–

Sony Computer Entertainment Europe Ltd, atstovaujamos Rechtsanwälte B. Arnold, C. Rohnke ir J. Wergin,

–

Datel Design and Development Ltd, Datel Direct Ltd ir JS, atstovaujamų Rechtsanwälte W. Scheuerl, C. Triebe ir T. von Plehwe,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir G. von Rintelen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 111, 2009, p. 16) 1 straipsnio 1–3 dalių ir 4 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Sony Computer Entertainment Europe Ltd (toliau – Sony), bendrovės, be kita ko, platinančios žaidimų konsoles PlayStation ir joms skirtus žaidimus, ginčą su Datel Design and Development Ltd ir Datel Direct Ltd (toliau kartu – Datel), įmonių grupe, kuriančia, gaminančia ir platinančia programinę įrangą, ir jų direktoriumi dėl to, kad pastarieji tariamai pažeidė išimtinę Sony autorių teisę leisti kaip nors pakeisti kompiuterio programą, kurios teisės jai priklauso.

3

1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį; ji įsigaliojo 2002 m. kovo 6 d. Ši sutartis Europos Bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).

4

Minėtos sutarties 2 straipsnyje nustatyta:

„Autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms.“

5

Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), pateikta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1C priede, buvo pasirašyta Marakeše 1994 m. balandžio 15 d. ir patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80).

6

TRIPS sutarties 10 straipsnis „Kompiuterių programos ir duomenų bazės“ suformuluotas taip:

„1.   „Pagal [1886 m. rugsėjo 9 d. Berne pasirašytą Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus akto redakcija)] kompiuterinės programos, pradinės ir dalykinės, [kompiuterių programos, nesvarbu, ar išreikštos pirminiu programos tekstu, ar objektiniu kodu] turi būti saugomos kaip literatūros kūriniai.

2.   Duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, mašinos skaitoma ar kitokia forma, kurie dėl turinio pasirinkimo ar išdėstymo yra intelektiniai kūriniai, turi būti saugomi kaip intelektiniai kūriniai. Tokia apsauga, kuri netaikoma patiems duomenims ar kitokiai medžiagai, neturi pažeisti jokių autorių teisių, ginančių tuos duomenis ar kitokią medžiagą.“

7

Berno konvencijos 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   „Sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu.

<…>

3.   Vertimai, adaptacijos, muzikinės aranžuotės ir kiti literatūros ar meno kūrinių perdirbimai saugomi kaip ir originalūs kūriniai nepažeidžiant originalaus kūrinio autorinės teisės.“

8

1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk. 1 t., p. 114) 1 straipsnyje „Apsaugos objektas“ buvo nustatyta:

„1.   Vadovaudamosi šios direktyvos nuostatomis, valstybės narės taiko kompiuterių programoms tokią autorių teisių apsaugą kaip ir literatūros kūriniams, apibrėžtiems pagal [Berno konvenciją]. Šioje direktyvoje sąvoka „kompiuterio programa“ apima ir parengiamąją projektinę medžiagą.

2.   Šioje direktyvoje numatyta apsauga taikoma kompiuterio programos išraiškai bet kuria forma. Pagal šią direktyvą autorių teisių apsauga netaikoma idėjoms ir principams, kuriais remiasi kompiuterio programos elementai, įskaitant elementus, kuriais remiasi jos sąsajos.

3.   Kompiuterio programai taikoma apsauga, jei ji yra originali ta prasme, kad tai – paties autoriaus intelekto kūrinys. Teisei į apsaugą nustatyti netaikomi jokie kiti kriterijai.“

9

Direktyva 91/250 buvo pakeista Direktyva 2009/24, įsigaliojusia 2009 m. gegužės 25 d.

10

Direktyvos 2009/24 2, 7, 10, 11 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

11

Tos direktyvos 1 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Vadovaudamosi šios direktyvos nuostatomis, valstybės narės taiko kompiuterių programoms tokią autorių teisių apsaugą kaip ir literatūros kūriniams, apibrėžtiems [Berno konvencijoje]. Šioje direktyvoje sąvoka „kompiuterio programa“ apima ir parengiamąją projektinę medžiagą.

2.   Šioje direktyvoje numatyta apsauga taikoma kompiuterio programos išraiškai bet kuria forma. Pagal šią direktyvą autorių teisių apsauga netaikoma idėjoms ir principams, kuriais remiasi kompiuterio programos elementai, įskaitant elementus, kuriais remiasi jos sąsajos.

3.   Kompiuterio programai taikoma apsauga, jei ji yra originali ta prasme, kad tai – paties autoriaus intelekto kūrinys. Teisei į apsaugą nustatyti netaikomi jokie kiti kriterijai.“

12

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vadovaujantis 5 ir 6 straipsnių nuostatomis, autoriaus teisių turėtojo išimtinės teisės, kaip apibrėžta 2 straipsnyje, apima teisę pačiam arba leisti kitam:

<…>

<…>“

13

1965 m. rugsėjo 9 d.Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas; BGBl. 1965 I, p. 1273), iš dalies pakeisto 2021 m. birželio 23 d. Įstatymu (BGBl. 2021 I, p. 1858) (toliau – UrhG), 69a straipsnyje nustatyta:

„1.   Kompiuterio programos, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, yra bet kokios formos programos, įskaitant parengiamąją projektinę medžiagą.

2.   Numatyta apsauga taikoma kompiuterio programos išraiškai bet kuria forma. Autorių teisių apsauga netaikoma idėjoms ir principams, kuriais remiasi kompiuterio programos elementai, įskaitant elementus, kuriais remiasi jos sąsajos.

3.   Kompiuterio programai taikoma apsauga, jeigu ji yra originali ta prasme, kad tai – paties autoriaus intelekto kūrinys. Teisei į apsaugą nustatyti netaikomi jokie kiti kriterijai, ypač kokybiniai ar estetiniai.“

14

UrhG 69c straipsnis suformuluotas taip:

„Autoriaus teisių turėtojas turi išimtinę teisę pats arba leisti kitam:

<…>

15

Sony, kaip išimtinės licencijos turėtoja Europoje, prekiauja žaidimų konsolėmis PlayStation ir šioms konsolėms skirtais žaidimais. Iki 2014 m. Sony prekiavo, be kita ko, konsole PlayStation Portable (toliau – PSP konsolė) ir šiai konsolei skirtais žaidimais, įskaitant žaidimą MotorStorm: Arctic Edge (toliau – nagrinėjamas žaidimas).

16

Datel kuria, gamina ir platina programinę įrangą, be kita ko, Sony žaidimų konsolėms skirtus papildinius, įskaitant programinę įrangą Action replay PSP, taip pat aparatą Tilt FX su to paties pavadinimo programine įranga, kuriuo galima valdyti PSP konsolę judant erdvėje. Ši programinė įranga veikia tik su Sony originaliais žaidimais.

17

Action replay PSP programinė įranga paleidžiama prijungiant PSP konsolę prie kompiuterio ir į konsolę įstatant USB atmintuką, kuriuo ši programinė įranga įdiegiama. Iš naujo paleidęs konsolę, naudotojas grafinėje sąsajoje gali atverti papildomą meniu punktą „Action Replay“, siūlantį jam žaidimo parinkčių galimybės, kurių Sony nenumatė tame žaidimo etape. Nagrinėjamo žaidimo atveju tame meniu punkte yra, pavyzdžiui, parinkčių galimybių, leidžiančių panaikinti bet kokius „turbo“ (booster) naudojimo apribojimus arba rinktis ne tik numatytą dalį vairuotojų, bet ir tą dalį, kuri paprastai būtų aktyvuojama tik surinkus tam tikrą taškų skaičių.

18

Tilt FX atveju naudotojas gauna jutiklį, kuris prijungiamas prie PSP konsolės ir leidžia valdyti konsolę ją judinant erdvėje. Tam, kad judesio jutiklį būtų galima naudoti, prie konsolės taip pat reikia prijungti USB atmintuką – tuomet grafinėje sąsajoje tampa prieinamas papildomas meniu punktas, leidžiantis, be kita ko, panaikinti tam tikrus apribojimus. Nagrinėjamo žaidimo atveju tai suteikia galimybę, pavyzdžiui, neribotai naudotis turbo funkcija.

19

Pagrindinėje byloje Sony, be kita ko, teigė, kad naudodamiesi Datel aparatais ir programine įranga naudotojai autorių teisių požiūriu neteisėtai keičia programinę įrangą, kuria grindžiamas šis žaidimas. Atsižvelgdama į tai, ji, be kita ko, prašė įpareigoti nutraukti prekybą šiais aparatais ir programine įranga ir atlyginti tariamai patirtą žalą.

20

2012 m. sausio 24 d. sprendimu Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) iš dalies patenkino Sony reikalavimus. Vis dėlto apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pakeitė šį sprendimą ir atmetė visą Sony ieškinį.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjantis kasacinį skundą dėl Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo, pažymi, kad kasacinio skundo nagrinėjimo baigtis priklauso nuo to, ar naudojant aptariamą Datel programinę įrangą pažeidžiama išimtinė teisė keisti, kaip tai suprantama pagal UrhG 69c straipsnio 2 punktą, kompiuterio programą, kurios teisės priklauso Sony. Šios nuostatos taikymas pagrindinėje byloje savo ruožtu priklauso nuo Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 1–3 dalių ir 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo.

22

Pirma, kyla klausimas, ar naudojant Datel programinę įrangą varžoma kompiuterio programos apsaugos sritis tuomet, kai modifikuojamas ne kompiuterio programos ar jos kopijos pirminis programos tekstas arba objektinis kodas, bet kartu su saugoma kompiuterio programa leidžiama kita programa modifikuoja kintamųjų, kuriuos saugoma kompiuterio programa perkelia į šio kompiuterio vidinę atmintinę ir naudoja veikiant programai, turinį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, ar tokių kintamųjų turinys patenka į autorių teisių į kompiuterių programą apsaugos taikymo sritį.

23

Antra, reikėtų patikslinti Direktyvos 2009/24/EB 4 straipsnio 1 dalies b punkte vartojamos „pakeitimo“ sąvokos aprėptį, ypač siekiant išsiaiškinti, ar ji apima atvejį, kai modifikuojamas ne kompiuterio programos ar jos kopijos objektinis kodas arba pirminis programos tekstas, bet kartu su saugoma kompiuterio programa leidžiama kita programa modifikuoja kintamųjų, kuriuos saugoma kompiuterio programa perkelia į vidinę atmintinę ir naudoja veikiant programai, turinį.

24

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 1–3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad šioje direktyvoje suteikiama apsauga apima kintamų duomenų, kuriuos saugoma kompiuterio programa perkelia į kompiuterio vidinę atmintinę ir naudoja jai veikiant, turinį.

26

Pirmiausia pažymėtina, kad savo pastabose Europos Komisija teigia, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į Direktyvą 2009/24, bet ir į 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230), ir šiuo klausimu nurodo, kad tokia programinė įranga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra kūrinio atgaminimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio a punktą.

27

Šiuo klausimu primintina, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų jam išspręsti nagrinėjamą bylą. Taigi Teisingumo Teismas iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, visų pirma iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, gali išskirti Sąjungos teisės normas ir principus, kuriuos reikia išaiškinti atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką, siekdamas performuluoti jam pateiktus klausimus ir išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionaliniams teismams reikia norint priimti sprendimą jų nagrinėjamose bylose, net jeigu šios nuostatos minėtuose klausimuose aiškiai nenurodytos (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland, C‑390/18, EU:C:2019:1112, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Vis dėlto tik nacionalinis teismas turi apibrėžti klausimų, kuriuos ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką. Todėl tuomet, kai iš paties prašymo nematyti būtinumo performuluoti klausimus, Teisingumo Teismas negali vieno iš suinteresuotųjų asmenų, paminėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, prašymu nagrinėti klausimų, kurių nacionalinis teismas jam nėra pateikęs. Jeigu pastarasis, atsižvelgdamas į bylos eigą, manytų, kad reikia gauti papildomą Sąjungos teisės išaiškinimą, jis turėtų iš naujo kreiptis į Teisingumo Teismą (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland, C‑390/18, EU:C:2019:1112, 37 punktas).

29

Kadangi nagrinėjamu atveju pirmajame prejudiciniame klausime Direktyva 2001/29 visiškai nepaminėta, o prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta jokio kito aspekto, dėl kurio Teisingumo Teismas turėtų aiškinti šią direktyvą, kad pateiktų naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, šio klausimo nereikia nagrinėti atsižvelgiant į minėtą direktyvą. Juo labiau kad nacionalinis teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nenurodydamas šios direktyvos, aiškiai atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinėje byloje nekyla galimo atgaminimo klausimas.

30

Kiek tai susiję su atsakymu į pateiktą klausimą, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir prireikus į jos genezę (2023 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Seven.One Entertainment Group, C‑260/22, EU:C:2023:900, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Pirma, dėl nagrinėjamų nuostatų formuluotės pažymėtina, kad Direktyvos 2009/24 1 straipsnyje, kaip matyti iš jo pavadinimo, apibrėžiamas kompiuterių programų apsaugos objektas.

32

Pagal šio straipsnio 1 dalį kompiuterių programoms taikoma tokia autorių teisių apsauga kaip ir literatūros kūriniams, apibrėžtiems Berno konvencijoje. Minėto straipsnio 2 dalyje tokia apsauga išplečiama įtraukiant „kompiuterio programos išraišk[ą] bet kuria forma“ ir patikslinama, kad idėjos ir principai, kuriais remiasi kompiuterio programos elementai, įskaitant elementus, kuriais remiasi jos sąsajos, pagal šią direktyvą nėra saugomi autorių teisių. Be to, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompiuterio programa saugoma, jeigu ji yra originali ta prasme, kad tai yra paties autoriaus intelekto kūrinys, kartu patikslinant, kad jokie kiti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar programai gali būti taikoma apsauga, netaikomi.

33

Taigi iš Direktyvos 2009/24 1 straipsnio, ypač iš jo 2 ir 3 dalių, formuluotės matyti, kad saugoma kompiuterio programos „išraiška bet kuria forma“, išskyrus idėjas ir principus, kuriais remiasi ją sudarantys elementai, su sąlyga, kad tokia programa yra originali, t. y. paties autoriaus intelekto kūrinys.

34

Dėl šios sąvokos turinio Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 91/250 1 straipsnio 2 dalį, kurios formuluotė identiška Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 2 dalies formuluotei, todėl jos aiškinimas taikytinas pastarajai nuostatai, jau yra nusprendęs, kad kompiuterio programos „išraiška bet kuria forma“ yra tokia forma, kuri leidžia ją atgaminti įvairiomis kompiuterio kalbomis, kaip antai pirminiu programos tekstu ir objektiniu kodu (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová asociace, C‑393/09, EU:C:2010:816, 35 punktas).

35

Kita vertus, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad grafinė vartotojo sąsaja, kuri neleidžia atkurti šios programos, tačiau paprasčiausiai yra tos programos elementas, padedantis vartotojams naudotis programos funkcijomis, nėra kompiuterio programos išraiškos forma, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová asociace, C‑393/09, EU:C:2010:816, 41 ir 42 punktus).

36

Be to, jis konstatavo, kad nei kompiuterių programos funkcinės galimybės, nei programavimo kalba ir duomenų rinkmenų formatas, kompiuterių programoje naudojami siekiant išnaudoti tam tikras jos funkcijas, nėra šios programos išraiškos forma pagal minėtą nuostatą. Pripažinus, kad autorių teisėmis gali būti saugomos pačios kompiuterių programos funkcinės galimybės, būtų leista monopolizuoti idėjas, dėl to nukentėtų technologijų pažanga ir pramonės plėtra (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo SAS Institute, C‑406/10, EU:C:2012:259, 39 ir 40 punktus).

37

Taigi iš Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 2 dalies formuluotės išplaukia, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo 37 punkte, pirminis programos tekstas ir objektinis kodas patenka į kompiuterio programos „išraiškos bet kokia forma“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nes leidžia atgaminti ar vėliau kurti šią programą, o kitų jos elementų, kaip antai, be kita ko, funkcinių galimybių, ši direktyva nesaugo. Minėta direktyva taip pat nesaugo elementų, padedančių naudotojams naudotis tokiomis funkcinėmis galimybėmis, kurios vis dėlto neleidžia atgaminti arba vėliau kurti minėtą programą.

38

Kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 38 ir 40 punktuose, Direktyva 2009/24 užtikrinama apsauga apima tik intelektinę kūrybą, kuri atsispindi pirminiame tekste ir objektinio kodo tekste, taigi ir raidinę kompiuterių programos išraišką šių kodų pavidalu, kurie sudaro atitinkamai visumą komandų, pagal kurias kompiuteris turi atlikti autoriaus numatytas užduotis.

39

Antra, tokį aiškinimą, grindžiamą nagrinėjamų nuostatų tekstu, patvirtina, be kita ko, šių nuostatų tarptautinės teisės kontekstas.

40

Šiuo klausimu pirmiausia pasakytina, kad TRIPS sutarties 10 straipsnio 1 dalyje, kaip ir Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 1 dalyje, numatyta, jog kompiuterio programos, išreikštos pirminiu programos tekstu ar objektiniu kodu, turi būti saugomos kaip literatūros kūriniai pagal Berno konvenciją.

41

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šios konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, PINO autorių teisių sutarties 2 straipsnį ir TRIPS sutarties 9 straipsnio 2 dalį, jau yra priminęs, kad autorių teisių apsauga gali būti taikoma išraiškai, o ne pačioms idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Antra, tokį aiškinimą patvirtina ir Direktyvos 2009/24 preambulė.

43

Visų pirma minėtos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad sąvoka „kompiuterio programa“ taip pat apima parengiamąjį projektinį darbą siekiant sukurti programą, jeigu šio darbo esmė yra tokios programos sukūrimas vėlesniame etape.

44

Be to, iš minėtos direktyvos 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagal ją autorių teisių apsauga taikoma ne idėjoms ir principams, kuriais remiasi programos elementai, kaip antai idėjoms ir principams, kuriais grindžiama logika, algoritmai ir programavimo kalbos, o tik šių idėjų ir principų išraiškai.

45

Galiausiai darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2009/24 15 konstatuojamąją dalį, kiek tai susiję su apsaugos turėtojo išimtinėmis teisėmis, būtent neteisėtas „kodo, kuria kompiuterio programos kopija yra pateikta, [formos]“ atkūrimas, vertimas, pritaikymas ar keitimas laikomas autoriaus išimtinių teisių pažeidimu.

46

Trečia, šio sprendimo 37 punkte nurodytas aiškinimas atitinka tikslus, kurių siekiama kompiuterių programų teisine apsauga pagal Direktyvą 2009/24.

47

Šiuo klausimu pasakytina, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 41 punkte, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatyta kompiuterių programų apsaugos sistema siekiama, kaip matyti iš Direktyvos 2009/24 2 konstatuojamosios dalies, apsaugoti programų autorius nuo neteisėto programų atgaminimo – o tai skaitmeninėje aplinkoje yra labai paprasta ir nebrangu – taip pat nuo „piratinių“ programų kopijų platinimo. Toje konstatuojamojoje dalyje priminta, kad kuriant kompiuterių programas reikia investuoti nemažai žmogiškųjų, techninių ir finansinių išteklių, o jas nukopijuoti galima už dalelytę tų sąnaudų, kurių reikia jas savarankiškai kuriant.

48

Vis dėlto, kaip matyti iš 1989 m. sausio 5 d. pristatyto Tarybos direktyvos dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos pasiūlymo (OL C 91, 1989, p. 4), kurio pagrindu priimta Direktyva 91/250, aiškinamojo memorandumo 3.6 ir 3.12 punktų, kompiuterių programų apsaugos teisinė sistema nesuteikia monopolio, kuris užkirstų kelią savarankiškam kūrimui, taigi ir netrukdo technikos pažangos. Be to, kompiuterių programos autoriaus konkurentai, nepriklausomos analizės pagrindu nustatę panaudotas idėjas, taisykles ar principus, turi visišką laisvę kurti savo realizacijos variantą, kad sukurtų suderinamus produktus. Be to, jie gali plėtoti tą pačią idėją, bet nenaudoti tokios pačios išraiškos kaip ir kitos saugomos programos.

49

Beje, Direktyvos 2009/24 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad kompiuterio programos funkcija – palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitais kompiuterinės sistemos komponentais ir su naudotojais, ir dėl to reikia loginio ir atitinkamais atvejais fizinio tarpusavio sujungimo ir sąveikos, kad visi programinės ir kompiuterinės įrangos elementai dirbtų su kita programine ir kompiuterine įranga ir naudotojais visais būdais, kuriais jie turi veikti.

50

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad Datel programinę įrangą naudotojas įdiegia PSP konsolėje ir ji veikia kartu su žaidimų programine įranga. Jis pridūrė, kad šia programine įranga nemodifikuojamas ir neatkuriamas nei objektinis kodas, nei pirminis programos tekstas, nei Sony programinės įrangos, naudojamos PSP konsolei, vidaus struktūra ir organizavimas, o tik modifikuojama kintamųjų, kuriuos Sony žaidimai laikinai perkelia į vidinę PSP konsolės atmintį ir kurie naudojami žaidimo metu, turinys, todėl jis veikia šių pakeisto turinio kintamųjų pagrindu.

51

Be to, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, Datel programinė įranga pati savaime neleidžia atgaminti nei šios programos, nei jos dalies, nes ja modifikuojamas tik saugomos kompiuterių programos į kompiuterio vidinę atmintį perkeltų ir veikiant programai naudojamų kintamųjų turinys, o priešingai, suponuoja, kad programa veiks tuo pačiu metu. Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 48 punkte, kintamųjų turinys yra minėtos programos elementas, kuris padeda naudotojams naudotis tokios programos funkcinėmis galimybėmis ir nėra saugomas kaip kompiuterio programos „išraiška bet kuria forma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 2 dalį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina: Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 1–3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad šioje direktyvoje suteikiama apsauga neapima kintamų duomenų, kuriuos saugoma kompiuterio programa perkelia į kompiuterio vidinę atmintinę ir naudoja jai veikiant, turinio, jeigu šis turinys neleidžia atgaminti arba vėliau kurti tokios programos.

53

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 1 straipsnio 1–3 dalys

turi būti aiškinamos taip:

šioje direktyvoje suteikiama apsauga neapima kintamų duomenų, kuriuos saugoma kompiuterio programa perkelia į kompiuterio vidinę atmintinę ir naudoja jai veikiant, turinio, jeigu šis turinys neleidžia atgaminti arba vėliau kurti tokios programos.