1

Savo apeliaciniu skundu Penya Barça Lyon: Plus que des supporters (PBL) ir Issam Abdelmouine prašo panaikinti 2023 m. vasario 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą PBL ir WA / Komisija (T‑538/21, EU:T:2023:53; toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas atmetė jų ieškinį dėl 2021 m. rugsėjo 1 d. Komisijos sprendimo COMP/C.4/AH/mdr 2021(092342), susijusio su skundo, pateikto dėl įtariamos valstybės pagalbos Paryžiaus Saint-Germain futbolo klubui (SA.64489), statusu, panaikinimo.

2

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9; klaidų ištaisymas OL L 186, 2017, p. 17), 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

3

Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte numatyta, kad šiame reglamente vartojama sąvoka „suinteresuotoji šalis“ – tai „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.

4

Minėto reglamento 12 straipsnio „Tikrinimas, prašymas pateikti informaciją ir įsakymas pateikti informaciją“ 1 dalyje nurodyta:

„Nedarant poveikio 24 straipsniui, Komisija gali savo iniciatyva patikrinti iš bet kokio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą.

Komisija nedelsdama išnagrinėja bet kurios suinteresuotosios šalies skundą, pateiktą pagal 24 straipsnio 2 dalį, ir užtikrina, kad atitinkama valstybė narė būtų visapusiškai ir reguliariai informuojama apie pažangą atliekant nagrinėjimą ir jo rezultatus.“

5

To paties reglamento 24 straipsnyje „Suinteresuotųjų šalių teisės“ nustatyta:

„1.   Po to, kai Komisija priima sprendimą pradėti [oficialią tyrimo procedūrą], kiekviena suinteresuotoji šalis gali pateikti pastabas <…>. Kiekvienai minėtas pastabas pateikusiai suinteresuotajai šaliai ir kiekvienam individualiam pagalbos gavėjui išsiunčiama <…> Komisijos sprendimo kopija.

2.   Bet kuri suinteresuotoji šalis gali pateikti skundą, kad praneštų Komisijai apie įtariamą neteisėtą pagalbą ar įtariamą netinkamą pagalbos taikymą. Tuo tikslu suinteresuotoji šalis tinkamai užpildo formą <…> ir pateikia joje nurodytą būtiną informaciją.

<…>“

6

Skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo aprašytas ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

7

PBL yra asociacija, kurios tikslas – Fútbol Club Barcelona (toliau – FCB), t. y. Barselonoje (Ispanija) įsteigto profesionalaus futbolo klubo, „sirgalių subūrimas“, įsteigta kaip ne pelno asociacija.

8

I. Abdelmouine yra PBL narys. Nuo 2020 m. kovo 3 d. jis taip pat yra įgijęs FCB socio (įmokas mokančio nario) statusą.

9

2021 m. rugpjūčio 8 d. FCB dirbęs futbolo žaidėjas Lionel Messi paskelbė apie savo pasitraukimą iš šio klubo ir pranešė, kad karjerą tęs Paris Saint-Germain Football Club (PSG), Paryžiuje (Prancūzija) įsteigtame profesionalaus futbolo klube.

10

Tą pačią dieną I. Abdelmouine pateikė Komisijai skundą, kuriame, pirma, pranešė šiai institucijai apie įtariamą pagalbą, leidusią PSG pasirašyti sutartį su L. Messi, ir, antra, paprašė jos imtis priemonių pagal SESV 116 straipsnį.

11

2021 m. rugsėjo 1 d. Komisija išsiuntė I. Abdelmouine raštą, kuriame iš esmės nurodė, kad jis negali būti laikomas „suinteresuotąja šalimi“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, todėl pateikta informacija apie įtariamą suteiktą pagalbą PSG negali būti laikoma skundu pagal šio reglamento 24 straipsnio 2 dalį.

12

2021 m. rugsėjo 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo PBL ir I. Abdelmouine ieškinį, kuriuo jie prašė, pirma, panaikinti šiame rašte išdėstytą sprendimą nepripažinti I. Abdelmouine suinteresuotąja šalimi, turinčia teisę pateikti skundą Komisijai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 2015/1589 (toliau – ginčijamas sprendimas), ir, antra, nustatyti įpareigojimus.

13

Be to, 2022 m. spalio 18 d. surengto teismo posėdžio dieną apeliantai, remdamiesi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi, šio teismo kanceliarijai pateikė visus įrodymus.

14

Skundžiamo sprendimo 9–13 punktuose Bendrasis Teismas atmetė antrąjį apeliantų reikalavimą, kuriuo siekta nustatyti įpareigojimus, motyvuodamas tuo, kad jis neturi jurisdikcijos nustatyti tokių įpareigojimų.

15

Dėl pirmojo apeliantų reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 14–18 punktuose nusprendė, kad jis turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su tuo, kad Komisija ginčijamame sprendime neatsižvelgė į PBL. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog PBL prisijungė prie skundo, kurį pateikė I. Abdelmouine ir dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas, todėl I. Abdelmouine turi būti laikomas vieninteliu skundą pateikusiu asmeniu. Todėl šis reikalavimas buvo nagrinėjamas iš esmės tik tiek, kiek jis buvo susijęs su I. Abdelmouine, veikiančio kaip FCB socio, pateikto skundo nagrinėjimu.

16

Dėl esmės Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 19 ir 20 punktuose nusprendė, kad grįsdami minėtą reikalavimą apeliantai pateikė vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto pažeidimu, kurį sudarė dvi dalys.

17

Dėl pirmos dalies, grindžiamos faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaida, skundžiamo sprendimo 22–47 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad dalis įvairių interesų, kuriais remiasi apeliantai, siekdami įrodyti, kad I. Abdelmouine, kaip FCB socio, turėjo būti laikomas „suinteresuotąja šalimi“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, nebuvo įrodyti, o kiti buvo „visiškai bendri ar netiesioginiai“. Dėl šių priežasčių tas teismas padarė išvadą, kad I. Abdelmouine negali būti laikomas tokia „suinteresuotąja šalimi“.

18

Kalbant apie antrą dalį, grindžiamą faktinių aplinkybių vertinimo klaida, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas ją atmetė skundžiamo sprendimo 48–53 punktuose, motyvuodamas tuo, kad ji nereikšminga, ir iš esmės pažymėjęs, kad ji susijusi tik su iliustratyviu, taigi papildomu, motyvų, kuriais Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi priimdama sprendimą dėl I. Abdelmouine pateikto skundo statuso, aspektu.

19

Be to, skundžiamo sprendimo 54–57 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl įrodymų, kuriuos apeliantai jam pateikė teismo posėdžio dieną, priimtinumo, nes bet kuriuo atveju tie įrodymai neturi reikšmės vertinant, be kita ko, jų ieškinio priimtinumą ir pagrįstumą.

20

Atsižvelgęs į visus šiuos motyvus, Bendrasis Teismas ieškinį atmetė.

21

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

22

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

23

Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai iš esmės nurodo šešis pagrindus.

24

Pirmuoju pagrindu, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 14–18 punktais ir kurį iš esmės sudaro dvi dalys, apeliantai ginčija tai, kad Bendrasis Teismas kaip iš dalies nepriimtiną atmetė jų pirmąjį reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą.

25

Pirmoje šio pagrindo dalyje jie iš esmės teigia, kad, priešingai nei Bendrasis Teismas nusprendė nagrinėjamuose punktuose, teismo posėdžio dieną jų šiam teismui pateikti įrodymai pakankamai įrodo, kad PBL prisijungė prie I. Abdelmouine skundo ir kad Komisija žinojo apie šią situaciją priimdama ginčijamą sprendimą.

26

Šio pagrindo antroje dalyje jie tvirtina, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas nepaisė savo jurisprudencijos, pagal kurią, kai ieškinį dėl panaikinimo pareiškia keli asmenys, pripažintina, kad pakanka konstatuoti vieno iš šių asmenų teisę pareikšti ieškinį, kad būtų priimtinas visas ieškinys, todėl kitų suinteresuotųjų šalių teisės pareikšti ieškinį nagrinėjimas tampa nereikalingas. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, šis teismas turėjo nuspręsti, kad visas jų pirmasis reikalavimas yra priimtinas.

27

Komisija ginčija šio pagrindo pirmos dalies priimtinumą ir antros dalies pagrįstumą.

28

Kalbant apie šio pagrindo pirmą dalį, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, viena vertus, kad tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti turinčias reikšmės bylai faktines aplinkybes ir jam pateiktus įrodymus. Taigi faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui. Todėl bet kokie argumentai, kuriais tokiomis aplinkybėmis ginčijamas šis vertinimas, išskyrus argumentus dėl iškraipymo, turi būti atmesti kaip nepriimtini (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, C‑478/21 P, EU:C:2023:685, 157 ir 158 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

29

Kita vertus, jei šalis teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, ji pagal SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti klaidas, dėl kurių Bendrasis Teismas juos iškraipė. Be to, toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, C‑478/21 P, EU:C:2023:685, 219 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šioje byloje iš to darytina išvada, kad apeliantai, kurie netvirtino ir neįrodė, jog šiuo klausimu buvo iškraipytos faktinės aplinkybės, šiame apeliaciniame skunde negali ginčyti Bendrojo Teismo vertinimo, kad iš esmės nebuvo įrodyta, jog PBL buvo prisijungusi prie skundo, kurį Komisijai pateikė I. Abdelmouine ir kuris buvo ginčijamo sprendimo dalykas.

31

Be to, argumentai, kuriuos apeliantai pateikia Teisingumo Teismui, šio sprendimo 29 punkte nurodytomis sąlygomis neleidžia nei nustatyti, nei juo labiau akivaizdžiai įrodyti, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam teismo posėdžio dieną pateiktus įrodymus; beje, toks iškraipymas nebuvo oficialiai nurodytas. Vienintelis konkretus įrodymas, kuriuo šiuo klausimu remiasi apeliantai, yra Komisijos elektroninis laiškas, kuris, priešingai nei jie teigia, nurodo ne tai, kad ši institucija gavo skundą iš PBL, bet, priešingai, kad minėta institucija tokio skundo neturi. Dėl likusios dalies apeliantai tik pateikia kategoriškus, bendro pobūdžio ir nepakankamai pagrįstus argumentus.

32

Kiek tai susiję su šio pagrindo antra dalimi, reikia konstatuoti, kad apeliantai nepagrįstai priekaištauja Bendrajam Teismui nepaisius savo jurisprudencijos, pagal kurią tuo atveju, kai ieškinį dėl panaikinimo pareiškia keli asmenys, pripažintina, kad pakanka konstatuoti vieno iš šių asmenų teisę pareikšti ieškinį, kad būtų priimtinas visas ieškinys, todėl kitų suinteresuotųjų šalių teisės pareikšti ieškinį nagrinėjimas tampa nereikalingas.

33

Skundžiamo sprendimo 14–18 punktuose Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ne dėl PBL teisės pareikšti ieškinį, o dėl pirmojo apeliantų reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą priimtinumo. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas manė, kad šis reikalavimas priimtinas tik tiek, kiek juo ginčijamas šio sprendimo, kuriame Komisija nusprendė dėl I. Abdelmouine pateikto skundo, turinys. Atitinkamai dėl šio sprendimo 15, 30 ir 31 punktuose nurodytų priežasčių šis teismas minėtą reikalavimą atmetė kaip nepriimtiną tiek, kiek juo iš esmės ginčijama tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo atsižvelgta į nurodytą aplinkybę, jog PBL prisidėjo prie I. Abdelmouine pateikto skundo.

34

Šiomis aplinkybėmis jurisprudencija, kuria remiasi apeliantai, neturi jokios reikšmės, atsižvelgiant į jos dalyką ir aprėptį.

35

Vadinasi, apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

36

Antrajame pagrinde apeliantai iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas neįvykdė įsipareigojimų, nes skundžiamame sprendime neatsakė į vieną iš dviejų jų ieškinyje nurodytų pagrindų, susijusių su SESV 116 straipsnio pažeidimu.

37

Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.

38

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 9–13 punktų, Bendrasis Teismas konstatavo, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti antrojo apeliantų reikalavimo, kuriuo siekiama įpareigoti Komisiją įgyvendinti įgaliojimus, kuriuos ši institucija turi, be kita ko, pagal SESV 116 straipsnį.

39

Ši išvada dėl jurisdikcijos neturėjimo, kuri apeliaciniame skunde nekritikuojama ir kuri, beje, nėra teisiškai klaidinga dėl Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, neleidžia šiam teismui jokia forma nagrinėti bet kokio pagrindo, kurį apeliantai galėjo pateikti aptariamam reikalavimui pagrįsti, priimtinumo ar pagrįstumo. Taigi minėta išvada netiesiogiai, bet neišvengiamai pateisina tai, kad minėtas teismas skundžiamame sprendime neatsakė į argumentus, grindžiamus SESV 116 straipsnio pažeidimu, kuriuos jam pateikė apeliantai.

40

Vadinasi, apeliacinio skundo antrasis pagrindas yra nepagrįstas.

41

Trečiajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 22–47 punktais, apeliantai kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas atmetė jų pagrindo dėl panaikinimo, grindžiamo Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto pažeidimu, pirmą dalį.

42

Pirma, jie tvirtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją „suinteresuotosios šalies“ sąvoka, į kurią daroma nuoroda šioje nuostatoje, apibrėžta plačiai, nes ji reiškia neapibrėžtą asmenų grupę, apimančią visus asmenis, kurių interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, t. y. tokia pagalba gali daryti konkretų poveikį jų padėčiai.

43

Antra, šioje byloje apeliantai visų pirma pažymi, kad įtariama pagalba, kuri buvo ginčijama skunde, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, jų nuomone, yra pagalba, kuri buvo naudinga PSG, Prancūzijoje įsteigtam profesionalaus futbolo klubui, ir kuri padarė žalos FCB, Ispanijoje įsteigtam konkuruojančiam futbolo klubui.

44

Be to, jie teigia, kad ši pagalba jau darė ir bet kuriuo atveju galėjo daryti konkretų neigiamą poveikį ne tik FCB ekonominei, finansinei ir teisinei padėčiai, bet ir, atsižvelgiant į ne pelno asociacijos struktūrą ir itin specifinę jos veiklą, socios, kuriems jis priklauso ir kurie demokratiškai kontroliuoja jo valdymą, sprendimus ir veiklą.

45

Galiausiai apeliantai iš esmės tvirtina, kad tiek Komisijai, tiek Bendrajam Teismui aiškiai, tiksliai ir pagrįstai išdėstė įvairias priežastis, dėl kurių turėjo būti laikoma, kad kaip asmuo, turintis FCB socio statusą, ir atsižvelgiant į konkrečiai su šiuo statusu susijusias teises, įgaliojimus ir pareigas, nustatytus FCB įstatuose, I. Abdelmouine buvo asmuo, kurio moraliniams, turtiniams ir ekonominiams interesams bei konkrečiai padėčiai galėjo turėti įtakos jo skunde nurodytos pagalbos suteikimas.

46

Trečia, apeliantai iš esmės teigia, kad motyvuose, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog Komisija pagrįstai nepripažino I. Abdelmouine „suinteresuotąja šalimi“, padarytos kelios teisės klaidos.

47

Pirma, Bendrasis Teismas nepagrįstai siaurai aiškino sąvoką „suinteresuotoji šalis“, nes, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija, atmetė galimybę, kad ne tik „bendrųjų“, bet ir „netiesioginių“ interesų gali pakakti, kad asmuo, kuris jais remiasi, įgytų „suinteresuotosios šalies“ statusą.

48

Antra, Bendrasis Teismas, remdamasis šiuo nepagrįstai siauru aiškinimu, padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidų ir vertinimo klaidų, kai nusprendė, kad įvairūs interesai, kuriais apeliantai rėmėsi siekdami įrodyti, kad I. Abdelmouine yra „suinteresuotoji šalis“, yra iš dalies nepakankamai pagrįsti ir iš dalies „visiškai bendri ar netiesioginiai“.

49

Atsakydama Komisija visų pirma teigia, kad Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kaip ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją, reikia suprasti taip, kad nepakanka remtis „visiškai bendrais ar netiesioginiais“ interesais, kad asmuo būtų laikomas „suinteresuotąja šalimi“.

50

Be to, apeliantai iš esmės tik pakartojo savo Bendrajame Teisme pateiktus argumentus ir ginčijo šio teismo atliktus vertinimus, tačiau nenurodė jokio iškraipymo. Todėl jų apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas.

51

Galiausiai, nė vienas apeliantų argumentas neleidžia manyti, kad Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą. Atvirkščiai, atsižvelgiant į reikšmingą Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, jog ginčijamas sprendimas nėra neteisėtas tiek, kiek juo paneigtas I. Abdelmouine „suinteresuotosios šalies“ statusas, atsižvelgiant į apeliantų jam pateiktus argumentus ir įrodymus.

52

Trečiajame pagrinde apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis padarė teisės klaidų, atlikdamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, nes Komisija nepripažino I. Abdelmouine „suinteresuotosios šalies“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, statuso. Iš esmės šis teismas, viena vertus, atliko šią kontrolę vadovaudamasis teisiškai klaidingu šios sąvokos aiškinimu. Kita vertus, tuo remdamasis minėtas teismas padarė teisinio kvalifikavimo ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, kai nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog I. Abdelmouine neįrodė priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti laikomas tokia suinteresuotąja šalimi.

53

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento 2015/1589, kuriuo kodifikuojama Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su SESV 108 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „suinteresuota šalis“, 1 straipsnio h punkte nurodyta, jog sąvoka „suinteresuotoji šalis“, apima „kiekvieną valstybę narę ir bet kurį asmenį, įmonę arba įmonių asociaciją, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėją, konkuruojančias įmones ir prekybines asociacijas“ (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Be to, kaip matyti iš minėto reglamento 24 straipsnio, „suinteresuotosios šalies“ statusas leidžia asmeniui, kuriam jis suteiktas, pasinaudoti tam tikromis procesinėmis teisėmis, įskaitant teisę pateikti skundą, kuriuo siekiama informuoti Komisiją apie bet kokią įtariamą neteisėtą pagalbą arba bet kokį įtariamą piktnaudžiavimą pagalba, pateikti pastabas po to, kai Komisija priima sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, o jeigu šis asmuo pateikia tokias pastabas – gauti Komisijos sprendimo kopiją pasibaigus procedūrai.

55

Kartu to paties reglamento 12 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje Komisija įpareigojama, be kita ko, nepagrįstai nedelsiant išnagrinėti bet kurios suinteresuotosios šalies skundą, pateiktą pagal 24 straipsnio 2 dalį.

56

Galiausiai nuostatų, kuriose atitinkamai numatytos šios teisės ir šis įpareigojimas, įgyvendinimas, kaip matyti iš Reglamento 2015/1589 33 konstatuojamosios dalies, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinamos šios nuostatos, suponuoja, kad skundą Komisijai pateikęs asmuo tame skunde įrodė, jog jis yra suinteresuotoji šalis, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio h punktą.

57

Antra, iš aiškios Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto formuluotės matyti, kad sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apima ne tik valstybes nares, įtariamos pagalbos, dėl kurios pateiktas skundas, gavėją (-us), su šiuo (-ais) gavėju (-ais) konkuruojančias įmones ir suinteresuotąsias profesines asociacijas. Be šių konkrečių juridinių ar fizinių asmenų kategorijų minėta sąvoka apima ir bet kurį kitą asmenį, kurio interesams gali turėti įtakos šios pagalbos skyrimas.

58

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apima neapibrėžtą adresatų grupę, kuri gali apimti bet kurį asmenį, teigiantį, kad jo interesams gali turėti įtakos įtariamos pagalbos skyrimas (1984 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Intermills / Komisija, 323/82, EU:C:1984:345, 16 punktas, taip pat 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 59 ir 60 punktai), vis dėlto su sąlyga, kad šis asmuo pakankamai teisiškai įrodo, jog reikalavimai, būtini tam, kad jis būtų laikomas „suinteresuotąja šalimi“, yra įvykdyti, ir, visų pirma, kad ši preziumuojama pagalba gali turėti konkrečios įtakos jo padėčiai (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Šiuo tikslu asmuo, kuris konkrečiu atveju remiasi „suinteresuotosios šalies“ statusu, turi pakankamai teisiškai įrodyti, pirma, kad įtakos jo interesams gali turėti būtent pats įtariamos pagalbos skyrimas, o ne bet koks kitas elgesys ar priemonė, ypač bet kokia teisiškai atskira priemonė, kurią galėjo taikyti šią pagalbą suteikusi valstybė narė, net jei tokia priemonė faktiškai yra susijusi su minėta pagalba. Tik tuo atveju, kai tam tikros tokios pagalbos įgyvendinimo sąlygos yra taip neatsiejamai susijusios su jos tikslu, kad neįmanoma jų vertinti atskirai, šiomis neatsiejamomis įgyvendinimo sąlygomis galima remtis siekiant įrodyti, kad atitinkamas asmuo yra „suinteresuotoji šalis“ (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 81, 97–99, 103 ir 106 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. gruodžio 14 d. Nutarties CAPA ir kt. / Komisija, C‑742/21 P, EU:C:2023:1000, 40, 79, 93 ir 95 punktus).

60

Antra, šis asmuo turi pakankamai teisiškai įrodyti, kad įtariamos pagalbos skyrimas gali turėti įtakos būtent „jo“ interesams, t. y. jo asmeniniams interesams (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 64 punktą ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 60 punktą).

61

Tokiomis aplinkybėmis šis reikalavimas neatima iš tam tikrų juridinių asmenų, kaip antai įsteigtų kaip profesinės sąjungos ar asociacijos, galimybės remtis tam tikros kategorijos ar net bendro pobūdžio interesais, kaip antai darbuotojų profesinės sąjungos narių interesų skatinimu ar gynimu per kolektyvines derybas arba bendruoju interesu, kad sporto infrastruktūra būtų eksploatuojama ekonominėmis sąlygomis, užtikrinančiomis galimybę ja naudotis tiek mėgėjams, tiek profesionaliems sportininkams, jeigu tokie interesai atitinka šių juridinių asmenų socialinį tikslą ir dėl to sutampa su jų asmeniniu interesu (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo3F / Komisija, C‑319/07 P, EU:C:2009:435, 33, 45, 46, 52, 57–59, 65 ir 104 punktus, taip pat 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Ja zum Nürburgring / Komisija, C‑647/19 P, EU:C:2021:666, 59, 64, 66 ir 67 punktus).

62

Trečia, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 72 ir 74 punktuose, atitinkamas asmuo turi pakankamai teisiškai įrodyti, kad įtariamos pagalbos skyrimas faktiškai arba bent jau potencialiai gali turėti konkrečios įtakos jo interesams (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Solar Ileias Bompaina / Komisija, C‑429/20 P, EU:C:2022:282, 35 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Braesch ir kt., C‑284/21 P, EU:C:2023:58, 60 punktas), ir atskleisti tiek patį faktinį ar potencialų poveikį, tiek priežastinį ryšį, kuris jį sieja su nagrinėjamos pagalbos skyrimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Solar Ileias Bompaina / Komisija, C‑429/20 P, EU:C:2022:282, 43 punktą).

63

Trečia, nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 22–47 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija teisingai nusprendė, jog dalis įvairių interesų, kuriais rėmėsi apeliantai, siekdami įrodyti, kad I. Abdelmouine, kaip FCB socio, turėjo būti laikomas „suinteresuotąja šalimi“, kiek tai susiję su jo skunde nurodyta įtariama pagalba, nebuvo įrodyti, o kiti jų yra „visiškai bendri ar netiesioginiai“.

64

Ši Bendrojo Teismo išvada grindžiama keturiomis motyvų grupėmis. Skundžiamo sprendimo 29–31 punktuose šis teismas, atsakydamas į pirmąjį apeliantų argumentą, nusprendė, kad jų pateikti įrodymai neįrodo, jog FCB socio, kaip antai I. Abdelmouine, gali kilti finansinė atsakomybė šio klubo nuostolių atveju, todėl jis turi tiesioginį turtinį interesą išsaugoti klubo finansinę padėtį. To sprendimo 32–34 punktuose minėtas teismas, atsakydamas į antrąjį apeliantų argumentą, nusprendė, kad fizinis asmuo, kaip antai I. Abdelmouine, siekdamas įrodyti, kad jis yra „suinteresuotoji šalis“, negali pagrįstai remtis bendruoju interesu ginti tokią sporto šaką, kaip futbolas, ir jo vertybes. Minėto sprendimo 35–38 punktuose Bendrasis Teismas dėl nepakankamai aiškaus ir tikslaus pobūdžio kaip nepriimtiną atmetė trečiąjį apeliantų argumentą, iš esmės grindžiamą I. Abdelmouine interesu ginti savo neturtines teises ir teisę į asociacijų laisvę. To paties sprendimo 39–45 punktuose jis atmetė ketvirtąjį apeliantų argumentą, susijusį su I. Abdelmouine interesu išsaugoti įvairias jo, kaip FCB socio, teises.

65

Kaip matyti iš apeliantų Teisingumo Teismui pateiktų argumentų, apibendrintų šio sprendimo 41–48 punktuose, jie neginčija to, kad Bendrasis Teismas kaip nepriimtiną atmetė jų trečiąjį argumentą. Šiuo klausimu jie savo apeliaciniame skunde tik nurodo faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su teisėmis ir pareigomis, kurias turi tokie subjektai kaip PBL ir socios, kaip antai I. Abdelmouine, nes šios esminės aplinkybės, jų nuomone, patvirtina, kad tokios įtariamos pagalbos, kokia nurodyta skunde, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, skyrimas gali turėti įtakos jų interesams ir padėčiai. Todėl šio trečiojo argumento atmetimas kaip nepriimtino turi būti laikomas galutiniu.

66

Kalbant apie skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė dėl jų pirmojo, antrojo ir ketvirtojo argumentų pagrįstumo, reikia priminti, viena vertus, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 28 punkto, apeliantas apeliaciniame skunde negali prašyti Teisingumo Teismo įvertinti faktines aplinkybes ir įrodymus, taip pat ginčyti Bendrojo Teismo atliktą šių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, nebent jis remiasi jų iškraipymu.

67

Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su pirmuoju apeliantų argumentu, darytina išvada, kad jie, neteigę, jog buvo iškraipyti jų ieškiniui pagrįsti pateikti įrodymai, negali ginčyti skundžiamo sprendimo 29–31 punktuose pateikto Bendrojo Teismo vertinimo, pagal kurį šiuose punktuose nurodyti įrodymai neįrodo, kad FCB socio, kaip antai I. Abdelmouine, gali kilti finansinė atsakomybė šio klubo nuostolių atveju ir dėl to jis turi tiesioginį turtinį interesą išsaugoti klubo finansinę padėtį. Dėl tos pačios priežasties apeliantai taip pat negali prašyti Teisingumo Teismo įvertinti kitų įrodymų, pavyzdžiui, tam tikrų FCB įstatų nuostatų, iš kurių, jų nuomone, matyti, kad egzistuoja visuma kitų šio klubo socios neturtinių, turtinių ar ekonominių interesų.

68

Kita vertus, Bendrajam Teismui konstatavus ir įvertinus faktines aplinkybes bei jam pateiktus įrodymus, apeliantas turi teisę apeliaciniame skunde ginčyti šio teismo pateiktą šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir juo remiantis padarytas teisines išvadas (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 23 punktas ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 57 punktas).

69

Šioje byloje, kiek tai susiję su antruoju apeliantų argumentu, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia apeliantai, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 32–34 punktuose iš esmės nusprendė, kad fizinis asmuo, kaip antai I. Abdelmouine, siekdamas įrodyti, kad jis yra „suinteresuotoji šalis“, negali pagrįstai remtis bendruoju interesu ginti tokią sporto šaką, kaip futbolas, ir jo vertybes.

70

Kaip matyti iš aiškios Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto formuluotės ir šio sprendimo 58 ir 60 punktuose primintos suformuotos jurisprudencijos, šis asmuo turi būti laikomas „suinteresuotąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik dėl to, kad (ir tiek, kiek) pagalbos skyrimas gali turėti įtakos „jo“ interesams, taigi jo asmeniniams interesams, o ne kitų asmenų ir juo labiau ne bendriesiems interesams. Taigi tik dėl to, kad (ir tiek, kiek) tam tikros pagalbos skyrimas galėjo turėti įtakos tam tikrų kategorijų interesams ar bendrajam interesui, tam tikri juridiniai asmenys turėjo socialinį tikslą ginti, ir dėl to, kad (ir tiek, kiek) šie kategoriniai interesai ar bendrieji interesai atitiko asmeninį šių juridinių asmenų interesą, buvo pripažinta, jog šie juridiniai asmenys gali remtis tokiais interesais siekdami, kad būtų pripažintas „suinteresuotosios šalies“ statusas, kaip tai matyti iš šio sprendimo 61 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

71

Galiausiai, kiek tai susiję su ketvirtuoju apeliantų argumentu, vis dėlto jie pagrįstai teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą ir padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, kai skundžiamo sprendimo 44 ir 45 punktuose iš esmės nusprendė, kad siekiant įrodyti, jog pagalbos skyrimas gali turėti įtakos asmens interesams, todėl jis yra „suinteresuotoji šalis“, asmuo turi įrodyti, kad šios pagalbos skyrimas turi tiesioginę įtaką jo interesams, o vėliau nusprendė, kad apeliantai nepateikė šio įrodymo, nes jie tik nurodė netiesiogines pasekmes, kurias I. Abdelmouine skunde nurodytos pagalbos skyrimas galėjo turėti jo interesams.

72

Kaip matyti iš šio sprendimo 62 punkte primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, būtina ir pakanka, kad asmuo, kuris siekia būti pripažintas „suinteresuotąja šalimi“, pakankamai teisiškai įrodytų, kad jo skunde nurodytos pagalbos skyrimas iš tikrųjų turėjo arba galbūt galėjo turėti konkrečios įtakos jo interesams, įrodant tiek šį faktinį ar potencialų poveikį, tiek priežastinį ryšį su šios pagalbos skyrimu. Tai galima įrodyti, be kita ko, pateikiant konkretaus poveikio, kurį ši pagalba tiesiogiai ar netiesiogiai turėjo ar gali turėti dėl grandinės susijusių įvykių, kurie jau įvyko arba turėjo įvykti pakankamai nuspėjamai ir užtikrintai, įrodymą.

73

Vis dėlto šios teisės klaidos negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes to sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas tuo pat metu nusprendė, kad apeliantų nurodytos aplinkybės jų ketvirtajam argumentui pagrįsti, be kita ko, buvo neaiškios, todėl neleido įrodyti, kad I. Abdelmouine pateiktame skunde nurodytos įtariamos pagalbos skyrimas galėjo turėti konkrečios įtakos jo interesams; tokiame vertinime, atsižvelgiant į pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytą jurisprudenciją, nepadaryta teisės klaidų ir, kaip matyti iš šio sprendimo 28 ir 66 punktų, jis negali būti ginčijamas apeliaciniame skunde.

74

Taigi apeliacinio skundo trečiasis pagrindas turi būti atmestas.

75

Ketvirtajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 48–53 punktais, apeliantai kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas atmetė jų pagrindo dėl panaikinimo, grindžiamo Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto pažeidimu, antrą dalį.

76

Iš esmės jie priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis atmetė šią dalį motyvuodamas tuo, kad ji nereikšminga, nes susijusi su „papildomu“ ginčijamo sprendimo aspektu, ir dėl tos priežasties neišnagrinėjo jų išsamių argumentų, kad asmenų, kaip antai I. Abdelmouine, turinčių labai ypatingą profesionalaus futbolo klubo, pasirinkusio ne pelno asociacijos modelį, socio statusą, kaip ir FCB, padėtis nėra panaši į bendrovės akcininko padėtį ir todėl pagal analogiją su tokia situacija neturi būti laikoma, kad jų interesams negali turėti įtakos tokios pagalbos, kokia šiuo atveju buvo suteikta PSG, skyrimas.

77

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog apeliantų nurodyto pagrindo dėl panaikinimo antra dalis yra nereikšminga, todėl šio teismo negalima kritikuoti dėl to, kad jis neišnagrinėjo šios dalies iš esmės.

78

Iš pradžių reikia pažymėti, kad šio sprendimo 67, 69 ir 73 punktuose nurodytų Bendrojo Teismo atliktų faktinių aplinkybių vertinimų ir tuo remiantis padarytų teisinių išvadų dėl apeliančių pagrindo dėl panaikinimo pirmos dalies, susijusios su Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto pažeidimu, nepagrįstumo savaime pakanka pagrįsti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo kaip nepagrįstas atmestas apeliantų pareikštas ieškinys.

79

Šios faktinės ir teisinės aplinkybės pagrindžia tai, kad I. Abdelmouine negali būti laikomas „suinteresuotąja šalimi“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, nes apeliantai pakankamai aiškiai neįrodė, kad jo skunde nurodyta pagalba gali turėti įtakos interesams, kuriuos jis, kaip FCB socio, gali turėti. Be to, šių aplinkybių negali paneigti atskiri ir nepriklausomi argumentai, kuriuos Bendrasis Teismas, o prieš tai – Komisija, skyrė galimai analogijai ar analogijos nebuvimui tarp tokio socio, kaip I. Abdelmouine, ir bendrovės akcininko padėties.

80

Vadinasi, ketvirtasis pagrindas yra susijęs su skundžiamo sprendimo motyvų elementais, kurie, net jeigu juose padaryta teisės klaida, yra pertekliniai, kaip iš esmės pažymėjo generalinė advokatė išvados 96 punkte.

81

Taigi apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

82

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 54–57 punktais, apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis atmetė įrodymus, kuriuos jie jam pateikė teismo posėdžio dieną pagal šio teismo procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalį, motyvuodamas tuo, kad šie įrodymai, net jeigu būtų priimtini, bet kuriuo atveju yra nereikšmingi.

83

Šiuo klausimu jie pažymi, viena vertus, kad šių įrodymų reikšmę įrodo tai, kad per šį teismo posėdį jie buvo išsamiai aptarti.

84

Kita vertus, išnagrinėjus minėtus įrodymus taip pat paaiškėjo, kad jie buvo reikšmingi, kiek tai susiję visų pirma su apeliantų Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio priimtinumu ir pagrįstumu. Jie įrodo, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija žinojo, jog PBL laiku prisijungė prie I. Abdelmouine pateikto skundo. Be to, juose nustatytas konkretus poveikis, kurį I. Abdelmouine nurodyta valstybės pagalba galėjo turėti teisinei, ekonominei, finansinei ir konkurencinei FCB padėčiai, taip pat tai, kaip ši pagalba galėjo paveikti I. Abdelmouine ir PBL interesus.

85

Komisija ginčija šių argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

86

Reikia konstatuoti, kad šis apeliacinio skundo pagrindas, kaip ir pirmojo pagrindo pirma dalis, kurios turinys, beje, iš dalies pakartojamas, susijęs su Bendrojo Teismo atliktu tam tikrų apeliantų pateiktų įrodymų reikšmingumo vertinimu.

87

Taigi šis pagrindas dėl motyvų, analogiškų išdėstytiesiems šio sprendimo 28–31 punktuose, turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

88

Šeštajame pagrinde apeliantai iš esmės teigia, pirma, kad vienas iš asmenų, dalyvavusių rengiant jų ieškinį, priklausė Bendrojo Teismo nario, vykdžiusio teisėjo pranešėjo funkcijas byloje, kurioje buvo priimtas skundžiamas sprendimas, komandai prieš priimant šį sprendimą arba iš karto po jo priėmimo.

89

Antra, jie teigia, kad ši situacija turi būti laikoma neginčijamu interesų konfliktu, dėl kurio iki minėto sprendimo priėmimo vykdyta procedūra laikytina neteisėta.

90

Komisija ginčija šių argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

91

Iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti sprendimo, kurį prašoma panaikinti, ginčijami punktai ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas, nes priešingu atveju apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas bus nepriimtinas (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 46 punktas, taip pat 2016 m. liepos 20 d. Nutarties Staelen / Médiateur, C‑338/15 P, EU:C:2016:599, 15 punktas).

92

Pagrindas neatitinka šių reikalavimų ir turi būti pripažintas nepriimtinu tuo atveju, kai jo turinys nėra pakankamai aiškus ir tikslus, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę, be kita ko, dėl to, kad esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis pagrindas, nėra pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytos apeliaciniame skunde (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 30 punktą, taip pat 2016 m. liepos 20 d. Nutarties Staelen / Médiateur, C‑338/15 P, EU:C:2016:599, 16 punktą).

93

Šioje byloje apeliacinio skundo pagrindas akivaizdžiai neatitinka minėtų reikalavimų.

94

Kalbant apie esmines faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas šis pagrindas, apeliaciniame skunde apsiribojama abstrakčiu ir jokiais įrodymais nepagrįstu teiginiu, kad „atrodo, jog vienas iš asmenų, dalyvavusių rengiant ieškinį, prisijungė prie [Bendrojo Teismo nario, kuris ėjo teisėjo pranešėjo pareigas byloje,] komandos prieš priimant skundžiamą sprendimą arba iš karto po to“.

95

Taip apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta ir juo labiau neįrodyta nei atitinkamo asmens tapatybė, nei kokiu pagrindu ir mastu jis dalyvavo rengiant ieškinį, t. y. informacija, kuri vis dėlto gali būti pagrįstai laikoma prieinama advokatui, kuris pareiškė, taigi a priori ir parengė šį ieškinį, ir kuris dabar atstovauja apeliantams Teisingumo Teisme. Teiginys, kad šis asmuo „prieš priimant skundžiamą sprendimą ar iš karto po to“ tapo teisėjo pranešėjo komandos nariu, taip pat yra labai netikslus.

96

Šiomis aplinkybėmis, nesant jokios informacijos, leidžiančios aiškiai ir tiksliai suprasti nurodomą faktinę situaciją, ir įrodymų, leidžiančių nustatyti jos tikrumą, apeliantai nesuteikia Teisingumo Teismui galimybės vykdyti kokią nors kontrolę šiuo klausimu ir juo labiau nuspręsti dėl galimų iš jos kylančių teisinių pasekmių, nors jų teiginiai, jeigu jie būtų įrodyti, patvirtintų, kad egzistuoja faktinė situacija, kelianti tam tikrų rimtų teisinių klausimų.

97

Taigi apeliacinio skundo šeštasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

98

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

99

Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantai bylą pralaimėjo, reikia jiems nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: