1.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji (1), 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3 dalies a punktas ir 7 dalis, taip pat 18 straipsnis, siejami su 25, 26 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinami taip, kad nuo kaltinimo pateikimo jaunesniam nei 18 metų įtariamajam procesinius veiksmus atliekančios institucijos privalo užtikrinti, kad jis galėtų pasinaudoti teise turėti valstybės skiriamą gynėją, jei neturi savo pasirinkto gynėjo (dėl to, kad vaikas arba tėvų pareigų turėtojas pats nepasirūpino gynėjo pagalba), ir kad gynėjas dalyvautų ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kaip antai apklausiant nepilnametį kaip įtariamąjį, ir pagal šias teisės normas draudžiama atlikti nepilnamečio apklausą nedalyvaujant gynėjui?

2.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 6 straipsnio 6 ir 8 dalys, siejamos su 16, 30, 31 ir 32 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad atsisakyti gynėjo pagalbos be nepagrįsto delsimo draudžiama visose bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu, ir kad laikinai nukrypti nuo teisės į gynėjo pagalbą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 8 dalį, taikymo galima tik atliekant ikiteisminį tyrimą ir tik 6 straipsnio 8 dalies a ir b punktuose griežtai išvardytomis aplinkybėmis, kurios turi būti aiškiai iš esmės nurodytos iš principo skundžiamame sprendime atlikti apklausą nedalyvaujant advokatui?

3.

Jei bent į vieną iš 1 ir 2 punktuose pateiktų klausimų būtų atsakyta teigiamai, ar nurodytos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, pavyzdžiui:

4.

Ar pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytos nuostatos, taip pat direktyvų viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) netaikyti su šia direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės aktų nuostatų, kaip antai nurodytų trečiajame klausime, ir dėl to, atsižvelgiant į tai, kad suėjo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, pakeisti nacionalinės teisės normą minėtomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis?

5.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 6 straipsnio 1, 2, 3 ir 7 dalys, taip pat 18 straipsnis, siejami su 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 11, 25 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat su 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (2) 13 straipsniu ir 50 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė ex officio garantuoja teisinę pagalbą asmenims, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji ir kurie įtraukimo dalyvauti byloje metu buvo vaikai ir tik vėliau sulaukė 18 metų, ir ši pagalba yra privaloma iki galutinio sprendimo byloje priėmimo?

6.

Jeigu į penktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar minėtos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį baudžiamajame procese kaltinamasis privalo turėti gynėją tik tol, kol jam sukanka 18 metų?

7.

Ar penktajame klausime nurodytos nuostatos, taip pat direktyvų viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) netaikyti su direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nurodytų penktajame klausime, ir taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 2 dalį, aiškinant pagal direktyvą (aiškinimas pagal Sąjungos teisę), t. y. iki galutinio sprendimo byloje priėmimo palikti kaltinamajam, kuris tuo metu, kai jam buvo pareikšti kaltinimai, dar nebuvo sulaukęs 18 metų, tačiau sulaukė vėliau, vykstant procesui, ir kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas dar nebaigtas, valstybės skirtą gynėją darant prielaidą, kad tai būtina dėl aplinkybių, apsunkinančių gynybą, arba – atsižvelgiant į tai, kad suėjo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, – pakeisti nacionalinės teisės normą minėtomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis?

8.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 4 straipsnio 1–3 dalys, siejamos su 18, 19 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, ir 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (3) 3 straipsnio 2 dalis, siejama su 19 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad kompetentingos institucijos (prokuratūra, policija) ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo apklausą, kurią atlieka policijos įstaiga ar kita kompetentinga institucija, turi nedelsdamos informuoti įtariamąjį ir tuo pat metu tėvų pareigų turėtoją apie teises, kurios yra būtinos proceso teisingumui užtikrinti, ir apie procesinius veiksmus, įskaitant visų pirma pareigą skirti nepilnamečiui įtariamajam gynėją, ir pasekmes, jei nepilnamečiui kaltinamajam nepaskiriamas jo pasirinktas gynėjas (valstybės skiriamas gynėjas), o įtariamajam, kuris yra vaikas, ši informacija turi būti pateikiama paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į nepilnamečio amžių?

9.

Ar 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (4) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su 31 konstatuojamąja dalimi, taip pat su 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 3 straipsnio 1 dalies e punktu ir 2 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės institucijos, vykdančios baudžiamąjį procesą, kuriame dalyvauja įtariamasis (kaltinamasis), kuris yra vaikas, privalo pranešti įtariamajam vaikui apie teisę atsisakyti duoti parodymus ir teisę neliudyti prieš save paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į įtariamojo amžių?

10.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 4 straipsnio 1–3 dalys, siejamos su 18, 19 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, ir 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 3 straipsnio 2 dalis, siejama su 19 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad tose nuostatose įtvirtinti reikalavimai nėra įvykdomi, jei įtariamajam, kuris yra nepilnametis, prieš pat jo apklausą pateikiama bendra informacija, neatsižvelgiant į specialiąsias teises, kylančias iš Direktyvos 2016/800, ir tokia informacija pateikiama tik įtariamajam, kuris neturi gynėjo, nedalyvaujant tėvų pareigų turėtojui, ir įtariamojo amžiui netinkama kalba?

11.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 18 ir 19 straipsniai, siejami su 26 konstatuojamąja dalimi, ir 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu 12 straipsnio 2 dalis, siejama su 50 konstatuojamąja dalimi, taip pat su 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 10 straipsnio 2 dalimi ir 44 konstatuojamąja dalimi, ir teisingo bylos nagrinėjimo principas turi būti aiškinami taip, kad – dėl įtariamojo parodymų, duotų policijos pareigūnui per apklausą, vykdytą nesuteikus įtariamajam galimybės turėti advokatą ir tinkamai neinformavus įtariamojo apie jo teises, neinformavus tėvų pareigų turėtojo apie teises ir bendruosius proceso aspektus, apie kuriuos vaikas turi teisę sužinoti pagal direktyvos 4 straipsnį, – pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į minėtų direktyvų taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) užtikrinti, kad įtariamieji (kaltinamieji) atsidurtų tokioje pačioje padėtyje, kokioje jie būtų atsidūrę, jei nebūtų padaryti minėti pažeidimai, ir todėl neatsižvelgti į tokius įrodymus, ypač jei per tokią apklausą gauta kaltinamoji informacija turėtų būti panaudota atitinkamam asmeniui nuteisti?

12.

Ar tuomet vienuoliktajame klausime nurodytos nuostatos, taip pat viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos reikalaujama, jog nacionalinis teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, patenkančią į minėtų direktyvų taikymo sritį, ir bet kuri valstybės institucija turi netaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatų, nesuderinamų su minėtomis direktyvomis, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 168a straipsnio, pagal kurį įrodymai negali būti pripažinti nepriimtinais vien dėl to, kad jie buvo gauti pažeidžiant procesines taisykles arba padarius Baudžiamojo kodekso (Kodeks karny) 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (išskyrus atvejus, kai įrodymai buvo gauti valstybės pareigūnui vykdant tarnybines pareigas): įvykdžius nužudymą, sukėlus tyčinį kūno sužalojimą ar suvaržius laisvę?

13.

Ar 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 2 straipsnio 1 dalis, siejama su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Sąjungos teisėje nustatytu veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad prokuroras, kaip institucija, dalyvaujanti vykdant teisingumą, užtikrinanti teisinės valstybės principo laikymąsi ir vadovaujanti ikiteisminiam tyrimui, privalo ikiteisminio tyrimo etape užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą, kaip tai numatyta minėtoje direktyvoje, ir veiksmingai taikydamas Sąjungos teisę turi garantuoti savo nepriklausomumą ir nešališkumą?

14.

Jei į bet kurį iš 1–4, 5–8 ir 9–12 punktuose nurodytų klausimų būtų atsakyta teigiamai ir visų pirma jei būtų teigiamai atsakyta į tryliktąjį klausimą – ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa (veiksmingos teisinės apsaugos principas), siejama su ESS 2 straipsniu ir ypač su pagarba teisinės valstybės principui, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie ir Tribunalul Bihor, sujungtos bylos C-357/19, C-379/19, C-547/19, C-811/19 ir C-840/19, EU:C:2021:1034), ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, kaip jis suprantamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C-64/16, EU:C:2018:117), turi būti aiškinami taip, kad šiais principais dėl galimybės daryti netiesioginį spaudimą teisėjams ir galimybės generaliniam prokurorui duoti privalomus nurodymus žemesnio rango prokurorams draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatoma prokuratūros priklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijos, kaip antai teisingumo ministro, ir nacionalinės teisės aktai, kuriais ribojamas teismų nepriklausomumas ir prokurorų nepriklausomumas taikant Sąjungos teisę, visų pirma: