Byla C‑346/23

Banco Santander SA

prieš

Asociación de Consumidores y Usuarios de Servicios Generales-Auge

(Tribunal Supremo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2025 m. sausio 16 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) nuomonė

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Finansinių priemonių rinkos – Direktyva 2004/39/EB – 52 straipsnio 2 dalis – Vartotojų interesais pareikštas ieškinys – Vartotojų organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti vartotojų interesus – Teisė pareikšti ieškinį siekiant apginti savo narių individualius interesus – Teisės pareikšti ieškinį praradimas investicijų į didelės ekonominės vertės finansinius produktus atveju – Atleidimas nuo teismo išlaidų ir pareigos padengti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas – Procesinė autonomija – Veiksmingumo principas“

Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Finansinių priemonių rinkos – Direktyva 2004/39 – Ieškinys siekiant apginti vartotojų interesus – Vartotojų interesai – Sąvoka – Daugelio vartotojų individualūs interesai – Įtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalis)

(žr. 46–48 punktus)
Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Finansinių priemonių rinkos – Direktyva 2004/39 – Ieškinys siekiant apginti vartotojų interesus – Vartotojų organizacija, ginanti daugelio savo narių individualius interesus – „Locus standi“ – Apribojimai, pagrįsti ginamų investuotojų finansiniu pajėgumu ir pasirašytomis finansinėmis priemonėmis – Neleistinumas – Atsisakymas suteikti teisinę pagalbą šiai organizacijai dėl ginamų investuotojų finansinių galimybių ir pasirašytų finansinių priemonių – Leistinumas – Sąlygos

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalis)

(žr. 49, 50, 55–57, 61, 63 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Nagrinėdamas ginčą dėl vartotojų asociacijos ginamų investuotojų-vartotojų sudarytų finansinių priemonių įsigijimo sutarčių galiojimo Teisingumo Teismas patvirtino, kad tokios asociacijos, ginančios individualius savo narių interesus, teisei pareikšti ieškinį negali būti taikomi apribojimai, susiję su šių narių finansiniu pajėgumu ir finansinių produktų, į kuriuos šie nariai investavo, savybėmis. Vis dėlto į tokius kriterijus galima atsižvelgti sprendžiant, ar šiai asociacijai gali būti suteikta teisinė pagalba.

Du fiziniai asmenys sudarė finansinių produktų sutartį su Banco Banif, dabar – Banco Santander. Siekdama, kad šios įsigijimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis dėl sutikimo nebuvimo, Asociación de Consumidores y Usuarios de Servicios Generales – Auge (Bendrųjų paslaugų naudotojų ir vartotojų asociacija; toliau – Auge), atstovaujanti tiems dviem fiziniams asmenims, pareiškė ieškinį šiam bankui Ispanijos teismuose.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams patenkinus šį ieškinį, minėtas bankas pateikė ypatingąjį skundą dėl procedūrinių pažeidimų ir kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos sprendimo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiame teisme bankas nurodė, kad Auge neturi teisės kreiptis į teismą savo narių vardu, nes jų pasirašyti produktai yra didelės ekonominės vertės spekuliaciniai finansiniai produktai, o ne visuotinio ir plataus naudojimo produktai, tai reiškia, kad pareikštas ieškinys nepatenka į vartotojų apsaugos taikymo sritį pagal nacionalinę teisę.

Iš tiesų, pagal nacionalinių teismų praktiką vartotojų organizacijos neturi teisės pareikšti ieškinio, jeigu ieškinys pareikštas dėl investicijų į spekuliacinius arba didelės ekonominės vertės finansinius produktus, nes šie produktai nėra visuotinai, įprastai ir plačiai naudojami. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks teisės pareikšti ieškinį šiuo atveju nepripažinimas leistų išvengti didelių finansinių pajėgumų turinčių investuotojų sukčiavimo ar piktnaudžiavimo konkrečia vartotojų asociacijų teise pareikšti ieškinį, siekiant pasinaudoti teise į teisinę pagalbą, kuri pagal nacionalinę teisę pripažįstama šioms asociacijoms.

Tokiomis aplinkybėmis šiam teismui kyla klausimas, ar nacionalinė teismų praktika, pagal kurią vartotojų asociacijos teisė pareikšti ieškinį vieno iš šių investuotojų-vartotojų vardu ribojama dėl jo finansinio pajėgumo, ekonominės vertės, investicijų rūšies ir sudėtingumo, atitinka Direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalį ( 1 ).

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad „mažmeninis klientas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą, gali būti laikomas „vartotoju“, jei jis yra fizinis asmuo, veikiantis ne vykdant komercinę veiklą ( 2 ). Be to, iš Direktyvos 2020/1828 ( 3 ) 14 konstatuojamosios dalies aišku, kad „mažmeninis klientas“ yra vartotojas, o iš tos pačios direktyvos 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji apima ne tik bendrąją vartotojų teisę, bet ir tokias sritis kaip finansinės paslaugos.

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybės narės turi teisę suteikti vartotojų apsaugos organizacijoms locus standi, kad būtų apsaugoti jų narių individualūs interesai.

Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalyje apie „vartotojų“ interesą kalbama daugiskaita. Nors daugiskaitos vartojimas rodo, kad vartotojų organizacijos pareikštas ieškinys turi būti susijęs su kelių vartotojų interesais, šioje nuostatoje nepatikslinama, ar kolektyvinis ieškinio aspektas susijęs su bendruoju vartotojų interesu, ar, priešingai, su kelių vartotojų individualiais interesais. Kadangi šioje nuostatoje nurodoma valstybių narių teisė tiek dėl įstaigų, galinčių atstovauti vartotojų interesams, nustatymo, tiek dėl procedūrinių taisyklių, pagal kurias turi būti veiksmingai atstovaujama, valstybės narės gali laisvai nustatyti, ar interesai, kuriuos gali ginti vartotojų apsaugos organizacijos, yra individualaus, ar kolektyvinio pobūdžio.

Be to, kadangi valstybė narė suteikė vartotojų organizacijoms teisę pareikšti ieškinį teisme, kad apgintų savo narių individualius interesus, vis dėlto jai neleidžiama apriboti tokios organizacijos teisės pareikšti ieškinį tik tam tikros vartotojų kategorijos, nustatytos atsižvelgiant į jų finansinį pajėgumą ir finansines priemones, į kurias jie investavo, gynyba. Iš tiesų Direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė pareikšti ieškinį visų vartotojų-investuotojų naudai, nedarant skirtumo šiuo klausimu.

Vis dėlto nei pagal šią nuostatą, nei pagal kitus Europos Sąjungos teisės aktus nereikalaujama suteikti teisinę pagalbą vartotojų organizacijoms, kurios pareiškia ieškinius vartotojų interesais. Taigi kiekviena valstybė narė, remdamasi procesinės autonomijos principu, turi nustatyti savo taisykles dėl teisinės pagalbos sistemos, jei šios taisyklės nėra mažiau palankios nei tos, kuriomis reglamentuojamos panašios situacijos, kai taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų vartotojams netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas). Šiuo klausimu pažymėtina, kad teismo išlaidos, kurias asociacija turi sumokėti, jei negauna teisinės pagalbos, neturi būti neįveikiamos išlaidos, dėl kurių būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalyje numatyta teise pareikšti ieškinį.

( 1 ) 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145; 2004, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k.: 6 sk., 7 t., p. 263).

( 2 ) Šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą (Petruchová, C‑208/18, EU:C:2019:825, 76 punktas).

( 3 ) 2020 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/1828 dėl atstovaujamųjų ieškinių siekiant apsaugoti vartotojų kolektyvinius interesus, kuria panaikinama Direktyva 2009/22 (OL L 409, 2020, p. 1). Šios direktyvos I priede nurodoma 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349), kuria panaikinta ir pakeista Direktyva 2004/39 ir kurios 74 straipsnio 2 dalis, skirta teisei į vartotojų teisių gynimą, atitinka Direktyvos 2004/39 52 straipsnio 2 dalį, nes šie du straipsniai suformuluoti beveik identiškai.