Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2024 m. birželio 27 d.(1)
Sujungtos bylos C‑123/23 ir C‑202/23 [Khan Yunis ir Baadba](i)
N. A. K.,
E. A. K.,
Y. A. K. (C‑123/23)
M. E. O. (C‑202/23)
prieš
Bundesrepublik Deutschland
(Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobstis – Direktyva 2013/32/ES – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendrosios procedūros – Prašymas suteikti tarptautinę apsaugą – Nepriimtinumo pagrindai – 33 straipsnio 2 dalies d punktas ir 40 straipsnis – Paskesnis prašymas suteikti tarptautinę apsaugą – Aplinkybės, kuriomis paskesnis prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu – Galimybė pripažinti nepriimtinu paskesnį prašymą, pateiktą po to, kai kita valstybė narė užbaigė prieglobsčio procedūrą dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo“
I. Įvadas
1. Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl Direktyvos 2013/32/ES(2) 33 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyto nepriimtinumo pagrindo išaiškinimo. Pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteikiama teisė tam tikromis sąlygomis pripažinti nepriimtinais „paskesnius prašymus“. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio q punktą „paskesni prašymai“ yra tarptautinės apsaugos prašymai, pateikti to paties asmens „priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo“.
2. Šiose dviejose nuostatose nieko nepasakyta apie tai, ar šis nepriimtinumo pagrindas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai abu prašymus nagrinėja ta pati valstybė narė, ar ir tokiu atveju, kai situacija apima kelias valstybes nares, kai ankstesnę prieglobsčio procedūrą vykdė kita valstybė narė (valstybė narė A) nei ta, kurioje buvo pateiktas „paskesnis prašymas“ (valstybė narė B).
3. Pagal Vokietijos teisę Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Vokietija, toliau – Federalinė tarnyba) gali, jei tenkinami tam tikri kriterijai, pripažinti nepriimtinu tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą šiai tarnybai po to, kai kitoje valstybė narėje „prieglobsčio procedūra buvo užbaigta [to paties] prašytojo nenaudai“. Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas, Vokietija) siekia išsiaiškinti, ar tokia nuostata suderinama su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktu, siejamu su jos 2 straipsnio q punktu.
4. Teisingumo Teismo jau buvo prašyta priimti sprendimą tokiu klausimu(3). Vis dėlto anksčiau jis savo išvadas apribojo konkrečiomis situacijomis, kai galutinį sprendimą dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo priėmė trečioji valstybė arba valstybė narė, kuri įgyvendino Reglamentą (ES) Nr. 604/2013(4), tačiau nebuvo saistoma nei Direktyvos 2013/32, nei Direktyvos 2011/95/ES(5) (t. y. Norvegija ir Danija). Šioje byloje Teisingumo Teismui reikės apsvarstyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyto nepriimtinumo pagrindo taikymą tokiu atveju, kai tas pats asmuo paeiliui pateikia tarptautinės apsaugos prašymus skirtingose valstybėse narėse, kurios visapusiškai dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte nustatyta, kad paskesnis prašymas – tai „vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo, įskaitant atvejus, kai prašytojas tiesiogiai atsiėmė savo prašymą, ir atvejus, kai sprendžiančioji institucija atmetė prašymą po to, kai jis buvo netiesiogiai atsiimtas pagal [šios direktyvos] 28 straipsnio 1 dalį“.
6. Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ numatyta:
„1. Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal [r]eglamentą [„Dublinas III“], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.
2. Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:
<…>
d) prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95] arba prašytojas jų nepateikė; arba
<...>“
7. Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ nurodyta:
„1. Kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine [tvarka], tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.
2. Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95].
3. Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95], prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.
<…>
5. Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu.
<…>
7. Kai asmuo, kurio atžvilgiu turi būti įvykdytas sprendimas dėl perdavimo pagal [r]eglamentą [„Dublinas III“], pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą perduodančioje valstybėje narėje, tuos nusiskundimus arba paskesnius prašymus nagrinėja atsakinga valstybė narė, kaip apibrėžta tame reglamente pagal šią direktyvą.“
B. Vokietijos teisė
8. Pagrindinės materialinės ir procesinės taisyklės, kuriomis reglamentuojamos prieglobsčio procedūros, nustatytos pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 1992 m. birželio 26 d. Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas (BGBl., 1992 I, p. 1126), paskelbtos 2008 m. rugsėjo 2 d., BGBl., 2008 I, p. 1798 (toliau – AsylG).
9. AsylG 29 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nurodyta:
„1. Prašymas yra nepriimtinas:
<…>
5) jeigu prašymas yra paskesnis, kaip tai suprantama pagal 71 straipsnį, arba kartotinis, kaip tai suprantama pagal 71a straipsnį, kita prieglobsčio procedūra nevykdoma.“
10. AsylG 71a straipsnyje „Kartotinis prašymas“ nustatyta:
„1. Jei užsienietis federalinėje teritorijoje pateikia prašymą suteikti prieglobstį (kartotinį prašymą) po to, kai prieglobsčio procedūra buvo baigta atmetus prašymą suteikti prieglobstį saugioje trečiojoje šalyje (26a straipsnis), kuriai taikomi [Sąjungos] teisės aktai dėl atsakomybės už prieglobsčio procedūrų vykdymą arba su kuria Vokietijos Federacinė Respublika šiuo klausimu yra sudariusi tarptautinę sutartį, kita prieglobsčio procedūra vykdoma tik tuo atveju, jei Vokietijos Federacinė Respublika yra atsakinga už prieglobsčio procedūros vykdymą ir yra įvykdytos 2003 m. sausio 23 d. paskelbto Verwaltungsverfahrensgesetz (Administracinių bylų teisenos įstatymas) (BGBl., 2003 I, p. 102) (toliau – VwVfG) 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos; tai turi įvertinti Federalinė tarnyba.“
11. VwVfG išdėstytos bendrosios nuostatos dėl viešosios valdžios institucijų vykdomų administracinių procedūrų. Šio įstatymo 51 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta:
„1. Administracinė institucija pagal suinteresuotojo asmens prašymą privalo nuspręsti dėl galutinai įsigaliojusio administracinio akto panaikinimo arba pakeitimo, jeigu:
1) faktinė arba teisinė padėtis, dėl kurios aktas buvo priimtas, vėliau pasikeitė suinteresuotojo asmens naudai;
2) atsirado naujų įrodymų, dėl kurių suinteresuotojo asmens atžvilgiu būtų buvęs priimtas palankesnis sprendimas;
3) yra Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas) 580 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų.
2. Prašymas priimtinas tik tuo atveju, jeigu suinteresuotasis asmuo ne dėl didelio aplaidumo negalėjo remtis proceso atnaujinimo pagrindu per ankstesnę procedūrą, įskaitant administracinio akto apskundimą.“
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai
A. Byla C‑123/23
12. Pareiškėjai pagrindinėje byloje N. A. K, E. A. K. ir Y. A. K. yra iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės, anksčiau gyvenę Gazos Ruože. N. A. K, gimusi 1985 m., yra E. A. K ir Y. A. K motina.
13. Remiantis pareiškėjų pareiškimais, 2019 m. lapkričio 11 d. jie atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką ir 2019 m. lapkričio 15 d. paprašė prieglobsčio. 2019 m. lapkričio 22 d. Federalinė tarnyba oficialiai užregistravo jų prašymus.
14. N. A. K. nurodė, kad 2018 m. su vaikais išvyko iš Gazos Ruožo dėl „Hamas“ vykdomų persekiojimų dėl jos vyro politinės veiklos ir kad jie atvyko į Vokietiją per, be kita ko, Ispaniją ir Belgiją. Jie apie metus gyveno Belgijoje ir buvo ten pateikę tarptautinės apsaugos prašymus.
15. N. A. K. taip pat nurodė, kad jos vyras 2014 m. atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką ir ten paprašė tarptautinės apsaugos. Vis dėlto 2017 m. kovo 31 d. sprendimu jo tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas.
16. Federalinė tarnyba, remdamasi reglamento „Dublinas III“ 23, 24 ir 25 straipsniais, kompetentingoms Ispanijos valdžios institucijoms pateikė prašymą atsiimti. 2019 m. lapkričio 28 d. raštu šios institucijos atmetė šį prašymą ir nurodė, kad nėra atsakingos už N. A. K. ir jos vaikų prašymų nagrinėjimą.
17. Federalinė tarnyba Belgijos valdžios institucijoms nepateikė prašymo atsiimti. Vis dėlto pagal reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį, kuriuo siekiama palengvinti valstybių narių dalijimąsi informacija, jis šioms institucijoms pateikė prašymą suteikti informacijos.
18. 2021 m. kovo 5 d. atsakyme Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. N. A. K. Belgijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Vis dėlto 2019 m. liepos 5 d. jos prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atmestas. Šios valdžios institucijos nurodė, kad per jų vykdytą prieglobsčio procedūrą nebuvo įtikinamai įrodyta, jog N. A. K. savo kilmės šalyje grėsė būti persekiojamai arba kad jai bus padaryta didelė žala. Be to, jos nustatė, kad grįžusi į Gazos Ruožą N. A. K. gali prašyti apsaugos ar pagalbos iš Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA).
19. Be to, Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad N. A. K. neapskundė šio sprendimo, todėl jis tapo galutinis.
20. 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu Federalinė tarnyba atmetė N.A.K. ir jos vaikų prašymus kaip nepriimtinus ir nurodė išsiųsti juos į Gazos Ruožą.
21. Kalbant konkrečiai, Federalinė tarnyba laikėsi nuomonės, kad pagal AsylG 71a straipsnio 1 dalį dėl pareiškėjų pagrindinėje byloje nereikėjo pradėti naujos prieglobsčio procedūros. Iš tikrųjų Belgijos valdžios institucijos atmetė jų ankstesnius tarptautinės apsaugos prašymus ir nebuvo pagrindo atnaujinti procedūrą pagal VwVfG 51 straipsnio 1–3 dalis. Šiuo klausimu Federalinė tarnyba pažymėjo, kad N. A. K. ir jos vaikų faktinės ir teisinės aplinkybės nepasikeitė ir kad jie nepateikė naujų įrodymų.
22. Pareiškėjai pagrindinėje byloje padavė skundą Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, dėl tokio 2021 m. birželio 9 d. sprendimo. N. A. K. teigė, kad Gazos Ruože patirtų didelę diskriminaciją, nes smurtas prieš moteris, ypač jeigu jos išsiskyrusios arba vienišos, yra netgi socialiai priimtinas. Be to, galimybės gauti medicininę priežiūrą ir darbą buvo ribotos, o nesaugios sąlygos Gazos Ruože neleistų jai ir dviem jos vaikams padengti bazines pragyvenimo išlaidas. N. A. K. pridūrė, kad Gazos Ruože neturi jokios šeimos paramos ir negalima tikėtis, kad UNRWA suteiktų tinkamą pagalbą jai ir jos vaikams. Belgijos valdžios institucijos į šiuos veiksnius neatsižvelgė. N. A. K. taip pat teigė, kad jai ir jos vaikams faktiškai neįmanoma grįžti į Gazos Ruožą ir pasinaudoti UNRWA apsauga. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ji teigė, kad jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.
23. 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad N. A. K. skundas dėl ginčijamame sprendime pateikto nurodymo išsiųsti turi stabdomąjį poveikį. Atsižvelgdamas į byloje C‑8/20 L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas) pateiktas pastabas jis padarė išvadą, kad kyla abejonių dėl AsylG 71a straipsnio suderinamumo su Sąjungos teise.
24. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Verwaltungsgericht Minden (Administracinis teismas, Mindenas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos toje valstybėje narėje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, jei kitoje valstybėje narėje anksčiau pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo galutinai atmestas kaip nepagrįstas?“
B. Byla C‑202/23
25. Pareiškėjas pagrindinėje byloje M. E. O. yra 1989 m. gimęs Libano pilietis. 2020 m. kovo 2 d. jis atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką ir tą pačią dieną paprašė prieglobsčio. Federalinė tarnyba jo prašymą užregistravo 2020 m. balandžio 30 d. Federalinei tarnybai atlikus paiešką sistemoje EURODAC, buvo gauta 1 kategorijos atitiktis – Lenkija; Lenkijos valdžios institucijos 2020 m. balandžio 29 d. raštu sutiko atsiimti M. E. O.
26. 2020 m. birželio 25 d. sprendimu Federalinė tarnyba atmetė M. E. O prašymą kaip nepriimtiną ir nurodė išsiųsti jį į Lenkiją. Federalinė tarnyba nurodė, kad Lenkija yra atsakinga už prieglobsčio procedūros vykdymą.
27. 2020 m. liepos 6 d. M. E. O. apskundė tokį sprendimą Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas, Vokietija) ir pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis teismas tokį prašymą atmetė.
28. 2020 m. lapkričio mėn. pradžioje Federalinė tarnyba Lenkijos valdžios institucijoms pranešė, kad, nors M. E. O. perdavimo Lenkijai terminas dar nesibaigė, perdavimo iš tikrųjų neįmanoma įvykdyti, nes M. E. O. slapstosi.
29. 2021 m. vasario 2 d. raštu Federalinė tarnyba panaikino savo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą, motyvuodama tuo, kad pasibaigė M. E. O. perdavimo terminas. Gavusios Federalinės tarnybos prašymą pateikti informacijos, Lenkijos valdžios institucijos 2021 m. balandžio 28 d. rašte nurodė, kad 2020 m. balandžio 20 d. prieglobsčio procedūra Lenkijoje buvo sustabdyta. M. E. O. galėjo tęsti šią procedūrą iki 2021 m. sausio mėn. (t. y. devynis mėnesius nuo sprendimo nutraukti nagrinėjimą priėmimo dienos), tačiau dabar jau per vėlu ją atnaujinti.
30. 2021 m. liepos 14 d. sprendimu Tarnyba atmetė M. E. O. pateiktą prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną ir nurodė išsiųsti jį į Libaną. Federalinė tarnyba paaiškino, kad pagal AsylG 71 straipsnio a punkto 1 papunktį jokios kitos prieglobsčio procedūros negali būti vykdoma, nes prieglobsčio procedūra Lenkijoje buvo nutraukta ir M. E. O. ten nebuvo suteikta tarptautinė apsauga. Šiuo klausimu Federalinė tarnyba pažymėjo, kad M. E. O. faktinė ir teisinė padėtis nepasikeitė, palyginti su aprašytąja jo ankstesniame prašyme, kurį jis pateikė Lenkijoje, ir nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų.
31. 2021 m. liepos 27 d. M. E. O. apskundė tokį sprendimą Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
32. 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad M. E. O. pateiktas skundas dėl Federalinės tarnybos sprendime pateikto nurodymo išsiųsti iš šalies turi stabdomąjį poveikį. Be to, tas teismas nurodė, kad jam kyla abejonių dėl sąvokos „paskesnis prašymas“ aiškinimo ir AsylG 71 straipsnio a punkto suderinamumo su Sąjungos teise.
33. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią valstybės narės nuostatą, pagal kurią valstybėje narėje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, jei prašytojas jau anksčiau yra pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje, o kita valstybė narė nutraukė prašymo nagrinėjimą, nes prašytojas atsisakė prašymo toje valstybėje narėje?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią valstybės narės nuostatą, pagal kurią šioje valstybėje narėje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, jei prašytojas jau anksčiau yra pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje, o kita valstybė narė nutraukė prašymo nagrinėjimą, nes prašytojas atsisakė prašymo toje valstybėje narėje, nors kita valstybė narė dar gali atnaujinti prieglobsčio prašytojo bylą toje valstybėje narėje, jeigu jis to paprašys kitoje valstybėje narėje?
3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
ar Sąjungos teisėje nustatyta, į kurį momentą turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos prašymo, ar kitoje valstybėje narėje pirma nutrauktas prieglobsčio prašymo nagrinėjimas dar gali būti atnaujintas, ar šis klausimas reglamentuojamas tik nacionalinės teisės aktais?
4. Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad atitinkamos nuostatos yra įtvirtintos Sąjungos teisėje:
kuris momentas pagal Sąjungos teisės reikalavimus turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos prašymo, ar kitoje valstybėje narėje pirma nutrauktas prieglobsčio prašymo nagrinėjimas dar gali būti atnaujintas?“
IV. Procesas Teisingumo Teisme
34. 2022 m. spalio 28 d. prašymai priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruoti 2023 m. kovo 1 d. (byla C‑123/23) ir 2023 m. kovo 28 d. (byla C‑202/23).
35. 2023 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑123/23 ir C‑202/23 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.
36. Rašytines pastabas pateikė Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2024 m. vasario 29 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos atstovai.
V. Analizė
37. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kad siekdamas kuo labiau padidinti savo galimybes gauti tarptautinę apsaugą prieglobsčio prašytojas gali norėti pateikti tarptautinės apsaugos prašymus daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Gerai suprasdamas, kaip svarbu išvengti sistemos apkrovos dėl valstybių narių valdžios institucijų pareigos nagrinėti kelis to paties prašytojo prašymus, ir siekdamas išvengti palankesnio teisinio reguliavimo paieškų (angl. „forum shopping“)(6) Sąjungos teisės aktų leidėjas į reglamentą „Dublinas III“ įtraukė specialias nuostatas, kuriomis siekiama, kad to paties asmens pateikti prašymai būtų nagrinėjami tik vienoje valstybėje narėje(7), ir taip apriboti „antrinį judėjimą“(8). Iš esmės jis nustatė „vieno langelio“ principu grindžiamą mechanizmą, kurio tikslas – atgrasyti prieglobsčio prašytojus nuo kelių prieglobsčio procedūrų pradėjimo skirtingose valstybėse narėse (valstybėse narėse A, B ir t. t.) tuo pat metu arba iš eilės, pradedant prieglobsčio procedūrą valstybėje narėje B, tada valstybėje narėje C ir t. t., kai tik prieglobsčio procedūra užbaigiama arba nutraukiama valstybėje narėje A.
38. Pirmiausia apibūdinsiu reglamento „Dublinas III“ nuostatas, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai priėmė siekdamas, kad būtų išvengta tokio scenarijaus (A). Tada nagrinėsiu, ar valstybėms narėms galima papildyti tokį sprendimą ir leisti savo kompetentingoms institucijoms ir teismams tam tikromis aplinkybėmis pripažinti nepriimtinu prašymą, pateiktą po to, kai kita valstybė narė vykdė prieglobsčio procedūrą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu (B). Iš tikrųjų esminis šiose bylose keliamas klausimas susijęs su šiose nuostatose nurodyto nepriimtinumo pagrindo taikytinumu esant situacijai, susijusiai su skirtingomis valstybėmis narėmis, t. y. kai asmuo prašo prieglobsčio valstybėje narėje B (šiuo atveju Vokietijoje) ir prieglobsčio procedūra dėl to paties asmens ankstesnio prašymo jau įvykdyta valstybėje narėje A (šiuo atveju atitinkamai Belgijoje ir Lenkijoje).
A. „Atsiėmimo procedūros“: aiškus Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas
39. Siekdamas atgrasyti tą patį asmenį nuo tarptautinės apsaugos prašymų pateikimo skirtingose valstybėse narėse Sąjungos teisės aktų leidėjas reglamente „Dublinas III“ priėmė nuostatas, pagal kurias tokius prašymus nagrinėja viena valstybė narė (toliau – atsakinga valstybė narė). Konkrečiai šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies b–d punktuose jis nurodė, kad atsakinga valstybė narė privalo „atsiimti“ prašytoją, kuris pateikė prašymą kitoje valstybėje narėje(9).
1. Trumpa „atsiėmimo procedūros“ apžvalga
40. „Atsiėmimo procedūra“ išsamiau reglamentuota reglamento „Dublinas III“ 23–25 straipsniuose. Ši procedūra pradedama „prašančiosios valstybės narės“ (t. y. valstybės narės, kurioje yra prašytojas) atsakingai valstybei narei pateikiamu „prašymu atsiimti“. Sėkmingai užbaigus šią procedūrą, prašytojas iš prašančiosios valstybės narės yra perduodamas į šią valstybę narę. Perdavimo tvarka ir terminai detalizuoti šio reglamento 29 straipsnyje.
41. Iš šių nuostatų suprantu, kad situacijos, kai prašančioji valstybė narė gali pateikti „prašymą atsiimti“, apima, pirma, atvejį, kai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės prašo prieglobsčio toje valstybėje narėje, kol atsakinga valstybė narė nagrinėja jo prašymą, arba po to, kai jis atsiėmė šiai valstybei narei pateiktą prašymą (reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio b ir c punktai) ir, antra, atvejį, kai toks asmuo prašo prieglobsčio po to, kai atsakinga valstybė narė atmetė jo prašymą (šio reglamento 18 straipsnio d punktas). Suprantu, kad pirmoji situacija atitinka pagrindinės bylos C‑202/23 faktines aplinkybes, nes prieglobsčio procedūra Lenkijoje, susijusi su ankstesniu M. E. O. prašymu, tebevyko tuo metu, kai jis „pateikė“ savo prašymą Federalinei tarnybai. Vis dėlto po kelių dienų ši procedūra buvo nutraukta pagal Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalį dėl to, kad M. E. O. netiesiogiai atsiėmė savo ankstesnį prašymą Lenkijos valdžios institucijoms. Antroji situacija atitinka faktines aplinkybes pagrindinėje byloje C‑123/23.
42. Darytina išvada, jog abiem atvejais Federalinė tarnyba turėjo „akivaizdžią“ išeitį, kad išvengtų N. A. K. ir jos vaikų bei M. E. O. pateiktų prašymų nagrinėjimo. Ji būtų galėjusi pateikti „prašymą atsiimti“ atitinkamai Lenkijai ir Belgijai ir organizuoti šių asmenų perdavimą šioms valstybėms narėms. Iš tikrųjų Federalinė tarnyba pateikė tokį prašymą byloje C‑202/23. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtina leisti valstybėms narėms remtis kitokia priemone (t. y. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytu nepriimtinumo pagrindu).
43. Vis dėlto, kaip dabar paaiškinsiu (ir kaip matyti iš pagrindinių bylų faktinių aplinkybių), gali kilti kliūčių vykdant „atsiėmimo procedūras“. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas yra aiškiai nurodęs, kad valstybės narės neprivalo taikyti tokių procedūrų.
2. „Atsiėmimo procedūros“: dalinis sprendimas…
44. „Atsiėmimo procedūros“ nebus įvykdytos toliau nurodytomis aplinkybėmis. Pirma, valstybė narė, kurioje prašytojas pateikė „paskesnį prašymą“ (valstybė narė B), gali nesilaikyti termino pateikti „prašymą atsiimti“ atsakingai valstybei narei (valstybė narė A)(10). Tokiu atveju valstybė narė B tampa atsakinga už atitinkamo asmens „paskesnio prašymo“ nagrinėjimą vietoj valstybės narės A(11). Antra, darant prielaidą, kad „prašymą atsiimti“ valstybė narė B pateikia laiku, prašomoji valstybė narė (valstybė narė A) gali atsisakyti atsiimti atitinkamą asmenį, pavyzdžiui, dėl to, kad ji iš tikrųjų nėra už šį prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė(12). Taip buvo byloje C‑123/23: iš pradžių Federalinė tarnyba pateikė prašymą atsiimti kompetentingoms Ispanijos valdžios institucijoms, kurios jį atmetė, nes manė, kad nėra atsakingos už N. A. K. ir jos vaikų prašymų nagrinėjimą, kadangi per tą laiką šie asmenys paprašė prieglobsčio Belgijoje ir jų prašymus išnagrinėjo Belgijos valdžios institucijos. Trečia, net jei valstybė narė A sutinka atsiimti prašytoją, valstybė narė B vis dėlto gali neperduoti jo valstybei narei A, laikydamasi reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje nustatytų terminų. Tokiu atveju valstybė narė A atleidžiama nuo pareigos atsiimti atitinkamą asmenį ir atsakomybė perduodama valstybei narei B(13). Štai kas nutiko byloje C‑202/23: Federalinei tarnybai per nustatytą terminą nepavyko perduoti M. E. O. atgal į Lenkiją (nes jis pasislėpė), todėl ji tapo atsakinga už jo prašymo nagrinėjimą.
45. Be to, valstybės narės neprivalo taikyti atsiėmimo procedūrų. reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 1 dalyje tik nurodyta, kad valstybė narė B „gali paprašyti“(14) valstybės narės A atsiimti atitinkamą asmenį. Be to, šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta „diskrecinė išlyga“, leidžianti kiekvienai valstybei narei nuspręsti nagrinėti „jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą“. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑123/23 matyti, kad po to, kai buvo atmestas Ispanijos valdžios institucijoms skirtas jos „prašymas atsiimti“, Vokietijos Federacinė Respublika pripažino esanti atsakinga už N. A. K. ir jos vaikų prašymų, pateiktų jai pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimą. Ši valstybė narė per teismo posėdį paaiškino, kad priežastis, dėl kurios ji rėmėsi šia nuostata, buvo ta, jog tuo metu jai bet kuriuo atveju buvo per vėlu laiku pateikti kitą „prašymą atsiimti“ Belgijos valdžios institucijoms.
46. Taigi visais mano ką tik aprašytais atvejais atsakomybė už prašymo nagrinėjimą iš valstybės narės, kurioje tas pats atitinkamas asmuo prieš tai prašė prieglobsčio, t. y. valstybės narės A (šiuo atveju – Belgijos ir Lenkijos), gali pereiti (o pagrindinėse bylose nagrinėjamais atvejais iš tikrųjų ir perėjo) valstybei narei, kurioje toks prašymas buvo pateiktas, t. y. valstybei narei B (šiuo atveju – Vokietijai).
47. Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti vienintelį klausimą, pateiktą byloje C‑123/23, ir keturis klausimus byloje C‑202/23.
B. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu: papildoma priemonė?
48. Tolesnėse šios išvados dalyse nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį tuo atveju, kai valstybė narė B (šiuo atveju Vokietija) tampa valstybe nare, atsakinga už jai pateikto prašymo nagrinėjimą vietoj valstybės narės A, valstybės narės B valdžios institucijos gali atmesti joms pateiktą „paskesnį prašymą“ kaip nepriimtiną, nors prieglobsčio procedūrą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo vykdė ne šios valstybės narės, o valstybės narės A institucijos (2).
49. Vis dėlto prieš tai dar paaiškinsiu, kodėl manau, kad, nepaisant to, ar šios nuostatos taikomos tokiomis aplinkybėmis tarp kelių valstybių narių, toks prašymas, kokį byloje C‑202/23 pateikė M. E. O., bet kuriuo atveju negali būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą. Tam, kad būtų taikomas šioje nuostatoje numatytas nepriimtinumo pagrindas, pirma sąlyga yra ta, kad prašymas turi būti „paskesnis prašymas“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 2 straipsnio q punktą, o tai reiškia, kad valstybės narės A valdžios institucijos turi būti priėmusios „galutinį sprendimą“ dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo. Kaip paaiškinsiu toliau, toks prašymas, kokį pateikė M. E. O., neatitinka šio reikalavimo (1).
1. Byloje C‑202/23 nagrinėjama situacija: būtinybė, kad dėl ankstesnio prašymo būtų priimtas „galutinis sprendimas“ (Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktas)
50. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Federalinei tarnybai pateiktas M. E. O. prašymas datuojamas 2020 m. kovo 2 d. ir kad jis įregistruotas 2020 m. balandžio 30 d. Jis taip pat nurodo, kad prieglobsčio procedūra Lenkijoje dėl M. E. O. ankstesnio prašymo pagal Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta(15) 2020 m. balandžio 20 d., motyvuojant tuo, kad M.E.O. netiesiogiai atsiėmė prašymą. Vis dėlto ši procedūra galėjo būti atnaujinta iki 2021 m. sausio mėn.
51. Šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į tai, kad Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte numatyta, kad sąvoka „paskesnis prašymas“ apima atvejį, kai pateikiamas naujas prašymas „priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo, įskaitant atvejus, kai <...> sprendžiančioji institucija atmetė prašymą po to, kai jis buvo netiesiogiai atsiimtas pagal tos direktyvos 28 straipsnio 1 dalį“. Taigi vien tai, kad prieglobsčio procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo buvo užbaigta remiantis šiuo straipsniu ir kad šis asmuo prašymą netiesiogiai atsiėmė, savaime nėra kliūtis jo vėliau pateiktą prašymą laikyti „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
52. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi Komisija, tokiu atveju tam, kad prašymas patektų į Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte pateiktos sąvokos „paskesnis prašymas“ apibrėžtį, sprendimas nutraukti ankstesnę prieglobsčio procedūrą, pirma, turi būti jau priimtas valstybės narės A tuo metu, kai šis asmuo pateikia prašymą valstybėje narėje B(16). Antra, šis asmuo privalo nebeturėti galimybės atnaujinti šios procedūros (antraip sprendimas negali būti laikomas galutiniu).
53. Sutinku su Komisija, kad toks prašymas, kokį M. E. O. pateikė Federalinei tarnybai, neatitinka šio pirmojo reikalavimo. Iš tiesų, kai 2020 m. kovo 2 d. M. E. O. pateikė prašymą Federalinei tarnybai, Lenkijos valdžios institucijų sprendimas užbaigti prieglobsčio procedūrą dėl jo ankstesnio prašymo (kuris datuojamas 2020 m. balandžio 20 d.) dar net nebuvo priimtas.
54. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar M. E.O prašymo pateikimo Vokietijoje data yra reikšminga. Šio teismo teigimu, reikšminga taip pat galėtų būti ta data, kai šis prašymas buvo įregistruotas arba kai Federalinė tarnyba tapo atsakinga už jo nagrinėjimą (abi šios datos yra vėlesnės už datą, kai Lenkijos valdžios institucijos priėmė sprendimą nutraukti jose vykdomą prieglobsčio procedūrą). Vis dėlto reikėtų pažymėti, jog Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte nurodyta, kad prašymas gali būti laikomas „paskesniu prašymu“ tik tuo atveju, jeigu toks prašymas „pateikiamas priėmus <...> sprendimą [dėl to paties asmens] ankstesnio prašymo“(17). Sąvoką „pateikiamas“ suprantu kaip reiškiančią momentą, kuris skiriasi ne tik nuo to momento, kai ši institucija pripažįsta esanti atsakinga už jo nagrinėjimą, bet ir nuo prašymo įregistravimo momento, ir byloje C-202/23 atitinkančią 2020 m. kovo 2 d. (M. E. O. prašyme nurodyta data). Iš tiesų tarptautinės apsaugos prašymo „pateikimo“ veiksmui nereikia jokių administracinių formalumų(18). Toks aiškinimas visų pirma išplaukia iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos <...> registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo dienos“.
55. Dėl antrojo reikalavimo, kurį minėjau šios išvados 53 punkte, manau, kad M. E. O. prašymas Federalinei tarnybai taip pat neatitinka šio reikalavimo, nes tuo metu, kai pateikė šį prašymą, jis vis dar galėjo atnaujinti šią procedūrą Lenkijos institucijose iki 2021 m. sausio 20 d.
56. Šiuo klausimu primenu, kad Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama siejant su jos 28 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad prašytojas, dėl kurio priimtas sprendimas nutraukti prieglobsčio procedūrą, turėtų teisę ne trumpiau kaip devynis mėnesius prašyti atnaujinti jo bylą arba pateikti naują prašymą, kuriam netaikoma 40 ir 41 straipsniuose nurodyta tvarka(19). Kadangi Direktyvos 2013/32 40 ir 41 straipsniuose detalizuota procedūra, taikoma „paskesniems prašymams“, man aišku, kad prašymas, pateiktas nepasibaigus šiam devynių mėnesių ilgesniam terminui (kai prieglobsčio procedūra valstybėje narėje A dar gali būti atnaujinta), jokiu būdu negali būti laikomas „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal jos 2 straipsnio q punktą(20).
57. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į keturis byloje C‑202/23 pateiktus klausimus: vien tai, kad prieglobsčio procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo buvo užbaigta sprendimu ją nutraukti, priimtu pagal Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalį, savaime nėra kliūtis to paties asmens vėliau pateiktą prašymą laikyti „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 2 straipsnio q punktą. Vis dėlto tokio prašymo negalima laikyti patenkančiu į šios nuostatos taikymo sritį, o Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas nepriimtinumo pagrindas negali būti taikomas, jeigu sprendimas nutraukti prieglobsčio procedūrą dėl ankstesnio prašymo dar nepriimtas arba jeigu atitinkamas asmuo vis dar turi galimybę atnaujinti šią procedūrą. Šiuo klausimu tos direktyvos 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „[v]alstybės narės gali numatyti bent devynių mėnesių terminą“, per kurį procedūra gali būti atnaujinta. Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nuspręsti, koks yra šis terminas, svarbu, kad jis nebūtų trumpesnis, nei šioje nuostatoje nurodytas bent devynių mėnesių terminas.
58. Kad būtų aišku: jeigu prieglobsčio prašytojas prašo tarptautinės apsaugos valstybėje narėje B dar prieš priimant sprendimą nutraukti prieglobsčio procedūrą valstybėje narėje A arba dar nepasibaigus šios procedūros atnaujinimo terminui, valstybė narė B neturi kito pasirinkimo, tik taikyti reglamente „Dublinas III“ išsamiai aprašytą „atsiėmimo procedūrą“ arba pasiskelbti atsakinga už jai pateikto prašymo nagrinėjimą (pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį) ir imtis išsamiai nagrinėti prašytojo teiginius iš esmės(21).
2. Byloje C‑123/23 nagrinėjama situacija: Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyto nepriimtinumo pagrindo taikytinumas esant situacijai tarp kelių valstybių narių
59. Byloje C‑123/23 nagrinėjamai situacijai nebūdinga pirmesnėje šios išvados dalyje mano nustatyta problema. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tuo metu, kai N. A. K. ir jos vaikai pateikė prieglobsčio prašymą Federalinei tarnybai, prieglobsčio procedūra dėl jų valstybėje narėje A (Belgijoje) buvo užbaigta priėmus galutinį neigiamą sprendimą. Iš tiesų Belgijos valdžios institucijos atmetė N. A. K. ir jos vaikų teiginius sprendimu, ir šis sprendimas nebuvo apskųstas. Taigi šios institucijos priėmė „galutinį sprendimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, siejamą su jos 2 straipsnio e punktu, kuriame numatyta, kad „galutinis sprendimas – sprendimas dėl to, ar pagal Direktyvą [2011/95] pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas bus suteiktas trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuriam daugiau netaikomos teisių gynimo priemonės“.
60. Tokiomis aplinkybėmis tai, ar Vokietijos Federacinė Respublika, pati pasiskelbusi atsakinga už N. A. K. ir jos vaikų prašymų nagrinėjimą(22), gali taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytą nepriimtinumo pagrindą, vis tiek priklauso nuo to, ar pagal šią nuostatą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, reikalaujama, kad ankstesnis prašymas ir „paskesnis prašymas“ būtų pateikti toje pačioje valstybėje narėje.
61. Siekdamas paaiškinti, kodėl, mano nuomone, šiose nuostatose tokio reikalavimo nenustatyta, toliau pateiksiu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto pažodinį, kontekstinį ir teleologinį aiškinimą.
a) Dėl pažodinio aiškinimo
62. Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ pateiktas standartinės taisyklės, pagal kurią valstybių narių kompetentingos institucijos nagrinėja tarptautinės apsaugos prašymus iš esmės, išimčių sąrašas(23). Jo antroje pastraipoje numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas „gali“ būti laikomas nepriimtinu, „tik jeigu“ taikomas kuris nors iš šioje dalyje nurodytų pagrindų. Iš šios nuostatos suprantu, kad, pirma, valstybės narės neprivalo pripažinti prašymo nepriimtinu. Antra, valstybės narės savo teisės aktuose negali laisvai nurodyti papildomų nepriimtinumo pagrindų(24).
63. Tokiomis aplinkybėmis man aišku, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas, kuris taikomas „paskesniems prašymams“, turi būti suprantamas kaip pasirinktinis ir išsamus tokių prašymų pripažinimo nepriimtinais pagrindas. Tai, ar šis pagrindas gali būti taikomas tokiomis aplinkybėmis, kai yra kelios valstybės narės, kurios visapusiškai dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, priklauso nuo to, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu, formuluotė yra pakankamai plati, kad būtų galima numatyti tokią galimybę.
64. Šiuo klausimu pažymiu, jog Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nenurodyta, kad prieglobsčio procedūrą, susijusią su ankstesniu atitinkamo asmens prašymu, užbaigtą galutiniu sprendimu, būtinai turėjo vykdyti ta pati valstybė narė, kurioje šis asmuo vėliau prašė prieglobsčio. Iš tikrųjų šioje nuostatoje įtvirtintos dvi aiškios sąlygos, t. y. pirma, prašymas turi būti „paskesnis prašymas“ ir, antra, nėra „naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų <...> arba prašytojas jų nepateikė“. Joje nieko nekalbama apie tai, kur turėjo būti vykdoma ši prieglobsčio procedūra – mano nuomone, šis klausimas susijęs su pirmąja sąlyga. Šios direktyvos 2 straipsnio q punktas šiuo aspektu taip pat nėra aiškus.
65. Kaip jau nurodžiau įžangoje, Teisingumo Teismas pirmąją Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytą sąlygą išaiškino taip, kad pagal ją draudžiama prašymą laikyti „paskesniu prašymu“, kai jis pateikiamas po to, kai to paties asmens prašymą išnagrinėjo trečioji valstybė (Norvegija) arba valstybė narė (Danija), kuriai privalomas reglamentas „Dublinas III“, bet neprivaloma ši direktyva ir Direktyva 2011/95. Jis tokią išvadą grindė tuo, kad galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens paskesnio prašymo turi būti priimtas valstybės, kuriai privaloma pastaroji direktyva. Vis dėlto Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad jo išvada „nedar[o] poveikio atskiram klausimui, ar sąvoka „paskesnis prašymas“ taikoma naujam tarptautinės apsaugos prašymui, pateiktam valstybei narei po to, kai galutiniu sprendimu kita valstybė narė [kuriai ši direktyva privaloma] ankstesnį prašymą atmetė“(25). Taigi jis paliko šį klausimą neatsakytą.
66. Be to, kalbant apie antrąją sąlygą, nustatytą Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas tokiomis aplinkybėmis, kai jo buvo prašoma priimti sprendimą dėl Direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse vartojamos sąvokos „nauja informacija ar duomenys“ reikšmės, konstatavo, kad atvejai, kai pagal šią direktyvą reikalaujama, kad „paskesnis prašymas“ būtų laikomas primitinu, turi būti aiškinami plačiai(26). Šiuo klausimu jis priminė, kad, išskyrus atvejus, kuriuos apima šio teisės akto 33 straipsnio 2 dalyje išvardyti pagrindai, valstybių narių valdžios institucijos, kaip jau paaiškinau šios išvados 62 punkte, privalo išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus iš esmės. Vis dėlto tas sprendimas tik ribotai svarbus nagrinėjamose bylose. Iš tiesų remiantis šiomis Teisingumo Teismo išvadomis negalima teigti, kad sąlyga, kuri expressis verbis nenurodyta Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte (t. y. kad prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu kaip „paskesnis prašymas“ tik tuo atveju, jeigu jis pateiktas valstybėje narėje, priėmusioje galutinį sprendimą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo) ir kuri susijusi ne su pirmąja, o su antrąja iš šioje nuostatoje nurodytų sąlygų, turi būti į ją įtraukta.
67. Baigiant šį skirsnį dar reikėtų pažymėti, jog Teisingumo Teismas, nors ir nagrinėdamas konkrečią situaciją(27), susijusią ne su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktu, bet su jį atitinkančia Direktyvos 2005/85/EB(28) nuostata, kuri buvo taikoma dar iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo, iš tikrųjų jau yra nurodęs, kad po to, kai kita (pirmoji) valstybė narė galutiniu sprendimu atmetė to paties asmens buvimo valstybėje narėje pateiktą prašymą, ši antroji valstybė narė gali pripažinti šį prašymą nepriimtinu(29).
68. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pritariu Vokietijos Federacinei Respublikai, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas ir 2 straipsnio q punktas yra pakankamai plačios nuostatos, kad apimtų galimybę, jog pirmojoje iš šių nuostatų įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas būtų taikomas tokiomis aplinkybėmis, kai yra kelios valstybės narės, kurios visapusiškai dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje. Kartu negaliu daryti išvados, kad tokia galimybė yra, remdamasis vien šių nuostatų formuluote – dėl šios priežasties dabar pateiksiu kontekstinį ir teleologinį tų pačių nuostatų aiškinimą.
b) Dėl kontekstinio ir teleologinio aiškinimo
69. Mano nuomone, kontekstinis ir teleologinis Direktyvos 2013/32 aiškinimas patvirtina išvadą, kad šios nuostatos gali būti taikomos, kai galutinį sprendimą dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo priima valstybė narė, kuri visapusiškai dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, tačiau nėra ta, kurioje šis asmuo šiuo metu prašo prieglobsčio.
70. Pirma, šios nuostatos turi būti aiškinamos kartu su Direktyvos 2013/32 40 straipsniu, kurio 2–5 dalyse išsamiai aprašyta tvarka, bendrai taikoma „paskesniems prašymams“. Nė vienoje iš šių dalių nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas nepriimtinumo pagrindas (arba jos 2 straipsnio q punkte apibrėžta „paskesnio prašymo“ sąvoka) turi apimti tik tokias situacijas, kai prašymai vienas po kito pateikiami tik toje pačioje valstybėje narėje. Svarbiausia, jog Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 5 dalyje numatyta tik tai, kad, „kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu“.
71. Šios pastabos nepaneigia tai, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnyje yra kita dalis (1 dalis), kurioje konkrečiai minimi „paskesni prašymai“, pateikti „toje pačioje valstybėje narėje“. Ši dalis nėra visuotinai taikoma nuostata, kuri, kaip ir 40 straipsnio 2–5 dalys, skirta visiems atvejams, kai prašymas gali būti laikomas „paskesniu prašymu“, apimti. Kaip neseniai patvirtino Teisingumo Teismas, ši dalis taikoma paskesniems prašymams labai specifiniu atveju, kai pagal nacionalinę teisę išimties tvarka leidžiama, kad procedūra, per kurią ankstesnis prašymas buvo galutinai atmestas, būtų atnaujinta dėl to, kad pateiktas paskesnis prašymas(30).
72. Tokią ribotą Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patvirtina šio straipsnio 7 dalis. Ši dalis taikoma tuo atveju, kai asmuo, kurio atžvilgiu turi būti vykdomas sprendimas dėl perdavimo (priimtas pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnį), pateikia papildomus nusiskundimus arba paskesnį prašymą perduodančiojoje valstybėje narėje. Kadangi situacija, kuriai taikoma Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalis, skiriasi nuo tos, kuriai taikoma šio straipsnio 1 dalis, tai patvirtina, kad ši nuostata yra tik lex specialis(31).
73. Bet kuriuo atveju Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalis, mano nuomone, aiškiai(32) rodo, kad šios direktyvos 2 straipsnio q punkte apibrėžta sąvoka „paskesnis prašymas“ apima ne tik prašymą, pateiktą toje pačioje valstybėje narėje kaip ta, kurioje tas pats asmuo pateikė ankstesnį prašymą. Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalyje ši sąvoka iš tikrųjų taikoma kitoje valstybėje narėje, t. y. perduodančiojoje valstybėje narėje pateiktam prašymui(33).
74. Antra, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas kartu su kitais nepriimtinumo pagrindais, nurodytais šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje, konkrečiai – jos 33 straipsnio 2 dalies a punkte. Pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama pripažinti prašymą nepriimtinu remiantis tuo, kad atitinkamam asmeniui „tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė“. Nors aišku, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas susijęs su kitokia faktine situacija nei šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas, (t. y. tokia situacija, kai kita valstybė narė teigiamai, o ne neigiamai atsakė į ankstesnį to paties asmens prašymą), man atrodo, kad atitinkamą šių dviejų nuostatų taikymo sritį ne visada galima aiškiai atriboti.
75. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau yra taikęs Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą iš dalies neigiamiems sprendimams. Sprendime Ibrahim ir kt.(34) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Federalinė tarnyba galėjo taikyti šioje nuostatoje nurodytą nepriimtinumo pagrindą siekdama pripažinti asmenų, kuriems anksčiau buvo suteikta tarptautinė apsauga, bet ne pabėgėlio statusas, pateiktus prašymus nepriimtinais. Jis nurodė, kad 33 straipsnio 2 dalies a punktu „išplečiami anksčiau Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti įgaliojimai, kai atmesti tokį prašymą buvo leidžiama tik tada, kai prašytojui buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitoje valstybėje narėje“.
76. Tame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte (pagal kurį, kaip jau paaiškinau, valstybėms narėms leidžiama atmesti kaip nepriimtiną prašytojo prašymą po to, kai kita valstybė narė iš esmės atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą) išreiškiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas(35). Tokiomis aplinkybėmis Komisija vis dėlto teigia, kad jeigu 33 straipsnio 2 dalies d punktą būtų leidžiama taikyti tarpvalstybinėse situacijose, juo būtų ne vien išreiškiamas tarpusavio pasitikėjimo principas, nes tai prilygtų prieglobsčio srityje priimtų neigiamų sprendimų tarpusavio pripažinimui. Toks tarpusavio pripažinimas būtų galimas tik tuo atveju, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas tai aiškiai numatė.
77. Nepritariu šiam požiūriui.
78. Iš tikrųjų pritariu Vokietijos Federacinės Respublikos nuomonei, kad Komisija savo argumentais neatsižvelgia į svarbų aspektą. Mano nuomone, neigiamo sprendimo prieglobsčio srityje tarpusavio pripažinimui reikėtų didelio „automatizavimo“ lygio ir reikėtų, kad vienos valstybės narės valdžios institucijų priimtas sprendimas būtų privalomas kitos valstybės narės valdžios institucijoms, kurios iš esmės turėtų jį pripažinti ir vykdyti taip, lyg tai būtų jų pačių sprendimas(36). Sutinku, kad tokius įpareigojimus gali būti sunku nustatyti valstybių narių valdžios institucijoms, nesant jokios aiškios pirminės teisės nuostatos ar aiškios Sąjungos teisės aktų leidėjo valios(37).
79. Vis dėlto, kaip paaiškinau šios išvados 62 punkte, iš Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies teksto akivaizdu, kad valstybės narės neprivalo pripažinti bet kokio prašymo nepriimtinu pagal šią nuostatą(38). Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų priimti sprendimą, kurį siūlau, tai reikštų, kad jeigu „paskesnis prašymas“ būtų pateiktas po prieglobsčio procedūros dėl ankstesnio to paties asmens prašymo, užbaigtos galutiniu sprendimu valstybėje narėje A, valstybė narė B (su sąlyga, kad ji yra atsakinga valstybė narė pagal reglamente „Dublinas III“ numatytus kriterijus) vis dar turėtų teisę išsamiai iš esmės išnagrinėti tokiame paskesniame prašyme pateiktus teiginius, ir jai nebūtų privalomas joks valstybės narės priimtas sprendimas dėl ankstesnio to paties asmens prašymo.
80. Šiomis aplinkybėmis manau, kad, jeigu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu, būtų aiškinamas taip, kad, kaip ir šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas, jis gali būti taikomas situacijoms tarp valstybių narių, tai nereikštų abipusio pripažinimo sistemos sukūrimo, kai valstybės narės privalėtų pripažinti ir vykdyti kitų valstybių narių sprendimus. Toks aiškinimas tik patvirtintų, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytas nepriimtinumo pagrindas taip pat yra tarpusavio pasitikėjimo principo išraiška. Toks aiškinimas būtų suderinamas su tuo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, numatydamas sprendimų suteikti pabėgėlio statusą (arba jo nesuteikti) tarpusavio pripažinimo tarp valstybių narių principą ir patikslindamas išsamią šio principo įgyvendinimo tvarką, dar nėra visiškai sukonkretinęs SESV 78 straipsnio 2 dalies a punkte užsibrėžto tikslo, t. y. visoje Sąjungoje galiojančio vienodo prieglobsčio statuso trečiųjų šalių piliečiams(39).
81. Trečia, laikausi nuomonės, kad, jeigu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu, būtų aiškinamas taip, kaip siūlau, tai padėtų siekti tikslo apriboti „antrinį judėjimą“ tarp valstybių narių. Šis tikslas, kuriuo grindžiama visa bendra Europos prieglobsčio sistema, konkrečiai išreikštas Direktyvos 2013/32 13 konstatuojamojoje dalyje.
82. Kaip priminė Komisija ir Prancūzijos vyriausybė, tai, kad prašymas laikomas „paskesniu prašymu“, turi tam tikrų pasekmių šį prašymą pateikusiam asmeniui. Toks prašymas ne tik gali būti pripažintas nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, bet ir (jeigu jis neatmetamas kaip nepriimtinas)(40) jo nagrinėjimo procedūra gali būti paspartinta(41). Be to, valstybės narės gali numatyti prašytojo teisės likti jų teritorijoje išimtis(42). Galiausiai, užbaigus pagreitintą procedūrą, „paskesnis prašymas“ gali būti atmestas kaip „akivaizdžiai nepagrįstas“ ir valstybės narės tokiomis aplinkybėmis gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti ir kartu su sprendimu grąžinti nustatyti draudimą atvykti į šalį(43).
83. Kas atsitinka, jei tokios pasekmės gali būti siejamos tik su „paskesniais prašymais“, pateiktais toje pačioje valstybėje narėje (valstybė narė A), ir niekada negali būti siejamos su kitoje valstybėje narėje (valstybė narė B) pateiktais „paskesniais prašymais“, kai prašytojas pradeda „antrinį judėjimą“, persikeldamas iš valstybės narės A į valstybę narę B? Prašytojas, kuris pasinaudoja tokiu „antriniu judėjimu“, iš tikrųjų vertinamas palankiau nei tas, kuris „laikosi taisyklių“ ir lieka atsakingoje valstybėje narėje. Iš esmės jis gali pradėti nuo „švaraus lapo“ valstybėje narėje B, nes ši valstybė narė turi išsamiai išnagrinėti jo prašymą iš esmės. Taigi apskritai prieglobsčio prašytojai gali būti skatinami persikelti iš valstybės narės A į valstybę narę B, kai tik gauna neigiamą sprendimą valstybėje narėje A. Jie gali netgi susilaikyti nuo tokio sprendimo apskundimo valstybėje narėje A ir palikti jį galutinį (nes tai jiems sudaro sąlygas pradėti naują procedūrą valstybėje narėje B). Siekdami kuo labiau padidinti tikimybę, kad jų padėtis bus išsamiai persvarstyta, prieglobsčio prašytojai taip pat gali būti skatinami pateikti „naujus“ prašymus kuo daugiau kitų valstybių narių(44).
84. Tokiomis aplinkybėmis antrinis judėjimas neabejotinai labiau skatinamas, nei ribojamas. Atvirkščiai, jei valstybė narė B turi galimybę pripažinti jai pateiktą „paskesnį prašymą“ nepriimtinu, net jei galutinį sprendimą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo priėmė ne jos, o valstybės narės A valdžios institucijos, pagunda šiam asmeniui pirmiausia pasiekti valstybę narę B gerokai sumažinama.
85. Ketvirta, manau, kad aiškinimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, padeda siekti kito Direktyvos 2013/32 tikslo, kuris, kaip nurodyta jos 36 konstatuojamojoje dalyje, yra tam tikromis sąlygomis palengvinti valstybių narių kompetentingoms institucijoms tenkančią administracinę naštą.
86. Dėl „antrinio judėjimo“ valstybių narių kompetentingos nacionalinės institucijos patiria didelę administracinę naštą, ypač tos, kurioms pateikiamas „paskesnis prašymas“ ir kurios negali perduoti prašytojo atgal valstybei narei, vykdžiusiai prieglobsčio procedūrą dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo.
87. Grįžtant prie įvairių scenarijų, kuriuos apibūdinau šios išvados 44–47 punktuose, tiesa, kad tam tikrais atvejais reglamente „Dublinas III“ nustatyta „atsiėmimo procedūra“ gali nepavykti ir atsakomybė nagrinėti „paskesnį prašymą“ iš valstybės narės A gali pereiti valstybei narei B, nes pati valstybė narė B sudaro šios procedūros vykdymo „kliūtį“ (pavyzdžiui, jeigu ji laiku nepateikia prašymo atsiimti) arba pasiskelbia esanti atsakinga už jo nagrinėjimą. Vis dėlto kitais atvejais valstybė narė B gali ir nekontroliuoti priežasties, dėl kurios atsiėmimo procedūra nepavyksta(45). Nesunku suprasti, jog būtų neproporcinga reikalauti, kad valstybė narė B visais atvejais, kai jai pateikiamas „paskesnis prašymas“, iš naujo išsamiai išnagrinėtų tokį prašymą iš esmės.
88. Galiausiai ir prieš užbaigiant šią išvados dalį reikėtų pažymėti, jog Prancūzijos vyriausybė teigia, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas siejant su jos 36 konstatuojamąja dalimi, kurios antrame sakinyje numatyta valstybių narių galimybė pripažinti „paskesnius prašymus“ nepriimtinais susiejama su res judicata galios principu. Šios vyriausybės teigimu, res judicata galios principas taikomas tik vienos valstybės narės vidaus situacijoms. Todėl ji teigia, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas nepriimtinumo pagrindas gali būti susijęs tik su situacija, kai galutinį neigiamą sprendimą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo priėmė ta pati valstybė narė, kuriai pateiktas „paskesnis prašymas“.
89. Nesutinku su Prancūzijos vyriausybės nuomone, kad tokį rezultatą galėtų lemti vien tai, kad Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje nurodomas res judicata galios principas.
90. Šiuo klausimu primenu, kad, kaip paaiškinau savo išvadoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas)(46), šis principas nebūtinai turi reikšmę kiekvienu atveju, kai pateikiamas paskesnis prašymas. Iš tiesų tam, kad res judicata galios principas būtų aktualus, būtinas teismo sprendimas. Net esant visiškai vidaus situacijai procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo gali būti užbaigta tiesiog paprastu kompetentingų institucijų administraciniu sprendimu, kuris nebuvo laiku apskųstas jokiam teismui. Tokiais atvejais res judicata galios principas negali būti taikomas, nes nėra teismo sprendimo, dėl kurio jis būtų taikomas(47). Vadinasi, šio principo svarbos taikant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą nereikėtų pervertinti, nes net visiškai vidaus situacijose jis neapima visų atvejų, kai „paskesnis prašymas“ gali būti pripažintas nepriimtinu.
91. Norėčiau pridurti, kad Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamosios dalies pirmas sakinys jau atspindi šią mintį. Iš tikrųjų šiame sakinyje, suformuluotame plačiau nei šios konstatuojamosios dalies antras sakinys, numatyta, kad, „kai prašytojas pateikia paskesnį prašymą nepateikdamas naujų įrodymų ar argumentų, būtų neproporcinga įpareigoti valstybes nares pradėti naują visapusiško nagrinėjimo procedūrą“. Taigi, priešingai nei Prancūzijos vyriausybė, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2013/32 36 straipsnio antrame sakinyje esanti nuoroda į res judicata principą nepatvirtina išvados, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas nepriimtinumo pagrindas taikomas tik tuo atveju, kai prieglobsčio procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo buvo vykdoma toje pačioje valstybėje narėje kaip ta, kuriai pateiktas „paskesnis prašymas“.
c) Tarpinė išvada
92. Atsižvelgdamas į visas pirma nurodytas aplinkybes laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu, turi būti aiškinamas taip, kad, esant situacijai, kai valstybė narė B tampa atsakinga (taikant reglamente „Dublinas III“ numatytus kriterijus) už jai pateikto prašymo nagrinėjimą vietoj valstybės narės A, ta valstybė narė gali remtis šiomis nuostatomis, kad atmestų kaip nepriimtiną joje pateiktą „paskesnį prašymą“, net jei prieglobsčio procedūra dėl to paties asmens ankstesnio prašymo jau buvo užbaigta galutiniu sprendimu valstybėje narėje A. Tokiu sprendimu būtų palaikomi bent du šia direktyva siekiami tikslai, t. y. pirma, tikslas apriboti „antrinį judėjimą“ ir, antra, tikslas tam tikrais atvejais sumažinti valstybių narių kompetentingų institucijų administracinę naštą. Be to, taip aiškinant būtų sukonkretintas tarpusavio pasitikėjimo principas, kuris, kaip jau paaiškinau, yra bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindas. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto, siejamo su jos 2 straipsnio q punktu, ar kitų šios direktyvos nuostatų tekste neįžvelgiu nieko, kas prieštarautų tokiam aiškinimui.
93. Atsižvelgiant į tai, lieka paaiškinti, kodėl sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, neriboja prašytojų teisių apsaugos ir nekelia pavojaus „atsiėmimo procedūros“ veiksmingumui.
d) Dėl prašytojų teisių apsaugos ir „atsiėmimo procedūros“ veiksmingumo svarbos
94. Prancūzijos vyriausybė, remdamasi šios išvados 81 punkte išdėstytais argumentais, teigia, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ginamas aiškinimas galėtų kliudyti tinkamam ir išsamiam prašytojo situacijos išnagrinėjimui, kurio svarbą Teisingumo Teismas nuolat primena savo jurisprudencijoje(48). Laikydamasi panašios pozicijos, Komisija savo ruožtu nurodo, kad valstybėms narėms kyla praktinių kliūčių tarpusavyje keistis informacija. Jos nuomone, valstybei narei B gali būti sunku turėti visą reikšmingą informaciją, kuria grindžiamas galutinis neigiamas valstybės narės A sprendimas, taigi ir įvertinti, ar „neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95 <...> arba prašytojas jų nepateikė“. Todėl valstybių narių kompetentingų institucijų galimybė suklysti gali būti didesnė tarp valstybių narių susiklosčiusiose nei esant išimtinai vidaus situacijoms.
95. Pritariu tiek Prancūzijos vyriausybei, tiek Komisijai, kad prašytojų teisės negali būti paaukotos siekiant apriboti „antrinį judėjimą“ arba palengvinti valstybių narių kompetentingoms institucijoms tenkančią administracinę naštą. Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas)(49), akivaizdu, kad priimdamas nuostatas dėl „paskesnių prašymų“ Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo omenyje ne tik tikslą „palengvinti“ šių institucijų darbo krūvį, bet ir užtikrinti pakankamai aukštą prieglobsčio prašytojų apsaugos lygį (užtikrinant veiksmingą galimybę tinkamai išnagrinėti jų padėtį)(50), taip pat laikytis negrąžinimo principo, pagal kurį niekas negali būti grąžintas atgal ten, kur bus persekiojamas(51)
96. Vis dėlto manau, kad sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, yra suderinamas su tais kitais tikslais dėl kelių priežasčių.
97. Šiuo tikslu pirmiausia paminėsiu reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį. Šia nuostata siekiama palengvinti keitimąsi informacija tarp valstybių narių, nustatant joms bendradarbiavimo pareigą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[k]iekviena valstybė narė bendradarbiauja su kitomis valstybėmis narėmis, pranešdama to prašančiai valstybei narei apie prašytoją tokius asmens duomenis, kurie yra tinkami, svarbūs ir tikrai būtini“, visų pirma siekiant išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą. To paties straipsnio 2 dalies g punkte nurodyta, kad jo 1 dalyje nurodyta informacija apima „nagrinėjimo stadij[ą] ir sprendim[ą], jei priimtas“.
98. Per teismo posėdį Vokietijos Federacinė Respublika paaiškino, kad byloje C‑123/23 atsakydamos į Federalinės tarnybos „prašymą pateikti informaciją“, pateiktą pagal reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį, Belgijos valdžios institucijos suteikė Federalinei tarnybai visapusišką galimybę susipažinti su savo sprendimu dėl ankstesnių N. A. K. ir jos vaikų prašymų. Šiomis aplinkybėmis, priešingai nei Komisija, manau, jog visiškai įmanoma, kad valstybė narė B turi visą informaciją, kuria buvo grindžiamas valstybės narės A priimtas galutinis neigiamas sprendimas.
99. Atsižvelgdamas į tai, sutinku su Komisija, kad aukšto apsaugos lygio, kuris turi būti užtikrintas prieglobsčio prašytojams, nebūtų galima pasiekti, jei valstybės narės kompetentingos institucijos galėtų pripažinti „paskesnį prašymą“ nepriimtinu ir tais atvejais, kai jos neturi galimybės susipažinti su visa informacija, kuria buvo grindžiamas galutinis neigiamas sprendimas dėl to paties asmens ankstesnio prašymo.
100. Vis dėlto šiuo klausimu pažymiu, jog Vokietijos Federacinė Respublika per teismo posėdį teisingai pabrėžė, kad, jei trūksta informacijos apie valstybėje narėje A vykdytą prieglobsčio procedūrą, prašytojų teisės vis tiek bus apsaugotos, nes valstybė narė B de facto turės pripažinti jų paskesnius prašymus priimtinais. Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis ta valstybė narė negalės atmesti galimybės, kad „[atsirado] naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų <...> arba prašytojas [ją pateikė]“ ir kad nėra įvykdyta antroji iš dviejų aiškių Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytų sąlygų(52).
101. Primenu, kad, kaip jau paaiškinau savo išvadoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas)(53), Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad, nors valstybės narės turi teisę atmesti paskesnius prašymus kaip nepriimtinus, ši galimybė kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikiama tik tuo atveju, jei neatsirado tokios „naujos informacijos arba duomenų“ arba prašytojas jų nepateikė. Bet koks netikrumas dėl to, ar ši sąlyga įvykdyta (nesvarbu, ar dėl informacijos trūkumo, ar dėl bet kurios kitos priežasties), turi būti aiškinamas atitinkamo asmens naudai ir dėl to „paskesnis prašymas“ turi būti pripažintas priimtinu.
102. Taigi, priešingai nei Komisija, laikausi nuomonės, kaip ir Vokietijos Federacinė Respublika, kad informacijos apie ankstesnę prieglobsčio procedūrą, vykdytą pirmojoje valstybėje narėje (valstybė narė A), trūkumas negali turėti neigiamos įtakos šio asmens „paskesnio prašymo“ nagrinėjimui antrojoje valstybėje narėje (valstybė narė B). Tai svarbus apribojimas, nuo kurio priklauso šios valstybės narės institucijų galimybė pripažinti šį prašymą nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.
103. Mano nuomone, yra antras apribojimas, kuris taip pat kyla iš sąlygos, pagal kurią „neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų <...> arba prašytojas jų nepateikė“.
104. Kaip jau nurodžiau šios išvados 66 punkte, neseniai priimtame Sprendime Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas)(54) Teisingumo Teismas plačiai išaiškino sąvoką „nauja informacija“. Jis patvirtino, kad ši sąvoka apima ne tik faktines, bet ir teisines aplinkybes, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimą, į kurį nebuvo atsižvelgta ankstesniame sprendime, nepaisant to, ar toks sprendimas buvo priimtas prieš priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo, ar po tokio sprendimo priėmimo.
105. Manau, iš to sprendimo darytina išvada(55), kad valstybės narės B teismai arba kompetentingos institucijos bet kuriuo atveju neturės galimybės pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, atmesti jiems pateikto „paskesnio prašymo“ kaip nepriimtino, jeigu jiems kyla kokių nors abejonių dėl to, ar priimant galutinį sprendimą, kuriuo valstybė narė A atmetė to paties asmens ankstesnį prašymą, nebuvo atsižvelgta į Teisingumo Teismo sprendimą, kuris yra svarbus tam, ar prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos gavėjo reikalavimus. Tai dar vienas svarbus apribojimas, padedantis užtikrinti aukštą prieglobsčio prašytojų apsaugos lygį.
106. Šiomis aplinkybėmis, priešingai nei Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, užtikrina tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, būtinybės apriboti „antrinį judėjimą“ ir palengvinti valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms tenkančią administracinę naštą ir, kita vertus, svarbos užtikrinti prašytojų teisių apsaugą.
107. Galiausiai pripažįstu, jog pritariu minėtoms suinteresuotosioms šalims, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas negalėtų būti aiškinamas taip, kaip siūlau, jeigu dėl tokio aiškinimo „atsiėmimo procedūra“ (kurios esmines sudedamąsias dalis aprašiau šios išvados A.1 dalyje) netektų savo tikslo ar prasmės.
108. Vis dėlto šiuo klausimu primenu, kad, pirma, sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, turėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei valstybė narė B taptų atsakinga valstybe nare vietoj valstybės narės A, t. y. tik tais atvejais, kai pagal reglamentą „Dublinas III“ iš tikrųjų leidžiama, kad atsakomybė iš valstybės narės A pereitų valstybei narei B ir kai „atsiėmimo procedūra“ nepradedama arba nėra sėkmingai užbaigiama. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalis patvirtina šį apribojimą, nes joje nurodyta, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a–e punktuose išvardyti nepriimtinumo pagrindai leidžia valstybėms narėms tarptautinės apsaugos prašymus pripažinti nepriimtinais tam tikrais atvejais, papildomai greta atvejų (bet ne vietoj jų), kai „prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą „Dublinas III“](56).
109. Antra, laikausi nuomonės, kad dėl tokio sprendimo šiame reglamente išsamiai apibūdinta „atsiėmimo procedūra“ netaptų nereikšminga ar beprasmė. Tiesa, gavus „paskesnį prašymą“, pateiktą valstybėje narėje A priėmus galutinį sprendimą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo, valstybei narei B gali būti lengviau išvengti „atsiėmimo procedūros“ komplikacijų (su įvairiais jos etapais ir griežtais terminais) ir vietoj to remtis šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga. Tokiu atveju valstybė narė B galėtų, pirma, pasiskelbti „atsakinga“ už „paskesnio prašymo“ nagrinėjimą ir tada pripažinti šį prašymą nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, prieš tai nepateikusi „prašymo atsiimti“ ir nesikliovusi „atsiėmimo procedūra“ ir perdavimo mechanizmu, nustatytu reglamente „Dublinas III“(57).
110. Vis dėlto nesu tikras, ar valstybė narė būtinai rinksis tokį scenarijų. Iš tiesų tam, kad šios valstybės narės valdžios institucijos galėtų pripažinti „paskesnį prašymą“ nepriimtinu pagal šias nuostatas, jos pirmiausia turi laikytis visų specialios procedūros, taikomos „paskesniems prašymams“, etapų, kurie išsamiai aprašyti Direktyvos 2013/32 40 straipsnyje.
111. Šiuo aspektu pažymėtina, jog to straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kaip neseniai patvirtino Teisingumo Teismas(58), kad nagrinėdamos paskesnio prašymo priimtinumą valstybių narių kompetentingos institucijos iš esmės turi vykdyti dviejų etapų procesą. Pirma, jos turi pateikti paskesnį prašymą preliminariai išnagrinėti (40 straipsnio 2 dalis). Atlikdamos šį preliminarų nagrinėjimą jos turi nustatyti, ar yra „naujos informacijos“, susijusios su nagrinėjimu, ar atitinkamas asmuo priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų. Jeigu taip yra, tada, antra, paskesnio prašymo priimtinumas toliau nagrinėjamas pagal šios direktyvos 40 straipsnio 3 dalį, pagal kurią tos institucijos turi nustatyti, ar dėl naujos informacijos „labai padidėja tikimybė“, kad prašytojas gali būti priskirtas prie pabėgėlių arba papildomos apsaugos gavėjų. Ši procedūra, vertinama visa, vis tiek trunka ilgai ir jai reikalingi administraciniai ištekliai. Be to, ji siejama su tam tikromis valstybės narės pareigomis prašytojui, taip pat tam tikromis teisėmis, kuriomis jis gali naudotis (įskaitant teisę apskųsti sprendimą dėl nepriimtinumo)(59).
112. Be to, visada yra galimybė, kad pasibaigus Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytai procedūrai kompetentingos valstybės narės institucijos padarys išvadą, kad „paskesnis prašymas“ yra priimtinas. Iš tikrųjų, jei yra „naujos informacijos“, šios institucijos neturi galimybės pripažinti paskesnio prašymo nepriimtinu. Tačiau jos turi jį išnagrinėti iš esmės ir įsitikinti, kad šis nagrinėjimas atitinka šios direktyvos II skyriuje išvardytus pagrindinius principus ir garantijas(60).
113. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad sprendimas, kurį siūlau priimti Teisingumo Teismui, nekelia pavojaus reglamente „Dublinas III“ numatytos „atsiėmimo procedūros“ veiksmingumui. Priešingai, toks sprendimas galėtų padėti sustiprinti šią procedūrą tuo atveju, jei valstybė narė B ja remtųsi.
114. Pateiksiu pavyzdį. Jeigu valstybė narė B neturėtų galimybės pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, pripažinti prašytojo, kuris anksčiau jau prašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje, pateikto „paskesnio prašymo“ nepriimtinu, valstybė narė B galėtų arba sėkmingai pradėti „atsiėmimo procedūrą“ ir perduoti prašytoją valstybei narei A, arba išnagrinėti visą šį prašymą iš esmės. Ką darytų prašytojas pagal tokį scenarijų? Mano nuomone, jis mėgintų kiek įmanoma priešintis perdavimui į valstybę narę A, siekdamas padidinti galimybes, kad jo situacija bus iš naujo išsamiai išnagrinėta valstybėje narėje B, jei perdavimas nepavyktų. Tačiau jei valstybė narė B turėtų galimybę pagal šias nuostatas pripažinti „paskesnį prašymą“ nepriimtinu, prašytojas negalėtų priešintis. Taigi galiausiai dėl to Sąjungos teisės aktų leidėjo reglamente „Dublinas III“ nustatyta „atsiėmimo procedūra“ ir perdavimo mechanizmas galėtų būti sėkmingesni.
115. Baigdamas dar kartą primenu, kad aiškinimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui, tik suteikia valstybėms narėms galimybę priimti nuostatas, kurios lemtų, jog „paskesni prašymai“, joms pateikti po to, kai to paties asmens ankstesnis prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu kitoje valstybėje narėje (jei įvykdytos Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte ir 2 straipsnio q punkte įtvirtintos sąlygos), būtų pripažinti nepriimtinais. Jos jokiu būdu neprivalo to padaryti.
VI. Išvada
116. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgericht Minden (Mindeno administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu,
turi būti aiškinamas taip: vien tai, kad prieglobsčio procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio prieglobsčio prašymo buvo užbaigta sprendimu ją nutraukti, priimtu pagal Direktyvos 2013/32 28 straipsnio 1 dalį, savaime nėra kliūtis to paties asmens vėliau pateiktą prašymą laikyti „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio q punktą. Vis dėlto toks prašymas negali būti laikomas patenkančiu į šios nuostatos taikymo sritį ir Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytas nepriimtinumo pagrindas negali būti taikomas, jeigu sprendimas nutraukti prieglobsčio procedūrą dėl ankstesnio prašymo dar nepriimtas arba jei atitinkamas asmuo vis dar turi galimybę atnaujinti šią procedūrą. Šiuo klausimu šios direktyvos 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „valstybės narės gali numatyti bent devynių mėnesių terminą“, per kurį ši procedūra gali būti atnaujinta. Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nuspręsti, koks yra šis terminas, svarbu, kad jis nebūtų trumpesnis nei toje nuostatoje nurodytas devynių mėnesių terminas.
2. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsniu,
turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai kita valstybė narė nei ta, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl atitinkamo asmens ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo, tampa valstybe nare, atsakinga už šio asmens pateikto naujo prašymo nagrinėjimą (taikant 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, nustatytus kriterijus), ji gali remtis tomis nuostatomis. Pagal šias nuostatas atsakinga valstybė narė gali pripažinti naują prašymą nepriimtinu, motyvuodama tuo, kad tai yra „paskesnis prašymas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, ir kad prieglobsčio procedūra dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo toje kitoje valstybėje narėje jau yra užbaigta galutiniu sprendimu. Vis dėlto šiai galimybei taikoma Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte aiškiai nustatyta sąlyga, kad „neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų <...> arba prašytojas jų nepateikė“.
1 Originalo kalba: anglų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60).
3 Žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimą L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas) (C‑8/20, EU:C:2021:404, toliau – Sprendimas L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas)) ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Bundesrepublik Deutschland (Danijos atmestas prieglobsčio prašymas) (C‑497/21, EU:C:2022:721, toliau – Sprendimas Bundesrepublik Deutschland (Danijos atmestas prieglobsčio prašymas)).
4 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31, toliau – reglamentas „Dublinas III“).
5 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).
6 Žr. 2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Abdullahi (C‑394/12, EU:C:2013:813, 53 punktas).
7 Žr. reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalį: „prašymą nagrinėja viena valstybė narė“.
8 T. y. prašytojų judėjimas iš vienos valstybės narės į kitą, kai jie jau pasiekė Sąjungos teritoriją, o tai gali būti grindžiama, be kita ko, teisinių sistemų arba priėmimo ir gyvenimo sąlygų skirtumais.
9 Pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies a punktą atsakinga valstybė narė taip pat privalo pagal šio reglamento 21, 22 ir 29 straipsniuose nustatytas sąlygas perimti savo žinion (atsiimti) prašytoją, kuris pateikė prašymą kitoje valstybėje narėje prieš jo prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje. Tačiau ši situacija neatitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos.
10 Žr. reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „prašymas atsiimti“ turi būti pateiktas per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo. Jeigu prašymas grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis turi būti paduotas per tris mėnesius nuo „paskesnio prašymo“ pateikimo.
11 Žr. šio reglamento 23 straipsnio 3 dalį.
12 Žr. reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnio 1 dalį. Kaip nurodyta jo 25 straipsnio 5 dalyje, jei valstybė narė A laiku neatsako į „prašymą atsiimti“, valstybė narė B netampa atsakinga valstybe nare. Atvirkščiai, valstybės narės A neveikimas prilyginamas prašymo priėmimui.
13 Žr. šio reglamento 29 straipsnio 2 dalį.
14 Išskirta mano. Tai reiškia, kad valstybė narė B gali visada nuspręsti pradėti „atsiėmimo procedūrą“ ir pati išnagrinėti jai pateiktą prašymą. Tokį aiškinimą yra patvirtinęs Teisingumo Teismas, kuris nurodė, kad valstybės narės, kurioje pateiktas prašymas, valdžios institucijos pagal reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 1 dalį turi teisę (bet neprivalo) pateikti „prašymą atsiimti“ atitinkamą asmenį (žr. 2018 m. liepos 5 d. Sprendimo X, C‑213/17, EU:C:2018:538, 33 punktą).
15 Šioje nuostatoje iš esmės nurodyta, kad prieglobsčio procedūra gali būti nutraukta, jei atitinkamas asmuo netiesiogiai atsiima prašymą arba jo atsisako.
16 Iš tiesų šioje nuostatoje suponuojama, kad šis prašymas turi būti pateiktas „priėmus <...> sprendimą dėl ankstesnio prašymo“.
17 Išskirta mano.
18 Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kt. (C‑72/22 PPU, EU:C:2022:431, 57 ir 58 punktai).
19 Išskirta mano.
20 Tokį aiškinimą patvirtina reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 2 dalis, iš kurios iš esmės matyti, kad jeigu prašytojas grąžinamas atgal į valstybę narę A (valstybę narę, nutraukusią prieglobsčio procedūrą dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo), ši valstybė narė tokio „naujo“ prašymo nelaiko „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, ir turi jį išnagrinėti.
21 Reikėtų pridurti, kad prašymas, pateiktas valstybėje narėje B prieš pasibaigiant prašytojui nustatytam terminui atnaujinti prieglobsčio procedūrą valstybėje narėje A, kiek tai susiję su ankstesniu jo prašymu, niekada negali būti laikomas „paskesniu prašymu“. Kaip jau paaiškinau, svarbi prašymo pateikimo data. Taigi valstybė narė B negali tiesiog laukti, kol pasibaigs šis terminas, ir tada „perkvalifikuoti“ prašymą į „paskesnį prašymą“ ir pripažinti jį nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.
22 Žr. šios išvados 45 punktą.
23 Žr. Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamąją dalį, kurioje reikalaujama, kad kompetentingos institucijos atliktų tinkamą ir išsamų nagrinėjimą, ir jos 43 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „[v]alstybės narės turėtų iš esmės išnagrinėti visus prašymus, t. y. įvertinti, ar konkretus prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų“, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip. Taip pat žr. 2024 m. vasario 8 d. Sprendimą Bundesrepublik Deutschland (Vėlesnio prašymo priimtinumas) (C‑216/22, EU:C:2024:122, 34 punktas).
24 Žr. mano išvadą byloje Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas) (C‑216/22, EU:C:2023:646, 31 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimą Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal (Tompa) (C‑564/18, EU:C:2020:218, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Žr. Sprendimo L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas) 40 punktą ir Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Danijos atmestas prieglobsčio prašymas) 46 punktą.
26 Žr. 2024 m. vasario 8 d. Sprendimą Bundesrepublik Deutschland (Vėlesnio prašymo priimtinumas) (C‑216/22, EU:C:2024:122, 34–37 punktai).
27 Būtent situaciją, kai nepilnametis asmuo pateikė prašymą buvimo valstybėje narėje po to, kai identiškas pirminis jo prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu kitoje (pirmojoje) valstybėje narėje.
28 Žr. 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), 25 straipsnį.
29 Žr. 2013 m. birželio 6 d. Sprendimą MA ir kt. (C‑648/11, EU:C:2013:367, 63 ir 64 punktai). Vis dėlto sutinku su Komisija, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas nepatikslino priežasčių, dėl kurių manė, kad tokiu atveju antroji valstybė narė galėjo remtis Direktyvos 2005/85 25 straipsniu.
30 Žr. 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite (Pabėgėlio statusas – Iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės) (C‑563/22, EU:C:2024:494, 57 punktas).
31 Manau, gali būti taikomi tie patys motyvai, kalbant apie Direktyvos 2013/32 41 straipsnio 1 dalies b punktą – jame, kaip ir šios direktyvos 40 straipsnio 1 dalyje, konkrečiai nurodomas „toje pačioje valstybėje narėje pateikt[as] kit[as] paskesni[is] prašym[as]“. Šiuo klausimu pritariu Vokietijos Federacinei Respublikai, kad galima daryti prielaidą, jog, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte vartojama sąvoka „paskesnis prašymas“ apimtų tik toje pačioje valstybėje narėje pateiktus prašymus, jis nebūtų nusprendęs, kad konkrečius žodžius „toje pačioje valstybėje narėje“ reikia pavartoti tos direktyvos 40 straipsnio 1 dalyje ir 41 straipsnio 1 dalies b punkte, bet ne kitose šio teisės akto nuostatose.
32 Primenu, jog Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad, „kai asmuo, kurio atžvilgiu turi būti įvykdytas sprendimas dėl perdavimo pagal [r]eglamentą [„Dublinas III“], pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą perduodančioje valstybėje narėje, tuos nusiskundimus arba paskesnius prašymus nagrinėja atsakinga valstybė narė, kaip apibrėžta tame reglamente pagal šią direktyvą“ (išskirta mano).
33 Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad pasiūlyme dėl reglamento, kuriuo pakeičiama Direktyva 2013/32, Komisija, siekdama paaiškinti paskesnių prašymų nagrinėjimo procedūrą, šiuos prašymus apibrėžė kaip prašymą, „kurį tas pats prašytojas pateikia bet kurioje valstybėje narėje“, kai ankstesnis prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu. Mano nuomone, šis pasiūlymas yra dar vienas įrodymas, kad jau Direktyvos 2013/32 taikymo kontekste sąvoka „paskesnis prašymas“ apima prašymą, pateiktą kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl to paties asmens ankstesnio prašymo (žr. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos tvarka ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES (COM (2016) 467 final, skelbiamas https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52016PC0467, 42 straipsnio 1 dalį). Dėl naujausio teisėkūros proceso etapo rengiant šią išvadą žr. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos tvarka ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES, darbinės versijos 4 straipsnio s punktą ir 39 straipsnio 2 dalį, Europos Parlamento ir Tarybos dokumentas 2016/0224/A(COD) ir PE-2024 m. balandžio 26 d. CONS 16/24.
.
34 2019 m. kovo 19 d. sprendimas (C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, EU:C:2019:219, 58 punktas).
35 Ten pat, 85 punktas.
36 Apskritai dėl tarpusavio pripažinimo principo prieglobsčio teisės srityje žr. generalinės advokatės L. Medina išvadą byloje Bundesrepublik Deutschland (Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą poveikis) (C‑753/22, EU:C:2024:82, 45 punktas).
37 Žr. generalinio advokato J. Richard de la Tour byloje Generalstaatsanwaltschaft Hamm (Prašymas išduoti pabėgėlį Turkijai) (C‑352/22, EU:C:2023:794, 65 punktas). Kaip pavyzdį, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė tokią tarpusavio pripažinimo sistemą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27), iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24).
38 Pridursiu, kad pagal Direktyvos 2013/32 5 straipsnį „[v]alstybės narės gali nustatyti arba toliau taikyti palankesnius tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos reikalavimus, jeigu tie reikalavimai neprieštarauja šiai direktyvai“.
39 Žr. 2024 m. birželio 18 d. Sprendimą Bundesrepublik Deutschland (Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą poveikis) (C‑753/22, EU:C:2024:524, 56 ir 68 punktus). Taip pat žr. generalinio advokato J. Richard de la Tour išvadą byloje Generalstaatsanwaltschaft Hamm (Prašymas išduoti pabėgėlį į Turkiją) (C‑352/22, EU:C:2023:794, 64 punktas).
40 Šiuo klausimu norėčiau pridurti, kad vykstant preliminariam nagrinėjimui, kuriuo siekiama nustatyti, ar „paskesnis prašymas“ yra priimtinas, ar ne, valstybės narės neprivalo surengti asmeninio pokalbio su prašytoju (žr. Direktyvos 2013/32 42 straipsnio 2 dalies b punktą).
41 Žr. Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 8 dalies f punktą.
42 Žr. Direktyvos 2013/32 41 straipsnio 1 dalį.
43 Žr. Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį. Taip pat žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 7 straipsnio 4 dalį ir 11 straipsnio 1 dalies a punktą.
44 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadą byloje Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas) (C‑18/20, EU:C:2021:302, 77–79 punktai).
45 Tai iš tikrųjų iliustruoja pagrindinės bylos C‑123/23 faktinės aplinkybės. Vokietijos Federacinė Respublika per teismo posėdį paaiškino: kadangi Federalinė tarnyba iš pradžių paprašė Ispanijos valdžios institucijų atsiimti pareiškėjus dar prieš vietoj to kreipdamasi į Belgijos valdžios institucijas, jai jau buvo per vėlu pateikti „prašymą atsiimti“.
46 C‑216/22, EU:C:2023:646 (51–53 punktai).
47 Žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 186 punktas).
48 Žr., be kita ko, 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Paskesnis prašymas suteikti tarptautinę apsaugą) (C‑18/20, EU:C:2021:710, 43 punktas).
49 C‑216/22, EU:C:2023:646 (29 punktas).
50 Visų pirma žr. Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“ (išskirta mano). Taip pat žr. jos 25 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „[k]iekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis“.
51 Žr. Direktyvos 2013/32 3 konstatuojamąją dalį.
52 Žr. šios išvados 64 punktą.
53 C‑216/22, EU:C:2023:646 (29 punktas).
54 2024 m. vasario 8 d. sprendimas (C‑216/22, EU:C:2024:122, 38–40 punktai).
55 Ten pat.
56 Be to, Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalyje patikslinta, kad „atsiėmimo procedūra“ iš tikrųjų taikoma „paskesniems prašymams“, pateiktiems kitose valstybėse narėse.
57 Reikėtų pridurti, kad savo pasiūlyme dėl reglamento, kuriuo pakeičiamas reglamentas „Dublinas III“, Komisija nurodė, kad dar 2014 m. Sąjungoje tik maždaug ketvirtadalis visų atsakingos valstybės narės priimtų prašymų perimti savo žinion ir atsiimti faktiškai lėmė perdavimą (žr. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (COM(2016) 270 final), p. 11, skelbiamas adresu: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=COM:2016:0270:FIN).
58 Žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nauja informacija ar duomenys) (C‑921/19, EU:C:2021:478, 34–37 punktai).
59 Kalbant konkrečiai, jei kompetentingos institucijos padaro išvadą, kad paskesnis prašymas nepriimtinas, jos privalo nurodyti prašytojui tokios baigties priežastis (pagal tos direktyvos 42 straipsnio 3 punktą) ir prašytojas taip pat turi turėti galimybę teisme pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę prieš tokį kompetentingų institucijų sprendimą (žr. jos 46 straipsnio 1 dalį).
60 Žr. Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalį.