Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. liepos 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Direktyva 2011/61/ES – Alternatyvaus investavimo fondų (AIF) valdytojai – Veiklos sąlygos – 13 straipsnis – Šių valdytojų atlyginimų politika ir praktika – Taikymo sritis „ratione temporis“ – 61 straipsnis – Pereinamojo laikotarpio nuostatos“
Byloje C‑174/23
dėl Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) 2023 m. kovo 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. kovo 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
HJ,
IK,
LM
prieš
Twenty First Capital SAS
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz, P. G. Xuereb (pranešėjas), A. Kumin ir I. Ziemele,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– HJ, IK ir LM, atstovaujamų advokato R. Froger,
– Twenty First Capital SAS, atstovaujamos advokato G. Perrot,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Fodda, E. Leclerc, J. B. Merlin ir S. Royon,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Auvret, G. Goddin ir H. Tserepa‑Lacombe,
susipažinęs su 2024 m. vasario 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010 (OL L 174, 2011, p. 1), 13 straipsnio ir 61 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HJ, IK ir LM ginčą su Twenty First Capital SAS (toliau – bendrovė TFC) dėl sutarties, kurioje numatyti pastarosios mokėtini atlyginimai, vykdymo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2011/61 24 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant spręsti problemas, susijusias su galimai nepalankiu prastai suformuotų atlyginimų struktūrų poveikiu patikimam rizikos valdymui ir asmenų prisiimamos rizikos kontrolei, turėtų būti nustatyta aiški prievolė [alternatyvaus investavimo fondų (AIF)] valdytojai (toliau – valdytojai)] formuoti ir vykdyti tų kategorijų darbuotojų, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį jų valdomų AIF rizikos pobūdžiui, atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu. Tų kategorijų darbuotojų grupei turėtų būti priskirti bent vyresnieji vadovai, už riziką atsakingi ir kontrolės funkcijas atliekantys darbuotojai bei visi darbuotojai, kurių gaunamo atlyginimo dydis siekia vyresniųjų vadovų ir už riziką atsakingų darbuotojų atlyginimų mastą.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:
„Šia direktyva nustatomos <...> valdytojų <...>, kurie valdo ir (arba) platina [AIF] investicinius vienetus ar akcijas [Europos] Sąjungoje, veiklos leidimo suteikimo, nuolatinės veiklos ir skaidrumo taisyklės.“
5 Minėtos direktyvos 4 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 1 dalies b punkte numatyta, kad toje pačioje direktyvoje sąvoka „valdytojai“ reiškia „juridini[ius] asmen[i]s, kurių įprasta veikla – vieno ar daugiau AIF valdymas“.
6 Direktyvos 2011/61 6 straipsnio „AIFV veiklos vykdymo išankstinės sąlygos“, esančio šios direktyvos 2 skyriuje „Veiklos leidimo suteikimas AIFV“, 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad AIFV valdytų vieną ar daugiau AIF tik gavę veiklos leidimą pagal šią direktyvą.
AIFV, kuriam suteiktas leidimas pagal šią direktyvą, privalo bet kokiu metu tenkinti šioje direktyvoje nustatytas veiklos leidimo suteikimo sąlygas.“
7 Minėtos direktyvos 7 straipsnyje „Prašymas išduoti veiklos leidimą“ nustatyta:
„1. Valstybės narės reikalauja, kad AIFV pateiktų prašymą išduoti veiklos leidimą savo buveinės valstybės narės kompetentingoms institucijoms.
2. Valstybės narės reikalauja, kad, kreipdamasis dėl veiklos leidimo, AIFV savo buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai pateiktų šią su AIFV susijusią informaciją:
<...>
d) informaciją apie atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką pagal 13 straipsnį;
<...>“
8 Tos pačios direktyvos 8 straipsnio „Veiklos leidimo suteikimo sąlygos“ 1 dalyje numatyta:
„AIFV buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos suteikia veiklos leidimą tik tuo atveju, jeigu:
a) jos įsitikina, kad AIFV sugebės laikytis šios direktyvos sąlygų;
<...>
Veiklos leidimas galioja visose valstybėse narėse.“
9 Direktyvos 2011/61 12 straipsnio „Bendrieji principai“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad AIFV visuomet laikytųsi toliau išdėstytų nuostatų:
a) veiktų sąžiningai, deramai profesionaliai, apdairiai, stropiai ir teisingai;
<...>
e) vykdytų visus jų verslo veiklai taikytinus reguliavimo reikalavimus, kad kuo geriau patenkintų jų valdomų AIF ar tų AIF investuotojų interesus ir skatintų rinkos vientisumą;
<...>“
10 Šios direktyvos 13 straipsnyje „Atlyginimas“, esančiame jos III skyriuje „AIFV veiklos sąlygos“, numatyta:
„1. Valstybės narės reikalauja, kad AIFV turėtų tų kategorijų darbuotojų, įskaitant vyresniuosius vadovus, už riziką atsakingus ir kontrolės funkcijas atliekančius darbuotojus bei darbuotojus, kurių gaunamo atlyginimo dydis siekia vyresniųjų vadovų ir už riziką atsakingų darbuotojų atlyginimų mastą, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį AIFV ar jų valdomų AIF rizikos pobūdžiui, atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu bei jį skatintų ir kuria nebūtų skatinamas su jų valdomų AIF rizikos pobūdžiu, fondo taisyklėmis ar steigimo dokumentais nesuderinamas rizikos prisiėmimas.
AIFV nustato atlyginimų politiką ir praktiką pagal II priedą.
2. [Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI)] užtikrina, kad būtų parengtos patikimos atlyginimų nustatymo politikos gairės, atitinkančios II priedą. <...>“
11 Minėtos direktyvos 61 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostata“ 1 dalyje nustatyta:
„AIFV, vykdydami veiklą pagal šią direktyvą, iki 2013 m. liepos 22 d. imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, ir per vienerius metus nuo tos datos pateikia prašymą gauti veiklos leidimą.“
12 Tos pačios direktyvos 66 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ įtvirtinta:
„1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. liepos 22 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti. Jos nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai tų nuostatų tekstus bei tų nuostatų ir šios direktyvos atitikties lentelę.
2. Valstybės narės taiko įstatymus ir kitus teisės aktus, nurodytus 1 dalyje, nuo 2013 m. liepos 22 d.
<...>“
13 Pagal Direktyvos 2011/61 70 straipsnį ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2011 m. liepos 1 d.
Prancūzijos teisė
14 Direktyva 2011/61 į Prancūzijos teisę perkelta ordonnance n o 2013-676, du 25 juillet 2013, modifiant le cadre juridique de la gestion d’actifs (2013 m. liepos 25 d. Nutarimas Nr. 2013-676, kuriuo iš dalies keičiama teisinė turto valdymo sistema; JORF, 2013 m. liepos 27 d., Nr. 9), įsigaliojusiu 2013 m. liepos 28 d.; juo, be kita ko, į Pinigų ir finansų kodeksą įtrauktas L. 533‑22‑2 straipsnis, kuriame pakartojamos šios direktyvos 13 straipsnio nuostatos.
15 Nutarimo Nr. 2013-676 33 straipsnio I dalyje yra tokia pereinamojo laikotarpio nuostata:
„Valdymo bendrovės, šio nutarimo paskelbimo dieną vykdančios veiklą, atitinkančią jo nuostatas, iki 2014 m. liepos 22 d. kreipiasi dėl leidimo verstis turto valdymo bendrovių veikla, apibrėžta Pinigų ir finansų kodekso (redakcija pagal šį nutarimą) L. 532-9 straipsnyje.“
16 Décret n o 2013-687, du 25 juillet 2013, pris pour l’application de l’ordonnance n o 2013-676, du 25 juillet 2013, modifiant le cadre juridique de la gestion d’actifs (2013 m. liepos 25 d. Dekreto Nr. 2013-687, priimto siekiant įgyvendinti 2013 m. liepos 25 d. Nutarimą Nr. 2013-676, kuriuo iš dalies keičiama teisinė turto valdymo sistema; JORF, 2013 m. liepos 30 d., Nr. 3) aiškinamajame rašte nurodyta: „Įsigaliojimas: valdymo bendrovės, vykdančios veiklą, atitinkančią šio dekreto nuostatas jo paskelbimo dieną, imasi visų būtinų priemonių, kad būtų laikomasi šio dekreto nuostatų, ir ne vėliau kaip 2014 m. liepos 22 d. pateikia atitinkamą prašymą išduoti veiklos leidimą <...>“.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 2014 m. kovo mėn. HJ įsteigta bendrovė R Participations, kurios dalininkai buvo LM ir IK, perduodama verslą perleido bendrovei T tris kolektyvinio investavimo subjektus, skirtus investuoti į besiformuojančias rinkas. HJ tapo bendrovės T darbuotoju.
18 Siekdamas, kad bendrovė TFC perimtų šią veiklą, HJ 2014 m. birželio 5 d. sudarė su šia bendrove sutartį, pagal kurią ši bendrovė pažadėjo jį įdarbinti, o 2014 m. birželio 27 d. – partnerystės sutartį, kurioje numatyti įvairūs atlyginimai HJ, IK ir LM naudai (toliau – partnerystės sutartis).
19 2014 m. spalio 24 d. bendrovė T perleido bendrovei TFC dalį savo verslo, apimančio tris kolektyvinio investavimo subjektus, skirto investicijoms šio sprendimo 16 punkte nurodytose besiformuojančiose rinkose.
20 2014 m. gruodžio 11 d. HJ prisijungė prie bendrovės TFC kaip valdybos narys, šios bendrovės generalinis direktorius ir antrasis vadovas.
21 2015 m. gruodžio 24 d. ir 2016 m. sausio 6 d. HJ ir IK pareiškė ieškinį bendrovei TFC dėl partnerystės sutarties vykdymo ir žalos bei palūkanų priteisimo. LM į bylą įstojo savanoriškai. Bendrovė TFC pareiškė priešieškinį dėl partnerystės sutarties negaliojimo.
22 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) panaikino partnerystės sutartį, motyvuodamas tuo, kad šioje sutartyje nustatyti atlyginimai pažeidžia Pinigų ir finansų kodekso L. 533‑22‑2 straipsnio nuostatas, konstatavęs, kad bendrovė TFC valdė bent vieną AIF fondą, ir atmetė HJ, IK ir LM prašymus dėl minėtos sutarties vykdymo ir žalos, patirtos dėl jos nevykdymo, atlyginimo.
23 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) patvirtino šį sprendimą.
24 HJ, IK ir LM dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
25 Šis teismas pažymi, kad ieškovai pagrindinėje byloje teigia, jog iš Nutarimo Nr. 2013‑676 33 straipsnio I dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalį, matyti, kad valdytojai turėjo vienų metų terminą, skaičiuojamą nuo 2013 m. liepos 22 d., t. y. šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino, kad laikytųsi nacionalinės teisės aktuose numatytų taisyklių, susijusių su AIF atlyginimų praktika, ir pateiktų prašymą išduoti leidimą. Nurodydami, kad bendrovė TFC gavo leidimą tik 2014 m. rugpjūčio 18 d., jie iš to padarė išvadą, kad šios taisyklės šiai bendrovei nebuvo taikomos 2014 m. birželio 27 d., ir buvo taikomos tik kintamiesiems atlyginimams, kuriuos bendrovė TFC sumokėjo 2016 m. už 2015 m. Papildomai jie tvirtina, kad minėtos taisyklės bet kuriuo atveju nebuvo privalomos partnerystės sutarties sudarymo dieną.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad savo analizei pagrįsti ieškovai pagrindinėje byloje remiasi trimis dokumentais.
27 Pirma, ieškovai pagrindinėje byloje remiasi Komisijos anglų kalba parengtu dokumentu „AIFMD Q&As from the European Commission“ („Europos Komisijos klausimai ir atsakymai dėl Direktyvos 2011/61“), iš kurio matyti, kad „per vienų metų pereinamąjį laikotarpį tikimasi, kad [valdytojai] dės visas pastangas, kad įvykdytų įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva [2011/61], reikalavimus. Įpareigojimas prašyti išduoti veiklos leidimą <...> yra teisiškai privalomas, tačiau gali būti įvykdytas per vienus metus nuo direktyvos įsigaliojimo. Kalbant apie kitus Direktyvoje [2011/61] nustatytus įpareigojimus (pavyzdžiui, <...> atlyginimą), Direktyvos [2011/61] įsigaliojimo dieną egzistavęs valdytojas pereinamuoju laikotarpiu turi imtis visų priemonių (t. y. dėti visas pastangas), kad laikytųsi Direktyvos [2011/61] nuostatų dėl visos veiklos po direktyvos įsigaliojimo (2013 m. liepos 22 d.). Po šio pereinamojo laikotarpio visi įsipareigojimai pagal Direktyvą [2011/61] yra teisiškai privalomi.“
28 Antra, ieškovai pagrindinėje byloje remiasi EVPRI paskelbtu „su Direktyva [2011/61] susijusių klausimų ir atsakymų sąrašu“, kuriame nurodyta:
„<...> Kai įmonė gauna AIF veiklos leidimą, jai taikomos Direktyvoje [2011/61] nustatytos atlyginimų taisyklės ir Gairės dėl atlyginimų nustatymo. Taigi, atitinkamos taisyklės turi būti pradėtos taikyti nuo veiklos leidimo išdavimo datos.
Tačiau, kalbant apie kintamojo atlyginimo taisykles <...>, valdytojai turi jas taikyti apskaičiuodami išmokas, susijusias su nauju kintamojo atlyginimo paskirstymu nustatytiems darbuotojams (kaip apibrėžta Gairėse dėl atlyginimų nustatymo) už veiklos rezultatų laikotarpius, einančius po to, kai jiems buvo išduoti veiklos leidimai. Taigi kintamojo atlyginimo valdytojams sistema turės būti taikoma tik užbaigtiems veiklos rezultatų laikotarpiams, įskaitant pirmąjį užbaigtą veiklos rezultatų laikotarpį po veiklos leidimo išdavimo valdytojui.
Pavyzdžiui: <...> kai valdytojas, jau valdantis AIF, kurio finansiniai metai baigiasi gruodžio 31 d., pateikia paraišką dėl veiklos leidimo iki 2014 m. liepos 22 d. ir veiklos leidimą gauna po šios datos (įskaitant atvejus, kai veiklos leidimas gaunamas po 2014 m. gruodžio 31 d.), apskaičiuojant 2015 finansinių metų mokėjimus turi būti taikomos Direktyvos [2011/61] taisyklės dėl kintamojo atlyginimo“.
29 Trečia, ieškovai pagrindinėje byloje remiasi dokumentu „AIFM vadovas – Atlyginimas“, paskelbtu Autorité des marchés financiers (AMF) (Finansų rinkų institucija), Prancūzijos institucijos, atsakingos už finansinių produktų indėlių apsaugą, investuotojų informavimą ir tinkamą rinkų veikimo užtikrinimą. Šiame vadove numatyta:
„Pagal [Direktyvos 2011/61] 61 straipsnio 1 dalį 2013 m. liepos 22 d. veikiančioms valdymo bendrovėms skiriamas vienų metų laikotarpis iki 2014 m. liepos 22 d., kad galėtų įvykdyti [Direktyvoje 2011/61] nustatytus įpareigojimus ir pateikti savo kompetentingai institucijai prašymą išduoti veiklos leidimą.
Taigi galimi trys atvejai:
– valdymo bendrovėms, gavusioms AIFV veiklos leidimą nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d: pozicijoje dėl AIFV atlyginimų numatytos priemonės, susijusios su atlyginimu, bus taikomos 2014 finansiniais metais (2015 m. išmokėtiems kintamiesiems atlyginimams);
– valdymo bendrovėms, gavusioms AIFV veiklos leidimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 22 d: pozicijoje dėl AIFV atlyginimų nustatytos priemonės, susijusios su atlyginimu, 2015 finansiniais metais bus taikomos 2016 m. išmokėtiems kintamiesiems atlyginimams;
– vėliau naujoms valdymo bendrovėms, gavusioms AIFV veiklos leidimą N metais po 2014 m. liepos 22 d., bus taikoma ta pati logika: pirmieji finansiniai metai, į kuriuos reikia atsižvelgti taikant pozicijoje dėl AIFV atlyginimų nustatytas priemones N+2 metais išmokamiems kintamiesiems atlyginimams, bus N+1 finansiniai metai.“
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad bendrovė TFC mano, jog Pinigų ir finansų kodekso L. 533-22-2 straipsnio nuostatos buvo taikomos partnerystės sutarties sudarymo dieną, t. y. 2014 m. birželio 27 d., nes nors Nutarime Nr. 2013-676, kuriame buvo įtvirtinta ši nuostata, numatyta atidėti tam tikrų perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų įsigaliojimą, taip nėra tuo atveju, kai tokiomis nuostatomis ekonominės veiklos vykdytojai įpareigojami įgyvendinti AIF valdymo bendrovių vadovų atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, „suderinamą su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu“. Bendrovė TFC taip pat teigia, kad net darant prielaidą, jog valdytojams nustatytas terminas prisitaikyti prie naujų nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2011/61, jie negali per šį terminą sudaryti sutarties, kurioje būtų numatytas atlyginimas, prieštaraujantis šios direktyvos 13 straipsniui, nes jos 61 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad jie „[imtųsi] visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“.
31 Šis teismas konstatuoja, kad Komisijos dokumente, nurodytame šio sprendimo 26 punkte, atrodo, pripažįstama, kad yra vienų metų pereinamasis laikotarpis, kuris baigiasi 2014 m. liepos 21 d., kad iki šios datos tik tikimasi, jog valdytojai dės visas pastangas, kad įvykdytų nacionalinio įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2011/61, reikalavimus, ir kad visi įsipareigojimai pagal šią direktyvą tampa teisiškai privalomi tik po šios datos. Šioje analizėje nėra reikšminga nei prašymo išduoti veiklos leidimą data, nei veiklos leidimo gavimo data.
32 To teismo teigimu, vis dėlto iš EVPRI ir AMF analizės matyti, kad Direktyvoje 2011/61 nustatytos taisyklės, susijusios su atlyginimų praktika, taikomos valdytojui tik nuo tos dienos, kai jis gavo leidimą, o prieš išduodant leidimą šios taisyklės jam netaikomos. Be to, remiantis šia analize, minėtos taisyklės taikomos tik nuo finansinių metų, einančių po veiklos leidimo išdavimo, pradžios.
33 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, aiškinant Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalį, joks siūlomas aiškinimas nėra „akivaizdus“, juo labiau kad galimas kitoks aiškinimas, pagal kurį būtų daromas skirtumas pagal tai, ar dėl atlyginimo buvo susitarta prieš perkeliant Direktyvą 2011/61 į nacionalinę teisę, ar po to. Pirmuoju atveju būtų galima pripažinti, kad sunku reikalauti, kad valdytojas nedelsdamas ginčytų atlyginimą, kuriuo nebuvo pažeista jokia taisyklė, kai ji buvo priimta, ir kad galima reikalauti, kad jis tik pereinamuoju laikotarpiu dėtų visas pastangas, kad įvykdytų naujus reikalavimus atlyginimo srityje. Antruoju atveju tikėtina, kad, įsigaliojus Direktyvos 2011/61 perkėlimo į nacionalinę teisę nacionalinės teisės aktui, valdytojui iš karto bus uždrausta ateityje susitarti dėl atlyginimo, kuris prieštarautų šioje direktyvoje, kuri jau įsigaliojo, nustatytoms taisyklėms.
34 Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar Direktyvos [2011/61] 13 straipsnį ir 61 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valdytojai, iki 2013 m. liepos 22 d. vykdę veiklą pagal šią direktyvą, privalo laikytis su atlyginimų politika ir praktika susijusių įpareigojimų:
i) pasibaigus šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui;
ii) direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų įsigaliojimo dieną;
iii) pasibaigus 61 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienų metų laikotarpiui, kuris baigėsi 2014 m. liepos 21 d., arba
iv) nuo tada, kai pagal šią direktyvą gaunamas valdytojo veiklos leidimas?
b) Ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar dėl įmonės darbuotojui ar vadovui [valdytojo] mokamo atlyginimo buvo susitarta iki ar po:
i) Direktyvos [2011/61] perkėlimo termino pabaigos;
ii) nuostatų, kuriomis Direktyva [2011/61] perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojimo datos;
iii) Direktyvos [2011/61] 61 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos 2014 m. liepos 21 d.;
iv) datos, kurią [valdytojas] gavo jo leidimą?
2. Darant prielaidą, kad iš atsakymo į [pirmąjį] klausimą matyti, jog po Direktyvos [2011/61] perkėlimo į nacionalinę teisę [valdytojas] tam tikru laikotarpiu privalo tik dėti visas pastangas, kad laikytųsi iš šios direktyvos kylančių nacionalinės teisės aktų, ar jis šią pareigą įvykdo, jei per šį laikotarpį įdarbina bendrovės darbuotoją arba paskiria jos vadovą tokiomis atlyginimo sąlygomis, kurios neatitinka nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamas Direktyvos [2011/61] 13 straipsnis, reikalavimų?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
35 Savo rašytinėse pastabose ieškovai pagrindinėje byloje, nors ir netiesiogiai, ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir teigia, kad pagrindinėje byloje ratione materiae netaikoma Direktyva 2011/61.
36 Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2024 m. sausio 11 d. Sprendimo Nárokuj, C‑755/22, EU:C:2024:10, 17 punktas).
37 Tuo remiantis darytina išvada, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Nagrinėjamu atveju pateikti klausimai susiję su Direktyvos 2011/61 aiškinimu. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovų pagrindinėje byloje ginčijamos pagrindinės bylos aplinkybės buvo nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad atsakymas į šiuos klausimus būtinas tam, kad jis galėtų priimti sprendimą. Galiausiai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos visos faktinės ir teisinės aplinkybės, leidžiančios naudingai atsakyti į minėtus klausimus.
39 Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
40 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, nuo kurio momento valstybės narės turėjo reikalauti, kad valdytojai, iki 2013 m. liepos 22 d. vykdantys veiklą pagal Direktyvą 2011/61, laikytųsi iš šios direktyvos 13 straipsnio kylančių pareigų, susijusių su atlyginimų politika ir praktika.
41 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos reikalauti, kad valdytojai tam tikrų kategorijų darbuotojams taikytų atlyginimų politiką ir praktiką, kuri būtų suderinama su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatintų tokį valdymą, taip pat neskatintų prisiimti su jų valdomų AIF rizikos profiliais, taisyklėmis ar steigimo dokumentais nesuderinamos rizikos.
42 Šios direktyvos 66 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. liepos 22 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ir kad tas nuostatas jos taiko nuo tos dienos.
43 Direktyvos 2011/61 61 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostata“ 1 dalyje nustatyta, kad valdytojai, vykdę veiklą iki 2013 m. liepos 22 d., „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, ir per vienerius metus nuo tos datos pateikia prašymą gauti veiklos leidimą“.
44 Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad Direktyvoje 2011/61 valstybėms narėms nenustatyta pareiga reikalauti, kad šios kategorijos valdytojai nuo 2013 m. liepos 22 d. atitiktų šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.
45 Vis dėlto vien iš Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalies formuluotės negalima nustatyti datos, nuo kurios šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyti įpareigojimai, perkelti į nacionalinę teisę, tapo privalomi šiems valdytojams, nes iš šios formuluotės matyti, kad ši data galėjo būti arba vienų metų termino, skaičiuojamo nuo 2013 m. liepos 22 d., kuri numatyta šioje nuostatoje, pabaigos data, arba data, kurią turi būti gautas valdytojo veiklos leidimas, į kurį joje daroma nuoroda.
46 Taip pat reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus bei paskirtį (2024 m. kovo 7 d. Sprendimo IAB Europe, C‑604/22, EU:C:2024:214, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Kalbant apie Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalies kontekstą, reikia atsižvelgti, be kita ko, į šios direktyvos nuostatas, susijusias su veiklos leidimu, kurios įtvirtintos, be kita ko, šios direktyvos 6–8 straipsniuose, nes minėtoje nuostatoje nustatytas vienų metų terminas, skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 22 d., per kurį atitinkami valdytojai turi pateikti prašymą išduoti veiklos leidimą.
48 Direktyvos 2011/61 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, pirma, valstybės narės užtikrina, kad valdytojai valdytų AIF tik gavę veiklos leidimą pagal šią direktyvą, ir, antra, kad valdytojas, kuriam suteiktas leidimas pagal šią direktyvą, privalo bet kokiu metu tenkinti šioje direktyvoje nustatytas veiklos leidimo suteikimo sąlygas.
49 Direktyvos 2011/61 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad informacija, kurią valdytojai turi pateikti kompetentingoms institucijoms, kad gautų jų leidimą, apima, be kita ko, informaciją apie atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką pagal šios direktyvos 13 straipsnį.
50 Galiausiai iš Direktyvos 2011/61 8 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad prašomas leidimas suteikiamas tik tuo atveju, jei kompetentingos institucijos įsitikina, kad atitinkamas valdytojas sugebės laikytis šios direktyvos sąlygų.
51 Iš šių nuostatų matyti, kad, pirma, leidimas būtinas siekiant vykdyti valdytojo veiklą, antra, šis leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į atitinkamo valdytojo prašyme išduoti leidimą pateiktą informaciją, įsitikina, kad jis gali vykdyti Direktyvoje 2011/61 nustatytas pareigas, ir, trečia, šis valdytojas, gavęs leidimą, privalo nuolat vykdyti šias pareigas, įskaitant kylančias iš šios direktyvos 13 straipsnio. Darytina išvada, kad pagal Direktyvą 2011/61 veiklos leidimo data yra ypač svarbi.
52 Kadangi Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad valdytojai, kurie jau vykdė veiklą pagal šią direktyvą iki 2013 m. liepos 22 d., prašymą išduoti leidimą pateikia per vienus metus nuo šios datos, reikia konstatuoti, kad ši nuostata, siejama su minėtos direktyvos 6–8 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad šie valdytojai privalėjo visiškai laikytis toje direktyvoje numatytų pareigų, visų pirma kiek tai susiję su jų atlyginimų politika ir praktika, perkelta į nacionalinę teisę, tik nuo jų veiklos leidimo gavimo dienos su sąlyga, kad jie per vienus metus nuo 2013 m. liepos 22 d. pateikė prašymą išduoti veiklos leidimą.
53 Toks aiškinimas atitinka Direktyvos 2011/61 tikslus.
54 Iš jurisprudencijos matyti, kad šie tikslai, kaip tai patvirtinta Direktyvos 2011/61 24 konstatuojamoje dalyje, yra apsaugoti investuotojus, be kita ko, kai jų interesai gali prieštarauti valdytojų interesams tiek rizikos, tiek sprendimų investuoti tvarumo požiūriu, ir užtikrinti finansų sistemos stabilumą. Konkrečiau kalbant, Direktyva 2011/61 reglamentuojama atlyginimų politika ir praktika siekiama šiomis aplinkybėmis skatinti patikimą ir veiksmingą rizikos valdymą ir neskatinti prisiimti rizikos, kuri nesuderinama su AIF rizikos pobūdžiu, taisyklėmis ar steigimo dokumentais (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo HOLD Alapkezelő, C‑352/20, EU:C:2022:606, 52 ir 54 punktus).
55 Nors, žinoma, minėti tikslai taikomi visų valdytojų veiklai, taip pat reikia priminti, kad, kiek tai susiję su valdytojais, kurie jau vykdė veiklą iki 2013 m. liepos 22 d., Direktyvoje 2011/61 aiškiai numatytas pereinamasis laikotarpis, kurio tikslas – suteikti šiems valdytojams papildomą laiką, kad jie galėtų įvykdyti šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus, imdamiesi „visų būtinų priemonių, kad būtų laikomasi iš [minėtos] direktyvos išplaukiančių nacionalinės teisės aktų“.
56 Dėl galimos datos, kurią buvo susitarta dėl atlyginimo, reikšmės iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nauja teisės norma taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo ir, nors netaikoma galiojant ankstesniam teisės aktui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, taikoma būsimoms jų pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms. Laikantis teisės aktų negaliojimo atgaline data principo, kitaip yra tik tuo atveju, jei nauja teisės norma priimama kartu su specialiomis nuostatomis, kuriomis nustatomos konkrečios jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygos (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Banco Santander (Rėmimasis oficialiu indeksu), C‑265/22, EU:C:2023:578, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
57 Nagrinėjamu atveju, pirma, nauja taisyklė priimta kartu su specialiomis nuostatomis, kuriomis nustatomos konkrečios jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygos, t. y. Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalimi. Antra, kadangi partnerystės sutartis buvo sudaryta 2014 m. birželio 27 d. ir kadangi tą dieną, kai bendrovė TFC gavo savo veiklos leidimą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 18 d., ši sutartis vis dar galiojo ir joje buvo numatyta įvairių atlyginimų HJ, IK ir LM naudai, atrodo, kad teisinė padėtis nebuvo įgyta ir toliau kėlė pasekmių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
58 Darytina išvada, kad data, kada sutarta dėl atlyginimo pagal šią sutartį, neturi reikšmės atsakymui į pirmąjį klausimą, juo labiau kad Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiai numatė galimybę valdytojams, kurie iki 2013 m. liepos 22 d. vykdė veiklą pagal šią direktyvą, laipsniškai prisitaikyti prie minėtos direktyvos reikalavimų.
59 Priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia ieškovai pagrindinėje byloje, šis aiškinimas taip pat atitinka teisinio saugumo principą, pagal kurį, remiantis jurisprudencija, draudžiama, kad nauja teisės norma būtų taikoma atgaline data, t. y. iki jos įsigaliojimo susiklosčiusiai situacijai, ir pagal kurį reikalaujama, kad visos faktinės aplinkybės paprastai, nebent aiškiai nurodyta kitaip, būtų įvertintos pagal tuo metu galiojusias teisės normas (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo VYSOČINA WIND, C‑181/20, EU:C:2022:51, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 77 punkte, jis atitinka aiškinimą, pateiktą EVPRI, kuri pagal Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 2 dalį užtikrina, kad būtų nustatytos patikimos atlyginimų politikos gairės, atitinkančios šios direktyvos II priedą, ir pačios viešai paskelbtoje informacijoje, nurodytoje šio sprendimo 28 punkte, aiškiai nurodė, kad šios direktyvos taisyklės dėl atlyginimų ir su jomis susijusios gairės valdytojams taikomos nuo jų leidimo gavimo dienos.
60 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės privalėjo reikalauti, kad valdytojai, kurie iki 2013 m. liepos 22 d. vykdė veiklą pagal šią direktyvą, visiškai laikytųsi iš šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies kylančių pareigų, susijusių su atlyginimų nustatymo politika ir praktika, nuo jų veiklos leidimo gavimo dienos, jeigu jie prašymą išduoti veiklos leidimą pateikė per vienus metus nuo 2013 m. liepos 22 d.
Dėl antrojo klausimo
61 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, reikia konstatuoti, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valdytojas, kuris laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki veiklos leidimo gavimo dienos įdarbina darbuotoją arba skiria administracijos vadovą tokiomis atlyginimo sąlygomis, kurios neatitinka nacionalinės teisės nuostatos, kuria minėtos Direktyvos 2011/61 13 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, reikalavimų, gali būti laikomas ėmusiusi visų būtinų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, kaip tai suprantama pagal jos 61 straipsnį.
62 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokia yra Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje numatyto žodžių junginio, pagal kurį per šioje nuostatoje nurodytą pereinamąjį laikotarpį šie valdytojai „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“, kiek tai susiję su šios direktyvos 13 straipsnyje nurodyta atlyginimų politika ir praktika, taikymo sritis.
63 Pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 51 punkte, leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei kompetentingos institucijos, atsižvelgiant į atitinkamo valdytojo prašyme išduoti leidimą pateiktą informaciją, yra įsitikinusios, kad jis gali įvykdyti Direktyvoje 2011/61 numatytas pareigas. Iš tiesų leidimo išdavimo dieną šie valdytojai turi turėti atlyginimų politiką ir praktiką, atitinkančią į nacionalinę teisę perkeltus šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytus įpareigojimus. Be to, šis valdytojas, gavęs leidimą, privalo nuolat vykdyti šias pareigas, įskaitant kylančias iš šios direktyvos 13 straipsnio.
64 Antra, iš šio sprendimo 58 punkto matyti, kad Direktyvos 2011/61 61 straipsnyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu siekiama leisti atitinkamiems valdytojams laipsniškai prisitaikyti prie iš Direktyvos 2011/61 kylančių reikalavimų.
65 Siekiant užtikrinti Direktyvos 2011/61 veiksmingumą, reikia konstatuoti, kad nors per šios direktyvos 61 straipsnio 1 dalyje nurodytą vienų metų pereinamąjį laikotarpį valstybės narės turi užtikrinti, kad valdytojai, kurie veiklą vykdė pagal minėtą direktyvą dar iki 2013 m. liepos 22 d., turi imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, vis dėlto šios valstybės narės taip pat turi užtikrinti, kad šie valdytojai nesiimtų priemonių, galinčių rimtai trukdyti pasiekti toje pačioje direktyvoje nurodytą rezultatą.
66 Taigi reikia manyti, kad žodžių junginys „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, jog valdytojai, vykdę veiklą iki 2013 m. liepos 22 d., nesiimtų priemonių, kurios gali labai trukdyti pasiekti Direktyvos 2011/61 tikslą.
67 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, vadovaujantis žodžių junginiu „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“, reikalaujama, kad valdytojai, vykdę veiklą iki 2013 m. liepos 22 d., nesiimtų priemonių, kurios gali labai trukdyti pasiekti šios direktyvos tikslą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nutaria:
1. 2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010, 61 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
valstybės narės privalėjo reikalauti, kad alternatyvaus investavimo fondų (AIF) valdytojai, kurie iki 2013 m. liepos 22 d. vykdė veiklą pagal šią direktyvą, visiškai laikytųsi iš šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies kylančių pareigų, susijusių su atlyginimų nustatymo politika ir praktika, nuo jų veiklos leidimo gavimo dienos, jeigu jie prašymą išduoti veiklos leidimą pateikė per vienus metus nuo 2013 m. liepos 22 d.
2. Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
vadovaujantis žodžių junginiu „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“, reikalaujama, kad AIF valdytojai, vykdę veiklą iki 2013 m. liepos 22 d., nesiimtų priemonių, kurios gali labai trukdyti pasiekti šios direktyvos tikslą.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.