1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Ferrari SpA prašo panaikinti 2023 m. rugpjūčio 29 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (sujungtos bylos R 334/2017-5 ir R 343/2017-5), ištaisytą 2023 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2006 m. spalio 17 d. pateikusi prašymą dėl Europos Sąjungoje galiojančios tarptautinės registracijos, kurią EUIPO gavo 2007 m. vasario 8 d., Ferrari SpA paprašė užtikrinti Sąjungoje žodinio prekių ženklo TESTAROSSA apsaugą.

3

Prekės, dėl kurių buvo prašoma tarptautinės registracijos, be kita ko, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 12 klasei ir atitinka šį aprašymą: „Transporto priemonės; aparatai, skirti judėti sausuma, oru ar vandeniu; motorinės sausumos transporto priemonės; automobiliai; konstrukcinės ir atsarginės dalys, jų komponentai ir priedai, visi priskirti prie šios klasės; prie šios klasės priskirti stabdžiai, varikliai, motorinių sausumos transporto priemonių padangos; dviračiai, motoriniai dviračiai, furgonai ir sunkvežimiai“.

4

Apie tarptautinę registraciją Bendrijos prekių ženklų biuletenyje buvo paskelbta 2007 m. vasario 8 d., o Bendrijos prekių ženklų registre ji užfiksuota 2007 m. gruodžio 12 d.

5

2015 m. rugsėjo 7 d. Kurt Hesse, įstojusi į bylą šalis, remdamasis iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 158 straipsnio 2 dalimi (dabar – 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) 198 straipsnio 2 dalis), siejama su Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktu (dabar – Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 1 dalies a punktas), pateikė prašymą pripažinti negaliojančiomis tarptautinės prekių ženklo registracijos pasekmes visoms šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.

6

2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Anuliavimo skyrius iš dalies patenkino šį prašymą ir nuo 2016 m. gruodžio 16 d. panaikino ginčijamo prekių ženklo registraciją „transporto priemonėms; aparatams, skirtiems judėti sausuma, oru ar vandeniu; motorinėms sausumos transporto priemonėms; konstrukcinėms ir atsarginėms dalims, jų komponentams ir priedams, visiems priskirtiems prie šios klasės; prie šios klasės priskirtiems stabdžiams, varikliams, motorinių sausumos transporto priemonių padangoms; dviračiams, motoriniams dviračiams, furgonams ir sunkvežimiams“. Tačiau jis atmetė prašymą panaikinti registraciją „automobiliams“.

7

2017 m. vasario 13 d. įstojusi į bylą šalis pateikė apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo ir prašė jį iš dalies panaikinti tiek, kiek šis skyrius atmetė prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją „automobiliams“.

8

2017 m. vasario 14 d. ieškovė taip pat pateikė apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo ir prašė iš dalies panaikinti šį sprendimą tiek, kiek minėtas skyrius nusprendė panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją „konstrukcinėms ir atsarginėms dalims, jų komponentams ir priedams (transporto priemonėms), visiems priskirtiems prie šios klasės; varikliams“ (toliau – atsarginės dalys ir priedai).

9

Ginčijamu sprendimu Apeliacinė taryba patenkino įstojusios į bylą šalies apeliaciją ir atmetė ieškovės apeliaciją. Taigi buvo panaikintos ieškovės teisės į ginčijamą prekių ženklą visoms šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.

10

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

11

Per posėdį ieškovė atsisakė antrojo reikalavimo, ir Bendrasis Teismas tai užfiksavo posėdžio protokole.

12

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

13

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

14

Atsižvelgiant į nagrinėjamo prašymo panaikinti registraciją pateikimo datą, t. y. 2015 m. rugsėjo 7 d., kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikytiną materialinę teisę, šios bylos faktinėms aplinkybėms taikomos Reglamento Nr. 207/2009 ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), materialinės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Deichmann / EUIPO, C‑223/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:471, 2 punktą ir 2019 m. liepos 3 d. Sprendimo Viridis Pharmaceutical / EUIPO, C‑668/17 P, EU:C:2019:557, 3 punktą).

15

Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 207/2009 55 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad galimas registracijos panaikinimas galioja atgaline data nuo prašymo panaikinti registraciją pateikimo dienos. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją procesinės normos paprastai taikomos nuo tos dienos, kai įsigalioja (žr. 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑610/10, EU:C:2012:781, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), todėl ginčui taikomos Reglamento 2017/1001 procedūrinės nuostatos. Vis dėlto pažymėtina, kad, kiek tai susiję su ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymu, pagal 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 82 straipsnio 2 dalies d, f ir i punktus ginčui taikomos Reglamento Nr. 2868/95 nuostatos (2021 m. kovo 24 d. Sprendimo Novomatic / EUIPO – adp Gauselmann (Power Stars), T‑588/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:157, 20 punktas).

16

Taigi nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su materialinėmis normomis, Apeliacinės tarybos ginčijamame sprendime ir šalių rašytiniuose dokumentuose padarytas nuorodas į Reglamento 2017/1001 nuostatas reikia suprasti kaip nuorodas į tapataus turinio Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas.

17

Ieškovė nurodo keturis pagrindus, iš esmės grindžiamus, pirma, motyvavimo stoka, nes vertinant ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų nebuvo atsižvelgta į visus reikšmingus veiksnius, antra, Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu, trečia, šio reglamento 15 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento 2017/1001 18 straipsnio 2 dalis) pažeidimu ir, ketvirta, vertinimo klaidomis, kiek tai susijęs su ginčijamo prekių ženklo naudojimu atsarginėms dalims ir priedams.

18

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisės paskelbiamos panaikintomis padavus EUIPO prašymą, jeigu penkerius metus iš eilės, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. imtinai (toliau – bylai reikšmingas laikotarpis), minėtas prekių ženklas Sąjungoje iš tikrųjų nebuvo naudojamas žymėti prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, ir nėra svarių priežasčių jo nenaudoti.

19

Pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį, kuri pagal to paties reglamento 40 taisyklės 5 dalį mutatis mutandis taikoma registracijos paskelbimo negaliojančia procedūrai, naudojimo įrodymai turi būti susiję su ankstesnio prekių ženklo naudojimo vieta, laiku, apimtimi ir pobūdžiu. Pagal šios taisyklės 4 dalį įrodymai iš esmės apsiriboja tuo, kad pateikiami patvirtinamieji dokumentai, pavyzdžiui, pakuotės, etiketės, kainoraščiai, katalogai, sąskaitos faktūros, fotografijos, laikraščių skelbimai ir raštiški pareiškimai, nurodyti Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punkte.

20

Taigi prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų tuomet, kai atlieka savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms yra registruotas, kilmės tapatybę šių prekių ar paslaugų realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išlaikyti prekių ženklo suteikiamas teises (pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 43 punktą). Be to, pagal naudojimo iš tikrųjų sąlygą reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis saugomas atitinkamoje teritorijoje (žr. 2015 m. kovo 18 d. Sprendimą Naazneen Investments / VRDT – Energy Brands (SMART WATER), T‑250/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:160, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2023 m. sausio 11 d. Sprendimas Hecht Pharma / EUIPO – Gufic BioSciences (Gufic), T‑346/21, EU:T:2023:2, 22 punktas (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Be to, prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų negali būti įrodytas remiantis tikimybėmis ar prielaidomis; turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad atitinkamoje rinkoje tas prekių ženklas buvo faktiškai ir pakankamai naudojamas (žr. 2009 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Cohausz / VRDT – Izquierdo Faces (acopat), T‑409/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:354, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vertinant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, leidžiančius nustatyti jo komercinio naudojimo realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje pagrįstumą, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą (žr. 2015 m. kovo 18 d. Sprendimo SMART WATER, T‑250/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:160, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, kuriais ji iš esmės ginčija Apeliacinės tarybos vertinimus, susijusius su tuo, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo iš tikrųjų naudojamas, pirma, 12 klasei priklausantiems „automobiliams“ ir, antra, prie tos pačios klasės priskiriamoms atsarginėms dalims ir priedams. Taigi pirmiausia reikia kartu išnagrinėti antrąjį ir trečiąjį pagrindus, paskui ketvirtąjį pagrindą ir galiausiai – pirmąjį pagrindą.

24

Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad ieškovė bylai reikšmingu laikotarpiu negamino ir neplatino jokių naujų ginčijamu prekių ženklu pažymėtų automobilių ir pati nepardavinėjo naudotų automobilių, pažymėtų prekių ženklu TESTAROSSA. Be to, dėl trečiųjų asmenų vykdomo prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtų naudotų automobilių pardavimo Apeliacinė taryba iš esmės laikėsi nuomonės, kad norėdamas įrodyti šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų savininkas turi parodyti, kad tokie pardavimai buvo vykdomi jam sutikus. Jos nuomone, nėra automatiškumo, kad bet koks naudotų prekių pardavimas, apie kurį prekių ženklo savininkas žino, turėtų būti laikomas prekių ženklo naudojimu iš tikrųjų jam sutikus, nes perparduodant tokias naudotas prekes nereikalaujama prekių ženklo savininko sutikimo. Šiuo klausimu Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog leido tretiesiems asmenims pardavinėti naudotus automobilius, pažymėtus prekių ženklu TESTAROSSA, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnį. Galiausiai tai, kad ieškovė teikia paslaugą, kurią sudaro patvirtinimas sertifikatu, kad konkretus naudotas automobilis yra autentiškas automobilis „Testarossa“ (toliau – sertifikavimo paslauga), anot Apeliacinės tarybos, neturi reikšmės, nes ši paslauga buvo teikiama naudojant prekių ženklą „Ferrari“, o ne ginčijamą prekių ženklą, todėl ji neįrodė šio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų.

25

Ieškovė ginčija šiuos vertinimus ir nurodo, pirma, kad įgaliotieji prekiautojai TESTAROSSA prekių ženklu pažymėtų naudotų automobilių pardavimus, kuriuos ji pagrindė sąskaitomis faktūromis, vykdė jai sutikus. Anot jos, tai, kad šie prekiautojai jai pateikė sąskaitas faktūras, patvirtinančias naudotų automobilių, pažymėtų prekių ženklu TESTAROSSA, pardavimą, numanomai patvirtina, kad jie naudojo ginčijamą prekių ženklą jai sutikus. Antra, ieškovė teigia, kad perpardavėjams už atlygį teikia sertifikavimo paslaugą. Taigi ši paslauga jai sukuria pajamas ir yra tiesiogiai susijusi su įgaliotųjų prekiautojų vykdomais naudotų TESTAROSSA prekių ženklu pažymėtų automobilių pardavimais, nes šiuo pagrindu išduoti sertifikatai padidina šių automobilių vertę ir palengvina jų perpardavimą.

26

Pirma, EUIPO ir įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ieškovės sutikimas negali būti preziumuojamas vien dėl to, kad ji neprieštaravo tam, kad tretieji asmenys naudotų ginčijamą prekių ženklą. Tai, kad nėra licencijos, aiškiai išduotos dėl ginčijamo prekių ženklo, arba kitos formos ieškovės leidimo tretiesiems asmenims jį naudoti, rodo jos pasyvumą. Antra, EUIPO teigimu, ieškovė neįrodė, kad aktyviai veikė naudotų automobilių rinkoje ir tai jai leido išlaikyti galimybę kontroliuoti nagrinėjamų prekių kokybę. Įstojusi į bylą šalis priduria, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog sertifikavimo paslauga neturi reikšmės, nes teikiama su prekių ženklu „Ferrari“.

27

Pirmiausia primintina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 19 punkte, naudojimo įrodymai turi būti susiję su ankstesnio prekių ženklo naudojimo vieta, trukme, apimtimi ir pobūdžiu. Nagrinėjamu atveju, kaip, beje, per teismo posėdį patvirtino EUIPO, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba tik įvertino ginčijamo prekių ženklo naudojimo pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis šis kriterijus yra vienintelis, kurį Bendrasis Teismas gali patikrinti nagrinėjamoje byloje.

28

Taip pat pažymėtina, kad šalys neginčija, jog „Testarossa“ modelio automobiliai buvo gaminami 1984–1996 m., todėl bylai reikšmingu laikotarpiu nebuvo pagaminta ar pateikta rinkai ginčijamu prekių ženklu pažymėtų naujų automobilių.

29

Be to, sutariama, kaip per teismo posėdį patvirtino ieškovė ir EUIPO, kad bylai reikšmingu laikotarpiu naudotais automobiliais, pažymėtais prekių ženklu TESTAROSSA, prekiavo ne pati ieškovė, o tretieji asmenys, t. y. be kita ko, ieškovės įgalioti prekiautojai ar platintojai, įsisteigę Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

30

Remiantis jurisprudencija, pats naudotos prekės, pažymėtos prekių ženklu, perpardavimas nereiškia, kad šis prekių ženklas yra „naudojamas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tiesų minėtas prekių ženklas buvo naudojamas, kai jo savininkas juo ženklino naują prekę pirmą kartą išleisdamas ją į rinką. Vis dėlto, jei ginčijamo prekių ženklo savininkas, perparduodamas naudotas prekes, faktiškai naudoja šį prekių ženklą pagal jo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, toks naudojimas gali būti laikomas minėto prekių ženklo „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 55 ir 56 punktus).

31

Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalis, susijusi su prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu, patvirtina šį aiškinimą. Iš šios nuostatos matyti, kad prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios pažymėtos šiuo prekių ženklu paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Sąjungos rinką. Iš to matyti, kad prekių ženklas gali būti naudojamas prekėms, kurios jau buvo išleistos į rinką pažymėtos šiuo prekių ženklu. Tai, kad prekių ženklo savininkas negali uždrausti tretiesiems asmenims naudoti savo prekių ženklo prekėms, kurios jau buvo išleistos į rinką juo pažymėtos, nereiškia, kad jis pats negali jo naudoti tokioms prekėms (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 58 ir 59 punktus).

32

Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 2 dalį prekių ženklo naudojimas savininko leidimu laikomas savininko naudojimu. Todėl, kaip ginčijamo sprendimo 76 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, šio sprendimo 31 punkte padaryta išvada taip pat taikoma trečiųjų asmenų atliekamam prekių ženklo naudojimui su savininko sutikimu, o to, beje, šalys neginčija. Taigi prekių ženklo savininkas gali įrodyti, kad prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas juo pažymėtoms naudotoms prekėms, kurias su jo sutikimu pardavinėjo tretieji asmenys.

33

Be to, prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad davė sutikimą trečiajam asmeniui naudoti šį prekių ženklą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Sunrider / VRDT, C‑416/04 P, EU:C:2006:310, 44 punktą).

34

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pavyzdžiui, licencijos, iš kurių būtų matyti jos aiškus sutikimas, kad tretieji asmenys naudotų ginčijamą prekių ženklą bylai reikšmingu laikotarpiu. Tačiau ji teigia, kad jos pateikti įrodymai gali patvirtinti, jog taip buvo naudojama su numanomu jos sutikimu.

35

Šiuo klausimu vadovaujantis suformuota jurisprudencija, prekių ženklo savininko sutikimas gali būti išreikštas aiškiai arba numanomai. Savininko sutikimas turi būti išreikštas taip, kad vienareikšmiškai parodytų ketinimą atsisakyti išimtinės teisės į prekių ženklą. Paprastai toks ketinimas išplaukia iš aiškiai suformuluoto sutikimo. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais jis gali būti numanomas iš aplinkybių ir veiksnių, susiklosčiusių prieš trečiajam asmeniui pradedant naudoti nagrinėjamą prekių ženklą, jį naudojant arba baigus naudoti, ir vienareikšmiai rodančių, kad savininkas atsisakė savo teisės (žr. 2011 m. sausio 13 d. Sprendimo Park / VRDT – Bae (PINE TREE), T‑28/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:7, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2022 m. birželio 8 d. Sprendimo Muschaweck / EUIPO – Conze (UM), T‑293/21, EU:T:2022:345, 71 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Taigi reikia išnagrinėti, ar toks numanomas savininko sutikimas kyla iš aplinkybių ir veiksnių, susiklosčiusių prieš trečiajam asmeniui pradedant naudoti nagrinėjamą prekių ženklą, jį naudojant arba baigus naudoti.

37

Remiantis jurisprudencija šiuo klausimu, kai prekių ženklo, dėl kurio vyksta registracijos panaikinimo procedūra, savininkas remiasi tuo, kad trečiasis asmuo naudojo šį prekių ženklą, siekdamas įrodyti naudojimą iš tikrųjų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalį, jis numanomai teigia, kad prekių ženklas buvo naudojamas su jo sutikimu (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Sunrider / VRDT) – Espadafor Caba (VITAFRUIT), T‑203/02, EU:T:2004:225, 24 punktas).

38

Vis dėlto, kaip nurodo EUIPO, reikia patikslinti, kad specifiniu atveju, kai prekių ženklas naudojamas naudotoms prekėms, toks numanomas sutikimas negali būti kildinamas vien iš aplinkybės, kad savininkas žinojo apie tai, kad trečiasis asmuo naudoja prekių ženklą, ir tam neprieštaravo. Savininko sutikimas teisiškai nėra būtinas tam, kad trečiasis asmuo galėtų naudoti prekių ženklą naudotoms prekėms. Tam, kad būtų galima konstatuoti tokio numanomo sutikimo buvimą šiomis specifinėmis aplinkybėmis, dar reikia, kad savininkas būtų susijęs su trečiųjų asmenų atliekamu prekių ženklo naudojimu.

39

Reikšmingos aplinkybės ir veiksniai, galintys atskleisti tokio numanomo sutikimo buvimą, turi būti nagrinėjami, kaip, beje, per teismo posėdį nurodė EUIPO, atsižvelgiant, be kita ko, į naudojimą, kuris tam tikrame ekonomikos sektoriuje laikomas pagrįstu, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių rinkos dalį ir rinkos ypatybes (pagal analogiją žr. 2015 m. kovo 18 d. Sprendimo SMART WATER, T‑250/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:160, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovė pateikė jos įgaliotųjų prekiautojų išrašytas sąskaitas faktūras už naudotų TESTAROSSA automobilių pardavimą, kuriose nurodyta: „Ferrari Vertragshändler“ („Ferrari“ įgaliotasis prekiautojas), „Ferrari und Ferrari Classiche Vetragspartner“ („Ferrari“ ir „Ferari Classiche“ kontrahentas), „Offizieller Ferrari und Maserati Vetragshändler“ („Ferari“ ir „Maserati“ oficialus atstovas) arba „įgaliotasis platintojas remontininkas“.

41

Iš to matyti, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas, kuriuo remiasi ieškovė, yra ne bet kokio trečiojo asmens atliekamas naudojimas, neturintis su ja jokio ryšio, o naudojimas, kurį atlieka įgaliotieji prekiautojai ir platintojai, su kuriais ieškovė palaiko ekonominius ir sutartinius santykius, o tai šioje byloje neginčijama.

42

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas turėjo galimybę nuspręsti, kad gamybos bendrovės prekių ženklo naudojimas, kurį atlieka su šia bendrove ekonomiškai susijusi platinimo bendrovė, gali būti pripažintas šio prekių ženklo naudojimu su savininko sutikimu, todėl pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 2 dalį gali būti laikomas savininko atliekamu naudojimu (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo J & F Participações / VRDT – Plusfood Wrexham (Friboi), T‑324/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:47, 32 punktą; 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Meblo Trade / EUIPO – MEBLO Int (MEBLO), T‑263/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:134, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2024 m. spalio 16 d. Sprendimo Fractal Analytics / EUIPO – FRACTALIA Remote Systems (FRACTALIA), T‑194/23, nepaskelbtas Rink., EU:T:2024:696, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Šie argumentai mutatis mutandis taikomi, kai gamybos bendrovės prekių ženklą, kaip antai ginčijamą, naudoja šio prekių ženklo savininko įgaliota platinimo bendrovė, nes tokiu įgaliojimu nustatomas šių dviejų bendrovių ryšys, kuris, nesant priešingų duomenų, leidžia suponuoti, kad prekių ženklo savininkas leido, nors ir numanomai, minėtam prekiautojui arba įgaliotajam platintojui naudoti jo prekių ženklą vykdant ekonominę veiklą rinkoje.

44

Nagrinėjamu atveju tokį vertinimą patvirtina praktika, kuri atitinkamame ekonomikos sektoriuje laikoma pagrįsta, ir nagrinėjamos rinkos ypatybės. Automobilių rinkoje įprasta, kad automobiliai paprastai parduodami naudojant vieną prekių ženklą, žymintį jų gamintoją, kaip antai šioje byloje žodinį prekių ženklą „Ferrari“ arba ieškovės vaizdinį prekių ženklą, vaizduojantį piestu stovintį žirgą, ir antrąjį prekių ženklą, žymintį jų modelį, kaip antai ginčijamą prekių ženklą, turint omenyje, kad abu prekių ženklai yra neatsiejamai susiję. Taigi, atsižvelgiant į praktiką, kuri šiame sektoriuje laikoma pagrįsta, suprantama, kad „Ferrari“ įgaliotam platintojui arba prekiautojui leidžiama prekiauti visais šio gamintojo automobilių modeliais. Be to, atsižvelgiant į praktiką, kuri laikoma pagrįsta naudotų automobilių sektoriuje, reikia skirti naudotų automobilių pardavimą, kurį vykdo nepriklausomas trečiasis asmuo, neturintis jokio ryšio su šių automobilių gamintoju, nuo pardavimo, kurį vykdo šio gamintojo įgaliotas prekiautojas ar platintojas. Juo labiau taip yra tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kalbama apie senus kolekcinius automobilius, prabangius ir aukščiausios klasės automobilius, kurie yra ypač žinomi ir vertinami kolekcininkų. Tai, kad tokį automobilį parduoda prekių ženklo savininko įgaliotas prekiautojas arba platintojas, šioje specifinėje rinkoje, kaip visuotinai žinoma, gali rodyti šio automobilio komercinę kilmę ir garantuoti klientams, kad jis buvo prižiūrimas ir prireikus jo atsarginės dalys ir priedai pakeisti, nedarant poveikio automobilio komercinei kilmei.

45

Taigi, priešingai, nei mano Apeliacinė taryba, tai, kad ginčijamo prekių ženklo savininko įgaliotas prekiautojas ar platintojas parduoda prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtą naudotą automobilį, laikytina požymiu, kad jis parduodamas su šio savininko sutikimu, nors ir numanomu.

46

Antra, ieškovė taip pat pateikė sąskaitas faktūras, kurias išrašė klientams Italijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje teikdama šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodytą sertifikavimo paslaugą.

47

Pagal jurisprudenciją tai, kad tam tikroms prekėms įregistruoto prekių ženklo savininkas jį faktiškai naudoja paslaugoms, kurios tiesiogiai susijusios su jau parduodamomis prekėmis ir kuriomis siekiama patenkinti šias prekes naudojančių klientų poreikius, gali būti laikoma šio prekių ženklo „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 62 punktą).

48

Vis dėlto toks naudojimas suponuoja, kad ginčijamas prekių ženklas faktiškai naudojamas teikiant nagrinėjamas paslaugas. Iš tiesų, nesant šio prekių ženklo naudojimo, akivaizdu, kad negali būti keliamas klausimas dėl jo „naudojimo iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 63 punktą).

49

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir ypač iš sąskaitų faktūrų turinio matyti, kad sertifikavimo paslaugos paskirtis – patvirtinti naudotų automobilių, pažymėtų prekių ženklu TESTAROSSA, autentiškumą (italų k. – certificazione autenticita vettura Testarossa). Kaip ieškovė paaiškino per posėdį, toks už atlygį ir atlikus reikiamus patikrinimus išduodamas „autentiškumo sertifikatas“, kurį ji, be kita ko, pateikia savo įgaliotiems prekiautojams parduodant naudotus automobilius, pažymėtus prekių ženklu TESTAROSSA, patvirtina, kad konkretus automobilis yra originalus Testarossa modelis.

50

Ieškovė taip pat pateikė dokumentą „Techninė pažyma“, kuris yra prašymo sertifikuoti naudotą prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtą automobilį pavyzdys. Iš to matyti, kad norėdamas gauti autentiškumo sertifikatą pareiškėjas turi pateikti tikslią informaciją apie kiekvienos pagrindinės automobilio dalies, kaip antai variklio, pavarų dėžės, degalų bako ar degalų siurblio, kilmę, taip pat apie galimo jų keitimo istoriją, ir visa tai pagrįsti automobilio ir jo dalių nuotraukomis.

51

Be to, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ir per posėdį ieškovė paaiškino, kad tokie sertifikatai vaidino svarbų vaidmenį parduodant naudotus prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtus automobilius, nes jie garantuoja pirkėjams tokio automobilio komercinę kilmę ir padidina jos vertę, palyginti su tokio sertifikato neturinčiu naudotu automobiliu.

52

Iš to matyti, kad sertifikavimo paslauga tiesiogiai susijusi su įgaliotųjų prekiautojų vykdomu naudotų prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtų automobilių pardavimu ir ja siekiama patenkinti šių automobilių klientų poreikius, todėl, remiantis šio sprendimo 47 punkte priminta jurisprudencija, toks naudojimas gali būti laikomas šio prekių ženklo „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą.

53

Dėl Apeliacinės tarybos nurodytos aplinkybės, kad minėtas sertifikatas pateikiamas ne su ginčijamu prekių ženklu, o su prekių ženklu Ferrari, pakanka konstatuoti, kad ginčijamas prekių ženklas taip pat aiškiai matomas ir identifikuojamas pačiame šių sąskaitų dalyko aprašyme.

54

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos prekių ženklų srityje nėra jokios taisyklės, įpareigojančios jo savininką įrodyti savo prekių ženklo naudojimą atskirai, neatsižvelgiant į jokius kitus prekių ženklus ar žymenis. Todėl gali būti, kad du ar daugiau prekių ženklų gali būti naudojami kartu ir savarankiškai, nurodant gamintojo bendrovės pavadinimą arba be jo. Taigi kito prekių ženklo naudojimas kartu su ginčijamu prekių ženklu savaime negali pakenkti identifikavimo funkcijai, kurią šis kitas prekių ženklas atlieka atitinkamų prekių atžvilgiu (žr. 2022 m. birželio 8 d. Sprendimo Apple / EUIPO – Swatch (THINK DIFFERENT), T‑26/21–T‑28/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:350, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga gali būti tenkinama, kai prekių ženklas naudojamas kartu su kitu prekių ženklu, su sąlyga, kad pirmasis prekių ženklas ir toliau suvokiamas kaip nagrinėjamos prekės kilmės nuoroda (žr. 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo CEDC International / EUIPO – Underberg (Žolės stiebo butelyje forma), T‑796/16, EU:T:2020:439, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 44 punkte, visuotinai žinoma, kad automobiliai paprastai parduodami su jų gamintoją žyminčiu prekių ženklu ir kitu jų modelį žyminčiu prekių ženklu, todėl tai, kad sertifikavimo paslaugos sąskaitose faktūrose vienu metu naudojamas prekių ženklas „Ferrari“ ir ginčijamas konkretų „Ferrari“ automobilių modelį žymintis prekių ženklas, atitinka nusistovėjusią praktiką atitinkamoje rinkoje.

56

Taigi Apeliacinė taryba klaidingai atmetė kaip nereikšmingus įrodymus dėl naudotų prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtų automobilių sertifikavimo.

57

Šios išvados nepaneigia EUIPO argumentas, kad ieškovė išliko pasyvi bylai reikšmingu laikotarpiu, nes iš išdėstytų argumentų, visų pirma dėl sertifikavimo paslaugos, matyti, kad ieškovė buvo įsitraukusi į kai kuriuos naudotų prekių ženklu TESTAROSSA pažymėtų automobilių pardavimus, kuriuos vykdė jos įgaliotieji prekiautojai ir platintojai, ir gavo ekonominės naudos iš pajamų už šią paslaugą.

58

Be to, tiek, kiek ieškovė remiasi ginčijamo prekių ženklo reputacija Sąjungoje bylai reikšmingu laikotarpiu, primintina, kad ginčijamo prekių ženklo savininkui keliamas reikalavimas įrodyti naudojimą negali būti tenkinamas arba sušvelnintas remiantis tuo, kad šis prekių ženklas bylai reikšmingu laikotarpiu garsėjo savo reputacija Sąjungoje (2016 m. balandžio 8 d. Sprendimas Frinsa del Noroeste / EUIPO) – Frisa Frigorífico Rio Doce (FRISA), T‑638/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:199, 35 punktas), todėl toks įrodymas turi būti pateiktas neatsižvelgiant į reputaciją.

59

Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad atsižvelgiant į aplinkybes, kaip antai susiklosčiusias šioje byloje, ginčijamo prekių ženklo reputacija gali būti vienas iš elementų, galinčių suteikti informacijos apie naudojimą, kuris tam tikrame ekonomikos sektoriuje laikomas pagrįstu, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių rinkos dalį, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 22 punkte nurodytą jurisprudenciją. Konkrečiai kalbant, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 44 punkte, tai, kad ypač žinomą automobilį parduoda prekių ženklo savininko įgaliotas prekiautojas ar platintojas, gali garantuoti klientams, kad jis buvo prižiūrimas ir prireikus jo atsarginės dalys ir priedai pakeisti, nedarant poveikio automobilio komercinei kilmei.

60

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad numanomai leido tretiesiems asmenims naudoti ginčijamą prekių ženklą prie 12 klasės priskiriamiems „automobiliams“.

61

Taigi antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus reikia pripažinti pagrįstais.

62

Nagrinėdama ieškovės apeliaciją Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime kaip nepriimtinus atmetė ieškovės jai pirmą kartą pateiktus įrodymus dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo prie 12 klasės priskiriamoms atsarginėms dalims ir priedams, o vėliau atmetė juos iš esmės. Tačiau įstojusiai į bylą šaliai pateikus apeliaciją ji juos išnagrinėjo iš esmės, nepareiškusi nuomonės dėl jų priimtinumo. Išnagrinėjusi ji nusprendė, kad minėti įrodymai neleidžia patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų atsarginėms dalims ir priedams.

63

Reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvus, susijusius su pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktų įrodymų priimtinumu, paskui – ieškovės argumentus dėl esmės.

64

Pagal suformuotą jurisprudenciją motyvavimo stoka ar nepakankamas motyvavimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktas ir 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija, C‑682/20 P, EU:C:2023:170, 39 punktas). Šiuo klausimu pridurtina, kad rungimosi principas yra sudėtinė teisės į gynybą dalis ir taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią Sąjungos institucija gali priimti sprendimą, galintį labai paveikti asmens interesus (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 50 punktas). Todėl pats teismas turi laikytis rungimosi principo, ypač kai sprendžia ginčą remdamasis savo iniciatyva iškeltu ieškinio pagrindu (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 54 punktas).

65

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį EUIPO gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurių šalys nepateikė laiku.

66

Iš Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad paprastai, jeigu nenurodyta priešingai, šalys faktines aplinkybes ir įrodymus gali pateikti pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas ir kad EUIPO visiškai nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 42 punktas ir 2018 m. sausio 24 d. Sprendimo EUIPO / European Food, C‑634/16 P, EU:C:2018:30, 55 punktas).

67

Kadangi Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad EUIPO „gali“ tokiu atveju nuspręsti neatsižvelgti į tokius įrodymus, ši nuostata iš tiesų suteikia EUIPO didelę diskreciją spręsti, ar reikia į juos atsižvelgti, kartu nurodant tokio sprendimo motyvus (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 43 punktas ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo mobile.de / EUIPO, C‑418/16 P, EU:C:2018:128, 49 punktas).

68

Dėl naudojimosi diskrecija primintina, kad pagal jurisprudenciją toks atsižvelgimas visų pirma gali būti pateisinamas, kai EUIPO mano, kad, pirma, pavėluotai pateikti įrodymai iš pirmo žvilgsnio atrodo galintys turėti realios reikšmės ir, antra, procedūros stadija, per kurią pavėluotai pateikiami įrodymai, ir pateikimo aplinkybės nekliudo į juos atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 44 punktą; 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo mobile.de / EUIPO, C‑418/16 P, EU:C:2018:128, 63 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Blackmore / EUIPO – Paice (DEEP PURPLE), T‑344/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:648, 54 punktą).

69

Šiuo atveju, pirma, kaip priminta šio sprendimo 62 punkte, nagrinėdama ieškovės pateiktą apeliaciją Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovės pirmą kartą jai pateikti įrodymai dėl atsarginių dalių ir priedų yra nepriimtini, nes pateikti pavėluotai. Šiuo tikslu ginčijamo sprendimo 168 ir 169 punktuose ji tik nurodė, kad Anuliavimo skyriui pateikti įrodymai yra „nepatenkinami“ ir kad, „atsižvelgiant į [jų] silpnumą, diskrecija [negalėjo] būti įgyvendinama [ieškovės] naudai“.

70

Šie motyvai neleidžia įsitikinti, kad Apeliacinė taryba išnagrinėjo įrodymų priimtinumą atsižvelgdama į šio sprendimo 68 punkte primintus jurisprudencijoje įtvirtintus kriterijus. Konkrečiai kalbant, jie neleidžia patikrinti, ar Apeliacinė taryba išnagrinėjo, ar šie įrodymai iš pirmo žvilgsnio gali turėti realios reikšmės jai pateiktos apeliacijos baigčiai ir ar procedūros stadija, per kurią įrodymai pateikti pavėluotai, ir pateikimo aplinkybės nekliudo į juos atsižvelgti. Paprastas teiginys, kad Anuliavimo skyriui pateikti įrodymai buvo „nepatenkinami“, nėra pakankamas motyvavimas, nes jame nenurodyta nieko, kas leistų suprasti, kodėl šiuo atveju netenkinami jurisprudencijoje nustatyti kriterijai, leidžiantys apeliacinėms taryboms atsižvelgti į pavėluotai pateiktus įrodymus.

71

Per teismo posėdį paklausta, ar ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktų įrodymų priimtinumu, EUIPO iš esmės nurodė, kad šių kriterijų nagrinėti nebūtina, nes bet kuriuo atveju šie įrodymai vėliau buvo iš esmės išnagrinėti ginčijamame sprendime.

72

Vis dėlto tai, kad šie įrodymai bet kuriuo atveju buvo išnagrinėti iš esmės, neištaiso ginčijamo sprendimo nepakankamo motyvavimo trūkumo, kalbant apie jų nepriimtinumą, ir yra veikiau susiję su šio nepakankamumo pasekmėmis ginčijamo sprendimo teisėtumui, kurios bus nagrinėjamos toliau.

73

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, ir šį klausimą Bendrasis Teismas turi iškelti savo iniciatyva.

74

Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 62 punkte, konstatuotina, kad Apeliacinė taryba, nagrinėdama ieškovės pateiktą apeliaciją atmetė minėtus įrodymus kaip nepriimtinus, o nagrinėdama įstojusios į bylą šalies pateiktą apeliaciją nekėlė klausimo dėl tariamo tų pačių įrodymų nepriimtinumo ir pradėjo juos iš karto nagrinėti iš esmės.

75

Raštu pateiktu klausimu Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti pastabas dėl galimo ginčijamo sprendimo motyvų nenuoseklumo šiuo klausimu, jeigu Bendrasis Teismas manytų, kad tikslinga šį klausimą iškelti savo iniciatyva. Atsakydama ieškovė nurodė, kad ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra prieštaringi, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. EUIPO savo ruožtu nurodė, kad Apeliacinės tarybos požiūris nebuvo prieštaringas, nes bet kuriuo atveju nagrinėjami įrodymai pagal abi apeliacijas buvo išnagrinėti ir atmesti iš esmės, todėl aptariamų motyvų prieštaringumas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Įstojusi į bylą šalis pateikė analogiškus argumentus.

76

Šiuo klausimu konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra prieštaringi ir šį klausimą Bendrasis Teismas turi iškelti savo iniciatyva, nes tie patys įrodymai iš esmės buvo atmesti kaip nepriimtini nagrinėjant ieškovės apeliaciją, tačiau numanomai, bet neabejotinai pripažinti priimtinais nagrinėjant įstojusios į bylą šalies apeliaciją.

77

Dėl šio sprendimo 75 punkte nurodyto EUIPO argumento konstatuotina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 72 punkte, jis neturi jokios įtakos tam, kad ginčijamo sprendimo motyvai buvo prieštaringi, kiek tai susiję su pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktų įrodymų priimtinumu, o yra labiau susijęs su šio prieštaravimo pasekmėms ginčijamo sprendimo teisėtumui, kurios bus nagrinėjamos toliau.

78

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas negali nustatyti, ar Apeliacinė taryba, nepadarydama klaidos, galėjo atmesti aptariamus įrodymus kaip nepriimtinus. Kaip konstatuota šio sprendimo 72 ir 76 punktuose, ginčijamas sprendimas yra, pirma, nepakankamai motyvuotas ir, antra, jo motyvai prieštaringi.

79

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti EUIPO argumentą, kad pirma nurodyti motyvavimo trūkumai neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes Apeliacinė taryba bet kuriuo atveju iš esmės atmetė minėtus įrodymus.

80

Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba, pirma, laikėsi nuomonės, kad ginčijamą prekių ženklą atsarginėms dalims ir priedams naudojo ne ieškovė, o nepriklausomi prekiautojai, ir kad iš įrodymų nematyti, jog šis prekių ženklas buvo naudojamas su ieškovės sutikimu. Antra, ji nurodė, kad ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas minėtoms prekėms „apibūdinimo“ tikslais, o ne jų komercinei kilmei nurodyti. Anot Apeliacinės tarybos, ieškovės pateiktuose įrodymuose nebuvo skiriamos atsarginės dalys ir priedai, parduodami pažymėti ginčijamu prekių ženklu, ir generinės atsarginės dalys ir priedai, tinkantys „Testarossa“ modelio automobiliais. Trečia, dėl įrodymų, atskleidžiančių ginčijamu prekių ženklu pažymėtas atsargines dalis ir priedus, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad tai yra pavieniai atvejai, kurių nepakanka norint įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų tokioms dalims ir priedams.

81

Pirma, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai atsisakė pripažinti ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų atsarginėms dalims ir priedams. Šiuo klausimu ji teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai tvirtino, jog tretieji asmenys, dalyvaujantys parduodant šias dalis ir priedus, yra „nepriklausomi prekiautojai“ ir kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas tokioms prekėms negali būti laikomas įrodančiu naudojimą iš tikrųjų automobiliams „dėl [jų] vertės disproporcijos“. Ji taip pat pabrėžia, kad atlikdama tyrimą Apeliacinė taryba neatsižvelgė į naudojimo iš tikrųjų vertinimui svarbius kriterijus, t. y. į nagrinėjamų prekių pobūdį, rinkos ypatybes ir naudojimo dažnumą. Be to, Apeliacinė taryba, anot jos, padarė klaidą aiškindama sąvoką „naudojimas iš tikrųjų“ ir vertindama tokį trečiųjų asmenų atliekamą naudojimą, kai klaidingai nusprendė, kad pateiktų įrodymų nepakanka įrodyti, jog prekių ženklo esminė funkcija yra įvykdyta.

82

Antra, ieškovė nurodo, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į jurisprudenciją, pagal kurią įregistruoto prekių ženklo naudojimas atsarginėms dalims, esančioms prekių, kurioms skirtas šis prekių ženklas, sudedamosiomis dalimis, gali būti laikomas naudojimu iš tikrųjų ne tik pačioms atsarginėms dalims, bet ir minėtu prekių ženklu žymimoms prekėms.

83

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus ir teigia, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų atsarginėms dalims ir priedams nebuvo įrodytas ir bet kuriuo atveju negali įrodyti naudojimo „automobiliams“. Jų nuomone, 2020 m. spalio 22 d. Sprendimas Ferrari (C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854) neleidžia automatiškai daryti išvados, kad naudojimas atsarginėms dalims yra naudojimas iš tikrųjų automobiliams. Įstojusi į bylą šalis pabrėžia, kad atsarginės dalys ir priedai yra antrinės prekės, kurias paprastai parduoda nepriklausomi perpardavėjai, naudojantys prekių ženklą apibūdinimo tikslais, tiesiogiai nesusiedami su jo savininku. Be to, ji teigia, kad ieškovė nepateikė licencijos sutarties dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo atsarginėms dalims ir priedams.

84

Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvados, kad ginčijamu prekių ženklu pažymėtos atsarginės dalys ir priedai bylai reikšmingu laikotarpiu „daugiausia“ buvo naudotos dalys.

85

Be to, šalys sutaria, kad ginčijamą prekių ženklą atsarginėms dalims ir priedams, kuriuos nurodė ieškovė, naudojo ne ji pati, o tretieji asmenys.

86

Šiuo klausimu ieškovė neteigia aiškiai sutikusi su tokiu naudojimu. Vis dėlto ji tvirtina, kad įrodymai, kuriuos pateikė EUIPO, bendrai gali patvirtinti, kad ji numanomai sutiko su tokiu naudojimu.

87

Per posėdį ieškovė taip pat nurodė, kad vienas iš jos prekiautojų, bylai reikšmingu laikotarpiu prekiavusių ginčijamo prekių ženklo atsarginėmis dalimis ir priedais, t. y. Maranello, iš tikrųjų priklausė tai pačiai bendrovių grupei kaip ir ji. Vis dėlto, kadangi ši aplinkybė neišplaukia iš bylos medžiagos ir nebuvo pagrįsta jokiais įrodymais, Bendrasis Teismas negali į ją atsižvelgti.

88

Pirma, pritariant ieškovei ir, priešingai, nei nurodė Apeliacinė taryba, konstatuotina, kad ginčijamą prekių ženklą atsarginėms dalims ir priedams bylai reikšmingu laikotarpiu, kaip matyti iš ieškovės pateiktų įrodymų, naudojo ne nepriklausomi prekiautojai, neturintys jokio ryšio su ieškove, o įgaliotieji prekiautojai ir platintojai, su kuriais ieškovė palaikė ekonominius ir sutartinius santykius.

89

Tarp ieškovės pateiktų įrodymų yra kelios ekrano kopijos ir Maranello interneto svetainės ištraukos, iš kurių matyti, kad ši įmonė turi „išimtines visų iki 1995 m. „Ferrari“ automobilių gamykloje pagamintų dalių platinimo visame pasaulyje teises“ ir kad ji prekiauja „Ferrari“ atsarginėmis dalimis ir priedais, kurie apibūdinami kaip „originalios dalys“ („genuine parts“), atitinkančios patvirtintus standartus, kurių kokybė, saugumas ir patikimumas buvo patikrinti. Ieškovė taip pat pateikė Maranello ir kitų įgaliotųjų prekiautojų išrašytas sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, kad tokios dalys ir priedai buvo parduoti privatiems asmenims Vokietijoje, Šveicarijoje ir Čekijos Respublikoje, ir buvo suteiktos TESTAROSSA prekių ženklu pažymėtų automobilių remonto paslaugos.

90

Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 49 ir 50 punktuose, ieškovė visų pirma įgaliotiesiems prekiautojams ir platintojams siūlo sertifikavimo paslaugą, kurios paskirtis – patvirtinti naudoto TESTAROSSA prekių ženklo automobilio autentiškumą ir kuri apima pagrindinių automobilio dalių komercinės kilmės patikrinimą.

91

Taigi dėl motyvų, analogiškų išdėstytiesiems šio sprendimo 34–56 punktuose, reikia pažymėti, kad ieškovė įrodė, jog numanomai sutiko su tuo, kad tretieji asmenys naudotų ginčijamą prekių ženklą atsarginėms dalims ir priedams.

92

Antra, Apeliacinė taryba konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina ginčijamo prekių ženklo „apibūdinamojo pobūdžio“ naudojimą atsarginėms dalims ir priedams vien tam, kad parodytų, jog tos prekės tinka TESTAROSSA prekių ženklo automobiliui.

93

Šiuo klausimu konstatuotina, kad Apeliacinė taryba nepakankamai atsižvelgė į tai, kad atsarginių dalių ir priedų pardavimai, kuriuos vykdė įgaliotieji prekiautojai, ypač Maranello, buvo susiję, be kita ko, su prekių ženklo TESTAROSSA originaliomis dalimis („genuine parts“), kaip ieškovė jau buvo nurodžiusi Apeliacinėje taryboje ir Anuliavimo skyriuje ir kaip matyti iš šio sprendimo 89 punkto. Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad tam tikruose įrodymuose, kaip antai Maranello išrašytose sąskaitose faktūrose, buvo ne kartą nurodytos atsarginės dalys ir priedai, konkrečiai pažymėti ginčijamu prekių ženklu.

94

Bet kuriuo atveju pati Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 197 punkte pripažino, kad tam tikros atsarginės dalys ir tam tikri priedai buvo pažymėti ginčijamu prekių ženklu, tačiau nusprendė, kad tai yra „pavieniai atvejai“. Vis dėlto klausimas, ar tai yra „pavieniai atvejai“, susijęs su prekių ženklo naudojimo tokioms dalims ir priedams apimtimi, o ne su jo pobūdžiu, kuris, kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, yra vienintelis šio ginčo dalykas.

95

Tai reiškia, kad Apeliacinės tarybos vertinimai dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo atsarginėms dalims ir priedams yra klaidingi.

96

Be to, reikia pritarti ieškovei, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas atsarginėms dalims ir priedams taip pat gali būti laikomas jo naudojimu „automobiliams“, o tai paneigdama Apeliacinė taryba suklydo.

97

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad savininko atliekamas įregistruoto prekių ženklo naudojimas atsarginėms dalims, kurios yra sudedamoji šiuo prekių ženklu žymimų prekių dalis, gali būti laikomas „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, ne tik pačių atsarginių dalių, bet ir šiuo prekių ženklu žymimų prekių atžvilgiu. Šiuo klausimu nesvarbu, kad minėto prekių ženklo registracija apima ne tik visą prekę, bet ir jos atsargines dalis (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 35 punktą).

98

Taigi prekių ženklas, įregistruotas tam tikrai prekių ir jų atsarginių dalių kategorijai, turi būti laikomas „naudojamu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, visoms šiai kategorijai priskiriamoms prekėms ir jų atsarginėms dalims, jeigu naudojamas tik kai kurioms iš šių prekių, pavyzdžiui, brangiai kainuojantiems prabangiems sportiniams automobiliams arba tik kai kurių šių prekių atsarginėms dalims ar priedams, nebent iš reikšmingų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad vartotojas, siekiantis įsigyti tokių prekių, jas suvokia kaip sudarančias savarankišką prekių, kurioms atitinkamas prekių ženklas yra įregistruotas, kategorijos pakategorę (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 53 punktą).

99

Taigi visų pirma atsižvelgdama į prekes ar paslaugas, dėl kurių prekių ženklo savininkas įrodė prekių ženklo naudojimą, Apeliacinė taryba turėjo konkrečiai įvertinti, ar šios prekės ar paslaugos sudaro savarankišką pakategorę, palyginti su atitinkamos prekių ar paslaugų klasės prekėmis ar paslaugomis, kad būtų galima susieti prekes ar paslaugas, kurioms įregistruotas prekių ženklas, su prekėmis ar paslaugomis, kurioms buvo įrodytas prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari, C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

100

Vis dėlto ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba tokio vertinimo neatliko. Ji nekonstatavo, kad šios atsarginės dalys ir priedai sudaro savarankišką pakategorę, palyginti su automobiliais, todėl pirmųjų naudojimo įrodymas neturi reikšmės antriesiems.

101

Apeliacinė taryba tik nurodė, pirma, kad egzistuoja atsarginių dalių ir priedų, viena vertus, ir automobilių, kita vertus, ekonominės vertės disproporcija. Vis dėlto pritariant ieškovei pažymėtina, kad remdamasi atsarginių dalių ir priedų ekonomine verte Apeliacinė taryba neatsižvelgė į suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią, kai vartotojas visų pirma ieško jo specifinius poreikius atitinkančios prekės ar paslaugos, nagrinėjamos prekės ar paslaugos tikslas arba paskirtis yra esminis jo pasirinkimą lemiantis veiksnys. Kadangi vartotojai šiuo kriterijumi vadovaujasi prieš bet kokį pirkimą, tikslo ir paskirties kriterijus yra svarbiausias apibrėžiant prekių ar paslaugų pakategorę (2007 m. vasario 13 d. Sprendimo Mundipharma / VRDT – Altana Pharma (RESPICUR), T‑256/04, EU:T:2007:46, 29 punktas; 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Aleris / VRDT – Carefusion 303 (ALARIS), T‑353/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:257, 22 punktas ir 2024 m. sausio 24 d. Sprendimo Agus / EUIPO – Alpen Food Group (ROYAL MILK), T‑603/22, nepaskelbtas Rink., EU:T:2024:29, 32 punktas).

102

Antra, Apeliacinė taryba nurodė, kad atitinkama visuomenė nemanys, jog atsarginių dalių ir priedų gamintojas yra techniškai pajėgus gaminti automobilius, nes yra visuotinai žinoma, kad automobilių gamintojai negamina visų savo automobilių atsarginių dalių ir priedų. Vis dėlto, nors tiesa, kad ne visas atsargines dalis ir priedus paprastai gamina patys automobilių gamintojai, ir, atvirkščiai, kad tokių dalių ir priedų gamintojai nebūtinai gamina automobilius, taip pat gerai žinoma, kad kai kurias atsargines dalis ir priedus iš tiesų gamina patys automobilių gamintojai arba pagal licenciją tretieji asmenys. Todėl nėra bendros taisyklės, kad atitinkama visuomenė neišvengiamai manys, jog automobilius pagamino kiti gamintojai nei gaminantys jų atsargines dalis ir priedus.

103

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamame sprendime taip pat padaryta vertinimo klaidų, kiek tai susiję su įrodymų dėl atsarginių dalių ir priedų reikšme siekiant įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimą automobiliams. Tai yra papildomos klaidos, be jau nurodytos šio sprendimo 60 punkte.

104

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

105

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, priešingai, nei teigia EUIPO, šio sprendimo 72 ir 78 punktuose nurodyti motyvavimo trūkumai turi įtakos bylos baigčiai. Iš to matyti, kad ginčijamas sprendimas turi trūkumų tiek dėl motyvavimo stokos, kiek tai susiję su įrodymų dėl atsarginių dalių ir priedų priimtinumu, tiek dėl vertinimo klaidų, kiek tai susiję su jų nagrinėjimu iš esmės, todėl jis turi būti panaikintas ir šiuo aspektu.

106

Taigi reikia panaikinti visą ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo.

107

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO ir įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

108

Be to, ieškovė reikalavo priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies išlaidas, kurias patyrė vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje. Šiuo klausimu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį atlygintinomis laikomos tik būtinosios išlaidos, kurias šalys patyrė dėl procedūros Apeliacinėje taryboje. Taigi iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies taip pat priteisiamos būtinosios išlaidos, kurias ieškovė patyrė per procedūrą Apeliacinėje taryboje.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: