1

Apeliaciniu skundu Mainova AG prašo panaikinti 2023 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Mainova / Komisija (T‑320/20, EU:T:2023:264; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas kaip nepriimtiną atmetė jos ieškinį dėl 2019 m. vasario 26 d. Komisijos sprendimo C(2019) 1711 final, kuriuo koncentracija pripažinta suderinama su vidaus rinka ir EEE susitarimu (byla M.8871 – RWE / E.ON Assets) (OL C 111, 2020, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 2–14 punktuose ir jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

3

RWE AG yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kuri pranešimo apie numatomą koncentraciją metu dalyvavo visoje energijos tiekimo grandinėje, įskaitant gamybą, didmeninį tiekimą, perdavimą, skirstymą, mažmeninę prekybą energija ir su energija susijusias paslaugas vartotojams. RWE ir jos patronuojamosios įmonės, įskaitant innogy SE, vykdo veiklą keliose valstybėse narėse.

4

E.ON SE yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kuri tuo metu vykdė veiklą visoje energijos tiekimo grandinėje, įskaitant elektros energijos gamybą, didmeninę prekybą, skirstymą ir mažmeninę prekybą. E.ON turi ir eksploatuoja elektros energijos gamybos įrenginius keliose valstybėse narėse.

5

Apeliantė yra regioninė energijos tiekimo ir gamybos įmonė Vokietijoje.

6

Šioje byloje nagrinėjama koncentracija yra sudėtingų RWE ir E.ON turto mainų, apie kuriuos 2018 m. kovo 11 ir 12 d. paskelbė abi aptariamos įmonės, dalis (toliau – bendra koncentracija). Taigi vykdydama pirmą koncentracijos sandorį, t. y. šioje byloje nagrinėjamą koncentraciją, RWE pageidauja įgyti išimtinę arba bendrą tam tikrų E.ON gamybos įrenginių kontrolę. Vykdydama antrą koncentracijos sandorį E.ON įgijo skirstymo ir mažmeninės prekybos veiklos ir tam tikrų RWE kontroliuojamos bendrovės innogy gamybos įrenginių išimtinę kontrolę. Trečiame koncentracijos sandoryje numatyta, kad RWE įsigyja 16,67 % E.ON akcijų.

7

2018 m. birželio 22 d. apeliantė nusiuntė Europos Komisijai raštą, kuriame išreiškė norą dalyvauti procedūroje, susijusioje su pirmuoju ir antruoju koncentracijos sandoriais, ir dėl to gauti su tuo susijusius dokumentus.

8

2018 m. rugsėjo 28 d. įvyko apeliantės ir Komisijos susitikimas.

9

Apie antrą koncentracijos sandorį (toliau – koncentracija M.8870) Komisijai pranešta 2019 m. sausio 31 d.2019 m. rugsėjo 17 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2019) 6530 final, kuriuo koncentracija pripažinta suderinama su vidaus rinka ir EEE susitarimu (byla M.8870 – E.ON / Innogy) (OL C 379, 2020, p. 16).

10

Apie trečią koncentracijos sandorį buvo pranešta Bundeskartellamt (Federalinė kartelių tarnyba, Vokietija), o ši leido jį vykdyti 2019 m. vasario 26 d. sprendimu (byla B8-28/19).

11

2019 m. sausio 22 d. Komisija gavo pranešimą apie planuojamą koncentraciją pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB reglamento dėl koncentracijų) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 4 straipsnį, kurią vykdydama RWE pageidavo įgyti, kaip tai suprantama pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą, tam tikrų E.ON gamybos įrenginių išimtinę arba bendrą kontrolę.

12

2019 m. sausio 31 d. Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė išankstinį pranešimą apie šią koncentraciją (byla M.8871 – RWE / E.ON Assets) (OL C 38, 2019, p. 22) (toliau – koncentracija M.8871) pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 3 dalį.

13

Nagrinėdama koncentraciją M.8871 Komisija atliko rinkos tyrimą ir išsiuntė klausimyną tam tikroms įmonėms, įskaitant apeliantę, o ši į jį atsakė 2019 m. vasario 4 d.

14

2019 m. sausio 28 d. raštu apeliantė paprašė bylas nagrinėjančio pareigūno suteikti jai trečiosios suinteresuotosios šalies statusą, kad ji galėtų būti išklausyta per procedūrą dėl koncentracijos M.8871. 2019 m. vasario 7 d. raštu jis patenkino šį prašymą.

15

2019 m. vasario 26 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo koncentracija M.8871 buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka per Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punkte ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) 57 straipsnyje numatytą tyrimo etapą.

16

2020 m. gegužės 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

17

Apeliantė rėmėsi šešiais panaikinimo pagrindais, kurių pirmasis siejamas su jos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, antrasis – su jos teisės būti išklausytai pažeidimu, trečiasis – su klaidingu bendros koncentracijos analizės suskaidymu, ketvirtasis – su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, penktasis – su rūpestingumo pareigos pažeidimu, o šeštasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

18

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad apeliantė nebuvo konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, todėl ji neturėjo teisės pareikšti ieškinio.

19

Šiuo aspektu skundžiamo sprendimo 25–46 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantės dalyvavimo administraciniame etape, susijusiame su koncentracija M.8871, mastą ir svarbą ir iš esmės pažymėjo, kad apeliantės atsakymas į Komisijos atliktą rinkos tyrimą, pateiktas atsakant į šios institucijos prašymą, negali lemti šio dalyvavimo „aktyvaus“ pobūdžio. Taigi atmetęs tam tikrus apeliantės argumentus, kuriais siekiama paneigti šį vertinimą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ji aktyviai nedalyvavo administraciniame etape, susijusiame su koncentracija M.8871. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad nėra ypatingų aplinkybių, susijusių su šios koncentracijos poveikiu apeliantės padėčiai rinkoje, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

20

2023 m. liepos 27 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo šį apeliantės apeliacinį skundą.

21

Tą pačią dieną apeliantė, kuri, be to, 2021 m. buvo pareiškusi ieškinį dėl Sprendimo C(2019) 6530 final panaikinimo (byla T‑64/21), o jis 2023 m. liepos 27 d. vis dar buvo nagrinėjamas Bendrajame Teisme, paprašė sustabdyti šio apeliacinio skundo nagrinėjimą, kol bus paskelbtas Bendrojo Teismo sprendimas dėl to ieškinio dėl panaikinimo.

22

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs šalis dėl šio prašymo sustabdyti nagrinėjimą ir dėl galimybės sujungti devynis apeliacinius skundus, įskaitant šį apeliacinį skundą, bylose C‑464/23 P, C‑465/23 P, C‑466/23 P, C‑467/23 P, C‑468/23 P, C‑469/23 P, C‑470/23 P, C‑484/23 P ir C‑485/23 P, pateiktus dėl Bendrojo Teismo sprendimų bylose T‑312/20, T‑313/20, T‑314/20, T‑315/20, T‑317/20, T‑318/20, T‑319/20, T‑320/20 ir T‑321/20, atmetė prašymą sustabdyti nagrinėjimą ir nurodė sujungti tik apeliacinius skundus bylose C‑464/23 P, C‑465/23 P, C‑467/23 P, C‑468/23 P ir C‑470/23 P, susijusius su Bendrojo Teismo sprendimais dėl esmės, bet ne kitus keturis apeliacinius skundus, įskaitant šį, pateiktus dėl Bendrojo Teismo priimtų sprendimų, kuriais ieškiniai pripažinti nepriimtinais.

23

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

24

Komisija ir kitos šalys Teisingumo Teismo prašo:

25

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo keturis pagrindus, grindžiamus klaidingu SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos aiškinimu (pirmasis pagrindas), teisinės valstybės principo ir normų pažeidimu (antrasis pagrindas), klaidingu administracinių procedūrų suskaidymu (trečiasis pagrindas) ir klaidomis, padarytomis atsižvelgiant į RWE ir E.ON sudarytą Investor Relationship Agreement (Sutartis dėl investuotojų santykių) (ketvirtasis pagrindas).

26

Iš pradžių reikia išnagrinėti pirmojo pagrindo pirmą ir trečią dalis, paskui – antrąjį pagrindą, o galiausiai – pirmojo pagrindo antrą dalį.

27

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai rėmėsi tik jos dalyvavimo procedūroje laipsniu, o paskui nusprendė, kad jos dalyvavimas administracinėje procedūroje buvo nereikšmingas ir kad jos indėlis negalėjo turėti įtakos šios procedūros baigčiai. Tokio vertinimo klaidingumą patvirtina jau tai, kad, remdamasi savo atliktu faktinės įtakos procedūros baigčiai vertinimu, Komisija gali nuspręsti dėl teisės pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų pakanka, kad suinteresuoto ieškovo indėlis tik galėtų turėti įtakos procedūros baigčiai. Be to, apeliantė mano, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 68 ir 69 konstatuojamųjų dalių, Komisija atsižvelgė į jos išreikštas pastabas, todėl ji turėjo įtakos procedūros baigčiai. Todėl Bendrojo Teismo pozicija dėl apeliantės indėlio nepakankamumo neturi jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

28

Be to, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantės dalyvavimas procedūroje, susijusioje su koncentracija M.8871, turėjo būti nagrinėjamas kartu su jos dalyvavimu procedūroje, susijusioje su koncentracija M.8870.

29

Komisija, palaikoma E.ON ir RWE, nesutinka su apeliantės argumentais.

30

Iš pradžių reikia priminti, kad, remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

31

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti, kad šis sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs tik tuo atveju, jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatą (2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Land Rheinland-Pfalz / Deutsche Lufthansa, C‑466/21 P, EU:C:2023:666, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Sprendimo, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su rinka, atveju nustatant, ar trečioji įmonė yra konkrečiai susijusi, reikia atsižvelgti į nuoseklių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kurios gali būti susijusios tiek su šios įmonės dalyvavimu administracinėje procedūroje, tiek su poveikiu jos padėčiai rinkoje, visumą. Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 26 punkte, nors vien paprasto dalyvavimo procedūroje, aišku, nepakanka tam, kad būtų įrodyta, jog ieškovė yra konkrečiai susijusi su sprendimu, ypač koncentracijų, kurių kruopščiam nagrinėjimui reikalingi nuolatiniai kontaktai su įvairiomis įmonėmis, srityje, vis dėlto aktyvus dalyvavimas administracinėje procedūroje yra aspektas, į kurį reguliariai atsižvelgiama konkurencijos srityje formuojamoje jurisprudencijoje, įskaitant specifinę koncentracijų kontrolės sritį, kad, atsižvelgus ir į kitas konkrečias aplinkybes, būtų įrodytas jos ieškinio priimtinumas. Be to, esamai ir būsimai trečiosios įmonės, kuri nėra koncentracijos šalis, padėčiai rinkoje, kuriai ši koncentracija gali turėti įtakos, turi būti padarytas didelis poveikis, kad ši įmonė būtų konkrečiai susijusi su sprendimu, kuriuo konstatuojamas tos koncentracijos suderinamumas su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 31 d. Sprendimo Prancūzija ir kt. / Komisija, C‑68/94 ir C‑30/95, EU:C:1998:148, 54–56 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

33

Dėl prieštaravimo, susijusio su Bendrojo Teismo vertinimu, kad apeliantės dalyvavimas administracinėje procedūroje buvo pernelyg menkas, kad jį būtų galima laikyti aktyviu, pažymėtina, kad šiame vertinime nėra jokios teisės klaidos.

34

Viena vertus, skundžiamo sprendimo 25 ir 26 punktuose Bendrasis Teismas teisingai priminė taikytiną jurisprudenciją, t. y. tą, kuri nurodyta šio sprendimo 31 ir 32 punktuose.

35

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 29 punkte jis pažymėjo, ir tam nebuvo prieštarauta, kad per 2018 m. rugsėjo 28 d. susitikimą su Komisija, kuris turėjo būti susijęs su koncentracijomis M.8870 ir M.8871, apeliantės pateiktame pristatyme nebuvo jokių pastabų dėl koncentracijos M.8871. Be to, tame pačiame 29 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš šio susitikimo protokolo taip pat matyti, jog diskusijos buvo susijusios tik su koncentracija M.8870.

36

Šio sprendimo 28–32 punktuose aprašęs įvairius apeliantės dalyvavimo administracinėje procedūroje būdus, Bendrasis Teismas to sprendimo 33 punkte, nesant priešingų įrodymų, nusprendė, kad, kiek tai susiję su koncentracija M.8871, kuri vienintelė aptariama šiuo atveju, apeliantės pastabos buvo apibendrintos jos atsakymuose į Komisijos atliekamą rinkos tyrimą, pridurdamas, kad 2018 m. birželio 22 d. apeliantės rašte pateiktos pastabos buvo suformuluotos bendrai ir jomis iš esmės buvo siekiama įrodyti jos suinteresuotumą procedūra, kad vėliau jai būtų leista išsamiau ir tiksliau išdėstyti savo nuomonę Komisijai, todėl šios pastabos neturėjo lemiamos reikšmės. Galiausiai to sprendimo 34 ir 36 punktuose teisingai pažymėjęs, kad vien atsakymas į rinkos tyrimo klausimyną negali būti laikomas pakankamu ūkio subjektui individualizuoti, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantės atsakymas į rinkos tyrimą per procedūrą dėl koncentracijos M.8871 negalėjo lemti jos aktyvaus dalyvavimo šioje procedūroje.

37

Dėl apeliantės tvirtinimo, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog iš ginčijamo sprendimo 68 ir 69 konstatuojamųjų dalių matyti, kad per administracinę procedūrą Komisija atsižvelgė į jos pastabas, reikia konstatuoti, kad tose konstatuojamosiose dalyse Komisija atsako į tam tikrų trečiųjų asmenų, kurie nėra koncentracijos šalys, nuogąstavimus, nenustačiusi, kad apeliantė buvo viena iš jų.

38

Be to, apeliantė veltui remiasi 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimu BaByliss / Komisija (T‑114/02, EU:T:2003:100) ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendimu easyJet / Komisija (T‑177/04, EU:T:2006:187) tam, kad padarytų išvadą, jog ji dalyvavo administracinėje procedūroje daugiau, nei reikalaujama pagal jurisprudenciją. Reikia pažymėti, kad bylose, kuriose buvo priimti tie sprendimai, priešingai nei šioje byloje, šalys pateikė išsamias pastabas dėl atitinkamos procedūros, atsakė į Komisijos klausimus ir dalyvavo su tuo susijusiose diskusijose.

39

Apeliantė, remdamasi 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimu Cofaz ir kt. / Komisija (169/84, EU:C:1986:42) ir 2004 m. spalio 21 d. Bendrojo Teismo sprendimu Lenzing / Komisija (T‑36/99, EU:T:2004:312), taip pat veltui teigia, jog tam, kad būtų konstatuotas aktyvus dalyvavimas administracinėje procedūroje, pakanka, kad suinteresuotosios šalies indėlis tik galėtų turėti įtakos šios procedūros baigčiai. Neatsižvelgiant į tai, kad dalyvavimas gali turėti įtakos tos procedūros baigčiai tik jeigu jis šiai procedūrai suteikia pakankamai reikšmingos ir šiuo tikslu svarbios informacijos, o to, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, šiuo atveju nebuvo, reikia pažymėti, kad kiekvienoje iš bylų, kuriose buvo priimti apeliantės nurodyti sprendimai, suinteresuotosios šalies dalyvavimas lėmė administracinės procedūros eigą ir baigtį.

40

Dėl argumento, kad apeliantės dalyvavimo procedūroje, susijusioje su koncentracija M.8871, vertinimas turėjo būti atliktas kartu su jos dalyvavimo procedūroje, susijusioje su koncentracija M.8870, vertinimu, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas teisingai atsižvelgė tik į apeliantės dalyvavimą pirmoje iš šių procedūrų, kuri vienintelė svarbi nagrinėjant, ar ji turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, priimto pasibaigus šiai pirmajai procedūrai, panaikinimo.

41

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo jos dalyvavimo administracinėje procedūroje klausimą ir nepadarė teisės klaidos išvadoje, kad šis dalyvavimas nėra „aktyvus“ dalyvavimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 punkte nurodytą jurisprudenciją.

42

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

43

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad jos teisė pareikšti ieškinį atsirado jau dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pažeidimo. Komisijos ir Federalinės kartelių tarnybos atliktas administracinių procedūrų suskaidymas ir lygiagretus įvairių bendros koncentracijos dalių nagrinėjimas lėmė mažesnę atitinkamų įmonių teisminę apsaugą.

44

Bendrasis Teismas nenagrinėjo šio klausimo ir neatsižvelgė į didelę koncentracijos šalių ir Komisijos įtaką šiai teisminei apsaugai. Bendrą koncentraciją galima patvirtinti būtent dėl sąmoningo bendros koncentracijos suskaidymo į kelias koncentracijas, kurios, vertinamos atskirai, akivaizdžiai nekelia arba kelia mažai abejonių dėl konkurencijos teisės.

45

Komisija, palaikoma E.ON ir RWE, nesutinka su apeliantės argumentais.

46

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos priimtinumo sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, vis dėlto toks aiškinimas negali lemti toje Sutartyje aiškiai numatytų sąlygų netaikymo (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores / Taryba, C‑50/00 P, EU:C:2002:462, 44 punktą ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija / Jégo-Quéré, C‑263/02 P, EU:C:2004:210, 36 punktą).

47

Taigi apeliantė klaidingai remiasi tariamu Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pažeidimu, siekdama įrodyti teisę pareikšti ieškinį, kurią Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti.

48

Be to, dėl apeliantės teiginio, kad jeigu jos dalyvavimas procedūrose dėl koncentracijų M.8870 ir M.8871 būtų vertinamas kaip visuma, jis būtų pripažintas pakankamu, kad ji įgytų teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia pažymėti, kad apeliantė šiuo klausimu nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas šioje nuostatoje numatytas priimtinumo sąlygas. Šiuo argumentu apeliantė iš tikrųjų siekia ginčyti ne konkrečius skundžiamo sprendimo punktus, o Komisijos iš esmės priimtą sprendimą patvirtinti kiekvieną iš šių dviejų koncentracijų atskirai. Todėl šis argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

49

Tokiomis aplinkybėmis pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

50

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pasikliaudama 2019 m. vasario 7 d. bylas nagrinėjančio pareigūno raštu, kuriuo ji, be kita ko, buvo informuota, kad jai bus suteiktas terminas rašytinėms pastaboms pateikti, 19 dienų iki ginčijamo sprendimo priėmimo ji nesiėmė jokių kitų aktyvaus dalyvavimo priemonių. Nesant šio rašto, ji ir toliau būtų teikusi argumentus, kaip jau buvo pranešusi savo 2019 m. sausio 28 d. elektroniniame laiške.

51

Tiesa, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, nepaisant šio teiginio, Komisija nebuvo nustačiusi termino rašytinėms pastaboms dėl koncentracijos M.8871 pateikti. Vis dėlto Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir rėmėsi tariamu apeliantės elgesio prieštaringumu, nurodydamas, kad ji, viena vertus, teigė aktyviai dalyvavusi ir, kita vertus, paaiškino, kad neteikė papildomų argumentų pasikliaudama bylas nagrinėjančiu pareigūnu. Laikantis šio požiūrio neatsižvelgiama į teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Kadangi tik dėl šių apeliantės teisėtų lūkesčių, susijusių su bylas nagrinėjančiu pareigūnu, jos dalyvavimas nepasiekė tokio lygio, kurį Bendrasis Teismas pripažino pakankamu, reikia pripažinti, kad vien dėl šios priežasties ji turi teisę pareikšti ieškinį, juo labiau kad bylas nagrinėjantis pareigūnas pripažino apeliantei trečiosios suinteresuotosios šalies statusą, ir dėl šio statuso suteikimo kilo teisėtų lūkesčių.

52

Komisija, palaikoma E.ON ir RWE, nesutinka su apeliantės argumentais.

53

Apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nekonstatavo, jog Komisija pažeidė teisėtus lūkesčius, kuriuos jai sukėlė 2019 m. vasario 7 d. bylas nagrinėjančio pareigūno raštas, kuriuo informuojama, kad vėliau jai bus suteiktas terminas pastaboms pateikti.

54

Šiuo aspektu skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad per teismo posėdį apeliantė nurodė, jog, priešingai, nei buvo teigiama 2019 m. vasario 7 d. bylas nagrinėjančio pareigūno sprendime, Komisija jai nenustatė termino, per kurį ji galėtų pateikti rašytines pastabas dėl koncentracijos M.8871. To sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas išnagrinėjo šį argumentą ir, be kita ko, konstatavęs, kad jis pirmą kartą buvo pateiktas per teismo posėdį, atmetė jį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

55

Vis dėlto, nors Teisingumo Teisme apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą neišnagrinėjus su tuo susijusių jos argumentų dėl esmės, ji iš tikrųjų tik pakartoja šių argumentų esmę, tačiau nenurodo, kodėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad šie jame pateikti argumentai yra akivaizdžiai nepriimtini.

56

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją apeliaciniame skunde negali būti tik pakartojami pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajame Teisme, nepateikiant argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad šis teismas padarė teisės klaidą (2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑202/07 P, EU:C:2009:214, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

58

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad kyla klausimas, ar teisė pareikšti ieškinį neturėtų būti grindžiama objektyviais kriterijais, kuriuos galima patikrinti. Šiuo aspektu ji laikosi nuomonės, kad reikia išnagrinėti teisinę situaciją konkrečiai susijusioje valstybėje narėje, t. y. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kur Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2006 m. lapkričio 7 d. sprendime nutarė, kad teisė pareikšti ieškinį egzistuoja, kai atitinkamas asmuo atitinka subjektyvias įstojimo į administracinę procedūrą sąlygas, neatsižvelgiant į tai, ar jis faktiškai joje dalyvavo, ar jo prašymas įstoti buvo atmestas dėl paprasčiausių proceso ekonomijos priežasčių. Šis nacionalinis teismas patikslino, kad jeigu kompetentinga institucija iš įmonių, kurios prašo leisti įstoti į bylą ir kurių interesai panašūs, pasirinktų tam tikrą įmonę ir atmestų kitų įmonių, kurios taip pat gali teigti, kad laukiamas sprendimas daro didelį poveikį jų ekonominiams interesams, prašymus, būtų laikomasi skirtingo požiūrio užtikrinant teisminę gynybą.

59

Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju taip nėra. Jei skundžiamas sprendimas būtų patvirtintas, Komisija dėl jos suteikiamos galimybės dalyvauti administracinėje procedūroje ateityje galėtų leisti arba neleisti atitinkamiems asmenims pasinaudoti teisių gynimo priemone.

60

Komisija, palaikoma E.ON ir RWE, nesutinka su apeliantės argumentais.

61

Reikia konstatuoti, kad šioje dalyje apeliantė tik pateikia bendro pobūdžio argumentus, kurie nesusiję su jokiu skundžiamo sprendimo punktu. Taigi ši dalis nepriimtina atsižvelgiant į Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

62

Antrojo pagrindo antra dalis, taigi ir visas antrasis pagrindas turi būti atmesti.

63

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad, be dalyvavimo procedūroje, buvo kitų ypatingų aplinkybių, kurias ji nurodė Bendrajame Teisme, todėl skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida.

64

Ji pažymi, kad viena iš šių ypatingų aplinkybių yra poveikis jos padėčiai rinkoje, nes ji yra viena iš pagrindinių RWE ir E.ON konkurenčių savo rinkos segmente. Be to, būtent dėl tokios konkurencijos ir dėl jos daromo poveikio padėčiai rinkoje Bendrasis Teismas byloje, kurioje priimtas 2006 m. liepos 4 d. Sprendimas easyJet / Komisija (T‑177/04, EU:T:2006:187), pripažino konkrečios sąsajos buvimą. Nagrinėjamu atveju apeliantė yra pagrindinė energijos tiekėja Frankfurto regione (Vokietija) ir jo apylinkėse ir yra viena iš dešimties didžiausių savivaldybės įmonių Vokietijoje. Be to, jos elektros energijos gamyba yra beveik tris kartus didesnė už įmonės, kuri pareiškė ieškinį dėl sprendimo, nagrinėjamo byloje T‑312/20, ir kurios atžvilgiu Bendrasis Teismas pripažino, kad buvo padarytas konkretus poveikis jos padėčiai rinkoje, gamybą. Šios aplinkybės rodo, kad vien neigiamo poveikio apeliantės padėčiai rinkoje pakanka jos konkrečiai sąsajai įrodyti.

65

Galiausiai, Teisingumo Teismas pripažino, kad esama aplinkybių, leidžiančių individualizuoti, visų pirma tuo atveju, kai atitinkamo sprendimo priėmimo dieną yra žinomas atitinkamos asmenų grupės narių skaičius ir ją sudarantys asmenys. Nagrinėjamu atveju apeliantė įvykdė šią sąlygą. Kaip ji jau buvo nurodžiusi Bendrajame Teisme, daug aplinkybių išskiria ją iš kitų asmenų ir individualizuoja taip pat, kaip ir sprendimo adresatą. Viena iš šių aplinkybių yra ta, kad procedūroje dėl koncentracijos M.8871 jai buvo pripažintas suinteresuotosios trečiosios šalies statusas. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad, apeliantės žiniomis, toje procedūroje toks statusas buvo suteiktas tik 18 įmonių.

66

Komisija, palaikoma E.ON ir RWE, nesutinka su apeliantės argumentais.

67

Šioje dalyje pateiktuose argumentuose apeliantė iš tikrųjų nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su jos teise pareikšti ieškinį.

68

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją sprendimo motyvuose turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai (2015 m. birželio 11 d. Sprendimo EMA / Komisija, C‑100/14 P, EU:C:2015:382, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), o pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą Bendrajam Teismui tenkanti pareiga motyvuoti neįpareigoja jo išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus bylos šalių išdėstytus argumentus. Nors motyvai gali būti numanomi, vis dėlto jie turi leisti suinteresuotiesiems asmenims suprasti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę nagrinėdamas apeliacinį skundą (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Primart / EUIPO, C‑702/18 P, EU:C:2020:489, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad, pirma, apeliaciniame procese Teisingumo Teismo vykdoma kontrole siekiama, be kita ko, patikrinti, ar Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai atsakė į visus ieškovo pateiktus argumentus, ir, antra, pagrindas, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas neatsakė į pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, iš esmės reiškia rėmimąsi pareigos motyvuoti pažeidimu (2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Land Rheinland-Pfalz / Deutsche Lufthansa, C‑466/21 P, EU:C:2023:666, 93 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Šiuo atveju visų pirma skundžiamo sprendimo 26 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei priimamas sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad koncentracija yra suderinama su vidaus rinka, tai, ar jis yra konkrečiai susijęs su trečiąja įmone, reikia nustatyti atsižvelgiant, pirma, į jos dalyvavimą administracinėje procedūroje ir, antra, į tai, ar jos padėtis rinkoje buvo paveikta. Tame 26 punkte jis pridūrė, kad nors vien paprasčiausio dalyvavimo procedūroje, aišku, nepakanka tam, kad būtų įrodyta, jog ieškovė yra konkrečiai susijusi su sprendimu, ypač koncentracijų, kurių kruopščiam nagrinėjimui reikalingi nuolatiniai kontaktai su įvairiomis įmonėmis, srityje, vis dėlto aktyvus dalyvavimas administracinėje procedūroje yra aspektas, į kurį reguliariai atsižvelgiama konkurencijos srityje formuojamoje jurisprudencijoje, įskaitant specifinę koncentracijų kontrolės sritį, kad, atsižvelgus į kitas konkrečias aplinkybes, būtų įrodytas jos ieškinio priimtinumas.

71

Toliau skundžiamo sprendimo 27–44 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo klausimą, ar galima daryti išvadą, kad apeliantė aktyviai dalyvavo su koncentracija M.8871 susijusioje procedūroje, ir konstatavo, kad ji šioje procedūroje aktyviai nedalyvavo.

72

Galiausiai, to sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas nurodė: kadangi apeliantė aktyviai nedalyvavo minėtoje procedūroje, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad nėra ypatingų aplinkybių, susijusių su poveikiu jos padėčiai rinkoje, reikia konstatuoti, kad ji nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu.

73

Kaip apeliantė nurodo grįsdama apeliacinį skundą, ieškinyje dėl panaikinimo ji buvo nurodžiusi tam tikras aplinkybes, susijusias su tariamai dideliu poveikiu jos padėčiai rinkoje dėl koncentracijos M.8871, kurios, kaip ji mano, galėjo patvirtinti, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su ja susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

74

Reikia konstatuoti, kad apsiribodamas teiginiu, jog nėra ypatingų aplinkybių, susijusių su poveikiu apeliantės padėčiai rinkoje, Bendrasis Teismas nepateikė jokių, net ir glaustų, motyvų, kurie leistų, pirma, apeliantei suprasti, ar argumentai, kuriais ji rėmėsi teigdama, kad jos padėčiai rinkoje buvo padarytas didelis poveikis, buvo išnagrinėti ir, jei taip, dėl kokių priežasčių jie buvo pripažinti netinkamais tokiam poveikiui įrodyti, ir, antra, Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 68 punkte primintą jurisprudenciją.

75

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, jam tenkančią pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą.

76

Vadinasi, pirmojo pagrindo antrą dalį reikia pripažinti pagrįsta.

77

Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek to sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nėra ypatingų aplinkybių, susijusių su poveikiu apeliantės padėčiai rinkoje, ir jo 46 punkte, remdamasis, be kita ko, šiuo motyvu, padarė išvadą, kad apeliantė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, todėl jos ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

78

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį Teisingumo Teismas gali, jei panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti.

79

Būtent taip yra šiuo atveju.

80

Reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 32 punkto, siekiant įvertinti, ar apeliantė turi teisę pareikšti ieškinį, turi būti padarytas didelis poveikis koncentracijoje nedalyvaujančios trečiosios įmonės esamai ir būsimai padėčiai rinkoje, kuriai ši koncentracija gali daryti įtaką, tam, kad ši įmonė galėtų būti laikoma konkrečiai susijusia su sprendimu, kuriuo konstatuojamas tos koncentracijos suderinamumas su vidaus rinka. Šiuo atžvilgiu vien aplinkybės, kad toks aktas, kaip ginčijamas sprendimas, gali daryti tam tikrą įtaką atitinkamoje rinkoje egzistuojantiems konkurencijos santykiams ir kad atitinkama įmonė turėjo konkurencinių santykių su šio akto naudos gavėju, bet kuriuo atveju nepakanka, kad tą įmonę būtų galima laikyti konkrečiai susijusia su šiuo aktu (pagal analogiją žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija / Lenzing, C‑525/04 P, EU:C:2007:698, 32 punktą).

81

Reikia konstatuoti, kad argumentuose, kuriuos apeliantė pateikė Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, kiek jie susiję su jos pačios padėtimi rinkoje, iš esmės nurodoma jos apyvarta, palyginti su kitų Vokietijos energijos gamintojų apyvarta, jos, kaip regioninės elektros energijos tiekėjos, kiekybinė reikšmė, jos darbuotojų skaičius ir tam tikra veikla, kurią ji vykdo kaip koncentracijos M.8871 šalių konkurentė, tačiau jie neparodo, kaip šios aplinkybės ir veikla, nesvarbu, ar ji veiktų kaip konkurentė, ar kaip investuotoja, gali ją individualizuoti taip pat, kaip ginčijamo sprendimo adresatus. Tos aplinkybės ir veikla gali būti būdingos bet kuriam kitam energijos gamintojui ir neišskiria apeliantės iš kitų jos konkurentų rinkoje.

82

Tokia pati išvada darytina atsižvelgiant į kitus apeliantės ieškinyje nurodytus argumentus, susijusius su RWE vaidmens sustiprėjimu, patikslinant, kad minėtuose punktuose pateikti argumentai dėl E.ON neturi reikšmės, nes šiuo atveju yra nagrinėjama koncentracija M.8871, o ne koncentracija M.8870, nurodyta šio sprendimo 9 punkte.

83

Vadinasi, apeliantė neįrodė, kad nagrinėjama koncentracija padarė didelį poveikį jos padėčiai rinkoje. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 32 punkto, net aktyvaus dalyvavimo administracinėje procedūroje dėl koncentracijos, kuris, beje, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, nagrinėjamu atveju neįrodytas, negalima laikyti pakankamu, kad būtų nustatyta, jog sprendimas, kuriuo ši koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka, yra konkrečiai susijęs su įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

84

Todėl apeliantė neįrodė, kad yra ji konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 30 punkto, šioje nuostatoje numatytos tiesioginės ir konkrečios sąsajos sąlygos yra kumuliacinės, jos ieškinį dėl panaikinimo reikia atmesti kaip nepriimtiną.

85

Šiomis aplinkybėmis nereikia priimti sprendimo dėl apeliacinio skundo trečiojo ir ketvirtojo pagrindų, kuriuose pateikti argumentai dėl esmės, grindžiami klaidinga prielaida, kad ieškinys pirmojoje instancijoje buvo priimtinas.

86

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Šio reglamento 138 straipsnio 3 dalyje, taikomoje apeliacinėje byloje pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

87

Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantės apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis buvo pripažinta pagrįsta ir jos ieškinys dėl panaikinimo buvo atmestas, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

88

To reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikomoje apeliacinėje byloje, nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: