–

Compass Banca SpA, atstovaujamos avvocati F. Caronna, D. Gallo, E. A. Raffaelli, M. Siragusa, E. Teti, G. Vercillo ir A. Zoppini,

–

Europ Assistance Italia SpA, atstovaujamos avvocati P. Fattori, A. Lirosi ir A. Pera,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato A. Collabolletta ir P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Recchia, N. Ruiz García ir H. Tserepa-Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22), 2 straipsnio j punkto ir 8 bei 9 straipsnių, taip pat 2016 m. sausio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/97 dėl draudimo produktų platinimo (OL L 26, 2016, p. 19) 24 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Compass Banca SpA ir Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnyba, toliau – AGCM) ginčą dėl pastarosios priimtų sprendimų dėl šios bendrovės tam tikros komercinės veiklos.

3

Direktyvos 2005/29 7, 11, 13, 14, 17, 18 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“

5

Tos direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 4 ir 9 dalyse numatyta:

„4.   Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Bendrijos taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams.

<…>

9.   Dėl „finansinių paslaugų“, apibrėžiamų [2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321)] ir nekilnojamojo turto valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys [ribojantys] arba griežtesni nei ši direktyva jos derinamoje srityje.“

7

Direktyvos 2005/29 4 straipsnyje „Vidaus rinka“ nustatyta:

„Valstybės narės dėl šia direktyva derinamai sričiai priskiriamų priežasčių neapriboja nei laisvės teikti paslaugas, nei laisvo prekių judėjimo.“

8

Šios direktyvos 2 skyriaus „Nesąžininga komercinė veikla“ 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ numatyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

<…>

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

5.   Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, jį galima keisti tik peržiūrint direktyvą.“

9

Šios direktyvos 2 skyriaus 1 skirsnį „Klaidinanti komercinė veikla“ sudaro 6 ir 7 straipsniai. Šio 6 straipsnio „Klaidinantys veiksmai“ 1 dalies e punkte numatyta:

„Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs [Klaidinančia laikoma komercinė veikla, jeigu ją vykdant teikiama apgaulinga, taigi melaginga informacija; arba net jei informacija faktiškai tiksli, bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, klaidinamas arba gali būti suklaidintas vidutinis vartotojas dėl vieno arba kelių toliau išvardytų elementų, ir bet kuriuo atveju jis skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs]:

<…>

10

Tos pačios direktyvos 7 straipsnio „Klaidinantis informacijos neatskleidimas“ 1 ir 2 dalyje numatyta:

„1.   Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

2.   Klaidinančiu informacijos neatskleidimu, atsižvelgiant į 1 dalyje numatytus klausimus, taip pat laikomas prekybininko vykdomas 1 dalyje nurodytos esminės informacijos nuslėpimas arba jos pateikimas neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba komercinės veiklos komercinio tikslo, jeigu jis neaiškus iš konteksto, nenurodymas, ir kai dėl to abiem atvejais vidutinis vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms jis nebūtų priėmęs.“

11

Direktyvos 2005/29 2 skyriaus 2 skirsnį „Agresyvi komercinė veikla“ sudaro jos 8 ir 9 straipsniai.

12

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Agresyvi komercinė veikla“ nustatyta:

„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką [dėl priekabiavimo, prievartos, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą, arba pernelyg didelės įtakos], žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“

13

Šios direktyvos 9 straipsnyje „Priekabiavimo, prievartos arba pernelyg didelės įtakos naudojimas“ įtvirtinta:

„Nustatant, ar komercinėje veikloje naudojamas priekabiavimas, prievarta[, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą,] arba pernelyg didelė įtaka, atsižvelgiama į:

14

Tos pačios direktyvos 11 straipsnio „Vykdymas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Kad šios direktyvos nuostatų būtų laikomasi vartotojų interesais, valstybės narės užtikrina pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla.“

15

Direktyvos 2005/29 I priedo „Komercinė veikla, kuri bet kokiomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“ 24–31 punktuose išvardyti ir apibrėžti agresyvios komercinės veiklos atvejai. Tai:

16

Direktyvos 2016/97 24 straipsnyje „Kryžminis pardavimas“ 3 ir 7 dalyse numatyta:

„3.   Kai draudimo produktas yra teikiamas papildomai su preke ar paslauga, kuri nėra draudimas, kaip paketo arba to paties susitarimo dalis, draudimo produktų platintojas pasiūlo klientui galimybę prekę ar paslaugą nusipirkti atskirai. Ši dalis netaikoma, kai draudimo produktas yra teikiamas papildomai su investicine paslauga ar veikla, kaip apibrėžta [2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349)] 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kredito sutartimi, kaip apibrėžta 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014, p. 34)) 4 straipsnio 3 punkte, arba mokėjimo sąskaita, kaip apibrėžta [2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (OL L 257, 2014, p. 214)] 2 straipsnio 3 punkte.

<…>

7.   Valstybės narės gali palikti galioti arba patvirtinti papildomas griežtesnes priemones arba konkrečiais atvejais įsikišti, kad uždraustų draudimo produktų pardavimą kartu su papildomai teikiama ne draudimo paslauga ar produktu kaip paketo arba to paties susitarimo dalį, kai jos gali įrodyti, kad tokia praktika yra žalinga vartotojams.“

17

2005 m. rugsėjo 6 d.decreto legislativo n. 206, recante codice del consumo a norma dell’articolo 7 della legge di 29 luglio 2003, n. 229 (Įstatyminis dekretas Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso, nurodyto 2003 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 229 7 straipsnyje) (GURI paprastasis priedas Nr. 235, 2005 m. spalio 8 d., toliau – Vartotojų kodeksas), kuriuo į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288), 20 nustatyta:

„Komercinė veikla laikoma nesąžininga, jei prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir jei iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.“

18

Šio kodekso 24 straipsnyje „Agresyvi komercinė veikla“, kuriuo į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, numatyta:

„1.   Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į visas jos ypatybes ir aplinkybes, ji dėl priekabiavimo, prievartos, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą, arba pernelyg didelės įtakos, žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

<…>“

19

2005 m. rugsėjo 7 d.decreto legislativo n. 209 – codice delle assicurazioni private (Įstatyminis dekretas Nr. 209 dėl Privataus draudimo kodekso) (GURI paprastasis priedas Nr. 239, 2005 m. spalio 13 d.) 120-quinquies straipsnyje „Kryžminis pardavimas“ nustatyta:

„1.   Draudimo produktų platintojas, kuris siūlo draudimo produktą kartu su papildomai teikiamu ne draudimo produktu ar paslauga kaip paketo arba to paties susitarimo dalis, informuoja draudėją, ar abi sudedamąsias dalis galima įsigyti atskirai ir pateikia tinkamą skirtingų susitarimo ar paketo sudedamųjų dalių aprašą, taip pat atskirus duomenis apie kiekvienos sudedamosios dalies įkainius ir mokesčius.

2.   1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis ir kai rizika arba draudimo apsauga, atsirandanti dėl tokio draudėjui siūlomo susitarimo ar paketo, skiriasi nuo rizikos, susijusios su atskiromis sudedamosiomis dalimis, draudimo produktų platintojas pateikia tinkamą skirtingų susitarimo ar paketo sudedamųjų dalių aprašą ir nurodo, kaip jų tarpusavio sąveika pakeičia riziką arba draudimo apsaugą.

3.   Kai draudimo produktas yra teikiamas papildomai su preke ar paslauga, kuri nėra draudimas, kaip paketo arba to paties susitarimo dalis, draudimo produktų platintojas pasiūlo klientui galimybę prekę ar paslaugą nusipirkti atskirai. Ši dalis netaikoma, kai draudimo produktas yra teikiamas papildomai su investicine paslauga ar veikla, kaip apibrėžta Finansinio tarpininkavimo konsoliduoto įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje, kredito sutartimi, kaip apibrėžta Bankų konsoliduoto įstatymo 120quinquies straipsnio 1 dalies c punkte, arba mokėjimo sąskaita, kaip apibrėžta Bankų konsoliduoto įstatymo 126decies straipsnyje.

4.   1 ir 3 dalyse nurodytais atvejais draudimo produktų platintojas nurodo draudėjui priežastis, dėl kurių draudimo produktas, kuris yra bendro paketo arba to paties susitarimo dalis, laikomas atitinkančiu šio draudėjo reikalavimus ir poreikius.

5.   1 ir 3 dalyse nurodytais atvejais [Istituto per la vigilanza sulle assicurazioni (IVASS) (Draudimo priežiūros institucija, Italija)], atsižvelgdama į tikslą apsaugoti apdraustuosius, gali, kiek tai susiję su draudimo produktų platinimo veikla, taikyti šiame kodekse numatytas apsaugos priemones ir draudimus, įskaitant teisę uždrausti draudimo produktų pardavimą kartu su papildomai teikiama ne draudimo paslauga ar produktu kaip paketo arba to paties susitarimo dalį, nepriklausomai nuo to, ar papildomas pobūdis susijęs su draudimu, ar su ne draudimo paslauga ar produktu, kai tokia praktika yra žalinga vartotojams. Draudimo investicinių produktų atžvilgiu minėtus įgaliojimus vykdo IVASS ir [Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Consob) (Italijos vertybinių popierių ir biržų komisija, Italija] pagal savo atitinkamą kompetenciją.

6.   Šio straipsnio nuostatos netaikomos draudimo produktų, kurie suteikia draudimą nuo įvairių rūšių rizikos, platinimui.

7.   Pirma pateiktos nuostatos nedaro poveikio Vartotojų kodekso nuostatoms, kai jos taikytinos.“

20

Italijoje įsteigta Compass Banca 2015 m. sausio mėn.–2018 m. liepos mėn. laikotarpiu savo klientams siūlė sudaryti įvairias vartojimo paskolos sutartis ir draudimo nuo tam tikrų rizikų, nesusijusių su šiomis paskolomis, sutartis. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors draudimo sutarties pasirašymas nebuvo išankstinė vartojimo paskolos suteikimo sąlyga, draudimas buvo siūlomas kartu su šia paskola.

21

2018 m. rugsėjo 13 d. AGCM pradėjo tyrimą, siekdama nustatyti, ar ši komercinė veikla buvo „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.

22

Vykstant tyrimui Compass Banca pateikė pasiūlymą dėl įsipareigojimų, susijusių su kai kuriomis specialiomis priemonėmis, kurios padėtų vartotojui suprasti, kad draudimo, nesusijusio su vartojimo paskola, sutarties sudarymas nėra privalomas. Šios priemonės apėmė besąlyginės teisės nutraukti draudimo sutartį suteikimą visiems klientams (be poveikio paskolos sutarčiai). Tačiau Compass Banca atmetė AGCM prašymą suteikti klientams septynių dienų apsisprendimo laikotarpį tarp paskolos sutarties ir draudimo sutarties pasirašymo. Ji manė, kad ši priemonė yra neproporcinga ir asimetriška, nes būtų taikoma ne visiems konkurentams.

23

2019 m. kovo 11 d.Compass Banca pateikė naują įsipareigojimų pasiūlymą: jame siūlytos kitos priemonės, kurios, jos nuomone, turėjo panašų poveikį kaip ir AGCM prašomas septynių dienų apsisprendimo laikotarpis, kaip antai pareiga susisiekti su savo klientais praėjus septynioms dienoms po draudimo sutarties pasirašymo ir prašyti jų patvirtinti, ar jie nori išlaikyti pagal šią sutartį pasirašytą draudimo sutartį, priduriant, kad ji padengs draudimo įmokos išlaidas šių septynių dienų laikotarpiu.

24

2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, patvirtintu 2019 m. liepos 3 d., AGCM atmetė šį įsipareigojimų pasiūlymą.

25

2019 m. lapkričio 27 d. sprendime (jis įteiktas Compass Banca2019 m. gruodžio 23 d.) AGCM konstatavo, kad bendrovė vykdė „agresyvią“, taigi „nesąžiningą“ komercinę veiklą, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29, kai „sudarydama sutartis dėl vartojimo paskolos priverstinai reikalavo kryžmiškai sudaryti sutartis dėl draudimo produktų, nesusijusių su šia paskola“. Ji uždraudė tęsti šią veiklą ir skyrė Compass Banca4700000 EUR baudą.

26

Šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodytus AGCM sprendimus Compass Banca apskundė Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), šis teismas skundą atmetė 2021 m. sprendimu Nr. 9516.

27

Compass Banca šį sprendimą apskundė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

28

Compass Banca tvirtina, kad AGCM jos komercinę veiklą pripažino „agresyvia“, taigi „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, remdamasi vien tuo, kad ji kryžmiškai parduodavo vartojimo paskolas ir draudimo produktus, bet nepateikė konkretaus šio „agresyvaus“ pobūdžio įrodymo, atsižvelgiant į šios veiklos ypatybes ir nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Tuo remdamasi Compass Banca padarė išvadą, kad AGCM nepagrįstai ir neleistinai perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai vertė ją įrodyti, kad jos komercinė veikla iš tiesų nėra „agresyvi“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

29

AGCM teigia, kad Compass Banca, kryžmiškai parduodama vartojimo paskolas ir draudimo produktus, darė didelę įtaką klientų pasirinkimo laisvei ir labai apribojo ją. Ji konstatuoja, kad Compass Banca, be kita ko, nepateikė savo klientams informacijos apie fakultatyvų draudimo produkto pobūdį, ir priduria, kad tokia veikla nebūtų pripažinta kaip „agresyvi“, jeigu atitinkamiems klientams būtų suteiktas septynių dienų apsisprendimo laikotarpis tarp sutarties dėl vartojimo paskolos ir sutarties, susijusios su draudimo produktu, pasirašymo.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma kelia klausimą, ar sąvokai „vidutinis vartotojas, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29, pakankamai svarbi „riboto racionalumo“ teorija, pagal kurią reikalaujama, kad vartotojai būtų labiau saugomi. Pagal šią teoriją asmenys dažnai elgiasi neturėdami visos reikiamos informacijos. Taigi, kadangi vartotojai yra veikiami, be kita ko, šališkumų, kognityvinių mokslų srityje žinomų kaip „įrėminimo“ (angl. k. framing) šališkumai, jie gali keisti savo pasirinkimus priklausomai nuo to, kaip jiems pateikiami sutartiniai pasiūlymai, ir atitinkamai priimti neracionalius sprendimus, palyginti su tais, kuriuos priimtų pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus asmuo.

31

Toliau jam kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama komercinė praktika turi būti laikoma kaip „agresyvi“, taigi „nesąžininga“ komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29, jeigu vartotojams skirti komerciniai pasiūlymai dėl paskolos sutarties ir draudimo produkto pateikiami, dėl „įrėminimo“ (framing) šališkumo, taip, kad jie manytų, jog vartojimo paskolos gavimas siejamas su draudimo sutarties sudarymu.

32

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagal Direktyvos 2016/97 24 straipsnio, kuriame reglamentuotas draudimo produktų kartu su kitais produktais pardavimas, 3 dalį, neleidžiama, kad AGCM uždraustų tokią komercinę veiklą, kokią vykdo Compass Banca.

33

Šiomis sąlygomis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Compass Banca kyla abejonių dėl to, ar pirmasis klausimas yra priimtinas tiek, kiek jame sąvoka „vidutinis vartotojas“ apibrėžiama kitaip, nei įprastai vartojama sąvoka, nes atsižvelgiama į kognityvinės įtakos vartotojams riziką, o dėl to klausimas tampa hipotetinis. Iš tiesų, kadangi pagrindinėje byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2005/29 8 straipsnis, o ne šios direktyvos 6 straipsnis, atsižvelgimas į tokią riziką nėra svarbus.

35

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. vasario 7 d. Sprendimo Confédération paysanne ir kt. (Atsitiktinė mutagenezė in vitro), C‑688/21, EU:C:2023:75, 32 punktas).

36

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. vasario 7 d. Sprendimo Confédération paysanne ir kt. (Atsitiktinė mutagenezė in vitro), C‑688/21, EU:C:2023:75, 33 punktas).

37

Nagrinėjamu atveju savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti sąvoką „vidutinis vartotojas“, siekdamas nustatyti, ar vadinamoji „įrėminimo“ (framing) praktika, kai tuo pačiu metu pateikiamas pasiūlymas dėl vartojimo paskolos ir su šia paskola nesusijusio draudimo produkto pasiūlymas, nesuteikiant vartotojui apsisprendimo laikotarpio tarp su šiais pasiūlymais susijusių sutarčių pasirašymo, o, dėl įrėminimo šališkumo, vidutiniam vartotojui gali susidaryti įspūdis, kad jis privalo sudaryti sutartis pagal šiuos du pasiūlymus (toliau – „įrėminimo“ praktika), turi būti laikoma agresyvia komercine veikla, kaip ji suprantama, be kita ko, pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius, ir atitinkamai nesąžininga, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį.

38

Siekiant nustatyti, ar komercinė veikla yra „agresyvi“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, jos 8 straipsnyje aiškiai daroma nuoroda į sąvoką „vidutinis vartotojas“.

39

Taigi nėra akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta problema yra hipotetinė. Be to, Teisingumo Teismas turi informaciją apie faktines ir teisines aplinkybes, būtiną tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus.

40

Tuo remiantis, darytina išvada, kad pirmasis klausimas yra priimtinas.

41

Visų pirma reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 22 punktas).

42

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar aiškinant Direktyvoje 2005/29, visų pirma jos 8 straipsnyje, vartojamą sąvoką „vidutinis vartotojas“ reikia atsižvelgti ne tik į „homo oeconomicus“, t. y. iš esmės į visiškai racionaliai sprendimus priimantį ūkio subjektą, bet ir į naujausius tyrimus, susijusius su „riboto racionalumo“ teorija, pagal kurią vartotojo gebėjimui priimti sprendimus „įtaką daro kognityvinių įgūdžių ribotumas, atsižvelgiant į gaunamų stimulų skaičių, gebėjimą išlaikyti dėmesį ilgą laiką ir gebėjimą išlaikyti atmintyje visą gautą informaciją“.

43

Šiomis sąlygomis reikia pripažinti, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad joje vartojama sąvoka „vidutinis vartotojas“ turi būti apibrėžiama ne tik kaip standartą naudojant pakankamai informuotą, protingai pastabų ir nuovokų vartotoją, bet ir atsižvelgiant į tai, kad individo gebėjimas priimti sprendimą iškreipiamas dėl suvaržymų, kaip antai kognityvių šališkumų.

44

Visų pirma reikia priminti, kad Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į sąvoką „vidutinis vartotojas“, siekiant nustatyti, ar komercinė veikla, kuri prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams, gali daryti tokį poveikį, kad šis pateisina jos uždraudimą kaip nesąžiningos komercinės veiklos, arba reikia pripažinti, kad jai netaikomas toks draudimas, kadangi tokia veikla gali suklaidinti tik labai patiklų ar naivų vartotoją.

45

Ta pati sąvoka taip pat vartojama šios direktyvos 6 ir 8 straipsniuose, kuriuose, kaip matyti iš šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies, tiksliai nurodyta, kaip du kriterijai, numatyti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, siekiant kvalifikuoti veiklą kaip nesąžiningą, taikomi tam tikroms konkrečioms nesąžiningos veiklos formoms.

46

Kalbant apie tai, kaip turi būti aiškinama ši nuostata, reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad nors nuo nesąžiningos komercinės veiklos reikia saugoti visus vartotojus, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylas dėl reklamos po Direktyvos 84/450 perkėlimo, nusprendė, kad buvo būtinybė išnagrinėti komercinės veiklos poveikį „hipotetiniam eiliniam vartotojui“.

47

Iš tos konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad, remiantis proporcingumo principu ir siekiant efektyviai įgyvendinti Direktyvoje 2005/29 numatytas nuostatas, joje kaip standartas naudojamas vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.

48

Tuo remiantis, darytina išvada, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl Direktyvos 93/13, kad ši nuoroda į vidutinį vartotoją yra objektyvus kriterijus ir kad sąvoka „vidutinis vartotojas“ nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi. Be to, šio objektyvaus kriterijaus neatitinka nei mažiau nuovokus, palyginti su vidutiniu vartotoju, nei nuovokesnis už vidutinį vartotojas (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo mBank (Lenkijos nesąžiningų sąlygų registras), C‑139/22, EU:C:2023:692, 60, 61 ir 66 punktus).

49

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad Direktyvos 2005/29 tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių nuostatas dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12, EU:C:2013:859, 31 punktas). Šį tikslą patvirtina šios direktyvos 7, 11, 13 ir 14 konstatuojamosios dalys, pagal kurias draudžiama komercinė veikla, tiesiogiai susijusi su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį, iškreipianti vartotojų ekonominį elgesį ar trukdanti priimti informacija paremtą ir todėl efektyvų sprendimą.

50

Be to, nors šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama sąvoka „vidutinis vartotojas, iš šios konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad ši sąvoka nėra statiška ir kad nacionaliniai teismai ir institucijos turi pačios, atsižvelgdamos į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nustatyti tipišką vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

51

Todėl, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 40 punkte, nustatyti, kas yra „vidutinis vartotojas“, kiek tai susiję su konkrečia komercine veikla, „neturėtų būti tik teorinė užduotis“. Reikia atsižvelgti ir į tikroviškesnius aspektus, su sąlyga, kad jie suderinami šios nuostatos paaiškinimais, pateiktais Direktyvos 2005/29 18 konstatuojamojoje dalyje.

52

Žinoma, kaip matyti iš tos konstatuojamosios dalies, vidutinis vartotojas yra, pirma, pakankamai informuotas ir, antra, protingai pastabus ir nuovokus. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 7 straipsnio, prekybininkas turi vartotojams pateikti esminę informaciją, kuri jiems būtina, atsižvelgiant į aplinkybes, kad galėtų priimti sprendimą, šis vidutinio vartotojo požymis būti „pakankamai informuotam“ turi būti suprantamas, kaip reiškiantis informaciją, dėl kurios galima pagrįstai preziumuoti, kad ją žino visi vartotojai, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius, o ne kaip reiškiantis informaciją, susijusią su atitinkamu sandoriu. Todėl šis požymis neleidžia atmesti galimybės, kad tam tikra komercinė veikla gali iš esmės iškreipti teorinio vartotojo ekonominį elgesį dėl to, kad jam trūksta informacijos.

53

Be to, tai, kad sąvoka „vidutinis vartotojas“ turi būti aiškinama per nuorodą į vartotoją, kuris yra „protingai pastabus ir nuovokus“ nedraudžia atsižvelgti į kognityvinių šališkumų įtaką šiam vartotojui, jeigu įrodyta, kad tokie šališkumai gali paveikti pakankamai informuotą, protingai atidų ir nuovokų asmenį ir būtent tokiu mastu, kad jo elgesys iš esmės iškreipiamas.

54

Be to, Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad vidutinis vartotojas gali būti suklaidintas ir dėl to jis gali priimti komercinius sprendimus neturėdamas informacijos ir neefektyviai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12, EU:C:2013:859, 34 ir 38 punktus).

55

Be to, Teisingumo Teismas Europos Sąjungos prekių ženklų srityje nusprendė, kad reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog vidutinio vartotojo pastabumo lygis gali keistis nelygu atitinkamų produktų ar paslaugų kategorija (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 22 d.Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, EU:C:1999:323, 25 ir 26 punktus).

56

Be to, jis jau turėjo progą konstatuoti, kad vidutiniam vartotojui gali būti įteigiama klaidingai suvokti informaciją (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Canal Digital Danmark, C‑611/14, EU:C:2016:800, 40 ir 41 punktus), ir kad mažai tikėtina, jog vidutinis vartotojas tam tikrose srityse turi techninių žinių, leidžiančių suprasti visus galimo pasiūlymo argumentus, kad galėtų priimti visiškai racionalų pasiūlymą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Wind Tre ir Vodafone Italia, C‑54/17 ir C‑55/17, EU:C:2018:710, 50–52 punktus).

57

Vis dėlto, nors asmens gebėjimą priimti sprendimus gali iškreipti suvaržymai, kaip antai kognityviniai šališkumai, tai nereiškia, kad būtinai reikia manyti, jog bet kokia kognityvinio šališkumo atsiradimo dėl komercinės veiklos rizika gali iš esmės iškreipti šio teorinio vartotojo elgesį. Be to, reikėtų pagrįstai įrodyti, kad konkretaus atvejo ypatingomis aplinkybėmis tokia veikla gali paveikti pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus asmens sutikimą ir būtent tokiu mastu, kad jo elgesys iš esmės iškreipiamas.

58

Iš tikrųjų bet kuriuo atveju nacionaliniai teismai turi nustatyti tipinę vidutinio vartotojo reakciją konkrečioje situacijoje (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Canal Digital Danmark, C‑611/14, EU:C:2016:800, 39 punktą).

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad joje vartojama „vidutinio vartotojo“ sąvoka turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į pakankamai informuotą, protingai pastabų ir nuovokų vartotoją. Vis dėlto, tai darant, negalima atmesti galimybės, kad asmens gebėjimas priimti sprendimus gali būti iškreiptas dėl suvaržymų, kaip antai kognityvinių šališkumų.

60

Visų pirma reikia pažymėti, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kad jį pateikęs teismas savo antruoju klausimu siekia išsiaiškinti, ar „įrėminimo“ praktika gali būti laikoma bet kokiomis aplinkybėmis „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29 ir vien dėl to šios direktyvos draudžiama. Vis dėlto, savo antrame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat daro nuorodą į „klaidinančios“ komercinės veiklos sąvoką. Kaip matyti iš šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies, agresyvi ir klaidinanti komercinė veikla – tai dvi nesąžiningos komercinės veiklos kategorijos. Be to, bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikomos komercinės veiklos sąvoka įtvirtinta šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje.

61

Todėl reikia pripažinti, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkte cituotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punktas, 5 straipsnio 2 ir 5 dalys, taip pat 8 ir 9 straipsniai, turi būti aiškinami taip, kad komercinė praktika, kai vartotojui tuo pačiu metu siūloma vartojimo paskola ir su šia paskola nesusijęs produktas, bet kuriomis aplinkybėmis yra agresyvi komercinė veikla, arba bent bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga veikla, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

62

Visų pirma, reikia priminti, kad Direktyvos 2005/29 2 skyrių „Nesąžininga komercinė veikla“ sudaro du skirsniai: 1 skirsnyje reglamentuota klaidinanti komercinė veikla, o 2 skirsnyje – agresyvi komercinė veikla.

63

Šios direktyvos 2 skyriuje esančio 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas, o 2 dalyje numatyti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar komercinė veikla yra nesąžininga.

64

To paties 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla būtent yra „klaidinanti“ veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 ir 7 straipsnius, ir „agresyvi“ komercinė veikla, kaip ji apibrėžta šios direktyvos 8 ir 9 straipsniuose.

65

Be to, to 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas Direktyvos 2005/29 I priede ir kad šis sąrašas galioja visose valstybėse narėse ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.

66

Šiuo aspektu Direktyvos 2005/29 17 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad siekiant didesnio teisinio saugumo tik I priede nurodyta veikla laikytina nesąžininga komercine veikla bet kuriomis aplinkybėmis, nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos.

67

Kadangi Direktyvos 2005/29 I priede pateikiamas nesąžiningos veiklos bet kuriomis aplinkybėmis sąrašas yra išsamus ir baigtinis, tokia komercinė praktika, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas „įrėminimas“, gali būti laikoma agresyvia komercine veikla bet kuriomis aplinkybėmis, ar apskritai nesąžininga komercine veikla bet kuriomis aplinkybėmis, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, jeigu atitinka kurį nors iš šiame priede išvardytų atvejų.

68

Vis dėlto, perskaičius šį sąrašą galima konstatuoti, kad jo tekstas leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjama veikla neatitinka nė vieno iš šių atvejų (o tai nebuvo teigiama ir pagrindinėje byloje).

69

Taigi, reikia pripažinti, kad komercinė praktika, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas „įrėminimas“, kai vartotojui tuo pačiu metu siūloma vartojimo paskola ir su ja nesusijęs draudimo produktas, nėra veikla, kurią galima kvalifikuoti kaip agresyvią komercinę veiklą bet kuriomis aplinkybėmis ar nesąžiningą komercinę veiklą bet kuriomis aplinkybėmis, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

70

Vadinasi, kadangi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą bylos medžiagą, negalima atmesti galimybės, kad AGCM pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklą kvalifikavo kaip „agresyvią“ išsamiai išnagrinėjusi atitinkamą komercinę veiklą atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, toliau reikia, tam kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas, išnagrinėti, ar „įrėminimo“ praktika gali būti laikoma agresyvia komercine veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29 remiantis vien tuo, kad ją vykdant tuo pačiu metu vartotojui pateikiamas vartojimo paskolos ir su ja nesusijusio draudimo produkto pasiūlymas, vartotojui nesuteikiant apsisprendimo laikotarpio tarp dviejų sutarčių, susijusių su šiais pasiūlymais, pasirašymo, net jei ši praktika gali lemti įrėminimo šališkumą, dėl kurio šiam vartotojui susidaro įspūdis, kad jis privalo sudaryti draudimo sutartį tam, kad gautų vartojimo paskolą.

71

Iš Direktyvos 2005/29 8 straipsnio matyti, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu dėl priekabiavimo, prievartos, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą, arba pernelyg didelės įtakos, žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

72

Kadangi šiame 8 straipsnyje vartojamos sąvokos „priekabiavimas“ ir „prievarta“ nėra apibrėžtos, siekiant jas apibrėžti, reikia remtis įprasta šių žodžių reikšme bendrinėje kalboje, pagal kurią komercinė veikla negali lemti priekabiavimo ar prievartos vien dėl to, kad ji turi „įrėminimo“ praktikos požymių.

73

Dėl galimybės, kad tokia komercinė veikla gali daryti „pernelyg didelę įtaką“, kaip ji suprantama pagal tą 8 straipsnį, reikia priminti, kad ši sąvoka, kuri apibrėžta Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punkte, apima situacijas, kai bendraujant su vartotoju pasinaudojama pranašesne pozicija, darant jam spaudimą, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris gerokai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pernelyg didelė įtaka nebūtinai yra neteisėta įtaka, tačiau, nepriklausomai nuo jos teisėtumo kriterijaus, pasireiškia aktyviais veiksmais darant spaudimą ir siekiant daryti įtaką vartotojo valiai (2019 m. birželio 12 d. Sprendimo Orange Polska, C‑628/17, EU:C:2019:480, 33 punktas).

74

Taigi, prekybininko naudojamas sutarčių sudarymo ar keitimo būdas gali būti laikomas „agresyvia komercine veikla“ dėl daromos pernelyg didelės įtakos, kai dėl nesąžiningo elgesio daromas spaudimas vartotojui, dėl kurio labai apribojama jo pasirinkimo laisvė, pavyzdžiui, sukelia jam nepatogumų ar apsunkina jo komercinio sprendimo priėmimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 12 d. Sprendimo Orange Polska, C‑628/17, EU:C:2019:480, 47 punktą).

75

Taigi praktika, kai vartotojui tuo pačiu metu pateikiamas vartojimo paskolos pasiūlymas ir pasiūlymas dėl su ja nesusijusio draudimo produkto, nesuteikiant jam apsisprendimo laikotarpio tarp sutarčių, susijusių su šiais pasiūlymais, pasirašymo, savaime nereiškia, kad daromas spaudimas, net jei ši praktika gali lemti įrėminimo šališkumą. Todėl vien tokia veikla negali būti laikoma „pernelyg didele įtaka“, kaip ji suprantama Direktyvos 2005/29 8 straipsnį.

76

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad Direktyvoje 2005/29 prie nesąžiningos komercinės veiklos priskiriama ne tik agresyvi komercinė veikla, bet ir klaidinanti komercinė veikla, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies e punkte apibrėžta kaip apimanti komercinę veiklą, kuri kaip nors klaidina arba gali suklaidinti vidutinį vartotoją dėl, be kita ko, paslaugos būtinumo, ir dėl kurios jis skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

77

Pagrindinėje byloje tik tuo atveju, jei taikydamas nagrinėjamą praktiką prekybininkas ne tik nesuteikė apsisprendimo laikotarpio tarp paskolos ir draudimo sutarčių pasirašymo, bet ir priekabiavo, naudojo prievartą arba darė pernelyg didelę įtaką, tą praktiką būtų galima laikyti agresyvia, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 straipsnį. Kita vertus, net jei priekabiavimo, prievartos ar pernelyg didelės įtakos nebuvo, ta praktika galės būti kvalifikuojama „klaidinančia komercine veikla“ ir todėl „nesąžininga komercine veikla“, jeigu ji atitinka šios direktyvos 6 ir 7 straipsniuose nustatytas sąlygas.

78

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją yra ypač svarbu, kad vartotojui būtų pateikta, dar prieš sudarant sutartį, aiški ir tinkama informacija (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 12 d. Sprendimo Orange Polska, C‑628/17, EU:C:2019:480, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Vadinasi, kai tuo pačiu metu pateikiami du pasiūlymai, susiję su skirtingomis paslaugomis, net jei teisinio ryšio tarp jų nėra, gali prireikti pateikti vartotojui papildomos informacijos, kad jis nebūtų suklaidintas dėl ryšio tarp šių dviejų pasiūlymų nebuvimo.

80

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vartotojas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų dviejų pasiūlymų pateikimo galėjo manyti, kad jei nesudarys pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties dėl draudimo produkto, negalės gauti paskolos, juolab, kad šia draudimo sutartimi buvo draudžiama tam tikra su paskola susijusi rizika, kaip antai sveikatos būklės pablogėjimas, dėl kurio trukdoma įvykdyti su paskola susijusius sutartinius įsipareigojimus.

81

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiajame klausime nurodo situaciją, kai finansavimo ieškantiems asmenims paprastai reikia pagalbos, vartotojui pateikiamų pasirašyti sutarčių sudėtingumą, vienalaikį atskirų pasiūlymų pateikimą, termino, per kurį reikia pasirašyti pateiktą pasiūlymą, trumpumą.

82

Vis dėlto, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad Compass Banca teigia tinkamai informavusi atitinkamus vartotojus apie tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimo produktas nebuvo susijęs su vartojimo paskola, ir kad šiems vartotojams įteikė reikiamus dokumentus, įskaitant ikisutariniame etape.

83

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama komercinė praktika gali būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“ ypač tiek, kiek ji gali būti laikoma „klaidinančia komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 ir 7 straipsnius, arba „agresyvia komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 8 ir 9 straipsnius“.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punktas, 5 straipsnio 2 ir 5 dalys, taip pat 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad komercinė praktika, kai vartotojui tuo pačiu metu siūloma vartojimo paskola ir su šia paskola nesusijęs draudimo produktas, nėra agresyvi komercinė praktika bet kuriomis aplinkybėmis, ar net nesąžininga veikla bet kuriomis aplinkybėmis, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą.

85

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė priemonė, pagal kurią nacionalinė institucija, jei nustato, kad tam tikro prekybininko vykdoma komercinė veikla yra „agresyvi“ arba apskritai „nesąžininga“, gali reikalauti, kad šis prekybininkas tam vartotojui suteiktų protingą apsisprendimo laikotarpį tarp draudimo sutarties ir paskolos sutarties pasirašymo.

86

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 1 straipsnio, jos tikslas – padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.

87

Kadangi, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 14 konstatuojamosios dalies, šioje direktyvoje taikomas visiško šių valstybių narių teisės nuostatų suderinimo požiūris, reikia konstatuoti, kad pagal šią direktyvą valstybėms narėms draudžiama palikti galioti arba priimti šiai suderintai sričiai priklausančias priemones, kurių Direktyvoje 2005/29 nenumatyta arba neleidžiama, net jei tokiomis priemonėmis siekiama užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag, C‑540/08, EU:C:2010:660, 38 punktą).

88

Kaip matyti iš atsakymo į antrąjį klausimą, komercinė praktika, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas „įrėminimas“, nėra agresyvi komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis ir net nesąžininga veikla bet kuriomis aplinkybėmis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2005/29.

89

Iš tiesų, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 9 dalį, kiek tai susiję su „finansinėmis paslaugomis“, apibrėžtomis Direktyvoje 2002/65, kurios apima visas su kreditais ar draudimu susijusias paslaugas, valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau ribojantys arba griežtesni nei Direktyva 2005/29 jos derinamoje srityje.

90

Vis dėlto, pirma, tokia galimybe turi būti naudojamasi paisant imperatyvių Sąjungos teisės nuostatų ir prireikus kitų svarbių aktų. Antra, tam, kad institucija galėtų, naudodamasi šia galimybe, nustatyti labiau ribojančius ar griežtesnius reikalavimus, nei numatytieji Direktyvoje 2005/29, atitinkama valstybė narė tą galimybę turi įgyvendinti konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (pagal analogiją žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Barcelona (Ilgalaikiai gyventojai), C‑503/19 ir C‑592/19, EU:C:2020:629, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91

Todėl pagal Direktyvą 2005/29 draudžiama, kad nacionalinė institucija, siekdama apsaugoti vartotojus, galėtų numatyti bendrą ar prevencinę pareigą paisyti tam tikro apsisprendimo laikotarpio egzistuojant komercinei praktikai, kai tuo pačiu metu siūloma sudaryti sutartį dėl draudimo produkto ir paskolos sutartį, jeigu nacionalinės teisės aktuose aiškiai nebuvo numatyta nei tokios institucijos pareiga, nei kompetencija numatyti tokią pareigą.

92

Tačiau pagal Direktyvą 2005/29 valstybėms narėms nedraudžiama savo nacionalinės teisės aktuose numatyti, kad nacionalinė institucija gali, jei konkrečiai išnagrinėjusi tam tikro prekybininko komercinę praktiką konstatuoja, kad ji yra „agresyvi“, taigi apskritai „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, nustatyti jam įpareigojimą imtis tam tikrų veiksmų.

93

Iš tikrųjų Direktyvos 2005/29 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla, kad būtų laikomasi šios direktyvos nuostatų.

94

Atsižvelgiant į tai, reikia, be kita ko, pažymėti, kad, pirma, Direktyvos 2005/29 4 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės dėl šia direktyva derinamai sričiai priskiriamų priežasčių negali apriboti nei laisvės teikti paslaugas, nei laisvo prekių judėjimo. Antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, jos turi gerbti ja garantuojamas teises.

95

Vis dėlto, nacionalinės institucijos priimta priemonė, pagal kurią, siekiant nutraukti agresyvią komercinę veiklą, būtų reikalaujama paisyti protingo apsisprendimo laikotarpio tarp vartojimo paskolos sutarties ir draudimo sutarties pasirašymo, gali pažeisti laisvę teikti paslaugas ir apriboti atitinkamo prekybininko laisvę užsiimti verslu.

96

Taigi, vadovaujantis proporcingumo principu, nacionalinė institucija tokios priemonės gali imtis tik, jeigu įrodoma, kad, atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių ši institucija nagrinėjamą komercinę praktiką kvalifikavo kaip „agresyvią“ ar bent „nesąžiningą“, nėra kitų tokių veiksmingų ir mažiau laisvę teikti paslaugas ir atitinkamo prekybininko laisvę užsiimti verslu paveikiančių priemonių tokiai veiklai nutraukti.

97

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinė priemonė, pagal kurią nacionalinė institucija gali, jei nustato, kad tam tikro prekybininko vykdoma komercinė veikla yra „agresyvi“ arba apskritai „nesąžininga“, reikalauti, kad prekybininkas vartotojui suteiktų protingą apsisprendimo laikotarpį tarp draudimo sutarties pasirašymo ir paskolos sutarties pasirašymo, išskyrus atvejus, kai yra kitų mažiau laisvę užsiimti verslu varžančių ir tokių pat veiksmingų priemonių, leidžiančių nutraukti tokią „agresyvią“ ar apskritai „nesąžiningą“ praktiką.

98

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama, kad nacionalinė institucija reikalautų iš prekybininko, kurio įrėminimo praktika laikoma „agresyvia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius, ar apskritai „nesąžininga“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, jog, siekiant nutraukti šią praktiką, jis vartotojui suteiktų protingą apsisprendimo laikotarpį tarp atitinkamų sutarčių pasirašymo.

99

Visų pirma reikia konstatuoti, kad ketvirtasis klausimas keliamas dėl kryžminio vartojimo paskolos ir draudimo produkto pardavimo, ir kad draudimo produktų platinimą reglamentuoja Direktyva 2016/97.

100

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje numatyta: jei šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Sąjungos taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turi viršenybę ir taikomos šiems konkretiems aspektams.

101

Direktyvos 2016/97 24 straipsnyje draudimo produktų, kurie kryžmiškai parduodami su kitais produktais, platintojams nustatytos tam tikros specialios pareigos.

102

Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalyje (tai yra vienintelė prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtajame klausime nurodyta nuostata) numatyta, kad kai draudimo produktas yra teikiamas papildomai su preke ar paslauga, kuri nėra draudimas, kaip paketo arba to paties susitarimo dalis, draudimo produktų platintojas turi pasiūlyti klientui galimybę prekę ar paslaugą nusipirkti atskirai.

103

O Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės gali palikti galioti arba patvirtinti papildomas griežtesnes priemones arba konkrečiais atvejais įsikišti, kad uždraustų draudimo produktų pardavimą kartu su papildomai teikiama ne draudimo paslauga ar produktu kaip paketo arba to paties susitarimo dalį, kai gali įrodyti, kad tokia praktika yra žalinga vartotojams. Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 92 punkte, ši nuostata taikoma tik jeigu, pirma, draudimo produktas gali būti laikomas „pagrindiniu“ arba „svarbiausiu“ produktu, o kitas produktas arba paslauga yra „papildomas“ arba „šalutinis“ jo atžvilgiu ir, antra, abu produktai „siūlomi kaip paketo arba to paties susitarimo dalis“.

104

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma ne konkretiems nesąžiningos komercinės veiklos aspektams; pagal ją tik reikalaujama, nepaisant bet kokių vertinimų, susijusių su nagrinėjamos komercinės veiklos sąžiningumu, kad, jei tokie produktai ir (arba) paslaugos yra „kryžminio pardavimo“ vartotojams objektas, jie turi turėti galimybę juos įsigyti atskirai.

105

Taigi pagal 24 straipsnio 3 dalį neliepiama, kad kompetentingos nacionalinės institucijos viršytų tai, ko reikalaujama pagal Direktyvą 2005/29. Iš tiesų toje nuostatoje tik reikalaujama, kad, jeigu tokie produktai ir (arba) paslaugos yra „kryžminio pardavimo“ objektas, vartotojai taip pat turėtų galimybę juos pirkti atskirai.

106

Be to, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 95punkte, toje nuostatoje taip pat nereikalaujama, kad šios institucijos darytų mažiau, nei joms leidžiama daryti pagal Direktyvą 2005/29.

107

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama, kad nacionalinė institucija iš prekybininko, kurio „įrėminimo“ praktika laikoma „agresyvia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius, ar apskritai „nesąžininga“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, reikalautų, jog, siekiant nutraukti šią praktiką, jis vartotojui suteiktų protingą apsisprendimo laikotarpį tarp atitinkamų sutarčių pasirašymo.

108

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad tam tikros komercinės veiklos kvalifikavimas kaip „agresyvios“ bet kuriomis aplinkybėmis, kai ji suprantama pagal šios direktyvos 8 ir 9 straipsnius, arba apskritai kaip „nesąžiningos“ bet kuriomis aplinkybėmis, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, lemia Sąjungos teisei prieštaraujantį įrodinėjimo pareigos perkėlimą prekybininkui.

109

Kaip matyti iš atsakymo į antrąjį klausimą, pateiktą šio sprendimo 84 punkte, tokia komercinė praktika, kokia nagrinėjama pagrindinėje yloje, negali būti kvalifikuojama kaip agresyvi komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis ar apskritai kaip nesąžininga veikla bet kuriomis aplinkybėmis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2005/29.

110

Atsižvelgiant į šį atsakymą, į penktąjį klausimą atsakyti nereikia.

111

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: