–

X, atstovaujamos asianajaja V. Matilainen,

–

Maahanmuuttovirasto, atstovaujamos I. Haahtela ir M. Montin,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos D. Elkan, M. Jespersen ir C. A. Maertens,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, R. Kanitz ir N. Scheffel,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. M. Hoogveld,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma, A. Katsimerou, T. Simonen ir I. Söderlund,

–

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos L. Lanzrein ir V. Michel,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31), 18 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Sirijos pilietės X ir Maahanmuuttovirasto (Imigracijos tarnyba, Suomija) (toliau – Imigracijos tarnyba) ginčą dėl šios nacionalinės institucijos sprendimo atmesti X pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, perduoti ją į Daniją ir nustatyti draudimą atvykti į Suomiją.

3

Prie ES sutarties ir ESV sutarties pridėto Protokolo (Nr. 22) dėl Danijos pozicijos (toliau – Protokolas dėl Danijos pozicijos) 1 straipsnyje įtvirtinta:

„Danija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones pagal [SESV] III dalies V antraštinę dalį. <...>

<...>“

4

Šio protokolo 2 straipsnyje numatyta:

„Danijai nėra privalomos ar taikomos jokios [SESV] III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį priimta priemonė, jokia pagal šią antraštinę dalį [Europos] Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo nuostata ir joks Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, aiškinantis bet kurią tokią nuostatą ar priemonę arba bet kurią pagal tą antraštinę dalį pakeistą ar keistiną priemonę. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Danijos kompetencijai, teisėms ir pareigoms. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Bendrijos ar Sąjungos acquis ir nėra Sąjungos teisės dalis, kai jie taikomi Danijai. <...>“

5

Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl valstybės narės, atsakingos už Danijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje trečiosios šalies piliečio pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų ir „Eurodac“ sistemos, skirtos pirštų atspaudams lyginti, siekiant veiksmingai taikyti Dublino konvenciją (OL L 66, 2006, p. 38; toliau – Sąjungos ir Danijos susitarimas), Sąjungos vardu patvirtinto 2006 m. vasario 21 d. Tarybos sprendimu 2006/188/EB (OL L 66, 2006, p. 37), 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šio Susitarimo tikslas – vadovaujantis 2 straipsnio 1 dalimi ir 2 straipsnio 2 dalimi, taikyti 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 dėl valstybės narės, atsakingos [trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo [(OL L 50, 2003, p.1)], 2000 m. gruodžio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2725/2000 dėl „Eurodac“ sistemos sukūrimo pirštų atspaudams lyginti siekiant veiksmingiau taikyti Dublino konvenciją [(OL L 316, 2000, p. 1, toliau – Eurodac reglamentas) nuostatas ir juos įgyvendinančias priemones Bendrijos ir Danijos santykiams.

2.   Susitariančiųjų Šalių uždavinys – pasiekti, kad reglamentų nuostatos ir juos įgyvendinančios priemonės būtų vienodai taikomos ir aiškinamos visose valstybėse narėse.

<...>“

6

Šio susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„[Reglamento Nr. 343/2003] nuostatos, kurios pridedamos prie šio Susitarimo ir sudaro jo dalį kartu su jį įgyvendinančiomis priemonėmis <...> remiantis tarptautine teise yra taikomos Bendrijos ir Danijos santykiams.“

7

Minėto susitarimo 3 straipsnyje „[Reglamento Nr. 343/2003] ir Eurodac reglamento pakeitimai“ numatyta:

„1.   Danija nedalyvauja priimant [Reglamento Nr. 343/2003] ir Eurodac reglamento pakeitimus, o tokie pakeitimai Danijai nėra privalomi arba taikomi.

2.   Priėmus reglamentų pakeitimus, Danija praneša Komisijai apie savo sprendimą dėl tokių pakeitimų turinio įgyvendinimo. Pranešimas pateikiamas priimant pakeitimus arba per 30 dienų nuo jų priėmimo.

<...>“

8

Remdamasi pastarąja nuostata Danija pranešė Komisijai apie savo sprendimą taikyti Reglamentą Nr. 604/2013.

9

Reglamento Nr. 604/2013 2 straipsnyje įtvirtinta:

„Šiame reglamente:

<...>

<...>

<...>“

10

Šio reglamento 3 straipsnyje „Galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

2.   Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

<...>“

11

Šio reglamento III skyriuje „Atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai“ yra 7–15 straipsniai. To paties reglamento 12 straipsnyje „Teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų arba vizų išdavimas“ nustatyta:

„1.   Jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė.

2.   Jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė <...>

<...>

4.   Jei prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, 1, 2 ir 3 dalys taikomos tol, kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijų.

Jei prašytojas turi vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs daugiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs daugiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, ir jei jis neišvyko iš valstybių narių teritorijų, atsakinga yra valstybė narė, kurioje tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas.

<...>“

12

Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnyje „Atsakingos valstybės narės pareigos“ nustatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:

<...>

<...>“

13

Reglamento Nr. 604/2013 48 straipsnyje numatyta, kad Reglamentas Nr. 343/2003 panaikinamas ir kad nuorodos į šį reglamentą laikomos nuorodomis į Reglamentą Nr. 604/2013.

14

Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punkte tarptautinės apsaugos prašymas apibrėžtas kaip „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma [ta] direktyva ir kurios galima prašyti atskirai“.

15

Tos pačios direktyvos 19 straipsnyje „Papildomos apsaugos statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti galiojimą“ nustatyta:

„1.   Jei tarptautinės apsaugos prašymas pateiktas <...>, valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą, kurį suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, jei jis nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu pagal 16 straipsnį.

<...>

4.   Nedarant poveikio trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pareigai <...> atskleisti visus susijusius faktus ir pateikti visus jo turimus susijusius dokumentus, papildomos apsaugos statusą suteikusi valstybė narė, išnagrinėjusi kiekvieną atvejį individualiai, įrodo, kad atitinkamas asmuo nustojo būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu arba jam nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas <...>.“

16

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 11 straipsnyje „Sprendžiančiosios institucijos sprendimui taikomi reikalavimai“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų pateikti raštu.

2.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad tais atvejais, kai pabėgėlio statuso ir (arba) papildomos apsaugos statuso prašymas atmetamas, sprendime būtų nurodomos faktinės bei teisinės priežastys ir raštu pateikiama informacija apie tai, kaip galima apskųsti neigiamą sprendimą.

Valstybėms narėms nereikia kartu su neigiamu sprendimu raštu pateikti informacijos, kaip apskųsti tą sprendimą tais atvejais, kai prašytojui tokia informacija buvo pateikta anksčiau raštu arba jam prieinamomis elektroninėmis priemonėmis.

<...>“

17

Pagal 2004 m. balandžio 30 d.Ulkomaalaislaki (301/2004) (Įstatymas dėl užsieniečių (301/2004)) 103 straipsnio 2 dalį Suomijoje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas gali būti atmestas kaip nepriimtinas, jeigu šį prašymą pateikęs asmuo gali būti išsiųstas į kitą valstybę narę, kuri pagal Reglamentą Nr. 604/2013 yra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą.

18

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Udlændingeloven (Įstatymas dėl užsieniečių) (toliau – Užsieniečių įstatymas) 7 straipsnyje nustatyta:

„<...>

2.   Užsieniečiui, pateikusiam prašymą, išduodamas teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas, jeigu jam grįžus į kilmės šalį gresia mirties bausmė, kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas. <...>

3.   2 dalyje nurodytais atvejais, kai mirties bausmės, kankinimo, nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo rizika grindžiama itin rimta padėtimi kilmės šalyje, kuriai būdingas savavališkas smurtas ir išpuoliai prieš civilius gyventojus, teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas išduodamas pateikus prašymą. <...>

<...>“

19

Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„<...> Užsieniečių administracija savo iniciatyva nusprendžia pratęsti 7 straipsnyje nurodytų teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų galiojimą, jeigu tebegalioja motyvai, dėl kurių jie iš pradžių buvo išduoti. <...>“

20

Pareiškėja pagrindinėje byloje yra Sirijos pilietė.

21

2016 m. liepos 1 d. ji Danijos Karalystėje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

22

2016 m. rugpjūčio 29 d. kompetentinga Danijos institucija jai išdavė teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą pagal Udlændingelov 7 straipsnio 3 dalį. Šis dokumentas, įsigaliojęs išdavimo dieną, iš pradžių galiojo vienus metus. Vėliau tos pačios tarnybos iniciatyva jis buvo kelis kartus pratęstas tokiam pat laikotarpiui. Vis dėlto 2020 m. lapkričio 17 d. ši tarnyba, remdamasi šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, vėlgi savo iniciatyva nusprendė nepratęsti ginčijamo dokumento galiojimo.

23

2021 m. liepos 27 d. pareiškėja pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Suomijoje.

24

2021 m. liepos 29 d. Imigracijos tarnyba, kuri yra kompetentinga Suomijos institucija, pateikė kompetentingai Danijos institucijai prašymą Danijos Karalystei atsiimti pareiškėją pagrindinėje byloje pagal Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktą.

25

2021 m. rugpjūčio 5 d. Danijos Karalystė sutiko patenkinti šį prašymą.

26

2021 m. lapkričio 12 d. Imigracijos tarnyba, manydama, kad Danijos Karalystė yra valstybė narė, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo, kurį jai pateikė pareiškėja pagrindinėje byloje, nagrinėjimą, priėmė sprendimą atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną, perduoti suinteresuotąjį asmenį Danijai ir nustatyti draudimą dvejus metus atvykti į Suomiją.

27

Pareiškėja pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas, Suomija), o jis skundą atmetė.

28

Vėliau ji paprašė leisti pateikti kasacinį skundą Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

29

Tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo, šis teismas iš esmės mano, kad būtina nustatyti, ar Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas taikytinas tokioje situacijoje, kokioje yra pareiškėja pagrindinėje byloje, ir šiuo tikslu – ar jos Danijos Karalystėje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas gali būti laikomas „prašymu, kuris buvo atmestas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

30

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymėjo, kad dėl šio prašymo iš pradžių buvo priimti keli iš dalies palankūs sprendimai, nes kompetentinga Danijos institucija išdavė pareiškėjai teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą ir vėliau kelis kartus pratęsė jo galiojimą. Šis teismas priduria, kad tik vėliau šios institucijos iniciatyva buvo priimtas sprendimas neatnaujinti šio dokumento galiojimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes minėtam teismui kyla klausimas, ar galima manyti, kad minėtas prašymas buvo „atmestas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktą.

31

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Protokolą dėl Danijos pozicijos Danijos Karalystė turi ypatingą statusą bendros Europos prieglobsčio sistemos atžvilgiu. Iš tiesų pagal Sąjungos ir Danijos susitarimą ši valstybė narė įsipareigojo taikyti Reglamentą Nr. 604/2013. Tačiau minėta valstybė narė neįsipareigojo taikyti Sąjungos antrinės teisės aktų, į kuriuos daroma nuoroda šiame reglamente. Visų pirma ji netaiko Direktyvos 2011/95, į kurią daroma nuoroda to reglamento 2 straipsnio b punkte. Todėl vienintelės tarptautinės apsaugos formos, kurių gali būti veiksmingai prašoma kompetentingos Danijos institucijos ir kurias ši gali suteikti, yra tos, kurios numatytos nacionalinėje teisėje, o ne tos, kuriomis remiamasi šioje direktyvoje; iš esmės pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo suteikta ne pabėgėliams taikytina apsauga, o Užsieniečių įstatyme numatyta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į šį ypatingą statusą, reikėtų nustatyti, ar trečiosios šalies piliečio šiai institucijai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas gali būti laikomas „tarptautinės apsaugos prašymu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktą.

32

Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamento Nr. 604/2013] 18 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad prašymo atmetimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima atvejį, kai apsaugos poreikiu grindžiamas, anksčiau atitinkamam asmeniui Danijoje jo prašymu suteiktas teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas nebuvo pratęstas ir sprendimas nepratęsti buvo priimtas ne šio asmens prašymu, o institucijos iniciatyva?“

33

2025 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo dokumentą; juo Danijos vyriausybė paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį. Grįsdama savo prašymą ji iš esmės teigė, kad argumentuose, kuriais grindžiama generalinio advokato išvada, nebuvo tinkamai atsižvelgta į visą teisinį pagrindą, kuriuo grindžiamas Danijos Karalystės dalyvavimas įgyvendinant Reglamentą Nr. 604/2013.

34

Reikia pažymėti, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir jo Procedūros reglamente nenumatyta galimybė pagrindinės bylos šalims ir suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados. Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landec (Bandymas prieiti prie mobiliajame telefone saugomų asmens duomenų), C‑548/21, EU:C:2024:830, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Žinoma, pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį, pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį pagrindinės bylos šalis arba suinteresuotasis asmuo pateikė naują faktinę aplinkybę, kuri gali būti lemiama Teisingumo Teismui priimant sprendimą.

36

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, būtiną sprendimui priimti, ir kad Danijos vyriausybės pateiktame prašyme atnaujinti žodinę proceso dalį nenurodyta jokių naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti lemiamą įtaką sprendimui, kurį jis turi priimti.

37

Taigi nereikia nurodyti atnaujinti žodinės proceso dalies.

38

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad anksčiau trečiosios šalies piliečiui išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento nepratęsimas arba neatnaujinimas gali būti prilyginamas šio piliečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo atmetimui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

39

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktą konkrečiomis teisinėmis aplinkybėmis.

40

Iš tiesų pagrindinės bylos dalykas yra nustatyti, ar Danijos Karalystė privalo atsiimti trečiosios šalies pilietę, kuri, pateikusi tarptautinės apsaugos prašymą šioje valstybėje narėje ir gavusi jos vidaus teisėje numatytą papildomą apsaugą, Suomijoje pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą.

41

Kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danijos Karalystė turi ypatingą statusą, dėl kurio ji skiriasi nuo kitų valstybių narių, kiek tai susiję su SESV trečiosios dalies V antraštine dalimi, prie kurios priskiriama, be kita ko, sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politika (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland(Danijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑497/21, EU:C:2022:721, 35 punktas).

42

Atsižvelgiant į šį ypatingą statusą, Sąjungos ir Danijos susitarimo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Danijos Karalystė taip pat įgyvendina Reglamento Nr. 343/2003 nuostatas. Priėmus Reglamentą Nr. 604/2013, kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 343/2003, Danija pagal šio susitarimo 3 straipsnio 2 dalį pranešė apie savo sprendimą taip pat taikyti Reglamentą Nr. 604/2013.

43

Šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė turi atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje. Vadinasi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai trečiosios šalies pilietis Danijos Karalystėje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kita valstybė narė, kuriai šis pilietis pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, gali prašyti Danijos Karalystės atsiimti minėtą pilietį, jeigu įvykdytos šioje nuostatoje numatytos sąlygos.

44

Vis dėlto pagal Protokolą dėl Danijos pozicijos Direktyva 2011/95 netaikoma Danijos Karalystei (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Danijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑497/21, EU:C:2022:721, 43 punktas).

45

Taigi, konkrečiai kalbant, šiai valstybei narei netaikoma Reglamento Nr. 604/2013 2 straipsnio b punkte pateikta sąvokos „tarptautinės apsaugos prašymas“ apibrėžtis, nes pačioje šioje apibrėžtyje daroma nuoroda į Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punktą, pagal kurį ši sąvoka apima trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės valstybei narei pateiktą apsaugos prašymą, kuris gali būti suprantamas kaip prašymas suteikti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą.

46

Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, susijusį su Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkte numatytu reikalavimu, pagal kurį trečiosios šalies piliečio, kaip antai pareiškėjos pagrindinėje byloje, pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti atmestas, reikia atsakyti atsižvelgiant į šį specifinį teisinį kontekstą, kurį lemia ypatingas Danijos Karalystės statusas.

47

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad, kalbant apie Danijos Karalystę, prašymas, kuris turėjo būti atmestas tokiu būdu, gali būti tik prašymas, pateiktas šios valstybės narės kompetentingoms institucijoms siekiant gauti vieną iš šios valstybės narės vidaus teisėje numatytų tarptautinės apsaugos formų, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 47 punkte.

48

Iš tiesų, kadangi Direktyva 2011/95 netaikoma minėtai valstybei narei, kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, jos kompetentingoms institucijoms pateiktais prašymais negali būti veiksmingai siekiama gauti vienos iš šioje direktyvoje numatytų tarptautinės apsaugos formų (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Danijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑497/21, EU:C:2022:721, 43 punktas ir 2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Khan Yunis ir Baabda, C‑123/23 ir C‑202/23, EU:C:2024:1042, 60 punktas).

49

Taigi Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkto įgyvendinimas tuo atveju, kai reikia nustatyti, ar Danijos Karalystė turi pareigą atsiimti, skiriasi nuo šios nuostatos įgyvendinimo, kiek tai susiję su bet kuria kita valstybe nare, nes tam reikia tarptautinės apsaugos prašymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punktą.

50

Atsižvelgiant į tai, kadangi Sąjunga ir Danijos Karalystė sudarė tarptautinį susitarimą, kuriuo siekiama leisti šiai valstybei narei dalyvauti įgyvendinant Reglamentą Nr. 604/2013, šiai valstybei narei pateikti prašymai gauti vieną iš jos nacionalinėje teisėje numatytų tarptautinės apsaugos formų taikant šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą turi būti prilyginti prašymams, kurie gali būti pateikti bet kurioje kitoje valstybėje narėje siekiant gauti vieną iš Direktyvoje 2011/95 numatytų tarptautinės apsaugos formų. Iš tiesų toks prilyginimas būtinas siekiant užtikrinti šio tarptautinio susitarimo, kuriuo išreiškiama bendra Sąjungos ir Danijos Karalystės valia leisti šiai valstybei narei dalyvauti įgyvendinant Reglamentą Nr. 604/2013, veiksmingumą.

51

Antra, kompetentinga institucija turi būti atmetusi prašymą, į kurį daroma nuoroda Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkte.

52

Kadangi šioje nuostatoje vartojamas žodis „atmestas“ nėra aiškiai susietas su valstybių narių nacionaline teise, reikia laikyti, kad sąvoka „atmestas“ minėtos nuostatos prasme yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, kuri, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, turi būti aiškinama vienodai (žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), atsižvelgiant ne tik į patį žodį, bet ir į kontekstą, kuriame yra Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas, taip pat į tikslą, kurio siekiama teisės aktu, kuriame yra ši nuostata.

53

Pirma, kalbant apie žodį „atmestas“, reikia pažymėti, kad įprastai jis reiškia atsisakymą priimti teigiamą sprendimą dėl prašymo. Taigi minėtas žodis negali reikšti veiksmų, kuriais pritariama tokiam prašymui, neatsižvelgiant į tai, ar šis priėmimas ir teigiamas veiksmas yra laikino, ar galutinio pobūdžio.

54

Taigi, vertinant griežtai pažodžiui, Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkte vartojama sąvoka „atmetimas“ negali būti aiškinama taip, kad ji apima tarptautinės apsaugos prašymą pateikusiam trečiosios šalies piliečiui anksčiau išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento nepratęsimą arba neatnaujinimą. Atvirkščiai, šio nepratęsimo arba neatnaujinimo buvimas neišvengiamai reiškia, kad šis prašymas buvo patenkintas ankstesniame etape, net jei šis teigiamas veiksmas buvo laikinas.

55

Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės mano, kad nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje sprendimas, kuriuo Danijos kompetentinga institucija išduoda teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam prašymą suteikti tarptautinę apsaugą Danijos Karalystei pagal Užsieniečių įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalis, atsižvelgiant į šio įstatymo turinį, turi būti laikomas sprendimu, kuriuo šiam piliečiui laikinai suteikiama papildoma apsauga. Savo ruožtu savo rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui Danijos vyriausybė paaiškina, kad šių dviejų rūšių sprendimai panašūs. Konkrečiai kalbant, ji pabrėžia, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje išduotas teisę laikinai gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas reiškia papildomos apsaugos, kuri pagal vidaus teisę atitinka Direktyvoje 2011/95 numatytą papildomą apsaugą, suteikimą.

56

Be to, atsižvelgiant į kontekstą, reikia konstatuoti, kad tiek paties Reglamento Nr. 604/2013, tiek kitų Sąjungos antrinės teisės aktų, pagal kuriuos šis reglamentas turi būti aiškinamas, nes jų atitinkamas nuostatas gali būti prašoma taikyti kartu, analizė patvirtina šio sprendimo 54 punkte pateiktą pažodinį aiškinimą.

57

Pirma, dėl Reglamento Nr. 604/2013 reikia pažymėti, kad šio reglamento 2 straipsnio l punkte sąvoka „teisę gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas“ šiame reglamente apibrėžta kaip bet koks valstybės narės valdžios institucijų išduotas leidimas, leidžiantis trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės būti jos teritorijoje, išskyrus vizas ir leidimus gyventi, išduotus laikotarpiu, reikalingu atsakingai valstybei narei pagal šį reglamentą nustatyti, arba nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ar prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje.

58

Taigi, ši apibrėžtis patvirtina, kad teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento išdavimas trečiosios šalies piliečiui reiškia leidimą šiam piliečiui likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nes jam suteikiama tarptautinė apsauga. Šiuo požiūriu nėra reikšmės, kad šis suteikimas ir išdavimas, atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę, yra atskiri ir vienas po kito einantys teisiniai veiksmai arba atskiri, bet tuo pačiu metu atliekami teisiniai veiksmai, arba vienas ir tas pats teisinis veiksmas, kaip yra šiuo atveju, kaip matyti iš Danijos vyriausybės paaiškinimų, pateiktų šio sprendimo 55 punkte. Iš esmės šis klausimas reiškia, kad į šio piliečio prašymą suteikti tarptautinę apsaugą yra arba buvo atsakyta teigiamai, todėl jis negali būti laikomas, net jei yra laikino pobūdžio, šio prašymo „atmetimu“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą.

59

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 43 punkte, šio sprendimo 54 ir 58 punktuose pateiktą aiškinimą patvirtina tai, kad trečiosios šalies piliečio, kuris, kaip pareiškėja pagrindinėje byloje, turi, pirma, nebegaliojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą ir, antra, neišvyko iš valstybių narių teritorijos, situacija aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 604/2013 12 straipsnio 4 dalyje, t. y. kitoje nuostatoje nei šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas. 12 straipsnio 4 dalyje tiksliai reglamentuojama atsakingos valstybės narės nustatymo tvarka tokioje situacijoje. Šiuo klausimu iš pastarosios nuostatos matyti, kad toks nustatymas priklauso nuo laiko, praėjusio nuo atitinkamam piliečiui išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento galiojimo pabaigos, o tai turi patikrinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

60

Antra, reikia priminti, kad, kaip aiškiai matyti iš Sąjungos ir Danijos susitarimo 1 straipsnio 2 dalies, reikalavimo vienodai aiškinti ir taikyti Reglamentą Nr. 604/2013 laikymasis turi būti užtikrintas ir su Danijos Karalyste susijusiais atvejais.

61

Minėtas reikalavimas reiškia, kad Reglamentas Nr. 604/2013 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 ir Direktyvos 2013/32 nuostatas, jeigu to reikia siekiant tik paaiškinti šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte vartojamos sąvokos „atmetimas“ apimtį.

62

Šiose dviejose direktyvose aiškiai atskiriama situacija, kai valstybės narės kompetentinga institucija „atmeta“ tarptautinės apsaugos prašymą, nuo situacijos, kai ši institucija nutraukia, panaikina, atšaukia trečiosios šalies piliečiui suteiktą tarptautinę apsaugą ar jos nepratęsia. Visų pirma kalbant apie Direktyvoje 2011/95 numatytą papildomą apsaugą, šios direktyvos 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodomos sąlygos, kuriomis gali būti panaikintas šia apsauga suteiktas statusas, jei trečiosios šalies pilietis, kuriam šis statusas buvo suteiktas, nebetenka teisės į ją. Analogiška nuostata numatyta kitose minėtos direktyvos nuostatose dėl pabėgėlio statuso.

63

Šiuo atžvilgiu priimami sprendimai, kurie visi reiškia, kad prieš tai buvo priimtas teigiamas sprendimas dėl atitinkamo trečiosios šalies piliečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, taip pat skiriasi tiek materialiniu, tiek procedūriniu požiūriu nuo sprendimų, kuriais atmetamas toks tarptautinės apsaugos prašymas, dar vadinamų „neigiamais sprendimais“, kurie, savo ruožtu, nurodyti Direktyvos 2013/32 11 straipsnio 2 dalyje.

64

Taigi išnagrinėjus Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkto kontekstą patvirtinama, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „atmetimas“ negali būti aiškinama taip, kad ji apima tarptautinės apsaugos prašymą pateikusiam trečiosios šalies piliečiui anksčiau išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento nepratęsimą arba neatnaujinimą.

65

Galiausiai Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkte vartojamos sąvokos „atmetimas“ teksto ir konteksto analizė, išdėstyta šio sprendimo 53–64 punktuose, atitinka šio reglamento tikslą, kaip matyti iš jo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, – tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą perduoti tai pačiai valstybei narei, kuri pripažinta atsakinga pagal minėto reglamento III skyriuje įtvirtintus vienodus kriterijus. Be to, šis tikslas pakartotas Sąjungos ir Danijos susitarime, kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto.

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad anksčiau trečiosios šalies piliečiui išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento nepratęsimas arba neatnaujinimas negali būti laikomas šio piliečio tarptautinės apsaugos prašymo atmetimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 18 straipsnio 1 dalies d punktas

turi būti aiškinamas taip:

anksčiau trečiosios šalies piliečiui išduoto teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento nepratęsimas arba neatnaujinimas negali būti laikomas šio piliečio tarptautinės apsaugos prašymo atmetimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.