TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2025 m. kovo 27 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Bendra prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Trečiųjų šalių piliečių priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų reikalavimai – 2 straipsnio d punktas – Persekiojimo priežastys – 10 straipsnio 1 dalies d punktas – „Priklausymo tam tikrai socialinei grupei“ sąvoka – Sąlyga, susijusi su tuo, kad kilmės šalyje aplinkinė visuomenė suvokia grupę kaip kitokią – Papildomos apsaugos sąlygos – 2 straipsnio f punktas – „Didelės žalos“ sąvoka – 15 straipsnio a ir b punktai – Asmenys, priklausantys tai pačiai šeimai, kuriems gresia kerštas dėl jų šeiminių santykių“

Byloje C‑217/23 (Laghman) ( i )

dėl Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) 2023 m. kovo 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. balandžio 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl

prieš

A N

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, trečiosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai N. Jääskinen, M. Gavalec ir N. Piçarra (pranešėjas),

generalinis advokatas J. Richard de la Tour,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	A N, atstovaujamo Rechtsanwalt R. Lukits,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir M. Kopetzki,

–	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,

–	Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, A. Hanje ir J. M. Hoogveld,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma, J. Hottiaux ir J. Vondung,

susipažinęs su 2024 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 10 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

2	Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Federalinė užsieniečių ir prieglobsčio tarnyba, Austrija, toliau – BFA) ir A N ginčą dėl pastarojo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo.

Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., Nr. 2545 (1954), p. 150), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyta:

„Šioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris <...> dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba <...>“

Sąjungos teisė

Direktyva 2011/95

Direktyvos 2011/95 6, 29, 30, 33, 34 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(6)	[1999 m. spalio 15 ir 16 d.] Tamperės išvadose <…> numatyta, kad taisyklės dėl pabėgėlio statuso turėtų būti papildytos priemonėmis dėl papildomų apsaugos formų, pagal kurias asmeniui, kuriam reikalinga tokia apsauga, siūlomas tinkamas statusas;

<...>

(29)

viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas;

(30)

taip pat būtina įvesti bendrą persekiojimo priežasties „priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ sąvoką. Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam;

<...>

(33)	taip pat turėtų būti nustatyti papildomos apsaugos statuso apibrėžties ir pobūdžio reikalavimai. Papildoma apsauga turėtų būti pagalbinė Ženevos konvencijoje numatytos pabėgėlių apsaugos atžvilgiu;

(34)	būtina nustatyti bendrus kriterijus, kuriais remiantis tarptautinės apsaugos prašytojai turi būti pripažįstami galinčiais gauti papildomą apsaugą. Tie kriterijai turėtų būti grindžiami tarptautiniais įsipareigojimais pagal žmogaus teisių dokumentus ir valstybių narių praktika;

<...>

(39)

atsakant į Stokholmo programos raginimą nustatyti vienodą statusą pabėgėliams ar papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir, išskyrus būtinas ir objektyviai pagrįstas nukrypti leidžiančias nuostatas, papildomos apsaugos statuso gavėjams turėtų būti suteiktos tos pačios teisės ir lengvatos, kuriomis pagal šią direktyvą naudojasi pabėgėliai, ir taikomos tos pačios sąlygos atitikti reikalavimus“.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

a)	tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose;

<...>

pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;

e)	pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis;

papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga;

g)	papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo;

tarptautinės apsaugos prašymas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma ši direktyva ir kurios galima prašyti atskirai;

i)	prašytojas – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas;

<...>“

Šios direktyvos 4 straipsnio „Faktų ir aplinkybių vertinimas“ 3 dalyje nustatyta:

„Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

<...>

c)	prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

<...>“

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Persekiojimo vykdytojai ar didelės žalos darytojai“ nurodyta:

„Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti:

valstybė;

b)	valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos;

c)	nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“

Direktyvos 2011/95 7 straipsnis „Apsaugos teikėjai“ suformuluotas taip:

„1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik:

a)	valstybė arba

b)	valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas,

jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį.

2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.

<...>“

9	Šios direktyvos 9 straipsnio „Persekiojimo veiksmai“ 3 dalyje nustatyta: „Pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.“

Šios direktyvos 10 straipsnio „Persekiojimo priežastys“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:

<...>

grupė laikoma tam tikra socialine grupe, kai visų pirma:

–	tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti, ir

–	ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią.

Atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę;

<...>“

Šios direktyvos 15 straipsnyje „Didelė žala“ nustatyta:

„Didelė žala yra:

a)	mirties bausmė ar egzekucija arba

b)	prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba

c)	rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“

12	Direktyvos 2011/95 18 straipsnis „Papildomos apsaugos statuso suteikimas“ suformuluotas taip: „Valstybės narės suteikia papildomos apsaugos statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, galinčiam gauti papildomą apsaugą pagal II ir V skyrius.“

Direktyva 2013/32

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 10 straipsnio „Prašymų nagrinėjimo reikalavimai“ 2 dalyje numatyta:

„Nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymus sprendžiančioji institucija visų pirma nustato, ar prašytojai priskirtini prie pabėgėlių, ir, jeigu ne – nustato, ar jie gali gauti papildomą apsaugą.“

Austrijos teisė

Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2005 m. rugpjūčio 16 d.Bundesgesetz über die Gewährung von Asyl (Asylgesetz 2005) (Federalinis prieglobsčio įstatymas (2005 m. Įstatymas dėl teisės į prieglobstį)) (BGBl. I, 100/2005) (toliau – AsylG 2005) 3 straipsnio „Teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas“ 1 dalyje numatyta:

„(1) Užsienio piliečiui, pateikusiam Austrijoje tarptautinės apsaugos prašymą, suteikiamas teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas, jei šis prašymas neturi būti atmestas pagal 4, 4a arba 5 straipsnius ir jei tikėtina, kad šiam asmeniui jo kilmės šalyje gresia persekiojimas, kaip tai suprantama pagal [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą.

<...>

(5) Sprendimas, kuriuo užsienio piliečiui automatiškai arba remiantis tarptautinės apsaugos prašymu suteikiamas teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas, turi būti siejamas su konstatavimu, kad užsienio pilietis turi pabėgėlio statusą.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

2015 m. lapkričio 4 d. A N, puštūnų tautybės Afganistano pilietis iš Lagmano provincijos (Afganistanas), pateikė tarptautinės apsaugos Austrijoje prašymą pagal AsylG 2005. Grįsdamas savo prašymą A N teigė, kad jam gresia persekiojimas Afganistane dėl su jo tėvu susijusių asmenų keršto. Keršyti jam buvo siekiama dėl tarp jo tėvo ir pastarojo pusbrolių kilusio turtinio ginčo dėl žemės ūkio paskirties sklypo. Remiantis A N pateikta informacija, jo tėvas ir brolis buvo nužudyti iš keršto tėvo pusbrolių.

16	2017 m. birželio 21 d. sprendimu BFA atmetė šį prašymą, konstatavusi, kad A N išvyko iš kilmės šalies „vien dėl jo noro pagerinti savo ekonominę ir socialinę padėtį“ ir kad pateikta informacija apie persekiojimo pavojų neatitinka tikrovės. A N apskundė šį sprendimą.

2022 m. liepos 26 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) patenkino A N skundą, suteikė jam teisę į prieglobstį turinčio asmens statusą pagal AsylG 2005 3 straipsnio 1 dalį ir, remdamasis šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, konstatavo, kad jis turi teisę į pabėgėlio statusą.

Šis teismas nusprendė, kad A N pareiškimai dėl priežasčių, dėl kurių jis bijo būti persekiojamas savo kilmės šalyje, yra teisingi. Remiantis teismo išvadomis, A N gresia kerštas dėl turtinio ginčo, dėl ko, jei jis grįžtų į savo kilmės šalį, jam grėstų pavojus būti užpultam ar net nužudytam savo tėvo pusbrolių dėl jo giminystės ryšių su tėvu, ir faktiškai jis negali tikėtis Afganistano valdžios institucijų apsaugos. O jei A N apsigyventų kitame savo kilmės šalies regione, jam grėstų pavojus, kad jis negalės patenkinti savo poreikių.

BFA dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, iš esmės teigdama, kad buvimo šeimos, kuriai grasinama kerštu, nariu faktas negali būti kvalifikuojamas kaip „priklausymas tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) išvadomis, kurių BFA nebeginčija ir kuriomis jis turi remtis, A N yra grasinama, kad jo tėvo pusbroliai imsis pakankamai konkrečių fizinio smurto veiksmų, įskaitant net nužudymą, dėl to, kad jis yra šeimos, kuriai dėl turtinio ginčo grasinama kerštu, narys. Jam kyla klausimas, ar asmenys, kuriems taip grasinama tik dėl tokio giminystės ryšio, turi būti laikomi priklausančiais „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punktą, ir tai gali būti persekiojimo priežastis, dėl kurios kompetentinga nacionalinė institucija gali jiems suteikti pabėgėlio statusą. Konkrečiai kalbant, šis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti šios nuostatos antroje įtraukoje numatytos sąlygos, pagal kurią „tam tikra socialinė grupė“ turi turėti individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią, apimtį.

Minėtas teismas taip pat pažymi, kad tuo atveju, jei iš Teisingumo Teismo atsakymų būtų matyti, kad A N negali būti suteiktas pabėgėlio statusas, dar reikėtų išnagrinėti, ar jam turi būti suteiktas papildomos apsaugos statusas dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) konstatuotų grasinimų fiziniu smurtu, galinčiu pasireikšti net nužudymu.

Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Direktyvos 2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punkte vartojama formuluotė „grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią“ turi būti aiškinama taip, kad atitinkamoje šalyje grupė turi individualų tapatumą tik tuo atveju, jei aplinkinė visuomenė ją laiko kitokia, ar „individualaus tapatumo“ buvimą reikia nagrinėti savarankiškai ir atskirai nuo klausimo, ar aplinkinė visuomenė grupę laiko kitokia?

Jei atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą „individualaus tapatumo“ buvimas turi būti nagrinėjamas savarankiškai:

2.	Pagal kokius kriterijus turi būti vertinamas „individualaus tapatumo“ buvimas, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punktą? Nepriklausomai nuo atsakymo į pirmąjį ir antrąjį klausimus:

3.	Ar vertinant, ar „aplinkinė visuomenė“, kaip ji suprantama pagal [Direktyvos 2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punktą, suvokia grupę kaip kitokią, reikia atsižvelgti į persekiotojo, visos ar didelės dalies šalies arba jos dalies visuomenės nuomonę?

4.	Pagal kokius kriterijus vertinama, ar grupė laikoma „kitokia“, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punktą?“

Dėl prejudicinių klausimų

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuriam jo kilmės šalyje gresia kerštas dėl to, kad jis yra į turtinį ginčą įsivėlusios šeimos narys, vien dėl šios priežasties gali būti laikomas priklausančiu „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą, kuriame iš esmės pakartojama Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 dalyje pateikta apibrėžtis (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 84 punktas), pabėgėlio statusas pripažįstamas bet kuriam trečiosios šalies piliečiui, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies apsauga.

Vis dėlto vien faktinio pavojaus patirti fizinio smurto veiksmus, galinčius pasireikšti net nužudymu, kaip antai kylančio A N jo kilmės šalyje, nepakanka, kad jam būtų suteiktas „pabėgėlio statusas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio e punktą. Iš tiesų pagal šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su jos 6 straipsnio c punktu ir 7 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į jos 29 konstatuojamąją dalį, pabėgėlio statuso pripažinimas reiškia, kad turi būti nustatytas ryšys tarp vienos iš šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių ir persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal nuostatas, į kurias daroma nuoroda tos pačios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje, arba tarp vienos iš šių persekiojimo priežasčių ir „apsaugos teikėjų“ apsaugos nebuvimo nuo „nevalstybinių subjektų“ persekiojimo veiksmų (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 66 punktą).

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar egzistuoja toks ryšys tarp, viena vertus, smurto veiksmų pavojaus, su kuriuo susiduria tarptautinės apsaugos prašytojas, kuriam savo kilmės šalyje gresia kerštas, ir, kita vertus, priežasties, grindžiamos priklausymu „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą. Kitaip tariant, šiam teismui kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis turi būti laikoma, kad šiam prašytojui kyla grėsmė būti persekiojamam savo kilmės šalyje „dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei“.

Iš šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi turėti bent vieną iš trijų šios nuostatos pirmoje įtraukoje nurodytų identifikavimo požymių, t. y. tas pačias „prigimtines savybes“ ar „bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba „tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Antra, ši grupė turi turėti „individualų tapatumą“ kilmės šalyje, „nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią“ (2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Moterys, kurių tapatybė susiformavo atsižvelgiant į lyčių lygybės vertybę), C‑646/21, EU:C:2024:487, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, kurios buvimas neginčijamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, pažymėtina, kad, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 24–26 punktuose, šeimos narius dėl šeimos ryšio, nesvarbu, ar šis ryšys atsirado dėl biologinės kilmės, įvaikinimo ar santuokos, sieja „prigimtinė savybė“ ar „bendra istorija, kurios negalima pakeisti“. Aplinkybė, kad šeimos nariai, ypač šios šeimos vyrai ir berniukai, dėl savo kilmės patiria kerštą dėl to, kad jis perduodamas iš kartos į kartą pagal tėvo liniją, taip pat yra tokios bendros istorijos, kurios negalima pakeisti, dalis ir todėl yra papildomas bendras šių asmenų bruožas. Todėl šie asmenys gali būti laikomi atitinkančiais šią pirmąją sąlygą.

Dėl antrosios sąlygos, kuri turi būti įvykdyta, kad būtų galima kalbėti apie „tam tikrą socialinę grupę“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto antrą įtrauką, grindžiamą šios grupės tapatumu atitinkamoje kilmės šalyje, „nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal šią nuostatą reikalaujama „individualų tapatumą“ nagrinėti savarankiškai ir neatsižvelgiant į tai, ar aplinkinė visuomenė suvokia grupę kaip kitokią.

Iš Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto antros įtraukos teksto visomis kalbomis matyti, kad lemiamą reikšmę turi tai, kaip aplinkinė visuomenė suvokia atitinkamos grupės skirtingumą. Kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 30–32 punktuose, šioje nuostatoje minimas grupės „individualus tapatumas“ yra sąlyga, kuri turi būti vertinama ne atskirai ir savarankiškai, palyginti su aplinkinės visuomenės suvokimu, o su ja.

Atitinkama valstybė narė turi nustatyti, kuri „aplinkinė visuomenė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, yra svarbi vertinant, ar egzistuoja socialinė grupė. Ši visuomenė gali sutapti su visa tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalimi arba būti siauresnė ir apimti, pavyzdžiui, tik tos trečiosios šalies teritorijos ar gyventojų dalį (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 54 punktas ir 2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Moterys, kurių tapatybė susiformavo atsižvelgiant į lyčių lygybės vertybę), C‑646/21, EU:C:2024:487, 50 punktas).

Be to, „priklausymas tam tikrai socialinei grupei“ turi būti nustatytas neatsižvelgiant į persekiojimo veiksmų, nuo kurių šios grupės nariai gali nukentėti kilmės šalyje, pavojų (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 55 punktą).

Pavyzdžiui, kilmės šalyje egzistuojantys baudžiamosios teisės aktai, konkrečiai taikomi homoseksualiems asmenims, leidžia konstatuoti, kad šie asmenys sudaro grupę, kurią aplinkinė visuomenė suvokia kaip kitokią (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, EU:C:2013:720, 49 punktas).

Panašiai, atsižvelgiant į sąlygas, ypač į kilmės šalyje vyraujančias socialines, moralines ar teisines normas, visos tos šalies moterys ir mažesnės moterų grupės, kurioms būdingas papildomas požymis, pavyzdžiui, tai, kad jos išvengė priverstinės santuokos arba ištekėjusios paliko savo namus, arba tai, kad jų tapatybė faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, gali būti laikomos priklausančiomis „tam tikrai socialinei grupei“, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto antroje įtraukoje (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 52, 53 ir 62 punktus ir 2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Moterys, kurių tapatybė susiformavo atsižvelgiant į lyčių lygybės vertybę), C‑646/21, EU:C:2024:487, 49 ir 64 punktus).

Šiomis aplinkybėmis svarbu pabrėžti, kad neturi lemiamos reikšmės tai, kaip suvokia tik keli aplinkinės visuomenės nariai. Tam, kad kilmės šalyje grupė būtų pripažinta kaip turinti savo tapatybę, visa „aplinkinė visuomenė“ turi ją suvokti kaip kitokią, o tai būtinai reiškia, kad taip ją suvokia didelė dalis šią visuomenę sudarančių asmenų, o ne tik pavieniai asmenys, padarę veiksmus, kurie gali būti laikomi persekiojimo veiksmais, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2011/95. Priešingu atveju pakaktų minėtų veiksmų, kad asmenys, kurie juos patyrė, būtų laikomi priklausančiais „tam tikrai socialinei grupei“, o tai panaikintų šios sąlygos veiksmingumą.

Be to, vien tai, kaip nuo tokių veiksmų nukentėję asmenys suvokia savo skirtumą, negali turėti lemiamos reikšmės šiomis aplinkybėmis. Esant šeimos keršto aplinkybėms, šeimos narių, į kuriuos nukreiptas šis kerštas, subjektyvus jų skirtingumo suvokimas savaime nereiškia, kad jų kartu sudaromą grupę aplinkinė visuomenė suvokia kaip kitokią, kaip reikalaujama pagal 10 straipsnio 1 dalies d punkto antrą įtrauką.

Todėl svarbu tai, kad visa aplinkinė visuomenė suvoktų grupę kaip kitokią dėl, be kita ko, kilmės šalyje galiojančių socialinių, moralinių ar teisinių normų. Tokio aplinkinės visuomenės suvokimo įrodymas gali būti pateiktas remiantis konkrečiais požymiais, pavyzdžiui, diskriminaciniu požiūriu, išstūmimo praktika ar net apskritai atitinkamos grupės narių stigmatizacija, dėl kurios jie išstumti už aplinkinės visuomenės ribų (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 53 punktą ir 2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Moterys, kurių tapatybė susiformavo atsižvelgiant į lyčių lygybės vertybę), C‑646/21, EU:C:2024:487, 49 punktą).

Nagrinėjamu atveju (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų nematyti, kad kilmės šalyje grupę, kurią sudaro tam tikros šeimos nariai, kuriems dėl turtinio ginčo gresia kerštas, kaip kitokią suvokia ne tik su šiuo kerštu susiję šeimų nariai, bet ir visa aplinkinė visuomenė.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aplinkybė, jog tarptautinės apsaugos prašytojui kilmės šalyje dėl turtinio ginčo gresia fizinio smurto veiksmai, net nužudymas, iš keršto visiems ar kai kuriems jo šeimos nariams, neleidžia daryti išvados, kad šis prašytojas priklauso „tam tikrai socialinei grupei“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą. Todėl tokiam prašytojui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, nors atlikdama individualų tarptautinės apsaugos prašymo vertinimą pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį, visų pirma atsižvelgdama į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją, kompetentinga institucija konstatuoja, kad prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų, pagal Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 dalį ši institucija įpareigojama nustatyti, ar prašytojas priskirtinas prie papildomos apsaugos gavėjų.

Kaip matyti, pirma, iš Direktyvos 2011/95 33 konstatuojamosios dalies, papildoma apsauga papildo Ženevos konvencijoje įtvirtintą pabėgėlių apsaugą. Antra, šios direktyvos 34 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad bendri kriterijai, kuriuos turi atitikti tarptautinės apsaugos prašytojai, kad galėtų gauti papildomą apsaugą, nustatomi remiantis tarptautiniais įsipareigojimais pagal žmogaus teisių dokumentus ir valstybėse narėse jau taikomą praktiką. Trečia, iš minėtos direktyvos 39 konstatuojamosios dalies matyti, kad, išskyrus būtinas ir objektyviai pagrįstas išimtis, papildomos apsaugos statuso gavėjai turi turėti tas pačias teises ir lengvatas, kuriomis pagal šią direktyvą naudojasi pabėgėliai, ir jiems taikomos tos pačios atitikties reikalavimams sąlygos.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnio f punkte numatyta, kad papildomą apsaugą gali gauti bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad, jeigu būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam kiltų realus pavojus patirti šios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga.

Pagal šio 15 straipsnio a ir b punktus sąvoka „didelė žala“, be kita ko, apima mirties bausmę, egzekuciją, kankinimą, nežmonišką ar žeminamą elgesį arba baudimą kilmės šalyje. Kadangi šiose nuostatose nedaromas skirtumas, ar pažeidimą padarė valstybės institucija, ar nevalstybinis subjektas, tokia sąvoka apima realią grėsmę prašytojui būti nužudytam arba patirti smurtą iš savo šeimos ar bendruomenės nario, neatsižvelgiant į motyvus, kuriais grindžiami šie veiksmai (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 75 ir 80 punktus).

Taigi kompetentinga nacionalinė institucija pirmiausia Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje numatyta tvarka turi įvertinti, ar tarptautinės apsaugos prašytojas, kaip antai A N, atitinka numatytus papildomos apsaugos suteikimo reikalavimus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad aplinkybės, susijusios su prašytojo individualia padėtimi ir asmeninėmis aplinkybėmis, gali būti reikšmingos kompetentingai nacionalinei institucijai vertinant bet kokį papildomos apsaugos prašymą, neatsižvelgiant į konkrečią didelės žalos rūšį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį, kuri yra tokio vertinimo dalykas (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Didelės žalos sąvoka), C‑125/22, EU:C:2023:843, 43 punktą).

45	Jeigu trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės atitinka šioje direktyvoje numatytus papildomos apsaugos reikalavimus, valstybės narės pagal minėtos direktyvos 18 straipsnį privalo jiems suteikti tokios apsaugos statusą.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuriam jo kilmės šalyje gresia kerštas dėl to, kad jis yra į turtinį ginčą įsivėlusios šeimos narys, vien dėl šios priežasties negali būti laikomas priklausančiu „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 10 straipsnio 1 dalies d punktas

turi būti aiškinamas taip:

tarptautinės apsaugos prašytojas, kuriam jo kilmės šalyje gresia kerštas dėl to, kad jis yra į turtinį ginčą įsivėlusios šeimos narys, vien dėl šios priežasties negali būti laikomas priklausančiu „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

( i ) Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.