–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio ir V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir A. Steiblytės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 21 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Prašymas pateiktas nagrinėjant I. J. ir VĮ Registrų centro ginčą dėl pastarojo atsisakymo tenkinti I. J. prašymą įtraukti į nacionalinį Vedybų sutarčių registrą duomenis apie jos ir sutuoktinio turto teisinį režimą.

3

SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

4

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 3.101 straipsnyje „Vedybų sutartis“ nustatyta:

„Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).“

5

Civilinio kodekso 3.103 straipsnyje „Vedybų sutarties forma“ numatyta:

„1.   Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma.

2.   Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre. <...>

3.   Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus.“

6

Vedybų sutarčių registro nuostatai buvo patvirtinti 2002 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1284 „Dėl Vedybų sutarčių registro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 82‑3523). Šie nuostatai vėliau buvo iš dalies pakeisti; kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje taikomi 2015 m. rugsėjo 10 d. redakcijos nuostatai su pakeitimais, padarytais 2020 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 773 (TAR, 2020, Nr. 2020‑15562) (toliau – Vedybų sutarčių registro nuostatai).

7

Vedybų sutarčių registro nuostatų 13 punkte nustatyta:

„Registro objektai yra:

13.1. vedybų sutartys;

<...>

13.3. turto padalijimo faktai, nurodyti Civiliniame kodekse.“

8

Šių nuostatų 17 punkte numatyta:

„Registre tvarkomi šie duomenys apie turto padalijimo faktus:

<...>

<...>

<...>

9

Nurodytų nuostatų IV skyriuje reglamentuojamas registro objektais esančių juridinių faktų ir dokumentų registravimas. Šiame skyriuje, be kita ko, yra 67 ir 68 punktai, suformuluoti taip:

„67. Užsienio valstybėje sudaryta vedybų ar sugyventinių sutartis gali būti įregistruota Registre, jeigu vedybų ar sugyventinių sutartyje nurodytas bent vienos iš šią sutartį sudariusių šalių asmens kodas, suteiktas Gyventojų registro.

68. Vienas iš sutuoktinių ar sugyventinių, pageidaujantis įregistruoti vedybų ar sugyventinių sutartį ar įrašyti sutarties pakeitimus, patvirtintus užsienio valstybėje, taip pat įrašyti duomenis apie tokios sutarties pabaigą, duomenis Registrui gali pateikti asmeniškai ar per įgaliotą asmenį, paštu ar elektroniniu būdu Registro tvarkytojo nustatyta tvarka.“

10

Pareiškėja pagrindinėje byloje yra Sąjungos pilietė, registruota Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Ji turi šio registro tvarkytojo suteiktą asmens kodą, taip pat asmens tapatybės kortelę, kurioje nurodytas šis asmens kodas.

11

2006 m. pareiškėja pagrindinėje byloje ir Italijos pilietis C. B. susituokė Italijoje. Santuoka buvo įregistruota vienos Italijos savivaldybės santuokų registre. Santuokos liudijimo išraše nurodyta pastaba, kad sutuoktiniai pasirinko visiško turto atskirumo teisinį režimą.

12

Ši santuoka buvo įtraukta į apskaitą Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigoje.

13

2022 m. vasario 15 d. pareiškėja pagrindinėje byloje kreipėsi į Registrų centrą su prašymu įregistruoti juridinį faktą dėl sutuoktinių turto teisinio režimo (t. y. sutuoktinių turto padalijimo) Vedybų sutarčių registre.

14

2022 m. kovo 9 d. sprendimu Registrų centras šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad, pirma, fiziniai asmenys neturi teisės teikti Registro centrui duomenų apie sutuoktinių turto padalijimo faktus, todėl nagrinėjamas turto padalijimas negali būti įregistruotas Vedybų sutarčių registre pareiškėjos pagrindinėje byloje prašymu. Antra, jis nurodė, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje pateiktas santuokos liudijimo išrašas galėtų būti įregistruotas Vedybų sutarčių registre kaip vedybų sutartis, jeigu ji pateiktų notaro ar kito kompetentingo Italijos pareigūno patvirtintą santuokos liudijimo papildymą, kuriame būtų nurodytas bent vieno iš sutuoktinių Lietuvoje suteiktas asmens kodas.

15

Vėliau pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė elektroninio laiško kopiją, iš kurios matyti, kad ji kreipėsi į kompetentingą Italijos civilinės metrikacijos tarnybą su prašymu išduoti santuokos liudijimo kopiją, kurioje būtų įrašytas jai Lietuvoje suteiktas asmens kodas, nurodytas jos asmens tapatybės kortelėje. Ši tarnyba atsisakė įtraukti šią informaciją į santuokos liudijimo išrašą, nes negalėjo patvirtinti pareiškėjos pagrindinėje byloje asmens kodo autentiškumo.

16

Taigi pareiškėja pagrindinėje byloje, ginčydama 2022 m. kovo 9 d. sprendimą, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2022 m. birželio 29 d. sprendimu šis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, motyvuojant, be kita ko, tuo, kad neįvykdytos Vedybų sutarčių registro nuostatų 67 punkte numatytos „užsienio valstybėje sudarytos vedybų sutarties“ įregistravimui šiame registre keliamos sąlygos, nes vedybų sutartyje nenurodytas bent vienos iš ją sudariusių šalių Lietuvoje suteiktas asmens kodas.

17

Pareiškėja pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

18

Tas teismas pirmiausia pažymi, kad pareiškėja pagrindinėje byloje iš tiesų siekia, kad į Vedybų sutarčių registrą būtų įtrauktas ne turto padalijimas, dėl kurio sutarė abu sutuoktiniai, bet kitoje nei Lietuvos Respublika valstybėje narėje sudaryta vedybų sutartis. Teismas nurodo, kad jos teisinei situacijai taikytinas Vedybų sutarčių registro nuostatų 68 punktas, pagal kurį vienas iš sutuoktinių gali prašyti įregistruoti Vedybų sutarčių registre „užsienyje“ patvirtintą vedybų sutartį.

19

Šiuo klausimu tas teismas pažymi, kad tokiam registravimui taikoma šių nuostatų 67 punkte įtvirtinta sąlyga, kad vedybų sutartyje būtų nurodytas bent vienos iš ją sudariusių šalių Lietuvoje suteiktas asmens kodas.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje santuokos liudijime nenurodytas jai Lietuvoje suteiktas asmens kodas, nes kompetentinga Italijos civilinės metrikacijos tarnyba atsisakė įrašyti šį duomenį, taigi nurodytų nuostatų 67 punkte numatytas reikalavimas netenkinamas.

21

Vis dėlto tas teismas pažymi, kad tokia sąlyga numatyta tik už Lietuvos ribų sudarytoms vedybų sutartims ir kad Vedybų sutarčių registro nuostatuose nenumatyta alternatyvios tvarkos, leidžiančios identifikuoti „užsienyje“ sudarytos vedybų sutarties šalis.

22

Šiomis aplinkybėmis nurodytas teismas kelia klausimą, ar Vedybų sutarčių registro nuostatuose įtvirtintas reglamentavimas gali būti laikomas ribojančiu SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

23

Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinį teisinį reguliavimą, pagal kurį Vedybų sutarčių registre negali būti registruojama kitoje [Europos Sąjungos] valstybėje narėje sudaryta vedybų sutartis, jei tokioje sutartyje nenurodytas bent vienos iš sutartį sudariusių šalių asmens kodas, suteiktas Lietuvos Respublikos gyventojų registro, kai tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis valstybės narės, kurioje tokia sutartis sudaryta, kompetentingos institucijos atsisako pateikti atitinkamu asmenį identifikuojančiu duomeniu papildytą sutarties išrašą?“

24

Lietuvos Vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Ji nurodo, kad, 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojus Vedybų sutarčių registro nuostatų pakeitimams, šiuose nuostatuose nebereikalaujama, kad, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti užsienyje sudarytą vedybų sutartį, joje būtų nurodytas bent vieno iš sutuoktinių Lietuvoje suteiktas asmens kodas. Taigi, anot jos, prejudicinis klausimas neteko prasmės, todėl Teisingumo Teismui nebereikia priimti dėl jo sprendimo.

25

Atsakydamas į 2024 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad šie pakeitimai ratione temporis netaikomi ginčui pagrindinėje byloje.

26

Be to, tas teismas pažymėjo, kad pareiškėja pagrindinėje byloje neatsisakė apeliacinio skundo ir, remiantis šio teismo turima informacija, įsigaliojus nurodytiems pakeitimams nepateikė naujo prašymo dėl įtraukimo į Vedybų sutarčių registrą. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tebeturi priimti sprendimą dėl 2022 m. kovo 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

27

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams jų nagrinėjamose bylose, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, EU:C:1981:302, 18 punktą ir 2024 m. sausio 9 d. Sprendimo G. ir kt. (Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimas), C‑181/21 ir C‑269/21, EU:C:2024:1, 62 punktą).

28

Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „būtinas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Weryński, C‑283/09, EU:C:2011:85, 35 punktas ir 2024 m. sausio 9 d. Sprendimo G. ir kt. (Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimas), C‑181/21 ir C‑269/21, EU:C:2024:1, 63 punktas).

29

Teisingumo Teismas yra minėjęs, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 1988 m. balandžio 21 d. Sprendimo Pardini, 338/85, EU:C:1988:194, 11 punktą ir 2024 m. sausio 9 d. Sprendimo G. ir kt. (Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimas), C‑181/21 ir C‑269/21, EU:C:2024:1, 64 punktą).

30

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 25 ir 26 punktuose nurodytos informacijos matyti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą yra būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl tebenagrinėjamo apeliacinio skundo.

31

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

32

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti kitoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, keliama sąlyga, kad sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodas, suteiktas registro vietos valstybėje narėje, nors tokia sąlyga netaikoma į šį registrą įtraukiant pastarojoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį.

33

Šiuo klausimu primintina, kad Sąjungos piliečio statusas, kurį pareiškėja pagrindinėje byloje turi pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktą; 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Mirin, C‑4/23, EU:C:2024:845, 51 punktą ir 2025 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija / Malta (Pilietybės suteikimas investuotojams), C‑181/23, EU:C:2025:283, 92 punktą).

34

Šis statusas leidžia tiems Sąjungos piliečiams, kurių situacija tokia pati, būti vienodai teisiškai vertinamiems Sutarties taikymo ratione materiae srityje, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šiuo klausimu aiškiai nustatytų išimčių (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo A (Pagalba neįgaliajam), C‑679/16, EU:C:2018:601, 56 punktą).

35

Tarp situacijų, kurios patenka į Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sritį, yra ir siejamų su naudojimusi pagal Sutartį užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, visų pirma tokių, kurios susijusios su pagal SESV 21 straipsnį suteikta judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje laisve (1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C‑274/96, EU:C:1998:563, 15 ir 16 punktai; taip pat 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo A (Pagalba neįgaliajam), C‑679/16, EU:C:2018:601, 57 punktas).

36

Pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę vedybų sutarčių registrų įsteigimas ir su jų veikimu susijusios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto įgyvendindama šią kompetenciją kiekviena valstybė narė turi laikytis Sąjungos teisės, visų pirma SESV nuostatų, susijusių su kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažįstama teise judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, šiuo tikslu pripažindama kitoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisę nustatytą asmenų civilinę būklę (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Garcia Avello, C‑148/02, EU:C:2003:539, 25 punktą; 2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 52 punktą ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Mirin, C‑4/23, EU:C:2024:845, 53 punktą).

37

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja pagrindinėje byloje, remdamasi savo turimu Sąjungos pilietės statusu, pasinaudojo laisve judėti. Pasinaudojusi šia laisve, ji Italijoje sudarė vedybų sutartį ir dabar pageidauja įregistruoti ją Vedybų sutarčių registre Lietuvoje.

38

Įregistruoti buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad sutartyje nebuvo nurodytas bent vienam iš sutuoktinių Lietuvoje suteiktas asmens kodas.

39

Pirma, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad reikalavimas vedybų sutartyje nurodyti bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodą taikomas tik vedybų sutartims, sudarytoms kitoje nei registro vietos valstybėje narėje.

40

Antra, pažymėtina, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 59, 61 ir 77 punktuose, kad oficialių dokumentų formą reglamentuoja jų rengimo vietos valstybės narės teisė. Taigi sąlygos, kad vedybų sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš sutuoktinių asmens kodas, įvykdymas priklauso nuo formos reikalavimų, numatytų šios sutarties sudarymo vietos teisėje.

41

Nagrinėjamu atveju, registro vietos valstybės narės, t. y. Lietuvos Respublikos, nacionalinėje teisėje įtvirtintas skirtumas tarp, viena vertus, jos teritorijoje sudarytų vedybų sutarčių, kurias galima įtraukti į Vedybų sutarčių registrą netaikant reikalavimo nurodyti šioje valstybėje narėje suteikto asmens kodo, ir, kita vertus, kitoje valstybėje narėje sudarytų tokių sutarčių, kuriose reikalaujama nurodyti tokį kodą, nepaisant sutarties sudarymo vietos teisėje numatytų formos reikalavimų.

42

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostatomis, dėl kurių kai kurie valstybės piliečiai atsiduria mažiau palankioje situacijoje tik todėl, kad pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, ribojamos pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį visiems Sąjungos piliečiams garantuojamos teisės (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper, C‑406/04, EU:C:2006:491, 39 punktą ir 2020 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ZW, C‑454/19, EU:C:2020:947, 30 punktą).

43

Kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 54 punkte, atsisakymas įregistruoti vedybų sutartį Vedybų sutarčių registre turi įtakos sutuoktinių teisinei padėčiai, nes atima iš jų galimybę pasinaudoti nacionalinėje teisėje numatyta priemone, kuri leidžia užtikrinti jų turtinių interesų apsaugą.

44

Taigi reikia konstatuoti, kad valstybės narės teisės nuostatomis, pagal kurias, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti kitoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, keliama sąlyga, kad sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš abiejų sutuoktinių asmens kodas, suteiktas registro vietos valstybėje narėje, sukuriamas nevienodas požiūris į šios valstybės narės piliečius, pasinaudojusius jiems pripažinta teise judėti, ir nepasinaudojusius šia teise.

45

Toks nevienodas vertinimas gali neigiamai paveikti ar net apriboti SESV 21 straipsnyje Sąjungos piliečiams pripažintą laisvę judėti ir apsigyventi.

46

Vis dėlto remiantis suformuota jurisprudencija Sąjungos piliečių teisės judėti ir apsigyventi apribojimas, nesusijęs su atitinkamų asmenų pilietybe, gali būti pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais ir yra proporcingas nagrinėjamu nacionalinės teisės aktu siekiamam teisėtam tikslui. Priemonė yra proporcinga, jei, būdama tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper, C‑406/04, EU:C:2006:491, 40 ir 42 punktus; taip pat 2020 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ZW, C‑454/19, EU:C:2020:947, 36 punktą).

47

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, Lietuvos Vyriausybės teigimu, reikalavimas kitoje nei registro vietos valstybėje narėje sudarytoje vedybų sutartyje nurodyti bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodą buvo nustatytas siekiant užtikrinti tokią sutartį sudariusių asmenų identifikavimą ir Vedybų sutarčių registre tvarkomų duomenų tikslumą ir autentiškumą. Ji patikslino, jog šį reikalavimą lėmė aplinkybė, kad duomenis apie kitoje nei registro vietos valstybėje narėje sudarytas vedybų sutartis registrui galėjo teikti patys fiziniai asmenys, o duomenis apie Lietuvoje sudarytas vedybų sutartis teikė tik jas patvirtinę notarai arba teismai per tam skirtą kompiuterinę programą.

48

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 46, 65 ir 66 punktuose, vedybų sutarčių registrai užtikrina juose esančių duomenų tikslumą ir autentiškumą, o jų viešumas padeda užtikrinti teisinį saugumą, todėl galima teigti, kad šių registrų steigimas grindžiamas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, galinčiu pateisinti SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje apribojimą.

49

Taigi, tiek, kiek asmens kodas yra duomuo, užtikrinantis teisingą fizinių asmenų identifikavimą, reikalavimas nurodyti jį kitoje nei registro vietos valstybėje narėje sudarytoje vedybų sutartyje, apie kurią informaciją Vedybų sutarčių registrui teikia patys fiziniai asmenys, gali padėti įgyvendinti pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis siekiamą tikslą – užtikrinti šiame registre tvarkomų duomenų tikslumą ir autentiškumą.

50

Vis dėlto, kiek tai susiję su šio reikalavimo būtinumu, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 74 punkte, asmens kodas nėra vienintelis duomuo, leidžiantis užtikrinti tinkamą asmens, norinčio įregistruoti savo vedybų sutartį registre, tapatybės nustatymą. Šioje sutartyje nurodyti kiti duomenys, kaip antai šio asmens vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, taip pat tam tikrais atvejais sudarant vedybų sutartį pateikto dokumento numeris, gali užtikrinti registre esančių duomenų tikslumą ir autentiškumą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51

Jei tai pasitvirtintų, reikalavimas kitoje nei registro vietos valstybėje narėje sudarytoje vedybų sutartyje nurodyti bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodą turėtų būti pripažintas viršijančiu tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti kitoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, keliama sąlyga, kad sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodas, suteiktas registro vietos valstybėje narėje, nors tokia sąlyga netaikoma į šį registrą įtraukiant pastarojoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, o toje sutartyje nurodyti duomenys leidžia identifikuoti ją sudariusius asmenis.

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti kitoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, keliama sąlyga, kad sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodas, suteiktas registro vietos valstybėje narėje, nors tokia sąlyga netaikoma į šį registrą įtraukiant pastarojoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, o toje sutartyje nurodyti duomenys leidžia identifikuoti ją sudariusius asmenis.