GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2024 m. spalio 17 d. ( 1 )

Byla C-452/23

Fastned Deutschland GmbH & Co. KG

prieš

Die Autobahn GmbH des Bundes,

dalyvaujant:

Autobahn Tank & Rast GmbH,

Ostdeutsche Autobahntankstellen GmbH

(Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji pirkimai – Koncesijos sutartis – Direktyva 2014/23/ES – Koncesijos pakeitimas jos galiojimo laikotarpiu – 43 straipsnis – Viešojo pirkimo sutartis, sudaryta vykdant vidaus sandorį („in house“) – Sąlygų, taikomų sudarant vidaus sandorį, vėlesnis išnykimas“

1.	Nuo 2014 m. Europos Sąjungoje buvo taikomas teisės aktas ( 2 ), kuriuo siekta sušvelninti transporto poveikį aplinkai, mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro. Šiame teisės akte jau buvo numatyta diegti kelių transporto priemonėms skirtų alternatyviųjų degalų (įskaitant elektrą) infrastruktūrą.

2.	Kadangi daugėja elektrinių transporto priemonių su baterijomis ir laidu įkraunamų transporto priemonių, plėtojami alternatyvieji degalai ir pirmenybė teikiama jiems, o ne iškastiniam kurui, buvo priimtas naujas teisinis pagrindas, įtvirtintas Reglamente (ES) 2023/1804 ( 3 ).

Byloje, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, svarstoma, ar teisėtas Vokietijos federalinius greitkelius valdančios bendrovės (Die Autobahn GmbH des Bundes; toliau – Autobahn des Bundes) priimtas sprendimas, kuriuo be konkurso buvo pratęstos tam tikros greitkelių pakelės aptarnavimo zonų koncesijos sutartys, kad atitinkami koncesininkai galėtų šiose zonose įrengti elektros įkrovimo punktus.

Šį sprendimą užginčijo dvi įmonės, užsiimančios transporto priemonėms skirtos elektros įkrovimo infrastruktūros įrengimu ir eksploatavimu. Jos mano, kad diegiant naujus elektros įkrovimo punktus dabartinių koncesininkų valdomų Vokietijos greitkelių aptarnavimo zonose konkurencija turėtų būti leidžiama, o ne jai užkirstas kelias.

5.	Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas turės priimti sprendimą dėl Direktyvos 2014/23/ES ( 4 ) taikymo koncesijų pakeitimams tuo atveju, kai šios koncesijos anksčiau buvo sudarytos be konkurso.

I. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė. Direktyva 2014/23

43 straipsnio („Sutarčių keitimas jų galiojimo laikotarpiu“) 1 dalies c punkte numatyta:

„1. Koncesijos gali būti keičiamos nevykdant naujos koncesijos suteikimo procedūros pagal šią direktyvą bet kuriuo iš šių atvejų:

<…>

kai yra įvykdytos visos šios sąlygos:

i)	būtinybė daryti pakeitimą atsirado dėl aplinkybių, kurių pareiginga perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas negalėjo numatyti;

ii)	dėl pakeitimo nepasikeičia bendras koncesijos pobūdis;

iii)

koncesijų, kurias perkančioji organizacija suteikė kitų nei II priede nurodytų rūšių veiklai vykdyti, atveju vertės padidėjimas neviršija 50 % pradinės koncesijos vertės. Kai daromi keli pakeitimai iš eilės, ta riba taikoma kiekvieno pakeitimo vertei. Tokiais iš eilės daromais pakeitimais nesiekiama išvengti šios direktyvos taikymo[.]“

B. Nacionalinė teisė

1. Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen ( 5 )

132 straipsnyje („Sutarčių keitimas jų galiojimo laikotarpiu“) nustatyta:

„1. Jeigu viešojo pirkimo sutarties galiojimo laikotarpiu siekiama padaryti esminius jos pakeitimus, turi būti vykdoma nauja sutarties sudarymo procedūra. Esminiai pakeitimai – tai pakeitimai, dėl kurių viešojo pirkimo sutartis labai skiriasi nuo iš pradžių sudarytos viešojo pirkimo sutarties. <…>

2. Nepažeidžiant 1 dalies, viešojo pirkimo sutartį leidžiama keisti nevykdant naujos viešojo pirkimo procedūros, jeigu:

<…>

3)	būtinybė daryti pakeitimą atsirado dėl aplinkybių, kurių pareiginga perkančioji organizacija negalėjo numatyti, ir dėl pakeitimo nepasikeičia bendras sutarties pobūdis <…>.

Pirmo sakinio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais padidėjusi kaina negali viršyti 50 % pradinės sutarties vertės <…>“

135 straipsnyje („Negaliojimas“) nurodyta:

„1. Viešojo pirkimo sutartis negalioja nuo pat pradžių, jeigu perkančioji organizacija:

<…>

2)	sutartį sudarė iš anksto nepaskelbusi apie pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kai tai nėra leidžiama pagal įstatymą,

ir šis pažeidimas buvo nustatytas atliekant peržiūros procedūrą.

2. Negaliojimas pagal 1 dalį gali būti pripažintas tik tuo atveju, jeigu juo remtasi per peržiūros procedūrą nepraėjus 30 kalendorinių dienų po to, kai perkančioji organizacija informavo atitinkamus dalyvius ir kandidatus apie sutarties sudarymą, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo. Jeigu perkančioji organizacija pranešimą apie sutarties sudarymą paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, terminas, per kurį galima remtis negaliojimu, baigiasi praėjus 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie sutarties skyrimą paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

<…>“

154 straipsnyje („Kitos taikomos nuostatos“) numatyta:

„Be to, koncesijų suteikimui mutatis mutandis taikomos šios nuostatos <…>:

<…>

3)	131 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 132 straipsnis <…>;

4)	133–135 straipsniai;

<…>“

2. Schnellladegesetz 2021 ( 6 )

10.

Jo 5 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad koncesiją eksploatuoti pakelės paslaugų objektą, įskaitant, degalinę, turinčiam subjektui turi būti pasiūlyta perimti šioje vietoje planuojamų didelės galios įkrovimo punktų statybą, techninę priežiūrą ir eksploatavimą savo sąskaita, kai tai tikslinga ir neprieštarauja GWB 4 daliai ( 7 ).

II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudicinis klausimas

11.

Autobahn des Bundes yra privatinės teisės reglamentuojama bendrovė, kuri neatimamos nuosavybės teise priklauso Vokietijos Federacinei Respublikai. Federalinė vyriausybė nuo 2021 m. sausio 1 d. jai perdavė federalinių greitkelių planavimo, statybos, eksploatavimo, techninės priežiūros, finansavimo ir turto valdymo užduotis.

12.	Federalinių greitkelių tinkle yra daugiau kaip 400 aptarnavimo zonų. Jose teikiamos papildomos paslaugos, pavyzdžiui, kuro įpylimo, transporto priemonių stovėjimo aikštelių, tualetų ir maitinimo.

13.	Nuo 1951 m. eksploatuoti šias aptarnavimo zonas Autobahn des Bundes teisinis pirmtakas pavedė valstybės įmonei Gesellschaft für Nebenbetriebe der Bundesautobahnen mbH, kurią tais pačiais metais įsteigė Vokietijos Federacinė Respublika.

14.	1994 m. Gesellschaft für Nebenbetriebe der Bundesautobahnen buvo pervadinta į Tank & Rast AG, kurios vienintele akcininke išliko Vokietijos Federacinė Respublika. Tais pačiais metais įmonė Tank & Rast AG įsigijo bendrovę Ostdeutsche Autobahntankstellen GmbH.

15.

1996–1998 m. Autobahn des Bundes teisinis pirmtakas be išankstinio konkurso su Tank & Rast AG sudarė apie 280 koncesijos sutarčių dėl aptarnavimo zonų, kurių maksimali trukmė – 40 metų ir kurios tebegalioja iki šiol. Tais metais Tank & Rast AG vis dar buvo Vokietijos Federacinei Respublikai priklausanti įmonė.

16.

Šios sutartys:

–

yra susijusios su papildomų paslaugų teikimu federaliniuose greitkeliuose remiantis pavyzdine sutartimi ( 8 ), pagal kurią koncesininkui suteikiama teisė statyti ir eksploatuoti pagalbinį objektą, skirtą nustatytos veiklos vietos naudotojų poreikiams tenkinti. Kaip atlygį koncesininkas turi mokėti atitinkamą nuo apyvartos priklausantį koncesijos mokestį,

–	apima veiklos planą, kuriame numatytas fiksuotas kuro įpylimo vietų ir stovėjimo aikštelių skaičius, taip pat maitinimo įstaiga ir viešieji tualetai. Papildomos paslaugos turi būti teikiamos 24 valandas per parą.

17.	1998 m. buvo pradėtas Tank & Rast AG privatizavimo procesas, kuriame dalyvavo apie penkiasdešimt Vokietijos ir užsienio kandidatų ( 9 ).

18.	Privatizavimo procesas baigtas 1998 m. spalio 29 d.; įmonę Tank & Rast AG įsigijo konsorciumas, kurį sudarė LSG Lufthansa Service Holding AG, Allianz Capital Partners GmbH ir trys investiciniai fondai ( 10 ).

19.	Privatizavus Tank & Rast AG, su Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen ( 11 ) 1999–2019 m. buvo sudaryta dar apie 80 koncesijos sutarčių dėl aptarnavimo zonų; šių bendrovių teigimu, iš tų sutarčių devyniolika sudarytos surengus konkursą.

20.

2022 m. balandžio 28 d.Autobahn des Bundes su Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen susitarė pratęsti esamas koncesijos sutartis ir, be kita ko, savo sąskaita perimti didelės galios elektros įkrovimo infrastruktūros atitinkamose aptarnavimo zonose statybą, techninę priežiūrą ir eksploatavimą. Pagal naują sąlygą buvo privaloma kiekvienoje vietoje įrengti nustatytą kiekį įkrovimo punktų ( 12 ).

21.	Autobahn des Bundes susitarimą dėl sutarčių keitimo paskelbė 2022 m. gegužės 6 d.Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priede ( 13 ).

22.

Šiame skelbime Autobahn des Bundes paaiškino, kad dėl koncesijos sutarčių naujos papildomos sąlygos neturėjo būti rengiamas konkursas, todėl sutartys papildytos tiesiogiai. Esamos koncesijos sutartys nebuvo iš esmės pakeistos, kaip tai suprantama pagal GWB 132 straipsnio 1 dalį; net jeigu pakeitimas būtų buvęs esminis, jam būtų taikoma GWB 132 straipsnio 2 dalis. Didelės galios įkrovimo infrastruktūros įrengimas tapo būtina papildoma paslauga pagal koncesijos sutartis ir jos nebuvo galima numatyti sudarant tas sutartis.

23.	Fastned Deutschland GmbH & Co KG (toliau – Fastned) ir Tesla Germany GmbH (toliau – Tesla) yra bendrovės, kurios įrengia ir eksploatuoja elektrinių transporto priemonių įkrovimo infrastruktūrą.

24.	2022 m. gegužės 20 d. raštu Fastned ir Tesla kreipėsi į Vergabekammer des Bundes (Federalinė viešųjų pirkimų priežiūros institucija, Vokietija) su prašymu pradėti peržiūros procedūrą dėl koncesijos sutarčių pratęsimo.

25.

Grįsdamos savo prašymą Fastned ir Tesla nurodė, kad pagal GWB 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą papildomas susitarimas negalioja, nes pradinės sutartys buvo sudarytos iš anksto nepaskelbus konkurso Sąjungos mastu. Pakeitimas negali būti grindžiamas GWB 132 straipsniu, kuris netaikomas, nes esamos koncesijos buvo suteiktos ne konkurso tvarka.

26.	2022 m. birželio 15 d. Federalinė viešųjų pirkimų priežiūros institucija atmetė prašymą ( 14 ).

27.	Fastned ir Tesla ( 15 ) dėl prašymo atmetimo pateikė skundą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija); Autobahn des Bundes, Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen nesutinka su šiuo skundu.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia ( 16 ), kad teisme išdėstytos šios pozicijos:

–

Fastned ir Tesla neigia, kad gali būti taikomos GWB 132 straipsnio 1 ir 2 dalys, nes viešųjų pirkimų sutarčių, kurios iš pradžių buvo sudarytos sudarant vidaus sandorį, be konkurso, pakeitimui šios nuostatos netaikomos, kaip matyti iš Teisingumo Teismo sprendimo Comune di Lerici ( 17 ). A fortiori taip yra tuo atveju, jei pradinė koncesija buvo suteikta pažeidžiant viešųjų pirkimų teisę; koncesijos suteikimas sudarant vidaus sandorį, žinant apie vėliau vyksiantį privatizavimą, yra neteisėtas.

–

Autobahn des Bundes, Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen teigia, kad neesminiai viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimai visada yra leistini. Bet kuriuo atveju Direktyvos 2014/24 72 straipsnyje ir GWB 132 straipsnyje numatyti tik esminiai pakeitimai ir šios nuostatos taikomos neatsižvelgiant į pradinės sutarties sudarymo aplinkybes. Sprendimas Comune di Lerici susijęs tik su klausimu, ar reikia skelbti naują konkursą, kai nebetenkinamos sutarties sudarymo sudarant vidaus sandorį sąlygos, nes tai yra esminis pakeitimas, kuriam netaikoma nė viena iš išimčių.

29.

Tokiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2014/24 72 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį taip pat patenka viešojo pirkimo sutartys, anksčiau sudarytos su in house subjektu netaikant šios direktyvos, jei keičiant sutartį nebetenkinamos in house suteikimo sąlygos?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

30.	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2023 m. liepos 19 d.

31.	Rašytines pastabas pateikė Fastned, Tesla, Autobahn des Bundes, Autobahn Tank & Rast kartu su Ostdeutsche Autobahntankstellen, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visų jų, išskyrus Tesla ( 18 ), atstovai dalyvavo 2024 m. liepos 9 d. surengtame teismo posėdyje.

IV. Analizė

A. Taikoma direktyva

32.

Pritariu visoms proceso šalims ir į bylą įstojusioms šalims, kad atsižvelgiant į tai, jog byla susijusi tik su koncesijos sutarčių pakeitimu, taikomas Direktyvos 2014/23 43 straipsnis, o ne Direktyvos 2014/24 72 straipsnis („Sutarčių keitimas jų galiojimo laikotarpiu“), dėl kurio klausimą pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 19 ).

33.	Bet kuriuo atveju atsižvelgiant į tai, kad šių dviejų nuostatų turinys panašus, su viena iš jų susiję argumentai gali būti taikomi kitai nuostatai.

B. Prejudicinio klausimo apimtis

34.	Manau, kad siekiant paaiškinti ir apibrėžti svarstytinus aspektus tikslinga aptarti prejudicinio klausimo turinį ir išnagrinėti tai, ką tas klausimas apima, ir tai, ko neapima.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti tik Direktyvos 2014/24 72 straipsnio 1 dalies c punktą, norėdamas nustatyti, ar jis taikomas sutartims, kurioms ši direktyva nebuvo taikoma jų sudarymo dieną, tačiau kurios buvo iš dalies pakeistos jai įsigaliojus. Kaip minėjau, atitinkama Direktyvos 2014/23 nuostata yra jos 43 straipsnio 1 dalies c punktas.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi tokiomis prielaidomis:

–	nagrinėjamos koncesijos buvo suteiktos „in house“ subjektui, t. y. pačios perkančiosios organizacijos kontroliuojamam subjektui, kuriam netaikoma GWB 4 dalis,

–	koncesijų pakeitimo dieną nebuvo įvykdytos vidaus sandorių sudarymo sąlygos, nes 100 % koncesininko kapitalo priklausė privatiems investuotojams.

37.	Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla jokių abejonių dėl 2022 m. padarytų koncesijos sutarčių pakeitimų pobūdžio taikant Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktą.

38.

Šis teismas mano, kad iš esmės tie pakeitimai yra esminiai, kaip tai suprantama pagal GWB 132 straipsnio 1 dalį ( 20 ), tačiau kartu jie atitinka GWB 132 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, sutampančius su Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimais, nes:

–	tuo metu, kai suteiktos koncesijos, t. y. 1996–1998 m., nebuvo galima numatyti, kad federalinių greitkelių aptarnavimo zonose reikės didelės galios elektros įkrovimo infrastruktūros, taip pat to, kad bus priimtas teisinis pagrindas, pagal kurį reikalaujama tokią infrastruktūrą įdiegti,

–	dėl pakeitimo nepasikeitė bendras koncesijų, suteiktų greitkelių aptarnavimo zonose teikiamų papildomų paslaugų įrenginiams eksploatuoti, pobūdis,

–	pradinės koncesijos vertė nepadidėjo daugiau kaip 50 %.

39.	Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pakeitimai, net jeigu jie esminiai, yra leistini atsižvelgiant ne į jų turinį (t. y. atitiktį Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimams) ( 21 ), o į keičiamų koncesijos sutarčių kilmę.

40.

Nors tam tikros šalys ir įstojusios į bylą šalys išreiškė abejonių dėl to, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vertina sutarties pakeitimus, įskaitant Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymą tiems pakeitimams, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti tik į prejudicinio klausimo tekstą. Savo rašytinėse pastabose Fastned ir Tesla atvirai pripažįsta, kad šis klausimas neapima sutarto pakeitimo pobūdžio ( 22 ).

41.

Taigi, kadangi klausiama tik dėl poveikio, kurį pradinis koncesijos suteikimas gali turėti vėlesniam jos pakeitimui, manau, kad reikia išskirti du aspektus; juos aptarsiu atskirai:

–

pirmasis aspektas (C dalis) iš esmės susijęs su pradinės koncesijos suteikimo būdu. Reikia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktas iš esmės apima tik surengus konkursą suteiktų koncesijų pakeitimus, t. y. neapima sudarant vidaus sandorius suteiktų koncesijų. Jeigu jis šių koncesijų neapima, vis tiek reikėtų išnagrinėti, kokių pasekmių sukėlė tai, kad sutarties pakeitimo dieną nebuvo tenkinamos koncesijos suteikimo sudarant vidaus sandorius sąlygos,

–

antrasis aspektas (D dalis) iš esmės susijęs su poveikiu, kurį galimas pradinės koncesijos neteisėtumas gali turėti vėlesnio jos pakeitimo tvarkai. Reikės išaiškinti, ar Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas priklauso nuo nenurodytos sąlygos, kad pradinės koncesijos suteikimas (ir kiti su pačia koncesija susiję veiksmai iki jos pakeitimo) ( 23 ) turi būti teisėtas.

C. Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas koncesijų, iš pradžių suteiktų „in house“ subjektams, pakeitimams

42.	Manyčiau, kad Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktas netaikomas sudarant vidaus sandorius suteiktų koncesijų pakeitimams tol, kol koncesijos galioja kaip tokios, t. y. jeigu jos išlaiko pobūdį, dėl kurio joms ši direktyva netaikoma.

1. Apskritai Direktyva 2014/23 netaikoma sudarant vidaus sandorius suteiktoms koncesijoms

43.	Direktyvos 2014/23 I antraštinėje dalyje apibrėžtas direktyvos dalykas ir taikymo sritis. Tos antraštinės dalies I skyriaus II skirsnyje („Išimtys“) esančiame 17 straipsnyje ( 24 ) nustatyta, kad koncesijos, suteiktos jame numatytomis sąlygomis, nepatenka į direktyvos taikymo sritį ( 25 ).

44.

Direktyvos 2014/23 45 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad šia direktyva siekiama paaiškinti, „kokiais atvejais viešajame sektoriuje sudaromoms sutartims šioje direktyvoje nustatytos taisyklės netaikomos“. Taigi nei šioje konstatuojamojoje dalyje, nei 17 straipsnyje nedaroma skirtumo pagal tai, ar netaikomos teisės normos reglamentuoja koncesijos sutarčių sudarymą, vykdymą, keitimą, ar nutraukimą ( 26 ).

45.

Pagal Direktyvos 2014/23 17 straipsnį valstybės narės į šios direktyvos taikymo sritį gali neįtraukti viešojo sektoriaus subjektų sudaryto „vidaus sandorio“ ( 27 ). Taip paisoma šių valstybių laisvės vykdyti jų kompetencijai priklausančias funkcijas naudojantis savo priemonėmis ir nesikreipiant į rinkos subjektus ( 28 ).

46.

Būtų nesuprantama, jeigu ši laisvė reikštų tik pradinį koncesijos suteikimą, kai perkančioji organizacija koncesiją suteikia savo kontroliuojamam juridiniam asmeniui. Iškilus būtinybei iš esmės pakeisti perkančiosios organizacijos savo subjektams suteiktą ir jų išlaikomą koncesiją, iš esmės remiamasi tais pačiais motyvais, kuriais pateisintas pradinės koncesijos suteikimas sudarant vidaus sandorį.

47.

Vis dėlto, kai perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti vidaus sandorį, nesvarbu, ar tai būtų pirminis koncesijos suteikimas, ar vėlesni esminiai jos pakeitimai, logiška, kad jai taikomos tokio pobūdžio koncesijos suteikimui numatytos sąlygos ( 29 ) ir apribojimai ( 30 ). Visų pirma, jeigu ji ketina atlikti esminį pakeitimą, t. y. pakeisti koncesininką, ji turi atitikti reikalavimus dėl nuosavų išteklių naudojimo (arba horizontalaus bendradarbiavimo). Jeigu ji jų neatitinka, turi skelbti konkursą.

48.

Iš tiesų, jeigu esminis pakeitimas yra susijęs su subjektyviais elementais, kurie, pasinaudojus galimybe sudaryti vidaus sandorį, nebetenkinami siekiant suteikti tokios rūšies koncesiją, koncesija suteikiama įprasta teisės aktuose nustatyta tvarka. Dėl tokio pasikeitimo (pradinio koncesininko pakeitimo kitu, kurio nekontroliuoja perkančioji organizacija) reikia skelbti konkursą pagal Direktyvą 2014/23, nes ši situacija nebebūtų nepatenkanti į šios direktyvos taikymo sritį ( 31 ).

49.

Net pripažindamas aplinkybių, dėl kurių priimtas Sprendimas Comune di Lerici, ypatingumą manau, jog juo remiantis galima patvirtinti mano argumentus, nes jame teigiama, kad sutarties, kuri iš pradžių buvo sudaryta (be konkurso) su „in house“ subjektu, pakeitimas „negali patekti į Direktyvos 2014/24 72 straipsnio taikymo sritį“ ( 32 ), ir toliau šio pakeitimo analizė grindžiama tos pačios direktyvos 12 straipsniu (jis analogiškas Direktyvos 2014/23 17 straipsniui) ( 33 ).

50.

Tame tolesniame etape Teisingumo Teismas:

–	visų pirma nagrinėjo, ar įmonei, su kuria paslaugų sutartis sudaryta „in house“, padarius tam tikrus pakeitimus vis dar buvo tenkinamos Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 3 dalies sąlygos,

–	nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog taip lyg ir nebuvo, ši bendrovė toliau vykdyti sutartį būtų galėjusi tik tuo atveju, jeigu ta sutartis su ja būtų sudaryta surengus atitinkamą procedūrą pagal Direktyvą 2014/24.

2. Netaikymas būtent koncesijų pakeitimams tuo atveju, kai koncesijos iš pat pradžių nepateko į Direktyvos 2014/23 taikymo sritį: 43 straipsnio 1 dalies c punktas

51.	Pirma pateikta nuomonė nepasikeičia išnagrinėjus Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame konkrečiai nurodyta teisinė tvarka, taikoma koncesijų galiojimo laikotarpiu atliekamiems koncesijų pakeitimams.

52.

Šios nuostatos tekste tikrai nenurodyta, kokioms koncesijoms ji taikoma. To, kad šios informacijos nėra, nepakanka teigti, kad Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktas susijęs vien su koncesijomis, kurioms ši direktyva netaikoma. Kitaip tariant, ši nuostata neturi savarankiškos taikymo srities, kuri skirtųsi nuo minėtoje direktyvoje nurodytos bendrosios taikymo srities.

53.

Aiškinant šios nuostatos kontekstą, galima patvirtinti, kad ji taikoma tik koncesijų, kurios iš pradžių buvo suteiktos surengus konkurencijai atvirą sutarčių sudarymo procedūrą, pakeitimams. Tai matyti iš kitų 43 straipsnio punktų, visų pirma:

–	1 dalies d punkto ii papunkčio, kuriame nurodytas pradinio koncesininko pakeitimas „ekonominės veiklos vykdytoj[u], atitinkan[čiu] pradinius kokybinės atrankos kriterijus“,

–	2 dalies, susijusios su de minimis taisykle: norint padaryti pakeitimą, kurio vertė neviršija tam tikrų ribų, nereikia vykdyti „naujos koncesijos suteikimo procedūros“,

–

4 dalies a punkto, pagal kurį „esminiu pakeitimu“ laikomas pakeitimas, padarytas siekiant sutartyje nustatyti „sąlyg[as], dėl kurių, jeigu jos būtų buvusios įtrauktos į pradinę koncesijos suteikimo procedūrą, būtų buvę galima leisti dalyvauti kitiems paraiškų teikėjams nei iš pradžių atrinktieji arba priimti kitą pasiūlymą nei iš pradžių priimtas, arba koncesijos suteikimo procedūra būtų pritraukusi papildomų dalyvių“.

54.

Kaip minėjau, pagal Sprendimą Comune di Lerici visas Direktyvos 2014/24 72 straipsnis netaikomas sutartims, kurios iš pradžių buvo skirtos panaudojant savo išteklius. Tai matyti iš šio straipsnio 1 dalies d punkto ii papunkčio ir 4 dalies, kurie identiški atitinkamoms Direktyvos 2014/23 43 straipsnio dalims.

3. Tarpinė išvada

55.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima padaryti dvi šiai bylai svarbias išvadas, susijusias su Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu:

–	koncesijų, suteiktų sudarant vidaus sandorius, esminiams pakeitimams nuostata iš esmės netaikoma tol, kol koncesijos galioja kaip tokios, t. y. jeigu jos išlaiko pobūdį, dėl kurio joms ši direktyva netaikoma,

–

tai, kad iš esmės pakeitus sąlygas, t. y. sutartį sudariusį pradinį koncesininką pakeitus kitu, kurio nekontroliuoja perkančioji organizacija, nebetenkinamos šios rūšies koncesijos suteikimo sąlygos, reiškia, kad koncesija vėl patenka į Direktyvos 2014/23 taikymo sritį ir jai taikomas šios direktyvos 43 straipsnis.

D. Pradinio koncesijos suteikimo (ir vėlesnių veiksmų, atliktų iki pakeitimo) teisėtumas, kaip Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlyga

56.	Fastned ir Komisija (kuri pateikė tam tikrus patikslinimus) ( 34 ) teigia, kad Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas, jeigu tenkinama netiesioginė sąlyga, jog koncesija iš pradžių buvo suteikta ( 35 ) pagal jos suteikimo dieną galiojusias viešųjų pirkimų taisykles.

57.	Savo argumentais Fastned ir Komisija iš esmės gina pagrindinius viešųjų pirkimų principų principus. Jos mano, kad jeigu koncesijos suteikimas yra neteisėtas ab origine, leisti vėliau be konkurso (iš esmės) pakeisti koncesiją yra tas pats kaip nuo pat pradžių pažeisti šiuos principus.

58.	Vis dėlto jos tvirtina (ir tai pakartojo per teismo posėdį), kad pirminio viešųjų pirkimų teisės aktų pažeidimo konstatavimas daro poveikį ne taikomų koncesijų galiojimui ( 36 ), o tik vėlesniam jų pakeitimui, dėl kurio reikėtų pradėti konkurso procedūrą ( 37 ).

59.	Nemanau, kad toks aiškinimas (toliau – Fastned ir Komisijos vertinimas) iš esmės yra teisingas.

60.

Fastned ir Komisijos vertinimą iš pat pradžių sunku pagrįsti Direktyva 2014/23. Analizuojant tekstą matyti, jog 43 straipsnio 1 dalies c punkte nėra reikalavimo, kad pradinis suteikimas ar bet koks kitas veiksmas iki sutarties pakeitimo būtų atliktas teisėtai. Pagal šią nuostatą be konkurso padaryto esminio pakeitimo priimtinumas vertinamas atsižvelgiant į tokius aspektus:

–	lemiamas aplinkybes, siekiant nuspręsti, ar rūpestinga perkančioji organizacija iš pradžių „negalėjo numatyti“ įvykių, dėl kurių vėliau prireikė keisti koncesijos sąlygas,

–	pradinės koncesijos elementus, kurie bet kuriuo atveju turi išlikti: koncesijos „bendrą pobūdį“ ir tam tikrą vertę.

61.	Fastned ir Komisijos vertinimas taip pat nepagrįstas teisėkūros istorija ( 38 ). Priešingai, palyginti su ankstesniais teisės aktais, dabartinių teisės aktų taikymo sritis, kalbant apie juose numatytus sutarčių pakeitimus, yra platesnė. Jų įgyvendinimo sąlygos yra lankstesnės ( 39 ).

62.	Analizuojant kontekstą pažymėtina, jog reikalavimas, kad pradinė sutartis būtų sudaryta teisėtai, kaip neišvengiama vėlesnio pakeitimo be konkurso sąlyga, nenustatytas jokiais kitais Direktyvos 2014/23 43 straipsnyje numatytais atvejais ( 40 ).

63.

Fastned ir Komisijos vertinimas sunkiai dera su teisės norma, kurioje numatyta galiojanti koncesija ir kuria, žvelgiant į ateitį, siekiama suteikti galimybę koncesiją pratęsti. Neatrodo nuoseklu leisti koncesiją keisti, kad būtų galima ją vykdyti toliau, ir kartu lankstumo naudą sieti su praeities įvykiu, kuris, jei tuo metu ir galėjo sutrukdyti sutarčiai galioti, vis dėlto nesutrukdė.

64.

Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkte visų pirma kalbama apie galiojančią koncesiją, kurios teisėtumas: i) nulemtas aplinkybės, kad koncesija suteikta teisėtai; ii) arba nebuvo laiku užginčytas pagal teisių gynimo priemonių sistemą; iii) arba buvo užginčytas, tačiau išnagrinėjus skundą neįpareigota nutraukti pačią koncesiją.

65.	Manau, kad nėra prasmės šią nuostatą sieti su sankcijos taikymo tikslu ( 41 ), nes iš tikrųjų pagal šią teisės normą suteikiamas įgaliojimas: neviršijant tam tikrų ribų, pagal ją galima daryti koncesijos pakeitimus, antraip įmanomus tik skelbiant konkursą.

66.

Jeigu nuostata dėl koncesijų pakeitimų būtų aiškinama taip, kad iš esmės yra baudžiamojo pobūdžio ( 42 ), tai reikštų ne tik nesusijusios taisyklės įtraukimą į Direktyvą 2014/23, bet ir netiesioginį toje pačioje direktyvoje nurodytos teisių gynimo priemonių sistemos, kurią nagrinėsiu toliau, pakeitimą.

67.

Galiausiai atsižvelgiant į materialinius viešųjų pirkimų teisės principus ( 43 ) pažymėtina, kad koncesijų atvėrimo konkurencijai principas tokiais atvejais iš tiesų gali būti taikomas, kaip pabrėžta Reglamento 2023/1804 (jis šioje byloje netaikomas ratione temporis) 32 konstatuojamojoje dalyje ( 44 ).

68.

Vis dėlto siekiant skatinti konkurenciją nebūtina pripažinti, kad atliktas esminis pakeitimas negalioja: to juo labiau to daryti nereikia, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustato, kad įvykdytos Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos. Rezultatą galima pasiekti kitais būdais ( 45 ): pavyzdžiui, dabartiniams koncesininkams suteikus 2021 m. Schnellladegesetz jiems pripažintas funkcijas, tačiau reikalaujant, kad jie savo ruožtu pasiūlytų įkrovimo operatoriams (kaip antai Fastned) perimti šios papildomos paslaugos teikimą savo aptarnaujamose zonose, laimėjus išankstinį konkursą ( 46 ).

69.	Be to, Fastned ir Komisijos vertinimui galima paprieštarauti remiantis dviem aspektais, kuriuos reikia išanalizuoti išsamiau: teisiniu saugumu ir teisių gynimo priemonių direktyvų taikymu.

1. Teisinis saugumas

70.	Kadangi Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkte nėra informacijos, dėl kurios nekiltų abejonių, ar teisės aktų leidėjo ketinimas buvo kitoks, manau, jog teisinio saugumo sumetimais negalima pritarti Fastned ir Komisijos vertinimui.

71.	Iš tiesų vargu ar teisinio saugumo principą atitinka tai, kad pradinės sutarties sudarymo teisėtumas ginčijamas remiantis būsimu ir neaiškiu faktu, kaip antai poreikiu patikslinti sutartį dėl vėlesnių aplinkybių, kurių rūpestinga perkančioji organizacija sudarydama sutartį negalėjo numatyti.

72.

Pagal teisinio saugumo principą paprastai reikalaujama, „kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir nuspėjamo poveikio, ypač kai jos gali turėti neigiamų pasekmių fiziniams asmenims ir įmonėms“ ( 47 ). Kalbant apie naikinamuosius peržiūros terminus, pažymėtina, kad, „siekiant įgyvendinti j[ų] funkciją užtikrinti teisinį saugumą, jie turi būti nustatyti iš anksto“ ir „būti pakankamai numatomi“ ( 48 ). Tokiais požymiais iš esmės nepasižymi ieškinio, kuriuo prašoma pripažinti sutartį neteisėta, terminai, pradedami skaičiuoti nuo būsimo ir neaiškaus įvykio, nepriklausančio nuo sutarties šalių valios.

73.

Vertinant formaliai, Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punktas netaikomas iki 2016 m. balandžio 18 d. ( 49 ) sudarytoms sutartims. Jeigu būtų pritarta Fastned ir Komisijos vertinimui, tai reikštų, kad gali būti ginčijamas ( 50 ) prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/23 suteiktų koncesijų teisėtumas, ir šiuo tikslu pakaktų, kad (esminis) jų pakeitimas būtų padarytas po šios datos ( 51 ).

74.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Sąjungos teisę valstybė narė neprivalo privataus asmens prašymu įsikišti į esamus ilgalaikius arba neribotam laikui nustatytus teisinius santykius, net jeigu jie buvo sukurti nesilaikant tam tikros direktyvos, kai tie santykiai nustatyti, kol nebuvo pasibaigęs šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas ( 52 ).

75.	Suformuotoje jurisprudencijoje jis taip pat priminė, kad pagal teisinio saugumo principą draudžiama naują teisės normą taikyti atgaline data, t. y. situacijai, kuri susidarė prieš tai normai įsigaliojant ( 53 ).

76.

Be to, teisinio saugumo sumetimais Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, pagal kurį galima inicijuoti procedūras, vykdomas siekiant patikrinti viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimų teisėtumą, kai teisės akte, taikytame šių pakeitimų dieną, numatytas naikinamasis terminas jau suėjęs ( 54 ).

77.

Kalbant apie perkančiosios organizacijos ir subjekto, kuriam suteikta galiojanti koncesija, teisinį saugumą, pažymėtina, kad tokiems atvejams, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, galima taikyti Sprendime Hungeod padarytas išvadas (dėl ankstesniame įstatyme nustatytų peržiūros terminų, kurie jau suėję, atnaujinimo pagal tam tikrą įstatymą). Tais atvejais materialinis pasibaigusių terminų atnaujinimo poveikis yra susijęs su aplinkybėmis, kurių rūpestinga perkančioji organizacija negalėjo numatyti skelbdama konkursą (bet dėl kurių šią sutartį vėliau reikia patikslinti).

78.

Fastned stengiasi paneigti teisinio saugumo argumentą ( 55 ) ir teigia, kad jeigu nagrinėjant skundą dėl koncesijos pakeitimo papildomai būtų konstatuota, jog suteikiant pradinę koncesiją buvo pažeistos viešųjų pirkimų taisyklės, tai nereikštų, kad tokiu konstatavimu siekta koncesiją pripažinti negaliojančia ar skirti baudą ( 56 ). Ji priduria, kad ši teisių gynimo priemonė turėtų poveikį ne sutartinėms prievolėms, kurios dar turi būti įvykdytos, o tik pačiam sutarties pakeitimui ( 57 ).

79.

Iš esmės galiu sutikti, kad reikalavimai išlaikyti teisinį saugumą (susiję su teisėje jau įtvirtintomis situacijomis) yra švelnesni, jeigu tiesiogiai siekiama, kad negaliojančia būtų pripažinta ne koncesija, o tik sąlygos, kuriomis koncesija buvo iš dalies pakeista norint ją pritaikyti prie naujų aplinkybių ( 58 ).

80.

Vis dėlto tai nereiškia, kad šiuo antruoju atveju (kai papildomai ginčijamas pradinės koncesijos teisėtumas) nekyla pavojaus teisiniam saugumui. Kai pakeitimas padarytas dėl aplinkybių, kurių iš pradžių nebuvo galima numatyti, ir yra būtinas koncesijos tęstinumui išlaikyti nepažeidžiant jos finansinės pusiausvyros, negalima atmesti galimybės, kad patenkinus papildomai pateiktą reikalavimą sutartis iš tikrųjų bus nutraukta.

81.

Šiomis aplinkybėmis ginčyti pakeitimą remiantis tariamu pradinio koncesijos suteikimo neteisėtumu būtų tas pats, kaip vėl pradėti ginčą dėl situacijos, kurios atveju būtent dėl teisinio saugumo jau buvo užtikrinta neginčijama apsauga (teisinė taika). Tai sukeltų tam tikrą nuolatinę grėsmę koncesijos vykdymui, net jei praėjus laikui nebebūtų galima pripažinti, kad ta pati koncesija negalioja kaip pagrindinė koncesija.

82.

Teisinis saugumas nėra vien aiškumas, nuo kada ir iki kada galima tikėtis, kad bus pareikštas ieškinys dėl koncesijos pripažinimo negaliojančia. Jis taip pat apima aiškumą, kad sine die nebus keliamos bylos, pagrįstos argumentais dėl pradinio koncesijos suteikimo, dėl kurių, jeigu jos būtų iškeltos atitinkamu laiku, būtų galėję kilti neigiamų pasekmių koncesiją suteikusiems subjektams ir koncesininkams.

2. Teisių gynimo priemonių direktyvos

83.

Fastned ir Komisijos vertinimas taip pat prieštarauja teisių gynimo priemonių direktyvoms. Jeigu jam būtų pritarta, suinteresuotieji teisės subjektai galėtų naudotis ne tik mechanizmu, taikomu siekiant užginčyti pačių sąlygų, kuriomis iš dalies pakeista koncesija, galiojimą, bet ir mechanizmu, pagal kurį teismas galėtų pavėluotai priimti sprendimą dėl pradinio koncesijos suteikimo teisėtumo, padarius šį pakeitimą ( 59 ).

84.	Teisių gynimo priemonių direktyvomis Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino bendrą minimalų pagrindą, pagal kurį nacionaliniai teismai nagrinėja teisės aktų, priimtų siekiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį (arba suteikti koncesiją), teisėtumą ir nustato konstatuoto neteisėtumo pasekmes.

85.

Pagal dabartines teisių gynimo priemonių direktyvas valstybės narės neprivalo numatyti tokio mechanizmo, kokį siūlo Fastned ir Komisija pateikdamos savo vertinimą. Tai, kad tokia pareiga nenustatyta, yra papildomas argumentas, leidžiantis abejoti šio vertinimo teisingumu, juo labiau kad teisės aktų leidėjas užtikrino tų direktyvų ir Direktyvos 2014/23 ryšį, kaip matyti iš šios direktyvos IV antraštinės dalies.

86.

Pagal teisių gynimo priemonių direktyvas tinkamo viešųjų pirkimų taisyklių taikymo procesinė garantija priklauso nuo ūkio subjektų, tiesiogiai nukentėjusių dėl tų pačių taisyklių pažeidimo, veiksmų ( 60 ). Tai aiškiai matyti iš jų 1 straipsnio 3 dalies. Valstybės narės neprivalo suteikti kitiems subjektams galimybės naudotis teisių gynimo priemonėmis teismuose ( 61 ).

87.

Siekiant veiksmingumo ir teisinio saugumo, teisių gynimo priemonių direktyvose reikalaujama, kad atitinkami ūkio subjektai reaguotų greitai. Pagal jų 1 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai, prieštaraujantys Sąjungos teisei arba nacionalinėms taisyklėms, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Sąjungos teisė, galėtų būti „veiksmingai“ ir „kuo greičiau“ peržiūrėti. Šios pareigos laikomasi nustačius naikinamuosius (protingus) apskundimo terminus ( 62 ).

88.	Fastned ir Komisijos vertinimas neatitinka šios schemos: priešingai, jis reiškia, kad per sutarties sudarymo procedūrą priimtą sprendimą iš esmės gali ginčyti ūkio subjektai, kurie nei dalyvavo toje procedūroje, nei patyrė žalos dėl tuo metu tariamai padaryto pažeidimo.

89.

Jeigu būtų pritarta Fastned ir Komisijos vertinimui, bet kuris ūkio subjektas, suinteresuotas papildomu susitarimu dėl pradinės koncesijos, galėtų šį susitarimą užginčyti ir prašyti teismo patikrinti (net ir papildomai) pradinio koncesijos suteikimo teisėtumą ( 63 ). Taigi tokia galimybė nepriklausytų nuo teisės inicijuoti tiesioginę teisminę kontrolę ir nuo to, ar suėjo šiuo tikslu numatyti terminai ( 64 ). Tai reikštų, kad dėl pradinio koncesijos suteikimo vėl atsirastų trūkumas, kuris, atsižvelgiant į teisių gynimo priemonių direktyvas, turi būti laikomas pašalintu.

90.

Taigi pagal Fastned ir Komisijos vertinimą būtų galima ginčyti galiojančios pradinės koncesijos suteikimo teisėtumą, nors, kaip minėjau ( 65 ), per tam tikslui nustatytą terminą nebuvo pareikštas ieškinys dėl (tariamo) padaryto pažeidimo arba šis ieškinys buvo pareikštas ir atmestas, arba, nustačius pažeidimą, priimti sprendimą dėl ieškinio kompetentingas teismas nenurodė nutraukti sutarties ( 66 ).

91.

Taigi nemanau, kad toks vertinimas atitinka teisių gynimo priemonių direktyvų turinį ar kad pakanka remtis viešųjų pirkimų principais siekiant pripažinti jį priimtinu, nes:

–	pirma, iš Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto turinio matyti, kad teisės aktų leidėjas nusprendė, kaip ir kokiu mastu laikomasi šių principų atliekant koncesijos pakeitimą, ir tas jo sprendimas matyti iš aiškių sąlygų, taikomų šiam pakeitimui, jeigu jis yra esminis,

–	antra, Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimai įgyvendinant tuos pačius principus lemia, kaip, kas ir kada turi kontroliuoti viešųjų pirkimų taisyklių laikymąsi suteikiant koncesiją.

3. Antroji tarpinė išvada

92.	Remdamasis išdėstytais argumentais esu linkęs manyti, kad Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas esminiam koncesijos pakeitimui nepriklauso nuo pradinio jos suteikimo teisėtumo.

93.

Tokia išvada neužkerta kelio ūkio subjektams, norintiems užginčyti sutarties pakeitimą, pasinaudoti teise jį ginčyti, jeigu jie mano, kad, nors pakeitimas ir esminis, nėra įvykdytos sąlygos, dėl kurių pagal Direktyvos 2014/23 43 straipsnį jį galima atlikti nepradedant naujos koncesijos suteikimo procedūros. Šiuo tikslu negalima reikalauti, kad ūkio subjektai būtų dalyvavę pradinėje koncesijos suteikimo procedūroje ( 67 ).

V. Išvada

94.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija):

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo 43 straipsnio 1 dalies c punktas

turi būti aiškinamas taip, kad:

jis netaikomas „in house“ suteiktų koncesijų esminiams pakeitimams tol, kol koncesijos galioja kaip tokios, t. y. jeigu jos išlaiko pobūdį, dėl kurio joms Direktyva 2014/23 netaikoma.

Atvirkščiai, jis taikomas esminiams minėtų koncesijų pakeitimams, jeigu pakeitimai buvo atlikti po to, kai pradinį koncesininką pakeitus kitu, kurio nekontroliuoja perkančioji organizacija, nebetenkinamos koncesijos suteikimo „in house“ sąlygos.

Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas esminiam koncesijos pakeitimui nepriklauso nuo to, ar pradinė koncesija suteikta teisėtai.

( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/94/ES dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo (OL L 307, 2014, p. 1).

( 3 ) 2023 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo, kuriuo panaikinama Direktyva 2014/94/ES (OL L 234, 2023, p. 1). Jis šioje byloje netaikomas ratione temporis.

( 4 ) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1).

( 5 ) Kovos su konkurencijos ribojimu įstatymas (BGBl, 2016, I, p. 203 ir paskesni); toliau – GWB.

( 6 ) Gesetz über die Bereitstellung flächendeckender Schnellladeinfrastruktur für reine Batterieelektrofahrzeuge (Schnellladegesetz) (Federalinis įstatymas dėl didelės galios įkrovimo infrastruktūros) (BGBl, 2021, I, p. 2141 ir paskesni; toliau – Schnellladegesetz 2021).

( 7 ) Šioje antraštinėje dalyje pateiktos teisės normos dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo ir koncesijų suteikimo.

( 8 ) Pavyzdinė koncesijos sutartis paskelbta Federalinės susisiekimo ir skaitmeninės infrastruktūros ministerijos leidinio Verkehrsblatt oficialiojoje dalyje (1997 m., Nr. 226, p. 825 ir paskesni).

( 9 ) Savo rašytinių pastabų 15 ir 16 punktuose Autobahn Tank & Rast GmbH teigia, kad apie privatizavimo sandorį buvo paskelbta Vokietijos laikraščiuose, agentūros France-Presse leidiniuose ir dienraštyje Financial Times.

( 10 ) Konsorciumą sudarančios bendrovės apie planuojamą įsigijimą pranešė Europos Bendrijų Komisijai. 1998 m. gruodžio 7 d. Komisija, remdamasi 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento 4064/89/EEB dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) 6 straipsnio 1 dalies b punktu, nurodė neprieštaraujanti sandoriui ir laikanti jį suderinamu su bendrąja rinka (byla Nr. IV/M.1361).

( 11 ) Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (4 punktas), „pasikeitus bendrovės pavadinimui, vietoje Tank & Rast AG atsirado“ dabartiniai aptarnavimo zonų koncesininkai, t. y. Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen.

( 12 ) Sutartys pratęstos remiantis 2021 m. Schnellladegesetz 5 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu, taikomu elektrinėms transporto priemonėms, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/858 dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo ir rinkos priežiūros, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 715/2007 ir (EB) Nr. 595/2009 bei panaikinama Direktyva 2007/46/EB (OL L 151, 2018, p. 1), 4 straipsnį.

( 13 ) Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priedas, S 89/2022, 20220506, konkurso numeris 2022/S 089-245969.

( 14 ) Ji pažymėjo, kad nagrinėjamoms koncesijoms taikomas GWB 132 straipsnis ir kad 2022 m. balandžio 28 d. papildomu susitarimu atliktas pakeitimas nėra esminis, kaip tai suprantama pagal GWB 132 straipsnio 1 dalį. Papildomų paslaugų paskirtis – suteikti greitkelių naudotojams galimybę pasipildyti degalų atsargas, o tai, bent jau vertinant funkciškai, apima ir elektros įkrovimą. Bet kuriuo atveju šis pakeitimas yra teisėtas pagal GWB 132 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio 3 punktą, nes 1998 m. nebuvo galima numatyti, kad reikės didelės galios įkrovimo infrastruktūros.

( 15 ) Vėliau Tesla skundo atsisakė, žr. šios išvados 18 išnašą.

( 16 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą10 ir 11 punktai.

( 17 ) 2022 m. gegužės 12 d. sprendimas (C‑719/20, EU:C:2022:372; toliau – Sprendimas Comune di Lerici). Jame Teisingumo Teismas išaiškino 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65).

( 18 ) 2024 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismas gavo raštą, kuriuo buvo informuotas, kad Tesla atsiėmė skundą nacionalinėje byloje.

( 19 ) Sutarta, kad, vertinant laiko požiūriu, sutarties pakeitimui taikoma šio pakeitimo dieną galiojusi taisyklė. Teisingumo Teismas tai jau išaiškino 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Sisal ir kt. (C‑721/19 ir C‑722/19, EU:C:2021:672) 28 punkte.

( 20 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 18 punktas. 20 punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakartoja tą patį teiginį, kad papildomais susitarimais padaryti koncesijos sutarčių pakeitimai yra esminiai. Taigi atrodo, kad jis nesutinka su prielaida, kuriai 2022 m. birželio 15 d. sprendime pritarė Federalinė viešųjų pirkimų priežiūros institucija.

( 21 ) Esant kitokioms nei šioje byloje aplinkybėms, susijusioms su laiku, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalėtų atsižvelgti į naują teisinį pagrindą, reglamentuojantį įkrovimo infrastruktūros diegimą, būtent į Reglamentą Nr. 2023/1804. Jo 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[v]alstybės narės turėtų, kiek įmanoma bei laikydamosi [Direktyvos 2014/23], siekti konkurso tvarka skirti naujas specialias koncesijos sutartis dėl įkrovimo stotelių, įrengtų esamose greitkelių poilsio aikštelėse arba greta jų, kad <…> rastųsi naujų rinkos dalyvių“.

( 22 ) Žr. Fastned rašytinių pastabų 15 punktą ir Tesla rašytinių pastabų 16 punktą: „Da es für den Fall, dass der Gerichtshof vorliegend Art. 43 Abs. 1 lit. c RL 2014/23/ES für anwendbar halten sollte, für die Entscheidung des Rechtsstreits auf die Auslegung von dessen Tatbestandsmerkmalen ankommt, bittet die ASt. zu 2. [Tesla] den Gerichtshof <…> trotz fehlender Vorlage um weitergehende Auslegungshinweise“ (kursyvu išskirta mano). Šie klausimai buvo aptarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tačiau neatrodo, kad teismui dėl jų kyla abejonių; bet kuriuo atveju jis jų nesiekia išsiaiškinti Teisingumo Teisme.

( 23 ) Nagrinėjamoje byloje – įmonės Tank & Rast AG privatizavimas 1998 m. Privatizavus ją, „in house“ suteiktos koncesijos atiteko privačioms įmonėms. Komisija tvirtina, kad dėl šios priežasties apie sandorį turėjo būti iš anksto paskelbta ir kad ši pareiga nebuvo tinkamai įvykdyta.

( 24 ) Direktyvos 2014/23 17 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos sąlygos, pagal kurias perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto kitam privatinės ar viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui suteiktos koncesijos nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį.

( 25 ) Remiantis šiuo teiginiu, Direktyvos 2014/23, kuria iš dalies pakeistos atitinkamai 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246) ir 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (OL L 76, 1992, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 315), 46 ir 47 straipsniais siekiama pritaikyti šių dviejų direktyvų taikymo sritį taip, kad jos neapimtų nei viešojo pirkimo sutarčių, nei koncesijų, kurios vidaus subjektams buvo suteiktos pagal „klasikines“ viešųjų pirkimų direktyvas. Toliau direktyvas 89/665 ir 92/13 vadinsiu „teisių gynimo priemonių direktyvomis“.

( 26 ) Toks Direktyvos 2014/23 17 straipsnio aiškinimas patvirtintas Sprendime Comune di Lerici. Žr. šios išvados 32 išnašą, 49 ir paskesnius punktus.

( 27 ) Dėl Direktyvos 2014/24 12 straipsnio, atitinkančio Direktyvos 2014/23 17 straipsnį, žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Irgita (C‑285/18, EU:C:2019:829) 43–45 punktus ir 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo Informatikgesellschaft für Software-Entwicklung (C‑796/18, EU:C:2020:395) 33 punktą, taip pat 2020 m. vasario 6 d. Nutarties Rieco (C‑89/19–C‑91/19, EU:C:2020:87) 32 punktą.

( 28 ) Direktyvos 2014/23 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Šia direktyva pripažįstamas laisvo nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų vykdomo administravimo pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę principas. Tos valdžios institucijos gali nekliudomos spręsti, kaip geriausiai administruoti darbų vykdymą ar paslaugų teikimą <…>“

( 29 ) Nustatytos Direktyvos 2014/23 17 straipsnyje.

( 30 ) Tai reiškia, kad turi būti laikomasi „pagrindinių SESV nuostatų, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų, kaip antai vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo“: 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Irgita (C‑285/18, EU:C:2019:829) 48 punktas, 2020 m. vasario 6 d. Nutarties Rieco (C‑89/19-C‑91/19, EU:C:2020:87) 37 punktas. Taip pat žr. 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo Informatikgesellschaft für Software-Entwicklung (C‑796/18, EU:C:2020:395) 68 ir 69 punktus.

( 31 ) Tai nurodė Teisingumo Teismas, aiškindamas iki dabartinių viešųjų pirkimų direktyvų įsigaliojimo taikytą tvarką, susijusią su konkursą laimėjusių subjektų pasikeitimais, kai dėl tokių pasikeitimų perkančioji organizacija tų subjektų nebekontroliavo panašiai kaip savo tarnybų. Žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo ANAV (C‑410/04, EU:C:2006:237) 30–32 punktus ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Sea (C‑573/07, EU:C:2009:532) 53 punktą. Remiantis Direktyva 2014/24, tokia išvada pateikta Sprendime Comune di Lerici.

( 32 ) Sprendimo Comune di Lerici 43 punktas. Teisingumo Teismas analizavo kitus aspektus nei mano analizuojamieji, todėl sprendimo 40 ir 41 punktuose jis daugiausia dėmesio skyrė Direktyvos 2014/24 72 straipsniui. Vis dėlto esminiai argumentai yra panašūs: tam, kad būtų galima taikyti nuostatą dėl sutarčių keitimo jų galiojimo laikotarpiu, pradinė sutarčių sudarymo procedūra turėjo būti atvira ūkio subjektų konkurencijai. Remiantis šia prielaida, 43 punkte padaryta atitinkama išvada.

( 33 ) 44–53 punktai.

( 34 ) Žr. Fastned rašytinių pastabų 37 ir 48–50 punktus, taip pat Komisijos rašytinių pastabų 44 ir paskesnius punktus.

( 35 ) Iš tiesų jos taip pat nurodo veiksmų, atliktų suteikus koncesiją, bet prieš keičiant sutartį, teisėtumą. Siekiant teksto aiškumo, šie veiksmai patenka į sąvoką „pradinės koncesijos suteikimas“.

( 36 ) Fastned rašytinių pastabų 18 ir 49 punktai.

( 37 ) Rašytinių pastabų 44, 45 ir 47 punktuose Komisija teigia, kad vėliau iš esmės keisti koncesijų negalima tik dėl to, kad „ratione temporis“ koncesijų suteikimui taikomos tam tikros viešųjų pirkimų taisyklės ir kad koncesijos suteiktos šiurkščiai pažeidus viešųjų pirkimų teisę. Tose pačiose pastabose aplinkybė, kad nėra tokios galimybės ir jos nebuvimu remiamasi siekiant neleisti tęstis pradinei neteisėtai padėčiai, laikoma sankcija. Vis dėlto per teismo posėdį Komisija nurodė, kad laikymas sankcija gali būti ne pats tinkamiausias sprendimas.

( 38 ) Viešųjų pirkimų teisės aktuose daugiausia dėmesio buvo skiriama perkančiosios organizacijos veiksmams, atliekamiems iki sutarties sudarymo. Išskyrus 39 išnašoje nurodytą išimtį, direktyvose, taikytose iki šiuo metu galiojančių direktyvų priėmimo, sutarčių keitimas nebuvo numatytas. Vis dėlto Teisingumo Teismas šiuo klausimu yra priėmęs sprendimus tiek atsakydamas į prejudicinius klausimus, tiek nagrinėdamas apeliacinius skundus ar ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo: dėl prisitaikymo prie aplinkybių, atsiradusių sutarties galiojimo laikotarpiu, žr. 1992 m. kovo 18 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑24/91, EU:C:1992:134), 1996 m. kovo 28 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑318/94, EU:C:1996:149), 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija / CAS Succhi di Frutta (C‑496/99 P, EU:C:2004:236), 2008 m. birželio 19 d. Sprendimą Pressetext Nachrichtenagentur (C‑454/06, EU:C:2008:351) ir 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Finn Frogne (C‑549/14, EU:C:2016:634). Teisinio saugumo sumetimais Komisija, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pasiūlė sutarčių keitimą reglamentuoti trijuose 2011 m. pasiūlymuose dėl viešųjų pirkimų. Nei šioje jurisprudencijoje, nei pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl koncesijos sutarčių skyrimo (COM(2011) 897) nebuvo nustatyta, kad iš esmės pakeisti koncesiją galima tik jeigu pradinė sutartis sudaryta teisėtai.

( 39 ) Dabartinės teisės normos pirmtakas yra 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 31 straipsnio 4 punkto a papunktis. Pagal šią nuostatą buvo galimas tik toks pakeitimas, kuriuo sutartis papildoma „papildomais darbais ar paslaugomis“. Nuostata, kad šie darbai ir paslaugos gali apimti tik nuo pradinės sutarties neatsiejamus arba jai patobulinti neišvengiamai būtinus darbus ir paslaugas, buvo pakeista švelnesniu reikalavimu taip, kad dėl patikslinimo nepasikeistų bendras koncesijos pobūdis.

( 40 ) Jis taip pat nenurodytas Direktyvos 2014/24 72 straipsnio 1 dalies c punkte arba 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243), 89 straipsnio 1 dalies c punkte.

( 41 ) Taip darė Komisija savo rašytinėse pastabose: šios išvados 37 išnaša.

( 42 ) Priešingai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Direktyvos 2014/23 44 straipsnyje („Koncesijų nutraukimas“) tiesiogiai nėra nustatytos neteisėto sutarties sudarymo pasekmės tolesniam sutarties galiojimo laikotarpiui. Jame numatyta, kad perkančiajai organizacijai turi būti suteikta galimybė nutraukti koncesijos sutartį tam tikromis tame straipsnyje išvardytomis aplinkybėmis.

( 43 ) Tuos pačius principus nagrinėsiu toliau, atsižvelgdamas į procesinius Sąjungos teisės aspektus.

( 44 ) Žr. šios išvados 21 išnašą. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kaip Komisija patvirtino per teismo posėdį, ši konstatuojamoji dalis nebuvo įtraukta į Reglamento 2023/1804 dėstomąją dalį.

( 45 ) Įskaitant būdą, kurį Autobahn Tank & Rast ir Ostdeutsche Autobahntankstellen taikė savo valdomose aptarnavimo zonose, kaip jos nurodė per teismo posėdį. Pagal šį modelį aptarnavimo zonos koncesininkas sudaro bendradarbiavimo sutartis su įkrovimo operatoriais (šiuo metu jų yra keturi), kuriuos jis atrenka surengęs konkursą. Iš tiesų, kaip pažymėta per teismo posėdį, Fastned buvo pakviesta dalyvauti tokiame konkurse ir galiausiai nusprendė neteikti pasiūlymo.

( 46 ) Toks modelis šiuo metu egzistuoja Prancūzijoje, kaip matyti iš 2024 m. gegužės 30 d. Prancūzijos konkurencijos tarnybos nuomonės Nr. 24-A-03 dėl elektrinių transporto priemonių įkrovimo infrastruktūros sektoriaus (554 ir paskesni punktai). 549 punkte ši tarnyba nurodė, kad, norėdami eksploatuoti tokią infrastruktūrą greitkelių tinkle, dėl kurio suteikta koncesija, įkrovimo operatoriai arba dalyvauja bendrovės koncesininkės paskelbtoje konsultacijų procedūroje (1 atvejis), arba yra atrenkami be viešojo konkurso, sudarant sutartį, suteikiančią jiems galimybę eksploatuoti įkrovimo punktus aptarnavimo zonoje, kurioje jie veikia kaip subkoncesininkai, arba sudarant „trečiosios šalies operatoriaus“ sutartį su toje zonoje veikiančiu subkoncesininku (2 atvejis). 595 ir paskesniuose punktuose Konkurencijos tarnyba kritikuoja greitkelių zonose veikiančio elektros įkrovimo tinklo operatorių atrankos be konkurso modelį. Panaši kritika pateikta ir Vokietijos Monopolkommission 2023 m. ataskaitos „Energie 2023: Mit Wettbewerb aus der Energiekrise“ 314 ir paskesniuose punktuose. Ankstesnėse ataskaitose Monopolkommission jau buvo rekomendavusi leisti naudotis elektros įkrovimo įrenginiais įvairiems sektoriaus operatoriams.

( 47 ) Be kita ko, 2023 m. vasario 16 d. Sprendimo DGRFP Cluj (C‑519/21, EU:C:2023:106) 105 punktas, 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Hungeod ir kt. (C‑496/18 ir C‑497/18, EU:C:2020:240; toliau – Sprendimas Hungeod) 93 punktas ir jame pateiktos papildomos nuorodos.

( 48 ) Sprendimo Hungeod 95 punktas ir jame nurodyti sprendimai. Be to, viešųjų pirkimų srityje šis tikslas konkrečiai minimas teisių gynimo priemonių direktyvose: žr. šių direktyvų 2a ir 2c straipsnius ir 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų [pirkimų] sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (OL L 335, 2007, p. 31), 25 ir 27 konstatuojamąsias dalis, taip pat šios išvados 87 ir 89–91 punktus.

( 49 ) Direktyvos 2014/23 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas pagal jos 51 straipsnį.

( 50 ) Tokiu mastu, kaip nurodžiau 58 punkte, remdamasis Fastned ir Komisijos vertinimu.

( 51 ) Šios išvados 19 išnaša, kurioje kalbama apie pakeitimo datą, kaip teisinį režimą lemiantį veiksnį.

( 52 ) 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Tögel (C‑76/97, EU:C:1998:432) 54 punktas ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑337/98, EU:C:2000:543) 38 punktas.

( 53 ) 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo VYSOČINA WIND (C‑181/20, EU:C:2022:51) 47 punktas.

( 54 ) Sprendime Hungeod pateiktas atsakymas į pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus, iškeltus toje byloje.

( 55 ) Jos rašytinių pastabų 47–49 punktai. Vis dėlto Komisija pripažįsta, kad dėl to kyla sunkumų. Tam, kad jie būtų įveikti, ji savo rašytinių pastabų 45 ir 47 punktuose apribojo atvejus, kuriems taikomas jos aiškinimas: šios išvados 37 išnaša.

( 56 ) 48 punktas. Fastned konkrečiai remiasi Sprendimu Hungeod, priimtu byloje, kurioje buvo nagrinėjamos tokios sankcijos.

( 57 ) Kaip minėjau, Komisija šiam teiginiui pritaria.

( 58 ) Panašiai yra tuo atveju, kai pareiškiamas ieškinys, kuriuo siekiama ne pripažinti sutartį negaliojančia, o gauti žalos atlyginimą: žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Idrodinamica Spurgo Velox ir kt. (C‑161/13, EU:C:2014:307) 45 ir 46 punktus.

( 59 ) Be to, dėl vėlyvo persekiojimo būtų patirta įvairių praktinių sunkumų, susijusių su bet kokiu prieš kelis dešimtmečius priimtų sprendimų, kuriems taikomas kitoks nei dabartinis teisinis režimas ir kurie susiję su galbūt net nebeegzistuojančiais subjektais, tikrinimu. Šią aplinkybę per teismo posėdį nurodė į bylą įstojusios šalys, kalbėdamos apie pradinę koncesiją.

( 60 ) Arba nuo Komisijos veiksmų reaguojant į šiurkštų Sąjungos teisės pažeidimą: žr. teisių gynimo priemonių direktyvų 3 straipsnį. Be to, pagal šias direktyvas nedraudžiama nacionalinėje teisėje išplėsti asmenų, turinčių teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis, ratą.

( 61 ) Direktyvos 2014/24 122 konstatuojamojoje dalyje pripažinta, kad kiti asmenys „kaip mokesčių mokėtojai [taip pat] turi teisėtą interesą tikėtis patikimų pirkimo procedūrų“. Tokiems asmenims „turėtų būti suteikta galimybė apie šios direktyvos galimus pažeidimus kompetentingai institucijai ar struktūroms pranešti kitomis priemonėmis, nei naudojantis peržiūros sistema pagal Direktyvą 89/665/EEB, ir nenustatant būtino reikalavimo juos įtraukti kaip šalis į teismo procesus“. Kursyvu išskirta mano.

( 62 ) 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Alstom Transport (C‑532/20, EU:C:2022:128) 21 ir 22 punktai.

( 63 ) Įskaitant perkančiojo subjekto sprendimą nepradėti sutarties sudarymo procedūros: 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau (C‑26/03, EU:C:2005:5) 33, 36 ir 37 punktai.

( 64 ) Praktiškai ieškiniams, kuriuos pradine koncesija suinteresuoti subjektai gali pareikšti dėl taikomų teisės normų pažeidimo, paprastai sueina senaties terminas.

( 65 ) Šios išvados 64 punktas.

( 66 ) Pagal teisių gynimo priemonių direktyvas už viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimą skiriama sankcija nebūtinai yra sudarytos sutarties pripažinimas negaliojančia. Remiuosi savo išvados, pateiktos byloje CROSS Zlín (C‑303/22, EU:C:2023:652), 78–87 punktais.

( 67 ) 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Sisal ir kt. (C‑721/19 ir C‑722/19, EU:C:2021:672) rezoliucinės dalies 3 punktas.