1

Apeliaciniais skundais EVH GmbH (C‑464/23 P), Stadtwerke Leipzig GmbH (C‑465/23 P), TEAG Thüringer Energie AG (C‑467/23 P), EnergieVerbund Dresden GmbH (C‑468/23 P) ir GGEW, Gruppen-Gas- und Elektrizitätswerk Bergstraße AG (C‑470/23 P) prašo panaikinti atitinkamai 2023 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą EVH / Komisija (T‑312/20, toliau – Sprendimas T‑312/20, EU:T:2023:252), 2023 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą Stadtwerke Leipzig / Komisija (T‑313/20, toliau – Sprendimas T‑313/20, EU:T:2023:257), 2023 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą TEAG / Komisija (T‑315/20, toliau – Sprendimas T‑315/20, EU:T:2023:259), 2023 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą EnergieVerbund Dresden / Komisija (T‑317/20, toliau – Sprendimas T‑317/20, EU:T:2023:261) ir 2023 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą GGEW / Komisija (T‑319/20, toliau – Sprendimas T‑319/20, EU:T:2023:263) (toliau kartu – skundžiami sprendimai), kuriais tas teismas atmetė jų ieškinius dėl 2019 m. vasario 26 d. Komisijos sprendimo C(2019) 1711 final, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka ir su EEE susitarimu (byla M.8871 – RWE/E.ON Assets) (OL C 111, 2020, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamento) (OL L 2004, 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

3

Šio reglamento 2 straipsnyje „Koncentracijų vertinimas“ nurodyta:

„1.   Taikant šį reglamentą koncentracijos įvertinamos remiantis šio reglamento tikslais ir vadovaujantis nuostatomis siekiant nustatyti, ar jos suderinamos ar nesuderinamos su bendrąja rinka.

Atlikdama tokį vertinimą, Komisija atsižvelgia į:

2.   Koncentracija, dėl kurios nebūtų itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, ypač dėl dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo, laikoma suderinama su bendrąja rinka.

3.   Koncentracija, dėl kurios būtų itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, ypač dėl dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo, laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

4.   Jeigu steigiant bendrą įmonę, dėl kurios atsiranda 3 straipsnyje numatyta koncentracija, siekiama koordinuoti likusių nepriklausomų įmonių konkurencinį elgesį arba dėl tokio įsteigimo pasidaro įmanoma koordinuoti likusių nepriklausomų įmonių konkurencinį elgesį, toks koordinavimas vertinamas [SESV] 101 straipsnio 1 [ir 3 dalyse] numatytuose kriterijuose nustatyta tvarka siekiant nustatyti, ar tokia veikla suderinama su bendrąja rinka.

5.   Atlikdama tokį vertinimą Komisija ypač atsižvelgia į tai, ar:

4

Šio reglamento 3 straipsnyje „Koncentracijos sąvokos apibrėžimas“ nustatyta:

„1.   Laikoma, kad koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl:

2.   Kontrolė susideda iš teisių, sutarčių arba kitų priemonių, kurios kiekviena atskirai arba visos kartu atsižvelgiant į teisės ar fakto aplinkybes, suteikia galimybę daryti didelę įtaką įmonei, ypač naudojantis:

3.   Kontrolę gali įgyti asmenys arba įmonės, kurios:

4.   Bendros įmonės, kuri nuolat atlieka [visas] autonominio ūkinio subjekto funkcijas, sukūrimas yra laikomas koncentracija, kaip apibrėžta 1 dalies b punkte.

<…>“

5

To paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Apie šiame reglamente apibrėžtą Bendrijos mastu veikiančią koncentraciją pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo.“

6

Reglamento Nr. 139/2004 5 straipsnyje „Apyvartos apskaičiavimas“ numatyta:

„1.   Šiame reglamente bendra apyvarta susideda iš sumų, kurias konkrečios įmonės gauna ankstesniais finansiniais metais iš produktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai tai yra įmonių įprastinė veikla, atėmus pardavimo nuolaidas, pridėtinės vertės mokestį ir kitus tiesiogiai su apyvarta susijusius mokesčius. Konkrečios įmonės bendra apyvarta neapima 4 dalyje nurodytoms įmonėms parduotų produktų arba suteiktų paslaugų.

Apyvarta Bendrijoje arba valstybėje narėje apima įmonėms arba vartotojams parduotus produktus arba paslaugas atitinkamai Bendrijoje arba toje valstybėje narėje.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, kai koncentracija susideda iš vienos arba daugiau įmonių įsigytų dalių, kurios įsteigtos arba neįsteigtos kaip juridiniai asmenys, skaičiuojama tik tų dalių, kurios dalyvauja koncentracijoje, apyvarta atsižvelgiant į pardavėją arba pardavėjus.

Tačiau du arba daugiau sandorių, kaip apibrėžta pirmojoje šios dalies pastraipoje, kuriuos per dvejų metų laikotarpį sudaro tie patys asmenys arba įmonės, laikomi viena ir ta pačia koncentracija, kuri atsiranda paskutinio sandorio sudarymo metu.

<…>“

7

To reglamento 6 straipsnyje „Pranešimų nagrinėjimas ir procedūrų pradžia“ numatyta:

„1.   Komisija nagrinėja pranešimą, kai tik jį gauna.

2.   Kai Komisija nustato, kad po konkrečių įmonių padarytų pakeitimų koncentracija, apie kurią pranešta, nebekelia rimtų abejonių, kaip apibrėžta 1 dalies c punkte, ji paskelbia, kad koncentracija suderinama su bendrąja rinka remiantis 1 dalies b punktu.

Pagal 1 dalies b punktą Komisija gali prie savo sprendimo pridėti sąlygas ir įsipareigojimus, skirtus užtikrinti, kad konkrečios įmonės laikosi savo įsipareigojimų, kuriuos jos prisiėmė vis-à-vis Komisiją siekdamos padaryti, kad koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka.

<…>“

8

Šio reglamento 8 straipsnyje „Komisijos įgaliojimai priimti sprendimus“ numatyta:

„1.   Kai Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią pranešta, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, o 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais [SESV 101] straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, ji priima sprendimą, skelbiantį, kad koncentracija suderinama su bendrąja rinka.

Laikoma, kad sprendimas, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka, apima apribojimus, tiesiogiai susijusius su koncentracijos vykdymu ir būtinus jai vykdyti.

2.   Kai Komisija nustato, kad po konkrečių įmonių padarytų pakeitimų, koncentracija, apie kurią pranešta, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, o 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais [SESV 101] straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, ji priima sprendimą[,] skelbiantį, kad koncentracija suderinama su bendrąja rinka.

Komisija gali prie savo sprendimo pridėti sąlygas ir įsipareigojimus, skirtus užtikrinti, kad konkrečios įmonės laikosi savo įsipareigojimų, kuriuos jos prisiėmė vis-à-vis Komisiją siekdamos padaryti, kad koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka.

Laikoma, kad sprendimas, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka, apima apribojimus, tiesiogiai susijusius su koncentracijos vykdymu ir būtinus jai vykdyti.

3.   Kai Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią pranešta, atitinka 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytus kriterijus arba 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais neatitinka [SESV 101] straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, ji priima sprendimą, skelbiantį, kad koncentracija nėra suderinama su bendrąja rinka.

4.   Kai Komisija nustato, kad koncentracija:

Komisija gali:

<…>“

9

To paties reglamento 21 straipsnio „Reglamento taikymas ir jurisdikcija“ 1 dalis išdėstyta taip:

„Tik šis reglamentas taikomas koncentracijoms, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, o [2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos] reglamentas (EB) Nr. 1/2003 [dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205)], [1968 m. liepos 19 d. Tarybos reglamentas] (EEB) Nr. 1017/68 [dėl konkurencijos taisyklių taikymo geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL L 175, 1968, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 6)], [1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas] (EEB) Nr. 4056/86 [, nustatantis išsamias [EEB] Sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo jūrų transportui taisykles (OL L 378, 1986, p. 4, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 241],) ir [1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentas] (EEB) Nr. 3975/87 [, nustatantis konkurencijos taisyklių taikymo oro transporto sektoriaus įmonėms tvarką (OL L 374, 1987, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 262),] netaikomi, išskyrus bendroms įmonėms, kurios neveikia Bendrijos mastu ir kurių tikslas arba veiklos padarinys – kontroliuoti įmonių, kurios lieka savarankiškos, konkurencinį elgesį.“

10

Gairėse dėl horizontaliųjų susijungimų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 31, 2004, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 10; toliau – Gairės dėl horizontaliųjų susijungimų) nustatyta:

„<…>

<…>

Susijungiančios įmonės turi dideles rinkos dalis

Susijungiančios įmonės yra artimi konkurentai

<…>

Susijungęs subjektas gali trukdyti konkurentų plėtrai

Susijungimas panaikina svarbią konkurencinę jėgą

11

Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 95, 2008, p. 1; toliau – Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos) nustatyta:

„<…>

<…>

<…>

12

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 ir 92 straipsniuose atitinkamai nustatytas pasirengimo nagrinėti bylą priemonių tikslas ir su jomis susijęs procesas.

13

Procedūros reglamento 93–95 straipsniuose išdėstytos liudytojų parodymų procesinės taisyklės.

14

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 96 straipsnis susijęs su ekspertize.

15

Ginčo aplinkybės buvo išdėstytos sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 2–18 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 2–16 punktuose. Šioje byloje jas galima glaustai išdėstyti taip, kaip nurodyta toliau.

16

RWE AG yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kuri pranešimo apie numatomą koncentraciją momentu dalyvavo visoje energijos tiekimo grandinėje, įskaitant gamybą, didmeninį tiekimą, perdavimą, skirstymą, mažmeninę prekybą energija ir su energija susijusias paslaugas vartotojams (pavyzdžiui, skaitiklio rodmenų nuskaitymą, elektromobilius ir pan.) (toliau – elektros energijos rinka). RWE ir jos patronuojamosios bendrovės, įskaitant innogy SE, veikia įvairiose valstybėse narėse.

17

E.ON SE yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kuri tuo momentu vykdė veiklą visoje elektros energijos tiekimo grandinėje, įskaitant elektros energijos gamybą, didmeninę prekybą, skirstymą ir mažmeninę prekybą. E.ON turi ir eksploatuoja elektros energijos gamybos priemones įvairiose valstybėse narėse.

18

Apeliantės yra pagal Vokietijos teisę įsteigtos viešojo sektoriaus įmonės, gaminančios elektros energiją tiek iš tradicinių energijos šaltinių (toliau – tradicinė elektros energija), tiek iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, o jų gamybos priemonės yra Vokietijoje.

19

Šioje byloje nagrinėjama koncentracija yra sudėtingų RWE ir E.ON turto mainų, apie kuriuos 2018 m. kovo 11 ir 12 d. paskelbė abi aptariamos įmonės, dalis (toliau – bendra operacija). Šie mainai buvo atlikti įvykdžius pirmąją operaciją, t. y. įvykus šioje byloje nagrinėjamai koncentracijai, pagal kurią RWE pageidauja įgyti išimtinę arba bendrą tam tikrų E.ON gamybos priemonių kontrolę. Pagal antrąją koncentracijos operaciją E.ON įgijo skirstymo ir mažmeninės prekybos veiklos sričių ir tam tikrų RWE valdomos bendrovės innogy gamybos priemonių išimtinę kontrolę. Galiausiai pagal trečiąją koncentracijos operaciją numatyta, kad RWE įgis 16,67 % E.ON akcijų.

20

Atitinkamai 2018 m. balandžio 17 d., balandžio 24 d., balandžio 25 d., liepos 16 d. ir lapkričio 13 d. išsiųstais raštais apeliantės pranešė Komisijai, kad nori dalyvauti procedūroje, susijusioje su pirmąja ir antrąja koncentracijos operacijomis.

21

2018 m. birželio 26 d. įvyko apeliančių bylose C‑464/23 P, C‑465/23 P, C‑467/23 P ir C‑470/23 P atstovų ir Komisijos susitikimas, per kurį jie išreiškė Komisijai savo klienčių nuogąstavimus dėl pirmosios ir antrosios koncentracijos operacijų, taip pat pageidavimą dalyvauti su tuo susijusiose procedūrose. 2018 m. rugpjūčio 28 d. įvyko atskiri Komisijos ir kiekvienos iš šių keturių apeliančių susitikimai, per kuriuos pastarosios pateikė pastabų dėl tų koncentracijos operacijų.

22

Apie antrąją koncentracijos operaciją (toliau – operacija M.8870) Komisijai buvo pranešta 2019 m. sausio 31 d. Dėl šios koncentracijos operacijos Komisija priėmė 2019 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą C(2019) 6530 final, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka ir su EEE susitarimu (byla M.8870 – E.ON / Innogy) (OL C 379, 2020, p. 16).

23

Apie trečiąją koncentracijos operaciją buvo pranešta Bundeskartellamt (Federalinė kartelių tarnyba, Vokietija) ir ši leido ją vykdyti 2019 m. vasario 26 d. sprendimu (byla B8‑28/19, toliau – operacija B8‑28/19).

24

2019 m. sausio 22 d. Komisija gavo pranešimą apie koncentracijos projektą pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnį, kuriuo RWE pageidavo įgyti, kaip tai suprantama pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą, tam tikrų E.ON gamybos priemonių išimtinę arba bendrą kontrolę.

25

2019 m. sausio 31 d. Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė išankstinį pranešimą apie šią koncentraciją (byla M.8871 – RWE / E.ON Assets) (OL C 38, 2019, p. 22; toliau – operacija M.8871), kaip nustatyta Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 3 dalyje.

26

E.ON gamybos priemonės, kurias RWE turi įsigyti pagal operaciją M.8871, apima, viena vertus, iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamos energijos sektoriuje veikiančius šiuos subjektus ir subjektų kapitalo dalis:

27

Be to, RWE įsigys 60,08 % Rampion NewCo (Jungtinė Karalystė) akcijų – pastarajai savo ruožtu priklauso 50 % Rampion Offshore Wind Limited (Jungtinė Karalystė) akcijų – ir taip netiesiogiai gaus 30,1 % Rampion Offshore Wind akcijų.

28

Operacijai M.8871 priskirtos E.ON gamybos priemonės apima, kita vertus, branduolinių elektrinių akcijas ir susijusias skolinimosi teises, t. y.:

29

Nagrinėdama operaciją M.8871 Komisija atliko rinkos tyrimą ir dėl to tam tikroms įmonėms, įskaitant apeliantes, pateikė klausimyną; apeliantės į jį atsakė 2019 m. sausio 30 d.

30

2019 m. sausio 31 d. raštais apeliantės pakartojo pageidavimą dalyvauti Komisijos vykdomoje procedūroje ir šiuo tikslu būti Komisijos išklausytos, jeigu ji nuspręstų pradėti išsamaus tyrimo etapą pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

31

2019 m. vasario 26 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo operacija M.8871 buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka per Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punkte ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo (OL L 1, 1994 p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 11 sk., 19 t., p. 146) 57 straipsnyje numatytą tyrimo etapą.

32

2020 m. gegužės 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo penkis apeliančių ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

33

Grįsdamos ieškinius apeliantės pateikė iš esmės vienodus šešis pagrindus dėl panaikinimo, iš kurių pirmasis susijęs su klaidingu bendros operacijos analizės skaidymu, antrasis – su pareigos motyvuoti pažeidimu, trečiasis – su teisės būti išklausytam pažeidimu, ketvirtasis – su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, penktasis su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, o šeštasis – su rūpestingumo pareigos pažeidimu.

34

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė ieškinius.

35

2023 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo penkis apeliančių pareiškimus, kuriais jos pateikė šiuos apeliacinius skundus.

36

Tą pačią dieną šios apeliantės, kurios, beje, 2021 m. pareiškė penkis ieškinius dėl šio sprendimo 22 punkte minėto Komisijos sprendimo (bylos T‑53/21, T‑55/21, T‑56/21, T‑61/21 ir T‑62/21), kuriuos 2023 m. liepos 21 d. Bendrasis Teismas tebenagrinėjo, paprašė sustabdyti šių apeliacinių skundų nagrinėjimą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimus tose bylose.

37

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs šalis dėl šių prašymų sustabdyti nagrinėjimą, taip pat dėl galimo šių apeliacinių skundų sujungimo, tuos prašymus atmetė, o apeliacinius skundus nurodė sujungti.

38

Apeliaciniais skundais apeliantės identiškomis formuluotėmis ir kiekviena tiek, kiek su ja susiję, Teisingumo Teismo prašo:

39

Komisija ir kitos šalys Teisingumo Teismo prašo:

40

Grįsdamos apeliacinius skundus apeliantės identiškomis formuluotėmis pateikia keturis pagrindus, grindžiamus SESV 101 straipsnio nesilaikymu ir apeliančių procesinių teisių pažeidimu (pirmasis pagrindas), klaidingu Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio taikymu (antrasis pagrindas), klaidingu to reglamento 2 straipsnio taikymu (trečiasis pagrindas) ir su įrodinėjimo pareigos paskirstymu susijusių principų pažeidimu (ketvirtasis pagrindas).

41

Komisija teigia, kad apeliaciniuose skunduose nenurodyti skundžiamų sprendimų punktai, kuriuose padaryta teisės klaidų, todėl tie apeliaciniai skundai neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

42

Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktu, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas būtų nepriimtini (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Visų pirma šių reikalavimų neatitinka ir turi būti pripažintas nepriimtinu pagrindas, kurio argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę, be kita ko, dėl to, kad esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas pagrindas, pakankamai nuosekliai ir suprantamai neišplaukia iš šio apeliacinio skundo teksto, kuris šiuo klausimu suformuluotas neaiškiai ir dviprasmiškai. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną apeliacinį skundą, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslios informacijos apie ginčijamo sprendimo punktus, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad apeliantės tiksliai nurodė skundžiamų sprendimų punktus, kuriuos ketina kritikuoti pateikdamos pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, ir tiksliai ir konkrečiai nurodė teisės klaidas, kurias Bendrasis Teismas, kaip įtariama, padarė tuose punktuose.

45

Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmasis pagrindas yra priimtinas.

46

Apeliantės skundžia aplinkybę, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 393 ir 394 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 392 ir 393 punktuose Bendrasis Teismas netaikė SESV 101 straipsnio. Toks netaikymas „visam paketui“ yra visiškai nemotyvuotas ir klaidingas. Iš pradžių reikia pažymėti, kad SESV 101 straipsnyje nustatyto kartelių draudimo veiksmingumui negali kenkti Reglamente Nr. 139/2004 nustatyti procedūriniai nurodymai, todėl Bendrasis Teismas negalėjo remtis tuo reglamentu, nuspręsdamas netaikyti šios nuostatos. Be to, iš 2017 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Austria Asphalt (C‑248/16; toliau – Sprendimas Austria Asphalt, EU:C:2017:643, 33 ir 34 punktai), kuriuo remiasi Bendrasis Teismas, nematyti, kad pagal Reglamentą Nr. 139/2004 koncentracija negali materialiai pažeisti SESV 101 straipsnio. Iš tikrųjų tas sprendimas buvo susijęs su tame reglamente ir Reglamente Nr. 1/2003 nustatytų procedūrinių reikalavimų skirtumais. Taigi pirminė teisė taikoma koncentracijos operacijoms, kai operacijos šalys susitaria, kaip ir nagrinėjamu atveju, riboti konkurencijos veikimą, o tai patvirtina tiek Reglamento Nr. 139/2004 priešistorė, tiek jo formuluotė ir jurisprudencija.

47

Jurisprudencijoje taip pat nustatyta, kad jeigu taikomas Reglamentas Nr. 139/2004, tai nereiškia, kad materialinės pirminės teisės taikyti nebereikia. 2023 m. kovo 16 d. Sprendime Towercast (C‑449/21 P, EU:C:2023:207, 33 ir paskesni punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį Reglamentas Nr. 1/2003 netaikomas Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnyje nurodytoms koncentracijoms, toks apribojimas, remiantis pačia jo formuluote, taikomas tik antrinės teisės aktams. Galiausiai šie principai taikomi siekiant išvengti vertinimo skirtumų koncentracijų kontrolės srityje.

48

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

49

Dėl apeliančių suformuluoto priekaišto dėl Bendrojo Teismo sprendimo motyvavimo iš pradžių reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti priimto akto pobūdį ir aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti tą aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtent į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų konkrečiai ir tiesiogiai su juo susijusių asmenų galimą suinteresuotumą gauti paaiškinimų. Motyvuose nereikalaujama tiksliai nurodyti visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar išdėstyti akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti vertinamas ne tik pagal jų formuluotę, bet ir pagal kontekstą ir visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo Ryanair ir Laudamotion / Komisija, C‑591/21 P, EU:C:2024:635, 166 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Šioje byloje Bendrasis Teismas, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 392 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 391 punkte nurodęs, kad apeliantės tvirtina, jog per bendrą operaciją RWE ir E.ON pasidalijo vertės grandinės etapus Vokietijos elektros energijos rinkoje, o tai yra su SESV 101 straipsniu nesuderinamas konkurencijos ribojimas, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 393 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 392 punkte pažymėjo, kad, remiantis Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 1 dalimi, tik tas reglamentas taikomas jo 3 straipsnyje apibrėžtoms koncentracijoms, kurioms iš principo negali būti taikomas Reglamentas Nr. 1/2003. Bendrasis Teismas, darydamas nuorodą į Sprendimą Austria Asphalt, pridūrė, kad vis dėlto pastarasis reglamentas taikomas įmonių, kurios, nors ir neįvykdžiusios koncentracijos operacijos, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 139/2004, gali tarpusavyje derinti veiksmus pažeisdamos SESV 101 straipsnį ir kurioms dėl šios priežasties taikoma Komisijos arba nacionalinių konkurencijos institucijų kontrolė, elgesiui.

51

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 394 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 393 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad tai, jog ginčijamo sprendimo dalykas yra susijęs su koncentracija, neginčijama. Tame punkte jis taip pat padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 393 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 392 punkte išdėstytą jo vertinimą, apeliančių argumentas dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo yra nereikšmingas.

52

Taip Bendrasis Teismas, priešingai, nei teigia apeliantės, laikėsi SESV 296 straipsnyje jam nustatytos pareigos motyvuoti. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis apeliaciniais skundais, apeliantės galėjo pateikti esminius priekaištus dėl tuose skundžiamų sprendimų punktuose išdėstytų vertinimų, o šio sprendimo 54–58 punktuose pateikti Teisingumo Teismo vertinimai įrodo, kad Teisingumo Teismas galėjo vykdyti Bendrojo Teismo vertinimo kontrolę.

53

Dėl apeliančių esminės kritikos tam vertinimui reikia pažymėti, kad jos klaidingai aiškina skundžiamus sprendimus.

54

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 394 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 393 punkte Bendrasis Teismas nenurodė, kad SESV 101 straipsnis netaikomas RWE ir E.ON sudarytoms sutartims vykdant operaciją M.8871.

55

Tuose punktuose Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad dėl to, jog ginčijamo sprendimo dalykas yra koncentracijos operacijos, apie kurią pranešta Komisijai, tyrimas, SESV 101 straipsnio laikymąsi Komisija turi kontroliuoti ir pagrįstai kontroliavo remdamasi būtent Reglamentu Nr. 139/2004, kurio dalykas yra koncentracijos operacijų prevencinė kontrolė atsižvelgiant į SESV 101 ir 102 straipsnius (šiuo klausimu žr. Sprendimo Austria Asphalt 30 ir 31 punktus), o ne Reglamentu Nr. 1/2003, kurio dalykas yra tose pačiose Sutarties nuostatose nurodytų sutarčių, sprendimų, suderintų veiksmų ir dominuojančios padėties atvejų kontrolė.

56

Taigi Bendrasis Teismas nepažeidė taikytinų teisės aktų ir sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 393 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 392 punkte pagrįstai rėmėsi su tais teisės aktais susijusia jurisprudencija, nurodyta Sprendimo Austria Asphalt 32 ir 33 punktuose.

57

Šio Bendrojo Teismo vertinimo juo labiau nepaneigia apeliančių nurodytas 2023 m. kovo 16 d. Sprendimas Towercast (C‑449/21 P, EU:C:2023:207). Toje byloje apie nagrinėjamą koncentracijos operaciją, kuri neviršijo Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnyje nustatytų ribų, nebuvo pranešta, todėl, priešingai nei šioje byloje nagrinėjamos koncentracijos operacijos atveju, Reglamentas Nr. 139/2004 nebuvo įgyvendinamas, o jo 21 straipsnio 1 dalyje numatytas apribojimas negalėjo būti taikomas.

58

Kadangi apeliantės teigia, kad RWE ir E.ON susitarė riboti konkurenciją įvykdžiusios sudėtingą operaciją, įtvirtinusią „paliaubas“ tarp dviejų „senų aršių konkurenčių“, ir dėl to, kad Komisija ir Bendrasis Teismas negalėjo neatsižvelgti į tas aplinkybes, reikia pažymėti, kad nors tokios aplinkybės galėjo arba galėtų, jei būtų pateiktas skundas, būti Komisijos tyrimo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 dalykas, jos negalėjo patekti į pagal Reglamentą Nr. 139/2004 ginčijamame sprendime Komisijos atlikto koncentracijos operacijos struktūrinį tyrimą, taigi ir į Bendrojo Teismo atliekamos to sprendimo teisėtumo kontrolės sritį.

59

Remiantis išdėstytais argumentais, pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

60

Apeliantės teigia, kad dėl savo požiūrio į SESV 101 straipsnį Bendrasis Teismas nepatikrino, ar jų pateikti įrodymai apibūdina SESV 101 straipsniu uždraustą konkurencijos ribojimą. Remiantis bylos medžiaga galima teigti, kad RWE ir E.ON susitarė pasidalyti elektros energijos rinką. Bendrasis Teismas galėjo ir privalėjo tokį rinkos pasidalijimą pripažinti draudžiamu pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Be to, neginčijama, kad Komisija neatliko jokios operacijos M.8871 kontrolės pagal SESV 101 straipsnį ir kad tos operacijos šalys juo labiau nepateikė nė menkiausio pagrindimo, kad ta operacija sukelia palankių pasekmių, kaip nurodyta SESV 101 straipsnio 3 dalyje.

61

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

62

Dėstydamos šią dalį apeliantės iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis nepatikrino, ar per procesus pirmojoje instancijoje jų pateikti įrodymai apibūdina su SESV 101 straipsniu nesuderinamo kartelio egzistavimą.

63

Išnagrinėjus šio pagrindo pirmą dalį nustatyta, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, kad aptariamą koncentraciją Komisija pagrįstai išnagrinėjo vykdydama Reglamente Nr. 139/2004 numatytą prevencinę kontrolę, o paskui – kad visi duomenys, susiję su konkurencijai priešingo kartelio pagal SESV 101 straipsnį egzistavimu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėmis, galėjo ar galėtų būti skundo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 dalykas.

64

Taigi Bendrasis Teismas neprivalo atlikti vertinimų, nesusijusių su sprendimo, dėl kurio panaikinimo jam pateiktas nagrinėti ieškinys, teisėtumo kontrole.

65

Tokiomis aplinkybėmis pirmojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip nereikšminga.

66

Apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jų teisę būti išklausytoms dėl to, viena vertus, kad jam nusprendus, jog jų argumentas dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo yra nereikšmingas, į visas jų išdėstytas faktines aplinkybes siekiant įrodyti šios nuostatos pažeidimą nebuvo atsižvelgta dėl grynai formalių priežasčių. Kita vertus, Bendrasis Teismas, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 406–411 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 405–410 punktuose atmesdamas apeliančių pateiktą prašymą pakviesti asmeniškai atvykti ar apklausti liudininkus, pažeidė jų teisę būti išklausytoms.

67

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

68

Dėstydamos šią dalį apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis pažeidė jų teisę būti išklausytoms, nes neatsižvelgė į jų nurodytas faktines aplinkybes ir nesuorganizavo tam tikrų liudininkų atvykimo į teismo posėdį ar jų išklausymo, kiek tai susiję RWE ir E.ON veiksmais, kurie gali prieštarauti SESV 101 straipsniui.

69

Remiantis suformuota jurisprudencija, veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris šiuo metu įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šis principas apima teisę būti išklausytam (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Energotehnica, C‑792/22, EU:C:2024:788, 54 punktą).

70

Teisė būti išklausytam reiškia, jog suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę apie duomenis, kuriais remdamasi kompetentinga valdžios institucija ketina pagrįsti savo sprendimą jo atžvilgiu. Beje, teisės būti išklausytam per teismo procesą paisymas reiškia ne tai, kad teismas privalo į savo sprendimą įtraukti visus kiekvienos šalies argumentus, o tai, kad išklausęs šalių teiginius ir išnagrinėjęs įrodymus jis turi priimti sprendimą dėl ieškinio reikalavimų ir motyvuoti savo sprendimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Global Silicones Council ir kt. / ECHA, C‑559/21 P, EU:C:2023:842, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Atvirkščiai, ši teisė neapima Bendrojo Teismo pareigos nutarti taikyti pasirengimo nagrinėti bylą priemones. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, kalbant apie pirmosios instancijos teismo atliekamą bylos šalies pateiktų prašymų taikyti proceso organizavimo ar tyrimo priemones vertinimą, reikia pažymėti, kad tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas. Taigi tik Bendrasis Teismas turi vertinti prašymo taikyti proceso organizavimo priemonę svarbą ginčo dalykui ir būtinybę ją taikyti (2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Fleig / EIVT, C‑446/19 P, EU:C:2020:918, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir atlikdamas kontrolę, turi išsiaiškinti, ar per rašytinę proceso dalį šalys tikrai galėjo pateikti savo teiginius ir nurodytus pagrindus, o per žodinę proceso dalį – (prireikus) tų teiginių patikslinimus ir atsakymus į kitų proceso šalių teiginius. Tačiau Bendrasis Teismas neprivalo pirmojoje instancijoje priimtame sprendime išdėstyti visų rašytinių ar žodinių šalių teiginių ir juo labiau neprivalo pareikšti nuomonės apie kiekvieną iš jų (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Viega / Komisija, C‑276/11 P, EU:C:2013:163, 35 ir 36 punktai).

73

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga matyti, kad per procesą Bendrajame Teisme apeliantės turėjo progos išdėstyti visus argumentus dėl RWE ir E.ON kartelio, kuris prieštarauja SESV 101 straipsniui, egzistavimo. Šiuo klausimu aplinkybė, kad priekaištas pripažintas nereikšmingu, visiškai nereiškia, jog apeliantės nebuvo išklausytos.

74

Kita vertus, Bendrasis Teismas neprivalėjo nei įtraukti tų argumentų į savo argumentavimą, nei tenkinti prašymo liudytojus pakviesti asmeniškai ar juos išklausyti, net jei tas prašymas būtų priimtinas ratione temporis, nes tie argumentai ir tas prašymas buvo susiję su priekaištu, kad egzistuoja SESV 101 straipsniui prieštaraujantis kartelis; tą priekaištą Bendrasis Teismas pagrįstai pripažino nereikšmingu sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 392–394 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 391–393 punktuose.

75

Taigi pirmojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

76

Šiomis aplinkybėmis pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

77

Dėstydamos šį pagrindą apeliantės teigia, kad operacijos M.8871, M.8870 ir B8‑28/19 yra vienos koncentracijos sudedamosios dalys ir kad dėl to, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, jos turi būti nagrinėjamos per Reglamente Nr. 139/2004 numatytą vieną koncentracijų kontrolės procedūrą.

78

Apeliantės teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas suklydo nepriimdamas sprendimo dėl savo jurisdikcijos nagrinėti operaciją B8‑28/19 ir klaidingai rėmėsi prielaida, jog Komisija neprivalėjo į procedūrą dėl operacijos M.8871 formaliai įtraukti RWE įsigytų 16,67 % E.ON akcijų (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 61–72 punktai, taip pat sprendimo T‑317/20 60–71 punktai), kad tuo remdamasis padarytų išvadą, jog jeigu jos mano, kad operacija B8‑28/19 galėjo būti Bendrijos masto, jos privalėjo pateikti Komisijai skundą ir paprašyti jį išnagrinėti.

79

Iš tikrųjų, nei sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 68 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 67 punkte nurodytame 2003 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Schlüsselverlag J. S. Moser ir kt. / Komisija (C‑170/02 P, EU:C:2003:501, 27–30 punktai), nei jokiuose kituose motyvuose nereikalaujama, kad apeliantės pateiktų atskirus skundus ir, jei reikia, reikštų atskirus ieškinius. Komisijos pareiga yra patikrinti, ar koncentracija egzistuoja ir kokia jos apimtis.

80

Antra, remdamasis tuo, kad nėra kontrolės įgijimo įrodymų (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 70 punktas, taip pat sprendimo T‑317/20 69 punktas), Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes. Apeliantės pateikė išsamius paaiškinimus apie RWE daromą įtaką ir kontrolę E.ON viduje. Be to, apie Investor Relationship Agreement (Sutartis dėl investuotojų santykių, toliau – SIS), kuria remiasi Bendrasis Teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, apeliantėms niekada nebuvo pranešta. Galiausiai SIS nesudaro kliūčių RWE nukrypti nuo tos sutarties, kai ji naudojasi turima balso teise. Ta sutartis bet kuriuo atveju yra negaliojanti, nes ja pažeidžiamas Aktiengesetz (Vokietijos akcinių bendrovių įstatymas) 134 straipsnio 1 dalies antras sakinys, kaip buvo išsamiai paaiškinta per teismo posėdį, tačiau nepaminėta skundžiamuose sprendimuose.

81

Trečia, neatsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija ir Bendrasis Teismas privalėjo išnagrinėti, kokių pasekmių gali sukelti aplinkybė, kad RWE įsigijo 16,67 % E.ON akcijų, net jeigu tas įsigijimas, atskirai paėmus, nėra koncentracija pagal Reglamentą Nr. 139/2004, nes, remiantis to reglamento 21 straipsniu, Komisija galėjo nagrinėti su koncentracijos vykdymu susijusias sutartis.

82

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

83

Šioje dalyje, kurioje kalbama apie sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 61–72 punktus, taip pat sprendimo T‑317/20 60–71 punktus, apeliantės iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis nekonstatavo, jog ginčijamame sprendime Komisija privalėjo nuspręsti dėl savo kompetencijos, o paskui formaliai įtraukti RWE įsigytas E.ON mažumos akcijas, t. y. operaciją B8‑28/19, į procedūrą dėl operacijos M.8871. Jos taip pat priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis iškraipė tam tikras bylos medžiagos faktines aplinkybes.

84

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 61 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 60 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija priminė, jog vertindama bet kokio kontrolės įsigijimo konkurencinį poveikį ji turi pareigą taip pat atsižvelgti į įgijėjo turimas galimų susijusių bendrovių mažumos akcijas, ir kad tuo tikslu Komisija patikrino, ar tai, kad įvykus operacijai B8‑28/19 RWE įsigijo E.ON akcijų, gali sumažinti šių šalių suinteresuotumą konkuruoti arba joms suteikti galią ir suinteresuotumą išstumti iš rinkos konkurentus.

85

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 62 ir 63 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 61 ir 62 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad vertindama operacijos M.8871 poveikį Komisija atsižvelgė į RWE įsigytas E.ON akcijas, tačiau nenagrinėjo operacijos B8‑28/19 suderinamumo su vidaus rinka pagal Reglamentą Nr. 139/2004; Bendrasis Teismas pažymėjo, kad būtent Vokietijos kompetentinga valdžios institucija išnagrinėjo šios koncentracijos suderinamumą su Vokietijos teise.

86

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 64–66 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 63–65 punktuose atsakydamas į apeliančių argumentus, kad Komisija turėjo išnagrinėti koncentraciją B8‑28/19, nes RWE įgytos E.ON mažumos akcijos leido RWE daryti lemiamą įtaką E.ON., Bendrasis Teismas priminė Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnyje pateiktą sąvokos „koncentracija“ apibrėžtį ir pažymėjo, kad operaciją B8‑28/19 apeliantės laiko tokia koncentracija ir dėl to prieštarauja Komisijai, kad ji jos neišnagrinėjo.

87

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 67 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 66 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad jam pateikto nagrinėti ieškinio dalykas formaliai susijęs su ginčijamu sprendimu, kuriuo operacija M.8871 pripažinta suderinama su vidaus rinka, ir kad nors ginčijamame sprendime pateikta informacijos apie RWE įsigytas E.ON akcijas, iš kurios galima suprasti priežastis, dėl kurių Komisija operacijos B8‑28/19 nelaikė koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, tame sprendime tiesiogiai nepriimtas sprendimas dėl šio klausimo ir dėl Komisijos kompetencijos nagrinėti šios koncentracijos suderinamumą su vidaus rinka. Todėl, pasak Bendrojo Teismo, apeliantės negalėjo remtis pagrindu, susijusiu su klaidingu bendros operacijos suskaidymu, ir prašyti jo išspręsti jurisdikcijos klausimą, kurio Komisija nenagrinėjo sprendime, kuris tame teisme buvo faktiškai ginčijamas.

88

Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad jei apeliantės būtų maniusios, jog operacija B8‑28/19 gali būti Bendrijos masto, jos būtų turėjusios pateikti skundą Komisijai, o tokiu atveju ši būtų privalėjusi priimti sprendimą dėl paties savo, kaip priežiūros institucijos, kompetencijos principo (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 68 punktas, taip pat Sprendimo T‑317/20 67 punktas).

89

Bendrasis Teismas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju mažumos akcijų įsigijimas gali lemti kontrolės įgijimą tik tuo atveju, jeigu konkrečios teisės susijusios su tomis akcijomis, suteikiančiomis išimtinę kontrolę de jure, arba jeigu dėl ypatingų aplinkybių smulkusis akcininkas įgyja išimtinę kontrolę de facto (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 69 punktas, taip pat Sprendimo T‑317/20 68 punktas). Viena vertus, apeliantės neteigė, kad tokios teisės susijusios su RWE įsigytomis akcijomis (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 70 punktas, taip pat Sprendimo T‑317/20 69 punktas) ir kad, atsižvelgiant į SIS, RWE negali įgyti daugumos E.ON visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, net jei dalyvauja mažai akcininkų. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, be to, apeliantės nenurodė požymių, kuriais pagrįstų tikimybę, kad E.ON visuotiniuose akcininkų susirinkimuose vyksta koks nors [konfidencialu] ( 1 ) ir RWE koordinavimas, dėl kurio RWE galėtų būti suteikta stabili dauguma tuose susirinkimuose. Todėl, pasak Bendrojo Teismo, nebuvo galima teigti, kad RWE įgijo išimtinę E.ON kontrolę de facto (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 71 punktas, taip pat Sprendimo T‑317/20 70 punktas) ir kad apeliantės nepagrįstai teigė, kad operacija B8‑28/19 yra koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį (sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 72 punktas, taip pat Sprendimo T‑317/20 71 punktas).

90

Pirma, dėl priekaišto, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nekonstatuodamas, kad ginčijamame sprendime Komisija turėjo priimti sprendimą dėl savo kompetencijos kontroliuoti operaciją B8‑28/19, reikia priminti, kad Reglamente Nr. 139/2004 numatytoje koncentracijų kontrolės sistemoje nustatyta ūkio subjektų pareiga pranešti Komisijai apie koncentracijos operacijas, taip pat draudimas įgyvendinti tas operacijas, kol Komisija nėra nustačiusi jų suderinamumo su bendrąja rinka. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turi išnagrinėti pranešimą vos tik jį gavusi ir priimti sprendimą, kad koncentracijai, apie kurią pranešta, tas reglamentas netaikomas arba kad ta koncentracija nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, arba kad ji kelia tokių abejonių (to reglamento 6 straipsnio 1 dalis), pastaruoju atveju pradėdama formalią tyrimo procedūrą ir priimdama sprendimą dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, suderinamumo (to paties reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalys) arba nesuderinamumo (Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 3 dalis), o jeigu koncentracija jau įvykdyta ir yra nesuderinama arba pažeidžia sąlygą – sprendimą, kuriuo reikalaujama nutraukti koncentraciją (to reglamento 8 straipsnio 4 dalis).

91

Remiantis pirmesniame punkte primintomis nuostatomis matyti, kad Komisija, siekdama koncentracijos operaciją galbūt pripažinti suderinama su bendrąja rinka, negali jos nagrinėti, jeigu apie tą operaciją jai nepranešta pažeidžiant to reglamento 4 straipsnyje nustatytą pareigą. Tačiau tuo atveju, jei Komisijai pateikiamas skundas, kuriame tokios aplinkybės nurodomos kaip Reglamente Nr. 139/2004 nurodyta Bendrijos masto koncentracija, ji privalo priimti sprendimą dėl savo kompetencijos patikrinti tas faktines aplinkybes, kad, jei reikia, nustatytų, ar jos laikytinos neteisėta koncentracija dėl to, kad apie ją nebuvo pranešta, ir ar tokiu atveju reikia skirti baudas pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punktą.

92

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas konstatavo, kad apie operaciją B8‑28/19, kurios kontrolę atlieka Federalinė kartelių tarnyba, Komisijai nebuvo pranešta. Taigi, nors Komisija tinkamai atsižvelgė į RWE įsigytą E.ON mažumos akcijų paketą, kad įvertintų tarp operacijos M.8871, apie kurią jai buvo pranešta, šalių iš to galinčias kilti konkurencijos sąveikas, nesant pateikto skundo ji neprivalėjo savo iniciatyva nustatyti savo kompetencijos dėl operacijos B8‑28/19.

93

Tuo remiantis darytina išvada, kad, nesant reikalo nagrinėti Bendrojo Teismo pateiktą 2003 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Schlüsselverlag J. S. Moser ir kt. / Komisija (C‑170/02 P, EU:C:2003:501, 27–30 punktai) aiškinimą, jis nepadarė teisės klaidos atmesdamas apeliančių priekaištą, kad ginčijamame sprendime Komisija turėjo priimti sprendimą dėl operacijos B8‑28/19.

94

Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei apeliaciniuose skunduose teigia apeliantės, Bendrasis Teismas paminėjo ir patikrino Komisijos pateiktus vertinimus, susijusius su RWE įsigytu E.ON mažumos akcijų paketu (žr. sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 61–72 punktus, taip pat Sprendimo T‑317/20 60–70 punktus; taip pat žr. sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 269, 308 ir 364 punktų paskutinius sakinius ir 370 ir paskesnius punktus, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 268, 307 ir 363 punktų paskutinius sakinus ir 369 ir paskesnius punktus).

95

Antra, dėl priekaišto, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes, priešingai, nei tas teismas teigia sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 70 ir 71 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 69 ir 70 punktuose, jos, visų pirma, tikrai pateikė paaiškinimus, kuriais grindžiami jų teiginiai dėl RWE daromos įtakos ir kontrolės E.ON viduje, be to, apie SIS joms niekada nebuvo pranešta ir galiausiai pagal tą sutartį RWE nebuvo draudžiama jos nesilaikyti naudojantis turima balso teise, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, jog priekaištai dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų negali lemti to sprendimo panaikinimo, todėl tie priekaištai yra nereikšmingi (2021 m. spalio 28 d. Sprendimo Vialto Consulting / Komisija, C‑650/19 P, EU:C:2021:879, 86 punktas).

96

Atitinkamai sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 65–68 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 64–67 punktuose išdėstytų Bendrojo Teismo motyvų pakanka pagrįsti tai, kad tuose sprendimuose Bendrasis Teismas atmetė pirmojo pagrindo pirmą dalį, kurią dėstydamos apeliantės priekaištavo Komisijai, kad ši neatliko operacijos B8‑28/19 kontrolės. Tokį vertinimą patvirtina aplinkybė, kad tiek sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 69 punktas, tiek Sprendimo T‑317/20 68 punktas prasideda žodžių junginiu „Bet kuriuo atveju“.

97

Kadangi apeliacinių skundų stadijoje apeliantėms nepavyko, išdėsčius šiai antrojo pagrindo daliai pagrįsti pateiktą priekaištą, įrodyti, kad tuose skundžiamų sprendimų punktuose yra teisės klaida, tą priekaištą reikia atmesti.

98

Trečia, dėl apeliančių argumento, kad Komisija ir Bendrasis Teismas privalėjo išnagrinėti, kokių pasekmių gali sukelti aplinkybė, kad RWE įsigijo 16,67 % E.ON akcijų, net jeigu tas įsigijimas, atskirai paėmus, nėra koncentracija pagal Reglamentą Nr. 139/2004, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 94 punkte jau buvo pasakyta, kad Komisija įvertino šį mažumos akcijų paketo įsigijimą, o Bendrasis Teismas tinkamai tai nurodė ir patikrino skundžiamuose sprendimuose.

99

Tokiomis aplinkybėmis antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

100

Apeliantės pažymi, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 74–119 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 73–118 punktuose Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, kad operacijos M.8871, M.8870 ir B8‑28/19 yra viena koncentracija. Tokiame Bendrojo Teismo pateikiamame sąvokos „koncentracija“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 139/2004, aiškinime neatsižvelgiama į SESV tikslus ir to reglamento 20 konstatuojamosios dalies svarbą, taip pat į Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos nuostatas. Nors ši 20 konstatuojamoji dalis minėto reglamento tekste nekartojama, Sąjungos teisės aktų leidėjas tame reglamente patvirtina, kad sąvoką „koncentracija“ siūlo aiškinti plačiai, ir nepaneigia, kad glaudžiai susijusios apsikeitimo operacijos taip pat gali būti laikomos viena koncentracija. Beje, tokia pat plati Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio formuluotė leidžia kelias operacijas, per kurias skirtingos įmonės įgyja skirtingų „kitų“ įmonių kontrolę, laikyti viena koncentracija, o to tikrai nepaneigia Reglamento Nr. 139/2004 5 straipsnio 2 dalies antra pastraipa. Tai patvirtino Bendrasis Teismas 2009 m. vasario 23 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64, 111 ir paskesni punktai).

101

Priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 84 ir 85 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 83 ir 84 punktuose, apsikeitimo operacijų bendras nagrinėjimas nebuvo atmestas laisva teisės aktų leidėjo valia, juo labiau kad šis nenusprendė, kad lemiamą reikšmę turi tik Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos. Žaliojoje knygoje dėl 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės persvarstymo ((COM(2001) 745 final) (toliau – Žalioji knyga) Komisija pritarė tam, kad apsikeitimo operacijos būtų laikomos viena ir ta pačia koncentracijos operacija. Per teisėkūros procedūrą diskusija dėl numatomo persvarstymo vis dėlto baigėsi tuo, kad sąvokos „koncentracija“ taikymą kelių įsigijimų atveju užtikrina 20 konstatuojamoji dalis.

102

Galiausiai Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos yra tik vidaus administracinė priemonė, kuri Bendrojo Teismo neįpareigoja. Išvadoje byloje Austria Asphalt (C‑248/16, EU:C:2017:322) generalinė advokatė J. Kokott taip pat pažymėjo, kad tas pranešimas nėra reikšmingas teisinis pagrindas. Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai apsikeitimo operacijų vertinimą grindė to pranešimo 41 ir 44 punktais, kad pagrįstų sprendimą operacijų M.8871, M.8870 ir B8‑28/19 nelaikyti viena koncentracija.

103

Komisija, RWE ir E.ON, taip pat Vokietijos vyriausybė ginčija apeliančių argumentus.

104

Dėstydamos antrojo pagrindo antrą dalį, kurioje iš esmės kalbama apie sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 74–86 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 73–85 punktuose išdėstytus Bendrojo Teismo argumentus, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl jo pateikto sąvokos „viena koncentracija“ aiškinimo. Jų teigimu, viena koncentracija gali apimti kelias operacijas, kuriomis skirtingos įmonės įgyja kitų skirtingų įmonių kontrolę. Bendrojo Teismo pateikiamame sąvokos „koncentracija“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 139/2004, aiškinime neatsižvelgiama į SESV tikslus ir to reglamento 20 konstatuojamosios dalies svarbą, taip pat į Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos nuostatas.

105

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 74–77 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 73–76 punktuose Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad sąvoka „viena koncentracija“ vartojama tik Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje, viena vertus, konstatavo, jog toje 20 konstatuojamojoje dalyje nepateikta išsami sąlygų, kuriomis dvi ar daugiau operacijų laikomos viena koncentracija, apibrėžtis, ir, kita vertus, priminė, kad nors reglamento konstatuojamoji dalis padeda suprasti, kaip aiškinti teisės normą, ji pati negali būti nei laikoma norma, nei būti pagrindas nustatyti apibrėžtį, nesuderinamą su reglamento, kurio preambulėje ji vartojama, nuostatomis.

106

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 78 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 77 punkte Bendrasis Teismas tuo remdamasis padarė išvadą, kad „vienos koncentracijos“ sąvoka turi būti aiškinama taip, kad būtų suderinama su Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąvoka „koncentracija“ ir neišplėstų tos nuostatos apimties.

107

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 79 ir 80 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 78 ir 79 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog tam, kad dvi ar daugiau operacijų būtų galima laikyti viena koncentracija, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, būtina, be kita ko, ne tik kad šios operacijos būtų tarpusavyje susijusios, t. y. kad nebūtų vykdomos vienos be kitų, bet ir kad tomis operacijomis vienai ar kelioms įmonėms būtų perduota vienos ar kelių kitų įmonių ekonominė kontrolė.

108

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 81–86 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 80–85 punktuose Bendrasis Teismas atsakė į apeliančių argumentą, kad Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje įgyvendinamas Žaliojoje knygoje išreikštas Komisijos pageidavimas keitimąsi turtu labai bendrais bruožais vertinti kaip vieną koncentraciją, siekiant užtikrinti, jog visa operacija būtų vertinama nuosekliai, ir pažymėjo, kad tokiam pageidavimui Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamente Nr. 139/2004 nepritarė, taip pat padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 80 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 79 punkte primintas sąlygas, sąvoka „viena koncentracija“ neturėtų būti taikoma, jei savarankiškos įmonės įsigyja skirtingų tikslinių subjektų kontrolę, kaip yra pasikeitimo turtu atveju.

109

Priešingai, nei argumentuoja apeliantės, šiuose Bendrojo Teismo vertinimuose atsižvelgiama į SESV tikslus, į Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamosios dalies svarbą ir į Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos nuostatas.

110

Visų pirma, Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamoji dalis nebuvo privaloma ir negalėjo lemti tokios sąvokos „viena koncentracija“ apibrėžties, kuri būtų nesuderinama su to reglamento 3 straipsniu.

111

Paskui Bendrasis Teismas taip pat pagrįstai iš esmės pažymėjo, kad Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, jog koncentracijų kontrolės tikslais dvi ar kelios operacijos gali būti laikomos viena koncentracija tik tuo atveju, jei tos operacijos yra ne tik tarpusavyje susijusios, bet ir jeigu jomis įmonei suteikiama išimtinė arba dviem ar kelioms įmonėms bendra vienos ar kelių kitų įmonių kontrolė.

112

Bendrasis Teismas taip pat nepadarė klaidos konstatuodamas, kad Žaliąja knyga buvo siekta tikslo pradėti konsultacijas, kad ja nesukurta Komisijai tenkanti pareiga ir, galiausiai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas jos neįgyvendino Reglamente Nr. 139/2004, kiek tai susiję su toje Žaliojoje knygoje išdėstytais pasiūlymais dėl pasikeitimo turtu operacijų.

113

Kiek tai susiję su apeliančių daroma nuoroda į Reglamento Nr. 139/2004 5 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, reikia pažymėti, kad toje nuostatoje tik nustatytas momentas, nuo kurio kelios įsigijimo operacijos turi būti laikomos viena koncentracija apyvartos skaičiavimo tikslais. Atvirkščiai, pati sąvoka „koncentracija“ toje nuostatoje neapibrėžta.

114

Galiausiai dėl Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia apeliantės, sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 84 ir 85 punktuose, taip pat Sprendimo T‑317/20 83 ir 84 punktuose Bendrasis Teismas nenusprendė, kad apibrėžiant sąvoką „viena koncentracija“ lemiamą reikšmę turi tik tas pranešimas. Iš tiesų, jis nusprendė, kad dėl to, jog Žaliojoje knygoje išdėstytų pasiūlymų dėl pasikeitimo turtu operacijų Sąjungos teisės aktų leidėjas neįtraukė į Reglamento Nr. 139/2004 galutinę versiją, tie pasiūlymai neturi reikšmės šioje byloje, taigi šiuo klausimu reikšmingi yra tik tas reglamentas ir pranešimas. Beje, tik aplinkybė, kad Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nėra įpareigojantis, savaime negali reikšti, kad į jį atsižvelgdamas Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose padarė teisės klaidą, juo labiau kad apeliantės neįrodė, kad tame pranešime Komisijos pateiktas išaiškinimas negali būti grindžiamas Reglamentu Nr. 139/2004.

115

Remiantis išdėstytais teiginiais darytina išvada, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20 ir T‑319/20 86 punkte, taip pat Sprendimo T‑317/20 85 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad sąvoka „viena koncentracija“ neturėtų būti taikoma, kai savarankiškos įmonės įsigyja skirtingų tikslinių subjektų kontrolę, kaip yra pasikeitimo turtu atveju šioje byloje.

116

Taigi antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

117

Darytina išvada, kad apeliacinių skundų antrąjį pagrindą reikia atmesti.

118

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 205–228 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 204–227 punktuose padaryta teisės klaida, nes juose patvirtinta Komisijos padaryta akivaizdi nagrinėjamos rinkos vertinimo klaida.

119

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 220 ir 221 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 219 ir 220 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad „neatsižvelgiant į tai, koks <…> rinkos apibrėžimas būtų galiausiai nustatytas, koncentracija nekelia konkurencijos problemų“ ir kad apeliantės nepateikė „jokio konkretaus argumento“ ir „[nepaaiškino], kodėl Komisija turėjo skirtingai apibrėžti <…> rinkas“. Toks išdėstymas iškraipo faktines aplinkybes ir jame neatsižvelgiama į įrodinėjimo reikalavimus, kurie gali būti nustatyti apeliantėms. Ieškiniuose ir apeliančių prašymu ekonominių konsultacijų įmonės parengtoje ir Komisijai pateiktoje studijoje (toliau – Oxera studija) apeliantės tiksliai nurodė, kaip jos pačios apibrėžia rinką, ir pateikė tuo remiantis padarytas išvadas, taip išreikšdamos priekaištą Komisijai dėl nepakankamo tyrimo ir (arba) akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad paliko atvirą klausimą dėl rinkos apibrėžimo. Taigi Bendrasis Teismas turėjo visus įrodymus, kad galėtų priimti sprendimą.

120

Bendrasis Teismas ir Komisija negalėjo neatsižvelgti į rinkos apibrėžtį. Ginčijamame sprendime nenurodyta, dėl kokios priežasties Komisija nusprendė, kad, nepaisant minėtų įrodymų, auganti RWE įtaka pirmojo elektros energijos pardavimo rinkoje nekelia jokių problemų, neatsižvelgiant į visas galimas rinkos apibrėžtis.

121

Komisija, RWE, E.ON ir Vokietijos vyriausybė ginčija apeliančių argumentus.

122

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 205–228 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 204–227 punktuose padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas neištaisė ginčijamame sprendime Komisijos padarytos akivaizdžios aptariamos rinkos vertinimo klaidos.

123

Dėl apeliacinėje instancijoje Teisingumo Teismo turimos atlikti kontrolės reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Taigi tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (2019 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija / United Parcel Service, C‑265/17 P, EU:C:2019:23, 11 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

124

Be to, jeigu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis privalo aiškiai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 102 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Iškraipymas reiškia, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai viršijo protingo įrodymų vertinimo ribas (2024 m. liepos 4 d. Sprendimo Portugalija / Komisija (Madeiros laisvoji zona), C‑736/22 P, EU:C:2024:579, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi nepakanka įrodyti, kad dokumentas galėtų būti aiškinamas kitaip, nei jį aiškino Bendrasis Teismas. Galiausiai iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 142 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

125

Beje, Teisingumo Teismas juo labiau neturi jurisdikcijos nagrinėti įrodymų, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė konstatuotoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti, nes tik Bendrasis Teismas gali įvertinti, kokią vertę reikia suteikti jam pateiktiems įrodymams (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Conserve Italia / Komisija, C‑500/99 P, EU:C:2002:45, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Bendrasis Teismas taip pat yra vienintelis, turintis jurisdikciją spręsti, ar tie įrodymai yra pakankami ir ar juos reikia papildyti (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sniace / Komisija, C‑260/05 P, EU:C:2007:700, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

126

Dėl ginčijamo sprendimo kontrolės, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas, kriterijaus reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) (2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Tetra Laval, C‑12/03 P, EU:C:2005:87, 38 punktas), Reglamento Nr. 139/2004 esminės normos suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją, ypač kiek tai susiję su sudėtingais ekonominiais vertinimais. Todėl Sąjungos teismo vykdoma naudojimosi šia galia, kuri turi esminę reikšmę nustatant koncentracijų taisykles, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į diskreciją, kuri neatsiejama nuo koncentraciją reglamentuojančių taisyklių dalį sudarančių ekonominio pobūdžio normų.

127

Reikia pridurti, kad Bendrasis Teismas, vykdydamas Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolę, neprivalo Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savuoju (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 64 ir 66 punktus, taip pat 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 75 punktą). Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrojo Teismo vykdoma sudėtingų ekonominių vertinimų, kuriuos Komisija atliko naudodamasi Reglamentu Nr. 139/2004 suteikta diskrecija, kontrolė apima proceso ir motyvavimo normų laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimą (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 84 punktas).

128

Nagrinėjamu atveju ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 210 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 209 punkte primindamas, kad dėl to, jog apibrėždama atitinkamą rinką Komisija turi atlikti sudėtingus ekonominius vertinimus, Bendrasis Teismas gali atlikti tik ribotą to apibrėžimo kontrolę.

129

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 219–228 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 218–227 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ginčijamo sprendimo motyvus ir apeliančių argumentus, o paskui konstatavo, kad šios neįrodė, jog Komisija, apibrėždama atitinkamą rinką, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

130

Apeliančių priekaištą, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir neatsižvelgė į įrodinėjimo reikalavimus, kurie gali būti nustatyti, nes tas teismas nurodė, kad apeliantės nepateikė jokio konkretaus argumento, kuriuo būtų galima paneigti Komisijos vertinimą, kad koncentracija nekelia konkurencijos problemų neatsižvelgiant į tai, koks rinkos apibrėžimas būtų galiausiai nustatytas, reikia atmesti. Remiantis šiais kartu aiškinamais punktais, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo vykdomos Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolės ribas darytina išvada, kad Bendrasis Teismas juose netvirtino, jog jam pateiktuose nagrinėti ieškiniuose nėra argumentų, kuriais ginčijamas Komisijos pateiktas nagrinėjamos rinkos apibrėžties vertinimas. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, beje, konkrečiai nurodė apeliančių argumentus, kad iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintos elektros energijos rinka, kuriai taikomas 2014 m. liepos 21 d.Gesetz für den Ausbau erneuerbarer Energien (Erneuerbare-Energien-Gesetz – EEG 2017) (Vokietijos įstatymas dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos) (BGBl. 2014 I, p. 1066; toliau – EEG įstatymas), yra savarankiška rinka. Vis dėlto Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad nėra duomenų, susijusių su skirtingiems energijos šaltiniams būdingomis savybėmis, su jų tarpusavio pakeičiamumu, su konkurencijos sąlygomis ir su paklausos ir pasiūlos sandara, kurie jam leistų vykdant ribotos kontrolės pareigą konstatuoti, kad Komisija padarė akivaizdžią nagrinėjamos rinkos vertinimo klaidą. Priešingai, nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas nekeičia įrodinėjimo reikalavimų, nustatytų visoms šalims, kurios remiasi faktinėmis aplinkybėmis, ir tuose skundžiamų sprendimų punktuose tik nurodo, kad jų pateikti duomenys negali paneigti Komisijos pateikto nagrinėjamų produktų rinkos vertinimo.

131

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad, dėstydamos šį priekaištą, apeliantės iš tikrųjų siekia Teisingumo Teisme užginčyti Bendrojo Teismo pateiktą jo turėtų įrodymų vertinimą ir kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų faktines aplinkybes. Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 123 punktu, faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas nėra teisės klausimas, kuris gali būti pateiktas Teisingumo Teismo kontrolei, išskyrus jų iškraipymo atvejį, kuris šioje byloje neįrodytas.

132

Taigi trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

133

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 229–259 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 228–258 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes patvirtino koncentracijos poveikio perspektyviąją analizę, kuri nepakankama dėl to, kad yra pernelyg trumpa laiko atžvilgiu.

134

Jų teigimu, pirma, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 233 ir 234 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 232 ir 233 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai teigė, kad rinkos dalių tyrimas yra pakankamas, nors apeliančių pateikti duomenys yra „hipotetiniai duomenys, kurių ekonominė apimtis negali būti įvertinta“„su protinga paklaida“.

135

Antra, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 235–239 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 234–238 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nesukritikavo Komisijos už tai, kad ji nepakankamai atsižvelgė į permainų energetikos srityje ir į branduolinės energijos atsisakymo pažangą 2022 m. gruodžio 31 d. ir apskritai atskyrė laikotarpį iki 2022 m. nuo paskesnio laikotarpio, kiek tai susiję su koncentracijos poveikiu RWE valdomoms rinkos dalims. Iš pradžių Bendrasis Teismas pats konstatavo, kad šie argumentai taikomi tik RWE valdomoms rinkos dalims, todėl neatsižvelgta į pirmojo elektros energijos pardavimo rinkos ypatumus. Paskui ginčijamo sprendimo 30, 35, 62 ir 65 konstatuojamosiose dalyse Komisija nepakankamai išnagrinėjo koncentracijos poveikį po 2022 m. ir tik konstatavo, kad įmonės E.ON perduoti branduoliniai pajėgumai išnyks 2022 m. atsisakius branduolinės energetikos ir kad dėl to tas poveikis bus ribotas. Tačiau tai neatitinka Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio, kuriame reikalaujama, kad perspektyvioji analizė būtų atliekama labai dėmesingai, nes bendra operacija ir tvarus E.ON potencialios konkurencijos išnykimas gali padaryti įtakos konkurencijai pirmojo elektros energijos pardavimo rinkoje net po to, kai 2022 m. bus sustabdytas branduolinių jėgainių gamybos pajėgumų naudojimas. Galiausiai net negalima kelti klausimo dėl rūpestingumo rengiant perspektyviąją analizę, nes ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje, apie kurią kalbama skundžiamuose sprendimuose (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 236 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 235 punktas), Komisija pati pripažino, kad šiuo klausimu ji neatliko išsamaus tyrimo. Kadangi faktinių aplinkybių išdėstymas skundžiamuose sprendimuose prieštarauja ginčijamo sprendimo turiniui, toks išdėstymas iškraipo pastarąjį sprendimą apeliančių nenaudai.

136

Trečia, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 240 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 239 punkte nurodydamas, jog „pagrįsta manyti, kad atlikdama analizę [Komisija] rėmėsi 3–5 metų laikotarpiu nuo 2019 m. pateikto pranešimo apie koncentraciją“, Bendrasis Teismas, iškraipydamas faktines aplinkybes, Komisijai priskyrė prognozę, kuri niekaip nepagrįsta ginčijamame sprendime.

137

Tokiomis aplinkybėmis ši tariama trejų–penkerių metų perspektyva juo labiau negali būti laikoma atsargia prognoze, nes tas laikotarpis yra pernelyg trumpas, kad būtų galima išnagrinėti koncentracijos poveikį pirmojo elektros energijos pardavimo rinkai. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad kitose bylose Komisijos nustatyti dešimties–penkiolikos metų laikotarpiai neturi reikšmės, nors tos bylos, kaip ir šiuo atveju, buvo susijusios su prognozėmis elektros energijos gamybos rinkose. Taip pat būtų netikslu teigti, kad Komisija neturėjo duomenų, kuriais remdamasi būtų galėjusi „atlikti ilgesnio laikotarpio perspektyviąją analizę“ (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 246 ir paskesni punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 245 ir paskesni punktai). Galiausiai sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 257 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 256 punkte Bendrojo Teismo išdėstytas paneigimas, kad, kaip teigia apeliantės, konkurencija buvo iškraipyta dėl to, jog Vokietijos vyriausybė finansavo RWE sprendimą atsisakyti akmens anglių (tas paneigimas grindžiamas tuo, kad byloje SA.58181 šis finansavimas buvo pripažintas atitinkančiu valstybės pagalbą reglamentuojančias nuostatas), taip pat yra klaidingas.

138

Komisija, RWE, E.ON ir Vokietijos vyriausybė ginčija apeliančių argumentus.

139

Trečiojo pagrindo antroje dalyje, kurioje kalbama apie sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 229–259 punktus, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 228–258 punktus, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas, kaip jos mano, nepakankamą koncentracijos poveikio perspektyviąją analizę, nes ji pernelyg trumpa laiko atžvilgiu.

140

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 231–235 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 230–234 punktuose Bendrasis Teismas padarė nuorodą į Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 2 ir 3 dalis ir priminė, kad vykdydama susijungimų kontrolę Komisija privalo pateikti rinkos būsimos raidos prognozę. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad perspektyvioji analizė turi būti atlikta labai dėmesingai, nes būtina atlikti ne praeities įvykių, su kuriais dažniausiai susiję daugybė faktų, leidžiančių suprasti jų priežastis, analizę, o numatyti įvykius, kurie, daugiau ar mažiau tikėtina, įvyks ateityje, nepriėmus planuojamo koncentraciją draudžiančio ar jos sąlygas nustatančio sprendimo. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad atliekant perspektyviąją analizę ir nagrinėjant, kaip dėl koncentracijos operacijos galėtų pasikeisti konkrečioje rinkoje konkurencijos būklę lemiantys veiksniai, reikia įsivaizduoti įvairias priežasties ir pasekmės grandines, kad būtų galima atrinkti labiausiai tikėtinas. Galiausiai Bendrasis Teismas priminė, kad koncentracijos operacijos vertinimas atliekamas remiantis tik pranešimo apie tą operaciją momentu susiklosčiusiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, o ne remiantis hipotetiniais duomenimis, kurių ekonominė apimtis negali būti įvertinta tuo momentu, kai priimamas sprendimas suteikti leidimą. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad iš Komisijos tikimasi, jog ji pakankamai tiksliai įvertins koncentracijos poveikį per laikotarpį, kuris negali būti ilgesnis nei tikėtinas tam tikrų įvykių atsiradimo laikotarpis. Taigi iš Komisijos negalima reikalauti, kad ji atliktų perspektyviąją analizę remdamasi duomenimis, kurių poveikio ilguoju laikotarpiu negali numatyti su protinga paklaida.

141

Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija išskyrė du laikotarpius, iš kurių pirmasis skaičiuojamas nuo koncentracijos įgyvendinimo pradžios iki 2022 m. gruodžio 31 d., t. y. iki datos, kai Vokietijos teisės aktų leidėjo sprendimu turėjo būti atsisakyta branduolinės energijos, o antrasis – nuo tos datos, ir atkreipė dėmesį, kad Komisija vis dėlto nenurodė antrojo laikotarpio ilgiausios trukmės, ir nusprendė, jog galima pagrįstai nustatyti, kad atlikdama analizę ši institucija rėmėsi trejų–penkerių metų laikotarpiu nuo 2019 m. pateikto pranešimo apie šią koncentraciją (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 236–240 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 235–239 punktai).

142

Į apeliančių priekaištą, kad Komisija, laikydamasi ankstesnės sprendimų praktikos, veikiau turėjo numatyti 15–20 metų trukmės perspektyviosios analizės laikotarpį, atsižvelgdama, kaip jos teigia, į elektros energijos rinkai būdingų investicijų ciklų trukmę ir į sukrėtimus, kurių ši rinka patiria dėl permainų energetikos sektoriuje ir branduolinės energijos atsisakymo, Bendrasis Teismas atsakė, kad ankstesnėse bylose Komisija turėjo duomenų, kuriais remdamasi pakankamai tiksliai galėjo numatyti rinkos vystymąsi tokios trukmės laikotarpiu (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 245 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 244 punktas).

143

Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar šioje byloje Komisija turėjo duomenų, kuriais remdamasi būtų galėjusi atlikti ilgesnio laikotarpio perspektyviąją analizę, palyginti su atliktąja ginčijamame sprendime (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 246–258 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 245–257 punktai). Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad apeliantės kalbėjo tik apie savo investicijų projektus ir neminėjo projektų, kuriuos RWE galėtų vykdyti po koncentracijos, ir kad, priešingai, apeliantės nurodė, kad po koncentracijos RWE ir E.ON galėjo būti atgrasytos nuo masinių investicijų įgyvendinimo. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas nurodė, kad jeigu investicijų ciklai šiame sektoriuje iš tiesų, kaip teigia apeliantės, išdėstyti 15–20 metų laikotarpiais, Komisija negalėjo perspektyviosios analizės grįsti tokiu laikotarpiu vien dėl šios priežasties (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 249 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 248 punktas). Dėl akmens anglių atsisakymo poveikio Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d.Gesetz zur Reduzierung und zur Beendigung der Kohleverstromung (Įstatymas dėl elektros energijos gamybos iš anglių mažinimo ir pabaigos) (BGBl. 2020 I, p. 1818; toliau – Įstatymas dėl anglių atsisakymo) priimtas vėliau, nei ginčijamas sprendimas, tačiau priimtas remiantis iki to priėmimo parengta ataskaita; tame įstatyme buvo numatyta akmens anglių atsisakyti apie 2038 m. (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 250 ir 251 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 249 ir 250 punktai). Bendrasis Teismas pažymėjo, kad toje ataskaitoje nieko nenurodyta dėl tikslios akmens anglis naudojančių Uniper se (bendrovė, kurios išnykimą apeliantės nurodo teigdamos, kad rinkos sandara pasikeis RWE naudai) elektrinių uždarymo datos, o tik pažymėta, kad akmens anglių kasyklos valdytojas, Uniper tiekėjas, numatė jos eksploataciją iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 252 ir 253 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 251 ir 252 punktai). Bendrasis Teismas, padaręs nuorodą į 2020 m. sausio 15 d. Vokietijos vyriausybės pranešimą spaudai, kuriame kalbama apie susitarimą su federacinėmis žemėmis dėl anglių atsisakymo, į 2020 m. sausio 30 d.Uniper pranešimą spaudai, kuriame ji pranešė apie norą atsisakyti akmens anglių ir tam tikras perspektyvas, kad akmens anglis naudojanti elektrinė Datteln 4 nebūtų pradėta eksploatuoti, pažymėjo, kad būtent tokiomis aplinkybėmis buvo priimtas Įstatymas dėl akmens anglių atsisakymo, kurio 4 straipsnyje, nors ir numatytas akmens anglis naudojančių elektrinių emisijų mažinimo ir uždarymo tvarkaraštis, priešingai nei Įstatyme dėl branduolinės energijos atsisakymo, nenurodomi atitinkamų akmens anglis naudojančių elektrinių pavadinimai (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 253 ir 254 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 252 ir 253 punktai).

144

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad net jeigu Komisijai buvo žinoma, kad buvo rengiamas Įstatymas dėl akmens anglių atsisakymo ir kad Uniper sustabdys akmens anglis naudojančių elektrinių eksploataciją, ginčijamo sprendimo priėmimo momentu ji negalėjo žinoti tikslių to įstatymo nuostatų, kurios buvo nurodytos tik 2020 m. sausio mėn. Jis taip pat pažymėjo, kad apeliantes domino tik Uniper ir kad jos neatsižvelgė į galimą šio įstatymo poveikį RWE, kuri taip pat turi akmens anglis naudojančių elektrinių. Galiausiai jis pažymėjo, kad dėl to, jog su koncentracija susijusios E.ON tradicinės elektros energijos gamybos priemonės yra branduolinės gamybos priemonės, o ne akmens anglis naudojančios elektrinės, Komisija neprivalėjo atsižvelgti į šio įstatymo nulemtus pokyčius elektros energijos gamybos ir didmeninio tiekimo rinkoje, kad galėtų pagrįstai numatyti koncentracijos poveikį taip iš naujo apibrėžtai rinkai. Bendrasis Teismas pridūrė, kad tai juo labiau pagrįsta dėl to, kad atsižvelgiant į tai, jog akmens anglių palaipsniui turi būti atsisakyta iki 2038 m., atlikdama tokį vertinimą Komisija būtų turėjusi pateikti labai tolimos ateities prognozes, o ateityje gali įvykti kitų šiuo metu dar nenumatomų, tačiau dar pakeisti rinkos struktūrą galinčių pokyčių (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 255 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 254 punktas).

145

Dėl apeliančių argumento, kad Įstatymas dėl akmens anglių atsisakymo iškreiptų konkurenciją, nes Vokietijos vyriausybė skirtų RWE reikšmingų finansinių išteklių, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos konkurso mechanizmo Komisija nekvalifikavo kaip konkurencijos iškraipymo, tačiau nusprendė, kad pagalba, kurią sudaro tie finansiniai ištekliai, yra suderinama su vidaus rinka (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 257 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 256 punktas).

146

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija neturi informacijos, kuria remdamasi būtų galėjusi atlikti perspektyviąją analizę, pagrįstą ilgesniu laikotarpiu nei jos pasirinktasis (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 258 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 257 punktas).

147

Iš pradžių reikia pažymėti, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 231–233 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 230–232 punktuose išdėstytas Komisijai nustatytų pareigų, susijusių su šios institucijos turima atlikti nagrinėjamos rinkos būsimos raidos perspektyviąja analize, priminimas sutampa su 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments (C‑376/20 P, EU:C:2023:561) 80–85 punktuose pateiktu Teisingumo Teismo vertinimu ir kad apeliantės neteigia ir juo labiau neįrodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą tuose sprendimų T‑312/20, T‑313/20, T‑315/20, T‑317/20 ir T‑319/20 punktuose. Atvirkščiai, jos teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas, kaip jos mano, nepakankamą koncentracijos poveikio perspektyviąją analizę, nes ji pernelyg trumpa laiko atžvilgiu.

148

Šiuo atveju šio sprendimo 134 punkte primintas pirmasis apeliančių priekaištas, kad Bendrasis Teismas teigė, jog rinkos dalių tyrimas yra pakankamas, grindžiamas klaidingu skundžiamų sprendimų aiškinimu. Iš tiesų, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 233 ir 234 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 232 ir 233 punktuose Bendrasis Teismas neleido suprasti, kad rinkos dalių tyrimas yra pakankamas, ir nekomentavo apeliančių pateiktų duomenų kokybės, o tik priminė Komisijai tenkančios pareigos atlikti tyrimą apimtį.

149

Dėl antrojo apeliančių priekaišto, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į permainų energetikos srityje ir į branduolinės energijos atsisakymo pažangą, reikia pažymėti, kad šis priekaištas pareikštas dėl ginčijamame sprendime Komisijos pateiktų vertinimų, o ne dėl Bendrojo Teismo konstatavimų. Kiek tai susiję su tais konstatavimais, reiškiant tą priekaištą išdėstyti tik bendri teiginiai, kad, viena vertus, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į pirmojo elektros energijos pardavimo rinkos ypatumus ir, kita vertus, kadangi faktinių aplinkybių išdėstymas prieštarauja ginčijamo sprendimo turiniui, toks išdėstymas iškraipo pastarąjį sprendimą apeliančių nenaudai. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jau nekalbant apie tai, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 124 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, teiginiuose dėl iškraipymo turi būti tiksliai nurodyti iškraipyti duomenys ir analizės klaidos, dėl kurių Bendrasis Teismas iškraipė tą sprendimą, o nagrinėjamu atveju to nepadaryta, dėstydamos šį priekaištą apeliantės Bendrajam Teismui iš tikrųjų priekaištauja ne dėl teisės klaidos, o dėl jo pateikto įrodymų vertinimo. Kaip priminta šio sprendimo 125 punkte, tik Bendrasis Teismas turi įvertinti, kokią vertę reikia suteikti jam pateiktiems įrodymams.

150

Dėl apeliančių trečiojo priekaišto, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 233 ir 240 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 239 punkte Komisijai priskyrė prognozes, kurios nepagrįstos ginčijamu sprendimu, reikia pažymėti kad neva iškraipytos faktinės aplinkybės nėra aiškiai nurodytos.

151

Dėl apeliančių teiginio, kad trejų–penkerių metų trukmės prognozavimo laikotarpis negali būti pakankamas, nes toks laikotarpis, pasak apeliančių, yra pernelyg trumpas pirmojo elektros energijos pardavimo rinkoje, kurioje patiriamos didelės sąnaudos ir kuriai būdingi gerokai ilgesni investicijų ciklai, reikia pažymėti, kad nei Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnyje, nei apeliančių nurodytoje jurisprudencijoje tiksliai neapibrėžta, kokį laikotarpį turi apimti perspektyvioji Komisijos atliekama būsimo koncentracijos operacijos, apie kurią pranešta, poveikio analizė. Be to, dėstydamos šį priekaištą ir argumentus, kad Komisija turėjo informacijos, kuri jai būtų leidusi atlikti ilgesnio laikotarpio perspektyviąją analizę, apeliantės iš tikrųjų siekia, kad Teisingumo Teismas įvertintų Komisijos atliktą ir Bendrajam Teismui vykdant ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę to teismo patvirtintą faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau nepateikia įrodymų, kad Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą ar padarė teisės klaidą.

152

Tokiomis aplinkybėmis trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

153

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 260–336 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 259–335 punktuose Bendrasis Teismas, vertindamas RWE įtaką rinkoje, padarė teisės klaidą.

154

Iš pradžių Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo RWE įsigyto E.ON turto paskirstymą ir dydį. Pirma, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 286 ir paskesni punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 285 ir paskesni punktai atskleidžia, kad įmonei E.ON perduotus innogy mažųjų elektrinių pajėgumus Bendrasis Teismas klaidingai kompensavo RWE įgytais pajėgumais, taip nuspręsdamas, jog yra savaime aišku, kad RWE veikla patirs nuosmukį (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 291 punktas in fine, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 290 punktas in fine). Ta klaida padaryta dėl to, kad Komisija neapibrėžė rinkos, o Bendrasis Teismas jos nekritikavo tuo klausimu. Tačiau mažųjų elektrinių pajėgumai turėjo būti priskirti ne pirmojo elektros energijos pardavimo rinkai, kurioje RWE stiprina dominuojančią padėtį, o mažmeninės veiklos rinkai, iš kurios RWE pasitraukė savo partnerės E.ON naudai. Antra, RWE rinkos dalies nominalus didėjimas, kuris iš pažiūros yra mažas dėl branduolinės energijos ir akmens anglių atsisakymo ir dėl vienalaikės elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių gamybos plėtros, negali būti laikomas „nekritiniu“, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnį. Komisija pati įsipareigojo įvertinti „bet kuriuo atveju <…> rinkos dalis, atsižvelgdama į tikėtinus joje vyraujančių sąlygų pokyčius“. Taigi ji pati turėjo tęsti tyrimą, tačiau to nepadarė.

155

Paskui Residual Supply Index analizėje (likutinis tiekimo indeksas, toliau – RSI) Vokietijos valdžios institucijos nusprendė, kad tiekėjas turi įtaką rinkoje, jei atlieka pagrindinį vaidmenį, kitaip tariant, jeigu be jo įrenginių paklausa negali būti patenkinta daugiau nei 5 % valandų per metus (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 303 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 302 punktas). Būtent taip yra nagrinėjamu atveju, kaip įrodo sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 310 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 309 punkte nurodytaOxera studija. Bendrasis Teismas vis dėlto nusprendė, kad toks svyravimas neturi reikšmės taikant Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes, jo nuomone, RWE pagrindinio vaidmens padidėjimas 1,5 (2019) ar 1,3 (2022) procentinio punkto iš esmės nenukrypsta nuo trečiųjų šalių pateiktose kitose studijose nustatyto svyravimo. Tai nepaneigia konstatavimo, kad RWE peržengė dominuojančios padėties ribą, o tik patvirtina Oxera studijos teisingumą. Bendrasis Teismas taip pat nenurodė, jog yra neginčijama, kad Komisija pati neatliko jokios prognozės remdamasi RSI ir kad Federalinė kartelių tarnyba, kuri glaudžiai su ja bendradarbiauja, savo ruožtu RSI įvertino tik istoriniu požiūriu, o ne jo raida ateityje, o tai nelaikoma rūpestinga prognoze. Beje, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 300–311 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 299–310 punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Federalinė kartelių tarnyba iš esmės patvirtino, kad Oxera studijoje pateiktos prognozės yra reikšmingos.

156

Galiausiai dėl augančio RWE potencialo strategiškai pasinaudoti jai priklausančiu didėjančiu elektrinių parku reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nepakankamai įsigilino į apeliančių kontrargumentus ir klaidingai išaiškindamas Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnį patvirtino Komisijos argumentus (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 312–329 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 311–328 punktai). Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 316–322 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 315–321 punktuose Bendrasis Teismas pateikė netikslų Komisijos vertinimą, kad iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių elektros energiją gaminančias elektrines paprastai yra „brangiausia sulaikyti“, nes jų ribinės sąnaudos yra mažos, ir kad elektrinės, kurioms taikomas EEG įstatymas, gautų labai mažai naudos iš kainų padidėjimo pirmojo elektros energijos pardavimo rinkoje. Pačios šio teiginio prielaidos neatspindi padidėjusio bendro portfelio strateginės naudos.

157

Komisija, RWE, E.ON ir Vokietijos vyriausybė ginčija apeliančių argumentus.

158

Trečiojo pagrindo trečioje dalyje, kurioje kalbama apie sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 260–336 punktus, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 259–335 punktus, apeliantės teigia, kad Bendrojo Teismo pateiktame RWE įtakos rinkoje vertinime yra teisės klaidų.

159

Pirma, dėl šio sprendimo 154 punkte nurodytų apeliančių argumentų, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo RWE įsigyto E.ON turto paskirstymą ir dydį, reikia pažymėti, kad apeliantės iš tikrųjų ginčija Komisijos, o vėliau – Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, tačiau neįrodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Be to, dėl argumentų, kad innogy mažųjų elektrinių pajėgumai nepriskiriami elektros energijos gamybos ir pirmojo pardavimo rinkai, reikia priminti, kad apeliančių kritika Bendrojo Teismo atliktai Komisijos pateikto rinkos apibrėžimo vertinimo kontrolei buvo atmesta šio sprendimo 122–132 punktuose.

160

Antra, RWE pagrindinio vaidmens elektros energijos gamybos ir didmeninio tiekimo rinkoje intensyvumo, t. y. RWE gamybos pajėgumų būtinumo, kad paklausa elektros energijos rinkoje galėtų būti patenkinta, laipsnio klausimu apeliantės remiasi Oxera studija, kuri įrodo to vaidmens padidėjimą daugiau nei 5 % valandų per metus. Iš esmės jos Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis neatsižvelgė į šią aplinkybę ir padarė išvadą, kad Komisija turėjo konstatuoti RWE dominuojančios padėties sustiprėjimą dėl operacijos, apie kurią pranešta.

161

Reikia pažymėti, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 300 ir paskesniuose punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 299 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos pateiktą RWE pagrindinio vaidmens masto elektros energijos gamybos ir didmeninio tiekimo rinkoje vertinimą. Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad RSI analizėje nustatyta, ar bendrovė atlieka pagrindinį vaidmenį, t. y. ar ji būtina paklausai patenkinti. Praktiškai šioje analizėje siekiama kiekvieną konkrečių metų valandą išmatuoti, ar nagrinėjamo subjekto konkurentų gamybos pajėgumų pakanka paklausai patenkinti, neatsižvelgiant į to subjekto gamybos pajėgumus (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 302 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 301 punktas). Padaręs nuorodą į ginčijamame sprendime išdėstytus konstatavimus, kad, pasak Vokietijos konkurencijos valdžios institucijų, 5 % pagrindinis vaidmuo rodo nagrinėjamo subjekto įtaką rinkoje, o RSI yra ribotas ir dėl to jo nauda vykdant koncentracijos kontrolę sumažėja, Bendrasis Teismas konstatavo, jog atlikdama vertinimą Komisija vis dėlto atsižvelgė į RSI analizes (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 304 ir 305 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 303 ir 304 punktai).

162

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 306–310 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 305–309 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ginčijamame sprendime Komisijos pateiktus konstatavimus dėl tų analizių ir, be kita ko, dėl apeliančių pateiktos Oxera studijoje atliktos analizės. Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisijos konstatavimas, jog prielaidos, kuriomis grindžiama ta studija, t. y. tai, kad RWE gali sulaikyti vėjo jėgainių gamybos pajėgumus ir kontroliuoti E.ON gamybos pajėgumus, neatspindi realybės (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 308 ir 309 punktai, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 307 ir 308 punktai, kuriuose daroma nuoroda atitinkamai į sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 322 ir 391 punktus, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 321 ir 390 punktus).

163

Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, remiantis Oxera studija, RWE pagrindinio vaidmens padidėjimas iš esmės nesiskiria nuo kitose trečiųjų asmenų pateiktose studijose konstatuoto padidėjimo ir kad 2024 m. apskaičiuotos RSI vertės yra tokios pačios, atsižvelgiant į situaciją nesant koncentracijos ir po koncentracijos, o tai įrodo, kad 2022 m. pabaigoje atsisakius branduolinės energijos RWE pagrindinis vaidmuo neišaugo (sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 310 punktas, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 309 punktas).

164

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantės neįrodė, kad RWE pagrindinio vaidmens analizėje Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

165

Reikia konstatuoti, kad atlikdamas Komisijos pateiktų vertinimų kontrolę Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos ir kad išdėstytais priekaištais apeliantės iš esmės siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų Bendrajam Teismui pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus. Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 123 punkte nurodyta jurisprudencija, faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas nėra teisės klausimas, kuris gali būti pateiktas Teisingumo Teismo kontrolei, išskyrus jų iškraipymo atvejį, kuris šioje byloje neįrodytas.

166

Trečia, apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 312–329 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 311–328 punktuose Bendrasis Teismas nepakankamai įsigilino į jų pateiktus kontrargumentus dėl augančio RWE potencialo strategiškai naudotis augančiu elektrinių parku ir klaidingai patvirtino šiuo klausimu Komisijos išsakytus argumentus.

167

Reikia pažymėti, kad tuose punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo klausimą dėl RWE paskatų taikyti pajėgumų sulaikymo strategiją ir kitaip strategiškai naudoti elektros energijos gamybos portfelį.

168

Bendrasis Teismas iš pradžių priminė, kad Komisija privalo bendrai įvertinti tai, ką atskleidžia įrodymų visuma, naudojama vertinant konkurencinę padėtį, kad taikydama tą bendrą vertinimą ji gali tam tikriems įrodymams teikti pirmenybę, o kitus atmesti ir kad Bendrasis Teismas turi patikrinti šio turimo teisėtumą ir jo motyvus.

169

Paskui sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 316–319 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 315–318 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 49–65 konstatuojamosiose dalyse Komisijos įvertintus įvairius galimos pajėgumų sulaikymo strategijos aspektus, be kita ko, aplinkybę, kad elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių įrenginių ribinės sąnaudos yra mažiausios iš visų lanksčių gamybos technologijų, todėl jų sulaikymo sąnaudos yra pačios didžiausios. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad elektros energijos gamintojai patvirtino, kad tie įrenginiai įprastai eksploatuojami visu pajėgumu ir kad juos stabdyti yra prasmės tik tuo atveju, kai pardavimo kainos yra neigiamos. Bendrasis Teismas atkreipė dėmesį į Komisijos vertinimą, kad vėjo jėgainių parkų įsigijimas vykdant operaciją, apie kurią pranešta, neturi lemiamos įtakos RWE galimybės sulaikyti pajėgumus padidėjimui ir kad vėjo jėgainių pagamintai elektros energijai taikoma „tiesioginio pardavimo“ sistema gerokai sumažino, kiek tai susiję su elektros energijos iš vėjo gamybos įrenginiu, suinteresuotumą didinti kainas didmeninėje rinkoje. Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad Komisija konstatavo, jog RWE sulaikymo pajėgumo didėjimas dėl įsigytų branduolinių pajėgumų buvo ir laikinas, ir nereikšmingas, todėl menkai tikėtina, kad tai turėtų reikšmingą įtaką RWE suinteresuotumui imtis pajėgumų sulaikymo strategijos. Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija atsižvelgė į apeliančių pateiktą Oxera studiją ir jos vertinimą, kad ta studija nepakeitė jos išvados.

170

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 320–324 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 319–323 punktuose Bendrasis Teismas patikrino, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą analizuodama riziką, kad RWE sulaikys pajėgumus, ir paneigė tokios klaidos egzistavimą. Konkrečiai kalbant, jis priminė savo konstatavimą, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos nuspręsdama, kad RWE rinkos dalių padidėjimas yra nereikšmingas ir bet kuriuo atveju laikinas. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad po 2022 m. pabaigoje numatyto branduolinės energijos atsisakymo dėl koncentracijos negali atsirasti jokių papildomų pajėgumų sulaikymo galimybių, o tai patvirtina Oxera studija. Kiek tai susiję su galimomis RWE paskatomis sulaikyti pajėgumus trumpuoju laikotarpiu, t. y. iki branduolinės energijos atsisakymo, Bendrasis Teismas nurodė Komisijos konstatavimą, kad atsinaujinančiųjų energijos šaltinių energiją naudojančių įrenginių nelabai įmanoma sulaikyti, atsižvelgiant į mažas jų ribines sąnaudas. Kalbėdamas apie neatsinaujinančiųjų energijos šaltinių energiją naudojančius įrenginius Bendrasis Teismas paminėjo Komisijos vertinimą, kad galimas kainų padidėjimas dėl šių įrenginių sulaikymo reikštų, kad atlygis už atsinaujinančiųjų išteklių energiją naudojančius įrenginius pagal EEG įstatymą sumažėtų. Beje, Bendrasis Teismas nustatė, kad tai, jog RWE įsigis Emsland ir Gundremmingen C branduolinių elektrinių mažumos akcijų paketą, turės tik nereikšmingą ir laikiną poveikį paskatoms sulaikyti pajėgumus. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Oxera studijoje nenustatyta, jog paskatos sulaikyti pajėgumus itin padidėjo. Bendrasis Teismas nusprendė, kad RWE galimybės ir paskatų po koncentracijos sulaikyti gamybos pajėgumus analizėje Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

171

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas išsamiai patikrino Komisijos atliktą rizikos, kad po koncentracijos RWE gali sulaikyti gamybos pajėgumus, tyrimą ir kad jis priėjo prie išvados, jog, remiantis bylos dokumentais ir būtent apeliančių pateiktais įrodymais, Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos šiuo klausimu. Šio sprendimo 154–156 punktuose išdėstyti Teisingumo Teismui pateikti apeliančių argumentai neįrodo, kad atlikdamas Komisijos vertinimų kontrolę Bendrasis Teismas padarė kokią nors teisės klaidą; iš tikrųjų jais siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų faktines aplinkybes, tačiau tai nepatenka į jo jurisdikciją nagrinėjant apeliacinį skundą.

172

Tokiomis aplinkybėmis trečiojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

173

Trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje, kurioje kalbama apie sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 337–395 punktus, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 336–394 punktus ir kuri iš esmės skirstoma į tris priekaištus, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kiek tai susiję su RWE ir E.ON konkurencinių santykių vertinimu.

174

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 339–346 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 338–345 punktuose Bendrasis Teismas tvirtino, kad Komisija pakankamai išnagrinėjo įmonių grupių, kurioms priklauso RWE ir E.ON, visų kryžminių akcijų valdymą ir, be kita ko, kad ji atsižvelgė į jų patronuojamųjų bendrovių gamybos pajėgumus. Tačiau neneigiama, kad Komisija nenagrinėjo šių kryžminių akcijų valdymo poveikio koncentracijos šalių arba jų konkurentų veiksmams investicijų ir plėtros rinkoje srityje ir taip pažeidė Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 36 punktą. Aplinkybė, kad tiek RWE, tiek E.ON buveinė yra Esene (Vokietija), kuri laikoma Vokietijos energetikos sostine, yra strateginis privalumas. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši aplinkybė yra nereikšminga, nors, remiantis Komisijos sprendimų praktika, įmonės bendros buveinės egzistavimas turėtų būti nagrinėjamas konkurencinio pranašumo, kurį koncentracijos šalys tikisi įgyti, aspektu.

175

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

176

Dėl Bendrojo Teismo neva padaryto Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 36 punkto pažeidimo dėl to, kad jis nenustatė, jog Komisija padarė klaidą taip ir neišnagrinėjusi įmonių grupių, kurioms priklauso RWE ir E.ON, tarpusavio priklausomybės įtakos koncentracijos šalių ar jų konkurentų veiksmams, reikia priminti, kad, kaip sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 349 ir 350 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 348 ir 349 punktuose pažymi Bendrasis Teismas, nors Komisija privalo laikytis pranešimų, kuriuos ji priima koncentracijų kontrolės srityje, Gairėse dėl horizontaliųjų susijungimų nereikalaujama visais atvejais nagrinėti jose nurodytų aspektų visumos. Šiuo klausimu Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 13 punkte nustatyta, kad konkurencijos analizė, kurią turi atlikti Komisija, turi būti grindžiama ne jose nustatytų veiksnių mechaniniu taikymu visais atvejais, o bendru numatomo koncentracijos poveikio įvertinimu ir kad ne visi tose gairėse nurodyti aspektai visada yra svarbūs kiekvienai horizontaliajai koncentracijai.

177

Nors Bendrasis Teismas privalo išnagrinėti, kokia apimtimi galimas Komisijos neveikimas gali paneigti jos išvadą, kad ši koncentracija nekelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, tame nagrinėjime turi būti atsižvelgta į Komisijos turimą diskreciją, nes, taikydama Reglamento Nr. 139/2004 materialines normas ir ypač jo 2 straipsnį, ji atlieka perspektyviąsias ekonomines analizes, kurios dažniausiai yra sudėtingos. Tuo remiantis darytina išvada, kad vykdydamas Komisijos sprendimo dėl koncentracijos kontrolę Sąjungos teismas turi patikrinti, ar faktai iš esmės yra tikslūs ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 82–84 punktus).

178

Nagrinėjamu atveju sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 341 ir 342 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 340 ir 341 punktuose Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad apeliantės nepaaiškina, kokią įtaką su koncentracija susijusių kliūčių analizei gali turėti RWE ir E.ON turimos energetikos sektoriaus akcijos, o tik nurodo RWE ir E.ON turimų kitų įmonių akcijų skaičių, nepatikslindamos, ar tos kitos įmonės veikė atitinkamose rinkose, nurodė, kad atlikdama vertinimą Komisija atsižvelgė į patronuojamųjų bendrovių ir įmonių, kurių akcijų turi RWE ir E.ON, gamybos pajėgumus. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo Bendrasis Teismas, Komisija tikrai atsižvelgė į tiesiogines ar netiesiogines RWE ir E.ON akcijas.

179

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 343 ir 346 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 342 ir 345 punktuose dėl apeliančių argumento, kad E.ON ir RWE sandara ir padėtis yra panašios, Bendrasis Teismas pažymėjo, jog apeliantės nepaaiškina, kaip biržos kurso didėjimo lygiagretumas ir šių įmonių veiklos rezultatai ar net aplinkybė, kad jos turi buveines tame pačiame mieste, turi įtakos koncentracijų teisės taikymui ir būtent kaip šios aplinkybės galėtų daryti įtaką RWE dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės paprasčiausiai yra šalutinės, kad buveinių turėjimas tame pačiame mieste neturi reikšmės vertinant koncentracijos poveikį elektros energijos gamybos ir didmeninio tiekimo rinkai ir kad biržos kurso lygiagretų didėjimą bei rezultatus galima paaiškinti dviejų tame pačiame sektoriuje veikiančių įmonių įprastu augimu. Bendrasis Teismas pridūrė, kad apeliantės nepaaiškina, kaip paprastas RWE ir E.ON darbuotojų geografinis artumas galėtų lemti Sąjungos teisei prieštaraujančią koncentraciją. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kiek tai susiję su RWE ir E.ON tarpusavio priklausomybės ryšiais ir artumu.

180

Reikia pažymėti, kad apeliančių argumentai neįrodo, kad šiuose vertinimuose padaryta teisės klaida. Nepakanka remtis tuo, kad E.ON ir RWE grupių tarpusavio priklausomybės įtaka tariamai neišnagrinėta, ar tuo, kad koncentracijos įtaka koncentracijos šalių ar jų konkurentų veiksmams investicijų ir rinkos plėtros srityje nepatikrinta, kad būtų galima teigti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, atsižvelgiant į jo atliktą ginčijamame sprendime Komisijos įvykdyto tyrimo kontrolę, kuri yra ir išsami ir neperžengia šio sprendimo 177 punkte primintų ribų. Be to, apeliančių argumentais iš tikrųjų siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų faktines aplinkybes, tačiau tai nepatenka į jo jurisdikciją nagrinėjant apeliacinį skundą

181

Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmasis priekaištas turi būti atmestas.

182

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 351–355 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 350–354 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Pirma, dėl šių apeliacinių skundų trečiojo pagrindo trečioje dalyje jau minėtų priežasčių klaidą Bendrasis Teismas padarė nuspręsdamas, kad Komisija turėjo teisę nenagrinėti RWE ir E.ON konkurencinių santykių, nes RWE rinkos dalys padidėjo nežymiai.

183

Antra, joks pateisinimas nepagrindžia sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 358 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 357 punkte Bendrojo Teismo išdėstyto teiginio, kad paprasto konkurencinio spaudimo sumažėjimo dėl įmonės, kurios vaidmuo yra svarbesnis, nei galima manyti remiantis jos turimomis rinkos dalimis, išnykimo nepakanka siekiant įrodyti dideles kliūtis veiksmingai konkurencijai.

184

Trečia, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 359–363 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 358–362 punktuose išdėstytas teiginys, kad E.ON pasitraukimą iš gamybos sektoriaus lėmė ne tik koncentracija, nes gamybos veiklą E.ON jau buvo perleidusi iki operacijos M.8871, o vykdydama nagrinėjamą koncentracijos operaciją perleido tik tos veiklos dalis, neatitinka tikrovės. Iš pradžių, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 357 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 356 punkte, pažymėjęs, kad operacija M.8871 susijusi ne su pačios E.ON įsigijimu, o su tam tikro jos turto perleidimu RWE, Bendrasis Teismas argumentuoja formaliai, neatsižvelgdamas į koncentracijos visumą. Paskui, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 362 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 361 punkte, Bendrasis Teismas teigia, kad E.ON išlaiko gamybos veiklą po koncentracijos, tačiau neatsižvelgia į tai, kad šiuo atveju kalbama apie išimtinai E.ON priskirtą gamybos veiklą, kaip mažmeninei veiklai priskiriamą sprendimų klientams pasiūlos sudedamąją dalį, o tai turėjo konstatuoti Komisija ir Bendrasis Teismas, jei rinka būtų kruopščiai apibrėžta.

185

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

186

Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos vertinimą, kad E.ON pasitraukimas iš gamybos rinkos nėra priežastis uždrausti koncentraciją.

187

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 349–351 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 348–350 punktuose, atsižvelgdamas į apeliančių argumentą, kad Komisija pažeidė Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 27 punktą, Bendrasis Teismas iš esmės priminė, pirma, kad nors ši institucija privalo laikytis pranešimų, kuriuos ji priima koncentracijų kontrolės srityje, tuose pranešimuose nereikalaujama, kad ji visais atvejais nagrinėtų juose nurodytus aspektus, nes Komisija turi diskreciją, leidžiančią jai atsižvelgti arba neatsižvelgti į tam tikrus aspektus, ir, antra, kad Bendrojo Teismo kontrolė negali apsiriboti tik tyrimu, ar Komisija atsižvelgė ar neatsižvelgė į kai kuriuos iš tų aspektų; Bendrasis Teismas taip pat turi įvertinti, ar galimas Komisijos neveikimas gali paneigti jos išvadą, kad koncentracija, apie kurią pranešta, nekelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.

188

Šiame Bendrojo Teismo priminime apie Komisijos pranešimų apimtį ir jo vykdomos šios institucijos vertinimų kontrolės tvarką nėra jokios teisės klaidos.

189

Be to, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 352 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 351 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iki koncentracijos RWE turėtos rinkos dalys buvo nedidelės ir kad jų padidėjimas po koncentracijos taip pat buvo nedidelis, juo labiau kad tam tikros innogy gamybos priemonės buvo visam laikui perleistos E.ON. Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 353 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 352 punkte Bendrasis Teismas nurodė Komisijos konstatavimą, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių išsibarsčiusi tarp daug gamintojų, kad RWE rinkos dalys yra nedidelės ir kad E.ON rinkos dalys buvo dar mažesnės. Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 354 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 353 punkte Bendrasis Teismas priminė savo konstatavimą, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos padarydama išvadą, kad RWE rinkos dalių padidėjimas yra nereikšmingas ir laikinas.

190

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 355 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 354 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad net jeigu Komisija neišnagrinėjo tam tikrų aspektų, kurie turi būti išnagrinėti remiantis Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 27 punktu, toks neveikimas negali paneigti Komisijos išvados, kad koncentracija nekelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.

191

Reikia pažymėti, kad tokiame Bendrojo Teismo vertinime, kurį jis pagrįstai galėjo padaryti remdamasis Komisijos konstatavimais (apeliantės neįrodė, kad jie yra akivaizdžiai klaidingi), kad tiek rinkos dalių ir jų padidėjimo dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, nereikšmingumas, tiek šio padidėjimo laikinumas leido manyti, kad koncentracija nekelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, nepadaryta teisės klaida. Iš pradžių reikia pažymėti, kaip tai padarė Bendrasis Teismas sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 364 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 363 punkte, kad Komisija ne tik išnagrinėjo koncentracijos šalių rinkos dalis ir jų pokytį dėl tos koncentracijos, bet ir ginčijamo sprendimo 48 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse atsižvelgė į kitus vertinimo kriterijus, susijusius su elektros energijos gamybos rinkos ypatumais.

192

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 356–358 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 355–357 punktuose, Bendrasis Teismas iš esmės taip pat pažymėjo, kad apeliantės klysta dėl Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų taikymo apimties. Priminęs, kad tose gairėse nurodyti tokie konkurencijos aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti nagrinėjant nekoordinuojamas pasekmes, kaip antai, pirma, ar koncentracijos šalys yra artimos konkurentės, antra, ar po koncentracijos susikūręs subjektas gali stabdyti konkurentų plėtrą arba, trečia, ar dėl koncentracijos operacijos eliminuojama svarbi konkurencinė jėga, Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad apeliantės klysta dėl nagrinėjamos operacijos apimties, kuri susijusi tik su E.ON turtu, o ne pačia E.ON. Taigi Bendrasis Teismas pažymėjo, pirma, kad E.ON neišnyksta dėl koncentracijos. Antra, jis pažymėjo, kad dėl to kilo klausimas, ar, viena vertus, RWE įsigytas E.ON turtas ir, kita vertus, RWE yra artimi konkurentai ir ar tas turtas ir RWE gali stabdyti konkurentų plėtrą. Tačiau apeliantės remiasi klaidinga prielaida, kad RWE įsigijo visą E.ON įsigydama jos mažumos akcijų, o tai, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, yra neteisinga. Trečia, jis nusprendė, kad, kiek tai susiję su konkurencijos spaudimo RWE išnykimu, paprasto to spaudimo sumažėjimo dėl įmonės, kurios vaidmuo yra svarbesnis, nei galima manyti remiantis jos turimomis rinkos dalimis, išnykimo savaime nepakaktų siekiant įrodyti, kad veiksminga konkurencija yra itin apribota.

193

Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju Bendrasis Teismas taip pat nei padarė teisės klaidą, nei, kaip teigia apeliantės, formaliai argumentavo primindamas, kad per koncentracijos operaciją M.8871 RWE įsigijo ne E.ON, o tik tos įmonės turto. Teiginyje, kad galimo paprasto konkurencinio spaudimo sumažėjimo dėl įmonės, kurios vaidmuo yra svarbesnis, nei galima manyti remiantis jos turimomis rinkos dalimis, išnykimo savaime nepakaktų įrodyti, jog veiksminga konkurencija yra itin apribota, nepadaryta jokia teisės klaida, ypač atsižvelgiant į koncentracijos, susijusios su nereikšmingomis rinkos dalimis, kontekstą, koks nagrinėjamas šioje byloje.

194

Sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 359–361 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 358–360 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad E.ON gamybos pajėgumų sumažėjimas nėra tik koncentracijos pasekmė. Pasak Bendrojo Teismo, viena vertus, E.ON jau buvo priėmusi sprendimą pagrindines tradicinės elektros energijos gamybos veiklos dalis, išskyrus iš esmės branduolinių elektrinių pajėgumus, perleisti buvusiai patronuojamajai bendrovei Uniper ir parduoti valdomą šios bendrovės kapitalo dalį Fortum Oyj. Kita vertus, Vokietijos teisės aktų leidėjo sprendimu E.ON branduolinės elektrinės turėjo būti uždarytos ne vėliau kaip iki 2022 m. pabaigos, todėl net jei E.ON būtų išsaugojusi šį turtą, nuo tos datos ji nebebūtų galėjusi jo eksploatuoti. Taigi, pasak Bendrojo Teismo, E.ON elektros energijos gamybos veikla jau buvo gerokai sumažėjusi iki koncentracijos ir buvo linkusi dar labiau mažėti jai įvykus.

195

Tačiau apeliantės neįrodė, kad šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą kalbėdamas apie veiksmingas iniciatyvas, kurių E.ON savarankiškai ėmėsi siekdama sumažinti elektros energijos gamybos veiklą, ir apie artėjančią branduolinės energijos kilmės elektros energijos gamybos veiklos pabaigą, kurią lėmė ne koncentracija, apie kurią pranešta, o Vokietijos teisės aktų leidėjo sprendimas.

196

Be to, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 362 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 361 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad remiantis ginčijamu sprendimu, konkrečiai – to sprendimo 27–29 konstatuojamosiose dalyse pateiktomis lentelėmis, buvo galima daryti išvadą, jog dėl koncentracijos E.ON neišnyks kaip konkurentė. Iš tiesų, tame sprendime nurodyta, kad dėl koncentracijos RWE įsigijo tik maždaug [konfidencialu] ( 2 ) visos 2017 metų E.ON gamybos, kad, palyginti su tradicine elektros energija, RWE įsigyta visos 2017 metų E.ON gamybos dalis sudaro tik maždaug [konfidencialu] ( 3 ) ir kad, kiek tai susiję su iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagaminta elektros energija, RWE įsigijo [konfidencialu] ( 4 ) E.ON gamybos.

197

Šiuo klausimu apeliančių pastaba, kad jeigu Komisija ir Bendrasis Teismas būtų kruopščiai apibrėžę rinką, jie būtų galėję konstatuoti, jog išsaugota E.ON gamybos veikla buvo mažmeninei veiklai, o ne didmeninei elektros energijos gamybos veiklai priskiriamos sprendimų klientams pasiūlos sudedamoji dalis, netiesiogiai, tačiau neišvengiamai grindžiama prielaida, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, palikdama atvirą rinkų apibrėžtį, ir kad Bendrasis Teismas, patvirtindamas tą klaidą, padarė teisės klaidą. Tačiau pakanka pažymėti, kad ši prielaida buvo paneigta šio sprendimo 122–132 punktuose, kuriuose buvo nagrinėjama trečiojo pagrindo pirma dalis.

198

Tuo remiantis darytina išvada, kad šis priekaištas yra nepagrįstas.

199

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 366–391 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 365–390 punktuose Bendrasis Teismas, vertindamas RWE įtaką rinkoje, padarė teisės klaidą. Tačiau būtų klaidinga teigti, kad SIS ta įtaka veiksmingai ribojama jau vien todėl, kad ta sutartis yra negaliojanti ir tai nedraudžia RWE teisėtai jos nesilaikyti naudojantis balsavimo teise. Bet kuriuo atveju į RWE įgytą jos konkurentės E.ON kryžminį akcijų valdymą turėjo būti atsižvelgta net jeigu kontrolė nebūtų įgyta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, nes tai būtų su SESV 101 straipsniu nesuderinamas konkurencijos ribojimas. Taip pat reikėtų pažymėti, kad nė viena šalis neneigė, kad vykstant koncentracijai RWE ir E.ON bendru sutarimu specializavosi skirtinguose elektros energijos rinkos lygmenyse. Per teismo posėdį E.ON paaiškino, kad abi įmonių grupės susitarė dėl šio rinkos pasiskirstymo, kad galėtų turėti reikiamų finansinių išteklių jų veiklai plėtoti vykdant permainas elektros energijos sektoriuje ir kad jos būtų nesugebėjusios surinkti tų išteklių, jei jų konkurenciniai santykiai būtų likę nepakitę.

200

Reikia pažymėti, kad dėstydamos šį priekaištą apeliantės iš esmės pakartoja tam tikrus antrojo pagrindo pirmoje dalyje išdėstytus argumentus dėl, kaip jos teigia, RWE įgytos lemiamos įtakos įmonei E.ON. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad šio sprendimo 95–97 punktuose tie argumentai buvo paneigti kaip nereikšmingi.

201

Be to, dėl apeliančių argumentų, kad turėjo būti atsižvelgta į RWE įsigytas E.ON mažumos akcijas dėl to, jog tai galėjo būti su SESV 101 straipsniu nesuderinamas konkurencijos ribojimas, arba kad E.ON ir RWE pasiskirstė rinkas, šio sprendimo 55 ir 56 punktuose jau buvo nuspręsta, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, jog SESV 101 straipsnio laikymąsi Komisija privalėjo kontroliuoti ir pagrįstai kontroliavo atsižvelgdama būtent į Reglamentą 139/2004, kurio dalykas yra koncentracijų operacijų prevencinė kontrolė, o ne į Reglamentą Nr. 1/2003, kurio dalykas yra susitarimų, sprendimų, suderintų veiksmų ir dominuojančios padėties atvejų kontrolė.

202

Taigi sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 394 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 393 punkte Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad ginčijamo sprendimo dalykas buvo koncentracijos operacija, SESV 101 straipsnio pažeidimu grindžiamus apeliančių argumentus pagrįstai atmetė kaip nereikšmingus.

203

Tuo remiantis darytina išvada, kad trečiasis priekaištas, taigi ir trečiojo pagrindo ketvirta dalis yra nepagrįsti.

204

Kadangi tokiomis aplinkybėmis nepagrįsta nė viena trečiojo pagrindo dalis, tas pagrindas turi būti atmestas.

205

Apeliantės teigia, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 273, 278 ir paskesniuose, 328, 341, 344 ir 382 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 272, 277 ir paskesniuose, 327, 340, 343 ir 381 punktuose Bendrasis Teismas reikalauja išsamesnių įrodymų dėl konkrečių rezultatų, kuriuos Komisija būtų gavusi, jei kontrolę butų atlikusi teisingai. Atvirkščiai, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 406–411 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 405–410 punktuose Bendrasis Teismas iš pradžių atmetė jam pateiktus įrodymus, būtent prašymą asmeniškai atvykti ar apklausti buvusius grupių vadovus dėl rinkų pasiskirstymo. Šie sprendimai prieštarauja Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91–96 straipsniuose apibrėžtiems įrodinėjimo pareigos paskirstymo principams.

206

Bendrojo Teismo keliami reikalavimai įrodymų lygiui yra pernelyg aukšti. Apeliantės teigia, kad neturėjo galimybės susipažinti nei su išsamesniais duomenimis už tuos kurie buvo pateikti, nei su Komisijos turimais tyrimo įgaliojimais, pavyzdžiui, susijusiais su elektros energijos gamintojų rinkos dalimis, kad galėtų apskaičiuoti Herfindahlio ir Hirschmano indeksą (toliau – HHI). Tie reikalavimai bet kuriuo atveju yra pertekliniai, nes apeliančių prašoma ne tik įrodyti akivaizdžias vertinimo klaidas, bet savomis sąnaudomis pateikti tyrimų ar analizių, kurių Komisijos neatliko, rezultatą, juo labiau tuo pat metu Bendrasis Teismas riboja pareiškimų, kuriuos gali pateikti apeliantės, apimtį. Per diskusiją pateikdamos Oxera studiją, kurią patvirtino Federalinė kartelių tarnyba, ir leidinį Changing Energy, apeliantės pateikė tvirtų įrodymų dėl koncentracijos šalių įtakos rinkoje padidėjimo ir antikonkurencinio rinkos padalijimo. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, įrodymams keliami reikalavimai koncentraciją leidžiančių ir draudžiančių sprendimų atžvilgiu yra vienodi. Bet kuriuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai. Nors ta pareiga išimties atveju gali būti perkelta suinteresuotosioms šalims, taip yra tais atvejais, kai joms pozityvios aplinkybės prieštarauja Komisijos tyrimo rezultatams ir kai tos šalys gali susipažinti su įrodymais, o taip nagrinėjamu atveju nebuvo.

207

Komisija, RWE ir E.ON ginčija apeliančių argumentus.

208

Dėstydamos šį pagrindą apeliantės remiasi Bendrojo Teismo padarytu Procedūros reglamento 91–96 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo principų pažeidimu.

209

Iš pradžių reikia pažymėti, kad šiose nuostatose neįtvirtinta jokia su įrodinėjimo pareigos paskirstymu tiek per Komisijoje vykstančią administracinę procedūrą, tiek per procesą Sąjungos teisme susijusi taisyklė, kurios pažeidimu remiamasi dėstant šį pagrindą. Tose nuostatose nustatyta tyrimo priemonių, taip pat liudytojų ir ekspertų apklausos tvarka, kurią Bendrasis Teismas gali nurodyti taikyti.

210

Taigi šis pagrindas, kiek jis grindžiamas Bendrojo Teismo padarytu procedūros reglamento 91–96 straipsnių pažeidimu, yra nepagrįstas.

211

Be to, reikia priminti, kad koncentracijų kontrolės srityje Komisija neprivalo, nesant pagrįstų abejonių, įrodyti, kad koncentracijos projektas nekelia suderinamumo su vidaus rinka problemos. Ji turi įvertinti tikimybes ir priimti sprendimą patvirtinti ar atmesti planuojamą operaciją, atsižvelgdama į atliktą aptariamos koncentracijos labiausiai tikėtinos ekonominės raidos vertinimą. Tokiu atveju ji turi plačią diskreciją vertinti sudėtingas ekonomines aplinkybes, o Bendrasis Teismas patikrina būtent tai, ar ja naudodamasi ji nepadarė akivaizdžios klaidos ir ar faktinės aplinkybės yra teisingos (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 84 punktą). Taigi, jeigu institucija turi plačią diskreciją, labai svarbu paisyti procedūrinių garantijų, įskaitant šios institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus svarbius nagrinėjamos situacijos aspektus (2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo BCE / Crédit lyonnais, C‑389/21 P, EU:C:2023:368, 57 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

212

Kadangi sprendime Komisija išsamiau išdėstė savo poziciją, apeliantė turi pateikti tokius pat išsamius argumentus jai paneigti. Šis reikalavimas pateikti įrodymų nėra, kaip šiuo atveju teigia apeliantės, nepagrįstas įrodinėjimo pareigos perkėlimas jų nenaudai, o yra tik kiekvienos šalies pareigos pagrįsti savo poziciją Bendrajame Teisme išraiška (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C:‑105/04 P, EU:C:2006:592, 181 punktą).

213

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas tik iš esmės konstatavo, kad apeliantės nepakankamai pagrindė ginčijamame sprendime Komisijos pateikto vertinimo užginčijimą.

214

Taigi dėl aplinkybės, kad sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 273 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 272 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog apeliantės nepateikė savų HHI skaičiavimų siekdamos įrodyti, kad jei Komisija į tą indeksą būtų atsižvelgusi, būtų padariusi kitokią išvadą, reikia pritarti Bendrajam Teismui ir pažymėti, kad atlikdama vertinimą Komisija neprivalėjo atsižvelgti į HHI ir kad, kiek apeliantės jai priekaištauja dėl to neatsižvelgimo, jos privalėjo paaiškinti, kaip to indekso naudojimas būtų pakeitęs jos vertinimą. Tuo remiantis darytina išvada, kad paprasto priekaišto, jog nebuvo atsižvelgta į HHI, nepakanka įrodyti Komisijos klaidos ir kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, kad apeliantė nepagrindė tuo klausimu pateiktų savo argumentų.

215

Beje, sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 278–280 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 277–279 punktuose Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, jog tam, kad galėtų įrodyti Komisijos padarytą akivaizdžią vertinimo klaidą nepateikdamos konkrečių duomenų, įrodančių, jog ginčijamame sprendime atsižvelgdama į tuos duomenis Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, apeliantėms nepakanka naudoti kitus duomenis, nei naudojo Komisija.

216

Tas pats taikytina ir argumentams dėl RWE pajėgumų didėjimo įtakos, dėl RWE ir E.ON turimų trečiųjų įmonių akcijų įtakos, dėl E.ON ir RWE akcijų kursų biržoje didėjimo ir veiklos rezultatų lygiagretumo bei buveinių tame pačiame mieste buvimo reikšmės ir dėl RWE turimo E.ON mažumos akcijų paketo įtakos, išdėstytiems atitinkamai sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 328, 341, 344 ir 382 punktuose, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 327, 340, 343 ir 381 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad apeliantės, nurodydamos Komisijos padarytas akivaizdžias vertinimo klaidas, nepateikia jam jokių konkrečių tokių akivaizdžių klaidų įrodymų ir įtikinamų paaiškinimų.

217

Dėl aplinkybės, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog nereikia apklausti apeliančių siūlomų liudytojų, remiantis sprendimų T‑312/20, T‑313/20 ir T‑315/20 410 punkte, taip pat sprendimų T‑317/20 ir T‑319/20 409 punkte išdėstytais procedūriniais aspektais, kurie Teisingumo Teisme nebuvo pagrįstai užginčyti, ir aplinkybe, kad bet kuriuo atveju, kaip minėta šio sprendimo 71 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, Bendrasis Teismas vienintelis gali spręsti dėl poreikio asmeniškai atvykti į teismą arba apklausti, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas taip elgdamasis nepadarė teisės klaidos.

218

Taigi ieškinio ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

219

Kadangi visi šiems apeliaciniams skundams pagrįsti pateikti pagrindai buvo atmesti, šie apeliaciniai skundai turi būti atmesti visos apimties.

220

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taikomose apeliaciniame procese pagal to reglamento 184 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija, RWE ir E.ON reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, jos turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos, RWE ir E.ON patirtas bylinėjimosi išlaidas.

221

Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, kuri taip pat taikoma apeliaciniame procese, nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: