1.

Siekiant kovoti su Europos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis, Reglamentu 2017/1939 ( 2 ) buvo įsteigta Europos prokuratūra kaip „nepriklausoma“ ir „nedaloma Sąjungos įstaiga, kuri veikia kaip viena decentralizuotą struktūrą turinti Prokuratūra“ ( 3 ). Europos prokuratūra yra dviejų lygmenų: Centrinis biuras, kurio būstinė yra Liuksemburge, ir decentralizuotas Europos deleguotųjų prokurorų (toliau – EDP), veikiančių valstybių narių teisinėse sistemose, lygmuo ( 4 ). EDP yra neatsiejama Europos prokuratūros dalis ir veikia jos vardu, kartu yra integruoti į atitinkamas nacionalines prokuratūros sistemas operatyviniu lygmeniu ( 5 ). Jie yra atsakingi už tyrimų atlikimą ( 6 ), baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamas veikas ir bylų perdavimą teismui ir turi tiek Europos prokuratūros reglamentu jiems tiesiogiai suteiktus įgaliojimus, tiek įgaliojimus, kuriais jie naudojasi kaip nacionaliniai prokurorai ( 7 ).

2.

Europos prokuratūra savo užduotis vykdo glaudžiai bendradarbiaudama su valstybių narių nacionalinėmis institucijomis, be to, tai darydama daugiausia remiasi nacionaline teise. Europos prokuratūros reglamento 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad šis reglamentas reglamentuoja „Europos prokuratūros vardu vykdomus tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą“, o nacionalinė teisė taikoma tiek, kiek dalykas nėra jame reglamentuojamas ( 8 ). Reglamente taip pat numatyta, kad iš esmės taikoma ta nacionalinė teisė, kuri taikoma bylą tiriančiam EDP. Daugelyje Europos prokuratūros reglamento nuostatų, ypač procedūrinio pobūdžio ( 9 ), daromos nuorodos į nacionalinę teisę, siekiant nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias jos taikomos.

3.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Juzgado Central de Instrucción no 6 de la Audiencia Nacional (Nacionalinio teismo Centrinis ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 6, Ispanija), veikiantis kaip Juez de Garantías (procesines garantijas užtikrinantis teismas) ( 10 ), pirmą kartą prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalį. Pagal šią nuostatą nacionaliniams teismams suteikiama jurisdikcija atlikti Europos prokuratūros procesinių aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumo peržiūrą ( 11 ). Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos EDP išduotiems liudytojų šaukimams netaikoma tiesioginė teisminė peržiūra, atitinka šią nuostatą ir Sąjungos teisės lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

4.

Kiek tai susiję su šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybėmis, Europos prokuratūros reglamento 86–89 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

5.

Europos prokuratūros reglamento 30 straipsnyje „Tyrimo priemonės ir kitos priemonės“ nustatyta:

„1.   „Bent tais atvejais, kai tiriama nusikalstama veika, už kurią baudžiama didžiausia laisvės atėmimo bausme, kurios trukmė yra bent ketveri metai, valstybės narės užtikrina, kad [EDP] turėtų teisę nurodyti ar prašyti taikyti šias tyrimo priemones:

<…>

4.   Be 1 dalyje nurodytų priemonių, [EDP] turi teisę savo valstybėje narėje prašyti arba nurodyti imtis bet kokių kitų priemonių, kurias prokurorai gali taikyti pagal nacionalinę teisę panašiose nacionalinėse bylose.

5.   [EDP] gali nurodyti imtis 1 ir 4 dalyse nurodytų priemonių tik tuo atveju, kai esama pagrįstų priežasčių manyti, kad taikant atitinkamą konkrečią priemonę būtų galima gauti tyrimui naudingos informacijos ar įrodymų, ir kai negalima taikyti tyrimo priemonės, kuria mažiau pažeidžiamas privatumas ir kuria galėtų būti pasiekiamas tas pats tikslas. Priemonių taikymo procedūros ir tvarka reglamentuojamos taikytinoje nacionalinėje teisėje.“

6.

Europos prokuratūros reglamento 41 straipsnyje „Įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių aprėptis“ numatyta:

„1.   Europos prokuratūros veikla vykdoma visiškai užtikrinant [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija)] įtvirtintas įtariamųjų ir kaltinamųjų teises, įskaitant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą.

2.   Bet kuris Europos prokuratūros baudžiamajame procese dalyvaujantis įtariamasis ir kaltinamasis turi turėti bent procesines teises, numatytas Sąjungos teisėje, įskaitant direktyvas dėl įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių baudžiamajame procese, kurios įgyvendinamos nacionalinėje teisėje, pavyzdžiui:

3.   Nedarant poveikio šiame skyriuje nurodytoms teisėms, įtariamieji ir kaltinamieji, taip pat kiti Europos prokuratūros byloje dalyvaujantys asmenys turi turėti visas jiems pagal taikytiną nacionalinę teisę suteikiamas procesines teises, įskaitant galimybę pateikti įrodymus, prašyti, kad būtų paskirti ekspertai, kad ekspertai atliktų tyrimą ir būtų apklausti liudytojai, ir prašyti, kad Europos prokuratūra gautų tokias priemones gynybos vardu.“

7.

Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnyje „Teisminė peržiūra“ nurodyta:

„1.   Kompetentingi nacionaliniai teismai, laikydamiesi nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų ir procedūrų, atlieka Europos prokuratūros procesinių aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, peržiūrą. Tas pats taikytina atvejams, kai Europos prokuratūra nepriima procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims ir kuriuos priimti buvo teisiškai privaloma pagal šį reglamentą.

2.   Teisingumo Teismas turi kompetenciją, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, priimti prejudicinį sprendimą dėl:

<…>

3.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, Teisingumo Teismas atlieka Europos prokuratūros sprendimų nutraukti bylą, jei jie yra ginčijami tiesiogiai remiantis Sąjungos teise, peržiūrą pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą [pastraipą].

<…>

8.   Šis straipsnis nedaro poveikio Teisingumo Teismo atliekamai Europos prokuratūros sprendimų, kurie daro poveikį VIII skyriuje numatytoms duomenų subjektų teisėms, ir Europos prokuratūros sprendimų, kurie nėra procesiniai aktai, pavyzdžiui, Europos prokuratūros sprendimų dėl teisės visuomenei susipažinti su dokumentais, ar pagal šio reglamento 17 straipsnio 3 dalį priimtų sprendimų atleisti [EDP] ar bet kokių kitų administracinių sprendimų, teisminei peržiūrai pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą [pastraipą].“

8.

2021 m. liepos 1 d.Ley Orgánica 9/2021 de aplicación del Reglamento (UE) 2017/1939 del Consejo, de 12 de octubre de 2017, por el que se establece una cooperación reforzada para la creación de la Fiscalía Europea (Organinis įstatymas Nr. 9/2021 dėl [Europos prokuratūros reglamento] įgyvendinimo) ( 12 ) (toliau – Įstatymas Nr. 9/2021) 42 straipsnio „[EDP] tyrimo įgaliojimai“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   [EDP], vadovaudamiesi [Įstatymo Nr. 9/2021], [Europos prokuratūros] reglamento nuostatomis ir savo darbo tvarkos taisyklėse nustatytomis taisyklėmis, atlieka tyrimą, nurodydami atlikti visus tyrimo veiksmus ir imtis laikinųjų apsaugos priemonių, nustatytų Ley de Enjuiciamiento Criminal [(Baudžiamojo proceso kodekso)], išskyrus tas, kurios pagal Konstituciją ir kitas teisės nuostatas paliktos teismams ir kurias turi leisti taikyti procesines garantijas užtikrinantis teismas;

<…>

3.   Tyrimas atliekamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, išskyrus konkrečius atvejus, aiškiai numatytus [Įstatyme Nr. 9/2021].“

9.

Įstatymo Nr. 9/2021 43 straipsnis „Liudytojų parodymai“ išdėstytas taip:

„1.   [EDP] gali iškviesti bet kurį asmenį, žinantį faktų ir aplinkybių, turinčių reikšmės nustatant nusikalstamą veiką ir atsakingą asmenį, arba galintį šiuo tikslu suteikti naudingos informacijos, ir gauti iš jo liudytojo parodymus.

Išskyrus asmenis, kurie atleidžiami nuo pareigos atvykti ir liudyti žodinėje teismo proceso dalyje, bet kuris [EDP] iškviestas asmuo privalo atvykti ir kaip liudytojas pateikti įrodymus apie viską, kas jam yra žinoma nurodytais klausimais.

2.   Liudytojo parodymai užfiksuojami Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta forma.

Proceso šalys per savo advokatus gali dalyvauti liudytojui duodant parodymus; tokiu atveju parodymų pabaigoje joms suteikiama galimybė paprašyti liudytojo pateikti bet kokius, jų manymu, reikalingus paaiškinimus.“

10.

Įstatymo Nr. 9/2021 90 straipsnyje „Bylos“ nustatyta:

„Per tyrimo procedūrą [EDP] priimti sprendimai gali būti skundžiami procesines teises užtikrinančiam teismui tik [Įstatyme Nr. 9/2021] aiškiai numatytais atvejais.“

11.

Pagal Įstatymą Nr. 9/2021 gynyba gali ginčyti šiuos EDP sprendimus:

12.

Įstatymo Nr. 9/2021 91 straipsnyje aprašomi procedūriniai veiksmai, kurių reikia imtis dėl prašymų užginčyti tokius sprendimus.

13.

Baudžiamojo proceso kodekso 311 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nustatyta:

„Ikiteisminio tyrimo teisėjas taiko visas prokuratūros arba bet kurios proceso šalies pasiūlytas tyrimo priemones, išskyrus atvejus, kai jis mano, kad jos nereikalingos arba kenkia.

Sprendimas atsisakyti taikyti prašomas tyrimo priemones gali būti apskųstas apeliacine tvarka; apeliacinis skundas priimamas ir nedelsiant perduodamas kompetentingam teismui, nestabdant vykdymo.“

14.

I. R. O. ir F. J. L. R. buvo pagal Ispanijos teisę įsteigto fondo, kuris gavo subsidiją Sąjungos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti, direktoriai. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) informavo Fiscalía de área de Getafe-Leganés (Chetafės-Leganeso prokuratūra, Ispanija), kad tiesioginės personalo išlaidos, kurias šis fondas prašė atlyginti dėl dviejų tyrėjų, kuriuos jis pasamdė projektui vykdyti, t. y. Y. C. ir I. M. B., buvo nepakankamai pagrįstos. Fiscalía de área de Getafe-Leganés (Chetafės-Leganeso prokuratūra) pateikė skundą Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminių tyrimų teismas Nr. 1, Ispanija) dėl įtariamo sukčiavimo subsidijomis nusikaltimo padarymo ( 13 ). 2021 m. balandžio 20 d. šis teismas pradėjo baudžiamąjį tyrimą prieš I. R. O.

15.

Vykdant šį tyrimą 2021 m. gegužės 21 d.Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 1) apklausė I. R. O. kaip „investigado“ (asmuo, dėl kurio atliekamas tyrimas). I. R. O. pasinaudojo teise tylėti. 2021 m. liepos 2 d. šis teismas apklausė Y. C. kaip liudytoją.

16.

2021 m. rugpjūčio 12 d.Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 1) atsisakė jurisdikcijos Europos prokuratūros naudai. 2021 m. rugsėjo 21 d. Europos prokuratūra perdavė bylą nacionalinėms kompetentingoms institucijoms. Ji informavo Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 1) apie savo sprendimą nesiekti bylos išsireikalavimo.

17.

2022 m. birželio 9 d. nutartimi ( 14 ), atsakydamas į klausimą dėl jurisdikcijos, kurį iškėlė Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 1), Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) nusprendė priskirti tyrimo jurisdikciją Europos prokuratūrai. 2022 m. liepos 26 d. sprendimu bylą tiriantys Ispanijos EDP pasinaudojo savo bylos išsireikalavimo teise ir pradėjo tyrimą, dėl kurio pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

18.

2022 m. liepos 27 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Juzgado Central de Instrucción no 6 de la Audiencia National (Nacionalinio teismo Centrinis ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 6), vykdydamas procesines teises užtikrinančio teismo įgaliojimus, pradėjo procesinių teisių užtikrinimo procedūrą.

19.

2022 m. rugpjūčio 22 d. ir spalio 25 d. sprendimais bylą tiriantys EDP atitinkamai iškvietė I. R. O. ir F. J. L. R. atvykti į Įstatymo Nr. 9/2021 27 straipsnyje numatytą „primera comparecencia para el traslado de cargos“ (pirmasis posėdis, skirtas pranešti apie faktus ir įrodymus), siekdami informuoti kiekvieną iš jų apie tai, kad dėl jų atliekamas tyrimas dėl sukčiavimo subsidijomis ir dokumentų klastojimo nusikaltimų ( 15 ). I. R. O. apklausa surengta 2022 m. spalio 5 d. F. J. L. R. apklausa įvyko 2022 m. gruodžio 15 d.

20.

2023 m. vasario 2 d. sprendimu, priimtu pagal Įstatymo Nr. 9/2021 43 straipsnį, bylą tiriantys EDP iškvietė Y. C. ir I. M. B. atvykti pas juos kaip liudytojus. Remdamiesi Įstatymo Nr. 9/2021 90 straipsniu, 2023 m. vasario 7 d. I. R. O. ir F. J. L. R. atstovaujantys advokatai pateikė Europos prokuratūrai apeliacinį skundą dėl šio sprendimo tiek, kiek juo Y. C. buvo iškviestas kaip liudytojas ( 16 ). Jie teigė, kad tyrimo priemonė nebuvo nei tinkama, nei būtina, nei naudinga, nes Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 1 de Getafe (Chetafės pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 1) jau buvo apklausęs Y. C. kaip liudytoją. 2023 m. vasario 8 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pranešta apie apeliacinį skundą. 2023 m. vasario 23 d. EDP pateikė rašytines pastabas dėl šio apeliacinio skundo. 2023 m. kovo 22 ir23 d. Europos prokuratūra ir I. R. O. bei F. J. L. R. atstovaujantys advokatai pateikė rašytines pastabas dėl galimybės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo pateikti jam gaires dėl Sąjungos teisės aiškinimo, kad jis galėtų įvertinti Europos prokuratūros reglamento poveikį Įstatymui Nr. 9/2021, kiek tai susiję su procesines teises užtikrinančio teismo įgaliojimais peržiūrėti tam tikrus EDP procesinius aktus, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims. Jis pažymi, kad pagal Įstatymo Nr. 9/2021 42 ir 43 straipsnius, siejamus su jo 90 straipsniu, turi būti aiškiai leidžiama atlikti tam tikros kategorijos EDP procesinių veiksmų teisminę peržiūrą. Kadangi liudytojų šaukimai nėra priskiriami prie šios kategorijos, 2023 m. vasario 2 d. sprendimo negalima apskųsti procesines teises užtikrinančiam teismui.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnį turi būti atliekama Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisminė peržiūra. Šis teismas mano, kad 2023 m. vasario 2 d. sprendimas yra toks procesinis aktas. Pirmiausia jis teigia, kad šis sprendimas daro tiesioginį poveikį Y. C. ir I. M. B. teisėms į laisvą judėjimą ir laisvę, kurios garantuojamos Chartijos 6 straipsnyje, nes jie bus teisiškai įpareigoti būti tam tikroje vietoje šaukime nurodytu laiku ir dieną ( 17 ). Šis sprendimas taip pat gali pažeisti Y. C. ir I. M. B. teisę į gynybą, o tai prieštarauja Chartijos 48 straipsniui, nes jie privalės pasakyti viską, ką žino, ir sakyti tiesą ( 18 ) tokiomis aplinkybėmis, kai Ispanijos procesinėje teisėje nenumatoma, kad liudytojams duodant parodymus gali padėti advokatas. Nagrinėjamu atveju teisės į gynybą pažeidimas yra dar rimtesnis, nes yra „pagrįsta tikimybė“, kad jų parodymai gali atskleisti jų dalyvavimo tiriamose nusikalstamose veikose įrodymus. 2023 m. kovo 22 d. pastabose EDP nurodoma tikimybė, kad pagal Įstatymo Nr. 9/2021 29 straipsnį asmenys, dėl kurių atliekamas tyrimas, gali teisme prašyti, kad procesinis aktas būtų automatiškai pripažintas negaliojančiu dėl to, kad buvo pavėluotai pranešta apie faktus ir įrodymus pirmajame teismo posėdyje, yra išimtinis pagrindas. Be kita ko, dėl teisėtų lūkesčių priežasčių nepageidautina, kad iš asmens būtų reikalaujama remtis tokiu pareiškimu vėlyvojoje baudžiamojo proceso stadijoje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad liudytojų šaukimai daro poveikį I. R. O. ir F. J. L. R. teisinei padėčiai. Pakartotinis Y. C. šaukimo atvykti kaip liudytojui išdavimas pažeidžia teisę į bylos nagrinėjimą per pagrįstą terminą. Y. C. ir I. M. B. liudytojų parodymai taip pat galėtų padėti EDP surinkti kaltę patvirtinančius įrodymus, kuriuos būtų galima panaudoti baudžiamajame procese prieš I. R. O. ir F. J. L. R.

23.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad neapskundus 2023 m. vasario 2 d. sprendimo gali būti apribotas naudojimasis iš Sąjungos teisės kylančia asmenine teise, o šis apribojimas nepateisinamas remiantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais.

24.

Dėl lygiavertiškumo principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Juez de Instrucción (ikiteisminio tyrimo teisėjas), prilygstantis EDP, kuriam pavesta ištirti kaltinimus, dėl kurių Europos prokuratūroje pradėtas procesas, taikytų Diligencias Previas (ikiteisminio tyrimo) procedūrą, nes nuteisus už atitinkamas nusikalstamas veikas gali būti skiriama ne didesnė kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 766 straipsniu ( 19 ), priemones, dėl kurių per ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjai priėmė nutartį, galima apskųsti sprendimą priėmusiam teisėjui, o vėliau – aukštesnės instancijos teismui.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2023 m. kovo 22 d. pastabose bylą tiriantys EDP teigia, jog pagal Procedimiento Sumario Ordinario (procedūra dėl nusikalstamų veikų, už kurias baudžiama laisvės atėmimu daugiau nei penkeriems metams) Baudžiamojo proceso kodekso 311 straipsnyje numatyta, kad sprendimai priimti šalių prašomas tyrimo priemones neskundžiami. Šiomis aplinkybėmis EDP remiasi jurisprudencija, pagal kurią šios nuostatos taikymas išplečiamas ir ikiteisminio tyrimo procedūrai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nepatvirtino šios jurisprudencijos krypties, ji nebuvo priimta vienbalsiai ir nebuvo pakeista teisės aktais.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl lygiavertiškumo principo taikymo, nes pagal Įstatymą Nr. 9/2021 neleidžiama atlikti EDP išduotų liudytojų šaukimų teisminės peržiūros, o Baudžiamojo proceso kodeksas neriboja ikiteisminio tyrimo teisėjų priimamų sprendimų skirti tyrimo priemones arba atsisakyti jas skirti, kurie gali būti skundžiami, kategorijų.

27.

Dėl veiksmingumo principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad teisė pareikšti ieškinį dėl Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, tiesiogiai išplaukia iš Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio. Ši galimybė yra tiek pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą, tiek teisės į gynybą, saugomos pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, išraiška. Taigi, siauras procesines teises užtikrinančio teismo įgaliojimų peržiūrėti bylą pagal Įstatymo Nr. 9/2021 90 straipsnį aiškinimas yra kliūtis naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios pagal Europos prokuratūros reglamentą yra suteiktos piliečiams.

28.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado Central de Instrucción no 6 de la Audiencia Nacional (Nacionalinio teismo Centrinis ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 6) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

I. R. O. ir F. J. L. R., Europos prokuratūra, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Ispanijos vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas. 2024 m. rugsėjo 10 d. posėdyje tos pačios šalys, išskyrus Italijos vyriausybę, pateikė žodinius argumentus ir atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

30.

Europos prokuratūra, Prancūzijos, Nyderlandų ir Ispanijos vyriausybės ir Komisija teigia, kad antrasis klausimas yra nepriimtinas, nes jis tik hipotetinis ir bet koks atsakymas į jį negali turėti jokios įtakos ginčo pagrindinėje byloje baigčiai. Taip yra todėl, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, skundai dėl EDP sprendimo iškviesti trečiuosius asmenis kaip liudytojus, o antrasis klausimas susijęs su galimybe patiems liudytojams ginčyti šį sprendimą.

31.

Pagal suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir pateikiamų klausimų svarbą. Vadinasi, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 20 ).

32.

Iš antrojo klausimo teksto, Sąjungos teisės nuostatų, į kurias jame daroma nuoroda, ir iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 21 ) pateiktų paaiškinimų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar asmenys, kurie pagal EDP sprendimą buvo iškviesti liudyti kaip liudytojai, gali ginčyti šį sprendimą teismine tvarka. Iškviesti liudytojai, t. y. Y. C. ir I. M. B., neginčija 2023 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumo. Pagrindinę bylą sudaro asmenų, t. y. I. R. O. ir F. J. L. R., dėl kurių atliekamas tyrimas, skundas dėl šio sprendimo. Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, akivaizdu, kad bet koks atsakymas į antrąjį klausimą neturi jokios įtakos pagrindinės bylos baigčiai ir yra hipotetinio pobūdžio. Remdamasis jurisprudencija, į kurią daroma nuoroda šios išvados 31 punkte, patariu Teisingumo Teismui pripažinti šį klausimą nepriimtinu.

33.

Komisija siūlo Teisingumo Teismui nagrinėti pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus kartu. Pritariu šiam pasiūlymui, nes atsakymas į šiuos klausimus priklauso nuo Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies aiškinimo.

34.

Be to, manau, jog šie trys klausimai turėtų būti performuluoti ( 22 ) taip, kad būtų klausiama, ar Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmenys, dėl kurių atliekamas tyrimas, negali tiesiogiai ginčyti kompetentingame nacionaliniame teisme sprendimo, kuriuo, vykdant dėl šių asmenų baudžiamąjį tyrimą, bylą tiriantis EDP iškviečia trečiąsias šalis liudyti kaip liudytojus ( 23 ).

35.

Toliau nurodytos priežastys mane įtikina siūlyti tokį performulavimą. Kaip pažymėjau šios išvados 32 punkte, ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, ieškinio dėl sprendimo, kuriuo bylą tiriantys EDP iškvietė trečiuosius asmenis atvykti pas juos kaip liudytojus. Nuostatos, su kuriomis susijęs ketvirtasis klausimas, t. y. ESS 2 straipsnis, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsnis, gali būti nagrinėjamos svarstant performuluotą klausimą, nes Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalimi siekiama jas taikyti priimant Europos prokuratūros procesinius aktus ( 24 ). Atsižvelgdamas į daromą nuorodą tiek į ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, tiek į Chartijos 47 straipsnį, Teisingumo Teismas gali nuspręsti nenagrinėti ESS 2 straipsnio. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad trečiuoju klausimu keliamas lygiavertiškumo principo, kaip valstybių narių procesinės autonomijos apribojimo, klausimas, todėl šis klausimas įtrauktas į siūlomą formuluotę. Kaip išsamiau išdėstyta šios išvados 55 punkte, atrodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą daroma prielaida, jog pagal Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad procesinį aktą, kaip antai 2023 m. vasario 2 d. sprendimą, būtų galima apskųsti pareiškiant tiesioginį ieškinį kompetentingame nacionaliniame teisme.

36.

Kaip matyti iš Įstatymo Nr. 9/2021 1 straipsnio, šiuo įstatymu Europos prokuratūros reglamentas integruojamas į Ispanijos teisės sistemą. Šiuo įstatymu nustatyta nauja procedūrinė sistema, pagal kurią EDP tiria Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą už jas, o nacionalinė teisminė institucija, turinti nešališkos trečiosios šalies statusą, saugo asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, pagrindines teises ( 25 ). Subjektas, kuris turi būti įsteigtas kompetentingame teisme ( 26 ) kaip „organas, nedalyvaujantis vykdant procedūrą, tačiau atsakingas už [Įstatyme Nr. 9/2021] aiškiai numatytas teisminės peržiūros užduotis“ ( 27 ), yra procesinių teisių užtikrinimo teisėjas.

37.

Mano nuomone, akivaizdu, kad pagal Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos numatyti veiksmingą Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisminę peržiūrą ( 28 ). Be šios išvados 4 punkte išdėstytų Europos prokuratūros reglamento 88 konstatuojamosios dalies sąlygų, veiksminga asmenų teisių teisminė apsauga yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintų 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose. Chartijos 47 straipsnyje dar kartą patvirtinamas šis principas, todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, į jį reikia atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ( 29 ). Taip pat reikėtų nepamiršti, kad, įgyvendindamos Sąjungos teisę (kaip yra šiuo atveju), valstybės narės privalo užtikrinti Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ( 30 ).

38.

Šioje byloje svarbiausia yra klausimas, ar sprendimas, kuriuo EDP iškviečia trečiąją šalį atvykti pas jį kaip liudytoją, yra Europos prokuratūros procesinis aktas, galintis turėti teisinių padarinių asmenims, dėl kurių atliekamas tyrimas, Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies tikslais. Jei šis sprendimas yra toks aktas, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad jį galėtų peržiūrėti kompetentingas nacionalinis teismas.

39.

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar sąvoka „Europos prokuratūros procesiniai aktai, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia vienodai aiškinti visoje Sąjungoje. Sprendžiant šį klausimą reikia atsižvelgti į nuostatos, kurioje ši sąvoka vartojama, tekstą, šios nuostatos kontekstą ir tikslus, kurių siekiama teisės normomis, kurių dalis ji yra ( 31 ).

40.

Europos prokuratūros reglamente ši sąvoka neapibrėžta, o 42 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į nacionalinę teisę nėra lemiama jos reikšmei ir taikymo sričiai.

41.

Iš Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies teksto, siejamo su šio straipsnio bendrąja schema ir tikslu, matyti, kad juo siekiama nacionaliniams teismams ( 32 ) suteikti jurisdikciją teismine tvarka peržiūrėti aktus, kurie, kadangi Europos prokuratūra yra Sąjungos įstaiga ( 33 ), kitu atveju priklausytų išimtinei Sąjungos teismų jurisdikcijai ( 34 ). Iš Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 2–8 dalių matyti, kad, išskyrus jurisdikciją, kuri pagal šio straipsnio 1 dalį palikta nacionaliniams teismams, Sąjungos teismai yra kompetentingi tikrinti Europos prokuratūros aktų teisėtumą ( 35 ). Tai visų pirma pasakytina apie Europos prokuratūros „administracinius sprendimus“, į kuriuos daroma nuoroda 8 dalyje ir kurie patenka į SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos taikymo sritį, priešingai nei Europos prokuratūros „procesiniai aktai“, į kuriuos daroma nuoroda 1 dalyje ir kurių „peržiūrą“ ( 36 ) iš esmės turėtų atlikti „kompetentingi nacionaliniai teismai“.

42.

Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalyje vartojama frazė „galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“ taip pat patvirtina, kad šia nuostata siekiama nacionaliniams teismams suteikti jurisdikciją, kurią kitu atveju būtų įgiję Sąjungos teismai. Savo rašytinėse pastabose Europos prokuratūra, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija nurodo, kad šioje formuluotėje pažodžiui atkartojamas SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos tekstas ( 37 ), kuriame nurodyti Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ar agentūrų aktai, kuriuos kompetentingi nagrinėti Sąjungos teismai ( 38 ).

43.

Kita priežastis, kodėl formuluotė „Europos prokuratūros procesini[ai] akt[ai], galin[tys] turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“ turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, yra būtinybė užtikrinti nuoseklų nacionalinių teismų ir Sąjungos teismų jurisdikcijos pasidalijimą vykdant Europos prokuratūros aktų teisminę peržiūrą. Todėl pritariu Europos prokuratūros nuomonei, kad „Europos prokuratūros procesini[ai] akt[ai], galin[tys] turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ( 39 ).

44.

Kalbant apie šios sąvokos turinį, iš Europos prokuratūros reglamento 87 konstatuojamosios dalies pirmos pastraipos matyti, kad sąvoka „procesiniai aktai“ visų pirma apima veiksmus, „kurių Europos prokuratūra imasi atlikdama tyrimus“. Šios konstatuojamosios dalies antroje pastraipoje užtikrinama, kad „Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“, teisminę peržiūrą taip pat atliktų nacionaliniai teismai. Sąvoka „procesiniai aktai“ apima, be kita ko ( 40 ), „tyrimo priemones“, kaip jos suprantamos pagal Europos prokuratūros reglamento 30 straipsnį. Taigi, kaip teigia I. R. O., F. J. L. R. ir Europos prokuratūra, sprendimas, kuriuo EDP iškviečia asmenį atvykti kaip liudytoją, mano nuomone, yra procesinis veiksmas Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies tikslais. Tiesa, to reglamento 30 straipsnio 1 dalyje šis sprendimas neįtrauktas į „tyrimo priemonių“, kuriomis turi turėti galimybę naudotis valstybių narių EDP, rinkinį „[b]ent tais atvejais, kai tiriama nusikalstama veika, už kurią baudžiama didžiausia laisvės atėmimo bausme, kurios trukmė yra bent ketveri metai“. Europos prokuratūros reglamento 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad visgi, „[b]e 1 dalyje nurodytų priemonių, [EDP] turi teisę savo valstybėje narėje prašyti arba nurodyti imtis bet kokių kitų priemonių, kurias prokurorai gali taikyti pagal nacionalinę teisę panašiose nacionalinėse bylose“. Įstatymo Nr. 9/2021 43 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad EDP gali iškviesti asmenis kaip liudytojus.

45.

Kalbant apie sąvoką „galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“, iš SESV 263 straipsnio 1 dalyje ( 41 ) vartojamų tapačių sąvokų galima daryti išvadą, kad teisės aktų leidėjas, priimdamas Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalį, siekė užtikrinti, kad pagal Europos prokuratūros konkrečiam pobūdžiui pritaikytą teisminės kontrolės sistemą šios institucijos aktai, kuriuos paprastai turėtų peržiūrėti Sąjungos teismai pareiškus tiesioginį ieškinį, galėtų būti peržiūrimi nacionaliniuose teismuose, taip užtikrinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio laikymąsi.

46.

Iš to, mano nuomone, išplaukia, kad, kaip aiškiai nurodo Europos prokuratūra, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, aiškinant Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalį, pagal SESV 263 straipsnį taikytina Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija dėl sąvokos „akt[ai], galin[tys] turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“. Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, siejamą su jo pirma pastraipa, ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl visų Sąjungos institucijų, įstaigų, organų, tarnybų ir agentūrų priimtų priemonių ar aktų, neatsižvelgiant į jų formą, kurie gali turėti privalomų teisinių padarinių ir daryti poveikį fizinio ar juridinio asmens interesams, aiškiai pakeisdami jo teisinę padėtį. Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia tokius padarinius ir todėl gali būti tokio ieškinio dalykas, reikia išnagrinėti šio akto turinį ir įvertinti jo padarinius atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, jo turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organo įgaliojimus ( 42 ).

47.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino apriboti Europos prokuratūros procesinių aktų privalomos teisminės peržiūros, kuri numatyta Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalyje, konkrečiomis kategorijomis. Atsižvelgiant į ankstesniame punkte minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal šią nuostatą kompetentingas nacionalinis teismas turi galėti atlikti bet kokio procesinio akto, kurį EDP priima atlikdamas tyrimą ir kuris gali turėti privalomų teisinių padarinių, daryti poveikį trečiųjų šalių interesams, aiškiai pakeisdamas jų teisinę padėtį, teisminę peržiūrą. Norėčiau pridurti, kad iš Europos prokuratūros reglamento 87 konstatuojamosios dalies matyti, jog sąvoka „trečiosios šalys“, kuri minima jo 42 straipsnio 1 dalyje, turi būti suprantama plačiąja prasme ir apimti „įtariamąjį“ ( 43 ), „nukentėjusįjį“ ir visus „kitus suinteresuotus asmenis, kurių teisėms tokie aktai gali padaryti neigiamą poveikį“ ( 44 ).

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir I. R. O. bei F. J. L. R. teigia, kad 2023 m. vasario 2 d. sprendimas yra Europos prokuratūros procesinis aktas, kuris jiems, kaip asmenims, dėl kurių atliekamas tyrimas, sukelia teisines pasekmes, nes a) juo pažeidžiama jų teisė į bylos nagrinėjimą per pagrįstą terminą ir b) papildomais Y. C. liudytojo parodymais gali būti atskleisti apkaltinamieji įrodymai, kuriuos bylą tiriantys EDP galėtų panaudoti baudžiamajame procese prieš juos. Priešingai, Europos prokuratūra, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija, remdamosi skirtingais argumentais ( 45 ), tvirtina, kad EDP sprendimas iškviesti trečiąją šalį duoti parodymus kaip liudytoją nėra priemonė, kurios teisinės pasekmės yra privalomos ir gali daryti įtaką tiriamų asmenų interesams, nes dėl jos aiškiai pasikeičia jų teisinė padėtis.

49.

Abstrakčiai kalbant, manęs neįtikina I. R. O. ir F. J. L. R. vardu pateikti argumentai, kuriuos priėmė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Kaip pažymi Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija, per liudytojo apklausą gali būti pateikta apkaltinamųjų ir išteisinamųjų įrodymų. Šiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, jog Europos prokuratūros reglamento 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „Europos prokuratūra tyrimus atlieka nešališkai ir siekia surinkti visus susijusius tiek apkaltinamuosius, tiek išteisinamuosius įrodymus“ ( 46 ). Prancūzijos vyriausybė priduria, kad tokio nagrinėjimo vienintelis tikslas gali būti išsiaiškinti tam tikrus faktus, pateikti pagrindinę informaciją, paaiškinti tyrėjui sudėtingą mechanizmą arba atskleisti atitinkamų asmenų asmenybę. Sutinku, kad nors liudytojo iškvietimas ir apklausa gali pailginti procedūros trukmę, tokios priemonės gali palengvinti tyrimo atlikimą ir bet kuriuo atveju padeda išsamiai ištirti kaltinimus.

50.

Nepaisydamas šių pastabų, manau, kad klausimas, ar EDP sprendimas iškviesti trečiąją šalį kaip liudytoją yra procesinis aktas, kuris gali turėti teisinių padarinių asmeniui, dėl kurio atliekamas tyrimas, negali būti vertinamas ir į jį atsakoma bendrai ir abstrakčiai.

51.

Europos prokuratūra veikia ne vienoje teisinėje srityje, o Europos prokuratūros reglamente Europos prokuratūros procedūros reglamentuojamos tik iš dalies ( 47 ). Generalinės advokatės T. Ćapeta žodžiais tariant, „[Europos prokuratūra] iš tiesų yra viena ir nedaloma įstaiga, tačiau ji veikia be bendros materialinės ir procesinės baudžiamosios teisės“, „[š]ie klausimai daugiausia priklauso nuo valstybių narių įstatymų, o šie gali skirtis, nelygu valstybių narių pasirinkti sprendimai“ ( 48 ). Išskyrus Sąjungos teisėje įtvirtintas procesines teises, kurios pagal Europos prokuratūros reglamento 41 straipsnio 2 dalį įtariamiesiems ir kaltinamiesiems baudžiamosiose bylose turi būti užtikrintos „bent jau“ tam tikru lygiu, dėl to, kad Europos prokuratūros reglamente remiamasi nacionaline teise, asmenų, susijusių su tokiomis procedūromis, teisės skiriasi priklausomai nuo valstybės narės, kurioje Europos prokuratūra tiria nusikaltimus ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Taip pat tai, kad Europos prokuratūros reglamento 30 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog „priemonių taikymo procedūros ir tvarka“, nurodytos to straipsnio 1 ir 4 dalyse, reglamentuojamos „taikytinoje nacionalinėje teisėje“, gali lemti, kad procesinis aktas, pavyzdžiui, liudytojo šaukimas, kurį vienoje valstybėje narėje išduoda bylą nagrinėjantis EDP, neturės teisinių padarinių asmenų, su kuriais tas aktas susijęs, padėčiai, o tas pats procesinis aktas, priimtas kitoje valstybėje narėje, tokius padarinius turės. Todėl, kaip per posėdį pažymėjo Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės, tikėtina, kad Europos prokuratūros procesinių aktų, kuriuos turi galėti peržiūrėti nacionaliniai teismai, taikymo sritis gali skirtis priklausomai nuo taikytinos nacionalinės teisės. Reikalavimas atlikti šio klausimo in concreto vertinimą taip pat išplaukia iš jurisprudencijos, kurią nurodžiau šios išvados 46 punkte; iš jo matyti, kad būtina atsižvelgti į ten nurodytus objektyvius kriterijus.

52.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, patariu, kad Teisingumo Teismui nederėtų priimti bendros pozicijos dėl klausimo, ar sprendimas, kuriuo bylą nagrinėjantis EDP iškviečia trečiąją šalį kaip liudytoją, patenka į Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šį klausimą galiausiai turi spręsti nacionaliniai teismai, nustatydami, ar šis sprendimas yra aktas, kuriuo siekiama sukelti privalomus teisinius padarinius, galinčius daryti poveikį atitinkamos trečiosios šalies interesams, nes dėl jo aiškiai pasikeičia jos teisinė padėtis. Šiuo tikslu nacionaliniai teismai turi remtis šio sprendimo esme ir įvertinti šias pasekmes atsižvelgdami į objektyvius kriterijus, kaip antai jo turinį, prireikus atsižvelgdami į konkrečias procedūrines jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus. Jei atlikęs šį tyrimą nacionalinis teismas nustatytų, kad sprendimas, kuriuo bylą nagrinėjantis EDP iškviečia trečiąją šalį kaip liudytoją, negali turėti teisinių padarinių asmenims, dėl kurių atliekamas tyrimas, nacionalinės teisės aktai, draudžiantys šio sprendimo teisminę peržiūrą, būtų suderinami su Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalimi, siejama su Chartijos 47 straipsniu ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, taip pat su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais.

53.

Savo išvadoje byloje Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt. generalinis advokatas M. Bobek nurodo, kad asmuo, kuris pageidauja pasinaudoti Chartijos 47 straipsniu, siekdamas remtis šioje nuostatoje užtikrinama procesine teise, turi turėti Sąjungos teisės garantuojamą konkrečią „teisę ar laisvę“, kurios įgyvendinimą jis nori užtikrinti teisme ( 49 ). Sutinku su Komisija, kad jei sprendimu iškviesti trečiąją šalį kaip liudytoją nesiekiama sukelti teisinių padarinių asmenims, dėl kurių atliekamas tyrimas, šių asmenų teisinei padėčiai tai neturi įtakos ir jie negali remtis iš Sąjungos teisės kylančia teise, todėl Chartijos 47 straipsnis negali būti taikomas. Nesant jokių teisinių padarinių, nekyla klausimas dėl galimybės pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Galiausiai, jei jokia Europos prokuratūros reglamento ar kito Sąjungos teisės akto nuostata nesuteikia asmenims, dėl kurių atliekamas tyrimas, teisės nacionaliniuose teismuose ginčyti Europos prokuratūros procesinius aktus, kurie negali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai nepažeidžiami.

54.

Jeigu nacionalinis teismas nustatytų, kad toks sprendimas, kaip 2023 m. vasario 2 d. sprendimas, yra aktas, patenkantis į Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad tokio sprendimo „peržiūrą turėtų atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai“. Kas sudaro šią teisminę peržiūrą? Ar nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikalaujama, kad būtų galima pareikšti tiesioginį ieškinį dėl šio sprendimo galiojimo?

55.

Šioje byloje neabejotina, kad pagal Ispanijos teisę sprendimas, kuriuo bylą nagrinėjantis EDP iškviečia trečiąją šalį kaip liudytoją, negali būti tiesioginio asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, ieškinio nacionaliniame teisme dalykas. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad į Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenkančius aktus būtų galima ginčyti pareiškiant tiesioginį ieškinį. Taigi atrodo, kad atmestina galimybė, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė apibrėžti išsamių taisyklių, pagal kurias tokie aktai galėtų būti peržiūrimi teismine tvarka, todėl tokia peržiūra galėtų būti atliekama netiesiogiai ( 50 ). Priešingai, Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose teigia, jog atliekant Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisminę peržiūrą nereikalaujama, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl jų panaikinimo. Ji tvirtina, kad, priešingai nei Ispanijoje, Italijos baudžiamojo proceso kodeksu buvo panaikintos ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos, o kartu ir bet kokia ex ante Europos prokuratūros procesinio akto dėl trečiosios šalies iškvietimo duoti parodymus, kontrolė. O bylą iš esmės nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją spręsti dėl visų jam pateiktų įrodymų teisėtumo ir, jei reikia, gali į juos neatsižvelgti ( 51 ). Teismo posėdyje, atsakydamos į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą, Europos prokuratūra ir Prancūzijos, Nyderlandų ir Ispanijos vyriausybės primygtinai tvirtino, kad epizodinė Europos prokuratūros procesinių aktų teisėtumo teisminė kontrolė atitinka Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Europos prokuratūra sutiko, kad nėra tiesioginės teisinės gynybos priemonės dėl EDP sprendimų priimti tyrimo priemones. Ji teigė, kad Ispanijos teisėje numatytos kelios šalutinės teisminės priemonės, skirtos tokių priemonių teisminei peržiūrai visame tyrimo etape, o jam pasibaigus – žodinėje baudžiamojo proceso stadijoje, taip užtikrinant teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą laikymąsi. Prancūzijos, Nyderlandų ir Ispanijos vyriausybės laikėsi tos pačios nuomonės.

56.

Europos prokuratūros reglamento 42 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms, atsižvelgiant į jų procesinį savarankiškumą, suteikiama tam tikra diskrecija, nes nurodoma, kad joje numatyta teisminė peržiūra turi būti vykdoma „laik[antis] nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų ir procedūrų“ ( 52 ). Šioje nuostatoje nenustatytas nei šios „peržiūros“ pobūdis, nei sprendimo, kurį nacionalinis teismas gali priimti ją vykdydamas, rūšis.

57.

Europos prokuratūros reglamento 88 konstatuojamojoje dalyje reikalaujama, kad nacionaliniuose teismuose peržiūrint Europos prokuratūros procesinių aktų, kurie gali turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą, „pagal ES sutarties 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą turėtų būti užtikrintos veiksmingos teisių gynimo priemonės“. Pagal šią Sutarties nuostatą valstybės narės įpareigojamos kiekvienam asmeniui, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės aktais, yra pažeistos, suteikti veiksmingą teisių gynimo priemonę, atitinkančią Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą pareigą. Ji apima teisę teisme ginčyti bet kokį asmeniui nepalankų aktą, galintį pažeisti šias teises ir laisves, tačiau nereikalaujama, kad būtų galima pasinaudoti tiesiogine teisių gynimo priemone, kurios pagrindinis tikslas – užginčyti konkrečios priemonės teisėtumą. Todėl pakanka, kad kompetentinguose nacionaliniuose teismuose būtų galima pasinaudoti viena ar keliomis teisių gynimo priemonėmis, leidžiančiomis teisės turėtojui siekti netiesioginės priemonės teisėtumo peržiūros, užtikrinančios pagal Sąjungos teisę šiam asmeniui garantuojamas teises ir laisves ( 53 ). Nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar asmenys, dėl kurių atliekamas tyrimas, gali netiesiogiai ginčyti sprendimo, kuriuo bylą tiriantis EDP iškvietė trečiąją šalį atvykti kaip liudytoją, teisėtumą.

58.

Nepriklausomai nuo to, kad yra tokia galimybė, siekdamas išsamiai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus, Teisingumo Teismas taip pat turi nurodyti, ar nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytos procedūros atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, į kuriuos aiškiai daroma nuoroda Europos prokuratūros reglamento 88 konstatuojamosios dalies pirmoje pastraipoje.

59.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nesant Sąjungos taisyklių šiuo klausimu, kiekvienos valstybės narės teisinėje tvarkoje turi būti nustatytos procesinės taisyklės dėl veiksmų, kuriais siekiama apsaugoti asmenų teises, laikantis procesinės autonomijos principo. Šiam reikalavimui taikoma sąlyga, kad šios taisyklės Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų praktiškai nebūtų pernelyg sunku ar neįmanoma naudotis Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 54 ).

60.

Kalbant apie veiksmingumo principą, Sąjungos teisė neįpareigoja valstybių narių nustatyti kitų teisių gynimo priemonių nei tos, kurios jau numatytos pagal nacionalinę teisę, nebent iš atitinkamos nacionalinės teisės sistemos struktūros matyti, kad nėra jokių teisminės gynybos priemonių, leidžiančių, nors ir netiesiogiai, užtikrinti asmenims iš Sąjungos teisės kylančių jų teisių apsaugą ( 55 ). Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad dėl ginčijamų priemonių galiojimo galima veiksmingai spręsti netiesioginėmis priemonėmis, atrodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašyta procedūra pažeidžia veiksmingumo principą

61.

Kalbant apie lygiavertiškumo principą, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad nors pagal Europos prokuratūros taikomas nacionalines proceso taisykles draudžiama galimybė tiesiogiai teismine tvarka peržiūrėti sprendimą, kuriuo EDP iškviečia trečiąją šalį kaip liudytoją, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą priimtą lygiavertį sprendimą galima apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba aukštesnės instancijos teismui. Iš to išplaukia, kad asmenys, dėl kurių atliekamas tyrimas, atsiduria kitokioje, nepalankioje padėtyje, kai jie gina teises, tiesiogiai kylančias iš Sąjungos teisės, palyginti su tais atvejais, kai jie gina teises pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigia tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek I. R. O. ir F. J. L. R., atrodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytos procedūros pažeidžia lygiavertiškumo principą.

62.

Europos prokuratūra ir Ispanijos vyriausybė pripažįsta, kad ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą nacionalinės teisės aiškinimą, iš esmės teigdamos, kad pagal tam tikrą vidaus teismų praktiką gali būti taikomas Baudžiamojo proceso kodekso 311 straipsnis, kuriame numatyta, kad sprendimai priimti šalių prašomas tyrimo priemones negali būti skundžiami. Pagal suformuotą jurisprudenciją nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir nuspręsti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimas yra teisingas, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai ( 56 ).

63.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado Central de Instrucción no 6 de la Audiencia Nacional (Nacionalinio teismo Centrinis ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 6, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2017 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje, 42 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principais,

turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmenys, dėl kurių Europos prokuratūra atlieka tyrimą, negali kompetentingame nacionaliniame teisme tiesiogiai ginčyti sprendimo, kuriuo bylą nagrinėjantis Europos deleguotasis prokuroras, vykdydamas šį tyrimą, iškviečia trečiąsias šalis kaip liudytojas, kai šiuo sprendimu siekiama sukelti teisinių padarinių šiems asmenims. Šį klausimą turi spręsti nacionalinis teismas, nustatydamas, ar toks sprendimas yra aktas, kuriuo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių, galinčių daryti poveikį tų asmenų interesams, nes dėl jo aiškiai pasikeičia jų teisinė padėtis. Šiuo tikslu nacionaliniai teismai turi remtis šio sprendimo esme ir įvertinti šiuos padarinius atsižvelgdami į objektyvius kriterijus, kaip antai jo turinį, prireikus atsižvelgdami į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus.