–

Protectus s. r. o., atstovaujamos advokáti M. Mandzák, M. Para ir M. Pohovej,

–

Výbor Národnej rady Slovenskej republiky na preskúmavanie rozhodnutí Národného bezpečnostného úradu, atstovaujamo advokáti L. Mičinský, M. Nemky ir M. Rafajová,

–

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos E. V. Larišová, A. Lukáčik ir S. Ondrášiková,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard ir O. Duprat‑Mazaré,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos I. Demoulin, N. Glindová, J. Rurarz ir T. Verdi,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos Ș. Ciubotaru, A.‑C. Simon, A. Tokár ir P. J. O. Van Nuffel,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio ir 51 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Protectus s. r. o., buvusios BONUL s. r. o. (toliau – Protectus arba pareiškėja pagrindinėje byloje), ir Výbor Národnej rady Slovenskej republiky na preskúmavanie rozhodnutí Národného bezpečnostného úradu (Slovakijos Respublikos nacionalinio parlamento komitetas, skirtas Nacionalinio saugumo tarnybos sprendimams peržiūrėti; toliau – komitetas) ginčą dėl to, kad šis komitetas atmetė Protectus pateiktą skundą dėl Národný bezpečnostný úrad (Nacionalinio saugumo tarnyba, Slovakija) (toliau – NST) sprendimo panaikinti šiai įmonei išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir atitinkamai panaikinti jos turėtą įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą.

3

2013 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo 2013/488/ES dėl ES įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirtų saugumo taisyklių (OL L 274, 2013, p. 1) 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„vadovaudamosi savo nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais ir tiek, kiek reikia [Europos Sąjungos] Tarybos veiklai užtikrinti, valstybės narės turėtų laikytis šio sprendimo, kai jų kompetentingos institucijos, personalas ir rangovai tvarko [Europos Sąjungos įslaptintą informaciją (toliau – ESĮI)], kad visi būtų tikri, jog yra užtikrinta lygiavertė ESĮI apsauga.“

4

Šio sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šis sprendimas nustato pagrindinius ESĮI apsaugai užtikrinti skirtus saugumo principus ir būtiniausius standartus.

2.   Šie pagrindiniai saugumo principai ir būtiniausi standartai taikomi Tarybai bei [Tarybos Generaliniam sekretoriatui (toliau – TGS)] ir jų privalo laikytis valstybės narės, vadovaudamosi savo atitinkamais nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, kad visi būtų tikri, jog yra užtikrinta lygiavertė ESĮI apsauga.“

5

Minėto sprendimo 11 straipsnio 2, 5 ir 7 dalyse nustatyta:

„2.   TGS sutartimi gali patikėti pramonės arba kitiems subjektams, registruotiems valstybėje narėje <...>, užduotis, kurioms atlikti reikia arba reikės susipažinti su ESĮI arba ją tvarkyti ar laikyti.

<…>

5.   Kiekvienos valstybės narės [nacionalinė saugumo institucija (NSI), paskirtoji saugumo institucija (PSI)] ar kita kompetentinga saugumo institucija, laikydamosi nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, užtikrina, kad atitinkamoje valstybėje narėje įregistruoti rangovai ar subrangovai, dalyvaujantys įslaptintose sutartyse arba subrangos sutartyse, pagal kurias jas vykdant arba prieš jas sudarant turi būti suteikta galimybė savo patalpose susipažinti su įslaptinta informacija, pažymėta slaptumo žyma CONFIDENTIEL UE / ES CONFIDENTIAL arba SECRET UE / ES SECRET, turėtų reikiamą slaptumo žymos laipsnį atitinkantį Įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą (ĮPPP).

<…>

7.   Šio straipsnio įgyvendinimo nuostatos išdėstytos V priede.“

6

To paties sprendimo 15 straipsnio 3 dalies a–c punktuose nurodyta:

„Vadovaudamosi savo atitinkamais nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, valstybės narės imasi visų atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad tvarkydami ar saugodami ESĮI šio sprendimo laikytųsi:

7

Sprendimo 2013/488 16 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktis suformuluotas taip:

„Įgyvendindamos 15 straipsnio 3 dalį valstybės narės turėtų:

8

Šio sprendimo V priedo „Pramoninis saugumas“ 8–13 punktuose nustatyta:

„8. ĮPPP išduoda valstybės narės NSI arba PSI ar kita kompetentinga saugumo institucija ir jame pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus nurodoma, kad pramonės arba kitas subjektas savo patalpose gali apsaugoti atitinkamo slaptumo žymos (CONFIDENTIEL UE / ES CONFIDENTIAL arba SECRET UE / ES SECRET) laipsnio ESĮI. Prieš rangovui ar subrangovui arba potencialiam rangovui ar subrangovui suteikiant ESĮI arba galimybę susipažinti su ESĮI, TGS, kaip perkančiajai institucijai, turi būti pateikiamas ĮPPP.

9

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2004 m. kovo 11 d.Zákon č. 215/2004 Z. z. o ochrane utajovaných skutočností a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas Nr. 215/2004 dėl įslaptintos informacijos apsaugos ir kai kurių įstatymų pakeitimo) (toliau – Įstatymas Nr. 215/2004) 46 straipsnyje nurodyta:

„Įmonei skirtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti išduodamas tik tokiai įmonei, kuri yra <…>

c) patikima saugumo požiūriu <…>“

10

Šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a ir b punktuose nurodyta:

„1.   Įmonė, kuriai nustatyta saugumo pažeidimo rizika, nelaikoma patikima saugumo požiūriu.

2.   Saugumo pažeidimo rizika laikomi:

11

Minėto įstatymo 50 straipsnio 5 dalis suformuluota taip:

„Jei NST konstatuoja, kad įmonė nebeatitinka kurios nors iš įmonės patikimumo sąlygų, nurodytų 46 straipsnyje, arba šiurkščiai ar pakartotinai pažeidė pareigas, susijusias su įslaptintos informacijos apsauga, ji panaikina leidimo galiojimą.“

12

To paties įstatymo 60 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„NST atlieka kiekvieno fizinio asmens, kuris turi susipažinti su įslaptinta informacija, susijusia su užduočių vykdymu pagal Slovakijos Respublikai privalomą tarptautinį susitarimą, saugumo patikrinimo procedūrą ir išduoda jam asmens patikimumo pažymėjimą; išduodant asmens patikimumo pažymėjimą taikomos 10–33 straipsnių nuostatos. <…>“

13

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2016 m. kovo 23 d.Vyhláška Národný bezpečnostný úradný č. 134/2016 Z. z. o personálnej bezpečnosti (Nacionalinio saugumo tarnybos įsakymas Nr. 134/2016 dėl asmens saugumo) 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   [Įstatymo Nr. 215/2004] 60 straipsnio 7 dalyje numatytame fizinio asmens patikimumo pažymėjime nurodyta:

<…>

<…>

4.   Jeigu Slovakijos Respublikai privalomoje tarptautinėje sutartyje nenumatyta kitaip:

<…>

6.   1–5 dalių nuostatos mutatis mutandis taikomos ir įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo išdavimui.“

14

2018 m. rugsėjo 6 d. NST pareiškėjai pagrindinėje byloje išdavė leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pagal kurį jai leista susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slapta“, taip pat perduoti ir rengti įslaptintą informaciją, žymimą slaptumo žyma „Slapta“.

15

Be to, 2018 m. lapkričio 15 d. NST išdavė pareiškėjai įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą dėl slaptumo žymos SECRET UE / ES SECRET.

16

Vėliau NST gavo neįslaptintos informacijos apie tai, kad, be kita ko, dėl pareiškėjos pagrindinėje byloje arba jos valdybos narių pradėti tyrimai baudžiamojoje byloje, kad ji sudarė sutarčių su bendrovėmis, dėl kurių buvo pradėtas toks tyrimas, ir mokėjo joms „neįprastas pinigų sumas“, taip pat, kad buvo įtariama, jog pareiškėja pagrindinėje byloje ir kita bendrai kontroliuojama bendrovė pateikė paraiškas dalyvauti tuose pačiuose konkursuose. NST taip pat gavo kitos informacijos iš savo šaltinių arba kitų institucijų, t. y. informacijos, kuri buvo pripažinta įslaptintais rašytiniais įrodymais.

17

NST suteikė pareiškėjai pagrindinėje byloje galimybę pateikti paaiškinimų dėl turimos neįslaptintos informacijos.

18

2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu NST panaikino pareiškėjai pagrindinėje byloje išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą. NST šio leidimo panaikinimą grindė tuo, kad, atsižvelgiant į jos turimą įslaptintą ir neįslaptintą informaciją, pareiškėjos pagrindinėje byloje atveju esama saugumo pažeidimo rizikos dėl komercinių ryšių, galinčių pakenkti Slovakijos Respublikos interesams saugumo srityje, ir veiksmų, prieštaraujančių šios valstybės narės ekonominiams interesams. Tame sprendime NST taip pat patikslino, kad minėto leidimo panaikinimas lemia ir įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo panaikinimą, nes šio pažymėjimo galiojimas priklauso nuo tokio leidimo galiojimo.

19

Pareiškėjos pagrindinėje byloje skundas dėl tokio sprendimo buvo atmestas 2020 m. lapkričio 4 d. komiteto sprendimu. Pastarasis sprendimas buvo motyvuotas, be kita ko, darant nuorodą į įslaptintą informaciją, kurios turinys jame nebuvo nurodytas, ir nei Protectus, nei jos advokatas neturėjo galimybės susipažinti su šia informacija, nes NST direktorius atmetė šio advokato prašymą leisti su ja susipažinti.

20

Pareiškėja pagrindinėje byloje apskundė tokį komiteto sprendimą Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas). Kai buvo pateiktas šis skundas, jurisdikcija jį nagrinėti buvo perduota Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis administracinis teismas), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

21

2022 m. rugsėjo 28 d. NST pateikė tam teismui visą bylos medžiagą, įskaitant NST ir komiteto sprendimų motyvuose paminėtus įslaptintus rašytinius įrodymus.

22

2022 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas nurodė neleisti susipažinti su įslaptintomis bylos medžiagos dalimis. Tą pačią dieną pareiškėjos pagrindinėje byloje advokatas paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo leisti susipažinti su įslaptintais rašytiniais įrodymais, kuriuos perdavė NST. 2022 m. spalio 5 d. raštu pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas šį prašymą atmetė ir kartu kreipėsi į NST, prašydamas apsvarstyti galimybę leisti šiam advokatui susipažinti su šiais įrodymais. 2022 m. lapkričio 25 d. raštu NST informavo tą teismą, kad leidžia susipažinti su dviem įslaptintais rašytiniais įrodymais, tačiau atsisako leisti susipažinti su kitais pagrindinėje byloje nagrinėjamais įslaptintais rašytiniais įrodymais, nes leidus su jais susipažinti būtų atskleisti informacijos šaltiniai.

23

2023 m. sausio 16 d. raštu pareiškėjos pagrindinėje byloje advokatas dar kartą paprašė leisti susipažinti su visais rašytiniais įrodymais, remdamasis, be kita ko, Chartijos 47 straipsniu, kaip jis išaiškintas 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendime Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (C‑159/21, EU:C:2022:708).

24

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Chartija taikytina pagrindinėje byloje.

25

Šiuo tikslu jis pirmiausia pabrėžia, kad įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo galiojimo sąlygos nustatytos Slovakijos teisėje, pagal kurią tokio pažymėjimo galiojimas susietas su įmonei išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su slapta informacija galiojimu, išsamiau nereglamentuojant nei darbo su ESĮI, nei susipažinimo su tokia informacija.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Sprendime 2013/488 valstybėms narėms nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su fizinių ar juridinių asmenų, turinčių teisinį subjektiškumą sudaryti sutartis, patikimumo patikrinimu. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tai, kad taikytini Slovakijos teisės aktai nebuvo priimti siekiant įgyvendinti konkretų Sąjungos teisės aktą, ir tai, kad juose nustatyta sąsaja tarp įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo galiojimo ir leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija galiojimo, nereiškia, kad šių teisės aktų taikymas negali būti laikomas Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, ir tai reiškia, kad Chartija taikytina pagrindinei bylai.

27

Jeigu Chartija būtų taikoma pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Slovakijos teisės aktų ir praktikos, susijusių su galimybe susipažinti su įslaptinta informacija vykstant procesams, per kuriuos ginčijamas leidimų dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija ar įmonės patikimumą patvirtinančių pažymėjimų panaikinimas, suderinamumo su Chartijos 47 straipsniu.

28

Pagal šiuos teisės aktus ir praktiką su tokia informacija be apribojimų gali susipažinti teisėjai, turintys nagrinėti skundus dėl tokia informacija grindžiamų sprendimų, tačiau ji nėra bylos, su kuria gali susipažinti pareiškėjas, dalis. Pareiškėjos advokatas gali susipažinti su šia informacija tik gavęs institucijos, kuri nustatė, kad atitinkama informacija yra įslaptinta, leidimą, o teismas negali tikrinti atsisakymo duoti tokį leidimą pagrįstumo. Be to, šis advokatas privalo vykdyti konfidencialumo pareigą, todėl negali savo klientui atskleisti įslaptintos informacijos, su kuria jam buvo leista susipažinti, turinio.

29

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad minėtų teisės aktų, kaip juos įgyvendina nacionalinės valdžios institucijos ir teismai, nesuderinamumą su Chartijos 47 straipsniu galima nustatyti remiantis 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimu Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (C‑159/21, EU:C:2022:708). Vis dėlto reikia išsiaiškinti, ar šį sprendimą galima visiškai pritaikyti nagrinėjamu atveju. Prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat norėtų gauti paaiškinimų dėl įgaliojimų, kuriuos jam reikia turėti tam, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, užtikrintų iš Chartijos 47 straipsnio kylančias teises.

30

Šiomis aplinkybėmis Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Komitetas ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

32

Pirma, pagrindinė byla nesusijusi su Sąjungos teise, nes šioje byloje Slovakijos valdžios institucijos taikė nacionalinės teisės aktus, kuriais siekiama tik apsaugoti Slovakijos Respublikos interesus ir kurie buvo priimti prieš šiai valstybei narei įstojant į Sąjungą srityje, bet kuriuo atveju priklausančioje išimtinei valstybių narių kompetencijai.

33

Antra, trečiuoju klausimu Teisingumo Teismo tiesiogiai prašoma išaiškinti nacionalinės teisės aktus ir įvertinti šių teisės aktų suderinamumą su Sąjungos teise.

34

Viena vertus, reikia pažymėti, kad pirmuoju klausimu siekiama nustatyti, ar tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į Chartijos taikymo sritį, o kiti klausimai, kurie visi susiję su Chartijos nuostatų aiškinimu, pateikiami tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į pirmąjį klausimą.

35

Tai reiškia, kad šio sprendimo 32 punkte išdėstyti komiteto argumentai, susiję su Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti sprendimą dėl viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvimu, turi būti nagrinėjami analizuojant pirmąjį klausimą ir kad jais remiantis negalima daryti išvados, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl šio prašymo.

36

Kita vertus, kiek tai konkrečiai susiję su trečiuoju klausimu, žinoma, reikia priminti, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai (2023 m. liepos 24 d. Sprendimo Lin, C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Atsižvelgiant į tai, iš pačios šio klausimo formuluotės matyti, kad jis susijęs ne su nacionalinės teisės, o su Chartijos aiškinimu.

38

Taigi reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

39

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 51 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinio teismo atliekama sprendimo, pirma, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, leidžiantį susipažinti su valstybės narės įslaptinta informacija, ir, antra, dėl šio leidimo panaikinimo atitinkamai panaikinti įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, leidžiantį susipažinti su ESĮI pagal Sprendimo 2013/488 11 straipsnį ir V priedą, teisėtumo kontrolės objektas yra aktai, kuriais įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal šio 51 straipsnio 1 dalį.

40

Chartijos taikymo sritis apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę.

41

Taigi Sąjungos teisinėje sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės taikytinos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 19 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 26 punktas).

42

Sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, suponuoja sąsają tarp Sąjungos teisės akto ir atitinkamos nacionalinės priemonės, kuri turi būti daugiau nei tik tam tikrų sričių panašumas arba vienos srities netiesioginis poveikis kitai (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 6 d. Sprendimo Paoletti ir kt., C‑218/15, EU:C:2016:748, 14 punktą ir 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Glavna direktsia Pozharna bezopasnost i zashtita na naselenieto, C‑262/20, EU:C:2022:117, 60 punktą).

43

Taigi siekiant nustatyti, ar nacionalinė priemonė reiškia „Sąjungos teisės įgyvendinimą“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, reikia patikrinti, be kita ko, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatą, taip pat šių teisės aktų pobūdį ir tai, ar jais siekiama kitų tikslų nei tie, kurie nustatyti Sąjungos teisėje, net jeigu jie šiai teisei gali daryti netiesioginį poveikį, taip pat – ar šioje srityje yra konkretūs Sąjungos teisės aktai arba aktai, galintys jai daryti poveikį (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt., C‑83/20, EU:C:2022:346, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Šiuo klausimu, pirma, kalbant apie Chartijos taikytinumą leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, suteikiančio teisę susipažinti su valstybės narės įslaptinta informacija, panaikinimui, reikia pažymėti, kad šiuo Sąjungos teisės raidos etapu joje nėra akto, kuriuo būtų nustatytos bendrosios taisyklės dėl valstybių narių sprendimų, priimtų siekiant suteikti galimybę susipažinti su įslaptinta informacija pagal nacionalines taisykles (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo NW ir PQ (Įslaptinta informacija), C‑420/22 ir C‑528/22, EU:C:2024:344, 103 punktą).

45

Konkrečiai kalbant, Sprendimo 2013/488, į kurį daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su įmonės patikimumą patvirtinančiu pažymėjimu, kuriuo leidžiama susipažinti su ESĮI, 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jame nustatyti pagrindiniai ESĮI apsaugai užtikrinti skirti saugumo principai ir būtiniausi standartai. Vis dėlto šiame sprendime nėra nuostatų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su įslaptinta informacija pagal nacionalinės teisės aktus.

46

Šiomis aplinkybėmis iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad nacionalinės teisės aktų, kuriais reglamentuojamas pagrindinėje byloje nagrinėjamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas, tikslas ar poveikis yra įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatą ar kad šių teisės aktų taikymas turi įtakos tokios nuostatos įgyvendinimui.

47

Taigi neatrodo, kad tokio leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, panaikinimas reikštų Sąjungos teisės įgyvendinimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

48

Antra, dėl Chartijos taikytinumo įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo, kuriuo leidžiama susipažinti su ESĮI, panaikinimui reikia pažymėti, kad Sąjungos institucijos yra priėmusios konkrečius aktus, skirtus ESĮI apsaugai reglamentuoti, kiek tai susiję su jų veikla.

49

Konkrečiai kalbant, šiuo tikslu Taryba priėmė Sprendimą 2013/488, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50

Iš šio sprendimo 3 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad valstybės narės, vadovaudamosi savo nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, turi laikytis jame nustatytų pagrindinių principų ir būtiniausių standartų, kad kiekvienas asmuo būtų tikras, kad užtikrinamas lygiavertis ESĮI apsaugos lygis.

51

Konkrečiau kalbant apie pramoninį saugumą, pažymėtina, kad minėto sprendimo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad TGS gali pramonės ar kitiems subjektams pagal sutartį patikėti užduotis, kurioms atlikti reikia arba reikės susipažinti su ESĮI arba ją tvarkyti ar laikyti.

52

Siekiant užtikrinti, kad rangovai arba subrangovai apsaugotų ESĮI, to paties sprendimo 11 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad kiekvienos valstybės narės NSI, PSI ar kita kompetentinga saugumo institucija, laikydamosi nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, užtikrintų, kad atitinkamoje valstybėje narėje įregistruoti rangovai ar subrangovai, dalyvaujantys įslaptintose sutartyse arba subrangos sutartyse, pagal kurias jas vykdant arba prieš jas sudarant turi būti suteikta galimybė savo patalpose susipažinti su ESĮI, turėtų reikiamą įslaptinimo lygį atitinkantį ĮPPP.

53

Sprendimo 2013/488 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio 11 straipsnio įgyvendinimo taisyklės išdėstytos šio sprendimo V priede.

54

Šio V priedo 8–13 punktuose nustatyti ĮPPP standartai. Iš jų, be kita ko, matyti, kad kompetentinga nacionalinė institucija pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus išduoda ĮPPP, siekdama nurodyti, kad pramonės subjektas gali užtikrinti ESĮI apsaugą pagal atitinkamą jos įslaptinimo lygį, kad ši institucija turi užtikrinti bent jau kelių šiame V priede nustatytų reikalavimų laikymąsi ir kad apie visus ĮPPP pakeitimus turi būti pranešta TGS. To paties V priedo 13 punkte nurodyta, kad jeigu kompetentinga nacionalinė institucija panaikina ĮPPP, tai yra pakankamas pagrindas nutraukti įslaptintą sutartį arba pašalinti dalyvį iš konkurso.

55

Siekiant užtikrinti Sprendimo 2013/488 įgyvendinimą, jo 15 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad, vadovaudamosi savo atitinkamais nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais, valstybės narės imasi visų atitinkamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad tvarkydami ar saugodami ESĮI to sprendimo laikytųsi visų pirma asmenys, kuriems dėl jų funkcijų yra tinkamai leista susipažinti su ESĮI. Tam, kad įvykdytų šią pareigą, valstybės narės, be kita ko, pagal šio sprendimo 16 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktį turi paskirti už ESĮI apsaugai užtikrinti skirtas saugumo priemones atsakingą NSI, kad bet kurioje institucijoje, įstaigoje ar agentūroje laikoma ESĮI būtų apsaugota pagal šį sprendimą.

56

Atsižvelgiant į Sprendime 2013/488, kuriuo nustatomos pareigos valstybėms narėms, šitaip nustatytas taisykles, priemones, kurių valstybės narės imasi siekdamos užtikrinti pramoninį saugumą, kai reglamentuoja prieigą prie ESĮI, susijusias su sutartimis, kurias atsižvelgdama į ĮPPP išdavimą ir kontrolę sudarė Taryba, reikia laikyti įgyvendinančiomis Sąjungos teisę.

57

Konkrečiai kalbant, kai nacionalinė valdžios institucija panaikina ĮPPP, kaip tai suprantama pagal minėto sprendimo V priedo 13 punktą, tai reiškia tokį įgyvendinimą. Iš tiesų toks panaikinimas leidžia suabejoti leidimu, kurio išdavimas konkrečiai numatytas Sąjungos teisėje, t. y. minėto sprendimo 11 straipsnio 5 dalyje, siejamoje su jo V priedo 8 punktu. Be to, tokio leidimo pasekmės bent iš dalies apibrėžtos šioje teisėje, to paties sprendimo 11 straipsnio 5 dalyje, reikalaujant, kad rangovas ar subrangovas, dalyvaujantys įslaptintose sutartyse arba subrangos sutartyse, pagal kurias jas vykdant arba prieš jas sudarant turi būti suteikta galimybė savo patalpose susipažinti su ESĮI, turėtų reikiamą įslaptinimo lygį atitinkantį ĮPPP.

58

Aplinkybė, kad sąlygos, kuriomis nacionalinė institucija gali panaikinti ĮPPP, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, nėra tiesiogiai nustatytos šiame sprendime ar kitame Sąjungos akte, todėl priklauso valstybių narių diskrecijai, bet laikantis šiuo sprendimu nustatytų ribų, negali pateisinti kitokios išvados.

59

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybė narė, kuri pasinaudoja laisve pasirinkti iš kelių Sąjungos teisės akto taikymo būdų arba diskrecijos ar vertinimo teise, kuri yra sudėtinė šiuo aktu nustatytos tvarkos dalis, turi būti laikoma įgyvendinančia Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo TSN ir AKT, C‑609/17 ir C‑610/17, EU:C:2019:981, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

Toks sprendimas taikytinas nagrinėjamu atveju, nes plati diskrecija, kurią valstybės narės pagal Sprendime 2013/488 apibrėžtas ribas turi dėl ĮPPP panaikinimo, kaip tai suprantama pagal šį sprendimą, yra juo nustatytos tvarkos dalis. Be to, tokios diskrecijos buvimas visai nereiškia, kad tokio ĮPPP pagrindas būtų numatytas nacionalinėje teisėje ar kad jo pasekmės būtų apibrėžtos vien nacionalinėje teisėje.

61

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad Sprendime 2013/488 nustatyta ESĮI apsaugos tvarka siekiama užtikrinti tinkamą Tarybos veikimą, negalima pritarti Slovakijos, Estijos ir Prancūzijos vyriausybių pateiktam argumentui, kad naudojimasis šia diskrecija priklauso valstybių narių išlaikytai kompetencijai.

62

Kadangi Slovakijos vyriausybė šiuo klausimu remiasi ESS 4 straipsnio 2 dalimi, reikia priminti, kad nors pagal šią nuostatą pačios valstybės narės turi nustatyti savo esminius saugumo interesus ir imtis priemonių vidaus ir išorės saugumui užtikrinti, vien tai, kad nacionalinės priemonės buvo imtasi siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, nereiškia, jog Sąjungos teisė netaikoma ir valstybės narės neturi deramai jos laikytis (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Österreichische Datenschutzbehörde, C‑33/22, EU:C:2024:46, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Nagrinėjamu atveju iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad toks pramoninio saugumo pažymėjimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas ĮPPP, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488.

64

Taigi visų pirma iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal taikytinus Slovakijos teisės aktus toks pažymėjimas išduodamas tik tam, kad jį gavusi įmonė galėtų gauti prieigą prie ESĮI, o jį išduodant šią įmonę reikia informuoti apie iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus, kurių ji turi laikytis, ir kad Slovakijos teisėje nenumatyta kito leidimo, leidžiančio įmonei gauti prieigą prie ESĮI laikantis Sprendime 2013/488 nustatytų reikalavimų.

65

Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad taikytini Slovakijos teisės aktai nebuvo priimti būtent tam, kad tas sprendimas būtų perkeltas į nacionalinę teisę, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokia išvada nereiškia, jog šiomis teisės nuostatomis grindžiamu aktu nėra įgyvendinama minėtame sprendime įtvirtinta teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, jeigu šiuo aktu atsižvelgiama į tame pačiame sprendime nustatytas taisykles (pagal analogiją žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 28 punktą).

66

Galiausiai, nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad pareiškėja pagrindinėje byloje buvo sutarties su Taryba šalis arba kad ji dalyvavo derantis dėl tokios sutarties ar ją vykdant, šios aplinkybės negali pakakti, kad nebūtų taikomas Sprendimas 2013/488. Šio sprendimo 11 straipsnyje ir V priede reikalaujama, kad įmonė gali prašyti išduoti jai ĮPPP tam, kad prireikus galėtų dalyvauti Tarybos konkurse, kuriame dalyvaujant reikėtų susipažinti su ESĮI.

67

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, kokią reikšmę turi tai, kad pagal Slovakijos teisę įmonės patikimumą patvirtinantis pažymėjimas gali būti panaikintas vien dėl to, kad buvo panaikintas jos leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tokio ryšio tarp nacionalinio patikimumo pažymėjimo panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Slovakijos teisės aktus, ir ĮPPP panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, nustatymas yra Slovakijos Respublikos pasirinkimas įgyvendinant šio sprendimo 60 punkte nurodytą diskreciją, todėl toks pasirinkimas neleidžia atmesti galimybės, kad tokio ĮPPP panaikinimas laikomas Sąjungos teisės įgyvendinimu.

68

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip:

69

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, pirma, pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos sprendime panaikinti ĮPPP, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, nenurodyta įslaptinta informacija, pateisinanti tokį panaikinimą, kartu numatant, kad teismas, turintis jurisdikciją vertinti tokio panaikinimo teisėtumą, turi galimybę susipažinti su šia informacija ir kad buvusios šio ĮPPP turėtojos advokatas gali susipažinti su šia informacija tik gavęs atitinkamų nacionalinių institucijų sutikimą ir su sąlyga, kad bus užtikrintas jos konfidencialumas, ir, antra, jeigu pagal šį straipsnį tokie teisės aktai ir praktika būtų draudžiami, nacionalinis teismas įgaliojamas pats perduoti buvusiai minėto ĮPPP turėtojai, prireikus per jos advokatą, tam tikrą įslaptintą informaciją, jei šios informacijos nepateikimas šiai buvusiai turėtojai ar jos advokatui neatrodo pateisinamas.

70

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į Chartijos 47 straipsnio taikymo sritį.

71

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tam, kad konkrečiu atveju būtų pripažinta Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, reikia, kad asmuo, kuris ja remiasi, remtųsi Sąjungos teisės garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis arba kad šio asmens baudžiamasis persekiojimas būtų vykdomas įgyvendinant Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio teismo sprendimų poveikis), C‑430/21, EU:C:2022:99, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72

Žinoma, nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Sprendime 2013/488 ekonominės veiklos vykdytojui nenustatyta teisės gauti ĮPPP, kai yra įvykdytos tam tikros sąlygos.

73

Vis dėlto iš šio sprendimo V priedo 8 punkto matyti, kad ekonominės veiklos vykdytojo prieiga prie ESĮI siekiant sudaryti arba vykdyti Tarybos įslaptintą sutartį priklauso nuo ĮPPP turėjimo.

74

Šiomis aplinkybėmis visų pirma reikia priminti, kad, kaip yra aišku iš šio sprendimo 52 punkto, iš Sprendimo 2013/488 11 straipsnio 5 dalies matyti, jog rangovai ir subrangovai, dalyvaujantys įslaptintose sutartyse arba subrangos sutartyse, pagal kurias reikia turėti prieigą prie ESĮI jų patalpose, vykdydami šias sutartis arba iki sutarties sudarymo turi turėti atitinkamo įslaptinimo lygio ĮPPP.

75

Be to, to paties sprendimo V priedo 10 punkte patikslinta, kad ĮPPP reikalaujama prieš sudarant sutartį, kai ESĮI turi būti pateikta paraiškų teikimo etapu.

76

Galiausiai pagal minėto sprendimo V priedo 11 punktą susitariančioji institucija nesudaro įslaptintos sutarties su pasirinktu konkurso dalyviu, prieš tai negavusi valstybės narės, kurioje yra įregistruotas atitinkamas rangovas arba subrangovas, kompetentingos nacionalinės institucijos patvirtinimo, kad yra išduotas tinkamas ĮPP. Be to, šio priedo 13 punkte numatyta, kad ĮPPP panaikinimas yra pakankamas pagrindas nutraukti įslaptintą sutartį.

77

Darytina išvada, kad ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, reiškia, kad atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas netenka leidimo susipažinti su ESĮI siekiant sudaryti ir vykdyti įslaptintą sutartį. Taigi toks panaikinimas, be kita ko, reiškia, kad toks ekonominės veiklos vykdytojas netenka iki šio panaikinimo turėtos galimybės dalyvauti ikisutartiniu etapu, susijusiu su Tarybos įslaptinta sutartimi, ir galimybės sudaryti tokią sutartį, jeigu jo pasiūlymas būtų atrinktas. Ši galimybė prarandama, net jei, kaip ir pareiškėja pagrindinėje byloje, šis ekonominės veiklos vykdytojas jo ĮPPP panaikinimo dieną nebuvo Tarybos rangovas ar subrangovas.

78

Vadinasi, toks ekonominės veiklos vykdytojas pagal Chartijos 47 straipsnį turi turėti teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme, kad ginčytų jo ĮPPP panaikinimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488.

79

Antra, kalbant apie būtiniausias garantijas, kurias turi atitikti tokia teisių gynimo priemonė, reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad galėtų ginti savo teises kuo geriausiomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis galėtų atlikti visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, grindžiamas tik kito patikimumą patvirtinančio leidimo panaikinimu, šio ĮPPP panaikinimo teisminė kontrolė gali būti veiksminga, tik jeigu buvęs ĮPPP turėtojas gali susipažinti su motyvais, kuriais grindžiamas to kito patikimumą patvirtinančio leidimo panaikinimas, nes tik susipažinęs su šiais motyvais jis galės suprasti priežasčių, dėl kurių galiausiai buvo panaikintas tas ĮPPP, pobūdį, taigi prireikus ir ginčyti šias priežastis.

81

Žinoma, privalomieji pagrindai, susiję, be kita ko, su valstybės saugumo ar tarptautinių santykių apsauga, gali neleisti, kad buvusiam ĮPPP turėtojui, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, būtų pateikta visa ar dalis informacijos, kuria grindžiamas šio ĮPPP panaikinimas. Vis dėlto tokiais atvejais kompetentingas nacionalinis teismas, kuriame negalima remtis šios informacijos slaptumu ar konfidencialumu, atlikdamas teisminę kontrolę turi taikyti tokią techniką, kuri leistų jam suderinti, pirma, šiuos privalomuosius pagrindus, ir, antra, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui, kad būtų paisoma jo procesinių teisių, pavyzdžiui, teisės būti išklausytam ir rungimosi principo (pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 125 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82

Šiuo tikslu valstybės narės privalo numatyti tiek valstybės saugumo priežasčių, kuriomis remiasi kompetentinga nacionalinės valdžios institucija, kad atsisakytų atskleisti visą informaciją ar dalį informacijos, kuria grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, buvimo ir pagrįstumo teisminę kontrolę, tiek šio panaikinimo teisėtumo kontrolę (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 58 punktą).

83

ĮPPP panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, teisėtumo teisminės kontrolės srityje valstybės narės turi priimti taisykles, pagal kurias šio panaikinimo teisėtumo kontrolę atliekantis teismas galėtų susipažinti su visais motyvais ir susijusiais įrodymais, kuriais remiantis ĮPPP buvo panaikintas (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 59 punktą).

84

Kiek tai susiję su reikalavimais, kuriuos turi atitikti motyvų, kuriais atsižvelgdama į atitinkamos valstybės narės saugumą remiasi nacionalinė kompetentinga institucija, buvimo ir pagrįstumo teisminė kontrolė, būtina, kad teismui būtų pavesta nepriklausomai patikrinti visas teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis remiasi kompetentinga nacionalinė institucija, siekiant pagal nacionalines proceso normas įvertinti, ar privalomieji pagrindai, susiję, pavyzdžiui, su valstybės saugumo arba tarptautinių santykių apsauga, iš tikrųjų neleidžia pateikti visų ar dalies motyvų, kuriais grindžiamas aptariamas panaikinimas, ir su jais susijusių įrodymų (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 60 ir 62 punktus ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 126 punktą).

85

Jeigu šis teismas prieina prie išvados, kad valstybės saugumui neprieštarauja bent dalies tikslios ir išsamios informacijos apie motyvus, kuriais grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, atskleidimas, jis kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai suteikia galimybę atitinkamam asmeniui pranešti trūkstamus motyvus ir įrodymus. Jeigu ši institucija neleidžia jų atskleisti, minėtas teismas nagrinėja tokio sprendimo teisėtumą, remdamasis tik tais motyvais ir įrodymais, kurie buvo atskleisti (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 63 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 127 punktą).

86

Vis dėlto paaiškėjus, kad privalomieji pagrindai, susiję, pavyzdžiui, su valstybės saugumo ar tarptautinių santykių apsauga, iš tikrųjų neleidžia suinteresuotajam asmeniui atskleisti visų ar dalies motyvų ar įrodymų, kuriais grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, šio panaikinimo teisėtumo teisminė kontrolė turi būti vykdoma vykstant procesui, per kurį būtų tinkamai palyginti iš šių privalomųjų pagrindų ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą kylantys reikalavimai, visų pirma teisė į rungimosi principo laikymąsi, kartu taikant tik tuos šios teisės apribojimus, kurie yra griežtai būtini (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 64 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 128 punktą).

87

Šiuo tikslu, pirma, atsižvelgiant į pareigą laikytis Chartijos 47 straipsnio, šiame procese turi būti kuo labiau užtikrintas rungimosi principo laikymasis, kad suinteresuotasis asmuo galėtų apskųsti motyvus, kuriais grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, ir pateikti pastabų dėl su šiuo panaikinimu susijusių įrodymų, taip pat veiksmingai apsiginti. Šiuo tikslu galima pasinaudoti tokiomis galimybėmis, kaip informacijos ar atitinkamų įrodymų turinio santraukos pateikimas (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 65 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 129 punktą).

88

Bet kuriuo atveju svarbu, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pranešta apie motyvų, kuriais grindžiamas šis panaikinimas, esmę, nes dėl būtinos, be kita ko, valstybės saugumo ar tarptautinių santykių apsaugos iš suinteresuotojo asmens negali būti atimta teisė būti išklausytam, taip padarant jo teisę pareikšti ieškinį dėl to paties panaikinimo neveiksmingą (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 65 punktą).

89

Prireikus, jei nacionalinė institucija, panaikinusi ĮPPP, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, kompetentingame nacionaliniame teisme ketina remtis tik tam tikrais motyvais, kuriais grindžiamas šio ĮPPP panaikinimas ir kuriuos ji laiko pakankamais šiam panaikinimui pagrįsti, jai leidžiama atskleisti tik pačių šių motyvų esmę (pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119, 127 ir 130 punktus). Tokiu atveju, remiantis šio sprendimo 85 punkte priminta jurisprudencija, šis teismas nagrinėja minėto panaikinimo teisėtumą, remdamasis vien tais motyvais, kurių esmė buvo atskleista.

90

Antra, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir būtinybės užtikrinti, be kita ko, atitinkamos valstybės narės saugumo ar tarptautinių santykių apsaugą derinimas, kuriuo grindžiama šio sprendimo 87 ir 88 punktuose padaryta išvada, nėra vienodai taikomas įrodymams, kuriais grindžiami kompetentingame nacionaliniame teisme pateikti pagrindai. Tam tikrais atvejais dėl šių įrodymų atskleidimo gali būti tiesiogiai ir labai pakenkta, be kita ko, nacionaliniam saugumui, nes dėl to gali kilti grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba būti atskleisti nacionalinių saugumo institucijų naudojami tyrimo metodai, dėl ko šioms institucijoms atsirastų didelių kliūčių ateityje atlikti užduotis arba jos net negalėtų tokių užduočių atlikti (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 66 punktą).

91

Šiomis aplinkybėmis kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar konfidencialių duomenų arba įrodymų neatskleidimas atitinkamam asmeniui ir su tuo susijęs šio asmens negalėjimas dėl jų pateikti pastabas gali turėti įtakos konfidencialių įrodymų įrodomajai galiai, ir kiek (pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92

Tokiomis aplinkybėmis kompetentingas nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad apie motyvų, kuriais grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, esmę atitinkamam asmeniui būtų pranešta taip, kad būtų tinkamai užtikrintas reikiamas įrodymų konfidencialumas, ir prireikus, remdamasis nacionaline teise, nustatyti galimo šios pareigos pranešti pažeidimo pasekmes (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 68 punktą).

93

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, kylančius iš Chartijos 47 straipsnio, nagrinėjamu atveju atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta kompetentingo nacionalinio teismo teisė susipažinti su visa įslaptinta informacija, kuria grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, yra būtina, bet nepakankama sąlyga siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

94

Teisės į gynybą užtikrinimas reiškia ne tik tai, kad jurisdikciją turintis teismas turi turėti visą savo sprendimui priimti reikšmingą informaciją, bet ir tai, kad atitinkamas asmuo, prireikus per tarpininką, galėtų apginti savo interesus, pareikšdamas savo nuomonę dėl šios informacijos (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 58 punktą).

95

Be to, buvusio ĮPPP turėtojo advokatui suteiktos galimybės gavus atitinkamų nacionalinių institucijų sutikimą susipažinti su įslaptinta informacija, kuria grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, negali pakakti, kad būtų užtikrintas Chartijos 47 straipsnio laikymasis tuo atveju, kai šios institucijos gali atsisakyti suteikti tokią prieigą, o kompetentingas nacionalinis teismas negali nustatyti galbūt nepagrįsto tokio atsisakymo pobūdžio, kad patikrintų šio panaikinimo teisėtumą, ir kai šis advokatas turi užtikrinti šios informacijos konfidencialumą, o tai reiškia, kad jis negali atskleisti jos turinio savo klientui.

96

Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija neleidžia nustatyti, ar kompetentingas nacionalinis teismas pagal Slovakijos teisės aktus turi įgaliojimus patikrinti, ar nacionalinių institucijų nurodytos priežastys iš tikrųjų neleidžia pateikti visos arba dalies įslaptintos informacijos, kuria grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, ir prireikus nustatyti atsisakymo pateikti dalį šios informacijos, kuris nėra tinkamai pagrįstas, pasekmes.

97

Be to, nors iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje arba jos advokatas galėjo susipažinti su neįslaptinta informacija ir tam tikra įslaptinta informacija, kuria grindžiamas ĮPPP panaikinimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslino, ar taip pateikta informacija leido pareiškėjai pagrindinėje byloje susipažinti su esminiais šio panaikinimo motyvais ar bent jau esminiu motyvu ar motyvais, kuriuo (-iais) kompetentinga nacionalinė institucija ketino remtis.

98

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais ir praktika užtikrinamas iš Chartijos 47 straipsnio kylančių reikalavimų, kurie yra aiškūs iš šio sprendimo 79–92 punktų, laikymasis.

99

Trečia, kiek tai susiję su šių teisės aktų ir praktikos nesuderinamumo su Chartijos 47 straipsniu galimo konstatavimo pasekmėmis, pažymėtina, kad valstybės narės gali palikti kompetentingai nacionalinei institucijai teisę atskleisti įslaptintus motyvus ar įrodymus arba jų neatskleisti, su sąlyga, kad skundą dėl ĮPPP panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, nagrinėjantis nacionalinis teismas turės teisę atsižvelgti į galutinį sprendimą, kurį šiuo klausimu priėmė ši institucija (pagal analogiją žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo NW ir PQ (Įslaptinta informacija), C‑420/22 ir C‑528/22, EU:C:2024:344, 113 punktą).

100

Toks sprendimas, kai nacionalinė institucija nepagrįstai neleidžia pateikti visos ar dalies informacijos, kuria grindžiamas toks panaikinimas, gali užtikrinti visišką Chartijos 47 straipsnio laikymąsi tiek, kiek juo užtikrinama, kad, šiai institucijai pažeidus jai tenkančias procedūrines pareigas, teismo sprendime nebūtų remiamasi faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais prašytojas negalėjo susipažinti ir dėl kurių negalėjo pareikšti savo nuomonės (pagal analogiją žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo NW ir PQ (Įslaptinta informacija), C‑420/22 ir C‑528/22, EU:C:2024:344, 114 punktą)

101

Taigi negalima teigti, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą vertinant ĮPPP panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2013/488, teisėtumą, būtina, kad skundą dėl šio panaikinimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turėtų įgaliojimus pats perduoti tam tikrą įslaptintą informaciją, kai šios informacijos nepateikimas buvusiam šio ĮPPP turėtojui, prireikus per jo advokatą, neatrodo pateisinamas (pagal analogiją žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo NW ir PQ (Įslaptinta informacija), C‑420/22 ir C‑528/22, EU:C:2024:344, 115 punktą).

102

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

103

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį ir trečiąjį klausimus, nėra reikalo atsakyti į ketvirtąjį klausimą.

104

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: