–

Ministerul Fondurilor Europene, atstovaujamos M. I. Boloş,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir O.-C. Ichim,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos H. Almeida, P. Barros da Costa, H. Oliveira ir A. Pimenta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Ehrbar, G. Gattinara ir T. Isacu de Groot,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25), 60 straipsnyje, siejamame su lygiavertiškumo principu, SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje ir 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), nurodyto patikimo finansų valdymo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SC AA SRL (toliau – AA) ir Ministerul Fondurilor Europene (Europos fondų ministerija, toliau – MFE) ginčą dėl AA prašomų delspinigių dėl to, kad MFE pavėluotai apmokėjo finansuoti tinkamas išlaidas pagal šių dviejų šalių sudarytą finansavimo sutartį (toliau – finansavimo sutartis) vykdant Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) bendrai finansuojamą programą.

3

2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999 (OL L 210, 2006, p. 1) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Toliau išvardytoms išlaidoms padengti negali būti skiriama ERPF pagalba:

<…>“

4

2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013, p. 320), kuris ratione temporis taikytinas pagrindinei bylai, 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „pažeidimas“ apibrėžta kaip „Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui“.

5

Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnyje „Vadovaujančios institucijos funkcijos“ numatyta:

„Vadovaujanti institucija atsako už veiksmų programos valdymą ir įgyvendinimą laikantis patikimo finansų valdymo principo, ir visų pirma:

<…>“

6

Minėto reglamento 80 straipsnyje „Mokėjimo paramos gavėjams vientisumas“ buvo nustatyta:

„Valstybės narės įsitikina, kad už mokėjimus atsakingos įstaigos užtikrintų, jog paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą. Neatimamos ir neišskaičiuojamos jokios sumos, ir neimamas joks papildomas specialus mokestis ar kitas lygiavertis mokestis, kuris sumažintų šias paramos gavėjams skirtas sumas.“

7

To paties reglamento 98 straipsnio „Valstybių narių atliekamas finansinis koregavimas“ 1 ir 2 dalyse buvo numatyta:

„1.   Valstybės narės visų pirma atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą.

2.   Valstybė narė atlieka reikiamą finansinį koregavimą, susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais. Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius.

<…>“

8

2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1), 2 straipsnio 59 punkte sąvoka „patikimas finansų valdymas“ apibrėžiama kaip „biudžeto vykdymas laikantis ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų“.

9

Direktyvos 2011/7 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.

2.   Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.

<…>“

10

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkte sąvoka „komerciniai sandoriai“ apibrėžiami kaip „įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos.“

11

2009 m. liepos 17 d.legea Nr. 287/2009 privind Codul civil al României (Įstatymas Nr. 287/2009 dėl Rumunijos civilinio kodekso; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 511, 2009 m. liepos 24 d.) (pagrindinei bylai taikytina redakcija; toliau – Civilinis kodeksas) 1535 straipsnyje „Piniginėms prievolėms taikomi delspinigiai“ nustatyta:

„1. Jeigu pinigų suma nesumokama laiku, kreditorius turi teisę į delspinigius, skaičiuojamus nuo mokėjimo termino pabaigos iki sumokėjimo dienos, taikant šalių sutartą delspinigių normą arba, jei dėl jos nesusitarta, teisės aktuose nustatytą delspinigių normą, nereikalaujant įrodyti jokios žalos. Tokiu atveju skolininkas neturi teisės įrodyti, kad dėl pavėluoto mokėjimo kreditoriaus patirta žala būtų mažesnė.

<…>

3. Jei mokėtinų delspinigių norma nėra didesnė už teisės aktuose nustatytą delspinigių normą, kreditorius turi teisę gauti ne tik teisės aktuose nustatyto dydžio delspinigius, bet ir visos patirtos žalos atlyginimą.“

12

2011 m. rugpjūčio 24 d.Ordonanța Guvernului Nr. 13 privind dobânda legală remuneratorie și penalizatoare pentru obligații bănești, precum și pentru reglementarea unor măsuri financiar fiscale în domeniul bancar (Vyriausybės nutarimas Nr. 13 dėl teisės aktuose nustatytų palūkanų ir delspinigių už pinigines prievoles bei tam tikrų finansinių ir mokestinių priemonių bankų sektoriuje) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 607, 2011 m. rugpjūčio 29 d.; toliau – OG Nr. 13/2011) 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šalys sutartyje gali laisvai nustatyti palūkanų normą tiek už grąžintiną paskolintą pinigų sumą, tiek už pavėluotą piniginės prievolės įvykdymą.

<…>

3.   Skolininko mokėtinos palūkanos už piniginės prievolės nevykdymą suėjus jos įvykdymo terminui vadinamos baudinėmis palūkanomis.

<…>“

13

Pagal OUG Nr. 13/2011 10 straipsnį „baudinėms palūkanoms taikomos [Civilinio kodekso] <…> 1535 straipsnio ir 1538–1543 straipsnių nuostatos“.

14

Ordonanță de urgență a Guvernului Nr. 66/2011 privind prevenirea, constatarea și sancționarea neregulilor apărute în obținerea și utilizarea fondurilor europene și/sau a fondurilor publice naționale aferente acestora (Vyriausybės nepaprastasis potvarkis Nr. 66/2011 dėl pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos fondų ir (arba) atitinkamų nacionalinių viešųjų lėšų gavimu ir naudojimu, prevencijos, nustatymo ir nubaudimo už juos) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 461, 2011 m. birželio 30 d.; toliau – OUG Nr. 66/2011) 42 straipsnio 1 ir 2 dalyse (pagrindinei bylai taikoma versija) buvo įtvirtinta:

„1.   Dėl pažeidimų atsirandančios skolos biudžetui tampa išieškotinos pasibaigus skolos dokumente nustatytam mokėjimo terminui arba per 30 dienų nuo pranešimo apie skolos dokumentą dienos.

2.   Jeigu skolininkas nesumoka per skolos dokumente numatytų įsipareigojimų įvykdymo terminą, jis turi mokėti palūkanas, apskaičiuojamas taikant mokėtinų palūkanų normą skolos biudžetui likučiui, išreikštam [Rumunijos lėjomis] [RON], taikomas nuo pirmos dienos, einančios po tos dienos, kai pasibaigia pagal šio straipsnio 1 dalį nustatytas mokėjimo terminas, iki skolos sumokėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos taisyklėse arba tarptautinio viešojo paramos teikėjo taisyklėse numatyta kitaip.“

15

2015 m. balandžio 22 d. MFE, kaip ERPF sektorinės veiksmų programos „Ekonomikos konkurencingumo didinimas 2007–2013 m.“ vadovaujančioji institucija, ir pagal Rumunijos teisę įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė AA pagal šią programą sudarė finansavimo sutartį dėl projekto „Įrangos, skirtos bendrovės AA gamybos pajėgumams didinti, pirkimas“ įgyvendinimo.

16

Šiuo tikslu MFE įsipareigojo suteikti AA finansavimą iki 3334257,20 Rumunijos lėjų (RON) (apie 671000 EUR). AA įsipareigojo bendrai finansuoti projektą, pirma, prisidėdama prie tinkamų finansuoti projekto išlaidų, neviršijančių pastarosios sumos, ir, kita vertus, prisidėdama 2385556,64 RON (maždaug 479780 EUR), įskaitant pridėtinės vertės mokestį (PVM), netinkamoms finansuoti išlaidoms finansuoti. Siekdama padengti bendrą tinkamų finansuoti išlaidų finansavimą pagal finansavimo sutartį, AA su banku sudarė kredito sutartį, kurios bendra suma – 3334257,20 RON (maždaug 671000 EUR).

17

2015 m. rugsėjo 22 d., užbaigusi minėtą projektą, AA pateikė MFE prašymą dėl šios sumos, atitinkančios tinkamas finansuoti išlaidas, kompensavimo, papildytą 2015 m. spalio 2 ir 22 d. raštais. AA kreipėsi į Curtea de Appel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama nurodyti MFE, pirma, priimti sprendimą patenkinti šį prašymą, antra, atlyginti šias išlaidas, trečia, nurodyti tai pačiai ministerijai sumokėti delspinigius nuo su jomis susijusios sumos, skaičiuojamus nuo šio ieškinio pareiškimo dienos, ir, ketvirta, subsidiariai – nurodyti ministerijai atlyginti patirtą turtinę žalą.

18

2016 m. rugpjūčio 29 d. MFE nutraukė finansavimo sutartį, remdamasi tuo, kad AA neįvykdė šioje sutartyje nustatytos pareigos paskelbti konkursą arba skelbimą apie pirkimą.

19

2017 m. balandžio 27 d. AA pareiškė ieškinį Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas) MFE, šį kartą prašydama panaikinti finansavimo sutarties nutraukimą. Sprendimu, kuris įsiteisėjo 2021 m. kovo 10 d., šis teismas patenkino ieškinį, motyvuodamas tuo, kad, nepaisant to, jog vykdydama šią finansavimo sutartį AA nesilaikė skaidrumo pareigos, jos nutraukimas buvo neproporcingas. Šio teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimai buvo nedideli, MFE turėjo taikyti ne tokias griežtas priemones, kaip antai finansinį koregavimą.

20

MFE sumokėjus visą pagal ERPF įnašą tinkamų finansuoti išlaidų sumą, t. y. 3320502,41 RON (apie 667370 EUR), netaikant finansinių korekcijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nagrinėjant šio sprendimo 17 punkte nurodytą ieškinį, lieka tik reikalavimai, susiję, pirma, su delspinigių nuo šios sumos , ir, antra, su nuostolių, patirtų dėl turtinės žalos, atlyginimu. Šiuo klausimu AA teigia, kad dėl to, jog MFE nesumokėjo mokėtinų sumų, nuo pradinio kredito termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo ji turėjo sumokėti iš viso 23225,46 RON (apie 4671 EUR) delspinigių iki 2016 m. balandžio mėn.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, pirma, ar, nesant specialių Sąjungos teisės aktų šioje srityje, remiantis gero finansų valdymo principu, numatytu Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnyje, siejamame su lygiavertiškumo principu, galima tokiai finansavimo sutarčiai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikyti, be kita ko, Civilinio kodekso 1535 straipsnį ir OUG Nr. 13/2011 1 ir 10 straipsnius, kuriuose numatyta mokėti delspinigius už pavėluotą piniginės prievolės vykdymą arba pagal analogiją taikyti OUG Nr. 66/2011 42 straipsnį, kuriame, kiek tai susiję su Europos lėšų arba su jais susijusių nacionalinių viešųjų lėšų panaudojimu, reglamentuojamas nepagrįstai sumokėtos finansinės naudos panaikinimas ir nenumatyta, kad šios naudos gavėjas turi mokėti delspinigius, išskyrus atvejus, kai grąžinimas neatliekamas per įstatyme nustatytą 30 dienų terminą.

22

Antra, minėtam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, kai gavėjas padarė pažeidimų vykdydamas finansavimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, jis gali apriboti delspinigių sumą, darydamas prielaidą, kad juos turi sumokėti vadovaujančioji institucija, kad atsižvelgtų į šiuos pažeidimus, net jei ši institucija tokiam paramos gavėjui netaikė jokio finansinio koregavimo.

23

Trečia, šiam teismui kyla klausimas, ar finansavimo sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2011/7 taikymo sritį, todėl pagal ją leidžiama šiai sutarčiai taikyti joje numatytą delspinigių normą už vėlavimą apmokėti tinkamas finansuoti išlaidas.

24

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje, ir pabrėžė, kad nacionaliniai teismai nagrinėja pagrindinę bylą nuo 2016 m. balandžio 18 d.

26

Šio reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

27

Šios procedūros taikymas visų pirma priklauso nuo išimtinių pagrindinės bylos aplinkybių, kurios turi įrodyti ypatingą sprendimo dėl pateiktų klausimų skubą (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 29 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Tarpusavio pasitikėjimas perdavimo atveju), C‑392/22, EU:C:2024:195, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Šiuo klausimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 37 punkte nurodyta, jog tam, kad Teisingumo Teismas galėtų greitai nuspręsti, ar reikia taikyti pagreitintą procedūrą, prašyme turi būti tiksliai nurodytos teisinės ir faktinės aplinkybės, patvirtinančios skubą, ir, be kita ko, rizika, kylanti, jei prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas įprasta tvarka.

29

Nagrinėjamu atveju jokia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija neleidžia manyti, kad jis privalo priimti sprendimą per nustatytą terminą ar kad 2016 m. balandžio 18 d. AA pareikštas ieškinys turi būti išnagrinėtas skubos tvarka. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį šis teismas nusprendė perduoti Teisingumo Teismui 2021 m. gruodžio 15 d., buvo pateiktas tik 2022 m. lapkričio 15 d. (šiuo klausimu žr. 2024 m. birželio 13 d. Sprendimo C (Nemokumo administratoriai ir likvidatoriai), C‑696/22, EU:C:2024:499, 42 ir 43 punktus).

30

Be to, nei teisės subjektų interesas kuo greičiau nustatyti iš Sąjungos teisės kylančių teisių apimtį, nors jis yra tiek pat svarbus ir teisėtas, nei tai, kad pagrindinė byla yra ekonomiškai ar socialiai jautri, nereiškia, kad būtina ją „greitai išnagrinėti“, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį (2022 m. spalio 20 d. Sprendimo Curtea de Apel Alba Iulia ir kt., C‑301/21, EU:C:2022:811, 39 punktas).

31

Šiomis aplinkybėmis, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, 2022 m. gruodžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė netenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimo pateikusio teismo prašymo taikyti pagreitintą procedūrą prašymui priimti prejudicinį sprendimą.

32

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal patikimo finansų valdymo principą, įtvirtintą, Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnyje, siejamame su lygiavertiškumo principu, draudžiama vadovaujančiajai institucijai mokėti delspinigius už pavėluotą pinigų sumų, atitinkančių iš ERPF tinkamas finansuoti išlaidas, sumokėjimą, o jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar šie delspinigiai nemokami pagal nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias delspinigiai turi būti mokami tik pasibaigus nepagrįstai išmokėtos sumos grąžinimo terminui.

33

Reikia priminti, kad pagal SESV 317 straipsnį Komisija vykdo Sąjungos biudžetą bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, be kita ko, laikydamasi patikimo finansų valdymo principo, kuris Reglamento 2018/1046 2 straipsnio 59 punkte apibrėžtas kaip biudžeto vykdymas laikantis ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų. Pagal patikimo finansų valdymo principą reikalaujama, kad valstybės narės Europos struktūrinius ir investicinius fondus naudotų laikydamosi atskiriems sektoriams skirto Sąjungos reglamentavimo teisinių principų ir reikalavimų.

34

Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnio a punktą vadovaujančioji institucija, taikydama patikimo finansinio valdymo principą, užtikrina, kad finansavimo pagal atitinkamai veiksmų programai taikytinus kriterijus veiksmai visą jų įgyvendinimo laikotarpį atitiktų taikytinas Sąjungos ir nacionalines taisykles.

35

Be to, Reglamento Nr. 1080/2006 7 straipsnyje numatyta, kad kompetentingų nacionalinių institucijų sumokėti mokėtini delspinigiai negali būti kompensuojami iš ERPF įnašo.

36

Iš to matyti, kad delspinigių mokėjimas už tai, kad vadovaujančioji institucija pavėluotai sumokėjo pinigų sumas, atitinkančias, be kita ko, iš ERPF tinkamas finansuoti išlaidas, nepažeidžia Reglamentu Nr. 1083/2006 siekiamo patikimo finansų valdymo tikslo. Iš tiesų, kadangi tokie delspinigiai negali būti mokami į Sąjungos biudžetą, Sąjungos finansiniai interesai lieka apsaugoti.

37

Pagal suformuotą jurisprudenciją bet kuris asmuo, kurį nacionalinė institucija, pažeisdama Sąjungos teisę, įpareigojo sumokėti mokestį, muitą ar kitą rinkliavą, turi teisę pagal šią Sąjungos teisę iš atitinkamos valstybės narės susigrąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą ir gauti delspinigius kaip negalėjimo naudotis ta suma atlyginimą (2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Telekom, C‑221/22 P, EU:C:2024:488, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Vadinasi, kai pinigų sumą nacionalinė valdžios institucija gavo pažeidžiant Sąjungos teisę, tokios sumos turi būti grąžintos kartu su delspinigiais, skaičiuojamais už visą laikotarpį nuo šių pinigų sumų sumokėjimo iki jų grąžinimo dienos, o tai yra bendrojo nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo principo išraiška (2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Telekom, C‑221/22 P, EU:C:2024:488, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis principas taikomas tuo atveju, kai nagrinėjamos pinigų sumos atitinka eksporto grąžinamąsias išmokas, kurios asmeniui skirtos pavėluotai po to, kai buvo atsisakyta jas skirti pažeidžiant šią teisę (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gräfendorfer Geflügel- und Tiefkühlfeinkost Produktions ir kt., C‑415/20, C‑419/20 ir C‑427/20, EU:C:2022:306, 59 punktą). Šią situaciją galima palyginti su situacija, kai ERPF lėšų gavėjas tam tikrą laikotarpį negavo pinigų sumų, atitinkančių tinkamas finansuoti išlaidas, į kurias jis turėjo teisę, nes šios sumos buvo išmokėtos pavėluotai, pažeidžiant Sąjungos teisę.

40

Be to, reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje, pirma, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad vadovaujančiosios institucijos užtikrintų, kad paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą viešojo įnašo sumą. Antra, pagal šį straipsnį valstybėms narėms draudžiama atlikti atskaitymus ar išskaičiavimus, taip pat imti bet kokį kitą specialųjį mokestį ar kitą lygiavertį poveikį turintį mokestį, kuris sumažintų šias sumas paramos gavėjams.

41

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad susiklosčius tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai iš ERPF viešojo įnašo gavėjo nepagrįstai buvo atimta jam mokėtina pinigų suma, šis paramos gavėjas turi teisę į delspinigius nuo tos dienos, kai vadovaujančioji institucija jam turėjo sumokėti šią sumą ir vėliau, užuot ją sumokėjusi, nutraukė finansavimo sutartį, o šis nutraukimas vėliau ex tunc buvo panaikintas galutiniu teismo sprendimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gräfendorfer Geflügel- und Tiefkühlfeinkost Produktions ir kt., C‑415/20, C‑419/20 ir C‑427/20, EU:C:2022:306, 75 punktą ir 2024 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Telekom, C‑221/22 P, EU:C:2024:488, 61 punktą).

42

Kaip priminta šio sprendimo 37 punkte, šia teise gauti delspinigius siekiama kompensuoti už nepagrįstai prarastą pinigų sumą. Tokia kompensacija, priklausomai nuo atitinkamo atvejo, gali būti suteikiama galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka, o nesant tokių teisės aktų – nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gräfendorfer Geflügel- und Tiefkühlfeinkost Produktions ir kt., C‑415/20, C‑419/20 ir C‑427/20, EU:C:2022:306, 70 ir 71 punktus).

43

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nesant nacionalinės teisės nuostatų, numatančių delspinigių mokėjimą susiklosčius tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi nustatyti tas nuostatas, kurių taikymas gali geriau užtikrinti šio sprendimo 37–39 punktuose priminto bendrojo nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo principo veiksmingumą, atsižvelgdamas į delspinigius reglamentuojančių nacionalinių nuostatų, kurias jis cituoja prašyme priimti prejudicinį sprendimą, dalyką ir esminius elementus. Ieškinių dėl delspinigių sumokėjimo procedūros taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral, 33/76, EU:C:1976:188, 6 punktas; 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târşia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 26 ir 27 punktus ir 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gräfendorfer Geflügel- und Tiefkühlfeinkost Produktions ir kt., C‑415/20, C‑419/20 ir C‑427/20, EU:C:2022:306, 74 punktą).

44

Dėl klausimo, ar, remiantis lygiavertiškumo principu, nagrinėjamu atveju reikėtų taikyti OUG Nr. 66/2011 42 straipsnį, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją, šis straipsnis reglamentuoja finansinės naudos, nepagrįstai išmokėtos dėl pažeidimų, padarytų gaunant ir naudojant Europos Sąjungos lėšas ar su jomis susijusias nacionalines viešąsias lėšas, panaikinimą.

45

Kaip Komisija priminė šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose, rėmimasis lygiavertiškumo principu suponuoja, kad nagrinėjama taisyklė vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs. Todėl nacionalinė taisyklė, kuria siekiama nubausti tik už Sąjungos teisės pažeidimą, negali būti tinkamas palyginimo pagrindas siekiant užtikrinti šio principo laikymąsi (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez, C‑326/96, EU:C:1998:577, 41 ir 48 punktą ir 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Preston ir kt., C‑78/98, EU:C:2000:247, 52 ir 55 punktus).

46

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad OUG Nr. 66/2011 42 straipsnyje numatytas delspinigių mokėjimas tuo atveju, kai finansinė nauda grąžinama per teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo pranešimo apie skolos dokumentą. Tokiomis aplinkybėmis – tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – šio straipsnio taikymas pagrindinėje byloje galėtų pažeisti atitinkamo naudos gavėjo teises į pinigų sumų, atitinkančių tinkamas finansuoti išlaidas, grąžinimą ir Sąjungos teisės garantuojamų delspinigių mokėjimą. Iš tiesų šio straipsnio taikymas lemtų tai, kad į šį 30 dienų laikotarpį nebūtų atsižvelgiama kaip į laikotarpį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant delspinigius (pagal analogiją žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gräfendorfer Geflügel- und Tiefkühlfeinkost Produktions ir kt., C‑415/20, C‑419/20 ir C‑427/20, EU:C:2022:306, 75 ir 76 punktus).

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnyje numatytas patikimo finansų valdymo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama mokėti delspinigių už vadovaujančiosios institucijos pavėluotai sumokėtas pinigų sumas, atitinkančias iš ERPF tinkamas finansuoti išlaidas. Vis dėlto atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnį, veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nemokėti šių delspinigių pagal nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias delspinigiai turi būti mokami tik pasibaigus nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo terminui.

48

Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia manyti, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkto ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionaliniam teismui draudžiama dėl „pažeidimų“, kaip jie suprantami pagal 2 straipsnio 7 dalį, nustatytų vykdant finansavimo sutartį, sumažinti ERPF finansavimo gavėjui mokėtinų delspinigių sumą už tai, kad vadovaujančioji institucija pavėlavo apmokėti pagal šį finansavimą tinkamas finansuoti išlaidas, kai vadovaujančioji institucija neatliko dėl to jokio finansinio koregavimo.

49

Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „pažeidimas“ apibrėžta kaip Sąjungos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Iš šio 2 straipsnio 7 punkto formuluotės matyti, kad „pažeidimu“ gali būti laikomas tik pažeidimas, dėl kurio minėtam biudžetui „daroma arba gali būti padaryta žala“.

50

Iš Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad valstybės narės turi nustatyti pavienius ir sisteminius pažeidimus ir atlikti finansines korekcijas, susijusias su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pažeidimais. Atliekant šias korekcijas panaikinamas visas veiksmų programai skirtas viešasis įnašas ar jo dalis, taikant kriterijus, susijusius su pažeidimų pobūdžiu, jų sunkumu ir atitinkamo fondo finansiniais nuostoliais. Šie kriterijai yra proporcingumo principo, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, išraiška (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo ANAS, C‑545/21, EU:C:2023:451, 42 ir 43 punktus).

51

Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 1 ir 2 dalys aiškintinos taip, kad „pažeidimo“, kaip jis apibrėžtas šio reglamento 2 straipsnio 7 punkte, atveju valstybės narės, siekdamos nustatyti taikytiną finansinę korekciją, privalo laikytis proporcingumo principo, atsižvelgdamos į minėtus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo ANAS, C‑545/21, EU:C:2023:451, 49 punktą).

52

Sąjungos teisės sistemoje valstybių narių pareiga pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą imtis visų reikiamų bendrų ar specialių priemonių iš Sąjungos teisės kylančių pareigų vykdymui užtikrinti privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus pagal jų kompetenciją (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Engelbrecht, C‑262/97, EU:C:2000:492, 38 punktą ir 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 60 punktą).

53

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar finansavimo gavėjui mokėtinų delspinigių sumažinimas pagal šio sprendimo 37–39 punktuose primintą bendrojo nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo principą pažeidimų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktą, atveju atitinka proporcingumo principą, patikslintą šio reglamento 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkto ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionaliniam teismui nedraudžiama dėl „pažeidimų“, kaip jie suprantami pagal šio 2 straipsnio 7 punktą, nustatytų vykdant finansavimo sutartį ir remiantis proporcingumo principu, sumažinti ERPF finansavimo gavėjui mokėtinų delspinigių sumą už tai, kad vadovaujančioji institucija pavėlavo apmokėti pagal šį finansavimą tinkamas finansuoti išlaidas, kai vadovaujančioji institucija dėl to neatliko jokio finansinio koregavimo.

55

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2011/7 turi būti suprantama kaip taikoma valstybės narės vadovaujančiosios institucijos ir įmonės sudarytai finansavimo sutarčiai, kurios tikslas – ERPF lėšomis bendrai finansuoti įrangos pirkimą iš trečiojo asmens, kurį vykdo ši įmonė.

56

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2011/7 1 straipsnio 1 dalį jos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, ypač MVĮ, konkurencingumą. Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.

57

Sąvoka „komerciniai sandoriai“ šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkte apibrėžta kaip „įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos“.

58

Taigi šioje nuostatoje nustatytos dvi sąlygos, kad sandoris patektų į sąvoką „komerciniai sandoriai“. Pirma, jis turi būti vykdomas tarp įmonių arba tarp įmonių ir valdžios institucijų ir, antra, turi būti tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos už atlygį (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 24 punktas ir 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo New Media Development & Hotel Services, C‑327/20, EU:C:2022:23, 32 punktas).

59

Žinoma, Direktyvos 2011/7 taikymo sritis apibrėžta labai plačiai ir gali apimti komercinį sandorį, kuris visiškai ar iš dalies finansuojamas iš struktūrinių fondų ir Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimą KROL, C‑722/18, EU:C:2019:1028, 32 punktas). Vis dėlto tam, kad sandoris patektų į sąvoką „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, jis iš tikrųjų turi apimti prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, net jeigu jo dalykas nėra toks prekių tiekimas ar paslaugų teikimas (2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Techbau, C‑299/19, EU:C:2020:937, 44 punktas).

60

Šiuo atveju, kadangi finansavimo sutartis, kurios dalykas ERPF bendrai finansuojamas įrangos pirkimo iš trečiojo asmens projektas, neapima AA prekių tiekimo ar paslaugos teikimo atitinkamai vadovaujančiajai institucijai, ši sutartis nepatenka į Direktyvos 2011/7 taikymo sritį.

61

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyva 2011/7 turi būti suprantama kaip netaikoma valstybės narės vadovaujančiosios institucijos ir įmonės sudarytai finansavimo sutarčiai, kurios tikslas – ERPF lėšomis bendrai finansuoti įrangos iš trečiojo asmens pirkimą, kurį vykdo ši įmonė.

62

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: