Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2025 m. rugsėjo 4 d.(1)
Byla C‑440/23
FB
prieš
European Lotto and Betting Ltd,
Deutsche Lotto Und Sportwetten Ltd
(Prim’Awla tal‑Qorti Ċivili (Civilinio teismo pirmoji kolegija, Malta) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – SESV 56 straipsnis – Lošimai – A valstybėje narėje įsisteigę ir licencijuoti lošimų organizatoriai, siūlantys internetinius azartinius lošimus B valstybėje narėje – Internetinių azartinių lošimų draudimas B valstybės narės nacionalinėje teisėje – A valstybėje narėje pareikštas civilinis ieškinys dėl lošimo sutarties pripažinimo niekine ir statymų sumų grąžinimo remiantis tos sutarties neteisėtumu pagal B valstybės narės įstatymą – Gynybos argumentai dėl to įstatymo nesuderinamumo su SESV 56 straipsniu – A valstybės narės teismų jurisdikcija tikrinti B valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise – Gynybos argumentai dėl piktnaudžiavimo Sąjungos teise “
I. Įžanga
1. Šis Prim'Awla tal‑Qorti Ċivili (Civilinio teismo pirmoji kolegija, Malta) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl vartotojo, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, teisių perėmėjo pareikšto ieškinio dviem Maltoje įsisteigusioms bendrovėms. Ieškovas siekia susigrąžinti statymų, kuriuos šis vartotojas atliko (ir prarado) dalyvaudamas šių bendrovių siūlomuose azartiniuose lošimuose, sumas. Šiuo tikslu jis tvirtina: kadangi šie lošimai buvo siūlomi Vokietijoje pažeidžiant Vokietijos lošimų taisykles, sudaryta lošimo sutartis buvo neteisėta, taigi niekinė. Vadinasi, šios bendrovės turi grąžinti šių statymų sumas.
2. Bendrovės atsakovės, gindamosi nuo šio reikalavimo taikyti restituciją, remiasi dviem pagrindais. Pirma, jos teigia, kad nagrinėjama lošimo sutartis yra teisėta, taigi galiojanti. Iš tiesų Vokietijos lošimų taisyklės neturėtų būti taikomos pagrindinei bylai, nes jos prieštarauja SESV 56 straipsnyje įtvirtintai laisvei teikti paslaugas. Antra, šis ieškinys bet kuriuo atveju yra pareikštas piktnaudžiaujant Sąjungos teise.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su šiais dviem pagrindais. Vis dėlto Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje išanalizuosiu tik i) klausimų, susijusių su pirmuoju gynybos pagrindu, priimtinumą ir esant šioms aplinkybėms keblų klausimą, ar valstybės narės (šiuo atveju – Maltos Respublikos) teismai turi jurisdikciją tikrinti, ar kitos valstybės narės (šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos) teisės nuostatos yra suderinamos su Sąjungos teise, ir kokia yra šios jurisdikcijos apimtis, ir ii) antrąjį gynybos pagrindą.
II. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos teisė
4. Reglamento (EB) Nr. 593/2008(2) (toliau – reglamentas „Roma I“) 6 straipsnyje „Vartojimo sutartys“ nustatyta:
„1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:
<...>
b) bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė,
ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.
2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavim[u]s atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.“
B. Vokietijos teisė
5. Tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos aplinkybės, 2011 m. gruodžio 15 d. Staatsvertrag zum Glücksspielwesen in Deutschland (Valstybės sutartis dėl lošimų Vokietijoje; toliau – Vokietijos lošimų įstatymas) 4 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Organizuoti viešai prieinamus azartinius lošimus ar jiems tarpininkauti galima tik gavus atitinkamos šalies kompetentingos institucijos leidimą. Draudžiama organizuoti azartinius lošimus neturint šio leidimo (nelicencijuoti lošimai) ir dalyvauti su nelicencijuotais lošimais susijusiuose mokėjimuose.
<...>
4. Draudžiama viešai prieinamus azartinius lošimus organizuoti internetu.
5. Nukrypdamos nuo [4 dalies], [federalinės žemės] gali, siekdamos geriau įgyvendinti [1 straipsnyje] nustatytus tikslus, leisti savarankiškai platinti loterijas ir joms tarpininkauti, taip pat organizuoti sporto lažybas internetu ir joms tarpininkauti <...>“
6. Blirgerliches Gesetzbuch (toliau – Vokietijos civilinis kodeksas) 134 straipsnyje įtvirtinta, kad „jeigu įstatyme nenurodyta kitaip, teisinis sandoris, kuriuo pažeidžiamas teisės aktuose nustatytas draudimas, yra niekinis“.
7. Vokietijos civilinio kodekso 812 straipsnyje nustatyta: „Asmuo, kuris be teisinio pagrindo dėl kito asmens veiksmų ar kitu būdu to kito asmens sąskaita ką nors gauna, privalo tai grąžinti.“(3)
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
8. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus matyti, kad European Lotto and Betting Ltd ir Deutsche Lotto Und Sportwetten Ltd (toliau kartu – bendrovės atsakovės) iš savo registruotos buveinės Maltoje siūlo internetines „antrines loterijas“ (tam tikros formos lažybas dėl loterijų paslaugų teikėjų organizuojamų skaičių burtų traukimų rezultato) ir internetinius lošimo automatus. Šios bendrovės savo veiklą, be kita ko, Vokietijoje vykdo per svetainę Lottoland.com. Tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos aplinkybės, bendrovės atsakovės turėjo Maltos lošimų institucijos (toliau – MGA) pagal Maltos teisę išduotą lošimų licenciją. Vis dėlto jos neturėjo Vokietijoje išduotos lošimų licencijos, reikalaujamos pagal Vokietijos lošimų įstatymą(4).
9. 2019 m. birželio 5 d. –2021 m. liepos 12 d. vartotojas, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra Erfurte (Vokietija) (toliau – lošėjas), dalyvavo „antrinėse loterijose“ ir lošė internetiniais lošimo automatais bendrovių atsakovių interneto svetainėje. Šiuo tikslu jis sutiko su jų bendrosiomis sąlygomis, faktiškai sudarydamas lošimo sutartį su šiomis bendrovėmis (viena iš jų)(5). Taip jis pastatė (ir prarado) didelę pinigų sumą.
10. Paskui lošėjas Landesgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas, Vokietija) pareiškė ieškinį bendrovėms atsakovėms dėl jo šiuose azartiniuose lošimuose atliktų statymų sumų susigrąžinimo.
11. 2022 m. lapkričio 21 d. dar vykstant šiam procesui sudaryta sutartimi lošėjas šį reikalavimą perleido FB. Paskui lošėjas savo ieškinio atsisakė.
12. 2023 m. sausio 21 d. FB pareiškė perleistą reikalavimą dėl restitucijos bendrovėms atsakovėms Prim'Awla tal-Qorti Ċivili (Civilinio teismo pirmoji kolegija). Jame FB teigė, kad šios bendrovės Vokietijoje siūlė azartinius lošimus neteisėtai, nes neturėjo Vokietijos valdžios institucijų tam išduotos licencijos, kaip reikalaujama pagal Vokietijos lošimų įstatymą. Vadinasi, lošėjo sudaryta lošimo sutartis buvo neteisėta, taigi niekinė pagal Vokietijos civilinio kodekso 134 straipsnį. Atsižvelgdamos į tai, šios bendrovės privalo pagal šio kodekso 812 straipsnį („Nepagrįstas praturtėjimas“) grąžinti lošėjo atliktų statymų sumas.
13. Bendrovės atsakovės tvirtino, kad FB ieškinys turi būti atmestas iš esmės. Šį požiūrį jos grindė dviem gynybos pagrindais. Pirma, kaip Maltoje įsisteigusios ir pagal galiojančią Maltos lošimų licenciją veikiančios bendrovės, jos teisėtai teikė paslaugas Vokietijoje remdamosi SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisve teikti paslaugas. Vokietijos lošimų įstatymo nuostatos nepagrįstai apribojo šią laisvę, taigi neturėtų būti taikomos pagrindinėje byloje. Vadinasi, nagrinėjama lošimo sutartis vertintina kaip teisėta, galiojanti ir vykdytina. Antra, toks reikalavimas dėl restitucijos yra piktnaudžiavimas Sąjungos teise, nes lošėjas savo noru ieškojo nagrinėjamų azartinių lošimų ir juose dalyvavo visiškai suprasdamas, kad juos siūlo Maltoje įsisteigusios ir Vokietijoje licencijos neturinčios organizatorės.
14. Susiklosčius šioms aplinkybėms, Prim'Awla tal-Qorti Ċivili (Civilinio teismo pirmoji kolegija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar SESV 56 [straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad laisvės teikti paslaugas pažeidimas, kai vartotojo valstybėje narėje (paskirties valstybėje) kazino paslaugas internete teikiantiems ūkio subjektams, kurie yra licencijuoti ir kurių veikla reglamentuojama jų kilmės valstybėje (Maltoje), nustatomas bendras lošimų internetiniais lošimo automatais draudimas, negali būti pateisinamas įtikinamais bendrojo intereso pagrindais,
– jei paskirties valstybė narė tuo pačiu metu leidžia privatiems ūkio subjektams panašius realius lošimus visur lošiant licencijuotais lošimo automatais salonuose ir restoranuose, intensyvesnius lošimus realiuose kazino, valstybės loterijų licencijuotą nacionalinę [l]oterijų veiklą daugiau kaip 20 000 visuomenei skirtų agentų parduotuvių ir
– leidžia privatiems sporto lažybų ir žirgų lenktynių lažybų paslaugas teikiantiems ūkio subjektams bei privatiems internetinių loterijų tarpininkams, parduodantiems [valstybinių] loterijų ir kitų licencijuotų loterijų produktus, vykdyti licencijuotų lošimų internetu veiklą,
nors ši valstybė narė – nesilaikydama <...> [Teisingumo Teismo] sprendimo Deutsche Parkinson (C‑148/15, 35 [punktas]), [Teisingumo Teismo] sprendimo Markus Stoß (C‑316/07) ir [Teisingumo Teismo] sprendimo Lindman (C‑42/02) – akivaizdžiai nepateikė mokslinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad šie lošimai kelia konkrečią riziką, kuri reikšmingai prisideda prie jos teisės aktais siekiamų tikslų, visų pirma probleminių lošimų prevencijos, įgyvendinimo, ir kad, atsižvelgiant į šią riziką, draudimo apribojimas tik lošimams internetiniais lošimo automatais (o ne visiems lošimų pasiūlymams, kurie yra leidžiami lošiant internetu ir fizinėse vietose) gali būti laikomas tinkamu, privalomu ir proporcingu reglamentavimo tikslams [pasiekti]?
2. Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti [Vokietijos lošimų įstatymo] 4 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintą visišką lošimų kazino internete draudimą, jei [šiuo įstatymu], t. y. pagal jo 1 [straipsnį], siekiama ne visiškai uždrausti lošimus, o tik <...> „nukreipti natūralų gyventojų potraukį lošti nustatant taisykles ir kontrolę ir kovoti su lošimų neturint leidimo vystymusi ir plitimu juodojoje rinkoje“, ir yra didelė [lošėjų] paklausa lošimams internetiniais lošimo automatais?
3. Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad bendras kazino internete siūlymų draudimas negali būti taikomas, jei
– visų šios valstybės narės federalinių žemių vyriausybės jau sutarė, kad su tokių lošimų internetu siūlymų keliama rizika galima veiksmingiau kovoti taikant išankstinio oficialaus patvirtinimo sistemą, o ne visišką draudimą, ir
– parengė bei susitarė dėl būsimos reglamentavimo sistemos pagal atitinkamą valstybinę sutartį, kurioje visiškas draudimas pakeičiamas išankstinio patvirtinimo sistema,
– ir laukdamos šio būsimo reglamentavimo nusprendė leisti atitinkamus lošimų siūlymus neturint Vokietijos leidimo, jei laikomasi tam tikrų reikalavimų, kol bus išduotos Vokietijos licencijos,
nors pagal <...> Winner Wetten [(C‑409/06)] Sąjungos teisės taikymas negali būti laikinai sustabdytas?
4. Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad (paskirties) valstybė narė negali nacionalinės teisės aktų pateisinti įtikinamais bendrojo intereso pagrindais, jei
– pagal šiuos teisės aktus vartotojams draudžiama kitoje (kilmės) valstybėje narėje atlikti licencijuotus tarpvalstybinius statymus dėl paskirties valstybėje narėje licencijuotų loterijų, kurios joje yra leidžiamos ir reglamentuojamos, ir
– jei loterijos yra licencijuotos paskirties valstybėje narėje bei teisės aktais siekiama apsaugoti [lošėjus] ir nepilnamečius
– ir jei kilmės valstybėje narėje reglamentuojant licencijuotas lažybas dėl loterijų taip pat siekiama apsaugoti [lošėjus] ir nepilnamečius ir užtikrinama tokio paties lygio apsauga kaip ir reglamentuojant loterijas paskirties valstybėje?
5. Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią normą draudžiama susigrąžinti statymų sumas, prarastas dalyvaujant (antrinėse) loterijose, remiantis tariamu sandorių neteisėtumu dėl licencijos neturėjimo vartotojo valstybėje narėje, jei
– tokia licencija privačioms (antrinėms) loterijoms įstatyme neįtvirtinta
– ir tai nacionaliniai teismai grindžia tariamu skirtumu tarp valstybinio organizatoriaus lažybų dėl valstybės organizuojamos loterijos rezultatų ir privataus organizatoriaus lažybų dėl valstybinės loterijos rezultatų?
6. Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama susigrąžinti statymų sumas, prarastas dalyvaujant (antrinėse) loterijose, remiantis tariamu sandorių neteisėtumu dėl licencijos neturėjimo vartotojo valstybėje narėje, jei
– tokia licencija privačioms (antrinėms) loterijoms įstatyme neįtvirtinta
– ir tai valstybinių loterijų organizatorių naudai nacionaliniai teismai grindžia tariamu skirtumu tarp valstybinio organizatoriaus lažybų dėl valstybės organizuojamos loterijos rezultatų ir privataus organizatoriaus lažybų dėl tos pačios valstybinės loterijos rezultatų?
7. Ar SESV 56 straipsnis ir draudimas piktnaudžiauti teisėmis (<...> Niels Kratzer [C‑423/15]) turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama reikšti reikalavimą grąžinti prarastas statymų sumas, grindžiamą Vokietijos leidimo neturėjimu ir nepagrįstu praturtėjimu, kai organizatorius turi licenciją ir yra prižiūrimas kitos valstybės narės valdžios institucijų, o [lošėjo] reikalavimo turtas ir reikalavimai sumokėti užtikrinami pagal valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs organizatorius, teisę?“
15. Šis 2023 m. liepos 11 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo gautas 2023 m. liepos 14 d. Rašytines pastabas pateikė FB, bendrovės atsakovės, Maltos, Čekijos, Vokietijos, Belgijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2025 m. balandžio 9 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo tų pačių suinteresuotųjų šalių, išskyrus Čekijos ir Italijos vyriausybių, atstovai.
IV. Analizė
16. Ši byla yra viena iš kelių bylų, iškeltų dėl Maltoje įsisteigusių bendrovių internete siūlomų azartinių lošimų. Paprastai jų valdomos interneto svetainės yra ne tik prieinamos iš kitų valstybių narių (įskaitant, kaip šiuo atveju, Vokietiją), bet ir joms skirtos (pagal šių interneto svetainių pavadinimus, jose vartojamas kalbas, reklamą ir pan.). Paprastai šios bendrovės teikia paslaugas pagal Maltos valdžios institucijų pagal Maltos teisę išduotas lošimų licencijas (kurios, kaip teigiama, apima azartinių lošimų paslaugų teikimą ne tik Maltoje, bet ir iš Maltos). Vis dėlto jos neturi tikslinių valstybių narių valdžios institucijų išduotų licencijų siūlyti tokius lošimus jų teritorijoje, kaip reikalaujama pagal šių valstybių lošimų taisykles (arba siūlo lošimus, kurie atitinkamoje valstybėje visiškai uždrausti, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjami internetiniai lošimo automatai ir „antrinės loterijos“(6)).
17. Labai daug vartotojų šiose tikslinėse valstybėse narėse dalyvauja tokiuose internetiniuose azartiniuose lošimuose. Daugelis jų pralošia nemažas pinigų sumas. Pastaraisiais metais tokie lošėjai siekė susigrąžinti prarastas sumas reikšdami (arba samdydami specializuotus teisininkus, kad šie jų vardu pareikštų) civilinius ieškinius Maltos lošimų bendrovėms savo „vietos“ teismuose. Paprastai ieškinyje nurodoma, kad i) vartotojas atliko ir pralošė statymus azartiniuose lošimuose pagal lošimo sutartį, sudarytą su viena iš šių bendrovių; ii) kadangi ta bendrovė neturėjo tikslinės valstybės narės valdžios institucijų išduotos licencijos, ši sutartis iš tiesų buvo neteisėta, taigi niekinė pagal „vietos“ sutarčių teisę; iii) vadinasi, minėta bendrovė turi grąžinti šias statymų sumas pagal „vietos“ teisę dėl nepagrįsto praturtėjimo. Akivaizdu, kad Austrijoje ir Vokietijoje buvo išnagrinėta arba šiuo metu nagrinėjama tūkstančiai tokių ieškinių(7). Taip pat atrodo, kad iki šiol daugeliu atvejų tie teismai tokius ieškinius tenkindavo(8).
18. Nenuostabu, kad Maltos lošimų bendrovės ginčija šiuos ieškinius dėl restitucijos. Atrodo, kad jos dažnai atsisako vykdyti jų atžvilgiu priimtus teismų sprendimus, laikydamos juos akivaizdžiai klaidingais. Dėl to jas palaiko Maltos įstatymų leidėjas. Manydamas, kad i) tikslinės valstybės narės, nustatydamos savo „vietos“ lošimų taisykles Maltos lošimų bendrovėms, nepagrįstai riboja šių bendrovių laisvę teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį ir ii) kad tokie ieškiniai gali turėti skaudžių padarinių Maltos lošimų sektoriui, šis įstatymų leidėjas 2023 m. birželio 12 d. priėmė teisės aktą, „įstatymo projektą Nr. 55“, kuriuo Maltos lošimų įstatymas buvo papildytas nauju 56A straipsniu. Šiame straipsnyje iš esmės nurodyta, kad lošėjų ieškiniai, kuriais ginčijamas Maltos bendrovių siūlomų lošimų teisėtumas, yra nepriimtini Maltos teismuose ir kad bet koks užsienio teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas toks ieškinys, nebus pripažįstamas ar vykdomas Maltoje remiantis viešosios tvarkos pagrindais.
19. Susiklosčius tokioms ypatingoms aplinkybėms, ši byla yra jautri, nes joje nagrinėjamas ieškinys dėl restitucijos, kurį pareiškė ne lošėjas savo „vietos“ (šiuo atveju – Vokietijos) teisme, o tą reikalavimą nusipirkęs ir perėmęs advokatas Maltos teisme. Bendrovės atsakovės nurodė gynybos pagrindus, kuriais remdamosi to teismo prašo patikrinti i) Vokietijos lošimų įstatymo suderinamumą su SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisve teikti paslaugas ir ii) ar tokie ieškiniai dėl restitucijos reiškiami piktnaudžiaujant(9).
20. 1–6 klausimai iš esmės susiję su pirmuoju gynybos pagrindu. Teisingumo Teismo prašymu šios išvados A skirsnyje išnagrinėsiu ne šių klausimų esmę, o tik priimtinumą, kurį ginčija kelios pastabas pateikusios vyriausybės. 7 klausimas susijęs su bendrovių atsakovių nurodytu antruoju gynybos pagrindu, pagal kurį ieškinys dėl restitucijos, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, pareikštas piktnaudžiaujant Sąjungos teise. Tai išnagrinėsiu šios išvados B skirsnyje.
A. 1–6 klausimų priimtinumas
21. Maltos (kiek netikėtai), Vokietijos ir Italijos vyriausybės ginčija 1–6 klausimų priimtinumą, atsižvelgdamos į istorinius Teisingumo Teismo sprendimus Foglia I(10) ir Foglia II(11).
22. Primintina, kad byla, kurioje buvo priimti šie sprendimai, buvo iškelta dėl dviejų Italijos piliečių sutartinio ginčo, nagrinėto Italijos teisme, kuriame atsitiktinai buvo iškeltas Prancūzijos mokesčio suderinamumo su EEB 95 straipsniu (dabar – SESV 110 straipsnis) klausimas. Šis Italijos teismas pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus, skirtus padėti jam įvertinti šį suderinamumą. Susiklosčius šioms aplinkybėms, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad „turi būti ypač apdairus“, spręsdamas, ar priimtini(12) „jam pateikt[i] klausim[ai], kuri[e] leistų nacionaliniam teismui nuspręsti, ar [Sąjungos] teisę atitinka kitos valstybės narės teisės aktai“(13). Be to, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (t. y. į tai, kad pagrindinės bylos šalys, atrodo, sutarė, jog Prancūzijos mokestis yra nesuderinamas su Sąjungos teise, ir to neginčijo Prancūzijos teismuose), jis atsisakė atsakyti į prejudicinius klausimus, motyvuodamas tuo, kad byla buvo „šalių dirbtinai pradėtas procesas“, siekiant, kad Italijos teismas patikrintų Prancūzijos teisę ir kad esant šioms aplinkybėms „Teisingumo Teismas pareikštų savo nuomonę dėl tam tikrų [Sąjungos] teisės problemų, kuri nėra objektyviai reikalinga sprendimui dėl [realaus] ginčo priimti“(14).
23. Nagrinėjamu atveju Maltos, Vokietijos ir Italijos vyriausybių pareikšti prieštaravimai konkrečiai susiję su tuo, kad 1) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai informacijos, kad Teisingumo Teismas galėtų įsitikinti, jog jam „reikia“ pateikti atsakymą dėl tokių nuostatų, kaip antai įtvirtintų Vokietijos lošimų įstatyme, suderinamumo su SESV 56 straipsniu tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį; 2) bet kuriuo atveju niekada nebūtų galima teigti, kad tokio atsakymo „reikia“, nes valstybės narės teismai neturi jurisdikcijos tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumo su Sąjungos teise; ir 3) net jei tokia jurisdikcija būtų, ginčas pagrindinėje byloje, kaip ir tas, dėl kurio buvo priimti sprendimai Foglia I ir Foglia II, nėra „realus“. Šiuos prieštaravimus paeiliui aptarsiu tolesnėse dalyse.
1. Ar pateiktos informacijos pakanka?
24. Prieštaravimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos nepakankamumo pateikė tik Vokietijos vyriausybė; šis prieštaravimas yra dvejopas.
25. Viena vertus, ši vyriausybė teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, ar FB iš tikrųjų turi teisę pareikšti ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Pirma, toje nutartyje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčijamas reikalavimas dėl restitucijos buvo teisiškai perleistas FB. Atvirkščiai – atrodo, kad pagal bendrąsias sąlygas, kurios buvo taikomos nagrinėjamai lošimo sutarčiai, lošėjams buvo draudžiama perleisti sutartyje numatytas teises. Antra, pagal Maltos lošimų įstatymo 56A straipsnį toks ieškinys dėl restitucijos Maltos teismuose yra nepriimtinas(15). Jeigu FB ieškinį reikia iš karto atmesti remiantis tuo, kad jis neturi tokios teisės pareikšti ieškinį, nebūtų būtina jo nagrinėti iš esmės, taigi prejudiciniai klausimai taptų hipotetiniai.
26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, gavęs Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė šias abejones ir jokie Teisingumo Teismo turimi duomenys neleidžia manyti, kad FB ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas. Pirma, kiek tai susiję su nagrinėjamomis bendrosiomis sąlygomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas netiesiogiai leido suprasti, kad jų nelaiko problema, ir pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos tirti galimo tokių sutarties sąlygų poveikio(16). Antra, dėl Maltos lošimų įstatymo 56A straipsnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad FB ieškinys buvo pareikštas (2023 m. sausio 21 d.) iki šios nuostatos įsigaliojimo (2023 m. birželio 12 d.), kad ji netaikoma atgaline data, taigi neturi įtakos to ieškinio priimtinumui(17).
27. Kita vertus, Vokietijos vyriausybė teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokio paaiškinimo, kodėl sprendžiant pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą taikytina Vokietijos teisė. Akivaizdu, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų neturėtų spręsti šio ginčo pagal Vokietijos teisę, atsakyti į 1–6 klausimus šiuo atžvilgiu būtų „nebūtina“(18).
28. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį klausimą galėjo aptarti išsamiau, man atrodo, kad, atsižvelgiant į i) toje nutartyje atskleistas aplinkybes ir ii) atitinkamą šį klausimą reglamentuojantį Sąjungos teisės aktą, šis prieštaravimas nėra pagrįstas.
29. Primenu, kad FB ieškinys pareikštas dėl tariamo ginčijamos lošimo sutarties negaliojimo (remiantis, kaip teigiama, neteisėtu jos dalyku), dėl kurio bendrovės atsakovės turėtų būti įpareigotos grąžinti lošėjo statymų sumas. Iš esmės jis susijęs su civiliniais ir komerciniais klausimais, tiksliau – su sutartiniais klausimais. Šį ieškinį reglamentuojanti teisė turi būti nustatyta atsižvelgiant į suvienodintas taisykles, įtvirtintas reglamente „Roma I“. Vadovaujantis šiuo teisės aktu, nekyla abejonių, kad įvairius tame ieškinyje keliamus klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi spręsti pagal Vokietijos teisę.
30. Pirma, ar tam tikra sutartis yra negaliojanti, jei jos dalykas yra neteisėtas, ir ar dėl šio negaliojimo kiekviena šalis turi teisę į kitai šaliai suteiktos naudos susigrąžinimą, yra klausimai, kuriuos reikia spręsti vadovaujantis nagrinėjamą sutartį reglamentuojančia teise pagal reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnio 1 dalies e punktą, o nagrinėjamai lošimo sutarčiai taikoma Vokietijos teisė pagal to reglamento 6 straipsnio 1 dalį(19). Tai, kad, kaip Teisingumo Teisme pažymėjo Vokietijos vyriausybė, šiai sutarčiai taikomose bendrosiose sąlygose daroma nuoroda į Maltos teisę, nekeičia šios išvados(20).
31. Antra, man atrodo aišku, kad siekiant nustatyti, ar ginčijamos lošimo sutarties dalykas iš tiesų buvo neteisėtas, reikia atsižvelgti į draudimus, įtvirtintus valstybės, kurioje ši sutartis turėjo būti vykdoma, teisėje. Nagrinėjamu atveju tai buvo Vokietija. Net jei bendrovės atsakovės teikė lošimo paslaugas iš Maltos, šias paslaugas lošėjas gavo Vokietijoje – būtent iš šios valstybės jis dalyvavo nagrinėjamuose azartiniuose lošimuose ir atliko ginčijamus statymus(21). Akivaizdu, kad spręsdamas ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į Vokietijos lošimų įstatymą.
32. Be to, ši išvada, mano nuomone, būtų buvusi tokia pati net ir tuo atveju, jei ginčijamai sutarčiai būtų taikoma Maltos teisė(22). Iš tiesų reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sutartinį ginčą nagrinėjantis teismas gali taikyti „valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatyt[as] viršesn[es] privalom[as] nuostat[as](23) <...> tiek, kiek pagal šias viršesnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas“, nepaisant sutarčiai taikomos teisės. Taisyklės, kaip antai nustatytos Vokietijos lošimų įstatyme, kuriomis siekiama viešosios tvarkos tikslų, kuriuos nacionalinis įstatymų leidėjas laiko esminiais (žr. šios išvados 70 punktą), ir kurios, siekiant apsaugoti šiuos tikslus, reglamentuoja bet kokį lošimo sandorį, vykstantį (arba laikomą vykstančiu) nacionalinėje teritorijoje, neabejotinai pripažintinos „viršesnėmis privalomomis nuostatomis“. Be to, nors ginčą nagrinėjantys valstybių narių teismai iš esmės turi tam tikrą diskreciją, kiek tai susiję su tokių „viršesnių privalomų nuostatų“ „taikymu“(24), man atrodo, kad tuo atveju, kai tam tikros sutarties neteisėtumas grindžiamas tuo, kad ja pažeidžiamos kitos valstybės narės tokios „nuostatos“ (kaip šiuo atveju), šie teismai paprastai turėtų jas taikyti. Šių „nuostatų“ taikymas yra akivaizdus valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo, pateisinamo dėl jas vienijančių „ypatingų santykių“, įrodymas.
2. Ar valstybės narės teismai turi jurisdikciją tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise
33. Nagrinėjamu atveju akivaizdu (ir neginčijama), kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. Maltos teismas, yra kompetentingas nagrinėti FB ieškinį ir priimti sprendimą dėl jo pagal Sąjungos teisės aktą, kuriuo reglamentuojama valstybių narių teismų jurisdikcija tokiose civilinėse ir komercinėse bylose, t. y. pagal Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012(25) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“), konkrečiai pagal jo 4 straipsnio 1 dalį(26). Vis dėlto, kaip paaiškinta ankstesnėje dalyje, pagal reglamentą „Roma I“ jis tai turi daryti vadovaudamasis Vokietijos teise. Iš tikrųjų tai gana dažna situacija laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje (toliau – LSTE).
34. Kiek tai susiję su FB ieškinio esme, taip pat aišku, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų šiai bylai taikyti Vokietijos lošimų įstatyme nustatytą internetinių azartinių lošimų draudimą, tas teismas turėtų pripažinti ginčijamą lošimo sutartį neteisėta, taigi, kaip teigia FB, niekine (dėl to galėtų atsirasti teisė susigrąžinti lošėjo atliktų statymų sumas(27)).
35. Vis dėlto primintina, kad bendrovės atsakovės, nurodydamos gynybos pagrindus, teigia, jog šis draudimas (tiek, kiek jis taikomas joms ir panašiems lošimų organizatoriams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse ir turintiems jose išduotas licencijas) prieštarauja SESV 56 straipsniui. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi i) netaikyti atitinkamų Vokietijos lošimų įstatymo nuostatų, ii) dėl to padaryti logišką išvadą, kad ginčijama sutartis yra teisėta ir galiojanti, ir iii) atmesti FB ieškinį.
36. Taigi suderinamumo klausimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme keliamas kaip preliminarus klausimas (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę). Iš tiesų, kadangi FB ieškinys pareikštas darant prielaidą, kad Vokietijos lošimų įstatyme nustatytas draudimas gali būti įgyvendintas, tas teismas, vadovaudamasis logika, pirmiausia turėtų išspręsti šį klausimą tam, kad vėliau atitinkamai išspręstų pagrindinius klausimus dėl lošimo sutarties galiojimo ar negaliojimo, taigi ir dėl to, ar FB gali turėti teisę į atliktų statymų sumų susigrąžinimą. Dėl to pateikti 1–6 klausimai.
37. Vis dėlto Italijos vyriausybė mano, kad valstybės narės teismai neturi jurisdikcijos tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumo su Sąjungos teise net ir kaip preliminaraus klausimo (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę), kylančio sprendžiant civilinį arba komercinį ginčą tarp privačių asmenų. Tai galėtų padaryti tik valstybės narės, kurios teisė nagrinėjama, teismai. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. Maltos teismas, privalėtų pripažinti, kad Vokietijos lošimų įstatymas suderinamas su Sąjungos teise (kol Vokietijos teismai nenusprendė kitaip).
38. Žinoma, tokiu atveju 1–6 klausimai būtų visiškai hipotetiniai. Taigi Teisingumo Teismas turi išspręsti šį jurisdikcijos klausimą šioje byloje. Be to, Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl šio klausimo nėra visiškai aiški. Sprendimuose Foglia I ir Foglia II Teisingumo Teismas buvo skeptiškai nusiteikęs dėl galimybės vienos valstybės narės teismams tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise. Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas nurodė, kad bus „ypač apdairus“ spręsdamas dėl šiuo tikslu pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumo, jis aiškiai nepaneigė nacionalinių teismų jurisdikcijos atlikti tokį patikrinimą. Iš tiesų keliuose sprendimuose, priimtuose prieš priimant tuos du sprendimus ir po to, Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad valstybių narių teismai turi tokią jurisdikciją, nes priėmė tokius prašymus priimti prejudicinį sprendimą(28). Sprendime Eau de Cologne & Parfümerie‑Fabrik 4711(29) Teisingumo Teismas net nurodė, kad valstybės narės teismas gali pateikti klausimus, „kuriais siekiama [jam] leisti nustatyti <...> ar kitos valstybės narės nei ta, kurios teismas prašo priimti sprendimą, nuostatos yra suderinamos su [Sąjungos] teise“. Vis dėlto Teisingumo Teismas niekada aiškiai neišnagrinėjo šio jurisdikcijos klausimo.
39. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi puikią progą išaiškinti, kad valstybių narių teismai ne tik turi jurisdikciją, bet ir privalo patikrinti kitų valstybių narių teisės suderinamumą su Sąjungos teise, kai šis klausimas kyla kaip preliminarus klausimas (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę) jiems nagrinėjant civilinį ar komercinį ginčą (a dalis). Vis dėlto šie teismai, įgyvendindami šią jurisdikciją, turi būti nuosaikūs (b dalis).
a) Valstybių narių teismai turi jurisdikciją tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise
40. Mano nuomone, tokią valstybių narių teismų jurisdikciją patvirtina bendrieji Sąjungos materialinės teisės principai (1 punktas) ir Sąjungos tarptautinės privatinės teisės principai (2 punktas), ir jos nepaneigia nei tarptautinė viešoji paprotinė teisė (3 punktas), nei argumentai dėl valstybės narės, kurios teisė taikytina ginčui, teisės į gynybą (4 punktas), nei šios jurisdikcijos praktinis įgyvendinimas (5 punktas).
1) Bendrieji Sąjungos materialinės teisės principai
41. Istoriniame Sprendime van Gend & Loos(30) Teisingumo Teismas nustatė bendrąjį principą, pagal kurį Sąjungos teisės nuostatos, kurios yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlyginės, veikia tiesiogiai ir iš esmės „suteikia <...> teises“, kuriomis asmenys gali remtis valstybių narių teismuose net nagrinėjant privačių šalių ginčus. Valstybės narės teismai, sprendžiantys tokį ginčą, turi pareigą priimti sprendimą pagal šias nuostatas. Be to, jeigu viena iš šalių pateikia argumentą, pagal kurį tam tikra ginčui iš esmės taikytina nacionalinės teisės nuostata iš tikrųjų yra nesuderinama su tokia tiesiogiai veikiančia Sąjungos teisės nuostata, pagal jurisprudenciją, suformuotą nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Simmenthal(31), pagal Sąjungos teisės viršenybės principą tie teismai ne tik turi jurisdikciją, bet ir privalo patikrinti tą suderinamumą ir, nustatę prieštaravimą, netaikyti tos nacionalinės teisės nuostatos nagrinėjamai bylai. Abiem principais siekiama užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Sąjungos teisę ir vienodą jos taikymą valstybėse narėse.
42. Atsižvelgdamas į šiuos principus ir jų loginį pagrindą, nematau priežasčių išskirti šioje byloje nagrinėjamos situacijos, kai valstybės narės teismas turi išspręsti civilinį ir komercinį ginčą pagal kitos valstybės narės teisę. Asmenys turi turėti galimybę ir tokiu atveju šiuose teismuose remtis teisėmis, turimomis pagal tiesiogiai veikiančią Sąjungos teisę(32). Darytina išvada, kad tariamo prieštaravimo tarp kitos valstybės narės teisės nuostatų ir tiesiogiai veikiančių Sąjungos teisės nuostatų atveju bylą nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją ir, kai tai būtina bylai išspręsti, privalo išnagrinėti šį klausimą, ir, konstatavęs nesuderinamumą, netaikyti atitinkamų teisės nuostatų. Priešingu atveju per tokį procesą šių teisių galėtų būti nesuteikta.
43. Pavyzdžiui, šioje byloje negalima paneigti, kad SESV 56 straipsnis, kuriuo bendrovės atsakovės remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, turi tiesioginį poveikį net ir privačių asmenų ginčuose(33). Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrintų Vokietijos lošimų įstatymo suderinamumą su SESV 56 straipsniu ir nustatytų šių nuostatų tarpusavio prieštaravimą, tas teismas galėtų apsaugoti bendrovių atsakovių teises, kylančias iš Sutarties, i) netaikydamas to įstatymo, ii) atitinkamai nuspręsdamas, kad ginčijama lošimo sutartis yra galiojanti, ir iii) atmesdamas FB ieškinį kaip nepagrįstą(34). O jeigu tas teismas neturėtų tokių įgaliojimų (ir pareigos) tikrinti, bendrovės atsakovės visiškai netektų galimybės remtis pagrindiniais savo gynybos nuo FB ieškinio argumentais. Iš tiesų, kadangi tas teismas pagal dabartinę Sąjungos teisę taip pat negalėtų pateikti Vokietijos teismams preliminaraus klausimo dėl Vokietijos lošimų įstatymo galiojimo, jis privalėtų vertinti tą įstatymą kaip suderinamą su Sąjungos teise ir priimti atitinkamą sprendimą. Taigi šis ieškinys galėtų būti patenkintas nepaisant Sąjungos teisėje galbūt numatytų teisių(35).
44. Priešingas sprendimas taip pat neigiamai paveiktų vienodą Sąjungos teisės taikymą. Jeigu valstybės narės nacionalinės teisės nuostatų atitiktį Sąjungos teisei galėtų tikrinti tik tos valstybės teismai, tai praktiškai reikštų, kad šios teisės taikymas visiškai skirtųsi, nelygu ar tas pats civilinis ir komercinis ginčas nagrinėjamas tos valstybės narės teismuose, ar kitoje valstybėje narėje.
2) Bendrieji Sąjungos tarptautinės privatinės teisės principai
45. Dėl Sąjungos tarptautinės privatinės teisės primintina, kad pagal principus, reglamentuojančius jurisdikcijų kolizijas civilinėse ir komercinėse bylose pagal reglamentą „Briuselis Ia“, tais atvejais, kai pagal tą reglamentą valstybės narės teismai yra kompetentingi nagrinėti ir spręsti ginčą (kaip nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), tie teismai taip pat turi kompetenciją spręsti bet kokius preliminarius klausimus (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę)(36), kurie gali būti keliami sprendžiant tą ginčą(37). Be to, jie privalo įgyvendinti šią jurisdikciją. Jie negali atsisakyti priimti sprendimo dėl ginčo arba dėl kurių nors jo būtinų aspektų(38). Pagal abu principus siekiama abiem šalims užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir teisinį saugumą.
46. Atsižvelgdamas į šiuos principus, nematau pagrindo kitaip vertinti preliminarų klausimą (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę) dėl kitos valstybės narės teisės suderinamumo su Sąjungos teise. Valstybių narių teismai, kurie pagal reglamentą „Briuselis Ia“ yra kompetentingi nagrinėti ir spręsti ginčą, kuriame keliamas toks klausimas, pagal šį teisės aktą taip pat turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio preliminaraus klausimo ir privalo tai padaryti, kai to reikia siekiant išspręsti bylą.
47. Teisės kolizijos požiūriu rezultatas yra toks pat. Iš tiesų, kai valstybės narės teismo prašoma pagal reglamento „Roma I“ taisykles „taikyti“ kitos valstybės narės teisę ginčui, keletas šiame reglamente įtvirtintų mechanizmų taip pat leidžia ir net įpareigoja šį teismą prireikus patikrinti tos nacionalinės teisės suderinamumą su Sąjungos teise ir, esant prieštaravimui, atsisakyti taikyti nacionalinę teisę.
48. Pirma, tokie bylą nagrinėjančio teismo įgaliojimai (ir pareiga) gali būti laikomi neatsiejamais nuo užduoties „taikyti“ numatytą teisę sprendžiant ginčą. Iš tiesų, kai šio reglamento nuostatose tam tikra užsienio valstybės teisė įvardijama kaip „taikytina“, jose kalbama apie visą tos užsienio valstybės teisės sistemą. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įvairias šią teisės sistemą sudarančias taisykles ir jų hierarchiją, turi priimti tokį sprendimą dėl ginčo, kuris kuo labiau atspindėtų sprendimą, kurį būtų priėmęs atitinkamos valstybės teismas(39). Tai labai svarbu dėl teisinio saugumo ir tarptautinės sprendimų darnos tikslų, numatytų reglamente „Roma I“(40).
49. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai reglamente „Roma I“ kaip taikytina sprendžiant ginčą numatyta valstybės narės teisė, Sąjungos teisė yra neatskiriama jos teisės sistemos dalis ir užima aukščiausią vietą šios teisės sistemos hierarchijoje. Jeigu tos valstybės teismas turėtų priimti sprendimą dėl to paties ginčo, jis privalėtų (kaip paaiškinta šios išvados 41 punkte) patikrinti prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą ir jos netaikyti. Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi padaryti tą patį(41).
50. Antra, bylą nagrinėjantis teismas gali patikrinti kitos valstybės narės teisės nuostatų suderinamumą su Sąjungos teise ir, nustatęs prieštaravimą, jų netaikyti pagal reglamento „Roma I“ 21 straipsnyje įtvirtintą viešosios tvarkos sąlygą.
51. Pagal šią nuostatą bylą nagrinėjantis teismas tikrai gali netaikyti numatytos teisės, jeigu šios teisės taikymas būtų „akivaizdžiai nesuderinamas su ginčo nagrinėjimo vietos viešąja tvarka (ordre public)“. Akivaizdu, kad kaip Sąjungos teisė yra valstybės narės, kurios teisė nurodyta kaip taikytina bylai (šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos), viešosios tvarkos dalis, taip ji yra ir tą bylą nagrinėjančio teismo šalies (šiuo atveju – Maltos) viešosios tvarkos dalis. Taigi „akivaizdus nesuderinamumas“ su Sąjungos teise (arba bent jau su tam tikromis nuostatomis, kurios laikomos esminėmis Sąjungos teisės sistemoje) pateisina jai prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų netaikymą pagal tą nuostatą(42).
52. Galiausiai, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme remiamasi kitos valstybės narės teisės nuostatomis kaip „viršesnėmis privalomomis nuostatomis“ pagal reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 3 dalį, šis teismas pagal šią nuostatą turi visą diskreciją patikrinti tų teisės nuostatų suderinamumą su Sąjungos teise ir, jei jos nesuderinamos, atsisakyti jas „taikyti“.
3) Tarptautinė paprotinė viešoji teisė
53. Priešingai, nei kartais teigiama doktrinoje, manau, kad valstybės narės teismų jurisdikcija (ir pareiga) tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise, kai šis klausimas kyla kaip preliminarus klausimas (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę) nagrinėjant civilinį ir komercinį ginčą, nepažeidžia tarptautinės paprotinės viešosios teisės. Visų pirma, taip nėra neteisėtai kišamasi į antrosios valstybės narės teismų kompetenciją(43).
54. Laikomasi požiūrio, kad valstybės narės teismai, vadovaudamiesi nesikišimo principu, negali priimti sprendimo, kurio tikslas – panaikinti kitos valstybės narės įstatymą dėl jo nesuderinamumo su Sąjungos teise, arba paskelbti erga omnes pareiškimą šiuo klausimu. Taip yra dėl akivaizdžios priežasties: valstybės teismai niekaip negali pripažinti negaliojančiais teisės aktų, kurių šaltinis yra kitos valstybės institucija (šiuo atveju – įstatymų leidėjas). Valstybės, kuriai priklauso institucija, teismai pagal tarptautinę viešąją teisę turi išimtinę materialinę jurisdikciją spręsti šį klausimą(44). Taigi nagrinėjamu atveju Maltos teismai negali teisėtai priimti sprendimo, kuriuo Vokietijos lošimų įstatymas būtų erga omnes pripažintas nesuderinamu su Sąjungos teise. Tai galėtų padaryti tik Vokietijos teismai.
55. Vis dėlto, kai valstybės narės teismai tikrina kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise kaip preliminarų klausimą (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę) nagrinėdami civilinį ir komercinį ginčą, jie tik atlieka tokį patikrinimą ir, nesuderinamumo atveju, netaiko prieštaraujančių teisės nuostatų nagrinėjamam ginčui, siekdami tik priimti sprendimą dėl nagrinėjamo ieškinio esmės. Šiuo sprendimu nustatomos privačios šalių teisės, taigi jis iš esmės turi galią tik inter partes. Juo nesiekiama daryti įtakos kitos valstybės narės teisės galiojimui. Paisoma tos valstybės teismų išimtinės kompetencijos(45).
56. Siekdamas išsamumo norėčiau priminti, kad stodamos į Europos Sąjungą ir nusprendusios dalyvauti LSTE valstybės narės sutiko laikytis Sąjungos teisės. Jos taip pat sutiko su tuo, kad civilinius ir komercinius ginčus, kuriuos reglamentuoja „jų“ teisės nuostatos (pagal reglamentą „Roma I“), galėtų spręsti kitų valstybių narių teismai (pagal reglamentą „Briuselis Ia“). Atsižvelgiant į ankstesnėse dviejose dalyse pateiktus paaiškinimus, tai reiškia, kad valstybės narės taip pat netiesiogiai sutiko, kad tie kiti teismai, spręsdami tokius ginčus, tikrintų „jų“ teisės nuostatų suderinamumą kaip preliminarų klausimą (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę).
4) Atitinkamos valstybės narės teisė į gynybą
57. Sprendime Foglia II Teisingumo Teismas atrodė susirūpinęs dėl to, kad, jeigu valstybės narės teismai turėtų patikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise nagrinėdami privačių asmenų ginčą, antrosios valstybės narės teisė į gynybą negalėtų būti tinkamai užtikrinta, nes jai nebūtų atstovaujama pirmosios valstybės narės teismuose(46). Kelios vyriausybės, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui šioje byloje, primygtinai akcentavo šį aspektą. Visų pirma jos pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kai asmuo tvirtina, kad nacionalinės teisės aktu ribojama laisvė teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį, atitinkamai valstybei narei tenka pareiga įrodyti, kad ši nacionalinė teisė yra objektyviai pagrįsta ir proporcinga(47). Vis dėlto susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos šioje byloje, ji netektų galimybės to padaryti.
58. Pirmiausia pažymėtina, kad ši jurisprudencija susijusi su įrodinėjimo pareiga bylose prieš valstybę narę dėl Sąjungos laisvo judėjimo teisės pažeidimo (tiek per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, tiek pareiškus ieškinį nacionaliniuose teismuose). O kai šis klausimas atsitiktinai iškeliamas privačių šalių bylose, įrodinėjimo pareiga yra procesinis klausimas, sprendžiamas pagal lex fori(48).
59. Atsižvelgdamas į šį patikslinimą nemanau, kad iš tiesų kyla klausimų dėl atitinkamos valstybės narės teisės į gynybą(49).
60. Pirma, gana įprasta, kad valstybei neatstovaujama bylose, kurių šalys – privatūs asmenys ir kuriose atsitiktinai iškeliamas nacionalinės teisės galiojimo klausimas. Nagrinėjamu atveju Vokietijos vyriausybei taip pat nebūtų atstovaujama, jeigu byla būtų nagrinėjama viename iš jos nacionalinių teismų. Tai pateisinama tuo, kad, kaip jau minėta, sprendimas, kurį reikia priimti, turės galią tik inter partes, taigi jis nebus privalomas tos valstybės narės valdžios institucijoms.
61. Antra, be to, kad pagal bylą nagrinėjančių teismų taikomą procesinę teisę atitinkamai valstybei narei gali būti numatyta galimybė įstoti į bylą tuose teismuose(50), per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą pagal SESV 267 straipsnį numatyta tinkama ir pakankama tos valstybės interesų apsaugos garantija.
62. Šiuo aspektu manau, kad kai valstybės narės teismai nagrinėja civilinį arba komercinį ginčą, kuris turi būti sprendžiamas pagal kitos valstybės narės teisę, o šalis ginčija taikytinos teisės suderinamumą su Sąjungos teise, šiems teismams tikslinga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį. Kai pateikiamas toks prašymas, atitinkama valstybė narė turi teisę pateikti rašytinius ir žodinius paaiškinimus, net jei nėra pagrindinės bylos šalis. Tai, kad ši valstybė pagal šią procedūrą nesinaudoja platesnėmis gynybos galimybėmis, kuriomis ji gali naudotis vykstant rungimosi principu grindžiamam procesui pagal SESV 258 straipsnį, mano nuomone, neturi reikšmės. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad šios dvi procedūros iš esmės yra skirtingos(51).
5) Tokios jurisdikcijos praktinis įgyvendinimas
63. Teisėjų kolegijos prašymu suinteresuotosios šalys, kurių atstovai dalyvavo teismo posėdyje, taip pat aptarė, ar praktiniu požiūriu valstybės narės teismai yra pasirengę tikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise. Šalia kalbinių ir kultūrinių skirtumų, šiems teismams gali būti sunku tiksliai nustatyti tų teisės nuostatų turinį. Prielaida dėl nesuderinamumo su Sąjungos teise gali būti daroma remiantis neteisingu šių teisės nuostatų supratimu.
64. Nesunku suprasti, iš kur kyla šios abejonės. Pagal valstybių narių teismų procesines taisykles užsienio teisė tradiciškai laikoma skirtinga nuo jų „savos“ teisės. Šiuo atžvilgiu posakis „iura novit curia“ netaikomas. Nėra preziumuojama, kad šie teismai išmano kitų valstybių įstatymus. Taigi jie tradiciškai reikalautų, kad šalys, kurios remiasi užsienio teise, įrodytų šios teisės turinį kaip faktinę aplinkybę. Vis dėlto šios šalys dažnai nesugeba to padaryti objektyviai ar net įtikinamai. Veikiau paprastai jos užsienio teisę pristato iš dalies, remdamosi savo pasamdytų ir apmokėtų ekspertų rašytiniais patvirtinimais(52). Tam tikrų minėtų sunkumų kyla ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju(53).
65. Vis dėlto šiuos nuogąstavimus galima sumažinti.
66. Mano nuomone, klausimą, kaip nustatyti taikytinos teisės turinį, iš esmės reglamentuoja kiekvienos valstybės narės procesinės taisyklės. Vis dėlto tokios procesinės taisyklės negali panaikinti reglamente „Roma I“ įtvirtintų kolizinių nuostatų effet utile. Tam, kad užsienio teisė būtų tiksliai „taikoma“, kaip reikalaujama pagal reglamento „Roma I“ nuostatas, ir būtų pasiekti šiame reglamente numatyti teisinio saugumo bei tarptautinės sprendimų darnos tikslai, užsienio teisė turi būti tinkamai nustatyta. Tai, mano nuomone, reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi tam tikrą rūpestingumo pareigą, ypač tais atvejais, kai kyla abejonių dėl tos užsienio teisės suderinamumo su Sąjungos teise.
67. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LSTE valstybių narių teismams tampa vis lengviau susipažinti su kitų valstybių narių įstatymais. Vis daugiau įstatymų ir sprendimų yra lengvai prieinami internete (visų pirma dėl e. teisingumo portalo ir Europos teismų praktikos identifikatoriaus (ECLI) sistemos). Be to, įvairūs bendradarbiavimo mechanizmai leidžia šiems teismams iš valstybės narės, kurios teisė taikytina ginčui, institucijų gauti paaiškinimus dėl šios teisės turinio –visų pirma i) 1968 m. birželio 7 d. Londone sudarytos Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę ir ii) Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose(54) mechanizmai. Iš tiesų manau, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, kilus abejonių dėl tos teisės turinio, šie teismai privalo pasinaudoti šiais mechanizmais (o valstybių narių institucijos privalo jiems tinkamai padėti tai padaryti).
b) Valstybių narių teismai, įgyvendindami nagrinėjamą jurisdikciją, turi būti nuosaikūs
68. Nors valstybių narių teismai turi jurisdikciją tikrinti kitų valstybių narių teisės suderinamumą su Sąjungos teise kaip preliminarų klausimą (kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę), argumentai dėl legitimumo (1 punktas) bei tarpusavio pasitikėjimo (2 punktas) pateisina tam tikrą šių teismų nuosaikumą šiuo atžvilgiu.
1) Abejonės dėl legitimumo trūkumo
69. Kaip pažymi Komisija, kitos valstybės narės teisės suderinamumo su Sąjungos teise tikrinimas ne visada yra tas pats veiksmas. Kartais Sąjungos teisėje tam tikra sritis yra suderinta arba suvienodinta taip, kad valstybėms narėms nelieka jokios diskrecijos. Tokiu atveju nesuderinamumą galima konstatuoti vien dėl to, kad tam tikra nacionalinės teisės nuostata patenka į nagrinėjamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį, nors tame teisės akte tokios teisės nuostatos nėra arba pagal jį tokia nuostata neleidžiama(55). Kartais pagal Sąjungos teisę nacionalinėms institucijoms paliekama tam tikra diskrecija priimti teisės aktus, tačiau šios diskrecijos ribos visiškai priklauso nuo pagal Sąjungos teisę nustatytų bendrų standartų (pavyzdžiui, ar tam tikras procesinis terminas palieka pakankamai laiko šaliai veiksmingai apsiginti pagal Chartijos 47 straipsnį)(56).
70. O kitose srityse Sąjungos teisėje pripažįstama gerokai didesnė nacionalinių institucijų veiksmų laisvė. Paprastai taip būna tais atvejais, kai Sąjungos teisėje numatytas tik negatyvus suderinimas. Pavyzdžiui, šiuo atveju nesiginčijama dėl to, kad Vokietijos lošimų įstatymu ribojama laisvė teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį. Tačiau toks nacionalinės teisės aktas yra leistinas, jeigu jis i) pateisinamas remiantis privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (akivaizdu, kad šiuo atveju taip yra, nes šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią sukčiavimui, priklausomybei nuo azartinių lošimų ir t. t.) ir ii) yra proporcingas siekiamam tikslui (tai yra pati suderinamumo klausimo esmė).
71. Be to, kaip pažymėjo Čekijos, Belgijos ir Italijos vyriausybės, Teisingumo Teismas visada pripažino, kad „azartinių lošimų reglamentavimas – tai viena iš sričių, kuriose valstybės narės turi savų moralės, religijos ar kultūros ypatumų“. Taigi, paprastai kiekviena valstybė narė turi plačią diskreciją reguliuoti šią sritį pagal savo, be kita ko, istorinius, kultūrinius, ekonominius, socialinius ir politinius ypatumus. Priimtų priemonių proporcingumas turi būti tikrinamas atsižvelgiant į šiuos ypatumus(57).
72. Šiuo aspektu Italijos vyriausybės pateiktas argumentas, kad tokį patikrinimą geriausiai gali atlikti atitinkamos valstybės narės teismai, yra logiškas. Būdami neatskiriama nacionalinės teisės sistemos dalis ir geriausiai išmanydami toje valstybėje narėje susiklosčiusią situaciją, jie gali geriausiai suprasti įstatymų leidėjo atliktą konkuruojančių interesų įvertinimą(58). O kitos valstybės narės teismai neturi galimybių to tinkamai padaryti. Iš tiesų neabejotinai galima teigti, kad jiems trūksta legitimumo tokiems suvereniems kitos valstybės sprendimams patikrinti(59).
73. Nagrinėjamu atveju prieštaravimas dėl legitimumo tampa dar svaresnis, atsižvelgiant į akivaizdų dviejų suinteresuotųjų valstybių narių požiūrio (ir interesų) skirtumą: viena vertus, Maltos Respublikos, kaip valstybės, kurioje įsisteigę internetinių lošimo paslaugų teikėjai ir kuri yra priėmusi šiam sektoriui palankių teisės aktų; kita vertus, Vokietijos Federacinės Respublikos, kaip šių internetinių paslaugų gavėjos, nepageidaujančios jų gauti. Be to, negalima nepaisyti šios bylos ypatumų, primintų šios išvados 16–18 punktuose. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, mintis, kad Maltos teismas tikrins Vokietijos lošimų įstatymo proporcingumą, daugeliui skambėtų keistai.
74. Vis dėlto manau, kad šiuos nuogąstavimus būtų galima sumažinti, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo padėtyje esantys valstybių narių teismai, atlikdami tokį patikrinimą, pademonstruotų tam tikrą nuosaikumą. Jie turėtų deramai atsižvelgti į diskreciją, kurią turi užsienio įstatymų leidėjas, ir, atsižvelgdami į savo ribotą aplinkybių supratimą bei legitimumą, netaikyti kitos valstybės narės įstatymo tik esant akivaizdžiam nesuderinamumui su Sąjungos teise (pavyzdžiui, kai yra suformuota nuosekli ir aiški Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl to, ką valstybės narės gali ir ko negali daryti tam tikrose srityse). Žinoma, kuo akivaizdesnis nagrinėjamų taisyklių neproporcingumas, tuo mažiau užsienio teismas gali būti kritikuojamas dėl neteisėto aktyvumo(60). Todėl, kaip jau paaiškinta šioje išvadoje, tie teismai turėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, kad vieni nepadarytų tokios drastiškos išvados ir kad galėtų būti tinkamai išklausyta atitinkama valstybė narė.
2) Tarpusavio pasitikėjimas
75. Mano nuomone, argumentai dėl tarpusavio pasitikėjimo patvirtina šį požiūrį. Šiuo aspektu primintina, kad pagal tarpusavio pasitikėjimo principą, kuris turi esminę reikšmę Sąjungos teisėje, reikalaujama, kad, ypač kiek tai susiję su LSTE, kiekviena valstybė narė laikytųsi požiūrio, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės(61).
76. Taigi, kai valstybės narės teismai turi taikyti kitos valstybės narės teisę spręsdami civilinį ir komercinį ginčą, pagal reglamentą „Roma I“ jie privalo preziumuoti, kad ši teisė yra suderinama su Sąjungos teise. Nors ši prezumpcija nėra nenuginčijama(62), ji turi būti tvirta, nes priešingu atveju kiltų abejonių dėl tarpusavio pasitikėjimo. Taigi kitos valstybės narės teisę reikia tikrinti tik esant akivaizdžių nesuderinamumo su Sąjungos teise įrodymų(63) ir jos nereikia taikyti tik kai, atlikus patikrinimą, akivaizdžiai matyti, jog ji prieštarauja Sąjungos teisei.
77. Noriu pateikti paskutinę pastabą dėl šio klausimo. Kaip pažymi Belgijos vyriausybė, tais atvejais, kai ginčijamas teisės nuostatas priėmusios valstybės narės teismai jau yra priėmę sprendimus dėl jų suderinamumo su Sąjungos teise(64), tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kitos valstybės narės teismai, kuriuose tas klausimas iškeltas atsitiktinai, patys jį išnagrinėtų tinkamai atsižvelgdami į tokių sprendimų motyvus(65). Taigi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nepaisyti to, kad Vokietijos teismai (atrodo) jau yra nusprendę, jog Vokietijos lošimų įstatymas yra suderinamas su SESV 56 straipsniu. Jis galėtų priimti kitokį sprendimą tik atidžiai išnagrinėjęs Vokietijos teismų motyvus.
3. Galimas ginčo „dirbtinumas“
78. Paskutinis išnagrinėtinas prieštaravimas susijęs su ginčo pagrindinėje byloje galimu „dirbtinumu“. Italijos vyriausybės nuomone, šis ginčas gali būti „šalies dirbtinai pradėtas procesas“, siekiant sukelti abejonių dėl Vokietijos lošimų įstatymo suderinamumo su Sąjungos teise.
79. Būtina dėl to perspėti Teisingumo Teismą.
80. Galiu suprasti Teisingumo Teismo nenorą byloje, kurioje priimti sprendimai Foglia I ir Foglia II, padėti Italijos teismui patikrinti Prancūzijos mokesčių teisės suderinamumą su Sąjungos teise. Be ankstesnėse dalyse aptartų prieštaravimų, esant šioms aplinkybėms reikia akcentuoti vieną svarbų aspektą. Ne kartą esu nurodęs, kad ginče tarp privačių asmenų valstybės narės teismų priimti sprendimai turi poveikį tik inter partes – tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios toks kitos valstybės narės teisės patikrinimas laikytinas leistinu. O Teisingumo Teismo priimti prejudiciniai sprendimai turi poveikį erga omnes, nes juose atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos privalomai išaiškinamos taip, kaip jos visada turėjo būti suprantamos. Nors tokiu prejudiciniu sprendimu negalima pripažinti, kad tam tikra nacionalinės teisės nuostata yra nesuderinama su Sąjungos teise, Teisingumo Teismo pateikti Sąjungos teisės aiškinimo elementai gali būti tokie konkretūs, kad iš esmės rezultatas gali būti toks pat. Galiausiai toks prejudicinis sprendimas galėtų turėti gerokai didesnį poveikį tikrinamai nacionalinei teisei.
81. Atsižvelgiant į tai, viena vertus, Teisingumo Teismas iš tiesų turėtų itin „apdairiai“ įvertinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui „reikia“ jo atsakymo sprendžiant nagrinėjamą ginčą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Atsižvelgdamas į šio klausimo jautrumą, nacionalinis teismas turėtų patikrinti kitos valstybės narės teisės suderinamumą su Sąjungos teise ne tiesiog dėl išsamumo, bet kai tai yra būtina. Teisingumo Teismas neturėtų padėti šiam teismui ir pateikti Sąjungos teisės erga omnes išaiškinimo, kai situacija akivaizdžiai yra kitokia(66).
82. Jeigu paaiškėja, kad nacionalinis teismas neišvengiamai turi atlikti tokį patikrinimą, siekdamas išspręsti nagrinėjamą ginčą (atrodo, kad taip yra šiuo atveju), taigi kad dėl to tam teismui „reikia“ pateikti susijusius prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismas turėtų į juos atsakyti. Kaip nurodyta ankstesnėje dalyje, iš tiesų nacionaliniam teismui tikslinga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą esant šioms konkrečioms aplinkybėms. Teisingumo Teismas turi atlikti savo vaidmenį. Jis negali palikti tam teismui pačiam aiškinti Sąjungos teisę. Tai, mano nuomone, yra teisingas požiūris šioje byloje.
83. Vis dėlto, pasirinkdamas, kaip pateikti atsakymus, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į susiklosčiusios situacijos jautrumą ir į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos ribas, kaip paaiškinta šios išvados 70–74 punktuose. Manau, kad, užuot atlikęs išsamią visų nagrinėjamos nacionalinės teisės niuansų patikrą, jis turėtų pateikti tik aiškinimo elementus, kurių pakaktų tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti, ar nagrinėjama nacionalinė teisė yra akivaizdžiai nesuderinama su Sąjungos teise. Paprastai pagrindinėje byloje tai reikštų išaiškinimą, ar, atsižvelgiant į atitinkamą jurisprudenciją, tokios teisės nuostatos, kaip antai įtvirtintos Vokietijos lošimų įstatyme, apskritai atrodo priimtinos, ar atvirkščiai – akivaizdžiai neproporcingos.
84. Kita vertus, nemanau, kad Teisingumo Teismas turėtų gaišti laiką nagrinėjamo ginčo „tikrumui“ tikrinti. Priminsiu, kad sprendimai Foglia I ir Foglia II buvo dėl to ypač kritikuojami(67). Iš tiesų Teisingumo Teismas niekada nesivadovavo šiuo požiūriu kitose bylose, susijusiose su privačių asmenų ginčais, kuriose buvo netiesiogiai reiškiamos abejonės dėl nacionalinės teisės, net ir tais atvejais, kai ginčo „dirbtinumas“ buvo gana akivaizdus(68).
85. Nekartosiu visų doktrinoje pateiktų argumentų, kuriais remiantis prieštaraujama tokiam patikrinimui. Tiesiog priminsiu, kad tai, ar ginčas pagrindinėje byloje yra „tikras“, ar tai yra Maltos lošimų sektoriaus atstovų inicijuota „bandomoji byla“, ko gero, neturi turėti reikšmės Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Reikšmę turėtų turėti tai, ar nacionalinis teismas turi išspręsti šią bylą ir ar atsakymas į prejudicinius klausimus padėtų šiam teismui tai padaryti. Tačiau Teisingumo Teismas neturi pagal SESV 267 straipsnį tikrinti šalių ketinimų, kuriuos jos turėjo pareikšdamos ieškinį. Net jei jis ir galėtų tai padaryti, „tikrumo“ trūkumą būtų itin sunku (o galbūt net neįmanoma) įrodyti.
86. Pavyzdžiui, nors nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės gali kelti tam tikrų įtarimų šiuo klausimu, byloje pateiktų duomenų nepakanka tam, kad būtų galima neabejotinai konstatuoti ginčo „dirbtinumą“.
87. Pirma, būtų galima pateikti spėlionių dėl lošėjo reikalavimo perleidimo. FB yra Vokietijos advokatas, tačiau bendrovės atsakovės per teismo posėdį užsiminė, kad jis yra įregistruotas Maltos advokatūros narys. Jis teigia, kad tokio vartotojo reikalavimo vykdymas yra jo „verslo modelio“ dalis ir kad jis pirko reikalavimus iš „daugelio lošėjų“, tačiau, teisėjų kolegijai paprašius patvirtinti, kiek tokių atvejų buvo, jis atsakė, kad „mažiau nei 10“ (o tai, be abejo, gali reikšti tik nagrinėjamą reikalavimą). FB taip pat labai stengėsi paaiškinti, kodėl nusipirko reikalavimą, nors žinojo, kad jo sumą bus sunku susigrąžinti, nes Maltos bendrovės atsisako tenkinti tokius reikalavimus, o Maltos Respublika yra priėmusi įstatymo projektą Nr. 55. Vis dėlto būtų neįmanoma tiksliai išsiaiškinti jo sprendimo motyvų.
88. Antra, taip pat būtų galima kelti klausimą, kurį kelia Italijos vyriausybė, kodėl byla buvo iškelta Maltoje, atsižvelgiant į tai, kad šios valstybės narės ir Vokietijos Federacinės Respublikos interesai susiklosčius nagrinėjamai situacijai skiriasi. Vis dėlto, kaip tvirtina Komisija, iš esmės tai nėra blogai. Kaip nurodžiau, Maltos teismai turi bendrąją jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnį. Be to, nors lošėjai gali reikšti ieškinius Maltos lošimų bendrovėms savo gyvenamosios vietos valstybėse narėse (šiuo atveju – Vokietijos Federacinėje Respublikoje) pagal vartotojų apsaugos taisykles, nustatytas tame reglamente, būtent to reglamento 18 straipsnio 1 dalyje(69), FB nėra vartotojas, taigi jis nebūtų galėjęs remtis tomis taisyklėmis(70).
89. Galiausiai, kaip pažymi Italijos vyriausybė, tai, kad abi šalys sutiko, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateiktų šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, taip pat vargu ar yra įtikinamas slapto susitarimo įrodymas. Be to, pažymėtina, kad šalys nesutaria dėl atsakymo, kurį turi pateikti Teisingumo Teismas (nors jeigu būtų priešingai, tai savaime nieko neįrodytų).
B. Ar lošėjų ieškiniai dėl restitucijos yra piktnaudžiavimas Sąjungos teise? (7 klausimas)
90. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas septintasis klausimas susijęs su bendrovių atsakovių nurodytu antruoju gynybos pagrindu. Šiuo klausimu tas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai vartotojas iš valstybės narės, kurioje įprastai gyvena, dalyvavo internetiniuose azartiniuose lošimuose, kuriuos be šios valstybės institucijų išduotos licencijos šioje valstybėje siūlo kitoje valstybėje narėje įsisteigęs lošimų organizatorius, pagal draudimo piktnaudžiauti Sąjungos teise principą tas vartotojas negali pareikšti tam lošimų organizatoriui civilinio ieškinio dėl vartotojo atliktų statymų sumų grąžinimo, remdamasis tuo, kad sudaryta lošimo sutartis yra niekinė pagal taikytiną sutarčių teisę(71).
91. Mano nuomone, atsakyti į šį klausimą paprasta.
92. Viena vertus, jei iš Teisingumo Teismo atsakymo į 1–6 klausimus būtų matyti, kad Vokietijos lošimų įstatymas yra (akivaizdžiai) nesuderinamas su SESV 56 straipsniu, tuomet tokio lošėjo ieškinys dėl restitucijos turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Iš tiesų šis įstatymas neturėtų būti taikomas ir dėl to lošėjo bei lošimų bendrovės sudaryta lošimo sutartis negalėtų būti laikoma neteisėta, taigi – niekine pagal taikytiną sutarčių teisę (šiuo atveju – Vokietijos teisę).
93. Kita vertus, jei Vokietijos lošimų įstatyme įtvirtintos teisės nuostatos būtų pripažintos suderinamomis su SESV 56 straipsniu, pagal Sąjungos teisę nebūtų draudžiamos jokios nacionalinėje teisėje numatytos pagal šias taisykles draudžiamų azartinių lošimų siūlymo (arba dalyvavimo juose) pasekmės. Vadinasi, sudaryta lošimo sutartis galėtų būti pagal taikytiną sutarčių teisę pripažinta neteisėta, taigi – niekine. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia bendrovės atsakovės, ši (vadinamoji) „sankcija“ būtų ne atskiras laisvės teikti paslaugas apribojimas, reikalaujantis atskiro jos teisėtumo įvertinimo, o veikiau būtina ir logiška pasekmė, kylanti iš sutarties neteisėtumo. Tai, ar pripažinus sutartį niekine atsiranda teisė į šalių viena iš kitos gautos naudos susigrąžinimą ir kokia yra šios teisės apimtis, taip pat yra klausimas, sprendžiamas tik pagal nagrinėjamoms lošimo sutartims taikomą teisę(72).
94. O bendrasis draudimo piktnaudžiauti Sąjungos teise principas esant šioms aplinkybėms nėra svarbus. Priminsiu, kad pagal šį principą draudžiama remtis Sąjungos teisės normomis piktnaudžiaujant(73). Vis dėlto lošėjo reikalavimai dėl restitucijos grindžiami ne Sąjungos teisės nuostatomis, o visiškai nacionaline teise (nagrinėjamu atveju – būtent Vokietijos lošimų įstatymu ir Vokietijos civiliniu kodeksu)(74).
95. Gana kūrybingi argumentai, kuriuos pateikė bendrovės atsakovės ir Maltos vyriausybė, siekdamos įtikinti Teisingumo Teismą priešingai, nėra pagrįsti. Akivaizdu, kad, kaip tvirtina šie suinteresuotieji asmenys, ši situacija patenka į SESV 56 straipsnio taikymo sritį dėl savo tarpvalstybinio pobūdžio. Vis dėlto, priešingai, nei teigia šie suinteresuotieji asmenys, tokius reikalavimus dėl restitucijos reiškiantys lošėjai nepiktnaudžiauja iš šios nuostatos kylančia teise gauti paslaugas iš Maltos, nes dėl šios laisvės jie visų pirma ir galėjo sudaryti ginčijamas lošimo sutartis. Pirma, sudarydami ginčijamas sutartis jie nesirėmė šia laisve. Jie galėjo tai padaryti vien dėl to, kad yra internetas. Antra, siekdami, kad šios sutartys būtų pripažintos niekinėmis, jie taip pat remiasi ne šia laisve, o ją ribojančiomis nacionalinės teisės nuostatomis. O bendrovių atsakovių pirmasis gynybos pagrindas grindžiamas SESV 56 straipsniu. Iš tiesų tai jos remiasi toje nuostatoje įtvirtinta laisve.
96. Taigi tai, ar lošėjas turi teisę į savo atliktų statymų sumų susigrąžinimą, ar, kaip teigia bendrovės atsakovės ir Maltos vyriausybė, toks grąžinimas turėtų būti apribotas arba turėtų būti atsisakyta jį taikyti remiantis tuo, kad šis reikalavimas rodo nesąžiningumą, arba kad lošėjas, pasirinkdamas dalyvauti nagrinėjamuose azartiniuose lošimuose, pats padarė pažeidimą (vadovaujantis, pavyzdžiui, romėnų teisės principu nemo auditur propriam turpitudinem allegans arba bendrosios teisės principu dėl prieštaravimo teisės praradimo (anglų k. estoppel)), yra, kaip jau minėta, klausimai, kuriuos reikia spręsti tik pagal nacionalinę teisę, reglamentuojančią nagrinėjamą lošimo sutartį (t. y. Vokietijos teisę).
97. Iš tiesų, kaip per posėdį patikslino Vokietijos vyriausybė, atrodo, kad Vokietijos teisėje yra šį klausimą reglamentuojanti nuostata, būtent Vokietijos civilinio kodekso 817 straipsnis. Ši vyriausybė taip pat paaiškino, kad šią nuostatą išnagrinėjo Vokietijos teismai, priimdami sprendimą dėl lošėjo reikalavimų dėl restitucijos. Atrodo, kad dauguma teismų atsisakė taikyti tą nuostatą, motyvuodami tuo, kad nors pagal Vokietijos teisę dalyvauti neteisėtuose azartiniuose lošimuose taip pat draudžiama(75), lošėjai nepadarė nusikaltimo, nes dalyvaudami nagrinėjamuose azartiniuose lošimuose nežinojo, kad šie lošimai Vokietijoje yra neteisėti (nes paslaugų teikėja juos suklaidino ir jie manė, kad yra kitaip)(76). Bendrovės atsakovės Teisingumo Teisme neigė savo kaltę dėl lošėjų klaidinimo ir kėlė klausimą, ar bet kuriuo atveju norint taikyti Vokietijos civilinio kodekso 817 straipsnį būtina, kad šalis žinotų apie neteisėtumą. Akivaizdu, kad tokius faktų ir Vokietijos teisės aiškinimo klausimus turi spręsti ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
98. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į septintąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad jei vartotojas iš valstybės narės, kurioje yra jo įprasta gyvenamoji vieta, dalyvavo kitoje valstybėje narėje įsisteigusio lošimų organizatoriaus, neturinčio pirmosios valstybės narės valdžios institucijų išduotos licencijos, toje valstybėje siūlomuose internetiniuose azartiniuose lošimuose, pagal draudimo piktnaudžiauti Sąjungos teise principą šiam vartotojui nedraudžiama pareikšti šiam lošimų organizatoriui civilinį ieškinį dėl vartotojo atliktų statymų sumų grąžinimo, remiantis tuo, kad sudaryta lošimo sutartis yra niekinė pagal taikytiną sutarčių teisę.
V. Išvada
99. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
– pripažinti Prim'Awla tal-Qorti Ċivili (Civilinio teismo pirmoji kolegija, Malta) pateiktus klausimus priimtinais;
– į pateiktą septintąjį klausimą atsakyti taip:
jei vartotojas iš valstybės narės, kurioje yra jo įprasta gyvenamoji vieta, dalyvavo kitoje valstybėje narėje įsisteigusio lošimų organizatoriaus, neturinčio pirmosios valstybės narės valdžios institucijų išduotos licencijos, toje valstybėje siūlomuose internetiniuose azartiniuose lošimuose, pagal draudimo piktnaudžiauti Sąjungos teise principą šiam vartotojui nedraudžiama pareikšti šiam lošimų organizatoriui civilinį ieškinį dėl vartotojo atliktų statymų sumų grąžinimo, remiantis tuo, kad sudaryta lošimo sutartis yra niekinė pagal taikytiną sutarčių teisę.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008, p. 6).
3 Šių Vokietijos teisės nuostatų vertimą į anglų kalbą pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
4 Nors dėl šio klausimo diskutuojama (žr. šios išvados 55 išnašą), atrodo, kad tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos aplinkybės, bendrovės atsakovės nebūtų galėjusios gauti tokios licencijos, nes internetiniai azartiniai lošimai iš esmės buvo uždrausti (žr. Vokietijos lošimų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį). Nors buvo numatyta išimtis, leidžianti išduoti licencijas loterijoms (žr. šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalį), atrodo, kad i) „antrinės loterijos“ buvo laikomos ne tikromis loterijomis, o tam tikros formos draudžiamomis internetinėmis lažybomis ir ii) bet kuriuo atveju licencijos organizuoti loterijas buvo išduodamos tik Vokietijos federalinių žemių kontroliuojamiems organizatoriams (to negalima pasakyti apie bendroves atsakoves).
5 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nevisiškai aišku, su kuria iš bendrovių atsakovių buvo sudaryta ta sutartis.
6 Žr. šios išvados 4 išnašą.
7 Žr. Pena, P., Schumann, H., Peigné, M., „EU citizens lose out as Malta regulatory ‘sledgehammer’ protects gambling giants“, Investigate Europe, 2025 m. kovo 6 d.
8 Nors ir ne visada, žr. šios išvados B skirsnį.
9 Žr. šios išvados 13 punktą.
10 1980 m. kovo 11 d. Sprendimas Foglia (104/79, toliau – Sprendimas Foglia I, EU:C:1980:73).
11 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Foglia (244/80, toliau – Sprendimas Foglia II, EU:C:1981:302).
12 Tiksliau tariant, šiuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė, kad kai nėra tenkinamos (dabar galiojančiame) SESV 267 straipsnyje numatytos sąlygos, jis neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl pateiktų klausimų (žr. sprendimus Foglia I (13 punktas ir rezoliucinė dalis) ir Foglia II (19 ir 30 punktai)). O kituose sprendimuose jis laikėsi nuomonės, kad tokiu atveju klausimai yra nepriimtini (žr., pavyzdžiui, 2025 m. balandžio 3 d. Sprendimą Swiftair (C‑701/23, EU:C:2025:237, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija)). Kadangi abu požiūriai praktiškai lemia tą patį rezultatą, šioje byloje šio neatitikimo išspręsti nereikia. Kad būtų paprasčiau, nagrinėjamą klausimą vertinsiu kaip priimtinumo klausimą.
13 Sprendimas Foglia II (30 punktas).
14 Sprendimas Foglia II (18 punktas).
15 Žr. šios išvados 18 punktą.
16 Bet kuriuo atveju nesunku suprasti, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsižvelgė į šias bendrąsias sąlygas. FB ieškinys grindžiamas ne lošėjo teisėmis pagal sutartį, o tuo, kad ši sutartis niekinė, ir teisės nuostatomis dėl nepagrįsto praturtėjimo.
17 Nors kai kurios suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, iš tiesų griežtai ginčija šio Maltos teisės akto suderinamumą su Sąjungos teise, nėra nei būtina, nei tikslinga nagrinėti šį klausimą šioje byloje.
18 Pagal analogiją žr. 2003 m. sausio 21 d. Sprendimą Bacardi‑Martini ir Cellier des Dauphins (C‑318/00, EU:C:2003:41, 45–54 punktai).
19 Konkrečiai 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojų ir profesionalų sudarytoms sutartims taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės (šiuo atveju – Vokietijos) teisė, jei profesionalas kreipia savo veiklą į tą valstybę ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį. Nagrinėjamu atveju i) nagrinėjama lošimo sutartis buvo sudaryta tarp vartotojo (lošėjo) ir profesionalo (vienos iš bendrovių atsakovių). Šiuo klausimu nesvarbu, kad vėliau lošėjas perleido savo reikalavimą dėl restitucijos FB (šis nėra vartotojas). Iš tiesų toks reikalavimo perleidimas nekeičia sudarytos sutarties pobūdžio. Be to, jeigu dėl tokio perleidimo pasikeistų šiai sutarčiai taikytina teisė, kiltų abejonių dėl teisinio saugumo. Dar daugiau, ii) bendrovės atsakovės lošimų veiklą kreipė į Vokietiją (žr. šios išvados 8 punktą) ir iii) nagrinėjama sutartis aiškiai patenka į tos veiklos sritį. Galiausiai 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl „sutar[čių], kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė“, šiuo atveju netaikoma, nes bendrovės atsakovės sutartas paslaugas teikė Vokietijoje per savo interneto svetainę (žr. šios išvados 31 punktą ir pagal analogiją 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation (C‑272/18, EU:C:2019:827, 52 ir 53 punktai)).
20 Nors pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį šalys gali pasirinkti kitą teisę, toks pasirinkimas „negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia [jo įprastos gyvenamosios vietos valstybės privalomos teisės nuostatos]“. Be to, kadangi nagrinėjamose bendrosiose sąlygose nustatytas susitarimas dėl taikytinos teisės šiuo aspektu nebuvo skaidrus (bendrovės atsakovės to neginčija), jis laikomas „nesąžiningu“, kaip tai suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalį, taigi negaliojančiu (žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation (C‑191/15, EU:C:2016:612, 71 punktas).
21 Pagal analogiją žr. mano išvadą byloje NM ir OU (C‑77/24, EU:C:2025:432, 65 ir 66 punktai), taip pat 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation (C‑272/18, EU:C:2019:827, 53 punktas) ir 2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimą VariusSystems digital solutions (C‑526/23, EU:C:2024:985, 22 punktas).
22 Darant prielaidą, kad Maltos sutarčių teisėje, kaip ir Vokietijos sutarčių teisėje, yra taisyklė, pagal kurią sutartis turi turėti teisėtą dalyką – neabejotinai taip ir yra.
23 Reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 1 dalyje ši sąvoka apibrėžta kaip „nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima <...>“.
24 Žr. reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 3 dalies antrą sakinį.
25 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).
26 Šiuo aspektu primenu, kad i) pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį bendroji jurisdikcija suteikta valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), teismams ir kad ii) bendrovių atsakovių buveinė yra Maltoje, taigi laikoma, kad jų „buveinė“ yra ten (žr. šio reglamento 63 straipsnio 1 dalį).
27 Tačiau nebūtinai. Dėl šio klausimo žr. šios išvados B skirsnį.
28 Žr. be kita ko, 1965 m. vasario 4 d. Sprendimą Albatros (20/64, EU:C:1965:8); 1976 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Import Gadgets (22/76, EU:C:1976:126); 1977 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Cayrol (52/77, EU:C:1977:196); 1979 m. liepos 12 d. Sprendimą Union laitière normande (244/78, EU:C:1979:198); 1982 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Rau Lebensmittelwerke (261/81, EU:C:1982:382); 1989 m. lapkričio 23 d. Sprendimą Eau de Cologne & Parfümerie‑Fabrik 4711 (C‑150/88, EU:C:1989:594); 1992 m. birželio 9 d. Sprendimą Delhaize ir Le Lion (C‑47/90, EU:C:1992:250); 1997 m. birželio 5 d. Sprendimą Celestini (C‑105/94, EU:C:1997:277); 2022 m. liepos 7 d. Sprendimą LKW WALTER (C‑7/21, EU:C:2022:527). 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendime der Weduwe (C‑153/00, EU:C:2002:735) ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendime Bacardi‑Martini ir Cellier des Dauphins (C‑318/00, EU:C:2003:41) Teisingumo Teismas pripažino tokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu, tačiau dėl pateiktos informacijos trūkumo ir (arba) dėl aiškiai hipotetinio pateiktų klausimų pobūdžio.
29 1989 m. lapkričio 23 d. sprendimas (C‑150/88, EU:C:1989:594, 12 punktas).
30 1963 m. vasario 5 d. sprendimas (26/62, EU:C:1963:1, Rink. p. 11–13).
31 1976 m. gruodžio 15 d. sprendimas (35/76, EU:C:1976:180).
32 Žr. generalinio advokato J. –P. Warner išvadą byloje Foglia (104/79, EU:C:1980:22, Rink. p. 764); Hatzopoloulos, V., „De l’arrêt « Foglia-Novello » à l’arrêt « TWD Textilwerk » - La jurisprudence de la Cour relative à la recevabilité des renvois préjudiciels“, Revue trimestrielle de droit économique européen, 3 t., 1994, p. 206 ir 207; ir Bebr, G., „The possible implications of Foglia v. Novello II“, CMRL, 19 t., Nr. 3, 1982, p. 437–439.
33 Žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Laval un Partneri (C‑341/05, EU:C:2007:809, 97 ir 98 punktai). Pagal analogiją taip pat žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimą Delhaize ir Le Lion (C‑47/90, EU:C:1992:250, 28 ir 29 punktai).
34 Taigi, priešingai, nei Teisingumo Teismas norėjo pasakyti Sprendime Foglia II (28 punktas), tokį civilinį ir komercinį ginčą nagrinėjantys valstybės narės teismai turi teisę suteikti šalims veiksmingą apsaugą, kiek tai susiję su kitos valstybės narės teise, jeigu ši prieštarauja Sąjungos teisei (net jeigu (ir Teisingumo Teismas, ko gero, būtent tai ir turėjo omenyje) tie teismai negali panaikinti tokios nacionalinės teisės (žr. šios išvados 54 punktą)).
35 Žinoma, tam tikrais atvejais valstybių narių teismai galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, palaukti, kol šalys pareikš ieškinį valstybės narės, dėl kurios teisės kyla abejonių, teismuose ir šie teismai priims sprendimą dėl suderinamumo arba nesuderinamumo, ir tada priimti atitinkamą sprendimą. Vis dėlto šalys ne visada gali tai padaryti ir ne visada būtų įmanoma taip sustabdyti bylos nagrinėjimą, neuždelsus teisingumo vykdymo šalims tiek, kad jis apskritai nebūtų įvykdytas.
36 Išskyrus, kai taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas.
37 Taip yra net ir tuo atveju, kai pats tas klausimas nėra susijęs su „civiline ir komercine byla“ (pavyzdžiui, viešosios teisės klausimas, kaip antai nelicencijuotų lošimų draudimas). Žr. mano pirmąją išvadą byloje BSH Hausgeräte (C‑339/22, EU:C:2024:159, 42 ir 43 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
38 Žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimą Owusu (C‑281/02, EU:C:2005:120, 37 punktas).
39 Žr. Cerqueira, G., „La hiérarche étrangère des normes devant le juge français“, leidinyje Société de législation comparée (red.), L’application du droit étranger, Collection « Colloques », Nr. 36, 2018, p. 95–129, ypač p. 101–105, 110, 112–113; ir Bergé, J.‑S., „Lieux et formes d’application du droit étranger soumis à un contrôle de constitutionnalité et de conventionnalité“, leidinyje Société de législation comparée (red.), Contrôle de constitutionnalité et de conventionnalité du droit étranger, Collection « Colloques », Nr. 34, 2017, p. 17–35, ypač p. 20 ir 32.
40 Šiuo klausimu žr. reglamento „Roma I“ 6 konstatuojamąją dalį.
41 Šiuo klausimu žr. Neumayer, K. H., „Fremdes Recht und Normenkontrolle“, RabelsZ, 23 t., p. 585 ir paskesni; Kahn‑Freund, O., General Problems of Private International Law, Sijthoff & Noordhoff, 2-asis leid., 1980, p. 306; ir Michaels, R. ir Jansen, N., „Die Auslegung und Fortbildung ausländischen Rechts“, Zeitschrift für Zivilprozess, 2003, 116 t., Nr. 1, p. 3–55, būtent p. 33.
42 Pagal analogiją žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269, 35–39 punktai) ir 2000 m. kovo 28 d. Sprendimą Krombach (C‑7/98, EU:C:2000:164, 37 punktas).
43 Pagal nesikišimo principą valstybė negali kištis į bylas, kurios iš esmės priklauso kitos valstybės jurisdikcijai.
44 Pagal analogiją žr. 2025 m. vasario 25 d. Sprendimą BSH Hausgeräte (C‑339/22, EU:C:2025:108, 73 punktas) ir mano antrąją išvadą byloje BSH Hausgeräte (C‑339/22, EU:C:2024:687, 15 ir 16 punktai).
45 Pagal analogiją žr. 2025 m. vasario 25 d. Sprendimą BSH Hausgeräte (C‑339/22, EU:C:2025:108, 74 ir 75 punktai) ir mano antrąją išvadą byloje BSH Hausgeräte (C‑339/22, EU:C:2024:687, 17 ir 18 punktai).
46 Sprendimas Foglia II (29 punktas).
47 Žr., be kita ko, 2025 m. liepos 10 d. Sprendimą INTERZERO Trajnostne rešitve za svet brez odpadkov ir kt. (C‑254/23, EU:C:2025:569, 101 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
48 Arba lex causae sutartinių prievolių srityje pagal reglamento „Roma I“ 18 straipsnį.
49 Pažymiu, kad po to, kai buvo priimtas Sprendimas Foglia II, Teisingumo Teismas taip pat neatrodė itin susirūpinęs dėl šio klausimo (dėl to žr. šios išvados 28 išnašoje nurodytą jurisprudenciją).
50 Žr. Sprendimą Foglia II (24 punktas).
51 Žr. 1968 m. balandžio 3 d. Sprendimą Molkerei‑Zentrale Westfalen / Lippe (28/67, EU:C:1968:17). Taip pat žr. generalinio advokato G. Slynn išvadą byloje Foglia (244/80, EU:C:1981:175, ECR, p. 3074); Barav, A., „Preliminary censorship? The judgment of the European Court in Foglia v. Novello“, European Law Review, 5 t., 1980, p. 443–468, ypač p. 465–467; Hatzopoulos, V., 32 išnaša, op. cit., p. 208; ir Bebr, G., 32 išnaša, op. cit., p. 433 ir 434.
52 Žr. Mélin, F., ‘La cooperation internationale dans la recherche du droit étranger: les méthodes classiques’, leidinyje Société de législation comparée (red.), L’application du droit étranger, 39 išnaša, op. cit., p. 39–49, ypač p. 42.
53 Kyla neaiškumų dėl Vokietijos lošimų įstatyme įtvirtintų taisyklių, reglamentuojančių „antrines loterijas“. Bendrovės atsakovės teigia, kad šios „antrinės loterijos“ reglamentuojamos kaip loterijos pagal šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Taigi jos ginčija šioje nuostatoje įtvirtinto licencijavimo reikalavimo proporcingumą, ypač tai, kad pagal šio įstatymo 10 straipsnį tokią licenciją gali gauti tik valstybės kontroliuojami organizatoriai (žr. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 4–6 klausimus). Vis dėlto Vokietijos vyriausybė teigia, kad „antrinės loterijos“ iš tiesų yra tam tikros formos internetinės lažybos, draudžiamos pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalį. Taigi Vokietijoje loterijoms taikytina tvarka neturėtų reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.
54 Žr. 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimo 2001/470/EB, sukuriančio Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 174, 2001, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 145), su pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 568/2009/EB (OL L 168, 2009, p. 35), 3 straipsnio 2 dalies b punktą ir 5 straipsnio 2 dalies c punktą.
55 Toks atvejis išnagrinėtas 1989 m. lapkričio 23 d. Sprendime Eau de Cologne & Parfümerie‑Fabrik 4711 (C‑150/88, EU:C:1989:594).
56 Toks atvejis aptartas 2022 m. liepos 7 d. Sprendime LKW WALTER (C‑7/21, EU:C:2022:527).
57 Žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Liga Portuguesa de Futebol Profissional and Bwin International (C‑42/07, EU:C:2009:519, 57 punktas) ir 2023 m. kovo 2 d. Sprendimą Recreatieprojecten Zeeland ir kt. (C‑695/21, EU:C:2023:144, 15 punktas).
58 Žr., pavyzdžiui, 2016 m. birželio 2 d. Sprendimą Bogendorff von Wolffersdorff (C‑438/14, EU:C:2016:401, 78 punktas).
59 Žr. Batiffol, H., Lagarde, P., Droit International privé, 1 t., Librairie générale de droit et de jurisprudence, 6e éd., Nr. 331, 1974. Šis numanomas legitimumo trūkumas paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje teismai atsisako tikrinti suverenius sprendimus, įtvirtintus kitos valstybės įstatymuose (pagal riboto valstybės imuniteto doktriną (anglų k. „Act of State doctrine“)) (šiuo klausimu žr. Dickinson, A., „Acts of State and the frontiers of private (international) law“, Journal of Private International Law, 14 t., Issue 1, 2018, p. 1–37).
60 Pagal analogiją žr. de Vareilles‑Sommières, P., „Le conflit hiérarchique étranger de normes devant le juge judiciaire français – Application à la constitutionalité et à la conventionnalité de la loi étrangère“, leidinyje Société de législation comparée (red.), 39 išnaša, op. cit., p. 49–62, būtent p. 59 ir 60.
61 Žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie EŽTK (EU:C:2014:2454, 191 ir 192 punktai).
62 Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 99, 100 ir 105 punktai).
63 Pagal analogiją žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimą Breian (C‑318/24 PPU, EU:C:2024:658, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64 Pažymėtina, kad tie sprendimai negali būti pripažįstami ir vykdomi pagal reglamente „Briuselis Ia“ nustatytus mechanizmus. Iš tiesų užsienio teismų sprendimai, kurių dalykas – viešosios teisės nuostatų galiojimas, nėra susiję su civilinėmis ir komercinėmis bylomis.
65 Pagal analogiją žr. 2025 m. birželio 19 d. Sprendimą KN (C‑219/25 PPU, EU:C:2025:456, 45–52 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
66 Žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimą der Weduwe (C‑153/00, EU:C:2002:735) ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendimą Bacardi‑Martini ir Cellier des Dauphins (C‑318/00, EU:C:2003:41).
67 Žr., be kita ko, Barav, A., 51 išnaša, op. cit.; Bebr, G., 32 išnaša, op. cit.; Hatzopoulos, V., 32 išnaša, op. cit.; ir Albers‑Llorens, A., „Judicial protection before the Court of Justice of the European Union“, leidinyje Peers, S. ir Barnard, C. (red.), European Union Law, 2nd ed., Oxford University Press, Oxford, 2017, p. 299.
68 Žr., pavyzdžiui, 1995 m. vasario 9 d. Sprendimą Leclerc‑Siplec (C‑412/93, EU:C:1995:26); 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) ir 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Mangold (C‑144/04, EU:C:2005:709).
69 Reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas gali pareikšti ieškinį profesionalui, be kita ko, „vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose“ (forum actoris).
70 Žr. 1993 m. sausio 19 d. Sprendimą Shearson Lehman Hutton (C‑89/91, EU:C:1993:15, 23–25 punktai).
71 Vokietijos vyriausybė teigia, kad šis klausimas taip pat nepriimtinas, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai nepaaiškintos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą jį pateikti. Nesutinku su tuo. Toje nutartyje nurodyta, kad bendrovės atsakovės teigia, jog FB ieškinys turėtų būti atmestas (be kita ko) dėl to, kad jis pareikštas piktnaudžiaujant Sąjungos teise. Nutartyje taip pat apibūdinta, koks yra lošėjo galimas piktnaudžiavimas (savanoriškas dalyvavimas internetiniuose azartiniuose lošimuose, o vėliau – reikalavimas grąžinti pinigus remiantis tų lošimų neteisėtumu). Taigi Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos, kad i) suprastų šio klausimo svarbą ir ii) pateiktų naudingą atsakymą.
72 Žr. reglamento „Roma I“ 12 straipsnio 1 dalies e punktą.
73 Žr., be kita ko, 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą SICES ir kt. (C‑155/13, EU:C:2014:145, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
74 Tai, kad, kaip teigia bendrovės atsakovės, lošėjai reiškia ieškinius savo gyvenamosios vietos teismuose paprastai remdamiesi reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalimi, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Tai susiję su jurisdikcija, o ne su materialinėmis teisėmis, kuriomis remiasi šie lošėjai, siekdami pagrįsti savo ieškinius.
75 Žr. Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas) 285 straipsnį.
76 Atrodo, kad kai kuriais Vokietijos ir Belgijos vyriausybių nurodytais atvejais Vokietijos teismai atsisakė taikyti tokią restituciją pagal Civilinio kodekso 817 straipsnį.