TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2025 m. birželio 12 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43/EEB – 1 straipsnio i punkto pirma pastraipa – Rūšies apsaugos būklė – Sąvoka – 14 straipsnis – Valdymo priemonės – Ėmimas iš gamtos ir naudojimas, kuris suderinamas su šios rūšies apsaugos palankios būklės palaikymu ar atkūrimu – 1 straipsnio i punkto antra pastraipa – Atitinkamos rūšies apsaugos būklės vertinimas – Kumuliacinės sąlygos – Canis lupus (vilkas) – Priskyrimas prie Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos Raudonosios knygos kategorijos „pažeidžiama“ – Gyvūnų rūšys, priklausančios populiacijai, kurios natūralaus paplitimo arealas peržengia valstybės narės teritorijos ribas – Atsižvelgimas į sąveiką su tos pačios rūšies populiacijomis, gyvenančiomis kaimyninėse valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse – 2 straipsnio 3 dalis – Atsižvelgimas į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus ir regionines bei vietines charakteristikas“

Byloje C‑629/23

dėl Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) 2023 m. spalio 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. spalio 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

MTÜ Eesti Suurkiskjad

prieš

Keskkonnaamet,

dalyvaujant

Keskkonnaagentuur,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai D. Gratsias, E. Regan, J. Passer (pranešėjas) ir B. Smulders,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2024 m. lapkričio 6 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	MTÜ Eesti Suurkiskjad, atstovaujamos M. Ellermaa ir E. Lopp,

–	Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,

–	Danijos vyriausybės, atstovaujamos D. Elkan, J. F. Kronborg ir C. Maertens,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir M. Kopetzki,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos L. Haasbeek, C. Hermes, E. Randvere, N. Ruiz García ir K. Toomus,

susipažinęs su 2024 m. gruodžio 12 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102; klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5), iš dalies pakeistos 2013 m. gegužės 13 d. Direktyva 2013/17/ES (OL L 158, 2013, p. 193) (toliau – Buveinių direktyva), 1 straipsnio i punkto, 2 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2	Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MTÜ Eesti Suurkiskjad ir Keskkonnaamet (Aplinkos apsaugos tarnyba, Estija) ginčą dėl administracinio akto, susijusio su vilkų medžiojimo kvotomis, teisėtumo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Buveinių direktyvos penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi tam tikroms faunos ir floros rūšims būtina bendra apsaugos sistema <…>; kadangi tam tikroms rūšims, jei to reikalauja jų būklė, turėtų būti numatyta tvarkymo nuostata [numatytos valdymo priemonės], įskaitant, pavyzdžiui, tam tikrų gaudymo bei žudymo priemonių uždraudimą, tuo pačiu numatant galimybę tam tikromis sąlygomis taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas.“

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

rūšies apsaugos būklė: reiškia atitinkamą rūšį veikiančių poveikių visumą, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui 2 straipsnyje nurodytoje teritorijoje.

Rūšies apsaugos būklė laikoma „palankia“, kai:

–	atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos natūraliosios buveinės komponentas, ir

–	rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad bus sumažintas ateityje, ir

–	yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką;

<…>“

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1. Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, teritorijoje.

2. Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti gerą palankią Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.

3. Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.“

6	Šios direktyvos 11 straipsnis išdėstytas taip: „Valstybės narės vykdo 2 straipsnyje nurodytų natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklės stebėjimą, atkreipdamos ypatingą dėmesį į prioritetinius natūralių buveinių tipus ir prioritetines rūšis.“

Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų [natūralaus] paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

a)	bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti šių rūšių individus gamtoje;

b)	šias rūšis tyčia trikdyti, ypač jų perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;

c)	tyčia naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje;

d)	pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas.“

Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Jei, remdamosi 11 straipsnyje numatytais stebėjimais, valstybės narės mano, kad tai yra būtina, jos imasi priemonių užtikrinti, kad į V priedą įrašytų laukinių faunos ir floros rūšių egzempliorių ėmimas iš gamtos ir jų naudojimas nesutrukdytų palaikyti palankią šių rūšių apsaugos būklę.“

Minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b dalių:

a)	siekdamos apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;

b)	siekdamos išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;

c)	atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių svarbesnio viešojo intereso priežasčių, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes;

d)	mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais, siekiant šių rūšių populiacijų atstatymo ir reintrodukcijos bei dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;

e)	siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.“

10	Tos pačios direktyvos II priede „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas“ tarp šių gyvūnų rūšių, be kita ko, nurodyta „Canis lupus (išskyrus Estijos populiaciją <…>)“.

11	Pagal Buveinių direktyvos IV priedą „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurias būtina griežtai saugoti“Canis lupus yra viena iš šių gyvūnų rūšių, „<…> išskyrus Estijos populiacijas. <…>“

12	Pagal šios direktyvos V priedą „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos valdymo priemonės“ šios priemonės gali būti taikomos Estijos Canis lupus populiacijoms.

Estijos teisė

Gamtos apsaugos įstatymas

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Looduskaitseseadus (Gamtos apsaugos įstatymas, RT I 2004, 38, 258) 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šiuo įstatymu siekiama:

„1)	saugoti gamtą išsaugant jos įvairovę ir užtikrinant palankią natūralių buveinių ir faunos, floros ir grybų rūšių būklę;

<…>“

Gamtos apsaugos įstatymo 3 straipsnio „Palanki buveinės ir rūšies būklė“ 2 dalyje numatyta:

„Rūšies būklė laikoma palankia, jei iš gausios jos populiacijos matyti, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūraliosios arba veisimosi buveinės elementas, jei rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir egzistuoja pakankamai didelė buveinė, kad būtų užtikrintas ilgalaikis rūšies populiacijos išlikimas, kuri, tikėtina, egzistuos ir ateityje.“

Šio įstatymo 49 straipsnyje „Rūšių apsaugos ir valdymo veiksmų planas“ nustatyta:

„(1) Parengiamas veiksmų planas, siekiant:

„1)	organizuoti I apsaugos kategorijai priklausančių rūšių išsaugojimą;

„2)	užtikrinti palankią rūšies apsaugos būklę, jei iš rūšies mokslinės inventorizacijos rezultatų matyti, kad priemonės, kurių imtasi iki šiol, to neužtikrina arba to reikalaujama pagal tarptautinį įsipareigojimą;

3)	valdyti rūšį, jei rūšies mokslinės inventorizacijos rezultatai rodo, kad, padaugėjus rūšies individų, kyla didelis neigiamas poveikis aplinkai arba grėsmė turtui ar žmonių sveikatai.

(2) Veiksmų plane turi būti:

1)	duomenys apie rūšių biologiją, gausą ir paplitimą;

2)	sąlygos, kuriomis užtikrinama palanki gresiančios išnykti rūšies būklė;

3)	rizikos veiksniai;

4)	išsaugojimo ar valdymo tikslas;

5)	priemonių, būtinų palankiai būklei pasiekti arba rūšiai valdyti, prioritetai ir tvarkaraštis;

6)	biudžetas išsaugojimo ar valdymo organizavimui.

<…>“

Medžioklės įstatymas

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Jahiseadus (Medžioklės įstatymas, RT I 2013, 2) 21 straipsnio „Medžiojamų gyvūnų stebėsena“ 4 dalyje numatyta:

„Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta institucija [Keskkonnaagentuur (Aplinkos apsaugos agentūra, Estija)] kasmet parengia medžiojamųjų gyvūnų stebėsenos ataskaitą. Stebėsenos ataskaitoje turi būti pateikti šie duomenys:

1)	medžiojamųjų gyvūnų populiacijos būklės aprašymas;

2)	medžiojamųjų gyvūnų populiacijos būklės pokyčiai;

3)	numatoma medžiojamųjų gyvūnų populiacijų būklė ir rizikos veiksniai;

4)	rekomendacijos dėl medžioklės kvotų ir būdų.“

Medžioklės įstatymo 22 straipsnio „Medžioklės kvotos ir būdai“ 2 dalyje nustatyta:

„Kiekvienais metais Aplinkos apsaugos tarnyba nustato rudųjų lokių, vilkų, lūšių ir pilkųjų ruonių medžioklės kvotas, remdamasi šio įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodytomis ataskaitomis ir Medžioklės tarybos pateiktu pasiūlymu.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18	2012 m. spalio 4 d. Estijos aplinkos ministras patvirtino „Didžiųjų plėšrūnų (pilkojo vilko (Canis lupus), paprastosios lūšies (Lynx lynx) ir rudojo lokio (Ursus arctos)) apsaugos ir valdymo veiksmų planą 2012–2021 m. laikotarpiui“ (toliau – 2012–2021 m. laikotarpio veiksmų planas).

2012–2021 m. laikotarpio veiksmų plane buvo nurodyta, kad Estijos stambiųjų plėšrūnų populiacijų apsaugos būklė gali būti laikoma palankia ir juo, be kita ko, siekiama išlaikyti palankią vilkų apsaugos būklę tiek Estijos, tiek Baltijos populiacijos lygmeniu. Šiame veiksmų plane buvo nustatytas tikslas iki medžioklės sezono pradžios kasmet išlaikyti 15–25 gaujas su jaunikliais, kad visa rūšies populiacija Estijos teritorijoje būtų maždaug 150–250 individų. Laikantis šių ribų, pagal stebėsenos rezultatus turėjo būti nustatomi metiniai populiacijos tikslai ir populiacijos gausa turėjo būti išlaikoma medžiojant. Taip pat buvo siekiama sumažinti vilkų daromą žalą, be kita ko, pirmenybę teikiant medžioklei teritorijose, kuriose jie padarė žalos.

Pagal minėtą veiksmų planą pati Baltijos vilkų populiacija buvo priskirta prie Eurazijos populiacijos, kurios natūralaus paplitimo arealas apėmė Estiją, Latviją, Lietuvą, šiaurės rytų Lenkiją, Baltarusiją, šiaurinę Ukrainos dalį ir tam tikrus Rusijos regionus. Tame pačiame veiksmų plane buvo nurodytas apytikslis vilkų skaičius 2008 m. Latvijoje ir Lietuvoje, o 2010 m. – šalia Estijos esančiuose kaimyniniuose Rusijos regionuose. Jame taip pat buvo nurodyta, kad nors Latvijos Respublika, Suomijos Respublika ir Baltarusijos Respublika priėmė vilkų apsaugos ar išsaugojimo ir valdymo planus ir jie buvo rengiami Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje, vis dėlto Rusijoje tokių planų nebuvo. Be to, 2012–2021 m. laikotarpio veiksmų plane buvo nurodyta galimybė medžioti vilkus šiose valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse. Kiek tai susiję su tarptautinio bendradarbiavimo sritimi, šiame veiksmų plane, be kita ko, pabrėžiamas Estijos Respublikos dalyvavimas Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (toliau – IUCN) darbo grupėje ir šios valstybės narės atstovo palaikomi ryšiai su atitinkamomis Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos ir Rusijos institucijomis. Minėtame veiksmų plane taip pat numatyta, kad Estijos Respublika ir Latvijos Respublika turi reguliariai keistis informacija apie didžiųjų plėšrūnų populiacijos kiekybinius pokyčius ir medžioklės kvotas, be to, Estijos Respublika turi aktyviai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, susijusiuose su didžiųjų plėšrūnų išsaugojimo ir valdymo organizavimu.

2020 m. spalio 29 d. nutarimu, priimtu pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, Aplinkos apsaugos tarnyba nustatė pirmą vilkų medžioklės kvotų dalį 2020–2021 m. medžioklės sezonui Estijoje – 140 individų, kurie buvo paskirstyti 20 valdymo teritorijų, pirmenybę skiriant ganymo teritorijoms ir teritorijoms, kur ši gyvūnų rūšis padarė žalos.

Ieškovė pagrindinėje byloje, Estijos aplinkos apsaugos asociacija, pareiškė ieškinį Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas, Estija), prašydama panaikinti šį nutarimą. Grįsdama šį skundą ji, be kita ko, teigė, kad Estijoje vilkų apsaugos būklė negali būti laikoma „palankia“, kaip tai suprantama pagal Gamtos apsaugos įstatymo 3 straipsnį, ir kad, leidus sumedžioti 140 vilkų, tikslą užtikrinti šios rūšies palankios apsaugos būklės palaikymą ar atkūrimą būtų dar sunkiau pasiekti.

23	2021 m. spalio 1 d. sprendimu Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas) šį skundą atmetė.

24	Šį sprendimą dėl atmetimo patvirtino Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija).

25	Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėja ieškovės pagrindinėje byloje kasacinį skundą dėl apeliacinio teismo patvirtinamojo sprendimo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, pirma, ar tuo atveju, kai valstybė narė priima valdymo priemones pagal Buveinių direktyvos 14 straipsnį, siekiant patikrinti šių priemonių suderinamumą su tikslu užtikrinti šios rūšies „palankią apsaugos būklę“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio i punkto antrą pastraipą, reikia atsižvelgti į šios rūšies populiacijos, esančios atitinkamos valstybės narės teritorijoje, apsaugos būklę, ar vis dėlto galima atsižvelgti į kitų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje esančios populiacijos apsaugos būklę, šiuo atveju Baltijos populiaciją.

27	Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad nors neginčijama, jog vilkų Baltijos populiacijos apsaugos būklė yra „palanki“, ieškovė pagrindinėje byloje, remdamasi UICN vertinimu, teigia, kad vilkų Estijos populiacija negali būti laikoma esančia tokios apsaugos būklės.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, antra, kad, kiek jam yra žinoma, siekiant apsaugoti aptariamą vilkų populiaciją, nėra jokio oficialaus valstybių narių, kurių teritorijose yra šios populiacijos natūralaus paplitimo arealas, bendradarbiavimo, tik neoficialus mokslininkų bendravimas.

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, atsižvelgiant, be kita ko, į 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Komisija / Suomija (C‑342/05, EU:C:2007:341) ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimą Komisija / Suomija (Leidimai pavasarį medžioti paprastųjų gagų patinėlius) (C‑217/19, EU:C:2020:291), ar rūšies populiacija, kiek tai susiję su valstybe nare, priskirta prie IUCN nykstančių rūšių Raudonosios knygos (toliau – IUCN Raudonoji knyga) kategorijos „pažeidžiama“, gali būti laikoma esančia „palankios apsaugos būklės“, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvą. Šiuo klausimu jis pažymi, kad 2022–2031 m. laikotarpiui parengtame veiksmų plane, atsižvelgiant į šio sprendimo 18 punkte nurodytą 2012–2021 m. laikotarpio veiksmų planą, Baltijos vilkų populiacija laikoma patenkančia į IUCN Raudonosios knygos kategoriją „kelianti nedidelį susirūpinimą“ (LC), o Estijos populiacija laikoma „pažeidžiama“ (VU) ir, jeigu nebūtų atsižvelgta į kaimynines populiacijas, net turėtų būti priskiriama prie „gresiančių išnykti rūšių“ (EN).

Galiausiai, ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje Aplinkos apsaugos tarnyba ir Aplinkos apsaugos agentūra visada teigė, kad vilkų skaičiaus didėjimas sukeltų didelę socialinę ir ekonominę įtampą. Iš tiesų vienas iš pagrindinių argumentų, pateiktų siekiant pateisinti leidimą medžioti vilkus, yra būtinybė sumažinti šios gyvūnų rūšies daromą žalą, ypač naminiams gyvuliams.

Šiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Buveinių direktyvos 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad priimant šioje nuostatoje nurodytas priemones privaloma užtikrinti palankią tam tikros rūšies regioninės populiacijos konkrečioje valstybėje narėje apsaugos būklę, kaip ji suprantama pagal 1 straipsnio i punktą, ar gali būti atsižvelgiama į visos Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje esančios populiacijos apsaugos būklę?

Jeigu leidžiama atsižvelgti į visos Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje esančios populiacijos apsaugos būklę, ar Buveinių direktyva turi būti aiškinama taip, kad, siekiant išsaugoti šią populiaciją, reikalaujama oficialaus valstybių narių, į kurias patenka populiacijos arealas, bendradarbiavimo, ar pakanka, kad valstybė narė, kuri priima Buveinių direktyvos 14 straipsnyje nurodytas priemones, išsiaiškintų rūšies populiacijos situaciją kitose atitinkamose valstybėse narėse arba nacionaliniame valdymo plane nustatytų tokio priemonių priėmimo sąlygas?

Ar Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą galima aiškinti taip, kad rūšies, kuri pagal IUCN Raudonosios knygos kriterijus priskiriama prie rūšių kategorijos „pažeidžiama“ (VU [vulnerable]), regioninė populiacija gali būti laikoma esančia palankios apsaugos būklės, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvą?

4.	Ar Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą, siejamą su 2 straipsnio 3 dalimi, galima aiškinti taip, kad, nustatant palankią rūšies apsaugos būklę, taip pat galima atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo–trečiojo klausimų

Pirmaisiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės teritorijoje aptinkamos gyvūnų rūšies populiacijos priskyrimas prie IUCN Raudonosios knygos „pažeidžiamų“ rūšių kategorijos, reiškia, kad šios rūšies apsaugos būklė šios valstybės narės teritorijoje negali būti laikoma „palankia“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Be to, šiam teismui iš esmės kyla klausimas, ar šio 1 straipsnio i punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybei narei priėmus valdymo priemones pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį atsiranda pareiga užtikrinti palankią šios rūšies populiacijos, aptinkamos šios valstybės narės teritorijoje, apsaugos būklę, ar ji gali atsižvelgti į visos populiacijos, kurios natūralus paplitimo arealas peržengia šios valstybės narės teritorijos ribas, apsaugos būklę, ir, nelygu atvejis, – kiek ir kokiomis sąlygomis.

33	Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnį, siejamą su jos IV priedo a punktu, vilkai priskiriami prie „Bendrijos svarbos“ rūšių, kurias reikia „griežtai saugoti“, kaip tai suprantama pagal šį 12 straipsnį.

34	Vis dėlto pagal šio IV priedo a punktą griežta apsauga netaikoma, be kita ko, Estijos vilkų populiacijoms.

35	Šios populiacijos įtrauktos į Buveinių direktyvos V priedo a punktą kaip Bendrijos svarbos gyvūnų rūšys, dėl kurių paėmimo iš gamtos ir naudojimo gali būti imtasi valdymo priemonių, todėl joms taikomas šios direktyvos 14 straipsnis.

Dėl valdymo priemonių, kurių gali būti imtasi dėl į Buveinių direktyvos V priedą įtrauktų rūšių, pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, „jei, remdamosi 11 straipsnyje numatytais stebėjimais, valstybės narės mano, kad tai yra būtina, jos imasi priemonių užtikrinti, kad į V priedą įrašytų laukinių faunos ir floros rūšių egzempliorių ėmimas iš gamtos ir jų naudojimas nesutrukdytų palaikyti palankią šių rūšių apsaugos būklę“.

Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatyti, ar būtina imtis priemonių pagal minėtą nuostatą, kuriomis būtų ribojamas į Buveinių direktyvos V priedą įrašytų rūšių naudojimas (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 53 punktas).

38	Vis dėlto ši diskrecija ribojama pareiga užtikrinti, kad rūšies individų ėmimas iš gamtos ir šių individų naudojimas būtų suderinamas su palankios šios rūšies apsaugos būklės išlaikymu (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 55 punktą).

Iš tiesų reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 2 straipsnio 2 dalį bet kuria priemone, kurios imasi valstybė narė pagal Buveinių direktyvą, turi būti siekiama palaikyti ar atkurti palankią Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių apsaugos būklę 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 56 punktas).

Be to, kaip matyti iš Buveinių direktyvos 15 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad tam tikroms faunos ir floros rūšims reikia numatyti bendrą apsaugos sistemą, o tam tikroms rūšims, „jei to reikalauja jų [apsaugos] būklė“, turėtų būti numatytos valdymo priemonės, įskaitant, pavyzdžiui, tam tikrų gaudymo bei žudymo priemonių uždraudimą, kartu numatant galimybę tam tikromis sąlygomis taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas. Taigi, kaip matyti iš žodžių junginio „jei to reikalauja jų [apsaugos] būklė“, tokių priemonių priėmimas turi būti pateisinamas būtinybe palaikyti ar atkurti palankią atitinkamos rūšies apsaugos būklę (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 57 punktas).

Be to, kai gyvūnų rūšies apsaugos būklė yra nepalanki, kompetentingos institucijos turi imtis priemonių, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 14 straipsnį, siekdamos ją pagerinti tiek, kad atitinkama populiacija ateityje nuolat išlaikytų palankią apsaugos būklę (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 69 punktą).

Galiausiai rūšies apsaugos būklė ir galimybė imtis priemonių pagal šios direktyvos 14 straipsnį turi būti vertinamos atsižvelgiant, be kita ko, į naujausius mokslo duomenis, gautus vykdant šios direktyvos 11 straipsnyje numatytą stebėseną (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 65 punktą). Šiuo atžvilgiu pagal SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsargumo principą, jei išnagrinėjus patikimiausius turimus mokslo duomenis lieka abejonių, ar Bendrijos svarbos rūšies naudojimas yra suderinamas su jos palankios apsaugos būklės palaikymu, atitinkama valstybė narė turi neleisti tokio naudojimo (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2012–2021 m. laikotarpio veiksmų plane vilkų apsaugos būklė Estijoje buvo laikoma palankia. Šiomis aplinkybėmis buvo atsižvelgta, be kita ko, į su kaimyninėmis valstybėmis narėmis ir trečiosiomis šalimis susijusias aplinkybes, nurodytas šio sprendimo 20 punkte.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pažymi, kad vėlesniame veiksmų plane, skirtame 2022–2031 m. laikotarpiui, Estijos vilkų populiacija priskiriama prie IUCN Raudonosios knygos „pažeidžiamų“ rūšių kategorijos, t. y. pagal IUCN Raudonosios knygos kategorijų ir kriterijų naudojimo gairėse pateiktą apibrėžtį kaip tokia, kuriai „kyla didelė išnykimo laukinėje gamtoje grėsmė“.

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad sąvoka „rūšies apsaugos būklė“ Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punkto pirmoje pastraipoje apibrėžta kaip tam tikrą rūšį veikiančių poveikių visuma, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui 2 straipsnyje nurodytoje teritorijoje.

Kita vertus, reikia pažymėti, kad pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio i punkto antrą pastraipą rūšies apsaugos būklė laikoma palankia, jeigu įvykdomos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys turi rodyti, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūraliosios buveinės komponentas. Antra, šios rūšies natūralaus paplitimo arealas neturi mažėti, taip pat neturi kilti rizika, kad jis sumažės numatomoje ateityje. Trečia, reikia, kad būtų ir tikriausiai išliktų pakankamai didelė buveinė, kurioje populiacija galėtų išlikti ilgą laiką (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Buveinių direktyvos 16 straipsniu, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo jos 12–15 straipsnių nuostatų ir kurių taikymas taip pat priklauso nuo, be kita ko, palankios atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklės palaikymo jų natūralaus paplitimo areale, matyti, kad ši atitinkamos gyvūnų rūšies palanki apsaugos būklė turi egzistuoti ir būti pirmiausia ir būtinai vertinama vietos ir nacionaliniu lygmenimis taip, kad nepalanki apsaugos būklė valstybės narės teritorijoje ar jos dalyje nebūtų nuslėpta atliekant vertinimą tik tarpvalstybiniu lygmeniu, iš kurio būtų matyti, kad šios rūšies apsaugos būklė yra palanki (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Umweltverband WWF Österreich ir kt., C‑601/22, EU:C:2024:595, 57 punktas).

Tas pats neišvengiamai pasakytina ir įgyvendinant Buveinių direktyvos 14 straipsnį. Iš tiesų, kaip savo išvados 39 ir 40 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, jei rūšies apsaugos būklė valstybėje narėje, kurios teritorijoje driekiasi jos natūralus paplitimo arealas, bent jau potencialiai, nėra palanki, ji negali ten atlikti ekologinės funkcijos arba bent jau ne iki galo, net jei atitinkamos rūšies populiacija, esanti šioje valstybėje narėje, priklauso populiacijai, kurios apsaugos būklė yra palanki.

Šiomis aplinkybėmis, pirma, dėl to, kad Estijos vilkų populiacija priskiriama prie IUCN Raudonosios knygos „pažeidžiamų“ rūšių kategorijos, reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 85 punkte pažymėjo generalinė advokatė, siekiant apibrėžti sąvoką „rūšies apsaugos būklė“ nei 1 straipsnio i punkte, nei jokioje kitoje Buveinių direktyvos nuostatoje nėra nuorodos į IUCN Raudonąją knygą ar kriterijus, pagal kuriuos ji yra rodiklis, parodantis, ar rūšies apsaugos būklė yra palanki, ar ne.

50	Be to, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, IUCN Raudonosios knygos rūšys klasifikuojamos taikant skirtingą vertinimo metodą nei tas, kuris taikomas pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą.

Taigi, nors, kaip savo išvados 86 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, duomenys, kriterijai ir vertinimai, kuriais remiantis rūšis buvo priskirta prie į IUCN Raudonąją knygą įtrauktos rūšies, gali būti priskirti prie mokslo duomenų, į kuriuos, atlikdama savo vertinimą, turi atsižvelgti atitinkama valstybė narė (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑342/05, EU:C:2007:341, 26 ir 27 punktus; 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Komisija / Suomija (Leidimai pavasarį medžioti paprastųjų gagų patinėlius), C‑217/19, EU:C:2020:291, 77–88 punktus; taip pat 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 65 ir 78 punktus), tai, kad rūšis klasifikuojama pagal IUCN Raudonąją knygą, konkrečiai – priskiriama prie kategorijos „pažeidžiama“ nacionaliniu lygmeniu, nereiškia, kad minėtos rūšies apsaugos būklė atitinkamos valstybės narės teritorijoje negali būti laikoma palankia, jeigu įvykdomos Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punkto antroje pastraipoje numatytos kumuliacinės sąlygos.

Antra, dėl tų sąlygų reikia pažymėti, kad siekiant nustatyti, ar rūšies apsaugos būklė yra palanki valstybės narės teritorijoje, gali būti reikšmingi duomenys apie šios rūšies populiacijas kitose valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse. Tai ypač pasakytina apie saugomas gyvūnų rūšis, gyvenančias didelėse teritorijose, kaip antai vilkus, kurių „natūralaus paplitimo arealas“ – vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar rūšies apsaugos būklė palanki, yra platesnis nei geografinė erdvė, kur egzistuoja jiems gyventi ir veistis būtini fiziniai ar biologiniai veiksniai (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo ASCEL, C‑436/22, EU:C:2024:656, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kaip savo išvados 48–52 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, ypač tokių gyvūnų rūšių, kaip vilkai, populiacijos, kurios taip pat yra valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse, besiribojančiose su valstybe nare, ketinančia priimti valdymo priemones pagal Buveinių direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, yra svarbios pastarajai valstybei narei atliekant patikrinimą, ar jos teritorijoje aptinkamos šios rūšies populiacijos apsaugos būklė yra palanki, ar ne, jeigu tarp šių populiacijų vyksta sąveika, nes tokia sąveika gali daryti tam tikrą įtaką, galinčią turėti ilgalaikį poveikį šios populiacijos paplitimui ir gausumui minėtoje teritorijoje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio i punkto pirmą pastraipą.

54	Tokia sąveika, be kita ko, gyvūnams migruojant, gali kompensuoti tam tikros rūšies individų praradimą arba, atvirkščiai, sušvelninti pernelyg didelį šios rūšies populiacijos augimą atitinkamoje valstybėje narėje. Be to, ji gali sustiprinti šios populiacijos genetinį kintamumą.

Kaip savo išvados 53 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, valstybėse narėse arba trečiose šalyse esančių rūšių, priklausančių tai pačiai populiacijai, šiuo atveju – Baltijos vilkų populiacijai ar net šios gyvūnų rūšies Eurazijos populiacijai, sąveika gali būti net būtina šios rūšies apsaugos sąlyga, ypač kiek tai susiję su populiacijomis, esančiomis valstybėse narėse, kurių plotas yra santykinai nedidelis, todėl natūrali buveinė, kurioje gali rastis rūšis, yra per maža, kad būtų užtikrintas populiacijos gyvybingumas. Tokiu atveju atitinkama rūšis savo išlikimą tokioje valstybėje narėje gali užtikrinti tik tuomet, jeigu jos populiacija, kuri izoliuota negali būti gyvybinga, nuolat sąveikauja su kaimyninėse valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse esančiomis tos pačios rūšies populiacijomis. Taigi atsižvelgimas į tokią sąveiką gali leisti nustatyti, ar ši populiacija atitinka Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punkto antroje pastraipoje numatytas tris kumuliacines palankios apsaugos būklės sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, primintos šio sprendimo 46 punkte, tam, kad rūšies apsaugos būklė būtų laikoma palankia, nepakanka, kad duomenys, susiję su nagrinėjamos rūšies populiacijos dinamika, patvirtintų, jog ši rūšis ir toliau yra gyvybingas natūralių buveinių, kurioms ji priklauso, komponentas, kad jos natūralus paplitimo arealas nemažėja ir kad yra pakankamai didelė buveinė, kurioje rūšies populiacija galės išlikti ilgą laiką. Taip pat reikia, kad, pirma, atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodytų, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūraliosios buveinės komponentas, antra, rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra pavojaus, kad sumažės numatomoje ateityje, trečia, yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje rūšies populiacija galės išlikti ilgą laiką.

57	Taigi, kaip savo išvados 59 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, esant patenkinamai dabartinei padėčiai, atsižvelgiant į šiuos kriterijus, dar reikia įsitikinti, kad ši situacija yra ilgalaikė, kad būtų galima konstatuoti palankią rūšies apsaugos būklę.

58	Šiuo klausimu, be kita ko, reikia atsižvelgti, pirma, į visus numatomus pokyčius, galinčius paveikti atitinkamoje valstybėje narėje esančios populiacijos sąveiką su kitomis populiacijomis, esančiomis tos pačios populiacijos dalimi.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta vykstanti pasienio barjerų statyba tarp Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos, viena pusė, ir Baltarusijos Respublikos bei Rusijos Federacijos, kita pusė, yra toks pasikeitimas. Iš tiesų tie barjerai gali daryti poveikį sąveikai tarp, viena vertus, šiose valstybėse narėse esančių atitinkamos rūšies populiacijų ir, kita vertus, Baltarusijoje ir Rusijoje esančių šios rūšies populiacijų.

60	Antra, reikia atsižvelgti į atitinkamos rūšies teisinės apsaugos lygį kaimyninėse valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse.

61	Tam tikroje valstybėje narėje esančios atitinkamos rūšies populiacijos ir kitose valstybėse narėse esančių šios rūšies populiacijų ilgalaikiškumas iš esmės gali būti preziumuojamas, nes pastarosioms valstybėms narėms, kaip ir pirmajai, taikomi Buveinių direktyvos reikalavimai.

Vis dėlto, kaip savo išvados 63 ir 64 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, trečiojoje šalyje nesant apsaugos, panašios į tą, kuri užtikrinama pagal Buveinių direktyvą arba bent jau pagal 1979 m. rugsėjo 19 d. Berne pasirašytą Konvenciją dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (OL L 38, 1982, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 38), nėra jokios teisinės garantijos, kad ateityje šioje trečiojoje šalyje esanti populiacija, taigi ir sąveika su atitinkamos valstybės narės populiacija, nepablogės (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo WWF Österreich ir kt., C‑601/22, EU:C:2024:595, 62 ir 63 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Galiausiai, trečia, kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinė advokatė, santykių su kaimyninėse valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse esančiomis populiacijomis reikšmė bus dar didesnė, jei šios valstybės narės ir trečiosios šalys ne tik taikys panašias apsaugos sistemas, bet ir oficialiai bendradarbiaus su atitinkama valstybe nare tos rūšies apsaugos klausimu, taip pat su ja koordinuos, pavyzdžiui, savo apsaugos priemones taip, kad būtų optimizuota atitinkamų populiacijų sąveika.

Be to, siekiant užtikrinti, kad, kaip priminta šio sprendimo 38 punkte, rūšies individų ėmimas gamtoje ir jų naudojimas būtų suderinami su palankios šios rūšies apsaugos būklės palaikymu, valstybei narei, kurios teritorijoje yra vilkų populiacija, priklausanti populiacijai, kurios natūralus paplitimo arealas peržengia jos teritorijos ribas, ketinančiai atsižvelgti į minėtoje teritorijoje esančių vilkų populiacijos ir kaimyninėse trečiosiose šalyse esančių vilkų populiacijos sąveiką, gali prireikti su pastarosiomis valstybėmis pasikeisti informacija apie tarpvalstybinį tos rūšies individų judėjimą ir apie valdymo priemones, kurių ši valstybė narė ar trečiosios šalys imasi ar ketina imtis dėl atitinkamose jų teritorijose esančių populiacijų. Iš tiesų, viena vertus, dėl tokio pasikeitimo informacija atitinkamos valstybės narės vertinimas, susijęs su jos populiacijos dydžiu, būtų tikslesnis. Kita vertus, gali prireikti informacijos apie atitinkamų valstybių narių ar trečiųjų šalių taikomas ar numatomas priimti valdymo priemones, kad ši valstybė narė galėtų įsitikinti, jog atitinkamos rūšies apsaugos būklė jos teritorijoje iš tikrųjų yra palanki. Galiausiai jai gali prireikti informacijos apie priemones, kurias taiko ar ketina taikyti kaimyninės trečiosios šalys, siekiant užtikrinti, kad priemonės, kurių ji ketina imtis dėl tos rūšies, būtų suderinamos su palankios šios rūšies apsaugos būklės palaikymu jos teritorijoje.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 45–64 punktuose nurodytas aplinkybes, vilkų apsaugos būklė Estijoje galėjo būti laikoma palankia priimant 2012–2021 m. laikotarpio veiksmų planą, ir, jei taip, ar valdymo priemonės, kurių nuspręsta imtis pagrindinėje byloje nagrinėjamame nutarime, nurodytame šio sprendimo 21 punkte, buvo suderinamos su šios vilkų būklės išlaikymu.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį–trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktas turi būti aiškinamas taip:

–	valstybės narės teritorijoje aptinkamos gyvūnų rūšies populiacijos priskyrimas prie IUCN Raudonosios knygos „pažeidžiamų“ rūšių kategorijos nereiškia, kad tos rūšies apsaugos būklė šios valstybės narės teritorijoje negali būti laikoma „palankia“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą,

–

palanki minėtos rūšies apsaugos būklė turi egzistuoti ir būti įvertinta pirmiausia vietos ir nacionaliniu lygmenimis. Vis dėlto siekdama priimti valdymo priemones pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, kai vertina, ar gyvūnų rūšies, priklausančios populiacijai, kurios natūralus paplitimo arealas peržengia jos teritorijos ribas, apsaugos būklė yra „palanki“, kaip tai suprantama pagal minėto 1 straipsnio i punktą, ši valstybė narė gali atsižvelgti į sąveiką tarp, viena vertus, jos teritorijoje esančios atitinkamos rūšies populiacijos ir, kita vertus, kaimyninėse valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse esančių šios rūšies populiacijų. Vertindama tokiai sąveikai teiktiną reikšmę, atitinkama valstybė narė turi atsižvelgti, be kita ko, į visus numatomus ir tikėtinus pokyčius, galinčius paveikti šią sąveiką, taip pat šių kitų valstybių narių ir trečiųjų šalių užtikrinamos teisinės apsaugos ir jų kompetentingų institucijų bendradarbiavimo lygį.

Dėl ketvirtojo klausimo

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad siekiant priimti valdymo priemones pagal minėtos direktyvos 14 straipsnį, vertinant gyvūnų rūšies apsaugos būklę galima atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus, taip pat į regionines ir vietines charakteristikas, kaip tai suprantama pagal šio 2 straipsnio 3 dalį.

Kaip savo išvados 73–79 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai reikalavimai, taip pat regioninės ir vietinės charakteristikos, apibūdinančios situaciją valstybėje narėje, gali būti reikšmingi, siekiant nustatyti, ar jos teritorijoje esančios rūšies apsaugos būklė yra palanki, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą. Iš tiesų tokie reikalavimai ir charakteristikos gali būti vienas iš veiksnių, kurie šioje byloje gali turėti ilgalaikį poveikį rūšies populiacijos paplitimui ir gausumui šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytoje teritorijoje.

Vis dėlto, kaip savo išvados 80–82 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, jeigu nėra įvykdytos visos trys Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punkto antroje pastraipoje nustatytos kumuliacinės sąlygos, atitinkamos rūšies apsaugos būklė bet kuriuo atveju negali būti laikoma palankia. Iš tiesų, jei valstybėms narėms būtų leidžiama manyti, kad, nors šios sąlygos neįvykdytos, atitinkamos rūšies apsaugos būklė vis dėlto turi būti laikoma palankia dėl minėtos direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų ar charakteristikų, kiltų pavojus, kad nebus pasiektas šio 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas rūšies apsaugos tikslas (pagal analogiją žr. 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimo First Corporate Shipping, C‑371/98, EU:C:2000:600, 23 punktą ir 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Stadt Papenburg, C‑226/08, EU:C:2010:10, 31 punktą).

Dėl tos pačios priežasties ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais reikalavimais, taip pat regioninėmis ir vietinėmis charakteristikomis, nurodytomis Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, kurie, beje, nėra savarankiška nuo bendros šia direktyva nustatytos apsaugos sistemos leidžianti nukrypti nuostata (2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Stadt Papenburg, C‑226/08, EU:C:2010:10, 32 punktas), negalima remtis siekiant išvengti pareigos užtikrinti, kad rūšies individų ėmimas iš gamtos ir jų naudojimas būtų suderinamas su palankios šios rūšies apsaugos būklės palaikymu – ši pareiga, kaip pažymėta šio sprendimo 38 punkte, riboja valstybių narių pagal minėtos direktyvos 14 straipsnį turimą diskreciją. Tik neperžengdamos šios diskrecijos ribų valstybės narės iš esmės gali atsižvelgti į šiuos reikalavimus ir charakteristikas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad siekiant priimti valdymo priemones pagal minėtos direktyvos 14 straipsnį, kai vertinama gyvūnų rūšies apsaugos būklė, galima atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus, taip pat į regionines ir vietines charakteristikas, kaip tai suprantama pagal šio 2 straipsnio 3 dalį, nes tokie reikalavimai ir charakteristikos gali būti vienas iš veiksnių, kurie, veikdami rūšį, gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytoje teritorijoje. Vis dėlto minėtos rūšies apsaugos būklė dėl šių reikalavimų ir charakteristikų negali būti laikoma palankia, jeigu neįvykdytos šio 1 straipsnio i punkto antroje pastraipoje nurodytos trys kumuliacinės sąlygos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, iš dalies pakeistos 2013 m. gegužės 13 d. Direktyva 2013/17/ES, 1 straipsnio i punktas

turi būti aiškinamas taip:

–

valstybės narės teritorijoje aptinkamos gyvūnų rūšies populiacijos priskyrimas prie Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (UICN) Raudonosios knygos „pažeidžiamų“ (VU) rūšių kategorijos nereiškia, kad tos rūšies apsaugos būklė šios valstybės narės teritorijoje negali būti laikoma „palankia“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą,

–

palanki minėtos rūšies apsaugos būklė turi egzistuoti ir būti įvertinta pirmiausia vietos ir nacionaliniu lygmenimis. Vis dėlto siekdama priimti valdymo priemones pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 92/43 14 straipsnio 1 dalį, kai vertina, ar gyvūnų rūšies, priklausančios populiacijai, kurios natūralus paplitimo arealas peržengia jos teritorijos ribas, apsaugos būklė yra „palanki“, kaip tai suprantama pagal minėto 1 straipsnio i punktą, ši valstybė narė gali atsižvelgti į sąveiką tarp, viena vertus, jos teritorijoje esančios atitinkamos rūšies populiacijos ir, kita vertus, kaimyninėse valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse esančių šios rūšies populiacijų. Vertindama tokiai sąveikai teiktiną reikšmę, atitinkama valstybė narė turi atsižvelgti, be kita ko, į visus numatomus ir tikėtinus pokyčius, galinčius paveikti šią sąveiką, taip pat tų kitų valstybių narių ir trečiųjų šalių užtikrinamos teisinės apsaugos ir jų kompetentingų institucijų bendradarbiavimo lygį.

Direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 1 straipsnio i punktas, siejamas su iš dalies pakeistos Direktyvos 92/43 2 straipsnio 3 dalimi,

turi būti aiškinamas taip:

siekiant priimti valdymo priemones pagal minėtos direktyvos 14 straipsnį, kai vertinama gyvūnų rūšies apsaugos būklė, galima atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus, taip pat į regionines ir vietines charakteristikas, kaip tai suprantama pagal šio 2 straipsnio 3 dalį, nes tokie reikalavimai ir charakteristikos gali būti vienas iš veiksnių, kurie, veikdami rūšį, gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytoje teritorijoje. Vis dėlto minėtos rūšies apsaugos būklė dėl šių reikalavimų ir charakteristikų negali būti laikoma palankia, jeigu neįvykdytos šio 1 straipsnio i punkto antroje pastraipoje nurodytos trys kumuliacinės sąlygos.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: estų.