Byla T‑1093/23

AH

prieš

Europos Komisiją

2025 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas

„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Atsisakymas skirti ekspatriacijos išmoką – Penkerių metų referencinio laikotarpio apskaičiavimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Atsakomybė“

1. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Taikymas, kai suinteresuotasis asmuo paeiliui sudaro sutartis su skirtingomis darbo vietos valstybėje esančiomis institucijomis – Toliau mokama ekspatriacijos išmoka

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 32–34, 36–42 ir 44–47 punktus)

2. Pareigūnų ieškiniai – Neribota jurisdikcija – Finansinio pobūdžio ginčai, kaip jie suprantami pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį – Sąvoka – Ieškinys, kuriuo siekiama, kad ekspatriacijos išmoka būtų sumokėta atgaline data – Apėmimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 50–53 punktus)

Santrauka

Gavęs sutartininko AH ieškinį Bendrasis Teismas (išplėstinė kolegija) panaikino Europos Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sprendimą neskirti AH ekspatriacijos išmokos (toliau – ginčijamas sprendimas). Bendrasis Teismas patikslino aplinkybes, kurioms esant sutartininkams turi būti suteikta teisė į ekspatriacijos išmoką.

Ieškovas, nuo 2017 m. gegužės mėn. Briuselyje gyvenantis Italijos pilietis, buvo įdarbintas kaip sutartininkas Regionų komitete nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Nustatydamas jo teises gauti pinigines išmokas pradėjus eiti pareigas Regionų komitete, šis komitetas skyrė jam Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 69 straipsnyje numatytą ekspatriacijos išmoką, apskaičiuotą pagal šių nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą.

Kadangi ieškovas buvo įdarbintas kaip sutartininkas Tarybos generaliniame sekretoriate (TGS), 2023 m. sausio 31 d. jis nustojo eiti pareigas Regionų komitete. Kitą dieną jis pradėjo dirbti TGS.

Pradėjus eiti šias pareigas, PMO pranešė jam apie ginčijamą sprendimą, kuriame nurodyta, kad jis neturi teisės į ekspatriacijos išmoką, nes jo įdarbinimas TGS yra nauja tarnybos pradžia. Be to, jis gyveno Belgijoje visą penkerių metų referencinį laikotarpį, pagal kurį nustatoma ši teisė ir kuris numatytas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje; šis laikotarpis buvo skaičiuojamas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d., t. y. penkerių metų laikotarpis, kuris baigėsi likus šešiems mėnesiams iki 2023 m. vasario 1 d., kai ieškovą įdarbino TGS.

Bendrojo Teismo vertinimas

Pirma, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ekspatriacijos išmokos mokėjimo tikslas – atlyginti konkrečias išlaidas ir nepatogumus, atsirandančius dėl to, kad pradėję dirbti Sąjungos institucijose pareigūnai priversti persikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės į darbo vietos valstybę ir integruotis į naują aplinką.

Nagrinėjamu atveju ieškovo padėtis, nustatyta jam pradėjus eiti pareigas Regionų komitete, nepasikeitė tuo momentu, kai jis pradėjo eiti pareigas TGS. Tas pats pasakytina apie išlaidas ir nepatogumus, kuriuos siekiama kompensuoti ekspatriacijos išmoka. Taigi nebuvo pertraukos tarp su Regionų komitetu sudarytos sutarties ir su TGS sudarytos sutarties. Be to, kadangi Regionų komitetas ir TGS yra Belgijoje, pakeitus darbą nepasikeitė darbo vietos valstybė.

Tai, kad nebuvo pertraukos tarp ieškovo paeiliui su Regionų komitetu ir TGS sudarytų sutarčių, ir tai, kad nepasikeitė darbo vietos valstybė, leidžia daryti išvadą, jog, nepaisant pasikeitusio darbdavio, nagrinėjamu atveju tarp ieškovo sutarčių buvo tęstinumas, o tai pateisino jo teisę toliau gauti ekspatriacijos išmoką, nustatytą jam pradėjus eiti pareigas Regionų komitete.

Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad PMO padarė akivaizdžią vertinimo ir teisės klaidas, aiškindamas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalį, kai atsisakė suteikti ieškovui teisę į ekspatriacijos išmoką jam įsidarbinus TGS.

Antra, Bendrasis Teismas priminė kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį finansinio pobūdžio ginčuose jis turi neribotą jurisdikciją, taigi jam patikima užduotis ginčuose, dėl kurių į jį kreiptasi, priimti išsamų sprendimą (t. y. dėl visų tarnautojo teisių ir pareigų), nebent atitinkamai institucijai būtų perduota vykdyti (teismui kontroliuojant) atitinkama teismo sprendimo dalis jo nustatytomis konkrečiomis sąlygomis.

„Finansinio pobūdžio ginčai“, kaip jie suprantami pagal minėtą nuostatą, yra ne tik ieškiniai dėl atsakomybės, kuriuos tarnautojai pareiškia institucijai, bet ir ieškiniai, kuriais siekiama, kad institucija tarnautojui sumokėtų sumą, kurią, kaip jis mano, yra skolinga pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ar kitą jų santykius reglamentuojantį aktą. Todėl Sąjungos teismas prireikus turi įpareigoti instituciją sumokėti sumą, į kurią suinteresuotasis asmuo turi teisę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ar kitą teisės aktą.

Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę gauti ekspatriacijos išmoką nuo 2023 m. vasario 1 d., t. y. nuo jo įdarbinimo TGS dienos.