Byla T‑125/23

Synapsa Med sp. z o.o.

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)

2024 m. rugpjūčio 7 d. Bendrojo Teismo (antroji išplėstinė kolegija) nutartis

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Naujo atstovaujančio asmens skyrimas – Ieškovas, nustojęs atsakinėti į Bendrojo Teismo prašymus – Bendrojo Teismo procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalis – Pagrindo priimti sprendimą nebuvimas“

Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl Tarnybos apeliacinės tarybos sprendimo – Advokato neatstovavimas šaliai – Ieškovo neveikimas – Pagrindo priimti sprendimą nebuvimas

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2017/1001 71 straipsnio 3 dalis)

(žr. 11, 12, 19, 22–24 punktus)

Santrauka

Šia nutartimi Bendrasis Teismas išaiškino, kokią įtaką pagrindo priimti sprendimą nebuvimas daro su intelektine nuosavybe susijusiose bylose ginčijamo sprendimo padariniams, kai ieškovas nustoja atsakinėti į Bendrojo Teismo prašymus.

Ieškovė Synapsa Med sp. z. o.o. prašė panaikinti Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo ši atmetė jos apeliaciją dėl sprendimo panaikinti žodinio prekių ženklo GRAVITY registraciją ( 1 ).

2024 m. vasario 6 d. ieškovės advokatas pranešė Bendrajam Teismui, kad nebeatstovaus ieškovei. 2024 m. vasario 9 d. raštu Bendrasis Teismas atsakė advokatui, kad šis išliks jos kontaktinis asmuo, kol ieškovė paskirs kitą jai atstovausiantį asmenį. Bendrasis Teismas jo taip pat paprašė pranešti ieškovei, kad pagal Procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalį ši privalo paskirti naują jai atstovaujantį asmenį.

Per nustatytą terminą ieškovei nepaskyrus naujo atstovaujančio asmens, Bendrasis Teismas paprašė bylos šalių pateikti nuomonę dėl Bendrojo Teismo galimybės pagal Procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalį motyvuota nutartimi savo iniciatyva konstatuoti, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo. Į šį Bendrojo Teismo prašymą ieškovė taip pat neatsakė.

Bendrojo Teismo vertinimas

Pirmiausia Bendrasis Teismas priminė, kad šalys, kurios nėra valstybės narės ar Europos Sąjungos institucijos, taip pat valstybės, Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės (EEE) šalys, nesančios valstybėmis narėmis, ir Europos laisvos prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija, apie kurią kalbama tame susitarime, norėdamos pareikšti ieškinį turi naudotis trečiojo asmens, įgalioto atlikti veiksmus valstybės narės ar EEE susitarimo šalies teisme, paslaugomis. Be to, tokios šalys turi užtikrinti savo atstovavimo tęstinumą per visą procesą, t. y. nuo ieškinio pareiškimo iki pat teismo sprendimo, kuriuo užbaigiamas procesas, įteikimo. Vadinasi, jeigu advokatas nustoja atstovauti ieškovui dar nesibaigus procesui, šis ieškovas turi nedelsdamas paskirti naują jam atstovausiantį asmenį, kad būtų užtikrintas atstovavimo tęstinumas.

Toliau Bendrasis Teismas pabrėžė, kad ieškovės neveikimas atsirado vykstant procesui, todėl negali turėti įtakos ieškinio priimtinumui jo pareiškimo momentu. Be to, kadangi naujo atstovaujančio asmens tinkamas nepaskyrimas gali būti laikomas pakankamu įrodymu, kad ieškovas nebesuinteresuotas palaikyti ieškinio, galima tik konstatuoti, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo, bet ne atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.

Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovė nustojo atsakinėti į Bendrojo Teismo prašymus ir taip atsisakė ginti savo interesus, nors ir neatsisakė ieškinio, turi įtakos ne EUIPO vykstančiai procedūrai ir Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio dalykui, bet tik ieškinio tolesnio nagrinėjimo Bendrajame Teisme sąlygoms.

Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo konstatavimas remiantis Procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalimi, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo, nekliudys įsigalioti ginčijamam sprendimui. Šiuo klausimu buvo pažymėta, kad Reglamento 2017/1001 ( 2 ) 71 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto mechanizmo vienintelis tikslas yra užkirsti kelią apeliacinių tarybų sprendimų įsigaliojimui, kol baigsis teismo procesas, siekiant šalims, kurioms turi įtakos EUIPO sprendimai, užtikrinti su prekių ženklų teisės ypatumais suderintą teisinę apsaugą. Iš tiesų nebūtų jokios prasmės registruoti prekių ženklą, vėliau išbraukti jį iš registro ir prireikus vėl jį įregistruoti, atsižvelgiant į EUIPO ir Sąjungos teismo vieną po kito priimtus sprendimus. Darytina išvada, kad nors pagrindo sprendimui priimti nebuvimo konstatavimas aiškiai nenurodytas Reglamento 2017/1001 71 straipsnio 3 dalyje kaip nutraukiantis dėl apeliacinių tarybų sprendimų pareikštų ieškinių stabdomąjį poveikį, vis dėlto šios nuostatos taikymo tikslais pagrindo sprendimui priimti nebuvimo konstatavimas pagal Procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalį turi būti prilygintas Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio atmetimui, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 71 straipsnio 3 dalį.

Taigi Bendrasis Teismas konstatavo pagrindo priimti sprendimą dėl ieškinio nebuvimą.

( 1 ) 2023 m. sausio 9 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimas (byla R 923/2022-5) (toliau – ginčijamas sprendimas).

( 2 ) 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1).