1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nustatydama ir įgyvendindama institucionalizuotą pilietybės suteikimo investuotojams programą, kaip antai Maltese Citizenship by Naturalisation for Exceptional Services by Direct Investment (Maltos pilietybė taikant natūralizaciją už išskirtines paslaugas atliekant tiesiogines investicijas; toliau – 2020 m. Pilietybės suteikimo investuotojams programa), grindžiamą Maltese Citizenship Act (Chapter 188 of the Laws of Malta) (Maltos pilietybės įstatymas (Maltos įstatymai, 188 skyrius)), iš dalies pakeisto Maltese Citizenship (Amendment No. 2) Act (Act XXXVIII of 2020) (Maltos pilietybės įstatymas (Pakeitimas Nr. 2) (2020 m. Įstatymas XXXVIII)) (The Malta Government Gazette Nr. 20,452, 2020 m. liepos 31 d.; toliau – 2020 m. įstatymas), 10 straipsnio 9 dalimi ir Granting of citizenship for Exceptional Services Regulations, 2020 (Subsidiary Legislation 188.06 of the Laws of Malta) (2020 m. Pilietybės suteikimo už išskirtines paslaugas nuostatai (Maltos įstatymai, poįstatyminiai aktai 188.06)) (The Malta Government Gazette Nr. 20,524, 2020 m. lapkričio 20 d.; toliau – 2020 m. nuostatai) (toliau – 2020 m. Maltos pilietybės įstatymas), pagal kurią natūralizacija siūloma – nepaisant to, kad tarp pareiškėjų ir šalies nėra realaus ryšio – už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas, Maltos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 20 straipsnį ir ESS 4 straipsnio 3 dalį.

2

ESS 1 straipsnio antra pastraipa suformuluota taip:

„Ši Sutartis ženklina naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą, kai sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio.“

3

ESS 2 straipsnyje nustatyta:

„Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

4

ESS 3 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.“

5

ESS 4 straipsnyje nurodyta:

„<…>

2.   Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.

3.   Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.

Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

6

ESS 9 straipsnyje numatyta:

„Savo veikloje Sąjunga visada laikosi piliečių, kuriems jos institucijos, įstaigos ir organai skiria vienodą dėmesį, lygybės principo. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.“

7

ESS 10 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.

2.   Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.

Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės, pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.

3.   Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių.

4.   Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.“

8

ESS 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Institucijos atitinkamomis priemonėmis suteikia piliečiams ir atstovaujamosioms asociacijoms galimybę skelbti nuomones apie visas Sąjungos veiklos sritis ir viešai jomis keistis.

<…>

4.   Ne mažiau kaip milijonas reikšmingos valstybių narių dalies piliečių, manydami, kad Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas, gali imtis iniciatyvos raginti Europos Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą.

Tokios iniciatyvos pateikimo tvarka ir sąlygos nustatomos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 24 straipsnio pirmąją pastraipą.“

9

SESV 20 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2.   Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.“

10

SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

11

SESV 22 straipsnyje numatyta:

„1.   Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.

2.   Nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.“

12

SESV 23 straipsnis suformuluotas taip:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis, būdamas trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Valstybės narės priima būtinas nuostatas ir pradeda tarptautines derybas dėl šios apsaugos užtikrinimo.

<…>“

13

SESV 24 straipsnyje nustatyta:

„Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato piliečių iniciatyvos, kaip apibrėžta [ESS] 11 straipsnyje, įgyvendinimo procedūrų nuostatas ir sąlygas, įskaitant minimalų valstybių narių, iš kurių tie piliečiai turi būti, skaičių.

Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę pagal 227 straipsnį pateikti Europos Parlamentui peticiją.

Kiekvienas Sąjungos pilietis gali kreiptis į ombudsmeną, kurio pareigybė įsteigta pagal 228 straipsnį.

Kiekvienas Sąjungos pilietis gali rašyti šiame straipsnyje arba Europos Sąjungos sutarties 13 straipsnyje nurodytoms institucijoms ar įstaigoms viena iš minėtos sutarties 55 straipsnio 1 dalyje minimų kalbų ir gauti atsakymą ta pačia kalba.“

14

Deklaracija Nr. 2 dėl valstybės narės pilietybės, kurią valstybės narės pridėjo prie Europos Sąjungos sutarties Baigiamojo akto (OL C 191, 1992, p. 98; toliau – Deklaracija Nr. 2), suformuluota taip:

„Konferencija skelbia, kad kaskart Europos bendrijos steigimo sutartyje darant nuorodą į valstybių narių piliečius, klausimas, ar asmuo yra valstybės narės pilietis, sprendžiamas remiantis tik suinteresuotos valstybės narės nacionalinės teisės aktais. <…>“

15

1992 m. gruodžio 11 ir 12 d. Edinburge per Europos Vadovų Tarybos susitikimą priimto valstybių ir vyriausybių vadovų sprendimo dėl tam tikrų su Europos Sąjungos sutartimi susijusių problemų, kurias nurodė Danija (OL C 348, 1992, p. 1), A dalyje nustatyta:

„Europos bendrijos steigimo sutarties antrosios dalies nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės valstybių narių piliečiams suteikiamos papildomos teisės ir apsauga, kaip numatyta minėtoje dalyje. Jos niekaip nepakeičia nacionalinės pilietybės. Klausimas, ar asmuo turi valstybės narės pilietybę, sprendžiamas vien pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę.“

16

Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio, kuriame nustatytos įprastos natūralizacijos sąlygos, 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad pareiškėjui gali būti išduotas Maltos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka pažymėjimas, jeigu jis ministrui įrodo, kad:

17

Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad jeigu ministras mano, kad dėl konkrečiu atveju susiklosčiusių ypatingų aplinkybių tai tinkama, jis gali leisti, kad apskaičiuojant šio 10 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą bendrą metų skaičių būtų atsižvelgiama į gyvenimo šalyje laikotarpius, buvusius anksčiau nei septyneri metai iki prašymo pateikimo dienos.

18

2013 m. lapkričio 15 d. Maltos Respublika priėmė Act No. XV of 2013: An Act to amend the Maltese Citizenship Act (Chapter 188 of the Laws of Malta) (2013 m. Įstatymas Nr. XV, iš dalies keičiantis Maltos pilietybės įstatymą (Maltos įstatymai, 188 skyrius)) (The Malta Government Gazette Nr. 19,166, 2013 m. lapkričio 15 d.; toliau – 2013 m. dalinis pakeitimas). Lygiagrečiai Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytai procedūrai 2013 m. daliniu pakeitimu pareiškėjui buvo suteikta galimybė gauti natūralizacijos pažymėjimą dalyvaujant „individualių investuotojų programoje“, kuriai taikomos atskiros sąlygos ir procedūros.

19

Individualiems investuotojams skirta programa iš pradžių buvo numatyta Individual Investor Programme of the Republic of Malta Regulations, 2014 (Subsidiary Legislation 188.03 of the Laws of Malta) (2014 m. Maltos Respublikos individualių investuotojų programos nuostatai (Maltos įstatymai, poįstatyminiai aktai 188.03)) (The Malta Government Gazette Nr. 19,205, 2014 m. vasario 4 d.; toliau – 2014 m. nuostatai). Pagal 2013 m. dalinį pakeitimą ir 2014 m. nuostatus (toliau – 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa) pagrindinių atrinktų pareiškėjų (neįskaičiuojant išlaikomų asmenų) skaičius per visą programos laikotarpį negalėjo viršyti 1800.

20

2020 m. liepos 28 d. Maltos Respublika priėmė 2020 m. įstatymą.

21

Įsigaliojus šiam įstatymui, Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta:

„Nepaisydamas šio ar bet kurio kito įstatymo nuostatų, ministras gali išduoti Maltos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka pažymėjimą užsieniečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris Maltos Respublikai arba žmonijai yra suteikęs išskirtinių paslaugų arba kurio natūralizacija Maltos Respublikai yra ypač svarbi ir kuris atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Šioje dalyje „išskirtinės“ reiškia akivaizdžiai vertingesnes paslaugas ir visų pirma apima mokslininkų, tyrėjų, atletų. sportininkų, menininkų, meno atlikėjų, investuotojų ir verslininkų indėlį,

su sąlyga, kad ministras taip pat išduoda natūralizacijos pažymėjimą reikalavimus atitinkančiam užsieniečio arba asmens be pilietybės, kuris Maltos Respublikai suteikė išskirtinių paslaugų investuodamas, išlaikomam asmeniui,

be to, su sąlyga, kad toks asmuo pateikia nustatytos formos prašymą ir duoda ištikimybės Maltai priesaiką.“

22

2020 m. įstatymo 9 straipsnyje, iš kurio išplaukia Maltos pilietybės įstatymo 27 straipsnis, kaip pereinamojo laikotarpio nuostatoje numatyta, kad 2020 m. įstatymas netaikomas iki jo įsigaliojimo pateiktiems prašymams suteikti Maltos pilietybę taikant natūralizaciją.

23

2020 m. lapkričio 20 d. Maltos Respublika priėmė 2020 m. nuostatus ir įsakymus, kuriais įsteigiamos įstaigos, kompetentingos administruoti 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą.

24

Pagal 2020 m. nuostatų 15 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktus ir 7 dalį, taip pat šio reglamento pirmąjį priedą užsienio investuotojai gali prašyti natūralizacijos už išskirtines paslaugas atliekant tiesiogines investicijas, jeigu atitinka arba įsipareigoja atitikti šias sąlygas:

25

Pagal 2020 m. nuostatų 16 straipsnio 3 dalį ir pirmojo priedo 1b punktą prašymai taip pat gali apimti pareiškėjo šeimos narius. Šiuo tikslu turi būti atliekami papildomi mokėjimai – 50000 EUR už sutuoktinį ir kiekvieną vaiką.

26

Šių nuostatų 19 straipsnyje numatyta:

„Pagal Maltos pilietybės suteikimo taikant natūralizaciją už išskirtines paslaugas atliekant tiesiogines investicijas programą išduotų pažymėjimų skaičius, neįskaičiuojant išlaikomiems asmenims išduotų pažymėjimų, negali viršyti keturių šimtų (400) per metus ir bet kuriuo atveju bendras patenkintų prašymų skaičius (neįskaičiuojant išlaikomų asmenų) negali viršyti vieno tūkstančio penkių šimtų (1500).“

27

Minėtų nuostatų 31 straipsnio 1 dalimi 2014 m. nuostatai buvo panaikinti, tačiau lieka galioti, kol bus pasiektas 2014 m. nuostatų 12 straipsnyje nustatytas maksimalus prašymų skaičius – 1 800 (išskyrus išlaikomus asmenis).

28

Pagal 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą užsieniečiai galėjo įgyti Maltos pilietybę mainais už 2014 m. nuostatuose numatytus iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ir investicijas. Pagal šiuos nuostatus koncesininkui buvo pavesta parengti, įgyvendinti, valdyti, eksploatuoti ir reklamuoti šią programą.

29

Sužinojusi apie šią programą, Komisija pradėjo dialogą su Maltos Respublika dėl programos poveikio Sąjungai ir kitoms valstybėms narėms.

30

2020 m. balandžio 1 d. rašte Komisija Maltos Respublikai nurodė, kad tokios pilietybės suteikimo investuotojams programos, kaip 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, pagal kurias Sąjungos pilietybė „parduodama“, gali būti laikomos išnaudojančiomis bendrą pasiekimą – Sąjungos pilietybę, pažeidžiant Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principą.

31

2020 m. balandžio–spalio mėn. Maltos Respublika pateikė papildomų paaiškinimų dėl 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos veikimo ir informavo Komisiją apie savo ketinimą peržiūrėti galiojantį teisinį reglamentavimą.

32

2020 m. spalio 20 d. Komisija nusiuntė Maltos Respublikai oficialų pranešimą. Tame rašte ji pakartojo susirūpinimą dėl tokios pilietybės suteikimo investuotojams programos, kaip 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, nesuderinamumo su SESV 20 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalimi.

33

2020 m. gruodžio 18 d. atsakyme į šį oficialų pranešimą Maltos Respublika informavo Komisiją, kad peržiūrėjo Maltos pilietybės suteikimui taikomą nacionalinį teisinį reglamentavimą. Taigi ji paaiškino, kad nuostatos, leidžiančios suteikti Maltos pilietybę remiantis 2014 m. nuostatais, priėmus 2020 m. įstatymą nebegalioja. Vis dėlto ji nurodė, kad, atsižvelgiant į teisėtus lūkesčius ir jau prisiimtus įsipareigojimus, šios nuostatos liks galioti ir bus taikomos iki 2020 m. rugpjūčio 15 d. gautiems prašymams.

34

2021 m. birželio 9 d. Komisija išsiuntė Maltos Respublikai papildomą oficialų pranešimą, jame nurodė, kad 2020 m. įstatymu ir 2020 m. nuostatais padarytais pakeitimais neištaisytas 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos komercinis pobūdis ir kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa taip pat laikoma prieštaraujančia SESV 20 straipsniui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai.

35

2021 m. rugpjūčio 6 d. raštu Maltos Respublika atsakė į šį papildomą oficialų pranešimą, pareikšdama savo nesutikimą su Komisija. Ši valstybė narė, be kita ko, teigė, kad Komisijos pozicija yra nesuderinama su kompetencijos suteikimo principu, nes lemia kėsinimąsi į valstybių narių suvereniteto sritį.

36

2022 m. kovo 2 d. Maltos Respublika iki atskiro nurodymo sustabdė savo 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos taikymą Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, tačiau paliko ją galioti kitų trečiųjų šalių piliečiams, išskyrus Afganistano, Šiaurės Korėjos, Irano, Kongo Demokratinės Respublikos, Somalio, Sudano, Pietų Sudano, Sirijos, Venesuelos ir Jemeno piliečius.

37

2022 m. kovo 28 d. Komisija priėmė rekomendaciją dėl investuotojų pilietybės ir leidimo gyventi schemų, taip pat dėl neatidėliotinų veiksmų, susijusių su Rusijos invazija į Ukrainą (C(2022) 2028 final). Šioje rekomendacijoje Komisija pakartojo savo požiūrį, kad pilietybės suteikimo investuotojams programos, grindžiamos natūralizacijos suteikimu mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas, prieštarauja Sąjungos teisei, ir paragino visas valstybes nares, kurios tokias programas įgyvendina, jas panaikinti.

38

2022 m. balandžio 6 d. Komisija išsiuntė Maltos Respublikai pagrįstą nuomonę, joje patvirtino savo poziciją, kad 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa ir 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa prieštarauja SESV 20 straipsniui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai, ir paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

39

2022 m. birželio 6 d. atsakyme į pagrįstą nuomonę Maltos Respublika dar kartą pareiškė nesutinkanti su Komisijos pozicija.

40

Manydama, kad Maltos Respublikos įgyvendintos 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa ir 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa yra nesuderinamos su Sąjungos teise, Komisija pradėjo šią procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir patikslino, kad ši procedūra susijusi tik su pastarąja programa. Vis dėlto Komisija priduria, kad 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos nuostatos, kuriomis pažeidžiama Sąjungos teisė, iš esmės pakartotos 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą reglamentuojančiose teisės normose; todėl ši institucija, nagrinėdama pastarąją programą, nurodo faktinę informaciją, kuri jau buvo taikant 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą.

41

Ieškinys grindžiamas vieninteliu pagrindu – SESV 20 straipsnio ir ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

42

Visų pirma, Komisija teigia, kad nors valstybės narės pilietybės suteikimo ir netekimo sąlygų apibrėžimas priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, ši kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis Sąjungos teisės. Kadangi valstybės narės pilietybės suteikimas automatiškai lemia Sąjungos piliečio statuso suteikimą, kiekviena valstybė narė, naudodamasi šia išimtine kompetencija, turėtų nekenkti ir nekelti pavojaus Sąjungos pilietybės esmei, vertei ir vientisumui, kad būtų išsaugotas tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas šis statusas. Šie reikalavimai kyla iš ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo ir iš SESV 20 straipsnyje numatyto Sąjungos piliečio statuso.

43

Valstybės narės pilietybė yra vienintelė sąlyga, kurios reikalaujama norint būti Sąjungos piliečiu, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnį. Kartu su Sąjungos pilietybe įgyjamos teisės, kurias tiesiogiai suteikia Sąjungos teisės sistema, visų pirma teisė laisvai judėti ir apsigyventi Sąjungos teritorijoje ir teisė nebūti diskriminuojamam dėl pilietybės. Be to, Sąjungos pilietybė turi stiprų pilietinį aspektą ir apima pagrindines politines dalyvavimo demokratiniame Sąjungos gyvenime teises, kaip nurodyta ESS 10 straipsnio 3 dalyje, taip pat valstybės narės piliečio teisę į kitų valstybių narių konsulinę apsaugą trečiojoje šalyje, kurioje šiai valstybei narei nėra atstovaujama. Teisingumo Teismas yra daug kartų nurodęs, kad Sąjungos piliečio statusas turi būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas.

44

Priešingai, nei atsiliepime į ieškinį teigia Maltos Respublika, ieškiniu nekvestionuojama visa nacionalinė teisės aktų sistema, skirta asmenų natūralizacijai; Komisijos teigimu, ieškinys apsiriboja specialia valstybės narės pilietybės suteikimo investuotojams tvarka, kuri, paverčiant Sąjungos pilietybę preke, kenkia šio statuso vientisumui taip, kad tai laikytina šiurkščiu Sąjungos teisės pažeidimu.

45

Be to, Maltos Respublikos teiginio, kad Teisingumo Teismas nacionalinės kompetencijos įgyvendinimą pilietybės suteikimo srityje gali kontroliuoti tik tiek, kiek tai yra šiurkštus Sąjungos vertybių ar tikslų pažeidimas, bendrai ir sistemingai nepatvirtina nei Sutartys, nei Teisingumo Teismo jurisprudencija.

46

Komisija taip pat teigia, kad pilietybės suteikimo investuotojams programa, pagal kurią valstybės narės pilietybė sistemingai suteikiama mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas ir nesant realaus ryšio tarp valstybės ir pareiškėjų reikalavimo, kenkia ir kelia pavojų SESV 20 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos pilietybės esmei ir vientisumui bei pažeidžia ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

47

Pirma, Sąjunga grindžiama ne tik Europos valstybių, turinčių bendrų vertybių visumą, grupės integracija, bet ir kiekvienos iš šių valstybių tautų suartėjimu, o tai buvo pabrėžta Lisabonos sutartyje.

48

Taigi, šia Sutartimi į ESS II antraštinę dalį įtrauktos nuostatos dėl demokratinių principų patvirtina Sąjungos, kuri yra ne tik ekonominė, bet ir politinė sąjunga, piliečių pagrindinį vaidmenį. Be to, ESS III antraštinėje dalyje esančiose nuostatose dėl Sąjungos institucijų primenama, kad Sąjungos institucijų skatinamos vertybės, siekiami tikslai ir interesai yra ir Sąjungos piliečių, ir valstybių narių interesai.

49

Antra, Komisija pažymi, kad, kaip matyti iš 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 172 punktas), Sąjungos pilietybė ir iš šio statuso kylančios teisės priklauso prie svarbiausių Sutarčių nuostatų, kurios įeina į savarankišką Sąjungos sistemą ir yra sudarytos taip, kad prisidėtų prie integracijos, kuri yra pačios Sąjungos egzistavimo pagrindas, įgyvendinimo. Taigi Sąjungos pilietybė ir iš šio statuso kylančios teisės turi būti laikomos valstybių narių solidarumo ir tarpusavio pasitikėjimo išraiška.

50

Konkrečiai dėl tarpusavio pasitikėjimo Komisija teigia, kad, sutikdamos suteikti su Sąjungos pilietybe susijusias teises ir išplėsti šį solidarumą kitų valstybių narių atžvilgiu, valstybės narės remiasi bendra pagrindine valstybės narės pilietybės samprata, pagal kurią ji išreiškia faktinį valstybės narės ir jos piliečių ryšį. Nuo 1980 m. Teisingumo Teismas pripažįsta, kad ypatingas valstybės narės ir jos piliečių solidarumo ir lojalumo santykis bei teisių ir pareigų abipusiškumas yra pilietybės ryšio pagrindas.

51

Komisija priduria, kad kiekvienos valstybės narės sutikimas pagal tarpusavio pasitikėjimo principą automatiškai ir besąlygiškai išplėsti tam tikras teises visų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu grindžiamas prielaida, kad kitos valstybės narės pilietybę suteiks tik remdamosi realiu ryšiu su atitinkamu pareiškėju. Tokiam besąlygiškam sutikimui būtų pakenkta, jeigu valstybės narės negalėtų pasitikėti tuo, kad sprendimai dėl pilietybės suteikimo grindžiami šia bendra „valstybės narės pilietybės“ sąvoka. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad iš 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Micheletti ir kt. (C‑369/90, EU:C:1992:295) matyti, jog tarp valstybių narių egzistuoja pareiga tarpusavyje pripažinti sprendimus dėl valstybės narės pilietybės.

52

Šiomis aplinkybėmis komercinio pobūdžio pilietybės suteikimo investuotojams programos, pagal kurią leidžiama už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas sistemingai suteikti valstybės narės pilietybę pareiškėjams, neturintiems realaus ryšio su valstybe nare ir dėl to akivaizdžiai nepriklausantiems asmenų, dėl kurių Sutarčių rengėjai numatė, kad jie naudosis Sąjungos pilietybe, kategorijai, sukūrimas prieštarauja pačiai Sąjungos piliečio statuso esmei.

53

Trečia, Komisija primena, kad ESS 4 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas, apima tiek „pozityviąją“ pareigą padėti Sąjungai įgyvendinti jos užduotis, tiek „negatyviąją“ pareigą nesiimti priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų. Pilietybės suteikimo investuotojams programos, leidžiančios sistemingai suteikti valstybės narės pilietybę remiantis iš anksto nustatyto dydžio mokėjimais ar investicijomis, kai nereikia nustatyti realaus ryšio su šią pilietybę suteikiančia valstybe nare, sukūrimas ir įgyvendinimas kelia pavojų Sąjungos piliečio statuso vientisumui, taip pat tarpusavio pasitikėjimui, kuriuo grindžiamas šis statusas ir su juo susijusios teisės.

54

Dėl operatyvinės ir funkcinės ribos nustatymo siekiant nuspręsti, kas yra „realus ryšys“ suteikiant valstybės narės pilietybę, Komisija mano, kad faktinė gyvenamoji vieta yra viena iš priemonių tokiam ryšiui nustatyti. Vis dėlto Komisija neturi nustatyti sąsajos kriterijų, kuriems valstybės narės turi teikti pirmenybę suteikdamos savo pilietybę.

55

Toliau Komisija teigia, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, kuri leidžia sistemingai suteikti Maltos pilietybę mainais į didelius, iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas ir dėlto yra komercinio pobūdžio, yra neteisėta pilietybės suteikimo investuotojams programa.

56

Pirma, 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programoje nustatyto teisėtos gyvenamosios vietos reikalavimo nepakanka, kad būtų užtikrintas realus ryšys su Maltos Respublika.

57

Šiuo klausimu Komisija mano, kad dokumentai ir elektroniniai laiškai, kuriuos gavo Daphne Caruana Galizia fondas ir kurie buvo pateikti žiniasklaidai įgyvendinant projektą „Passport Papers“ (toliau – „Passport Papers“), rodo, kad 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programoje nėra faktinės gyvenamosios vietos reikalavimo. Šie dokumentai nėra nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas, jais tik siekiama patvirtinti Komisijos argumentą, kad dideli Maltos teisinio reglamentavimo trūkumai lemia sistemingą Sąjungos pilietybės suteikimą trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra įrodę, kad atitinka faktinio ankstesnio gyvenimo Maltoje reikalavimą.

58

Be to, visų pirma per ikiteisminę procedūrą nebuvo ginčijama, kad nebūtina įrodyti realaus reikšmingo buvimo Maltos teritorijoje. Tai, kad pagal 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą nereikia įrodyti fizinio buvimo reikšmingą laikotarpį, patvirtina ir šioje programoje nustatytų reikalavimų palyginimas su reikalavimais, taikomais „įprastiems“ natūralizacijos atvejams, numatytiems Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje; pagal pastarąją nuostatą reikalaujama gyventi Maltoje „visą“ nustatytą laikotarpį ir nėra taisyklių dėl nebuvimo šalyje, galinčių nutraukti gyvenimo šalyje laikotarpius. Be to, per ikiteisminę procedūrą Maltos Respublika negalėjo pateikti informacijos apie prašymus suteikti pilietybę, kurie buvo atmesti ar atsiimti dėl gyvenamosios vietos reikalavimo nesilaikymo. Galiausiai gyvenamosios vietos reikalavimo teorinis pobūdis taip pat atsispindi taisyklėse, kurios leidžia sutrumpinti reikalaujamą trejų metų gyvenimo šalyje laikotarpį iki mažiausiai dvylikos mėnesių, sumokant papildomą 150000 EUR sumą.

59

Antra, „realus ryšys“ turi egzistuoti valstybės narės pilietybės suteikimo metu. Viena vertus, programa, numatanti galimybę suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka sukuriant tokį ryšį po suteikimo, neatitinka tikslo stiprinti Sąjungos tautų solidarumą dėl egzistuojančio realaus ryšio su Sąjungos valstybe nare. Pilietybės suteikimo investuotojams programa, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, šiuo požiūriu akivaizdžiai skiriasi nuo tvarkos, kuria siekiama skatinti trečiųjų šalių piliečius atvykti dirbti ir gyventi valstybėje narėje.

60

Kita vertus, kadangi Sąjungos pilietybės suteikiamos lengvatos įsigalioja šio statuso suteikimo metu, nėra jokios garantijos, kad neseniai natūralizuotas Maltos pilietis nuspręs likti Maltoje, kad išplėtotų „realų būsimą ryšį“, o ne persikels į kitą Sąjungos valstybę narę arba gyvens trečiojoje šalyje, naudodamasis Sąjungos pilietybės suteikiamomis teisėmis. Komisija pabrėžia, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos įgaliotųjų agentų paskelbtoje reklaminėje medžiagoje kaip vienas iš Maltos pilietybės „privalumų“ nurodoma galimybė natūralizuotam piliečiui apsigyventi, be kita ko, kitoje valstybėje narėje arba prie Šengeno erdvės prisijungusioje šalyje.

61

Komisija priduria, kad neginčija to, jog natūralizacijos procesas apima pareiškėjų patikrinimo procedūros vykdymą. Vis dėlto iš teisės aktų, reglamentuojančių 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą, matyti, kad atliekant šią procedūrą vertinama rizika, kurią galėtų kelti pareiškėjai saugumo srityje ar jų reputacija, taip pat jų turto dydis, o ne tikrinama, ar yra faktinis ryšys tarp tokių pareiškėjų ir Maltos Respublikos. Šis tikrinimo procesas ir ministro diskrecija atsisakyti išduoti natūralizacijos pažymėjimą nekeičia šios programos komercinio pobūdžio.

62

Be to, Komisija pažymi, kad Maltos Respublika neginčija to, kad norint pasinaudoti 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, iš pareiškėjo faktiškai fiziškai būti Maltoje reikalaujama tik du kartus: siekiant pateikti biometrinius duomenis leidimui gyventi šalyje gauti ir duodant ištikimybės priesaiką. Taigi teisėtas gyvenimas šalyje, kurio reikalaujama pagal šią programą, negali sukurti faktinio ryšio tarp Maltos Respublikos ir tokio pareiškėjo.

63

Atsikirsdama Maltos Respublika pažymi, kad Sąjungos kompetencijos srityse valstybių narių kompetencija suteikti savo pilietybę turi būti įgyvendinama laikantis Sąjungos teisės, tačiau nepažeidžiant pareigos gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą.

64

Iš pradžių Maltos Respublika pažymi, kad savo ieškinyje Komisija bando kontroliuoti visus teisės aktus, reglamentuojančius valstybės narės natūralizacijos programos reikalavimus, procedūras ir poveikį, o tai reiškia, kad kvestionuojami šios valstybės narės politiniai sprendimai pilietybės srityje. Kuo platesnė kontrolė vykdoma nacionalinės kompetencijos srityje, tuo didesnė rizika, kad Sąjunga viršys savo kompetenciją.

65

Pirma, valstybių narių veiksmų kontrolė situacijose, panašiose į teisių ir pareigų, susijusių su Sąjungos piliečio statusu, atėmimą de jure arba de facto, turėtų būti atliekama remiantis kitu kriterijumi nei tas, kuris taikomas valstybės narės pilietybės suteikimo atvejais. Teisė suteikti pilietybę yra nacionalinio suvereniteto esmė, ji glaudžiai susijusi su valstybės narės nacionalinio savitumo, kurį Sąjunga pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį turi saugoti, samprata ir plėtra.

66

Taigi ši politika prieštarauja Sąjungos teisei tik jeigu valstybės narės natūralizacijos politika bendrai ir sistemingai šiurkščiai pažeidžia Sąjungos teisėje apibrėžtas Sąjungos vertybes ir tikslus, nes priešingu atveju kiltų pavojus išimtinei valstybių narių kompetencijai pilietybės suteikimo srityje. Maltos Respublikos teigimu, toks aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos piliečio statusas „turi“ būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas; kalbama ne apie esamą realybę, o apie vykstantį procesą, kuris dabartiniame integracijos etape egzistuoja kartu su valstybių narių pilietybe ir yra glaudžiai su ja susijęs.

67

Antra, Komisijos palaikomas aiškinimas kelia didelę riziką. Visų pirma toks aiškinimas turėtų tiesioginį poveikį teisės aktams, reglamentuojantiems pilietybę visose valstybėse narėse, ypač tose valstybėse, kuriose natūralizacija suteikiama savo nuožiūra. Be to, toks aiškinimas leistų Komisijai, kaip Sutarčių sergėtojai, kontroliuoti valstybių narių politiką, įstatymus ir praktiką natūralizacijos srityje atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Galiausiai toks aiškinimas leistų valstybėms narėms ginčyti kitų valstybių narių teisę ir praktiką šioje srityje.

68

Jeigu Komisijos ieškinys būtų patenkintas, Maltos Respublika privalėtų panaikinti visą įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų grupę. Kvestionuodama visus valstybės narės įstatymus, reglamentuojančius teisę į pilietybę, Komisija ragina Teisingumo Teismą veikti kaip „netiesioginį įstatymų leidėją“ ir pasinaudoti veto teise dėl nacionalinio įstatymo, priimto srityje, kuri priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai.

69

Be to, Maltos Respublika teigia, kad Sąjungos teisė valstybėms narėms nenustato teisinės pareigos reikalauti „išankstinio realaus ryšio“ su pilietybę natūralizacijos tvarka suteikiančia valstybe nare, neatsižvelgiant į tai, ar pareiškėjas turi atlikti mokėjimus arba prisiimti kitus įsipareigojimus. Žinoma, tokio ryšio buvimas galėtų teisėtai paskatinti valstybes pripažinti, kad asmuo yra pakankamai susijęs su jų politine bendruomene. Vis dėlto šis rezultatas išplaukia ne iš pareigos pagal tarptautinę arba Sąjungos teisę, o iš valstybių narių demokratinių institucijų priimto politinio suverenaus sprendimo.

70

Pirma, pareiga reikalauti „išankstinio realaus ryšio“ prieš suteikiant valstybės narės pilietybę nekyla iš Sutarčių ar procedūros, per kurią jos buvo priimtos. Iš Deklaracijos Nr. 2 ir Edinburgo sprendimo taip pat matyti, kad klausimas, ar asmuo turi valstybės narės pilietybę, sprendžiamas tik remiantis atitinkamos valstybės narės nacionaline teise. Be to, Sutartys Sąjungos neįsteigia kaip „bendro politinio darinio“.

71

Antra, „išankstinio realaus ryšio“ reikalavimas nekyla iš tarptautinės teisės. Konkrečiai kalbant, jo negalima kildinti iš 1955 m. balandžio 6 d. Sprendimo Nottebohm (Lichtenšteinas prieš Gvatemalą) (TTT Rink. 1955, p. 4), kuriuo Komisija rėmėsi grįsdama pareigą pagal Sąjungos teisę nustatyti tokio ryšio buvimą kaip valstybės narės pilietybės suteikimo sąlygą; be to, tokį reikalavimą Teisingumo Teismas atmetė 1992 m. liepos 7 d. Sprendime Micheletti ir kt. (C‑369/90, EU:C:1992:295).

72

Trečia, Komisija nenurodo operatyvinės ir funkcinės ribos to, kas yra „išankstinis realus ryšys“, o Maltos Respublika neprivalo apibrėžti tokios operatyvinės ribos.

73

Toliau Maltos Respublika teigia, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa yra teisėta, solidi, veiksminga ir profesionaliai administruojama natūralizacijos programa, kuri nekelia grėsmės Sąjungos tikslams. Tai, kad Komisija pateikia šią programą kaip automatišką ir besąlygišką Maltos pilietybės įgijimo būdą, numatantį sistemingą šios valstybės narės pilietybės suteikimą mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas, atsižvelgiant vien į Maltos Respublikos biudžeto interesus, yra pernelyg didelis supaprastinimas, neturintis jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

74

Pirma, Maltos Respublika visada veikė sąžiningai ir laikydamasi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo. Po dialogo su Komisija ši valstybė narė atliko teisės aktų pakeitimus.

75

Antra, Komisija savo analizę grindžia klaidingu ir iškreiptu Maltos teisinio reglamentavimo pateikimu. Visų pirma šiame teisiniame reglamentavime įtvirtinta ne „komercinė“ tvarka, o išsami, sudėtinga ir iš kelių etapų susidedanti procedūra, apimanti įvairias viešosios valdžios institucijas, kad būtų užtikrintos griežtos garantijos, ir galinti pasibaigti natūralizacija.

76

Be to, minėtas teisinis reglamentavimas neleidžia sistemingai suteikti Maltos pilietybės mainais į tam tikrus mokėjimus, nes kalbama apie diskreciją, kuriai taikomi griežti kontrolės mechanizmai. Konkrečiai kalbant, procedūrą sudaro vienuolika procedūrinių etapų, kurių tikslas – pateikti bendrą pareiškėjo vaizdą ir taip palengvinti galutinį diskrecinį ministro sprendimą. Tai, kad pareiškėjas laikosi nustatytų reikalavimų, automatiškai nesuteikia jam teisės būti natūralizuotam.

77

Galiausiai teisinis reglamentavimas grindžiamas įvairiais, retrospektyviais, esamais ir perspektyviais ryšiais, kurie laikui bėgant keičiasi. Taigi reikalaujamas trejų metų arba vienų metų (atsižvelgiant į investicijų dydį) išankstinis teisėto gyvenimo šalyje laikotarpis, o tai atitinka tarptautinę praktiką gyvenamosios vietos ir pilietybės suteikimo investuotojams srityje. Be to, „įprasta“ natūralizacijos administracinė praktika pagal Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį yra tokia, kad fizinio buvimo reikalaujama tik konkrečiais laiko tarpais. Be to, imigracijos teisėje pateikiama daug pavyzdžių, kai integracijos priemonės turi būti plėtojamos vėlesniame etape tiek per gyvenimo šalyje, tiek per natūralizacijos procedūras, kai nėra išankstinių ryšių su priimančiąja valstybe.

78

Ši valstybė narė taip pat prieštarauja tam, kad Komisija „Passport Papers“ laikytų įrodymais, į kuriuos Teisingumo Teismas turi atsižvelgti, nes šie dokumentai susiję su 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos, o ne 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos, kuri yra šio ieškinio dalykas, įgyvendinimu.

79

Primintina, kad pagal ESS 9 straipsnį ir SESV 20 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Pagal šias nuostatas Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.

80

Be to, Deklaracijoje Nr. 2 ir Edinburgo sprendime nurodyta, kad klausimas, ar asmuo turi valstybės narės pilietybę, sprendžiamas tik remiantis atitinkamos valstybės narės nacionaline teise.

81

Remiantis suformuota jurisprudencija, nors pagal tarptautinę teisę valstybės narės pilietybės suteikimo ir netekimo sąlygų apibrėžimas priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, ši kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis Sąjungos teisės (1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Micheletti ir kt., C‑369/90, EU:C:1992:295, 10 punktas; 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 45 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Pirmiausia reikia atmesti Maltos Respublikos įžanginius argumentus, kad valstybių narių pilietybės suteikimo procedūrų nagrinėjimas – skirtingai nuo šios pilietybės netekimo ar panaikinimo situacijų, kurios apima teisių, asmens kildinamų iš Sąjungos teisės, atėmimą, nagrinėjimo – turėtų apsiriboti bendro ir sistemingo pobūdžio reikšmingų Sąjungos vertybių ar tikslų pažeidimų konstatavimu.

83

Nei Sutarčių tekstas, nei jų struktūra neleidžia jomis remiantis daryti išvados apie jų rengėjų norą, kiek tai susiję su valstybės narės pilietybės suteikimu, numatyti pareigos laikytis Sąjungos teisės išimtį, pagal kurią Sąjungos teisės pažeidimą gali lemti tik tokie reikšmingi Sąjungos vertybių ir tikslų pažeidimai valstybėms narėms įgyvendinant savo kompetenciją šioje srityje. Šiomis aplinkybėmis tokia išimtis neleistina, nes būtų panaši į Sąjungos teisės viršenybės, kuri yra vienas iš esminių Sąjungos teisės, taigi ir Sąjungos konstitucinės sistemos, požymių, poveikio apribojimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13(Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 166 punktą).

84

Dėl nurodomo SESV 20 straipsnio ir ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimo visų pirma reikia pažymėti, kad, remiantis pačiu ESS 3 straipsnio 2 dalies tekstu, Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas; jis tapo įmanomas dėl to, kad egzistuoja tinkamos išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemonės.

85

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tiek valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui, tiek tarpusavio pripažinimo principui, kuris grindžiamas pirmuoju iš šių principų, Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jie leidžia sukurti ir išlaikyti šią erdvę be vidaus sienų (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13(Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 191 punktas ir 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo Alchaster, C‑202/24, EU:C:2024:649, 63 punktas).

86

Šios erdvės be vidaus sienų sukūrimas apima kiekvienam Sąjungos piliečiui SESV 20 straipsnio 2 dalies a punktu ir 21 straipsnio 1 dalimi tiesiogiai suteikiamą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; pagal suformuotą jurisprudenciją 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančia Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47) siekiama supaprastinti naudojimąsi šia teise (2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 35 punktas; 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo McCarthy ir kt., C‑202/13, EU:C:2014:2450, 31 punktas ir 2024 m. vasario 22 d. Sprendimo Direcţia pentru Evidenţa Persoanelor şi Administrarea Bazelor de Date, C‑491/21, EU:C:2024:143, 37 punktas).

87

Be to, ši teisė konkrečiai išreikšta SESV 45 straipsnyje, susijusiame su laisvu darbuotojų judėjimu, SESV 49 straipsnyje, susijusiame su įsisteigimo laisve, ir SESV 56 straipsnyje, susijusiame su laisve teikti paslaugas (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo MH ir ILA (Teisės į pensiją bankroto atveju), C‑168/20, EU:C:2021:907, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Taip pat Sąjungos piliečiai turi jų dalyvavimą demokratiniame Sąjungos gyvenime užtikrinančias politines teises, nurodytas ESS 10 ir 11 straipsniuose ir sukonkretintas SESV 20, 22 ir 24 straipsniuose. Tai yra, be kita ko, teisė pateikti piliečių iniciatyvą, teisė teikti peticijas Parlamentui, teisė kreiptis į Ombudsmeną, teisė kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria iš oficialiųjų Sąjungos kalbų, taip pat teisė balsuoti ir būti kandidatu Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje gyvena piliečiai, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.

89

Sąjungos piliečiai, naudodamiesi jiems ESS 10 ir 11 straipsniais suteiktomis politinėmis teisėmis, tiesiogiai dalyvauja demokratiniame Sąjungos gyvenime. Jos veikimas grindžiamas atstovaujamąja demokratija, sukonkretinančia demokratijos vertybę, kuri pagal ESS 2 straipsnį yra viena iš vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 65 punktą; 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje), C‑808/21, EU:C:2024:962, 114 ir 115 punktus; taip pat 2024 m. lapkričio 19 d. SprendimoKomisija / Lenkija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje), C‑814/21, EU:C:2024:963, 112 ir 113 punktus). Iš to matyti, kad valstybių narių naudojimasis kompetencija siekiant nustatyti jų pilietybės suteikimo sąlygas turi įtakos Sąjungos, kaip bendros teisės sistemos, veikimui.

90

Galiausiai Sąjungos pilietybė bet kuriam vienos valstybės narės piliečiui trečiojoje šalyje, kurioje ta valstybė narė nėra atstovaujama, taip pat suteikia SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintą ir SESV 23 straipsnyje sukonkretintą teisę į kitų valstybių narių diplomatinių ir konsulinių įstaigų apsaugą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tų valstybių narių piliečiams.

91

Būtent atsižvelgdamas į šias įvairias teises Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad su Sąjungos pilietybe susijusios nuostatos yra vienos iš pagrindinių Sutarčių nuostatų, kurios, įeidamos į savarankišką Sąjungos sistemą, yra sudarytos taip, kad prisidėtų prie integracijos, kuri yra pačios Sąjungos egzistavimo pagrindas, įgyvendinimo, taigi yra Sąjungos konstitucinio pagrindo sudedamoji dalis (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13(Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 172 punktą).

92

Be to, atsižvelgdamas tiek į šio sprendimo 86–90 punktuose nurodytų teisių, kurios siejamos su Sąjungos piliečio statusu, apimtį, tiek į aplinkybę, kad šis statusas išplaukia automatiškai iš valstybės narės piliečio statuso, Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Sąjungos piliečio statusas yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktą; 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung (Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 38 ir 58 punktus; taip pat 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 29 ir 38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

93

Taigi Sąjungos pilietybė yra vienas iš svarbiausių solidarumo, kuriuo grindžiamas pats šio sprendimo 91 punkte primintas integracijos procesas, įsikūnijimų; dėl to ji priskiriama prie Sąjungos, kaip savarankiškos teisės sistemos, kurią valstybės narės pripažįsta abipusiškumo pagrindu, identiteto (1964 m. liepos 15 d. Sprendimo Costa, 6/64, EU:C:1964:66, p. 1058–1060 ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 246 punktas).

94

Be to, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą kiekviena valstybė narė privalo, be kita ko, nesiimti jokių priemonių, galinčių kelti pavojų Sąjungos tikslų įgyvendinimui (2023 m. liepos 4 d. Sprendimo Meta Platforms ir kt. (Bendrosios socialinio tinklo naudojimo sąlygos), C‑252/21, EU:C:2023:537, 53 punktas).

95

Todėl naudojimasis valstybių narių kompetencija apibrėžiant valstybės narės pilietybės suteikimo sąlygas, kaip ir jų kompetencija apibrėžiant pilietybės netekimo sąlygas, nėra neriboti. Iš tiesų Sąjungos pilietybė grindžiama ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis bendromis vertybėmis ir valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, kad nė viena iš jų nesinaudoja šia kompetencija taip, kad tai būtų akivaizdžiai nesuderinama su pačiu Sąjungos pilietybės pobūdžiu.

96

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės pilietybės ryšio pagrindas yra ypatingas šios valstybės ir jos piliečių solidarumo ir lojalumo santykis, taip pat teisių ir pareigų abipusiškumas (šiuo klausimu žr. 1980 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Belgija, 149/79, EU:C:1980:297, 10 punktą; 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, EU:C:1986:284, 27 punktą; 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alevizos, C‑392/05,EU:C:2007:251, 70 punktą; 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 51 punktą ir 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Stadt Duisburg (Vokietijos pilietybės netekimas), C‑684/22–C‑686/22, EU:C:2024:345, 37 punktą).

97

Be to, iš pačios SESV 20 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio formuluotės matyti, kad Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Pagal šio 20 straipsnio 1 dalį ypatingas kiekvienos valstybės narės ir jos piliečių solidarumo ir lojalumo santykis taip pat yra teisių ir pareigų, kurios Sutartyse numatytos Sąjungos piliečiams, pagrindas.

98

Kiek tai susiję su tokio ypatingo solidarumo ir lojalumo santykio nustatymu, iš šio sprendimo 81 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės pilietybės suteikimo sąlygų nustatymas priklauso ne Sąjungos, o kiekvienos valstybės narės, kuri turi didelę diskreciją pasirinkti taikytinus kriterijus, kompetencijai, su sąlyga, kad šie kriterijai taikomi laikantis Sąjungos teisės.

99

Valstybė narė akivaizdžiai nesilaiko tokio ypatingo solidarumo ir lojalumo santykio reikalavimo, kuriam būdingas valstybės narės ir jos piliečių teisių ir pareigų abipusiškumas, ir taip, pažeisdama SESV 20 straipsnį ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, sulaužo tarpusavio pasitikėjimą, kuriuo grindžiama Sąjungos pilietybė, kai nustato ir įgyvendina natūralizacijos programą, grindžiamą tarp šios valstybės narės ir pagal šią programą prašymus teikiančių asmenų vykstančia komercinio pobūdžio procedūra, kurios pabaigoje šios valstybės narės pilietybė, taigi ir Sąjungos piliečio statusas, iš esmės suteikiami mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas.

100

Iš tiesų tokia programa yra panaši į prekybą valstybės narės piliečio statuso suteikimu, taigi ir Sąjungos piliečio statusu, o tai nesuderinama su iš Sutarčių išplaukiančia šio pagrindinio statuso koncepcija.

101

Be to, reikia priminti, kad valstybės narės privalo pripažinti pasekmes, kurias sukelia tai, kad kita valstybė narė suteikė asmeniui savo pilietybę, kai naudojamasi iš Sąjungos teisės kylančiomis teisėmis ir laisvėmis (šiuo klausimu žr. 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Micheletti ir kt., C‑369/90, EU:C:1992:295, 10 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Garcia Avello, C‑148/02, EU:C:2003:539, 28 punktą ir 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen, C‑200/02, EU:C:2004:639, 39 punktą). Komercinio pobūdžio natūralizacija, kuri suteikiama mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas, ne tik prieštarauja lojalaus bendradarbiavimo principui, bet ir gali kelti klausimą dėl tarpusavio pasitikėjimo, kuriuo grindžiamas pripažinimo reikalavimas, nes pasitikėjimas susijęs su prielaida, kad valstybės narės pilietybės suteikimas grindžiamas ypatingu solidarumo ir lojalumo santykiu, pateisinančiu visų pirma iš Sąjungos piliečio statuso kylančių teisių suteikimą.

102

Nagrinėjamu atveju iš 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą reglamentuojančių nuostatų, primintų šio sprendimo 24 punkte, matyti, kad sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad investuotojas galėtų prašyti Maltos pilietybės, yra, pirma, 600000 arba 750000 EUR įnašo sumokėjimas Maltos vyriausybei, antra, gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kurio vertė yra ne mažesnė kaip 700000 EUR, įsigijimas arba, alternatyviai, tokio turto išsinuomojimas už ne mažesnį kaip 16000 EUR metinį nuomos mokestį ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui, trečia, ne mažiau kaip 10000 EUR paaukojimas registruotai labdaros, kultūros, sporto, mokslo, gyvūnų gerovės ar meno nevyriausybinei organizacijai ar draugijai arba kitai valdžios institucijų patvirtintai organizacijai ar draugijai, ketvirta, teisėtas gyvenimas Maltoje 36 mėnesius (šis laikotarpis gali būti sutrumpintas iki dvylikos mėnesių, jeigu pareiškėjas sumoka papildomą 150000 EUR įnašą) ir, penkta, jo tinkamumo patvirtinimo ir leidimo pateikti prašymą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka gavimas.

103

Taigi, pirma, pirmos trys sąlygos, nustatytos 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą reglamentuojančiose nuostatose, rodo, kad iš anksto nustatyto dydžio minimalių sumų mokėjimai ar investicijos šioje programoje yra lemiami, o tai leidžia manyti, kad ši programa yra panaši į prekybą valstybės narės pilietybės suteikimu komercinio pobūdžio procedūros pabaigoje.

104

Vis dėlto reikia įvertinti, ar tokį kvalifikavimą gali paneigti kitos sąlygos, taikomos Maltos pilietybės suteikimui pagal 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą.

105

Antra, dėl sąlygos, susijusios su minimaliu teisėto gyvenimo Maltoje laikotarpiu iki tokio suteikimo, iš pradžių reikia konstatuoti, kad Komisija negali veiksmingai remtis „Passport Papers“, siekdama pagrįsti savo argumentus, kad ši sąlyga susijusi tik su tokiu pareiškėjo gyvenimu, o ne su fiziniu jo buvimu Maltos teritorijoje. Iš tiesų šie dokumentai susiję su 2014 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, kuri nėra dabar nagrinėjamo ieškinio dalykas.

106

Atsižvelgiant į tai, iš Maltos Respublikos pateiktų paaiškinimų matyti, kad gyvenimo Maltos teritorijoje prieš suteikiant pilietybę sąlyga, numatyta 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programoje, susijusi su teisėtu pareiškėjo gyvenimu. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad tokia sąlyga neprilygsta faktinio gyvenimo teritorijoje reikalavimui, nes fizinis pareiškėjo buvimas joje būtinas tik renkant biometrinius duomenis leidimui gyventi šalyje gauti ir duodant ištikimybės priesaiką.

107

Šios analizės negali paneigti Maltos Respublikos teiginys, kad pareiškėjai, kuriems buvo suteikta pilietybė, visą teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį buvo fiziškai, nes jis neatitinka šios valstybės narės apibūdinto teisinio reglamentavimo, be to, grindžiamas tik keliais pavyzdžiais.

108

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į labai ribotą buvimą Maltos teritorijoje, kurio reikalaujama pagal 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą, negalima manyti, kad faktinį gyvenimą šioje teritorijoje Maltos Respublika laikė esminiu kriterijumi suteikiant šios valstybės narės pilietybę pagal minėtą programą, papildančiu šio sprendimo 103 punkte nurodytų iš anksto nustatyto dydžio mokėjimų ar investicijų kriterijų.

109

Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad pagal 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą teisėto gyvenimo šalyje prieš suteikiant Maltos pilietybę laikotarpis, papildomai sumokėjus 150000 EUR, nuo trejų metų gali būti sutrumpintas iki vienų metų, todėl panašu, kad pati gyvenimo šalyje sąlyga yra glaudžiai susijusi su Maltos pilietybės suteikimo pagal šią programą už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas komerciniu pobūdžiu.

110

Be to, ją patvirtina ir Komisijos atliktas 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos palyginimas su „įprasta“ natūralizacijos procedūra pagal Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, kurioje reikalaujama, kad pareiškėjai Maltoje būtų pragyvenę „visą“ 12 mėnesių laikotarpį prieš prašymo dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka pateikimą, taip pat ne trumpiau kaip ketverius metus per šešerius metus prieš pat šį dvylikos mėnesių laikotarpį.

111

Iš šio palyginimo matyti, kad tuo atveju, kai kartu su prašymu suteikti pilietybę nėra atliekama iš anksto nustatyto dydžio mokėjimų ar investicijų, Maltos Respublika mano, kad tik gerokai ilgesnis faktinis gyvenimas Maltoje leidžia tikėtis, jog bus suteikta Maltos pilietybė.

112

Trečia, dėl paskutinės šio sprendimo 102 punkte nurodytos sąlygos Maltos Respublika teigia, kad pareiškėjo tinkamumo kontrolės procedūra siekiama atlikti patikrinimus, susijusius su pareiškėju, jo verslo ir įmonės ryšiais, politine padėtimi, turto kilme, reputacija, jį liečiančiais teisiniais ir reguliavimo klausimais ir santykiniu poveikiu tiesioginiam pareiškėjo tinklui.

113

Reikia pažymėti, kad, remiantis Maltos Respublikos pateiktais paaiškinimais, tokiais patikrinimais iš esmės siekiama užtikrinti, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos įgyvendinimas nepakenktų tam tikriems Maltos Respublikos viešojo intereso tikslams, visų pirma šios valstybės narės visuomenės saugumui ir nacionaliniam saugumui, taip pat jos vidaus ir išorės įvaizdžiui. Vis dėlto šie patikrinimai negali paneigti išvados, kad ši programa yra panaši į prekybą Maltos pilietybės suteikimu komercinio pobūdžio procedūros pabaigoje.

114

Šiais patikrinimais siekiama ne įvertinti, ar pareiškėjo situacija pateisina Maltos pilietybės suteikimą jam, o tik nustatyti, ar tam tikra tinkamai identifikuota rizika yra kliūtis suteikti šią pilietybę, nepaisant to, kad pareiškėjas yra pasirengęs atlikti mokėjimus ar investicijas, leidžiančius įvykdyti šio sprendimo 102 punkte nurodytas pirmąsias tris sąlygas. Taigi minėtiems patikrinimams priskirta funkcija reiškia, kad jais apribojama 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programos taikymo sritis, tačiau nepaneigiamas komercinis programos pobūdis.

115

Maltos Respublika taip pat teigia, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa atsižvelgia į tam tikrus su pareiškėjais susijusius veiksnius, kaip antai investicijas į vietos ekonomiką, pareiškėjų integraciją į socialinę struktūrą per investicijas, taip pat būsimus pareiškėjų ir Maltos Respublikos ryšius, kurie ateityje galėtų atsirasti suteikus šią pilietybę.

116

Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programoje numatytas specialus ir konkretus tam tikrų investicijų svarbos nagrinėjimas siekiant nustatyti pareiškėjo ryšių su Maltos Respublika realumą ir intensyvumą arba sudaryti sąlygas plėtoti tokius ryšius su šia valstybe nare, atskirai nuo nagrinėjimo, susijusio su šią programą reglamentuojančiose nuostatose numatytų ir šio sprendimo 102 punkte primintų sąlygų tenkinimu.

117

Be to, dėl Maltos Respublikos argumentų, kad ji atsižvelgia į ryšius, kuriuos pareiškėjas galėtų plėtoti pagal 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl natūralizacijos, reikia pažymėti, kad iš šios valstybės narės pateiktų paaiškinimų matyti, jog jos valdžios institucijos gali atimti pagal šią programą suteiktą Maltos pilietybę dėl trijų priežasčių, t. y. taikytinuose teisės aktuose numatytos materialinės pareigos nesilaikymo, grėsmės nacionaliniam saugumui buvimo arba atitinkamo asmens dalyvavimo atliekant veiksmus, kurie labai kenkia Maltos Respublikos interesams.

118

Taigi, nors penkerius metus nuo natūralizacijos dienos Maltos valdžios institucijos iš esmės užtikrina, kad pareiškėjai ir toliau laikytųsi natūralizacijos sąlygų, vis dėlto negalima teigti, kad 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programoje yra sąlyga, kuri turi būti įvykdyta priėmus sprendimą dėl natūralizacijos, greta šio sprendimo 102 punkte nurodytų sąlygų.

119

Galiausiai, ketvirta, iš Komisijos ieškinio priede pateiktų ištraukų iš įgaliotųjų agentų interneto svetainių, kuriose reklamuojama 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programa, matyti, kad pagal šią programą potencialiems pareiškėjams buvo siūloma „teisė gyventi, studijuoti ir dirbti vienoje iš 27 Sąjungos šalių“, taip pat „[Sąjungos] šalies pilietybė visai pareiškėjo šeimai, įskaitant nesusituokusius ir finansiškai priklausomus vaikus, kuriems dar nėra 29 metų, taip pat vyresnius nei 55 metų tėvus“. Nors Maltos Respublika teigia, kad privačių trečiųjų asmenų veikla negali būti priskirta Maltos valdžios institucijoms, vis dėlto ši valstybė narė neginčija to, kad tai yra ištraukos iš agentų, įgaliotų įgyvendinant 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą, interneto svetainių ir šie agentai atlieka esminį vaidmenį, nes prašymai suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka pagal šią programą gali būti teikiami tik per šiuos agentus.

120

Taigi Maltos Respublika 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą viešai pristatė kaip natūralizacijos programą, siūlančią daugiausia iš Sąjungos pilietybės išplaukiančius privalumus, visų pirma teisę laisvai judėti ir gyventi kitose valstybėse narėse. Toks pristatymas padeda nustatyti, kad šia programa ši valstybė narė įtvirtino komercinio pobūdžio procedūrą, panašią į prekybą valstybės narės pilietybės suteikimu, ir siekdama reklamuoti šią procedūrą nurodė teises, susijusias su Sąjungos piliečio statusu.

121

Taigi, reikia konstatuoti, kad nustatydama ir įgyvendindama Maltos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi grindžiamą institucionalizuotą 2020 m. pilietybės suteikimo investuotojams programą, kuria nustatoma komercinio pobūdžio natūralizacijos procedūra mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas ir kuri dėl to yra panaši į prekybą valstybės narės pilietybės suteikimu, taigi ir Sąjungos piliečio statusu, Maltos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 20 straipsnį ir ESS 4 straipsnio 3 dalį.

122

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Maltos Respublikos bylinėjimosi išlaidas, o pastaroji pralaimėjo bylą, bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš Maltos Respublikos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: