1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą – dar vienas įrašas jurisprudencijoje, suformuotoje po 2017 m. birželio 7 d. Ispanijos banko Banco Popular Español S.A. (toliau – Banco Popular) pertvarkymo ( 2 ).

2.

Dėl šio pertvarkymo daug fizinių ir juridinių asmenų prarado savo investicijas. Dėl to nacionaliniuose ir Sąjungos teismuose kilo daugybė ginčų.

3.

Tarp šių ginčų yra kelios bylos, kuriose prašoma pripažinti sutartis negaliojančiomis ir sugrąžinti sumokėtas sumas arba atlyginti žalą dėl to, kad Banco Popular nesilaikė tam tikrų skaidrumo ir vartotojų teisės reikalavimų parduodamas fiziniams ir juridiniams asmenims tam tikras finansines priemones. Kitaip tariant, šių ieškinių esmė yra ne minėtų priemonių vertės praradimas dėl pertvarkymo, o reikalavimas pripažinti neteisėtu pirminį šių priemonių pasirašymą.

4.

Savo sprendimuose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ( 3 ) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) ( 4 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokie teisminiai procesai, jei jie pradėti po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos, draudžiami pagal Direktyvą 2014/59/ES (Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyva, toliau – BGPD) ( 5 ).

5.

Nagrinėjama byla yra nauja tuo, kad ginčas pagrindinėje byloje prasidėjo iki pertvarkymo. Ar yra skirtumas? Iš esmės būtent to šioje byloje ir klausiama Teisingumo Teismo.

6.

2009 m. Banco Popular išleido Bonos Subordinados Canjeables por Obligaciones Subordinadas de Banco Popular Español, S. A. I/2009 (toliau – subordinuotosios obligacijos I/2009).

7.

2009 m. spalio 3 d. D. E., eidamas bendrovės Lera Blava, S.L.U. (toliau – bendrovė) vienintelio vadovo pareigas, tos bendrovės vardu pasirašė 15 iš šių konvertuojamųjų obligacijų už bendrą 15000 eurų sumą.

8.

2012 m. gegužės 25 d. D. E., taip pat veikdamas bendrovės vardu, iškeitė šias subordinuotąsias obligacijas I/2009, kurių išpirkimo terminas baigėsi 2013 m. spalio mėn., į kitas privalomai konvertuojamas subordinuotąsias obligacijas (toliau – subordinuotosios obligacijos II/2012). Pastarųjų išpirkimo terminas baigėsi 2015 m. lapkričio mėn.

9.

2013 m. sausio 14 d. bendrovė perleido nuosavybės teisę į šias obligacijas D. E. kaip mokėjimą už neišmokėtą darbo užmokestį.

10.

2015 m. lapkričio 25 d. subordinuotosios obligacijos II/2012 pagal jų emisijos sąlygas buvo privalomai konvertuotos į Banco Popular akcijas. Atitinkamai D. E. tapo Banco Popular akcininku.

11.

2016 m. spalio 6 d. D. E. savo vardu pareiškė ieškinį bankui Banco Popular; ieškinyje jis prašė pripažinti subordinuotąsias obligacijas I/2009 ir II/2012 negaliojančiomis dėl klaidos, dėl kurios sutikimas yra niekinis, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teisę, visų pirma FPRD I ( 6 ), ir grąžinti iš pradžių investuotą sumą. Subsidiariai D. E. prašė atlyginti žalą, atsiradusią dėl iš FPRD I kylančių pareigų nevykdymo.

12.

2017 m. gegužės 31 d.Juzgado de Primera Instancia (Pirmosios instancijos teismas, Ispanija) patenkino D. E. prašymą pripažinti obligacijas negaliojančiomis, t. y. pripažino subordinuotųjų obligacijų I/2009 ir II/2012 pasirašymą negaliojančiu ( 7 ). Iš nacionalinės bylos medžiagos matyti, kad šis teismas patvirtino, jog Banco Popular nepatikrino D. E. „priimtinumo“ kriterijaus nei kaip asmeniui, nei kaip bendrovės vadovui, kad įvertintų, ar jis bet kuriuo iš šių atvejų turėjo reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų aptariamoms konvertuojamoms obligacijoms būdingą riziką ( 8 ). Banco Popular apskundė šį sprendimą Audiencia Provincial (Provincijos teismas, Ispanija).

13.

2017 m. birželio 7 d. Bendra pertvarkymo valdyba priėmė sprendimą dėl Banco Popular pertvarkymo, o Europos Komisija jį tą pačią dieną patvirtino.

14.

Konkrečiai šis pertvarkymas apėmė gelbėjimo privačiomis lėšomis ir verslo pardavimo priemonės ( 9 ) derinį ir buvo vykdomas, kaip nurodyta toliau. Pirma, taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę, esamų Banco Popular akcijų vertė buvo sumažinta iki nulio. Vėliau šios akcijos buvo anuliuotos. Toks pat požiūris buvo taikomas ir toms akcijoms, kurios buvo sukurtos konvertavus dalį Banco Popular neįvykdytų įsipareigojimų (1 lygio įsipareigojimai). Kita šių neįvykdytų įsipareigojimų dalis (2 lygio įsipareigojimai) buvo konvertuota į naujas akcijas, kurios buvo perleistos Banco Santander S.A. (toliau – Banco Santander). Vėliau bankas Banco Popular buvo parduotas Banco Santander, atsakovui pagrindinėje byloje, kuris įsigijo visą likusį Banco Popular turtą susijungimo būdu, ir pastarojo teisinis subjektiškumas išnyko. Banco Santander taip pat perėmė Banco Popular teises ir pareigas ginče, kuriuo grindžiama pagrindinė byla.

15.

2019 m. kovo 29 d.Audiencia Provincial (Provincijos teismas) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas tuo, kad D. E. apskritai neturėjo teisės pareikšti ieškinį. Buvo nuspręsta, kad, priešingai, ieškinį turėjo pareikšti bendrovė.

16.

Dėl šio sprendimo D. E. pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija). Nepaisant abiejų šalių prieštaravimo, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje. Šis teismas taip pat nurodo, kad Ispanijos teismai skirtingai aiškina, be kita ko, BGPD 53 straipsnio 3 dalį, dėl to jam buvo pateikta daug apeliacinių skundų, o tai reiškia, kad Teisingumo Teismo gairės padėtų išspręsti daugelį šių bylų.

17.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su sąvokos „sukaupimas“, kaip ji pateikiama BGPD 53 straipsnio 3 dalyje ir 60 straipsnio 2 dalies b punkte, aiškinimu.

19.

BGPD 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Kai pertvarkymo institucija, pasinaudodama 63 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytais įgaliojimais, įsipareigojimo pagrindinę sumą arba negrąžintą mokėtiną sumą sumažina iki nulio, tas įsipareigojimas ir visos su juo susijusios pareigos ar reikalavimai, kurie nėra sukaupti naudojimosi įgaliojimais metu, laikomi visomis prasmėmis įvykdytais ir jų negalima įrodyti jokioje vėlesnėje procedūroje, susijusioje su vėlesniu pertvarkomos įstaigos arba tos įstaigos teises perėmusio subjekto likvidavimu.“ ( 10 )

20.

Atitinkamoje BGPD dalyje, t. y. 60 straipsnio 2 dalyje, numatyta:

„2.   Kai atitinkamų kapitalo priemonių pagrindinė suma nurašoma:

<…>

21.

BGPD neapibrėžiama „sukaupimo“ sąvoka. Be to, kai kuriose BGPD kalbinėse versijose ir 53 straipsnio 3 dalyje, ir 60 straipsnio 2 dalies b punkte vartojamas tas pats žodis, o kai kuriose, įskaitant versiją ispanų kalba, – du skirtingi žodžiai ( 12 ). Dėl to sunku nuspręsti dėl bendros šios sąvokos prasmės.

22.

Bet kuriuo atveju toje direktyvoje nėra nuorodos į valstybių narių teisę, kad šiai sąvokai būtų suteikta prasmė, o tai rodo, kad jai turėtų būti suteikta savarankiška Sąjungoje taikoma prasmė ( 13 ).

23.

Atsižvelgiant į tai, kad „sukauptiems“ įsipareigojimams gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė neturi įtakos, iš BGPD 53 straipsnio 3 dalies ir 60 straipsnio 2 dalies b punkto teksto atrodo aišku, kad sprendimas, ar įsipareigojimas yra „sukauptas“, ar ne, turi pasekmių. Iš tiesų pagal BGPD 60 straipsnio 2 dalies b punktą nurašytos atitinkamos kapitalo priemonės turėtojui „nebelieka“ jokių įsipareigojimų, bet įsipareigojimai šiam asmeniui išlieka, jei jo reikalavimas buvo „sukauptas“ sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo metu.

24.

Be to, BGPD 53 straipsnio 3 dalyje taip pat minima „negrąžinta suma“, kuri sumažėja, kai naudojama gelbėjimo privačiomis lėšoms priemonė. Šioje nuorodoje paaiškinta, kad taikydamos šią priemonę pertvarkymo institucijos gali vykdyti tik neįvykdytus pertvarkomo banko įsipareigojimus, t. y. esamas, bet dar nemokėtinas skolas (t. y. kurių terminas suėjo). Tai rodo, kad sąvoka „sukaupimas“, kuri šiame kontekste vartojama, kad įsipareigojimui nebūtų taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis procedūra, yra susijusi su tais įsipareigojimais, kuriuos bankas jau yra prisiėmęs ir kurie yra mokėtini (t. y. kurių terminas suėjo) sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo metu.

25.

Pareiga atlyginti kreditoriams už neteisėtus veiksmus, atsiradusius dėl banko išleistų finansinių priemonių įsigijimo, dėl kurių vyksta ginčai teisme, sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo metu turi būti vertinama kaip „galimas“ pertvarkomo banko įsipareigojimas. Kol teismas nepriėmė sprendimo dėl tokios pareigos, nėra aišku, ar ji egzistuoja. Vis dėlto, kai teismas patvirtina šią mokėjimo prievolę, iš to kylantis įsipareigojimas ir jo terminas atsiranda ex tunc, t. y. iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos.

26.

Kyla klausimas, ar tokie „galimi“ įsipareigojimai yra „sukaupti“, kaip tai suprantama pagal BGPD, sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo momentu.

27.

Galimi du aiškinimo būdai.

28.

Viena vertus, minėti įsipareigojimai gali būti laikomi „sukauptais“, nes, teismui juos patvirtinus, jie egzistuotų ir todėl būtų mokėtini iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad šie įsipareigojimai priklauso nuo teisminio proceso baigties, jie galėtų būti laikomi tik „galimai“ sukauptais sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo metu. Kitaip tariant, jie gali būti suprantami kaip pertvarkymo metu negrąžinta skola, taigi – kaip „nesukaupti“.

29.

Sprendimuose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II), Teisingumo Teismas aiškino, kad tokie „galimi“ įsipareigojimai, dėl kurių teisiniai veiksmai pradedami po to, kai priimamas sprendimas dėl pertvarkymo, yra nesukaupti, todėl jiems netaikomas sprendimas dėl gelbėjimo privačiomis lėšomis. Dėl to tokių „galimų“ įsipareigojimų gelbėjimo privačiomis lėšomis procese kreditoriai netenka savo reikalavimų pertvarkomo banko atžvilgiu. Tai akivaizdžiai daro įtaką Sąjungoje suteikiamoms kreditorių teisėms, įskaitant pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Vis dėlto aptariamuose sprendimuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš esmės viešasis interesas užkirsti kelią finansiniam žlugimui ir išlaikyti finansinį stabilumą yra svarbesnis už Sąjungoje suteikiamas kreditorių teises.

30.

Remdamosi šiais dviem sprendimais, Banco Santander ir Ispanijos, Italijos ir Portugalijos vyriausybės laikosi pozicijos, kad įsipareigojimai, kurie gali atsirasti dėl teisminio nagrinėjimo, net jei jie atsirado iki pertvarkymo, negali būti laikomi „sukauptais“.

31.

Jos aiškina, kad šie reikalavimai greičiausiai reikštų lėšų nutekėjimą iš pertvarkomo banko ir taip galimai trukdytų sprendimo dėl pertvarkymo veiksmingumui. Todėl tik reikalavimai ar teisės, kuriuos kompetentingas nacionalinis teismas savo sprendimu pripažino vykdytinais iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos, turėtų būti laikomi „sukaupt[ais]“, kaip tai suprantama pagal BGPD.

32.

Vis dėlto Komisija laikosi priešingos nuomonės. Ji mano, kad BGPD 53 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „sukaup[imas]“ turėtų apimti įsipareigojimą ar pareigą, kurių terminas pertvarkymo metu yra suėjęs tik „preliminariai“ ir kurie būtų tik patvirtinti paskesniu teismo sprendimu, net ir priėmus sprendimą dėl pertvarkymo.

33.

Komisijos teigimu, tokį aiškinimą pagrindžia BGPD 36 straipsnio reikalavimas, kad vertinimas būtų „teisingas, apdairus ir tikroviškas“. Atliekant tokį vertinimą turėtų būti atsižvelgiama į neapibrėžtuosius įsipareigojimus, susijusius su vykstančiais teisminiais procesais. Be to, neatrodo pagrįsta atsisakyti išmokėti kompensaciją asmeniui, kuris pradėjo teisminį procesą prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo.

34.

Taigi šioje byloje kyla klausimas, ar pusiausvyra tarp intereso išlaikyti finansinį stabilumą ir Sąjungos kreditorių teisių, kurioms apginti teisminiai procesai buvo pradėti prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo, veiksmingos teisminės gynybos turėtų būti užtikrinama taip pat, kaip ir tais atvejais, kai šie veiksmai pradedami tik priėmus sprendimą dėl pertvarkymo.

35.

Šis klausimas pateikiamas kaip prašymas pateikti gaires, ar „galimi“ įsipareigojimai, dėl kurių jau pradėtas teisminis procesas, kai priimamas sprendimas dėl pertvarkymo, turi būti laikomi „sukaupt[ais]“, kaip tai suprantama pagal BGPD. Atsakysiu į šį klausimą toliau nurodyta tvarka. Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl manau, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas (B skirsnis). Kalbant iš esmės, pirmiausia trumpai priminsiu argumentus, kuriais grindžiami du sprendimai, kuriuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad po sprendimo dėl pertvarkymo priimti veiksmai yra draudžiami pagal BGPD (C skirsnis). Tada pereisiu prie klausimo, ar tie patys argumentai taikytini ir tuo atveju, jei ieškiniai teismuose pareiškiami prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo (D skirsnis). Atlikusi analizę, siūlysiu Teisingumo Teismui padaryti išvadą, kad BGPD nustatytos pertvarkymo sistemos tikslas negali būti viršesnis už teisę į veiksmingą Sąjungoje suteikiamų vartotojų ar investuotojų teisių teisminę gynybą, kai su šiomis teisėmis susijęs ieškinys pareiškiamas prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo (IV dalis).

36.

Banco Santander abejoja šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu. Ji aiškina, kad prejudiciniai klausimai būtų nesusiję su ginčo pagrindinėje byloje sprendimu, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė atsisakyti pagal nacionalinę teisę vertinti, ar ieškovė pirmojoje instancijoje apskritai turėjo teisę pareikšti ieškinį.

37.

Šiuo klausimu primenu, kad nacionaliniam teismui iš esmės tenka atsakomybė nustatyti pateiktų klausimų poreikį ir svarbą, todėl jo klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti atsakyti tik tada, kai visiškai akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą negali būti naudingas pagrindinėje byloje ( 14 ).

38.

Kaip aiškina Ispanijos vyriausybė, atsakymas į pateiktus prejudicinius klausimus yra būtinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nes jei Teisingumo Teismas atsakytų, kad pagal BGPD nagrinėjamas ieškinys yra draudžiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalėtų atmesti D. E. ieškinį, nenagrinėdamas, ar jis apskritai būtų turėjęs teisę pareikšti ieškinį.

39.

Taigi nėra visiškai akivaizdu, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Todėl Teisingumo Teismas turėtų atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

40.

Kaip jau nurodžiau, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas atsižvelgiant į sprendimus Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II). Juose Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas pertvarkyti Banco Popular sukliudė pradėti teisminį procesą, kuriame nurodyti ieškovai reikalavo atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad šis bankas nesilaikė tam tikrų prekybos finansinėmis priemonėmis standartų.

41.

Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) buvo nagrinėjamas dviejų fizinių asmenų, kurie 2016 m. įsigijo Banco Popular akcijų padidinus kapitalą, kai buvo skelbiamas viešas siūlymas jas pasirašyti, ieškinys dėl negaliojimo. 2018 m. pertvarkius šį banką ir sumažinus jo akcinį kapitalą iki nulio, šie fiziniai asmenys teigė, kad jų pirminis sutikimas dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties buvo negaliojantis, be kita ko, dėl nagrinėjamo prospekto neišsamumo ar netikslumo. Priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime nacionalinis teismas laikėsi pozicijos, kad Sąjungos teisės normos dėl civilinės atsakomybės už prospekte pateiktą informaciją, įtvirtintos Prospekto direktyvoje ( 15 ), gali būti viršesnės už kredito įstaigų pertvarkymo principus, nustatytus BGPD ( 16 ). Todėl jis pripažino ginčijamą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir nurodė grąžinti ieškovų investuotas lėšas kartu su palūkanomis ( 17 ).

42.

Teisingumo Teismas nepritarė tokiam aiškinimui. Prejudiciniame sprendime, dėl kurio kreipėsi apeliacinės instancijos teismas, Teisingumo Teismas nusprendė priešingai, kad BGPD leidžia nukrypti nuo teisių, grindžiamų kitais Sąjungos teisės aktais. Jis paaiškino, jog nukrypti leidžiantis pertvarkymo režimo pobūdis „reiškia, kad galima netaikyti kitų Sąjungos teisės nuostatų, jei dėl jų pertvarkymo įgyvendinimas gali tapti neveiksmingas arba jam gali iškilti kliūčių“ ( 18 ).

43.

Taigi, siekiant užtikrinti visišką BGPD numatytos pertvarkymo procedūros veiksmingumą, akcininkams, kurių akcijos buvo panaikintos sprendimu dėl pertvarkymo, neleidžiama pareikšti ieškinio dėl sprendimo dėl pertvarkymo pripažinimo negaliojančiu arba žalos atlyginimo po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo.

44.

Pirma nurodytą argumentaciją Teisingumo Teismas byloje Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) pritaikė ir obligacijų, kurios prieš pertvarkymą buvo konvertuotos į akcijas ir vėliau panaikintos ( 19 ), turėtojų ieškiniams, taip pat obligacijų, kurios pertvarkymo metu buvo konvertuotos į akcijas, bet perduotos Banco Santander be kompensacijos, turėtojų ieškiniams ( 20 ). Kaip ir byloje Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas), byloje Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) kreditoriai po pertvarkymo pareiškė ieškinius dėl negaliojimo ir žalos atlyginimo, teigdami, kad pirminė šių finansinių priemonių, kurios vėliau buvo konvertuotos į akcijas, emisija buvo neteisėta ( 21 ). Šiose bylose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo arba pradinių obligacijų pripažinimo negaliojančiomis negalėjo būti pareikštas po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo ( 22 ).

45.

Panašios aplinkybės susiklostė ir šioje byloje. Jos labiausiai panašios į aplinkybes bylose C‑775/22 ir C‑779/22, pirmosiose dviejose iš trijų sujungtų bylų Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II), nes obligacijos, kurių įsigijimo teisėtumą ginčija D. E., buvo konvertuotos į akcijas iki Banco Popular pertvarkymo. Vis dėlto svarbus skirtumas tarp šių dviejų bylų yra tas, kad ankstesnėje byloje ieškovai savo ieškinius teisme pareiškė tik po Banco Popular pertvarkymo, o D. E. savo ieškinį pareiškė likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki pertvarkymo.

46.

Taigi pirmiausia reikia suprasti priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal BGPD draudžiama pareikšti ieškinius dėl negaliojimo ar žalos atlyginimo po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo. Tik tada galima kelti klausimą, ar ta pati logika taikytina ir tuo atveju, kai tokie veiksmai pradedami iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos.

47.

Sprendimuose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) Teisingumo Teismas išaiškino, kad nukrypimas nuo kitų Sąjungos teisės nuostatų, suteikiančių teises asmenims, gali būti paaiškintas „viršesniu viešuoju interesu“„išsaugoti valstybių narių finansinį stabilumą“ išimtinėmis ir neatidėliotinomis ekonominėmis aplinkybėmis ( 23 ).

48.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei būtų taikomos šios kitos Sąjungos teisės nuostatos, pavyzdžiui, Prospekto direktyva, „dėl jų pertvarkymo įgyvendinimas gali tapti neveiksmingas arba jam gali kilti kliūčių“ ( 24 ).

49.

Taip yra todėl, kad tiek pagal ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu, tiek pagal ieškinį dėl žalos atlyginimo, jei jis būtų patenkintas, pertvarkomas bankas arba jo teisių perėmėjas turėtų atlyginti visas sumas, investuotas pasirašant akcijas (arba į akcijas konvertuotas obligacijas), kurios vis dėlto buvo nurašytos dėl šio sprendimo dėl pertvarkymo. Taigi, Teisingumo Teismo nuomone, tokie veiksmai sukeltų abejonių dėl viso vertinimo, kuriuo grindžiamas sprendimas dėl pertvarkymo ( 25 ).

50.

Vertinimo metu pareigos kompensuoti arba atlyginti žalą, kurios gali būti patvirtintos teismuose pareikštais ieškiniais, yra tik „galimi“ pertvarkomo banko įsipareigojimai, nes jų egzistavimas priklauso nuo vykstančių teisminių procesų baigties. Be to, jeigu vertinimo, kuriuo remiantis priimamas sprendimas dėl pertvarkymo, metu dar nėra pradėtos procedūros, pertvarkymo institucijos nežinotų apie tokių „galimų“ įsipareigojimų egzistavimą.

51.

Taigi Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad „galimi“ įsipareigojimai, dėl kurių ieškiniai pareikšti po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos, turi būti aiškinami kaip „nesukaupti“, todėl – kaip visomis prasmėmis įvykdyti, kaip numatyta BGPD 53 straipsnio 3 dalyje ir numanoma pagal šios direktyvos 60 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą ( 26 ).

52.

Taip yra todėl, kad patenkinus ieškinį atgaline data atsirastų įsipareigojimų, kurie nebuvo apskaityti priimant sprendimą dėl pertvarkymo, ir taip sumažėtų kapitalo priemonių suma, kai vykdomas gelbėjimas privačiomis lėšomis ( 27 ).

53.

Kitaip tariant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „sukaupt[ų]“ įsipareigojimų ar reikalavimų sąvoka, kaip ji suprantama pagal BGPD 53 straipsnio 3 dalį, neapima tų rūšių reikalavimų, kurie atsirastų dėl patenkintų ieškinių, pareikštų po nagrinėjamo sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo ( 28 ).

54.

Vis dėlto bylose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) Teisingumo Teismo nebuvo prašoma nuspręsti, ar ta pati logika taip pat trukdo pareikšti ieškinius dėl pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, kai šie ieškiniai pateikiami iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos.

55.

Tokiu atveju pertvarkomo banko įsipareigojimai taip pat yra tik „galimi“ įsipareigojimai, nes nėra aišku, ar jie egzistuoja, kol nėra žinoma teisminio proceso baigtis. Vis dėlto šiuo atveju tuo metu, kai vertinami pertvarkomo banko įsipareigojimai, byla jau nagrinėjama teisme.

56.

Taigi lieka atviras klausimas, ar „galimi“ įsipareigojimai, kurie priklauso nuo teisminių procesų, pradėtų iki sprendimo dėl pertvarkymo, bet dar neišspręstų priimant šį sprendimą dėl pertvarkymo, turi būti laikomi „sukaupt[ais]“, kaip tai suprantama pagal BGPD.

57.

Mano nuomone, net jei sprendimų Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) argumentai iš esmės taikytini ir tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos šioje byloje, yra papildomų veiksnių, kurie pateisina kitokį aiškinimą. Būtent šiuos veiksnius dabar ir aptarsiu.

58.

Kaip jau paaiškinau, sprendimai bylose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II) grindžiami tuo, kad BGPD tikslui užtikrinti finansų sistemos stabilumą gali kilti pavojus, jei banko turto vertinimas, kuriuo remiantis priimtas sprendimas dėl pertvarkymo, vėliau galėtų būti pakeistas per teisminį procesą, pradėtą po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo.

59.

Mano nuomone, ta pati logika negali būti taikoma „galimiems“ įsipareigojimams, t. y. įsipareigojimams, kurie gali atsirasti, jei ieškinys, pareikštas prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo, bus patenkintas.

60.

Kalbant apie pertvarkomo banko turto vertinimą, yra svarbus skirtumas tarp veiksmų, atliktų prieš vertinimą, ir veiksmų, atliktų po jo. Pirmieji yra arba bent jau gali būti žinomi turto vertintojui, taigi ir pertvarkymo institucijoms. Priešingai, antrųjų veiksmų vertintojas arba kompetentinga institucija negali numatyti.

61.

Kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į šį skirtumą, tokių procedūrų kaip „sukaupto“ įsipareigojimo aiškinimas nekeltų pavojaus pertvarkymo procedūrai ir panaikintų sprendimo dėl pertvarkymo praktinį poveikį.

62.

Komisija tvirtina, kad, jei būtų laikomasi vertinimo principų, vertinant ankstesnius veiksmus kaip sukauptus įsipareigojimus nekiltų pavojaus pertvarkymo procedūros veiksmingumui.

63.

Banco Santander, priešingai, teigia, kad taip vertinant galimus, bet neaiškius įsipareigojimus gali būti atgrasoma nuo pertvarkomo banko įsigijimo, taigi kiltų abejonių dėl verslo pardavimo priemonės veiksmingumo, kai ji derinama su gelbėjimo privačiomis lėšomis priemone, kaip buvo Banco Popular pertvarkymo atveju.

64.

Pagal BGPD 36 straipsnio 1 dalį bet kokie pertvarkymo veiksmai turi būti grindžiami „teising[u], apdair[iu] ir tikrovišk[u] <…> turto ir įsipareigojimų vertinim[u]“ ( 29 ).

65.

Kitaip tariant, atliekant vertinimą turi susidaryti realus vaizdas dėl to, kokiu mastu „galimas įsipareigojimas“ gali atspindėti pertvarkomo banko turto nuostolius.

66.

Atliekant pertvarkomo subjekto vertinimą negalima atsižvelgti į „galimus“ įsipareigojimus, atsirandančius dėl tuo metu dar nepradėtų teisminių procesų, bet to paties negalima pasakyti apie tuo metu vykstančius procesus.

67.

Taigi ta apimtimi, kuria „galimi“ įsipareigojimai, priklausantys nuo vykstančio teisminio proceso baigties, gali būti apskaitomi pertvarkymo metu, tokie procesai negali pakenkti pertvarkymo procesui.

68.

Tiesa, BGPD nenurodyta, kaip nustatyti jos 36 straipsnyje numatytus įsipareigojimus ( 30 ).

69.

Vis dėlto iš 2017 m. birželio 5 d.Banco Popular pertvarkymo pirmosios vertinimo ataskaitos matyti, kad ši ataskaita buvo „parengta atsižvelgiant į <…> [taikytinų Europos bankininkystės institucijos techninių reguliavimo standartų] II skyriaus vertinimo metodikos kriterijus“ ( 31 ) ( 32 ). Atitinkamoje šių standartų dalyje numatyta, kad „vertintojas ypač daug dėmesio skiria <…> teisiniams ginčams ir reguliavimo veiksmams, kurių tikėtini pinigų srautai gali būti susiję su įvairaus laipsnio neapibrėžtumu, susijusiu su jų dydžiu ir (arba) laiku“ ( 33 ).

70.

Iš 2017 m. birželio 6 d. antrosios vertinimo ataskaitos, kuria savo pastabose remiasi Banco Santander, taip pat matyti, kad vertinant Banco Popular buvo atsižvelgta į tikrosios vertės praradimo dėl teisminių ginčų, susijusių su „reikalavimais dėl netinkamai parduotų konvertuojamųjų obligacijų“, įverčius buhalterinėse ataskaitose ( 34 ). Kaip paaiškinta trečiosios vertinimo ataskaitos paaiškinamajame dokumente, šie reikalavimai, kai vertės praradimai yra nedideli ir dideli, apima reikalavimus, kylančius iš subordinuotųjų obligacijų II/2012, t. y. būtent finansinių priemonių, kurios nagrinėjamos šioje byloje ( 35 ).

71.

Banco Santander teigia, kad dėl ypatingos skubos tvarkos, kuri paprastai taikoma vykdant pertvarkymą, gali pasitaikyti atvejų, kai vertinimas atliekamas remiantis ataskaita, kurioje neatsižvelgiama į visus vykstančius teisminius procesus.

72.

Nors iš tiesų gali būti, kad kai kurie vykstantys teisminiai procesai nebus įtraukti į apskaitą, toks neapibrėžtumo lygis yra akivaizdus atliekant bet kokią „inventorizaciją“, todėl, be abejo, yra įsigyjančiojo subjekto prisiimamos bendros rizikos dalis.

73.

Be to, kaip pažymėjo Ispanijos vyriausybė, galimi įsipareigojimai, atsirandantys dėl tokio pobūdžio teisminių procesų, kokie nagrinėjami šioje byloje, bent iš dalies atsispindi banko, kurio akcijomis prekiaujama viešai, finansinėse ataskaitose. Šiuo klausimu reikia paminėti, kad iš sprendimo dėl pertvarkymo 3 ir 5 punktų matyti, jog Banco Popular yra Banco Popular Group patronuojančioji bendrovė, kurios akcijomis prekiaujama Ispanijos vertybinių popierių biržoje, t. y. reguliuojamoje rinkoje, kaip tai suprantama pagal FPRD I 4 straipsnio 14 punktą. Pagal Tarptautinių apskaitos standartų reglamentą bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama viešai tokiose rinkose, privalo rengti savo konsoliduotąsias finansines ataskaitas pagal tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus ( 36 ), kuriuos Komisija priima Sąjungos teisėje ( 37 ). Tarp daugelio ( 38 ) standartų, kuriuos Komisija buvo priėmusi Sąjungos teisėje tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl pertvarkymo šioje byloje, buvo taikomi konkretūs reikalavimai sąskaitose atspindėti neapibrėžtumą, kylantį, be kita ko, dėl galimų „vykstančių teisminių ginčų“ išlaidų ( 39 ).

74.

Todėl manau, kad būtų nei įtikinama, nei teisinga teigti, kad vykstantys teisminiai procesai, įskaitant susijusius su netinkamu kapitalo priemonių pardavimu, nebūtų atspindėti vertinant banką pertvarkymo tikslais. Taip yra ypač tuo atveju, jei vertinimas atliekamas laikantis „teisingo, apdairaus ir tikroviško vertinimo“ principų, kaip tai suprantama pagal BGPD 36 straipsnį ( 40 ).

75.

Vadinasi, skirtingai nuo ieškinių, pareikštų tik po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo, iki to momento pareikšti ieškiniai negali būti laikomi galinčiais sukelti abejonių dėl vertinimo, kuriuo remiantis priimtas sprendimas dėl pertvarkymo.

76.

Taigi siekiant BGPD tikslo nereikalaujama, kad tokie reikalavimai nebūtų įtraukti į „sukaupt[ų]“ įsipareigojimų sąvoką, kaip ji suprantama pagal BGPD 53 straipsnio 3 dalį ir 60 straipsnio 2 dalį.

77.

Atsižvelgiant į pertvarkymo skubumą ir neaiškumus, ar tokiomis sąlygomis atliekant vertinimą galima atsižvelgti į visus „galimus“ įsipareigojimus, galima būtų teigti, kad daug paprastesnis sprendimas galėtų atrodyti svarstymas, kad reikalavimai, pagrįsti teisminiais procesais, kurie dar vyksta sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dieną, turėtų būti laikomi „nesukauptais“ ir todėl įvykdomi taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę. Gali būti net taip, kad potencialūs žlungančio banko pirkėjai būtų labiau skatinami sutikti su perėmimu, jei turtui, kurį jie įsigytų, nebūtų taikomi jokie„galimi“ įsipareigojimai, įskaitant tuos, kurie priklauso nuo vykstančių teisminių procesų baigties. Taip gali būti geriau pasiektas tikslas užtikrinti pertvarkymo procedūros veiksmingumą.

78.

Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad šiuo sprendimu taip pat būtų panaikintos tos teisės, kurias teisės subjektai įgyja pagal Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, Prospekto direktyvą ir FPRD I.

79.

Tokios teisės saugomos teise į veiksmingą teisminę gynybą – bendruoju Sąjungos teisės principu, išreikštu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje. Šia pagrindine teise kiekvienam asmeniui, teigiančiam, kad buvo pažeistos jam Sąjungoje suteikiamos teisės, užtikrinama galimybė kreiptis į teismą, įgaliotą taikyti veiksmingas teisinės gynybos priemones.

80.

Banco Santander ir Ispanijos, Italijos bei Portugalijos vyriausybės, laikydamiesi pozicijos, kad įsipareigojimai vykstant teisminiams procesams pagal BGPD turi būti laikomi „nesukauptais“, iš esmės mano, kad dėl to atsiradęs teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimas yra pateisinamas.

81.

Sprendime Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II), kuriame ieškovai, be kita ko, rėmėsi savo teise į veiksmingą teisminę gynybą, Teisingumo Teismas priminė, kad ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama dėl kitų svarbių viešųjų interesų, pavyzdžiui, finansinio stabilumo palaikymo ( 41 ).

82.

Nepateikiant išsamios informacijos, Teisingumo Teismas, nustatydamas pusiausvyrą, nusprendė, kad pirmenybė turėtų būti teikiama interesui užtikrinti finansų sistemos stabilumą, o ne veiksmingai Sąjungos investuotojų teisių apsaugai. Teisingumo Teismas rėmėsi savo ankstesne jurisprudencija, kurioje konstatavo, kad „nors egzistuoja akivaizdus bendrasis interesas visoje Sąjungoje užtikrinti stiprią ir nuoseklią investuotojų apsaugą, šis interesas bet kuriuo atveju negali būti laikomas viršesniu už bendrąjį interesą užtikrinti finansų sistemos stabilumą“ ( 42 ).

83.

Vis dėlto pirma cituotame punkte Teisingumo Teismas atsargiai nurodė, kad negalima laikyti, jog investuotojų interesas „bet kuriuo atveju“ yra viršesnis už viešąjį interesą užtikrinti finansų sistemos stabilumą.

84.

Šiam finansinio stabilumo tikslui nekyla pavojaus, jei įsipareigojimai vykstant teismo procesams laikomi „sukauptais“ taip pat, kaip tuo atveju, kai leidžiama imtis veiksmų po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo. Taip yra todėl, kad atliekant vertinimą, kuriuo grindžiamas sprendimas dėl pertvarkymo, turėtų būti atsižvelgiama į nagrinėjamas bylas. Šiuo aspektu ši byla skiriasi nuo aplinkybių, nagrinėtų sprendimuose Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas) ir Banco Santander (Banco Popular pertvarkymas II).

85.

Be to, nors pastarosiose bylose investuotojai dar nebuvo pasinaudoję teise kreiptis į teismą, kad apgintų Sąjungoje jiems suteikiamas teises, kol sprendimu dėl pertvarkymo į jas nebuvo pasikėsinta, šioje byloje D. E. nustatė savo teises ir pareigas ir ėmėsi veiksmų joms apginti dar prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo, kuriuo buvo pakeista sistema, kurioje jis atsidūrė.

86.

Jei būtų leista vien sprendimu dėl pertvarkymo nutraukti pradėtą teisminį procesą, tai būtų reikšmingas teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas ( 43 ).

87.

Taigi, mano nuomone, šios bylos aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi, viena vertus, didesnę reikšmę teikti investuotojų teisei veiksmingai ginti jiems Sąjungoje suteikiamas teises teisminiuose procesuose, pradėtuose prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo, ir, antra vertus, mažesnę reikšmę teikti tikslui užtikrinti finansinį stabilumą, atsižvelgiant į tai, kad pastarasis yra pasiekiamas net ir tada, kai veiksmingai teisminei gynybai teikiama pirmenybė.

88.

D. E., pradėdamas procesą savo teisėms pagal Sąjungos teisę ginti likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo, taigi, tikėtina, visiškai nepriklausomai nuo šios vėlesnės procedūros, atsidūrė kitokioje padėtyje nei kiti subordinuotųjų obligacijų II/2012 turėtojai ( 44 ).

89.

Principo iura vigilantibus, kurios laikomasi, jei dar neišnagrinėtiems ieškiniams suteikiama derama svarba reguliuojant pusiausvyrą, laikymasis yra papildomas argumentas, pagrindžiantis pirma padarytą išvadą, kad būtų nepagrįstai apribota teisė į veiksmingą teisinę gynybą, jei Teisingumo Teismas aiškintų BGPD kaip leidžiančią atgaline data apriboti teisminius procesus, kurie buvo pradėti prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo ir kurie tuo metu tebevyksta.

90.

Be to, toks sprendimas sustiprintų pasitikėjimą teismų sistema, o priešinga išvada pasitikėjimą galėtų pakirsti.

91.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Sąjungos teise grindžiamos teisės į veiksmingą investuotojų teisių teisminę gynybą apribojimas negali būti pateisinamas tikslu išlaikyti finansinį stabilumą tuo atveju, kai teisminis procesas pradedamas, siekiant apginti Sąjungoje suteikiamą teisę, prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo ir nepriklausomai nuo jo.

92.

Reikėtų apsvarstyti dar kelis Banco Santander argumentus.

93.

Šis bankas tvirtina, kad nagrinėjamos bylos turėtų būti laikomos „nesukauptais“ įsipareigojimais, nes priešingu atveju šie „galimi“ įsipareigojimai būtų perduoti jam, kaip banko teisių perėmėjui, nors jis neturėjo nieko bendro su Banco Popular veiksmais, kuriais grindžiami vykstantys teisminiai procesai.

94.

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis D. E. teigia, kad buvo pažeista imperatyvi FPRD I nuostata, kuria siekiama apsaugoti finansinių priemonių pirkėjus nuo netinkamo pirkimo. Šios taisyklės apima FPRD I 19 straipsnio 5 dalyje numatytą „priimtinumo“ kriterijų, pagal kurį paprastai ( 45 ) reikalaujama, kad finansų įstaigos gautų informaciją apie kliento žinias ir patirtį, kad suprastų su investicine paslauga ar sandoriu susijusią riziką, prieš sudarydamos šį sandorį, ir prireikus įspėtų klientą ( 46 ).

95.

Šių taisyklių pažeidimas gali lemti sutarties, pagal kurią buvo įsigyta atitinkama finansinė priemonė, negaliojimą ir suteikti pirkėjui teisę reikalauti grąžinti pirkimo kainą kartu su palūkanomis arba atlyginti nuostolius.

96.

Pasak Banco Santander, atsižvelgiant į tai, kad D. E. vykdant pertvarkymą buvo Banco Popular akcininkas, pagal principą, kad akcininkai turėtų prisiimti pirmuosius nuostolius ( 47 ), jo reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip nesukauptas ir todėl įvykdytas prieš perduodant bet kokius „sukauptus“ įsipareigojimus perimančiam subjektui.

97.

Mano nuomone, D. E. reikalavimas dėl kompensacijos ar žalos atlyginimo, kuris būtų patvirtintas patenkinus jo ieškinį, neužkerta kelio iki nacionalinio teismo sprendimo jam priklausiusias akcijas panaikinti vykdant pertvarkymo procedūrą arba jo obligacijas konvertuoti į akcijas ir panaikinti ar perleisti be kompensacijos. Sėkmingai pasibaigus vykstančiam teisminiam procesui, D. E. atsidurtų kitokio tipo kreditoriaus padėtyje. Jo reikalavimas nebūtų investuotojo į obligacijas reikalavimas, o veikiau kiltų dėl netinkamo šių obligacijų, kurių savininku jis nebebūtų, pardavimo. Banco Santander įsipareigojimas įvykdyti šį reikalavimą egzistuotų ir būtų mokėtinas (t. y. jo terminas sueitų) iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo, kaip ir kiti „sukaupti“ įsipareigojimai.

98.

Banco Santander mano, kad toks reikalavimas vis dėlto turėtų būti laikomas nesukauptu vykdant pertvarkymą. Taigi D. E. nuostolius dėl sprendimo dėl gelbėjimo privačiomis lėšomis reikėtų priskirti prie bet kurio kito kreditoriaus, kurio reikalavimas pertvarkymo metu dar nėra įvykdytas, nuostolių, t. y. prie reikalavimų, kurie įvykdomi taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę. Tokie kreditoriai turi teises pagal principą „nė vieno kreditoriaus padėtis nėra blogesnė“ ( 48 ). Pagal šį principą kreditorius, kuris, atlikus dviejų procedūrų (pertvarkymo ir įprastos nemokumo procedūros) vertinimą ir palyginimą, nustato, kad turi teisę į savo reikalavimo ar jo dalies apmokėjimą, gali, remdamasis BGPD 75 straipsniu, reikalauti skirtumo, kuris susidaro nustatant pertvarkymo finansavimo struktūrą ( 49 ). Todėl, pasak Banco Santander, tokia atsakomybė turėtų būti abipusė, o ne prisiimta pertvarkomo banko teisių perėmėjo. Visgi akivaizdu, kad toks sprendimas neleistų atlyginti D. E. visos jam priklausančios sumos, nors sėkminga teisminio proceso baigtis suteiktų jam teisę į šią sumą.

99.

Vis dėlto jei šis „galimas“ įsipareigojimas būtų perduotas teises ir įsipareigojimus perėmusiam bankui, šiuo atveju – Banco Santander, D. E. užsitikrintų visą savo reikalavimą, jei jo teisminis procesas būtų sėkmingas. Šis sprendimas atitiktų siūlomą rezultatų pusiausvyrą tais atvejais, kai kreditorius pareiškė ieškinį, kad apsaugotų jam Sąjungoje suteikiamas teises, prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo.

100.

Nematau problemos dėl to, kad Banco Santander perėmė tokį „galimą“ įsipareigojimą pagal verslo pardavimo susitarimą, atsižvelgiant į tai, kad į šių įsipareigojimų poveikį Banco Popular turto vertei buvo atsižvelgta priimant sprendimą dėl vertinimo. Tai, kad Banco Santander negali būti laikomas atsakingu už visus Banco Popular iki pertvarkymo padarytus Sąjungos teisės pažeidimus, neturi jokios įtakos aplinkybei, kad pagal pertvarkymo priemonę Banco Santander prisiėmė tam tikrą verslo riziką, susijusią su Banco Popular.

101.

Atsižvelgiant į tai, niekas nedraudžia pertvarkymo institucijoms sprendime dėl pertvarkymo numatyti, kad tokie „galimi“ įsipareigojimai, net jei jie „sukaupti“, nebūtų perduoti perimančiajam bankui, o, jei jie materializuotųsi, būtų abipusiškai paskirstyti, taikant pertvarkymo finansavimo struktūrą arba per Bendrą pertvarkymo fondą ( 50 ).

102.

Visgi tai yra diskrecijos klausimas, kuris atsispindi kiekvienoje pertvarkymo procedūroje ir pertvarkymo institucijų bei įsigyjančio subjekto derybose. Nesant tokių susitarimų, Banco Santander negali tuo metu, kai šios derybos užbaigiamos taikant verslo pardavimo priemonę, skųstis, kad jis neturėtų būti laikomas atsakingu už jam pagal pertvarkymo sistemą perduotą atsakomybę.

103.

Kitaip tariant, Banco Santander argumentai, kad banko teisių ir įsipareigojimų perėmėjas neturėtų prisiimti atsakomybės už reikalavimus, kylančius iš teisminių procesų prieš žlungantį banką, net jei įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tokius „galimus“ įsipareigojimus prieš siūlymą įsigyti tą banką, neturi įtakos mano pasiūlymui vykstančius teisminius procesus laikyti „sukauptais“ įsipareigojimais.

104.

Banco Santander taip pat teigia, kad dėl aiškinimo, pagal kurį „galimi“ reikalavimai, priklausantys nuo vykstančių teisminių procesų, yra „sukaupti“ įsipareigojimai, būsimų pertvarkymų atveju akcininkai ir kreditoriai galėtų apeiti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės poveikį pradėdami teisminius procesus prieš priimant sprendimą dėl pertvarkymo. Tokia praktika, jei ji būtų leidžiama, apribotų pertvarkymo institucijų įgaliojimus nurašyti arba sumažinti nuosavą kapitalą ir mokėtinas sumas, kai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė.

105.

Iš tiesų gali būti, kad tie kreditoriai, kurie iš anksto sužino apie galimą sprendimą dėl pertvarkymo, gali bandyti apsidrausti savo investicijas inicijuodami teisminius procesus, kurių atveju, jei būtų aiškinami kaip „sukaupti“ įsipareigojimai pagal BGPD, nebūtų galima nurašyti jų investicijų taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę.

106.

Vis dėlto, nors, žinoma, negalima atmesti tokio pobūdžio ginčų galimybės, reikia atsižvelgti į tai, kad teisminio proceso inicijavimas susijęs su išlaidomis, kurios nebūtų padengtos, jei nebūtų jokios tikimybės, kad ieškinys bus patenkintas. Be to, sprendimas dėl pertvarkymo turi būti priimtas skubiai ir slaptai. Todėl mažai tikėtina, kad investuotojai, net ir įtardami galimą pertvarkymą, žinotų jo sąlygas.

107.

Gali būti pagrindas „sukauptais“ laikyti tik tuos reikalavimus, kuriuos lemia veiksmai, atlikti iki tam tikros dienos iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo, pavyzdžiui, dienos, į kurią atsižvelgiama atliekant žlungančio banko vertinimą, kuriuo remiantis priimamas sprendimas dėl pertvarkymo.

108.

Šiuo klausimu Banco Santander aiškina, kad Deloitte vertinime atsižvelgta į 2017 m. kovo 31 d. buvusią padėtį, o sprendimas dėl pertvarkymo priimtas 2017 m. birželio 7 d. Todėl veiksmus, atliktus po 2017 m. kovo 31 d., būtų galima vertinti taip pat kaip veiksmus, atliktus po sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo, taigi tuo metu „nesukauptus“.

109.

Nors šis argumentas vertas apmąstymo, jis neturi įtakos D. E. padėčiai šios bylos aplinkybėmis, kai jo ieškinys buvo pateiktas likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki sprendimo dėl pertvarkymo priėmimo dienos.

110.

Taigi Banco Santander argumentai, grindžiami galimu piktnaudžiavimu Teisingumo Teismo išaiškinimu, pagal kurį ankstesni ieškiniai laikomi „sukauptais“ įsipareigojimais, negali būti pripažinti pakankamai svarbiais, kad nusvertų kitus argumentus tokio išaiškinimo naudai.

111.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012, 53 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 60 straipsnio 2 dalies b punktas, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa,

turi būti aiškinami taip,

kad reikalavimas ar teisė, kylanti iš teisminio proceso, kuris valstybės narės kompetentinguose teismuose pradėtas prieš finansų įstaigą ar subjektą iki to momento, kai šiai įstaigai ar subjektui pradedamas taikyti sprendimas dėl pertvarkymo, bet kuris tuo metu tebevyksta, yra „sukauptas“ įsipareigojimas.