepriimtinumo motyvą (žr. šio sprendimo 21 punktą), prieš tai nepateikta apeliacinio skundo BPV apeliacinei komisijai. Iš tiesų Reglamento Nr. 806/2014 85 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant pertvarkymo institucijas, gali pateikti apeliacinį skundą dėl to paties reglamento 10 straipsnio 10 dalyje, 11 straipsnyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 38–41 straipsniuose, 65 straipsnio 3 dalyje, 71 straipsnyje ir 90 straipsnio 3 dalyje nurodyto BPV sprendimo, skirto tam asmeniui, arba dėl sprendimo, kuris tiesiogiai ir asmeniškai susijęs su tuo asmeniu. Tačiau bendras sprendimas dėl MREL yra ypatingo pobūdžio. Visų pirma, tai nėra tuose straipsniuose nurodytas BPV sprendimas. Be to, ginčijamas sprendimas nėra skirtas ieškovei ir nedaro tiesioginio poveikio jos teisinei padėčiai, todėl nėra tiesiogiai su ja susijęs (žr. šio sprendimo 79–82 punktus).

89

Darytina išvada, kad ieškovė negalėjo pareikšti skundo BPV apeliacinei komisijai, todėl negalima ieškovei priekaištauti dėl to, kad ji tiesiogiai kreipėsi į Sąjungos teismą pagal SESV 263 straipsnį.

90

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

91

Kadangi tenkinamas pagrindinis BPV reikalavimas, nebereikia priimti sprendimo dėl jos prašymo, subsidiariai nurodyto nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime, sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas byloje BNP Paribas / BPV (T‑71/22), kuri, beje, užbaigta 2024 m. lapkričio 8 d. nutartimi išbraukti bylą iš registro (nepaskelbta Rink., EU:T:2024:834).

92

Pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 3 dalį, atsakovui pateikus šio reglamento 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą nepriimtinumu arba kompetencijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą, sprendimas dėl prašymo įstoti į bylą priimamas tik atmetus prieštaravimą arba nurodžius, kad dėl jo bus sprendžiama nagrinėjant bylą iš esmės. Pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalį pagrindinio ginčo atžvilgiu įstojimas į bylą yra papildomas ir netenka savo dalyko, kai, be kita ko, ieškinys pripažįstamas nepriimtinu.

93

Todėl nebereikia priimti sprendimo dėl Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos pateiktų prašymų įstoti į bylą.

94

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

95

Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, taip pat BPV bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

96

Pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 10 dalį, jeigu procesas pagrindinėje byloje užbaigiamas prieš priimant sprendimą dėl prašymo įstoti į bylą, prašymą įstoti į bylą pateikęs asmuo ir pagrindinės bylos šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su tokiu prašymu.

97

Taigi ieškovė, BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą palaikyti BPV reikalavimų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nutaria: