–

OB, atstovaujamos avvocata F. Cancellaro,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Faraci ir W. Ferrante,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos R. Meyer, K. Pleśniak ir A. Ştefănuc,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Katsimerou, P. A. Messina ir J. Vondung,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas, pirma, dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 2, 3, 6, 7, 17 ir 18 straipsniais, išaiškinimo ir, antra, dėl 2002 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2002/90/EB, apibrėžiančios padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi (OL L 328, 2002, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 64), taip pat 2002 m. lapkričio 28 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/946/TVR dėl bausmių sistemos stiprinimo siekiant užkirsti kelią padėjimui neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi (OL L 328, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 61) galiojimo atsižvelgiant į tas Chartijos nuostatas.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš trečiosios šalies pilietę OB dėl padėjimo neteisėtai atvykti į Italijos teritoriją dviem ją lydinčioms nepilnametėms tos trečiosios šalies pilietėms, kurias ji faktiškai globoja.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 31 straipsnio „Pabėgėliai, neteisėtai esantys šalyje, kuri suteikė jiems prieglobstį“ 1 dalyje numatyta:

„Susitariančiosios valstybės neskiria nuobaudų už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, [tiesiogiai] atvykę iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje numatytas pavojus, įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą įvažiavimą ar buvimą.“

4

2000 m. gruodžio 12 d. Europos bendrija, remdamasi 2000 m. gruodžio 8 d. Tarybos sprendimu 2001/87/EB (OL L 30, 2001, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 36 t., p. 125), pasirašė Protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (toliau – Palermo protokolas dėl migrantų gabenimo). Šis protokolas buvo patvirtintas 2006 m. liepos 24 d. Tarybos sprendimu 2006/616/EB (OL L 262, 2006, p. 24), kiek šio protokolo nuostatos patenka į EB 179 ir 181a straipsnių taikymo sritį, ir 2006 m. liepos 24 d. Tarybos sprendimu 2006/617/EB (OL L 262, 2006, p. 34), kiek šios nuostatos patenka į EB sutarties IV antraštinės dalies trečiosios dalies taikymo sritį. Palermo protokolo dėl migrantų gabenimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Šio Protokolo tikslas – užkirsti kelią neteisėtam migrantų įvežimui ir su juo kovoti, taip pat skatinti valstybių, šio Protokolo Šalių, bendradarbiavimą kartu apsaugant neteisėtai įvežamų migrantų teises.“

5

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1577 t., p. 3) 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.“

6

Chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“

7

Chartijos 18 straipsnis suformuluotas taip:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal [Ženevos konvenciją] bei [ES] sutartį ir [SESV] <…>“

8

Chartijos 24 straipsnyje „Vaiko teisės“ įtvirtinta:

„1.   Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.   Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

3.   Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“

9

Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

10

Direktyvos 2002/90 1–5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

11

Direktyvos 1 straipsnyje „Bendrasis pažeidimas“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė įteisina atitinkamas sankcijas:

<…>

2.   Kiekviena valstybė narė, remdamasi savo nacionaline teise ir praktika, gali nuspręsti netaikyti sankcijų už šio straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžtą veiką tais atvejais, kai ta veika yra siekiama suteikti tam asmeniui humanitarinę pagalbą.“

12

Pamatinio sprendimo 2002/946 1 straipsnio „Bausmės“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už [Direktyvos 2002/90] 1 ir 2 straipsniuose apibrėžtus pažeidimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgras[omosio]mis baudžiamosiomis bausmėmis, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija.“

13

Šio pamatinio sprendimo 6 straipsnyje „Tarptautinė teisė pabėgėlių klausimu“ nurodyta:

„Šis pamatinis sprendimas yra taikomas nepažeidžiant pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams teikiamos apsaugos pagal tarptautinę pabėgėlių teisę ar kitus tarptautinės teisės dokumentus žmogaus teisių klausimais, ypač valstybėms narėms laikantis savo tarptautinių įsipareigojimų pagal [Ženevos konvencijos] 31 ir 33 straipsnius.“

14

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 16 ir 18 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

15

Šios direktyvos 23 straipsnio „Šeimos vientisumo išsaugojimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina galimybę išsaugoti šeimos vientisumą.“

16

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[T]aikydamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi vaiko interesų ir šeimos vienovės principų pagal atitinkamai [Chartiją], <…> [V]aiko teisių konvenciją ir [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.“

17

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016, p. 1; toliau – Šengeno sienų kodeksas) 3 straipsnis „Taikymo sritis“ suformuluotas taip:

„Šis reglamentas taikomas asmenims, kertantiems valstybių narių vidaus ar išorės sienas, nepažeidžiant:

<…>

18

Šengeno sienų kodekso 4 straipsnyje „Pagrindinės teisės“ numatyta:

„Taikydamos šį reglamentą, valstybės narės veikia visapusiškai laikydamosi atitinkamos Sąjungos teisės, įskaitant [Chartijos], atitinkamos tarptautinės teisės, įskaitant [Ženevos konvenciją], su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma negrąžinimo principo, ir pagrindinių teisių. <…>“

19

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytino 1998 m. liepos 25 d.Decreto legislativo N. 286 – Testo unico delle disposizioni concernenti la disciplina dell’immigrazione e norme sulla condizione dello straniero (1998 m. liepos 25 d. Įstatyminio dekreto Nr. 286 suvestinė redakcija, kurioje išdėstytos nuostatos, susijusios su imigracijos ir užsieniečių statuso reglamentavimu) (GURI, Nr. 191, 1998 m. rugpjūčio 18 d., paprastasis priedas Nr. 139) (toliau – Teisės aktas dėl imigracijos) 12 straipsnio „Nuostatos dėl nelegalios imigracijos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai padaroma sunkesnė nusikalstama veika, kiekvienas asmuo, kuris, pažeisdamas šio Teisės akto dėl imigracijos nuostatas, skatina, organizuoja, finansuoja ar vykdo užsieniečių gabenimą į Italiją ar jam vadovauja arba atlieka kitus veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti neteisėtą užsieniečių atvykimą į Italijos ar kitos valstybės, kurios piliečiai jie nėra arba kurioje jie neturi leidimo nuolat gyventi, teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimo bausme nuo vienų iki penkerių metų ir 15000 EUR bauda už kiekvieną asmenį.

2.   Nedarant poveikio [Codice penale (Baudžiamasis kodeksas)] 54 straipsnio nuostatoms, Italijoje vykdoma gelbėjimo veikla ir teikiama humanitarinė pagalba užsieniečiams, kurių padėtis yra pažeidžiama ir kurie bet kuriuo atveju yra valstybės teritorijoje, nelaikomos nusikalstamomis veikomis.“

20

2019 m. rugpjūčio 27 d. skrydžiu iš trečiosios šalies OB atvyko į Bolonijos (Italija) oro uostą lydima dviejų – aštuonerių ir trylikos metų – nepilnamečių. Visos jos turėjo suklastotus pasus.

21

2019 m. rugpjūčio 28 d. OB buvo laikinai sulaikyta, o abi nepilnametės Tribunale per i minorenni (Nepilnamečių bylų teismas, Italija) nutartimi apgyvendintos globos namuose. Tribunale di Bologna (Bolonijos teismas, Italija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, OB buvo iškelta byla dėl Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurią sudaro padėjimas neteisėtai atvykti trečiųjų šalių piliečiams, ir dėl Baudžiamojo kodekso 497bis straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – suklastotų asmens tapatybės dokumentų turėjimo. Tačiau nėra vykdomas OB baudžiamasis persekiojimas dėl neteisėto atvykimo į Italijos teritoriją.

22

2019 m. rugpjūčio 29 d. per teismo posėdį dėl laikinojo sulaikymo patvirtinimo OB Tribunale di Bologna (Bolonijos teismas) baudžiamosios bylos tyrimui vadovaujančiam teisėjui pareiškė bėgusi iš savo kilmės šalies, kad išvengtų buvusio partnerio grasinimų mirtimi jai ir jos šeimai. OB taip pat pareiškė, kad baiminasi dėl ją lydinčių nepilnamečių, kurios, kaip tvirtina, yra jos dukra ir dukterėčia, kurios globa jai patikėta mirus motinai, fizinės neliečiamybės.

23

Tos pačios dienos nutartimi už baudžiamąjį tyrimą atsakingas teisėjas patvirtino OB laikinąjį sulaikymą ir atmetė prokuratūros prašymą skirti jai kardomąjį kalinimą. Šis atmetimas buvo patvirtintas apeliacine tvarka, motyvuojant tuo, kad nebuvo jokių įrodymų, leidžiančių suabejoti OB per tyrimą padarytų pareiškimų teisingumu.

24

2019 m. spalio 9 d. OB pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Su šiuo prašymu susijusi procedūra prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną dar nebuvo baigta.

25

Po atliktos medicininės teismo ekspertizės Tribunale per i minorenni (Nepilnamečių bylų teismas) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendime konstatavo, kad OB ir vieną iš dviejų nepilnamečių sieja giminystės ryšys, todėl OB buvo pripažinta tėvų valdžia šios nepilnametės atžvilgiu. Tačiau teismas negalėjo nustatyti, ar egzistuoja giminystės ryšys tarp OB ir kitos nepilnametės, nes ji 2019 m. rugsėjo 10 d. savo iniciatyva išvyko iš globos namų, kuriuose buvo apgyvendinta.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad remiantis socialinių tarnybų ataskaita, parengta po pokalbių su dviem nepilnametėmis, antroji nepilnametė iš tiesų yra OB dukterėčia, ir ją globoti OB buvo patikėta mirus jos motinai. Teismas konstatavo, kad abi nepilnametes „globoja ir už jas atsakinga“ OB.

27

Šis teismas mano, kad OB veiksmai, kuriais siekta neteisėtai įvežti dvi nepilnametes į Italijos teritoriją, atsižvelgiant į objektyvius požymius, iš esmės atitinka Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 1 dalyje, o ne šio 12 straipsnio 2 dalyje, numatytą nusikalstamą veiką, nes pastarojoje nuostatoje nurodyta, kad tik „Italijoje vykdoma gelbėjimo veikla ir teikiama humanitarinė pagalba užsieniečiams, kurių padėtis yra pažeidžiama ir kurie bet kuriuo atveju yra valstybės teritorijoje“, nelaikomos nusikalstama veika.

28

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad minėtas 12 straipsnis prieštarauja proporcingumo principui, kylančiam iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, atsižvelgiant ne tik į būtinybę apriboti Chartijos 2, 3, 6, 7, 17 ir 18 straipsniuose įtvirtintas pagrindines teises siekiant Direktyvoje 2002/90 ir Pamatiniame 2002/946 nurodytų tikslų, bet ir į priešingų interesų, kuriuos reikia apsaugoti, pusiausvyrą.

29

Nors, pasak šio teismo, tokie OB veiksmai nepatenka į Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, jie vis dėlto gali būti kvalifikuojami kaip veika, kuria siekiama suteikti „humanitarinę pagalbą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 2 dalį. Taigi tokie veiksmai neturėtų patekti į šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, nes jais siekiama palengvinti atitinkamų nepilnamečių naudojimąsi, pirma, teise į gyvybę, teise į fizinę neliečiamybę, teise į laisvę ir saugumą, garantuojamas atitinkamai Chartijos 2, 3 ir 6 straipsniuose, nes šioms teisėms gresia pavojus jų kilmės šalyje, antra, jų teise į šeimos gyvenimo gerbimą, užtikrinama Chartijos 7 straipsnyje, atsižvelgiant į tėvų ir vaikų bei giminystės ryšius tarp OB ir šių nepilnamečių, ir, trečia, Chartijos 18 straipsnyje garantuojama jų teise į prieglobstį, atsižvelgiant į OB prašymą suteikti tarptautinę apsaugą.

30

Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kad Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 1 dalis atitinka „Direktyvoje 2002/90 ir Pamatiniame sprendime 2002/946 nustatytą reguliavimo sistemą“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtų netinkama netaikyti šios nuostatos, remiantis tuo, kad ji pažeidžia Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Jo nuomone, veikiau būtina kreiptis į Teisingumo Teismą tiek dėl šio 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimo atsižvelgiant į Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 1 dalį, tiek dėl Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies bei Pamatinio sprendimo 2002/946 1 straipsnio 1 dalies galiojimo atsižvelgiant į Chartiją, nes iš pastarųjų trijų nuostatų matyti, kad jose tik įtvirtinta valstybių narių teisė, bet ne pareiga, nelaikyti nusikalstama veika veiksmų, kuriais padedama neteisėtai atvykti į jų teritoriją, kai šiais veiksmais siekiama suteikti humanitarinę pagalbą.

31

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Bologna (Bolonijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo šią bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje. 2023 m. spalio 10 d. Nutartimi Kinsa (C‑460/23, EU:C:2023:784) Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad dėl bylos pobūdžio nebūtina, kad ji būtų išnagrinėta greitai.

33

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į Chartiją, Direktyvos 2002/90 1 straipsnis ir Pamatinio sprendimo 2002/946 1 straipsnis galioja, taip pat prašo išaiškinti Chartiją, siekiant nustatyti, ar pagal ją draudžiamos nacionalinės nuostatos, kuriomis šie straipsniai perkelti į Italijos teisės sistemą.

34

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑88/99, EU:C:2000:652, 18 punktas ir 2025 m. kovo 20 d. Sprendimo Porcellino Grasso, C‑116/24, EU:C:2025:198, 34 punktas). Be to, Teisingumo Teismui gali prireikti iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (1986 m. kovo 20 d. Sprendimo Tissier, 35/85, EU:C:1986:143, 9 punktas ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo K. B. ir F. S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje), C‑660/21, EU:C:2023:498, 26 ir 27 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

35

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykdomas OB baudžiamasis persekiojimas, be kita ko, dėl nusikalstamos veikos, kurią sudaro padėjimas neteisėtai atvykti į Italijos teritoriją, numatytos Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio 1 dalyje, – kuria į Italijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas ir Pamatinio sprendimo 2002/946 1 straipsnio 1 dalis, – dėl to, kad ji į šią teritoriją pateko su dviem lydinčiomis nepilnametėmis trečiosios šalies pilietėmis. Be to, iš šio teismo išvadų matyti, kad už šias dvi nepilnametes, atitinkamai savo dukrą ir dukterėčią, OB buvo „atsakinga“ ir jas „globojo“.

36

Tokiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, kad, pirma, pateikti klausimai grindžiami prielaida, kad šie OB veiksmai patenka į bendrojo pažeidimo, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, kaip antai apibrėžto Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punkte, apibrėžtį ir kad Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsniu ši Sąjungos teisės nuostata tik perkeliama į Italijos teisės sistemą. Taigi, jeigu pagal Chartijos nuostatą draudžiama taikyti šio 1 straipsnio 1 dalies a punktą tokiems OB veiksmams, toks nesuderinamumas neišvengiamai paveiktų ir šį 12 straipsnį, jeigu jis būtų aiškinamas kaip taikytinas šiems veiksmams.

37

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos teisės aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir laikantis visos pirminės teisės, be kita ko, Chartijos, nuostatų. Taigi antrinės teisės aktą reikia aiškinti kuo labiau laikantis Sutarčių nuostatų ir bendrųjų Sąjungos teisės principų (1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Rauh, C‑314/89, EU:C:1991:143, 17 punktas ir 2024 m. birželio 13 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai (Valstybės pagalba nepripažintos priemonės suderinamumo vertinimas), C‑40/23 P, EU:C:2024:492, 40 punktas).

38

Antra, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, kaip jos matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, lemiamą reikšmę turi ne tik Chartijos 7 straipsnis, įtvirtinantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, ir Chartijos 18 straipsnis, garantuojantis teisę į prieglobstį, kuriais remiasi minėtas teismas, bet ir, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, Chartijos 24 straipsnis, kuriuo užtikrinamos vaiko teisės.

39

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia suprasti taip, kad jais iš esmės siekiama sužinoti, pirma, ar Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas, visų pirma siejamas su Chartijos 7, 18 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad bendrasis pažeidimas, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, neapima veiksmų asmens, kuris, pažeisdamas asmenų judėjimą per sienas reglamentuojančias taisykles, į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, ir, antra, ar šiuos Chartijos straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias tokie veiksmai laikomi nusikalstama veika.

40

Pagal Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktą kiekviena valstybė narė nustato tinkamas baudžiamąsias sankcijas „tam, kas iš anksto apgalvotai padeda asmeniui, kuris nėra valstybės narės pilietis, atvykti į valstybės narės teritoriją arba per ją vykti tranzitu pažeidžiant tos valstybės įstatymus dėl užsieniečių atvykimo arba jų vykimo tranzitu“.

41

Iš šios nuostatos teksto, visų pirma vartojamų žodžių „tam, kas“ ir „padeda“, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas minėtoje nuostatoje nurodytą „bendrą pažeidimą“ apibrėžė abstrakčiai ir a priori neatmetė nė vieno iš padėjimo neteisėtai atvykti į valstybės narės teritoriją būdo ir jokio šią pagalbą galinčio suteikti asmens. Tas pats pasakytina apie asmenis, kuriems gali būti suteikta tokia pagalba.

42

Tokia plati bendrojo pažeidimo, t. y. padėjimo neteisėtai atvykti, apibrėžtis paaiškinama tuo, kad, kaip patvirtina Direktyvos 2002/90 1 ir 2 konstatuojamosios dalys, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad „turėtų būti imamasi priemonių kovoti su [įvairių būdų] padėjimu nelegaliai imigr[uoti]“, siekiant veiksmingai kovoti su tokia imigracija ne tik kai ji susijusi su neteisėtu sienos kirtimu tiesiogine prasme, bet ir kai jos tikslas – aprūpinti žmonių išnaudojimo tinklus. Be to, iš šios direktyvos 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama tiksliai apibrėžti pažeidimą, kurį sudaro padėjimas nelegaliai imigruoti, siekiant užtikrinti veiksmingą Pamatinio sprendimo 2002/946, kuriame nustatomos minimalios taisyklės dėl bausmių, juridinių asmenų atsakomybės ir jurisdikcijos, įgyvendinimą. Galiausiai iš direktyvos 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji papildo kitus teisės aktus, priimtus siekiant kovoti su nelegalia imigracija, nelegaliu įdarbinimu, prekyba žmonėmis ir seksualiniu vaikų išnaudojimu.

43

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio plati Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė gali būti aiškinama įvairiai. Konkrečiai kalbant, nors šioje nuostatoje nėra aiškiai nurodyti asmens, kuris, pažeisdamas asmenų judėjimo per sienas reglamentuojančias taisykles, į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, veiksmai, pačioje šioje nuostatoje nėra aiškaus draudimo aiškinti taip, kad tokius veiksmus apima joje numatytas bendrasis pažeidimas.

44

Vis dėlto su pastaruoju aiškinimu negalima sutikti.

45

Visų pirma Direktyvos 2002/90 tikslai prieštarauja tokiam aiškinimui. Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, tokie veiksmai sudaro ne padėjimą nelegaliai imigruoti, su kuriuo siekiama kovoti pagal šią direktyvą, bet to asmens prisiėmimą atsakomybės, susijusios su tų nepilnamečių faktine globa.

46

Antra, ši išvada juo labiau darytina atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 24 straipsnius.

47

Chartijos 7 straipsnyje kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė, be kita ko, į jo šeimos gyvenimo gerbimą, patikslinant, kad šeimos gyvenimas yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar praktiškai egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai, ir kad vieno iš tėvų ir jo vaiko galimybė būti kartu yra esminis šeimos gyvenimo elementas (2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon „Pancharevo“, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 61 punktas).

48

Pažymėtina, jog Chartijos 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Be to, šio 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Ši nuostata taip pat taikytina sprendimams, kurie nėra skirti nepilnamečiui, bet turi jam reikšmingų pasekmių (žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo GN (Vaiko interesais grindžiamas atsisakymo pagrindas), C‑261/22, EU:C:2023:1017, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galiausiai minėto 24 straipsnio 3 dalyje iš esmės pripažįstama kiekvieno vaiko teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais.

49

Pagal suformuotą jurisprudenciją Chartijos 7 straipsnį reikia aiškinti siejant su pareiga atsižvelgti į vaiko interesus, kaip numatyta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, kartu atsižvelgiant į būtinybę vaikui reguliariai palaikyti Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje nurodytus santykius (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Belgische Staat (Susituokusi nepilnametė pabėgėlė), C‑230/21, EU:C:2022:887, 48 punktą ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimo Landeshauptmann von Wien (Šeimos susijungimas su nepilnamečiu pabėgėliu), C‑560/20, EU:C:2024:96, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Kadangi Chartijos 24 straipsniu, kaip primenama Su Pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose, į Sąjungos teisę įtraukiamos pagrindinės vaiko teisės, įtvirtintos Vaiko teisių konvencijoje, kurią ratifikavo visos valstybės narės, aiškinant šį straipsnį reikia tinkamai atsižvelgti į šios konvencijos nuostatas (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 63 punktą). Konkrečiai kalbant, pagal minėtos konvencijos 27 straipsnio 2 dalį būtent tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

51

Atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 24 straipsnius, pagal kuriuos turi būti aiškinamas Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas, asmens, kuris į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, veiksmų negali apimti pastarojoje nuostatoje nurodytas bendrasis pažeidimas, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, net ir tada, kai tas asmuo pats neteisėtai atvyko į šią teritoriją.

52

Priešingas minėtos nuostatos aiškinimas lemtų itin didelį teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko teisių, įtvirtintų atitinkamai Chartijos 7 ir 24 straipsniuose, suvaržymą ir taip pažeistų šių pagrindinių teisių esmę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

53

Iš tiesų pripažinus, kad asmuo gali būti baudžiamas vien už tai, kad padėjo nepilnamečiams, kuriuos faktiškai globoja, neteisėtai atvykti į valstybės narės teritoriją, būtų pažeista ši esmė.

54

Asmuo, kaip antai OB, kuris į valstybės narės teritoriją neteisėtai įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, iš esmės tik vykdo konkrečias su šia asmenine atsakomybe susijusias pareigas, pagrįstas šeimos santykiais su šiais nepilnamečiais, siekdamas užtikrinti jų gerovei ir vystymuisi būtiną apsaugą ir priežiūrą. Tokie šio asmens veiksmai visų pirma yra konkreti jo bendros atsakomybės už tuos nepilnamečius išraiška.

55

Taigi Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas negali būti aiškinamas taip, kad juo siekiama tokio asmens, kaip OB, veiksmus, t. y. kai ji neteisėtai atvykdama į valstybės narės teritoriją pasiima savo vaiką ar kitą nepilnametį, kurį faktiškai globoja, kvalifikuoti kaip „padėjimą neteisėtai atvykti“ į šią teritoriją ir dėl to už juos taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes priešingu atveju būtų pažeista teisės į šeimos gyvenimo gerbimą esmė ir vaiko teisės, įtvirtintos atitinkamai Chartijos 7 ir 24 straipsniuose.

56

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad veiksmai, kai asmuo, pažeisdamas asmenų judėjimą per sienas reglamentuojančias taisykles, į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, nepatenka į bendrojo pažeidimo, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, taikymo sritį.

57

Trečia, toks Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimas taip pat turi būti taikomas atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį, kuris yra svarbus, kai, kaip nagrinėjamu atveju, atitinkamas asmuo, atvykęs į aptariamos valstybės narės teritoriją, pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

58

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, pirma, pagal Chartijos 18 straipsnį teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvencijos, ES sutarties ir SESV nuostatas. Valstybės narės, įgyvendindamos tiek Direktyvą 2002/90, tiek Pamatinį sprendimą 2002/946, privalo laikytis tokių nuostatų.

59

Taigi, kaip patvirtinta šio pamatinio sprendimo 6 straipsnyje, jis ir Direktyva 2002/90 taikomi nepažeidžiant pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams suteikiamos apsaugos ir ypač laikantis valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, be kita ko, pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Pagal šį straipsnį valstybėms narėms draudžiama taikyti baudžiamąsias sankcijas už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie tiesiogiai iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė pavojus, atvyksta į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėto įvažiavimo ar buvimo priežastis.

60

Antra, pagal Šengeno sienų kodekso, kuris pagal jo 3 straipsnio b punktą taikomas asmenims, kertantiems valstybių narių vidaus ar išorės sienas, nepažeidžiant pabėgėlių ir asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos, teisių, ypač jei tai susiję su negrąžinimu, 4 straipsnį valstybės narės privalo veikti „visapusiškai laikydamosi atitinkamos Sąjungos teisės, įskaitant [Chartiją], atitinkamos tarptautinės teisės, įskaitant [Ženevos konvenciją], su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma negrąžinimo principo. <…>“

61

Trečia, turi būti pripažinta kiekvieno trečiosios šalies piliečio ar asmens be pilietybės teisė pateikti tarptautinės apsaugos prašymą valstybės narės teritorijoje, įskaitant jos pasienį ar tranzito zonas, net jeigu jis šioje teritorijoje yra neteisėtai, nesvarbu, kokia tikimybė, kad toks prašymas bus patenkintas. Kai tik pateikiamas toks prašymas, prašytojas iš esmės negali būti laikomas neteisėtai esančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kol nėra priimta sprendimo dėl jo prašymo pirmojoje instancijoje, antraip būtų pakenkta Chartijos 18 straipsnyje garantuojamos teisės į prieglobstį veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 102 punktą ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 136 ir 137 punktus).

62

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad priemonės, dėl kurių be pagrįstos priežasties trečiosios šalies pilietis atgrasomas nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo kompetentingoms institucijoms, gali pakenkti Chartijos 18 straipsnyje garantuojamos teisės į prieglobstį veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 102, 103, 118 ir 119 punktus ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Ketinimų raštas prieš pateikiant prieglobsčio prašymą), C‑823/21, EU:C:2023:504, 47–51 punktus).

63

Ketvirta, iš Direktyvos 2013/33 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad priimant tarptautinės apsaugos prašytojus valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi vaiko interesų ir šeimos vienovės principų.

64

Be to, 1951 m. liepos 25 d. Jungtinių Tautų įgaliotųjų atstovų konferencijos dėl pabėgėlių ir asmenų be pilietybės statuso, kurioje buvo parengtas Ženevos konvencijos tekstas, baigiamajame akte pabrėžiama, kad „šeimos vienovė <…> yra esminė pabėgėlio teisė“. Beje, Direktyva 2011/95, kaip nurodyta jos 16 konstatuojamojoje dalyje, siekiama užtikrinti visišką pagarbą prieglobsčio prašytojų ir juos lydinčių šeimos narių teisei į prieglobstį, taip pat skatinti taikyti, be kita ko, Chartijos 7 ir 24 straipsnius. Šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ją įgyvendindamos valstybės narės pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus, o juos vertindamos – tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą. Tos pačios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje aiškiai reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų galimybę išsaugoti šeimos vienovę.

65

Nagrinėjamu atveju, kadangi OB pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, jai suteikiamos teisės, kurias ji įgyja dėl tokio prašymo pateikimo, todėl jai negali būti taikomos baudžiamosios sankcijos nei dėl to, kad pati neteisėtai atvyko į Italijos teritoriją, nei dėl to, kad ją lydėjo dukra ir dukterėčia, kurias ji faktiškai globoja.

66

Ketvirta, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, šio sprendimo 45–65 punktuose pateiktą Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimą patvirtina Palermo protokolas dėl migrantų gabenimo, į kurį atsižvelgiant turi būti aiškinama ši direktyva. Iš tiesų pagal šio protokolo 2 straipsnį jo tikslas – kriminalizuoti neteisėtą migrantų įvežimą, kartu apsaugant pačių migrantų teises.

67

Toks aiškinimas jokiu būdu nereiškia, kad į baudžiamosios teisės taikymo sritį nepatenka veiksmai, kuriais, prisidengiant šeimos ryšiais, iš tikrųjų gali būti siekiama kitų tikslų, kaip antai nelegalios imigracijos, nelegalaus įdarbinimo, prekybos žmonėmis ar seksualinio vaikų išnaudojimo, taip šiurkščiai pažeidžiant jų pagrindines teises. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad Direktyva 2002/90, kaip nurodyta 5 konstatuojamojoje dalyje, papildo kitus teisės aktus, priimtus siekiant kovoti su negalia imigracija, nelegaliu įdarbinimu, prekyba žmonėmis ir seksualiniu vaikų išnaudojimu.

68

Galiausiai, penkta, kadangi Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktą aiškinant taip, kad jis atitiktų Chartijos 7 ir 24 straipsnius ir jos 52 straipsnio 1 dalį, į pažeidimo, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, kaip tai suprantama pagal pirmąją nuostatą, taikymo sritį nepatenka tokie veiksmai, kaip aptariami pagrindinėje byloje, nereikia nei nagrinėti Direktyvos 2002/90 1 straipsnio galiojimo klausimo, nei aiškinti jo 2 dalies, susijusios su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės tais atvejais, kai aptariamais veiksmais siekiama suteikti humanitarinę pagalbą atitinkamam asmeniui.

69

Be to, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus dėl nacionalinės teisės nuostatos, kuria, be kita ko, į Italijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas, atitikties Sąjungos teisei, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, įgyvendindamos direktyvos perkėlimo priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai turi ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią direktyvą, bet ir nesivadovauti tokiu jos aiškinimu, kuris pažeistų Sąjungos teisės sistemos saugomas pagrindines teises arba kitus bendruosius šioje teisės sistemoje pripažintus principus (2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 68 punktas ir 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 42 punkte, iš Direktyvos 2002/90 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos 1 straipsnio 1 dalimi siekiama pateikti tikslų pažeidimo, kurį sudaro padėjimas nelegaliai migracijai, apibrėžimą, kad būtų galima veiksmingiau įgyvendinti Pamatinį sprendimą 2002/946.

71

Taigi, perkeldamos Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktą į nacionalinę teisę valstybės narės negali nacionalinėje teisėje įtvirtinti normų, kurios peržengtų bendrojo pažeidimo, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, kaip jis apibrėžtas šioje nuostatoje, taikymo sritį, ir į ją įtraukti joje nenurodytus veiksmus, taip pažeisdamos Chartijos 7 ir 24 straipsnius bei 52 straipsnio 1 dalį.

72

Be to, 7 ir 24 straipsniai yra pakankami patys savaime ir jų nereikia patikslinti Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad asmenims būtų suteiktos teisės, kuriomis būtų galima remtis. Taigi, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad jo nacionalinės teisės negalima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, jis privalo pagal savo jurisdikciją užtikrinti asmenims teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal šiuos straipsnius, ir garantuoti visišką šių straipsnių veiksmingumą, prireikus netaikydamas Teisės akto dėl imigracijos 12 straipsnio (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 78 ir 79 punktus).

73

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2002/90 1 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su Chartijos 7 ir 24 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad, pirma, bendrasis pažeidimas, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, neapima veiksmų asmens, kuris, pažeisdamas asmenų judėjimą per sienas reglamentuojančias taisykles, į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, ir, antra, šie straipsniai draudžia nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias tokie veiksmai laikomi nusikalstama veika.

74

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2002/90/EB, apibrėžiančios padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi, 1 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi,

turi būti aiškinamas taip:

pirma, bendrasis pažeidimas, kurį sudaro padėjimas neteisėtai atvykti, neapima veiksmų asmens, kuris, pažeisdamas asmenų judėjimą per sienas reglamentuojančias taisykles, į valstybės narės teritoriją įveža jį lydinčius nepilnamečius trečiųjų šalių piliečius, kuriuos faktiškai globoja, ir, antra, šie straipsniai draudžia nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias tokie veiksmai laikomi nusikalstama veika.