Byla C‑544/23

T. T. ir BAJI Trans, s.r. o.

prieš

Národný inšpektorát práce

(Najvyšší správny súd Slovenskej republiky pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2025 m. rugpjūčio 1 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentai (EEB) Nr. 3821/85 ir (ES) Nr. 165/2014 – Pareiga periodiškai tikrinti tachografus – Leidžianti nukrypti nuostata – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys ir 51 straipsnio 1 dalis – Palankesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal principas – Baudžiamojo pobūdžio administracinės nuobaudos – Kasacinis skundas – Naujas įstatymas, įsigaliojęs vėliau už kasacine tvarka apskųstą teismo sprendimą – „Galutinio apkaltinamojo nuosprendžio“ sąvoka“

Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – Taikymo sritis – Sąjungos teisės įgyvendinimas – Nacionalinės teisės aktai, susiję su Sąjungos teise – Teisės aktai, pagal kuriuos baudžiama už Sąjungos teisės nuostatų pažeidimą – Administracinės nuobaudos skyrimas dėl tokio pažeidimo – Priemonių nustatymas naudojantis pagal Sąjungos teisės aktą suteikta diskrecijos arba vertinimo teise – Atitinkami aktai, kuriais įgyvendinama Sąjungos teisė

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai Nr. 165/2014 ir 2020/1054; Tarybos reglamentas Nr. 3821/85)

(žr. 50–58 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – „Nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principas – Taikymo sritis – Sankcijos baudžiamojo pobūdžio vertinimo kriterijai – Teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, pažeidimo pobūdis ir paskirtos sankcijos griežtumo laipsnis – Persekiojimas ar sankcijos, kurie pagal vidaus teisę nelaikomi baudžiamaisiais, bet laikytini tokiais remiantis dviem kitais kriterijais – Įtraukimas – Pažeidimo represinio tikslo vertinimas – Priemonė, kuria siekiama ir prevencinio tikslo – Poveikio nebuvimas – Skirtos sankcijos griežtumo laipsnis – Vertinimas atsižvelgiant į maksimalią bausmę

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis)

(žr. 63–79 punktus)
Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – Principas „nullum crimen, nulla poena sine lege“ – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas – Taikymas baudžiamojo pobūdžio administracinei sankcijai – Atitinkama sankcija, paskirta remiantis teisės norma, kuri buvo iš dalies pakeista po sankcijos nustatymo ir tapo palankesnė asmeniui, kuriam buvo paskirta sankcija – Priimtinumas – Sąlygos

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis

(žr. 81–94 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – Principas „nullum crimen, nulla poena sine lege“ – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas – Teismo sprendimas, kuriuo atmestas skundas dėl baudžiamojo pobūdžio administracinės baudos, patenkančios į Sąjungos teisės taikymo sritį – Kasacinis skundas – Nuteistajam palankesni nacionalinės teisės aktai, įsigalioję po ginčijamo sprendimo paskelbimo – Kasacinį skundą nagrinėjančio teismo pareiga taikyti – Ginčijamas sprendimas, pagal nacionalinę teisę laikomas galutiniu – Poveikio nebuvimas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 2020/1054)

(žr. 96–114 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

Santrauka

Gavęs Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis administracinis teismas) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslino Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 49 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtinto švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgaline data principo (lex mitior) taikymo sritį atliekant administracinės sankcijos teisminę kontrolę kasacinio skundo stadijoje.

2016 m. gruodžio mėn. priimtu administraciniu sprendimu T. T. buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimo vairavus BAJI Trans priklausančią betonui vežti skirtą transporto priemonę, kurios tachografui ( 1 ) nebuvo atlikta reikalaujama techninė patikra. Tuo remiantis T. T. buvo skirta 200 EUR bauda.

Kadangi nacionalinė darbo inspekcija atmetė pagal hierarchiją pateiktą T. T. skundą dėl tokio sprendimo, T. T. ir Baji Trans apskundė šiuos sprendimus Krajský súd v Bratislave (Bratislavos apygardos teismas, Slovakija).

Tas teismas atmetė jų skundą, be kita ko, nusprendęs, kad pareiga naudoti tachografą visose kelių transporto priemonėse numatyta Reglamente Nr. 3821/85 ( 2 ) ir nacionalinės teisės aktuose, nedarant poveikio Reglamente Nr. 561/2006 numatytoms leidžiančioms nukrypti nuostatoms ( 3 ). Vis dėlto šios leidžiančios nukrypti nuostatos neapėmė transporto priemonių, skirtų betonui gabenti.

Tada šalys apskundė pastarąjį sprendimą kasacine tvarka, teigdamos, kad Reglamentas Nr. 561/2006 buvo iš dalies pakeistas Reglamentu 2020/1054 ( 4 ). Dėl tokio pakeitimo, padaryto jau po jų kasacinio skundo pateikimo, T. T. padaryta veika nustojo būti neteisėta, nes Slovakijos Respublika įgyvendino dėl tokio pakeitimo atsiradusią teisę nebetaikyti reikalavimo įrengti tachografą betonui gabenti skirtose transporto priemonėse.

Gavęs šį kasacinį skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, ar kasacinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl administracinės nuobaudos, turi taikyti principą lex mitior, kai švelnesnis įstatymas įsigaliojo žemesnės instancijos administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylą iš esmės, priėmus sprendimą, kuris pagal nacionalinę teisę tapo galutinis ir dėl kurio pateiktas kasacinis skundas.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl Chartija taikoma, kai, pirma, pagal reglamentą dėl tachografų ( 5 ) ir Reglamentą Nr. 165/2014 ( 6 ) ji transporto priemonės vairuotojui skiria administracinę nuobaudą už šiuose reglamentuose nustatytų įpareigojimų pažeidimą. Antra, taip yra ir tuo atveju, kai valstybė narė vėliau pasinaudoja antrajame iš šių reglamentų jai suteikta galimybe ( 7 ) atleisti tam tikras kelių transporto priemones nuo tokių įpareigojimų laikymosi.

Visų pirma tuo metu, kai T. T. padarė pažeidimą, ir pagal reglamentą dėl tachografų, ir pagal Reglamentą Nr. 165/2014 be jokių galimybių nukrypti buvo reikalaujama, kad tokiose transporto priemonėse, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, būtų įrengtas tachografas ir kad būtų atliekama jo periodinė patikra. Beje, pagal abu reglamentus valstybės narės įpareigojamos bausti už jų nuostatų pažeidimus ( 8 ). Taigi priimdamos nacionalinės teisės aktus, kuriais nustatytas įpareigojimas naudoti tachografą visose kelių transporto priemonėse, ir paskirdamos T. T. administracinę nuobaudą už tai, kad jis nesilaikė tachografo, kuris turėjo būti įrengtas jo vairuojamoje transporto priemonėje, periodinės patikros įpareigojimų, Slovakijos valdžios institucijos įgyvendino Sąjungos teisę.

Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagrindinė byla konkrečiai susijusi su galimybe nubausti T. T. už nagrinėjamo pažeidimo padarymą prieš įsigaliojant Reglamentui 2020/1054, nors dabar dėl bendro šio reglamento ir minėtų nacionalinės teisės aktų poveikio transporto priemonėms, naudojamoms prekinio betono mišiniui pristatyti, pagal Slovakijos teisę netaikoma pareiga būti jose įrengus tachografą. Toks bylai reikšmingų nacionalinės teisės aktų pakeitimas, kuris yra priemonė, nustatyta naudojantis diskrecijos ar vertinimo teise, laikoma sudėtine Sąjungos teisės aktu nustatytos tvarkos dalimi, taip pat reiškia Sąjungos teisės įgyvendinimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys gali būti taikomas baudžiamojo pobūdžio administracinei sankcijai, paskirtai remiantis norma, kuri po šios sankcijos paskyrimo buvo iš dalies pakeista taip, kad tapo palankesnė nubaustam asmeniui, jeigu šis pakeitimas atspindi pasikeitusią poziciją dėl šio asmens padarytų veikų baudžiamojo kvalifikavimo arba dėl taikytinos bausmės.

Darydamas tokią išvadą Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad minėtos nuostatos taikymas suponuoja teisinių sistemų kaitą laikui bėgant ir atspindi pasikeitusią poziciją, palankią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra nusprendęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 9 ) 7 straipsnis neužtikrina pažeidėjui palankaus reglamentavimo pakeitimo taikymo atgaline data, kai šis pakeitimas paaiškinamas tik pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis nuo šios veikos padarymo, todėl neturi reikšmės nagrinėjant pačią veiką.

Nagrinėjamu atveju T. T. buvo nubaustas už tai, kad vairavo prekinio betono mišiniui pristatyti naudojamą transporto priemonę, kurios tachografui nebuvo atlikta reikalaujama periodinė patikra.

Pasirodo, Sąjungos teisės normos, susijusios su pareiga tam tikrose transporto priemonėse įrengti tachografą ir užtikrinti jo periodinę patikrą, buvo iš dalies pakeistos po to, kai T. T. padarė pažeidimą, ir tai galėjo būti jam palanku, jeigu Slovakijos valdžios institucijos pagal reglamento dėl tachografų 3 straipsnio 2 dalį nuspręstų atleisti šios rūšies transporto priemones nuo pareigos turėti tokį įrenginį. Slovakijos teisės aktų leidėjas nusprendė pasinaudoti toje nuostatoje numatyta galimybe ( 10 ). Taigi atrodo, kad toks pareigos prekinio betono mišiniui pristatyti naudojamose transporto priemonėse būti įrengus tachografą panaikinimas Slovakijos teisėje atspindi pasikeitusią Slovakijos teisės aktų leidėjo poziciją dėl ketinimo bausti už veikas, kuriomis buvo kaltinamas T. T.

Galiausiai, kadangi Chartijos 49 straipsnyje numatytos tos pačios garantijos kaip ir EŽTK 7 straipsnyje ir į jas reikia atsižvelgti kaip į užtikrinančias minimalią apsaugą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad reikalavimais, kurie pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalį taikomi galimam palankesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal principo taikymui, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, užtikrinamas toks šio principo apsaugos lygis, kuris atitiktų pagal EŽTK 7 straipsnį, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, suteikiamą apsaugos lygį.

Galiausiai Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį teismas, nagrinėjantis kasacinį skundą dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas dėl baudžiamojo pobūdžio administracinės baudos, patenkančios į Sąjungos teisės taikymo sritį, iš esmės privalo taikyti nuteistajam palankesnius nacionalinės teisės aktus, kurie įsigaliojo po šio teismo sprendimo paskelbimo, neatsižvelgiant į tai, ar toks sprendimas pagal nacionalinę teisę laikomas galutiniu.

Šiuo klausimu, pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad toje nuostatoje įtvirtinta palankesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal taisyklė gali būti taikoma, kol nepriimta jokio galutinio apkaltinamojo nuosprendžio. Ši taisyklė reiškia, kad nuo tos dienos, kai atitinkamoje teisės sistemoje buvo nuspręsta, jog nebėra reikalo bausti ar taip griežtai bausti už konkrečią veiką, toks pasikeitęs vertinimas turi būti iš karto taikomas visoms baudžiamosioms byloms, kurios dar nėra užbaigtos galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tokiu Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio aiškinimu nepažeidžiama EŽTK 7 straipsnyje numatyta apsaugos riba.

Antra, nors baudžiamojo proceso taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, jeigu Sąjunga nėra priėmusi teisės aktų šioje srityje, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis iš Sąjungos teisės joms kylančių pareigų, įskaitant Chartijoje įtvirtintas pagrindines teises. Taigi, nors galutinis apkaltinamojo nuosprendžio pobūdis turi būti vertinamas remiantis ją priėmusios valstybės narės teise, taikant Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį ši sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, nes ja nustatoma šia nuostata užtikrinamos teisės apimtis, taigi ir iš jos valstybėms narėms kylančių pareigų apimtis.

Vadinasi, aplinkybė, kad pagal nacionalinę teisę apkaltinamasis nuosprendis laikomas galutiniu, neturi lemiamos reikšmės tam, kad teismas, kuriam pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo priimtas šis apkaltinamasis nuosprendis, taikytų minėtą nuostatą.

Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas galutiniu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, jeigu dėl jo galima pasinaudoti įprasta teisių gynimo priemone, t. y. bet kokia teisių gynimo priemone, kuri yra įprasto proceso dalis ir kuri pati laikoma procesiniu pokyčiu, kurio kiekviena šalis turi pagrįstai tikėtis. Taip yra tuo atveju, kai nuteistasis arba už baudžiamąjį persekiojimą atsakinga valdžios institucija per įstatyme nustatytą terminą ir neprivalėdami pagrįsti išimtinių aplinkybių gali kreiptis į teismą prašydami, kad būtų panaikintas arba pakeistas apkaltinamasis nuosprendis arba paskirta bausmė.

Taigi, kai nuteistasis arba už baudžiamąjį persekiojimą atsakinga valdžios institucija per įstatyme nustatytą terminą ir neprivalėdami pagrįsti išimtinių aplinkybių gali paduoti kasacinį skundą dėl teismo sprendimo, toks sprendimas gali tapti galutinis tik tada, kai šalys išnaudoja šią teisių gynimo priemonę arba per tokiam skundui nustatytą terminą jo nepateikia.

Vadinasi, Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys reiškia, kad kasacinis teismas iš esmės privalo užtikrinti, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, už kurią įgyvendinant Sąjungos teisę skiriama sankcija, galėtų būti pritaikytos palankios baudžiamosios teisės normos, net jeigu jos įsigaliojo po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas, dėl kurio pateiktas toks kasacinis skundas. Šios išvados negali pakeisti aplinkybė, kad pagal nacionalinę teisę apskųstas sprendimas gali būti panaikintas tik jeigu jis yra neteisėtas arba kad kasacinis teismas turi priimti sprendimą atsižvelgdamas į tokio sprendimo paskelbimo dieną buvusią padėtį. Kiekvienas teismas turi užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų taikomas jam palankesnis baudžiamasis įstatymas, kol jo apkaltinamasis nuosprendis netapo galutinis.

Pastaruoju klausimu pažymėtina, kad, kai nacionalinės teisės nuostatos neįmanoma aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad nacionalinis teismas, įpareigotas pagal savo kompetenciją taikyti šios teisės nuostatas, netaikytų jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios tiesiogiai veikiančioms Sąjungos teisės nuostatoms. Chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys suformuluotas aiškiai ir tiksliai ir jam netaikomos jokios sąlygos, todėl jis veikia tiesiogiai. Taigi, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad pagal savo nacionalinę teisę negali savo nagrinėjamoje byloje taikyti iš šios nuostatos kylančių garantijų, jis pagal savo įgaliojimus privalėtų užtikrinti iš minėtos nuostatos teisės subjektams kylančią apsaugą ir garantuoti visišką šios nuostatos veiksmingumą, prireikus netaikydamas jokios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.

( 1 ) Šis įrenginys, kuris registruoja greitį, naudojamas, be kita ko, motorinėse transporto priemonėse.

( 2 ) Žr. 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL L 370, 1985, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 227) 3 straipsnį.

( 3 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (OL L 102, 2006, p. 1) 3 ir 13 straipsnius.

( 4 ) Reglamentas (ES) 2020/1054, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kiek tai susiję su būtiniausiais reikalavimais dėl maksimalios kasdienio bei kassavaitinio vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014, kiek tai susiję su vietos nustatymu tachografais (OL L 249, 2020, p. 1).

( 5 ) Konkrečiau kalbant, 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL L 370, 1985, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 227), iš dalies pakeisto 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 (OL L 102, 2006, p. 1), 19 straipsnio 1 dalį.

( 6 ) Pagal 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 165/2014 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų ir iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL L 60, 2014, p. 1), 41 straipsnio 1 dalį.

( 7 ) Ši galimybė numatyta šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su Reglamento Nr. 561/2006, papildyto Reglamentu (ES) 2020/1054, 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų kategorijų transporto priemonėmis.

( 8 ) Ši pareiga kyla iš reglamento dėl tachografų 41 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 165/2014 19 straipsnio 1 dalies.

( 9 ) 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta konvencija (toliau – EŽTK).

( 10 ) Slovakijos teisės aktų leidėjas dėl tų pačių priežasčių, kurias nurodė Sąjungos teisės aktų leidėjas, nusprendė automatiškai atleisti visų kategorijų transporto priemones, išvardytas Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalyje, nuo pareigos būti jose įrengus tachografą.