1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Oy Shaman Spirits Ltd prašo panaikinti 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) pirmosios apeliacinės tarnybos sprendimą (byla R 909/2021-1) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2008–2016 m. Brandavid Oy įregistravo šiuos vaizdinius Europos Sąjungos prekių ženklus (toliau – nagrinėjami prekių ženklai):

–

toliau pavaizduotą vaizdinį Europos Sąjungos prekių ženklą, 2008 m. rugsėjo 15 d. įregistruotą numeriu 6491914, prekėms ir paslaugoms, priklausančioms peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18, 32 ir 33 klasėms:

–	toliau pavaizduotą vaizdinį Europos Sąjungos prekių ženklą, 2009 m. spalio 20 d. įregistruotą numeriu 7087281, 32 ir 33 klasių prekėms:

–	toliau pavaizduotą vaizdinį Europos Sąjungos prekių ženklą, 2016 m. vasario 29 d. įregistruotą numeriu 14786883, 31, 32 ir 33 klasių prekėms:

3

2017 m. sausio 5 d. registre buvo įrašytas nagrinėjamų prekių ženklų perdavimo įstojusiai į bylą šaliai – Global Drinks Finland Oy – perdavimo faktas.

4

2020 m. liepos 6 d. pateiktu prašymu, prie kurio buvo pridėtas, be kita ko, ieškovės ir Brandavid Oy sudarytas susitarimas (toliau – licencinė sutartis), ieškovė paprašė EUIPO Europos Sąjungos prekių ženklų registre jos naudai užregistruoti išimtinę licenciją nagrinėjamiems prekių ženklams.

5

2020 m. liepos 27 d. už EUIPO registrą atsakingas departamentas pranešė ieškovei ir įstojusiai į bylą šaliai, kad licencija buvo užregistruota registre pagal ieškovės prašymą, remiantis 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) 111 straipsniu.

6

2020 m. spalio 12 ir 19 d. raštais įstojusi į bylą šalis pareiškė nesutinkanti, kad licencija būtų užregistruota.

7

2020 m. lapkričio 25 d. už registrą atsakingas departamentas pranešė, kad licencijos registracija panaikinama, nebent ieškovė pateiktų įrodymų, kad įstojusi į bylą šalis sutinka su licencijos registracija.

8

2020 m. gruodžio 22 d. ieškovė pateikė šešis dokumentus, siekdama įrodyti, kad įstojusi į bylą šalis sutiko su licencine sutartimi.

9

2021 m. kovo 18 d. sprendimu, grindžiamu Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalimi, už registrą atsakingas departamentas anuliavo licencijos įrašą Europos Sąjungos prekių ženklų registre.

10

2021 m. gegužės 14 d. ieškovė apskundė už registrą atsakingo departamento sprendimą.

11

2022 m. rugsėjo 14 d. pirmoji apeliacinė taryba priėmė ginčijamą sprendimą atmesti ieškovės apeliaciją. Ji nusprendė, kad vienintelis kartu su registracijos paraiška pateiktas įrodymas buvo 2016 m. Brandavid Oy ir ieškovės pasirašyta licencinė sutartis, prie kurios įstojusi į bylą šalis niekada nebuvo prisijungusi. Kadangi nėra jokių duomenų, leidžiančių įrodyti, kad egzistuoja licencija, kurią suteikė arba patvirtino įstojusi į bylą šalis, kaip registruota prekių ženklo savininkė, 2020 m. liepos 27 d. atlikta licencijos registracija, dėl kurios buvo pateikta paraiška, laikytina akivaizdžia Tarnybai priskirtina klaida, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį, o tai pateisina jos anuliavimą. Klausimas, ar registracijos paraiškos pateikimo momentu įstojusi į bylą šalis žinojo apie minėtą licencinę sutartį, neturi reikšmės, nes ji nėra trečiasis asmuo, o teisiniai argumentai ir įrodymai, susiję su Suomijos teise, negali paneigti faktinės išvados, kad įstojusi į bylą šalis nesutiko su šia licencine sutartimi.

12

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

13

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

14

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

15

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus: pirmasis grindžiamas Reglamento 2017/1001 25–27 straipsnių pažeidimu, antrasis – jo 19 ir 20 straipsnių pažeidimu, o trečiasis – 103 straipsnio pažeidimu.

16

Ieškovė iš esmės tvirtina, kad Apeliacinė taryba nepaisė licencinės sutarties, pagal kurią ieškovė įgijo nagrinėjamų prekių ženklų licenciją, kaip numatyta Reglamento 2017/1001 25 straipsnio 1 dalyje, ir teisę į šios licencijos registraciją, kaip numatyta minėto reglamento 26 straipsnio 1 dalyje. Ji patikslina, kad minėtą licencinę sutartį 2016 m. pasirašė Brandavid Oy, kuri tuo metu buvo nagrinėjamų prekių ženklų savininkė ir pagal ją jai buvo aiškiai suteiktos sutartinės teisės naudoti minėtus prekių ženklus ir būti įregistruotai kaip išimtinės licencijos turėtojai. Šių prekių ženklų perdavimo registravimo momentu, t. y. 2017 m., įstojusi į bylą šalis žinojo apie šios licencinės sutarties egzistavimą, taigi sutiko, kad ieškovei būtų suteikta išimtinė licencija.

17

Be to, ieškovė mano, kad išimtinė licencija jai buvo suteikta neatsižvelgiant į nuosavybės teisę į nagrinėjamus prekių ženklus.

18

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

19

Vadovaujantis Reglamento 2017/1001 25 straipsnio 5 dalimi, vienos iš šalių prašymu registre padaromas įrašas apie ES prekių ženklo licencijos suteikimą arba perdavimą ir apie tai paskelbiama.

20

Remiantis Reglamento 2017/1001 26 straipsnio 1 dalimi, šio reglamento 20 straipsnio 5 dalis ir pagal šią nuostatą priimtos taisyklės mutatis mutandis taikomos licencijos registracijai, kaip nurodyta šio reglamento 25 straipsnio 5 dalyje.

21

Reglamento 2017/1001 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašyme įregistruoti perdavimą turi būti pateikta tam tikra informacija ir dokumentai, tinkamai patvirtinantys perdavimą pagal 2 ir 3 dalis, o pagal 3 dalį „ES prekių ženklo perdavimas atliekamas raštu ir turi būti sutarties šalių pasirašytas, išskyrus atvejus, kai tai atliekama teismo sprendimu; priešingu atveju perdavimas laikomas negaliojančiu“.

22

Be to, 2018 m. kovo 5 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/626, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Reglamento 2017/1001 nuostatų įgyvendinimo taisyklės ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2017/1431 (OL L 104, 2018, p. 37), 13 straipsnio 3 dalies a, c ir d punktuose, kurie pagal Reglamento 2017/1001 20 straipsnio 6 dalies b punktą ir 26 straipsnio 1 dalį mutatis mutandis taikomi licencijoms, nurodyta, kad registruoto savininko parašas arba sutikimas yra išankstinė teisėto licencijos suteikimo sąlyga.

23

Anuliavusi licencijos registraciją EUIPO teisingai taikė Reglamento 2017/1001 25 ir 26 straipsnius, siejamus su juose nurodytomis nuostatomis. Iš tiesų licencinėje sutartyje nebuvo minima įstojusi į bylą šalis, kuri paraiškos pateikimo ir licencijos registravimo momentu buvo registruota savininkė, ir nebuvo jos parašo. Ankstesnis registruotas savininkas nebeturėjo teisės duoti sutikimo, kurio reikalaujama pagal atitinkamas nuostatas.

24

EUIPO teisingai paaiškino, kad pagal taikytinas nuostatas teisinio saugumo sumetimais reikalaujama, kad registruotas savininkas aktyviai išreikštų savo valią suteikti licenciją, t. y. tiesiogiai EUIPO pateikdamas paraišką dėl licencijos registracijos pagal Reglamento 2017/1001 26 straipsnio 1 dalies b punktą ir Įgyvendinimo reglamento 2018/626 13 straipsnio 3 dalies a ir b punktus arba pasirašydamas pareiškimą, susitarimą ar tipinę formą, kaip numatyta minėto Įgyvendinimo reglamento 13 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose.

25

Ieškovės pateikti argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

26

Dėl ieškovės teiginio, kad tuo metu, kai buvo registruojamas nagrinėjamų prekių ženklų perdavimo faktas, įstojusi į bylą šalis ir Brandavid Oy žinojo apie licencinės sutarties egzistavimą, pažymėtina, kad net darant prielaidą, jog įstojusios į bylą šalies teisinės pirmtakės suteikta licencija pagal Reglamento 2017/1001 27 straipsnio 1 dalies antrą sakinį galima remtis prieš įstojusią į bylą šalį, tai nereiškia, kad EUIPO turi pareigą registruoti šią licenciją. Ginčijamo sprendimo teisėtumas iš esmės priklauso tik nuo taikytinose nuostatose nustatytų formalių reikalavimų. Kadangi nagrinėjamu atveju šios sąlygos nebuvo įvykdytos (žr. šio sprendimo 23 punktą), ginčijamas sprendimas taip pat negali būti anuliuotas vien dėl to, kad būtent įstojusi į bylą šalis atkreipė EUIPO dėmesį į tai, kad nebuvo laikytasi registracijos sąlygų.

27

Netgi darant prielaidą, kad licencija gali toliau galioti arba suteikti teisių pagal nacionalinę teisę, taikytiną licencinei sutarčiai po nagrinėjamo prekių ženklo perdavimo, nes Brandavit Oy ir įstojusi į bylą šalis perdavė prekės ženklą, ieškovės teigimu, žinodamos apie licenciją, vis dėlto ši materialinė teisinė padėtis negali turėti įtakos teisei į registraciją, grindžiamai formalistiniu požiūriu, aiškiai įtvirtintu taikytinose nuostatose, kurių formuluotės nepalieka jokios diskrecijos. Iš materialinės teisės kylančias teises ieškovė gali ginti nacionaliniuose teismuose. Šiuo klausimu EUIPO teisingai nurodė, kad galimas minėtos licencinės sutarties ir teisių perėmėjams taikomos sąlygos pažeidimas gali lemti kitos susitariančiosios šalies sutartinę atsakomybę, tačiau šis sutartinis aspektas negali turėti įtakos registracijos paraiškos nagrinėjimui.

28

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

29

Remdamasi Reglamento 2017/1001 19 straipsnio 1 dalimi, ieškovė daro išvadą, kad ginčams dėl nagrinėjamų prekių ženklų perdavimo arba licencijų, kiek tai susiję su jų registracija, taikytina Suomijos nacionalinė teisė, nes jos pačios, įstojusios į bylą šalies ir Brandavid Oy būstinė yra Suomijoje.

30

Anot jos, pagal Suomijos teisę, pirma, nereikalaujama, kad sutartis būtų rašytinės formos, ir, antra, neturi reikšmės tai, ar įstojusi į bylą šalis 2016 m. pasirašė licencinę sutartį, nes ji perėmė Brandavid Oy teises po to, kai buvo perduotos visos registre jau užregistruotos teisės į prekių ženklą, žinodama apie minėtos licencinės sutarties egzistavimą. Nauji prekių ženklų savininkai turėtų laikytis ankstesnių sutarčių, kurias buvę prekių ženklų savininkai sudarė su tų prekių ženklų licencijų turėtojais, sąlygų.

31

Be to, ieškovė kritikuoja ginčijamo sprendimo 21 punkte pateiktą Apeliacinės tarybos pastabą, kad ji niekada nepateikė Brandavid Oy priklausiusių prekių ženklų, vėliau perduotų įstojusiai į bylą šaliai, sąrašo. Ji tvirtina, kad šis sąrašas buvo pateiktas Apeliacinei tarybai paduoto rašytinio pareiškimo, kuriame nurodyti apeliacijos pagrindai, 1 priede.

32

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

33

Pirmiausia, pritariant EUIPO, reikia pažymėti, kad Reglamento 2017/1001 19 straipsnio 1 dalis, kurioje daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje yra Europos Sąjungos prekių ženklo savininko buveinė, teisę, taikoma tik „jeigu 20–28 straipsniuose nenumatyta kitaip“. Europos Sąjungos prekių ženklo licencijos įrašymą į Europos Sąjungos prekių ženklų registrą Sąjungos teisė savarankiškai reglamentuoja minėto reglamento 25–28 straipsniuose ir Įgyvendinimo reglamento 2018/626 13 straipsnyje.

34

Iš to išplaukia, kad tai, ar Suomijos teisė numato kokius nors formalius reikalavimus licencinei sutarčiai arba kokiomis sąlygomis tokia sutartis yra privaloma ir nagrinėjamų prekių ženklų teisių perėmėjui, neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar licencija buvo teisingai įrašyta ieškovės naudai į ES prekių ženklų registrą. Taigi Suomijos teise grindžiami ieškovės argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo, kiek tai susiję su licencijos registracijos sąlygomis.

35

Be to, ieškovės kritika dėl ginčijamo sprendimo 21 punkte pateiktos Apeliacinės tarybos pastabos yra nereikšminga, nes, kaip teisingai nurodė EUIPO, tai yra papildomas Apeliacinės tarybos argumentas. Iš tiesų ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas teiginiu, kad ieškovė neįrodė, jog registruotas savininkas suteikė jai licenciją. Ši išvada nepriklauso nuo to, dėl kokių prekių ženklų buvo suteikta licencija.

36

Taigi antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

37

Ieškovė tvirtina, kad EUIPO viršijo savo įgaliojimus. Jos nuomone, EUIPO neištaisė jokios klaidos. Ji viršijo savo kompetenciją, kai priėmė sprendimą panaikinti licencinės sutarties registraciją, kuri buvo teisinga ir atitiko Suomijos teisę. EUIPO turėjo taikyti Suomijos teisę pagal Reglamento 2017/1001 19 straipsnį, o ne minėto reglamento 103 straipsnį.

38

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

39

Remiantis Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalimi, „[jei] Tarnyba padarė įrašą registre arba priėmė sprendimą, kuriame yra akivaizdi klaida, priskirtina Tarnybai, ji užtikrina, kad įrašas būtų anuliuotas arba sprendimas būtų panaikintas“.

40

Pirma, kaip teisingai nurodo EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, anuliuotą 2020 m. liepos 27 d. įrašą nulėmė akivaizdi EUIPO klaida. Klaida pasireiškė tuo, kad įrašas į registrą buvo padarytas remiantis dokumentais, kurie neatitiko taikytinuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (žr. šio sprendimo 23 punktą). Prie registracijos paraiškos pridėtoje licencinėje sutartyje nebuvo jokių įrodymų, kad registruotas aptariamų prekių ženklų savininkas suteikė licenciją. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 15 punkte Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog licencija buvo suteikta šių prekių ženklų savininkui sutikus.

41

Antra, Apeliacinė taryba neprivalėjo taikyti nacionalinės teisės, nes licencijos, susijusios su Europos Sąjungos prekių ženklu, įrašymo į Europos Sąjungos prekių ženklų registrą procedūra savarankiškai reglamentuojama Sąjungos teisėje Reglamento 2017/1001 25–28 straipsniuose ir Įgyvendinimo reglamento 2018/626 13 straipsnyje. (žr. šio sprendimo 33 punktą).

42

Trečia, reikia atmesti ieškovės teiginį, kad Apeliacinė taryba viršijo savo įgaliojimus, kai panaikino sprendimą, kuris nebuvo akivaizdžiai klaidingas, bet teisingas pagal Suomijos teisę.

43

Iš jurisprudencijos matyti, kad EUIPO nepriklauso nagrinėti Europos Sąjungos prekių ženklo perdavimo teisėtumo ir teisinių pasekmių pagal nacionalinę teisę. Nagrinėjant paraišką užregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklo perdavimą EUIPO kompetencija iš esmės apsiriboja Reglamento 2017/1001 20 straipsnyje ir Įgyvendinimo reglamento 2018/626 13 straipsnyje nurodytų formalių sąlygų vertinimu ir neapima klausimų dėl esmės, kurių gali kilti pagal taikytiną nacionalinę teisę, vertinimo (2021 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Marina Yachting Brand Management / EUIPO – Industries Sportswear (MARINA YACHTING), T‑169/20, EU:T:2021:609, 61 punktas). Kadangi licencijos registracijai taikomos tos pačios taisyklės kaip ir perdavimo registracijai, ši jurisprudencija mutatis mutandis taikytina nagrinėjamu atveju (žr. šio sprendimo 20 punktą).

44

Taigi reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą, vadinasi, ir visą ieškinį.

45

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

46

Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti įstojusios į bylą šalies išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus, įskaitant būtinąsias išlaidas, patirtas dėl procedūros Apeliacinėje taryboje, kurios pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį laikomos atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis.

47

Kadangi EUIPO reikalavo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas tik tuo atveju, jei būtų rengiamas teismo posėdis, nesurengus posėdžio, nuspręstina, kad EUIPO padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: