–

Fallimento Esperia SpA, atstovaujamos avvocati U. Grella ir F. M. Salerno,

–

Gestore dei Servizi Energetici SpA – GSE, atstovaujamos avvocati S. Fidanzia ir A. Gigliola,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato D. Del Gaizo ir F. Tortora,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B. De Meester, G. Gattinara ir F. Tomat,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18, 28, 30, 34, 107, 108 ir 110 straipsnių, taip pat 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 6), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Autorità di Regolazione per Energia Reti e Ambiente (ARERA) (Energetikos, tinklų ir aplinkos reguliavimo institucija, Italija, toliau – ARERA) ginčą su bankrutuojančia bendrove Fallimento Esperia SpA ir Gestore dei Servizi Energetici SpA – GSE (toliau – GSE) dėl piniginės baudos skyrimo Fallimento Esperia už pareigos pirkti 2010 m. į Italiją importuotos elektros energijos kilmę iš atsinaujinančiųjų išteklių patvirtinančius sertifikatus (toliau – žalieji sertifikatai) neįvykdymą.

3

2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (OL L 283, 2001, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 121) nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta Direktyva 2009/28. O Direktyva 2009/28 nuo 2021 m. liepos 1 d. buvo panaikinta 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (OL L 328, 2018, p. 82).

4

Direktyvos 2001/77 10, 11, 14 ir 15 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<...>

5

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ buvo numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai.“

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Nacionaliniai orientaciniai rodikliai“ 1 ir 2 dalyse buvo nurodyta:

„1.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių skatinti didesnį elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinanči[ųjų] energijos šaltinių, vartojimą laikydamosi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų nacionalinių orientacinių rodiklių. Šios priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

2.   Ne vėliau kaip iki 2002 m. spalio 27 d. ir vėliau kas penkeri metai valstybės narės patvirtina ir paskelbia pranešimą, nustatantį nacionalinius orientacinius būsimo elektros, pagamintos iš atsinaujinanči[ųjų] energijos šaltinių, vartojimo rodiklius, išreikštus elektros vartojimo procentiniu dydžiu ateinantiems 10 metų. Šis pranešimas taip pat nubrėžia priemones, kurių jau imtasi ar planuojama imtis nacionaliniu lygmeniu, kad būtų pasiekti šie nacionaliniai orientaciniai rodikliai. Nustatydamos šiuos orientacinius rodiklius laikotarpiui iki 2010 m., valstybės narės:

7

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Rėmimo schemos“ 1 dalyje buvo numatyta:

„Nepažeisdama Sutarties 87 ir 88 straipsnių [(dabar – SESV 107 ir 108 straipsniai)], [Europos] Komisija įvertina, kaip taikomi valstybėse narėse naudojami mechanizmai, pagal kuriuos elektros gamintojas, remdamasis valdžios institucijų išleistais teisės aktais, gauna tiesioginę ar netiesioginę paramą, ir kurie galėtų turėti poveikio varžant verslą, remiantis tuo, kad jie padeda siekti Sutarties 6 ir 174 straipsniuose nustatytų tikslų.“

8

Direktyvos 2001/77 5 straipsnio „Elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kilmės garantija“ 1–5 dalyse buvo numatyta:

„1.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2003 m. spalio 27 d. užtikrina, kad elektros, pagamintos iš atsinaujinančiosios [atsinaujinančiųjų] energijos šaltinių, kilmė iš esmės galėtų būti garantuojama, kaip apibūdinta šioje direktyvoje, pagal objektyvius, skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, nustatytus kiekvienoje valstybėje narėje. Jos užtikrina, kad tokio pobūdžio kilmės garantija būtų išduodama atsiliepiant į prašymą.

2.   Valstybės narės gali paskirti vieną ar daugiau kompetentingų, nuo gamybos ar skirstymo veiklos nepriklausomų institucijų tokių kilmės garantijų išdavimui prižiūrėti.

3.   Kilmės garantija:

4.   Tokios kilmės garantijos, išduotos pagal šio straipsnio 2 dalį, turėtų būti valstybių narių savitarpiškai pripažįstamos išimtinai kaip šio straipsnio 3 dalyje nurodytų dalykų įrodymas. Kiekvienas atsisakymas pripažinti kilmės garantiją kaip įrodymą, ypač dėl sukčiavimo prevencijos motyvų, turi būti pagrįstas objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. Atsisakius pripažinti kilmės garantiją, Komisija gali priversti atsisakiusią šalį ją pripažinti, ypač atsižvelgdama į objektyvius, skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, kuriais toks pripažinimas grindžiamas.

5.   Valstybės narės ar kompetentingos institucijos nustato atitinkamus mechanizmus, užtikrinančius, kad kilmės garantijos būtų tikslios ir patikimos, o 3 straipsnio 3 dalyje minėtame pranešime jos apibūdina priemones, kurių buvo imtasi garantijų sistemos patikimumui užtikrinti.“

9

Direktyvos 2009/28 25, 52 ir 56 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<...>

<...>

10

Šios direktyvos 1 straipsnis „Dalykas ir taikymo sritis“ buvo suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją sistema. Joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Joje nustatomos su atsinaujinančių išteklių energija susijusios taisyklės, reglamentuojančios statistinius perdavimus tarp valstybių narių, bendrus valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių projektus, kilmės garantijas, administracines procedūras, informavimą ir mokymą, taip pat prieigą prie elektros energijos tinklo. Joje nustatomi tvarumo kriterijai biodegalams ir skystiesiems bioproduktams.“

11

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos [2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvoje 2003/54/EB [dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211)], pateiktos sąvokų apibrėžtys.

Taip pat taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<...>

<...>“

12

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai ir priemonės“ 1–4 dalyse buvo numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija, apskaičiuota pagal 5–11 straipsnius, 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį tiems metams nustatytą atsinaujinančių išteklių energijos dalies planinį rodiklį, kaip nurodyta I priedo A dalies lentelės trečiajame stulpelyje. Tokie privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai atitinka tikslą, kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarytų bent 20 % bendro galutinio Bendrijos energijos suvartojimo. Siekdamos, kad šiame straipsnyje nustatyti planiniai rodikliai būtų lengviau pasiekiami, valstybės narės skatina ir ragina efektyvų energijos vartojimą ir taupymą.

2.   Valstybės narės nustato veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančių išteklių energijos dalis būtų lygi arba viršytų dalį, nurodytą I priedo B dalyje nustatytoje indikatyvioje trajektorijoje.

3.   Siekdamos įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus planinius rodiklius, valstybės narės gali, inter alia, taikyti tokias priemones:

Nepažeidžiant Sutarties 87 ir 88 straipsnių (dabar – SESV 107 ir 108 straipsniai), valstybės narės pagal šios [d]irektyvos 5–11 straipsnius turi teisę nuspręsti, kokiu mastu jos teikia paramą atsinaujinančių išteklių energijai, gaminamai kitoje valstybėje narėje.

4.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad 2020 m. jos atsinaujinančių išteklių energijos dalis, sunaudojama visų rūšių transporte, sudarytų bent 10 % tos valstybės narės transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo.“

13

Direktyvos 2009/28 15 straipsnio „Iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos elektros energijos, šildymo ir aušinimo kilmės garantijos“ 1 ir 9 dalyse buvo nurodyta:

„1.   Siekiant pagal Direktyvos 2003/54/EB 3 straipsnio 6 dalį įrodyti galutiniams vartotojams, kokią energijos tiekėjo tiekiamos energijos dalį ar kokį kiekį sudaro atsinaujinančių išteklių energija, valstybės narės užtikrina, kad elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, kilmė gali būti kaip tokia garantuota pagal šią direktyvą, remiantis objektyviais, skaidriais ir nediskriminuojančiais kriterijais.

<...>

9.   Valstybės narės pripažįsta kitų valstybių narių išduotas kilmės garantijas pagal šią direktyvą tik kaip 1 dalyje ir 6 dalies a–f punktuose nurodytos informacijos įrodymą. <...>“

14

Šios direktyvos 26 straipsnyje „Pakeitimai ir panaikinimas“ buvo numatyta:

„1.   Nuo 2010 m. balandžio 1 d. panaikinami Direktyvos 2001/77/EB 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 4–8 straipsniai.

<...>

3.   Nuo 2012 m. sausio 1 d. [Direktyva] 2001/77/EB ir [2003 m. gegužės 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (OL L 123, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 188)] panaikinamos.“

15

Direktyvos 2009/28 27 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Nepažeidžiant 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 5 d.“

16

Siekdama skatinti naudoti iš atsinaujinančių šaltinių pagamintą elektros energiją (toliau – žalioji elektros energija) Italijos Respublika priėmė decreto legislativo n.79. – Attuazione della direttiva 96/92/CE recante norme comuni per il mercato interno dell’energia elettrica (1999 m. kovo 16 d. Įstatyminis dekretas Nr. 79 – Direktyvos 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių įgyvendinimas) (GURI, Nr. 75, 1999 m. kovo 31 d., p. 8, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 79/1999).

17

Šiuo įstatyminiu dekretu buvo sukurta žaliosios elektros energijos gamybos paramos schema, grindžiama, be kita ko, nemokamu žaliųjų sertifikatų suteikimu visiems Italijos žaliosios elektros energijos gamintojams proporcingai pagamintai žaliajai elektros energijai.

18

Minėto įstatyminio dekreto 11 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Siekiant skatinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą, energijos taupymą, anglies dioksido emisijų mažinimą ir nacionalinių energetikos išteklių naudojimą nuo 2001 m., importuotojai ir už įrenginius atsakingi operatoriai, kurie kiekvienais metais importuoja arba gamina elektros energiją iš neatsinaujinančiųjų energijos išteklių, yra įpareigoti kitais metais į nacionalinę elektros energijos sistemą patiekti įrenginių, kuriuos buvo pradėta eksploatuoti ar kurie padidino gamybą, pagamintos elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, kiek leidžia papildomos gamybos pajėgumai po šio dekreto įsigaliojimo.

2.   1 dalyje nustatyta pareiga taikoma elektros energijos importui ir gamybai, įskaitant termofikaciją, pačios elektrinės suvartotą energiją ir eksportą, viršijančius 100 GWh; 1 dalyje nurodyta kvota iš pradžių nustatoma kaip 2 % šios energijos, viršijančios 100 GWh.

3.   Be to, minėti operatoriai gali įvykdyti šią pareigą pirkdami iš kitų gamintojų visą arba dalį atitinkamos kvotos ar su ja susijusių teisių, su sąlyga, kad atsinaujinančiųjų išteklių elektros energija bus tiekiama į nacionalinę elektros energijos sistemą arba [Gestore della rete di trasmissione nazionale (nacionalinės perdavimo sistemos operatorius, Italija), dabar – GSE]. <...> Siekdama subalansuoti metinės gamybos svyravimus arba nepakankamą pasiūlą [GSE] gali pirkti arba parduoti gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių teises, neatsižvelgdama į faktinį jų turėjimą, įsipareigodama kas trejus metus subalansuoti teises, kurios galėjo būti parduotos jų neturint.“

19

GSE nusipirko gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių teises, kurios taip pat vadinamos „žaliaisiais sertifikatais“, pasinaudodama pajamomis iš tarifo sudedamosios dalies A 3, kurią pagal gautas sąskaitas faktūras sumokėjo elektros energijos vartotojai.

20

Iš 2004 m. gruodžio 29 d.decreto legislativo n. 387 – Attuazione della direttiva 2001/77/CE relativa alla promozione dell’energia elettrica prodotta da fonti energetiche rinnovabili nel mercato interno dell’elettrica (Įstatyminis dekretas Nr. 387, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2001/77/EB dėl elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje) (GURI paprastasis priedas, Nr. 25, 2004 m. sausio 31 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 387/2003) 4 straipsnio matyti, kad (nacionalinės perdavimo sistemos operatorius (dabar – GSE) turėjo patikrinti, ar laikomasi Įstatyminio dekreto Nr. 79/1999 11 straipsnyje numatytos pareigos, ir pranešti apie galimus pažeidimus Autorità per l’energia elettrica, il gas et sistema idrico (Elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo sistemos tarnyba, Italija; dabar – ARERA), kuri pažeidimo atveju turi kompetenciją skirti 1995 m. lapkričio 14 d.legge n. 481 – Norme per la concorrenza e la regolazione dei servizi di pubblica utilità. Istituzione delle Autorità di regolazione dei servizi di pubblica utilità (Įstatymas Nr. 481 dėl konkurencijos taisyklių ir viešųjų paslaugų reguliavimo. Viešųjų paslaugų reguliavimo institucijų įsteigimas) (GURI, Nr. 270, 1995 m. lapkričio 18 d.; paprastasis priedas Nr. 136) numatytas sankcijas.

21

Įstatyminio dekreto Nr. 387/2003 11 straipsnio 6 dalyje buvo nurodyta:

„Kilmės garantijoje nurodoma įrenginio buvimo vieta, atsinaujinantysis energijos išteklius, iš kurio buvo pagaminta elektros energija, naudota technologija, įrenginio nominalioji galia, grynasis pagamintos elektros energijos kiekis arba, hibridinių elektrinių atveju, kiekvienais kalendoriniais metais pagamintas kiekis. <...>“

22

Šio įstatyminio dekreto 20 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta:

„Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse pagamintą elektros energiją importuojantys operatoriai, kuriems taikoma Įstatyminio dekreto [Nr. 79/1999] 11 straipsnyje numatyta pareiga, gali prašyti, kad sistemos operatorius atleistų nuo šios pareigos tiek, kiek tai susiję su tokios importuotos elektros energijos dalimi, kuri pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių. Prie prašymo būtinai pridedama patvirtinta kilmės garantijos, pagal Direktyvos 2001/77/EB 5 straipsnį išduotos valstybėje, kurioje yra gamybos įrenginys, kopija. <...>“

23

Esperia SpA – tai bendrovė, kuri importuodavo elektros energiją į Italiją, kad galėtų ją parduoti didmeniniams ar mažmeniniams tiekėjams.

24

2016 m. birželio 28 d. sprendimu ARERA skyrė jai 2803500 EUR baudą už tai, kad neįvykdė pareigos įsigyti 17753 žaliųjų sertifikatų už 2010 m. į Italiją importuotą elektros energiją.

25

Esperia apskundė šią sankciją Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono administracinis teismas, Italija). Po skundo pateikimo ši bendrovė buvo pripažinta bankrutuojančia ir nuo to laiko vadinama Fallimento Esperia. Fallimento Esperia bankroto administratorius neatsiėmė tam teismui pateikto skundo.

26

2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu minėtas teismas iš dalies patenkino Fallimento Esperia skundą ir nusprendė, kad jai skirtos sankcijos dydis yra per didelis. ARERA ir Fallimento Esperia pateikė dėl tokio sprendimo apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

27

Procesas minėtame teisme buvo sustabdytas po to, kai jis 2019 m. rugsėjo 3 d. pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje Axpo Trading; tą bylą taip pat nagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą užregistravo suteikdama numerį C‑705/19.

28

2020 m. gruodžio 3 d. generaliniam advokatui M. Campos Sánchez-Bordona pateikus išvadą byloje Axpo Trading (C‑705/19, EU:C:2020:989), Axpo Trading atsisakė bylinėtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Nutartimi Axpo Trading (C‑705/19, EU:C:2021:755) byla buvo išbraukta iš registro.

29

Tada prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykdytas procesas pagrindinėje byloje buvo atnaujintas.

30

Nurodytame teisme Fallimento Esperia išreiškė abejonių dėl Italijos teisės aktų, kuriuose elektros energiją importuojančioms, bet kilmės garantijų nepateikusioms įmonėms nustatyta pareiga pirkti žaliąją elektros energiją arba žaliuosius sertifikatus (t. y. pareiga, kuri netaikoma nacionaliniams tos pačios energijos gamintojams), o už jos nesilaikymą numatytos sankcijos, atitikties Sąjungos teisei. Šios bendrovės nuomone, tokie teisės aktai galėtų būti laikomi Italijoje veiklą vykdantiems žaliosios energijos gamintojams teikiama valstybės pagalba, muitui lygiaverčio poveikio mokėjimu ir kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone. O GSE mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami Italijos teisės aktai atitinka Direktyvą 2001/77.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada byloje Axpo Trading (C‑705/19, EU:C:2020:989) ir savo paties prašymu priimti prejudicinį sprendimą toje byloje.

32

Tame prašyme jis, be kita ko, paaiškino, kad Italijos žaliosios elektros energijos paramos schema atrodo jam atitinkančia SESV įtvirtintas taisykles dėl valstybės pagalbos. Iš tiesų pagal šią schemą nenaudojama jokių valstybės išteklių. Valstybės ištekliai nėra kaip nors tiesiogiai ar netiesiogiai perduodami Italijoje veikiantiems žaliosios elektros energijos gamintojams. Kad ir kaip būtų, minėta schema atitinka, pirma, Direktyvą 2009/28, kurioje nustatyti nacionaliniai žaliosios energijos rodikliai ir kuria sudaromos palankesnės sąlygos valstybių narių priemonėms, kuriomis remiami tik jų teritorijoje įsteigti švarios energijos gamintojai, ir, antra, aplinkos apsaugos tikslą. Be to, nagrinėjama paramos priemonė negali būti laikoma atrankiojo pobūdžio, nes pati Direktyvoje 2009/28 nustatyta referencinė sistema sąmoningai yra atrankiojo pobūdžio dėl to, kad ja siekiama kiekvienoje valstybėje narėje teikti pirmenybę žaliosios energijos gamybai.

33

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsižvelgiant į tokį Direktyvos 2009/28 tikslą reikia pažymėti, kad įpareigojant užsienyje pagamintos energijos importuotojus pirkti žaliuosius sertifikatus pagal šią schemą netaikomas nei muitui lygiaverčio poveikio mokėjimas, nei kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė. Siekiant, kad būtų laikomasi privalomų nacionalinių planinių rodiklių, kuriais apibrėžiama, kokią Direktyvoje 2009/28 nustatyto galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių energija, pagal minėtą schemą parama Italijoje veiklą vykdantiems subjektams teikiama nenustatant pareigų ir nesudarant kliūčių kitoje valstybėje narėje pagamintos švarios energijos importuotojams.

34

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši schema atitinka SESV 18 ir 110 straipsnius, nes ja užtikrinamas vienodas požiūris į visus elektros energijos sektoriaus operatorius, tiekiančius į nacionalinį energijos tinklą energiją, pagamintą ne iš Italijos atsinaujinančiųjų išteklių.

35

Vis dėlto Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal

yra draudžiamas toks [prašyme priimti prejudicinį sprendimą] aprašytas nacionalinės teisės aktas, kuriuo žaliosios elektros energijos importuotojams nustatoma piniginė prievolė, netaikoma vietiniams to paties produkto gamintojams?“

36

Pirma, reikia pažymėti, kad pagal pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną Italijos teisę, būtent pagal Įstatyminio dekreto Nr. 79/1999 11 straipsnį, buvo numatyta priemonė, kuria elektros energijos iš kitos valstybės narės importuotojai, kurie neįrodė (pateikdami kilmės garantijas), kad ji yra žalioji, įpareigojami iš nacionalinių gamintojų pirkti žaliąją elektros energiją ar žaliuosius sertifikatus atsižvelgiant į jų importuotos elektros energijos kiekį, o to nepadarius, jiems būtų skirta sankcija.

37

Antra, ši prejudiciniame klausime nurodyta priemonė yra nacionalinės žaliosios elektros energijos gamybos paramos schemos, pagal kurią importuotojai ir operatoriai, atsakingi už įrenginius, importuojančius arba gaminančius elektros energiją iš neatsinaujinančiųjų išteklių, įpareigojami į nacionalinį elektros energijos tinklą kasmet patiekti tam tikrą kvotą žaliosios elektros energijos, dalis. Tam, kad šis įpareigojimas būtų įvykdytas, pagal schemą numatyta, kad tokie importuotojai ir operatoriai gali arba gaminti žaliąją elektros energiją patys, arba pirkti žaliąją elektros energiją ar žaliuosius sertifikatus iš nacionalinių gamintojų. Be to, pagal tą pačią schemą nacionalinės valdžios institucijos nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams išduoda šiuos sertifikatus nemokamai, atsižvelgdamos į žaliosios elektros energijos kiekį, kurį jie pagamina, kad paskui galėtų juos perparduoti minėtą pareigą turintiems gamintojams ir importuotojams.

38

Trečia, reikia pažymėti, kad elektros energija, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, buvo importuota 2010 m., todėl toks importas gali būti reglamentuojamas ir Direktyva 2001/77, ir Direktyva 2009/28. Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 2009/28 26 straipsnio, Direktyvos 2001/77 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 4–8 straipsniai buvo panaikinti nuo 2010 m. balandžio 1 d., o kitos šios direktyvos nuostatos panaikintos nuo 2012 m. sausio 1 d., panaikinus direktyvą. Be to, pagal Direktyvos 2009/28 27 straipsnio 1 dalį ji turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę iki 2010 m. gruodžio 5 d.

39

Ketvirta, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, dėl kurių SESV nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Laisvo prekių judėjimo srityje nediskriminavimo principas įgyvendintas SESV 28, 30, 34 ir 110 straipsniais. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad elektros energija yra prekė, kaip tai suprantama pagal SESV nuostatas (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vadinasi, SESV 18 straipsnio nereikia taikyti tokios priemonės, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, atveju.

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar direktyvos 2001/77 ir 2009/28 bei SESV 28, 30, 34, 107, 108 ir 110 straipsniai turi būti aiškinami taip: jais draudžiama nacionalinė priemonė, pagal kurią, pirma, elektros energijos iš kitos valstybės narės importuotojai, kurie neįrodo (pateikdami kilmės garantijas), kad ši elektros energija pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių, įpareigojami iš nacionalinių gamintojų pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją proporcingai jų importuojamam elektros energijos kiekiui ir, antra, už šio įpareigojimo neįvykdymą numatyta skirti sankciją, o nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams tokio įpareigojimo pirkti netaikoma.

41

Dėl klausimo, ar Direktyva 2001/77 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, ja siekiama remti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus būsimai Bendrijos sistemai šioje srityje.

42

Be to, iš šios direktyvos 4 straipsnio, siejamo su jos 14 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad svarbi priemonė įgyvendinant šia direktyva siekiamą tikslą, kol bus parengta Bendrijos sistema, yra užtikrinti įvairių atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimo mechanizmų, įskaitant žaliųjų sertifikatų mechanizmą, tinkamą veikimą nacionaliniu lygmeniu.

43

Dėl rėmimo mechanizmų Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2001/77 4 straipsnio 1 dalį, yra nusprendęs, kad pagal ją valstybėms narėms suteikta didelė diskrecija nustatyti ir taikyti tokius mechanizmus žaliosios elektros energijos gamintojams (2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Vis dėlto, kaip matyti iš Direktyvos 2001/77 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, šie mechanizmai turi būti tinkami, kad padėtų valstybėms narėms pasiekti nacionalinius orientacinius būsimo žaliosios elektros energijos vartojimo rodiklius. Taigi iš principo dėl jų turi būti didinama žaliosios elektros energijos vidaus gamyba (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, pagal to paties 3 straipsnio 1 dalį minėti mechanizmai turi būti proporcingi siekiamam tikslui.

45

Atsižvelgdamas į minėtos direktyvos 10, 11 konstatuojamąsias dalis ir 5 straipsnio 3 ir 4 dalis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė įpareigoti valstybių narių, pasirinkusių paramos schemą, pagal kurią naudojami žalieji sertifikatai, išplėsti jos teikiamą naudą žaliajai elektros energijai, pagamintai kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑204/12–C‑208/12, EU:C:2014:2192, 66 punktą).

46

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyva 2001/77 nebuvo išsamiai suderinta ja reglamentuojama sritis, todėl šios direktyvos 4 straipsnyje numatytos nacionalinės žaliosios elektros energijos gamybos paramos schemos turi atitikti SESV 34 ir 36 straipsniuose numatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Nagrinėjamu atveju, su sąlyga, kad tai įvertins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė tiek, kiek pagal ją elektros energijos importuotojai, kurie neįrodė (pateikdami kilmės garantijas), kad ji pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių, įpareigojami iš nacionalinių elektros energijos gamintojų pirkti žaliąją elektros energiją arba žaliuosius sertifikatus, padeda pasiekti Direktyvos 2001/77 tikslą. Iš tiesų toks įpareigojimas gali paskatinti nacionalinę žaliosios elektros energijos gamybą, padidindamas šios elektros energijos paklausą arba leisdamas nacionaliniams tokios elektros energijos gamintojams gauti papildomų pajamų iš žaliųjų sertifikatų pardavimo.

48

Taigi atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė yra tinkama skatinant didesnį žaliosios elektros energijos vartojimą, nes ja įpareigojama patiekti į nacionalinį tinklą tam tikrą tokios elektros energijos kvotą. Kiek tai susiję su šios priemonės proporcingumu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti į šio sprendimo 110–122 punktuose pateiktą vertinimą dėl proporcingumo principo laikymosi aiškinant SESV 34 ir 36 straipsnius.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir su sąlyga, kad toks vertinimas bus atliktas, Direktyva 2001/77 turi būti aiškinama taip: ja nedraudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

50

Dėl klausimo, ar Direktyva 2009/28 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikia pažymėti, kad šia direktyva, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, siekiama apibrėžti bendrą energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių skatinimo tvarką, nustatant, be kita ko, privalomus nacionalinius planinius rodiklius, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių energija.

51

Pagal Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės narės privalo užtikrinti, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančiųjų išteklių energija, 2020 m. pasiektų bent bendrą nacionalinį planinį rodiklį, nustatytą tos direktyvos I priedo A dalyje, ir numatyti priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis būtų lygi šio direktyvos I priedo B dalyje pateiktoje „indikatyvioje trajektorijoje“ nustatytai daliai arba būtų už ją didesnė.

52

Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog iš Direktyvos 2009/28 25 konstatuojamosios dalies ir šios direktyvos 1 straipsnio, 2 straipsnio antros pastraipos k punkto ir 3 straipsnio 3 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė išsamiai suderinti nacionalinių paramos žaliosios energijos gamybai schemų šioje direktyvoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 59–63 punktus).

53

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš pačios Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies formuluotės, pagal kurią valstybės narės „gali“ taikyti, be kita ko, pagalbos schemas, matyti, kad šios valstybės narės turi didelę diskreciją dėl priemonių, kurias gali patvirtinti, kad pasiektų šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus rodiklius (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 3 d. Sprendimo Promociones Oliva Park, C‑220/19,EU:C:2021:163, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiai kalbant, naudodamosi šia diskrecija valstybės narės gali pasirinkti pagalbos schemas, grindžiamas įpareigojimu pirkti žaliąją elektros energiją arba žaliuosius sertifikatus. Iš tiesų minėtos direktyvos 2 straipsnio antros pastraipos k ir l punktuose sąvoka „paramos schema“ apibrėžta darant nuorodą būtent į nacionalines paramos schemas, susijusias su įpareigojimu naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, įskaitant schemas, pagal kurias naudojami žalieji sertifikatai.

54

Pagal Direktyvą 2009/28 taip pat nedraudžiama pagalbos schema, pagal kurią remiama tik nacionalinė žaliosios elektros energijos gamyba. Iš tiesų Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šios direktyvos 25, 52 ir 56 konstatuojamąsias dalis, taip pat 2, 3 ir 15 straipsnius, yra nusprendęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė įpareigoti valstybių narių, pasirinkusių pagalbos schemą, pagal kurią naudojami žalieji sertifikatai, išplėsti jos teikiamą naudą žaliajai elektros energijai, pagamintai kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 49–53 punktus).

55

Nagrinėjamu atveju dėl priežasčių, tapačių nurodytosioms šio sprendimo 47 punkte, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone prisidedama prie Direktyva 2009/28 siekiamo tikslo įgyvendinimo ir kad ji a priori yra tinkama siekiant skatinti didesnį žaliosios elektros energijos vartojimą.

56

Vis dėlto priimdamos priemones, kuriomis įgyvendina Sąjungos teisę, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų šios teisės principų, tarp kurių yra proporcingumo principas (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 28 punktą). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šio sprendimo 110–122 punktuose pateiktą vertinimą dėl proporcingumo principo laikymosi aiškinant SESV 34 ir 36 straipsnius, turi įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės ir šio principo atitiktį.

57

Taigi su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks vertinimą, Direktyva 2009/28 turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

58

Be to, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 46 ir 52 punktų, nei Direktyva 2001/77, nei Direktyva 2009/28 nebuvo išsamiai suderinta jų reglamentuojama sritis, reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos pirminės teisės taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Kiek tai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytomis pirminės teisės nuostatomis, pirmiausia reikia įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamai priemonei gali būti taikomi SESV 107 ir 108 straipsniai.

60

Iš tiesų pagal šiose nuostatose įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės sistemą tiek nacionaliniai teismai, tiek Komisija turi kompetenciją konstatuoti pagalbos schemos ar pagalbos priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą. Kadangi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti šiems teismams visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų jiems įvertinti nacionalinės schemos ar priemonės suderinamumą su šia teise ir priimti sprendimą jų nagrinėjamoje byloje, jis gali minėtiems teismams pateikti aiškinimo gaires, kurios leistų nustatyti, ar nacionalinė schema ar priemonė gali būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Vis dėlto tokios priemonės ar schemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kuri veikia kontroliuojama Sąjungos teismo, kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 27 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑179/20, EU:C:2022:58, 83 ir 84 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

61

Darytina išvada, kad, nacionaliniam teismui konstatavus pagalbos schemos buvimą, jis neturi kompetencijos vertinti šios schemos aspektų atitiktį tiesiogiai veikiančioms SESV nuostatoms, išskyrus nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, jei šie aspektai yra neatsiejamai susiję su pačiu pagalbos tikslu (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimo A-Fonds, C‑598/17, EU:C:2019:352, 46–49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

62

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybės pagrindinėje byloje nagrinėjamą priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės veiksmais arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, ši priemonė turi galėti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ja pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (2022 m. sausio 27 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑179/20, EU:C:2022:58, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Prieš pateikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kiekvienos iš šių keturių sąlygų aiškinimo gaires, reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama schema, pavyzdžiui, aprašyta šio sprendimo 37 punkte, a priori gali suteikti dviejų rūšių ekonominį pranašumą Italijos žaliosios elektros energijos gamintojams, t. y. pirma, galimybę parduoti savo elektros energiją neprivalant pirkti žaliosios elektros energijos ar žaliųjų sertifikatų ir, antra, galimybę parduoti žaliuosius sertifikatus, kuriuos jie nemokamai gavo proporcingai žaliajai energijai, pagamintai elektros energijos iš neatsinaujinančiųjų išteklių gamintojams arba importuotojams.

64

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, norint kvalifikuoti nacionalinę priemonę kaip „valstybės pagalbą“, nereikia įrodyti, kad pagalba padarė realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iš tikrųjų iškraipė konkurenciją; reikia tik išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2022 m. sausio 27 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑179/20, EU:C:2022:58, 100 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Nagrinėjamu atveju elektros energijos importuotojai ir gamintojai vykdo veiklą elektros energijos rinkoje, kuri po liberalizavimo yra atvira konkurencijai. Taigi šio sprendimo 63 punkte nurodyto pranašumo suteikimas nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams gali daryti poveikį šių nacionalinių gamintojų ir elektros energijos importuotojų, kurie nebuvo atleisti nuo įpareigojimo pirkti žaliąją elektros energiją ar žaliuosius sertifikatus, konkurencijai. Be to, kadangi šis įpareigojimas pirkti taikomas elektros energijos importuotojams, kurie nebuvo nuo jo atleisti, jis taip pat gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

66

Taigi tokia priemonė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš principo gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją.

67

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad suteiktas pranašumas galėtų būti kvalifikuojamas kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jis turi būti, pirma, suteiktas tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir, antra, priskirtinas valstybei (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

68

Siekiant įvertinti, pirma, ar priemonė priskirtina valstybei, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar viešosios valdžios institucijos vienaip arba kitaip dalyvavo priimant tą priemonę (2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Šiuo atveju ir pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, ir paramos schema, su kuria ji yra susijusi, buvo nustatytos įstatymų galią turinčiais teisės aktais, būtent Įstatyminiu dekretu Nr. 79/1999 ir Įstatyminiu dekretu Nr. 387/2003. Taigi ši priemonė ir ši schema turi būti laikomos priskirtinomis valstybei, kaip tai suprantama pagal pirmesniame punkte nurodytą jurisprudenciją.

70

Antra, siekiant nustatyti, ar pagalba buvo suteikta tiesiogiai, ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių, reikia priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje padarytas skirtumas tarp „valstybės narės“ suteiktos pagalbos ir pagalbos, suteiktos „iš valstybinių išteklių“, nereiškia, kad bet koks valstybės narės suteiktas pranašumas, nesvarbu, ar jis finansuojamas iš valstybinių išteklių, ar ne, yra pagalba. Darant tokį skirtumą siekiama išvengti, kad vien savarankiškų institucijų, atsakingų už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų apeiti SESV nustatytas valstybės pagalbos taisykles (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 53 ir 54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

71

Ištekliai, kuriems taikomas SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, apima visas finansines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgiant į tai, ar šios priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72

Jie apima, pirma, valstybės tiesiogiai kontroliuojamas lėšas, t. y. visas lėšas, kurios yra valstybės turto dalis, ir, antra, valstybės netiesiogiai kontroliuojamas lėšas, be kita ko, dėl to, kad jos yra valstybės įsteigtų ar paskirtų valstybės pagalbai administruoti viešųjų ar privačių subjektų turto dalis (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybinių įmonių ištekliai gali būti laikomi valstybiniais ištekliais, kai valstybė, naudodamasi savo dominuojančia įtaka, gali nukreipti jų panaudojimą kitoms įmonėms suteiktai pagalbai finansuoti (2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, kai nuo viešosios valdžios institucijų atskiri subjektai pagal valstybės teisės aktus administruoja ir paskirsto lėšas, surenkamas iš šiuose teisės aktuose nustatytų privalomų mokėjimų, šios lėšos gali būti laikomos valstybės ištekliais, jeigu tokie subjektai turi valstybės pavedimą administruoti šiuos išteklius, o ne tiesiog pareigą pirkti iš nuosavų išteklių (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 58 ir 59 punktus ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

73

Vis dėlto reikia priminti, jog reikalavimas, pagal kurį pagalba turėtų būtų teikiama tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių, reiškia, kad jos suteikimas turi turėti jiems įtakos. Taigi turi būti pakankamai tiesioginis ryšys tarp šios pagalbos suteikiamo pranašumo ir sumažėjusių atitinkamų išteklių arba net pakankamai konkrečios jiems tenkančios naštos ekonominės rizikos (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokio ryšio nėra tuo atveju, kai valstybinių išteklių panaudojimas priemonei, kuria privačios elektros energijos tiekimo įmonės įpareigojamos už nustatytas minimalias kainas pirkti iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintą elektros energiją, pasireiškia tik sumažėjusiomis valstybės pajamomis iš mokesčių dėl šio įpareigojimo neigiamų pasekmių įmonių, kurioms jis taikomas, ekonominiams rezultatams (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 62 punktą).

74

Atsižvelgdamas būtent į tokią primintą jurisprudenciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, be kita ko, pirma, ar dėl nemokamo žaliųjų sertifikatų išdavimo nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams gali būti naudojami valstybiniai ištekliai. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš pirmo žvilgsnio neatrodo, jog dėl tokio išdavimo valstybės kontroliuojami ištekliai yra perduodami Italijos žaliosios elektros energijos gamintojams. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad toks perdavimas reikštų kokį nors su valstybe siejamų įstaigų ekonominį eksploatavimą. Atrodo, kad šie žalieji sertifikatai turi ekonominę vertę tik dėl tam tikriems gamintojams ir importuotojams teisės aktuose nustatyto įpareigojimo juos pirkti. Vis dėlto, kai šie gamintojai ir importuotojai vykdo šį įpareigojimą, pirkdami juos iš žaliosios elektros energijos gamintojų, nepanašu, kad valstybė kontroliuotų pastarųjų gautas sumas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 ir 72 punktuose nurodytą jurisprudenciją, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamas finansų perskirstymas, atrodo, vyksta iš vienos privačios įmonės į kitą, valstybei papildomai nesikišant. Taigi dėl šių sertifikatų išdavimo nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams teikiama nauda, atrodo, finansuojama tik iš išteklių, gautų iš minėtus sertifikatus privalančių pirkti gamintojų ar importuotojų, o valstybė šių išteklių nekontroliuoja.

75

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar taikant mechanizmą, kuris pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą schemą numatytas siekiant užtikrinti tam tikrą žaliųjų sertifikatų vertę, naudojami valstybiniai ištekliai. Šiuo klausimu atrodo, kad pagal šią schemą įprastinės elektros energijos gamintojai ir importuotojai ne tik įpareigojami pirkti minėtus sertifikatus, jei negamina ir neperka žaliosios elektros energijos, kad pasiektų žaliosios elektros energijos kvotą, kurią jie turi pateikti į nacionalinį tinklą. Iš Įstatyminio dekreto Nr. 79/1999 11 straipsnio 3 dalies, taip pat iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir pagrindinės bylos šalių pateiktos informacijos matyti, kad pagal minėtą schemą Italijos žaliosios elektros energijos gamintojams garantuojama minimali minėtų žaliųjų sertifikatų ekonominė vertė. Panašu, kad šia nuostata GSE, t. y. Italijos ekonomikos ir finansų ministerijos kontroliuojamam subjektui, nustatyta pareiga pirkti žaliuosius sertifikatus, kai jų yra daugiau, nei reikia privalantiems juos pirkti operatoriams. Tokie galimi GSE veiksmai užkerta kelią tam, kad perteklinė žaliųjų sertifikatų pasiūla galėtų padaryti neigiamą įtaką nacionalinių žaliosios elektros energijos gamintojų paramai.

76

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad išteklius, kuriuos GSE turi žaliųjų sertifikatų pertekliui įsigyti, sudaro pajamos, gautos kaip tarifo sudedamoji dalis A3, t. y. Italijos teisės aktuose Italijos elektros energijos vartotojams nustatyta piniginė prievolė, pervedama į GSE sąskaitas, kad ji galėtų atlikti šį pirkimą. Sumažėję valstybės kontroliuojami ištekliai dėl to, kad GSE perka perteklinius žaliuosius sertifikatus, atrodo, yra pakankamai tiesiogiai susiję su pranašumu, suteikiamu nemokamai išduodant žaliuosius sertifikatus nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams, kad jie galėtų juos perparduoti rinkoje.

77

Taigi, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad vadovaudamasis Italijos teisės aktuose numatytu pavedimu perteklinius žaliuosius sertifikatus su valstybe susijęs subjektas perka iš pajamų, gautų kaip vartotojų šiuo tikslu sumokėto tarifo sudedamoji dalis.

78

Atsižvelgiant į tai, taip pat į aplinkybę, kad, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Faillimento Esperia, GSE iš tikrųjų buvo atlikusi tokius pirkimus 2010 m., reikia konstatuoti, kad paramos schema, kurios sudedamoji dalis yra pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, apima valstybinių išteklių perdavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

79

Taigi panašu, kad ši priemonė priskirtina Italijos valstybei, o ja suteiktas pranašumas buvo netiesiogiai suteiktas iš valstybinių išteklių.

80

Dėl sąlygos, susijusios su atrankiojo pranašumo suteikimu, pažymėtina, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, ją vertinant, reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisės sistemą nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei kitoms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, yra panaši ir kurioms dėl to taikomas skirtingas požiūris, kurį iš esmės galima kvalifikuoti kaip diskriminacinį (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 41 punktas; taip pat 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81

Kadangi atrankusis pranašumas turi būti vertinamas „pagal konkrečią teisės sistemą“, iš esmės pirmiausia reikia apibrėžti referencinį pagrindą, į kurio sritį patenka atitinkama priemonė, pažymint, kad šis metodas taikomas ne vien nagrinėjant mokestines priemones (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 54 ir 55 punktus).

82

Referencinis pagrindas kyla iš atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės. Jį turi sudaryti teisės normos, priklausančios sričiai, kuri nėra išsamiai suderinta Sąjungos teisės lygmeniu, ir šiomis normomis turi būti siekiama su šia teise suderinamo tikslo (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑596/19 P, EU:C:2021:202, 44 punktą).

83

Be to, pats šis referencinis pagrindas neturi būti nesuderinamas su Sąjungos teise valstybės pagalbos klausimais, kuria siekiama užtikrinti tinkamą Sąjungos vidaus rinkos veikimą užtikrinant, kad priemonės, kurias valstybės narės taiko įmonėms, neiškraipytų konkurencijos šioje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Šio referencinio pagrindo nustatymas turi būti pagrįstas objektyviu pagal atitinkamos valstybės nacionalinę teisę taikytinų teisės normų turinio, formuluočių ir konkretaus poveikio tyrimu (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Atlikus šį nagrinėjimą, nustatytas referencinis pagrindas turi turėti savarankišką teisinę logiką, kuria būtų siekiama savarankiško tikslo, ir negali būti siejamas su darniu norminiu vienetu, nepatenkančiu į šią priemonę. Kai priemonė yra aiškiai atskirtina nuo bendros sistemos, negalima atmesti galimybės, kad referencinis pagrindas, į kurį reikia atsižvelgti, yra siauresnis ar net gali būti pati ši priemonė, jeigu ji yra savarankišką teisinę logiką atitinkanti norma ir neįmanoma nustatyti darnaus norminio vieneto, nepatenkančio į šią priemonę (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Banco Santander ir kt. / Komisija, C‑53/19 P ir C‑65/19 P, EU:C:2021:795, 63 punktą).

85

Šis referencinis pagrindas iš esmės nustatomas neatsižvelgiant į tikslą, kurio nacionalinės valdžios institucija, priimdama nagrinėjamą priemonę, siekė pagal valstybės pagalbos srityje taikomas taisykles. Be to, reglamentavimo technika, kurią nustatydamas pagrindą taikė nacionalinės teisės aktų leidėjas, nėra lemiamas elementas. Galiausiai taip nustatant negali būti gautas referencinis pagrindas, kurį sudaro kelios nuo platesnio teisinio pagrindo dirbtinai atskirtos nuostatos (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Banco Santander ir kt. / Komisija, C‑53/19 P ir C‑65/19 P, EU:C:2021:795, 62, 65 ir 94 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

86

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad sąvoka „valstybės pagalba“ neapima valstybės priemonių, kuriomis diferencijuojamos įmonės ir kurios dėl šios priežasties a priori yra atrankiojo pobūdžio, jei šis diferencijavimas grindžiamas mokesčių sistemos, kurios dalis yra šios priemonės, pobūdžiu ar struktūra (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 41 punktas; taip pat 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑234/16 ir C‑235/16, EU:C:2018:281, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87

Vis dėlto Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad tikslo, kurio siekiama valstybei veiksmais, nepakanka, kad tokie veiksmai automatiškai nebūtų laikomi SESV 107 straipsnyje numatyta „pagalba“ (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 84 punktas). Kalbant konkrečiai, jis nusprendė, kad net jeigu aplinkos apsauga yra vienas iš esminių Sąjungos tikslų, būtinybė atsižvelgti į šį tikslą nepateisina atrankiojo pobūdžio priemonių neįtraukimo į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑279/08 P, EU:C:2011:551, 75 punktas). Be to, jis atmetė galimybę, kad ši nukrypti leidžianti nuostata gali būti taikoma priemonei, kuria nustatomas įmonių diferencijavimas ir kuri, nors ir grindžiama objektyviu kriterijumi, yra nenuosekli, palyginti su sistema, kurios dalis ši priemonė yra, todėl negali būti pateisinama šios sistemos pobūdžiu ir struktūra (šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, EU:C:2001:598, 48–55 punktus).

88

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 41–58 punktuose pateikto direktyvų 2001/77 ir 2009/28 aiškinimo, įstatyminiuose dekretuose Nr. 79/1999 ir Nr. 387/2003 įtvirtintos normos priklauso sričiai, kuri nėra suderinta Sąjungos teisės lygmeniu, ir jomis siekiama pagal šią teisę teisėto tikslo, būtent remti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą ir naudojimą.

89

Vis dėlto tam, kad šios normos galėtų sudaryti referencinį pagrindą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar jos gali sudaryti darnų ir savarankišką norminį vienetą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtomis normomis reglamentuojama žaliosios elektros energijos gamyba ir tiekimas rinkai siekiant skatinti energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių vartojimą. Taigi reikia nustatyti, ar tos normos yra susijusios su normų, reglamentuojančių elektros energijos gamybą, paskirstymą ir pardavimą, kuriomis siekiama sukurti konkurencingą elektros energijos rinką ir užtikrinti tinkamą jos veikimą, visuma.

90

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą referencinį pagrindą sudaro bendra elektros energijos gamybos, pardavimo ir vartojimo Italijoje reglamentavimo sistema, reikėtų konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone a priori suteikiamas atrankusis pranašumas nacionaliniams žaliosios elektros energijos gamintojams. Atsižvelgiant į šiais teisės aktais siekiamą tikslą, t. y. sukurti konkurencingą elektros energijos rinką ir užtikrinti jos veikimą, šių gamintojų teisinė ir faktinė padėtis yra panaši į elektros energijos importuotojų, kurie neįrodė, kad jų importuojama elektros energija yra žalioji, padėtį, nes visi šie operatoriai tiekia elektros energiją Italijos prekybos elektros energija rinkai. Taip jie padeda įgyvendinti tikslą turėti Italijoje elektros energijos rinką, kurioje galioja pasiūlos ir paklausos dėsnis.

91

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 86 punkto, a priori atrankiojo pobūdžio priemonės nėra valstybės pagalba, jei valstybės priemonėmis įmonės diferencijuojamos dėl sistemos, kurios dalis jos yra, pobūdžio ar struktūros.

92

Jeigu nagrinėjamu atveju paaiškėtų, kad, nesukūrus pagrindinėje byloje nagrinėjamos paramos schemos, Italijos elektros energijos rinkoje žalioji elektros energija negalėtų būti siūloma, jos gamintojų ir iš neatsinaujinančiųjų energijos išteklių gaminamos elektros energijos gamintojų ir importuotojų diferencijavimas galėtų būti pateisinamas bendros sistemos, reglamentuojančios elektros energijos gamybą, pardavimą ir vartojimą Italijoje, pobūdžiu ir struktūra. Iš tiesų norint, kad konkurencinga Italijos elektros energijos rinka veiktų tinkamai, kaip to siekiama šia bendrąja sistema, gali prireikti, kad šioje rinkoje būtų konkurencinga žaliosios elektros energijos pasiūla. Italijos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinybę užtikrinti aplinkos apsaugą, gali apibrėžti, kada laikoma, jog rinka veikia tinkamai.

93

Jeigu paaiškėtų, kad didesnės žaliosios elektros energijos gamybos sąnaudos, palyginti su elektros energijos iš neatsinaujinančiųjų išteklių gamybos sąnaudomis, trukdo konkurencingai šios prekės pasiūlai rinkoje, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą schemą taikomas skirtingas požiūris į žaliosios elektros energijos gamintojus ir iš neatsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos gamintojus ir importuotojus galėtų būti pateisinamas būtinybe ištaisyti šį rinkos trūkumą. Vis dėlto toks pateisinimas įmanomas tik jeigu pagal šią schemą numatyta parama būtų griežtai ribojama tuo, kas būtina šiam rinkos trūkumui ištaisyti, ir būtų teikiama užtikrinant visišką suderinamumą su pagrindinėje byloje nagrinėjama bendra sistema.

94

Be to, jei pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė negalėtų būti pateisinama referencinės sistemos, kurios dalis ji yra, pobūdžiu ir struktūra, nepranešant apie šią priemonę ir įgyvendinant ją iki Komisijos sprendimo dėl jos suderinamumo priėmimo būtų pažeidžiamas SESV 108 straipsnis. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsižvelgti į visas šios nuostatos pažeidimo pasekmes ir ištaisyti situaciją dėl pagalbos teikimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, dėl nagrinėjamos pagalbos schemos neteisėtumo sankcija, numatyta siekiant užtikrinti šios schemos įgyvendinimą, yra neteisėta (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 11 d. Nutarties Prezes Urzędu Regulacji Energetyki, C‑220/23, EU:C:2024:34, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

95

Darytina išvada, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, jog pranašumas, suteiktas žaliosios elektros energijos gamintojams dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės, pateisinamas referencinės sistemos, kurios dalis ji yra, pobūdžiu ir struktūra, SESV 107 ir 108 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos tokia priemonė nedraudžiama.

96

Kaip matyti iš šio sprendimo 61 punkto, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarys išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalbos schemos dalis arba gali būti atskirta nuo kitų šios schemos nuostatų, jis dar turės įvertinti šios priemonės suderinamumą su Sąjungos muitų sąjungos ir laisvo prekių judėjimo taisyklėmis.

97

Šiuo klausimu jis visų pirma turės įvertinti, ar dėl minėtos priemonės gali būti pažeisti SESV 28, 30 ir 110 straipsniai, ir, antra, ar ji gali prieštarauti SESV 34 straipsniui. Iš tiesų į SESV 34 straipsnio taikymo sritį nepatenka kitose specialiosiose nuostatose numatytos kliūtys, o SESV 34 straipsnyje nustatytas draudimas netaikomas mokestinėms arba SESV 28, 30 ir 110 straipsniuose numatytiems muitams lygiaverčio poveikio kliūtims (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Brzeziński, C‑313/05, EU:C:2007:33, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

98

Pagal SESV 28 ir 30 straipsnius valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ar lygiaverčio poveikio mokėjimai. Muitas, kaip jis suprantamas pagal šias nuostatas, yra mokestis, kurį valstybė narė renka už prekę, kai ji kerta jos sieną. Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją bet kokia vienašališkai nustatyta piniginė prievolė, kuri taikoma prekėms dėl to, kad jos kerta sieną, ir kuri nėra muitas tiesiogine žodžio prasme, kad ir kokia maža būtų, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, yra muitui lygiaverčio poveikio mokėjimas (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo FENS, C‑305/17, EU:C:2018:986, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99

Priemonė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurią taikant elektros energiją importuojantys ūkio subjektai įpareigojami pirkti žaliuosius sertifikatus, negali būti laikoma muitu, nes ji nėra nei nacionalinės valdžios institucijų taikomas mokestis, nei rinkliava, renkama, kai užsienyje pagaminta elektros energija kerta nacionalinę sieną. Toks įpareigojimas juo labiau nėra muitui lygiaverčio poveikio mokėjimas, nes jis nėra taikomas elektros energijai dėl to, kad ji kerta nacionalinę sieną.

100

Darytina išvada, kad pagal SESV 28 ir 30 straipsnius nedraudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

101

Dėl SESV 110 straipsnyje numatyto draudimo valstybėms narėms taikyti diskriminacinius vidaus mokesčius reikia pažymėti, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka iš bendrosios vidaus mokesčių sistemos kylanti piniginė prievolė, kuri, remiantis tais pačiais objektyviais kriterijais, sistemingai taikoma prekių kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kilmę ar paskirtį (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo FENS, C‑305/17, EU:C:2018:986, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

102

Šiuo atveju neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone nustatytas įpareigojimas pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją yra piniginė prievolė, kylanti iš bendros vidaus mokesčių sistemos. Iš tiesų, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toks įpareigojimas nėra fiskalinio ar parafiskalinio pobūdžio, todėl SESV 110 straipsnyje nustatytas draudimas jam netaikomas.

103

Vadinasi, SESV 110 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama taikyti tokios priemonės, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

104

Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių yra SESV 34 straipsnyje įtvirtintas pamatinis SESV principas (2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), pagal kurį tarp valstybių narių draudžiama nustatyti kiekybinius importo apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones.

105

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad minėta nuostata apima bet kokią valstybių narių priemonę, galinčią tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai sudaryti prekybos kliūčių Sąjungos viduje (2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

106

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė gali kliudyti elektros energijos importui į Italiją dėl dviejų priežasčių. Pirma, ja tokia kliūtis sukuriama dėl to, kad importuotojai, nenorintys vykdyti šio įpareigojimo, privalo prašyti atleisti nuo jo vykdymo ir pateikti šiuo tikslu kilmės garantijas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinei priemonei SESV 34 straipsnyje įtvirtintas draudimas nėra netaikomas vien dėl to, kad sukurta importo kliūtis yra nedidelė ir yra kitų galimybių parduoti importuotus produktus (2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 99 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Antra, ja tokia kliūtis sukuriama dėl to, kad atleisti nuo įpareigojimo vykdymo neprašantys importuotojai įpareigojami pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją, nes priešingu atveju jiems bus skirta sankcija.

107

Vis dėlto nacionalinės teisės normos arba nacionalinė praktika, kuri yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, gali būti pateisinama vienu iš SESV 36 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba imperatyviais reikalavimais. Abiem atvejais nacionalinė priemonė turi atitikti proporcingumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad priemonė būtų tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 76 punktą ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Onofrei, C‑218/19, EU:C:2020:1034, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

108

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės priemonės, galinčios riboti prekybą Sąjungoje, gali būti pateisinamos imperatyviais aplinkos apsaugos reikalavimais ir, be kita ko, siekiu skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti didėjimą, kuriuo taip pat siekiama apsaugoti žmonių bei gyvūnų sveikatą ir gyvybę, taip pat augalus, o tai yra SESV 36 straipsnyje numatyti bendrojo intereso pagrindai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 101 punktą; taip pat 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo L.E.G.O., C‑242/17, EU:C:2018:804, 64 ir 65 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

109

Nagrinėjamu atveju tiek importuotojų įpareigojimas pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją, kad galėtų importuoti savo elektros energiją, tiek įpareigojimas pateikti kilmės garantijas, kad galėtų nevykdyti šio įpareigojimo pirkti tuo atveju, kai importuojama elektros energija yra žalioji, gali būti pateisinami siekiu skatinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama paramos schema sukurta tokia, kad būtų tiesiogiai remiama žaliosios energijos gamyba, bet ne jos vartojimas, be kita ko, gali būti paaiškinta atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos žaliasis pobūdis siejamas su jos gamybos būdu, todėl visų pirma gamybos etape gali būti veiksmingai įgyvendinti su išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimu susiję aplinkos apsaugos tikslai (pagal analogiją žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

110

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šie apribojimai atitinka proporcingumo principą.

111

Dėl pareigos prašyti atleisti nuo įpareigojimo ir pateikti šiuo tikslu kilmės garantijas reikia pažymėti, kad perdavus žaliąją elektros energiją į perdavimo ar paskirstymo tinklą sunku nustatyti jos kilmę ir, be kita ko, energijos šaltinį, iš kurio ji pagaminta (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo EEW Energy from Waste, C‑580/21, EU:C:2023:304, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Atsižvelgiant į tokį sunkumą, pagal Direktyvos 2001/77 5 straipsnį, o vėliau pagal Direktyvos 2009/28 15 straipsnį valstybės narės buvo įpareigotos sukurti ir stebėti kilmės garantijų sistemą, kad atsinaujinančiuosius energijos išteklius naudojantys elektros energijos gamintojai galėtų įrodyti, kad jų parduodama elektros energija pagaminta iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

112

Pareiga prašyti atleisti nuo įpareigojimo vykdymo pateikiant žaliuosius sertifikatus, atrodo, yra tinkama siekiant garantuoti, kad importuojama elektros energija būtų iš tikrųjų žalioji, todėl ja prisidedama prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo siekiant apsaugoti aplinką, žmonių ir gyvūnų sveikatą bei gyvybę, taip pat augalus. Ji taip pat atrodo būtina, nes, atsižvelgiant į žaliosios elektros energijos pakeičiamąjį pobūdį, vėlesniame paskirstymo ar suvartojimo etape neįmanoma nustatyti energijos šaltinio, iš kurio ji buvo pagaminta, o kilmės garantijos yra standartizuoto mechanizmo, padedančio įrodyti, kad elektros energija pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių, dalis.

113

Taigi žaliosios elektros energijos importuotojų pareiga pateikti kilmės garantijas, kai importuoja šią elektros energiją, tam, kad būtų atleisti nuo įpareigojimo pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją, neprieštarauja SESV 34 straipsniui.

114

Dėl elektros energijos importuotojų pareigos pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją tuo atveju, kai jie nepateikia savo importuojamos elektros energijos kilmės garantijų, reikia pažymėti, jog dėl nacionalinių paramos schemų, kurias taikant remiamasi „žaliųjų sertifikatų“ mechanizmu, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad elektros energijos tiekėjų pareiga iš žaliosios elektros energijos gamintojų įsigyti tokių sertifikatų kvotą buvo skirta, be kita ko, tam, kad minėtiems gamintojams būtų užtikrinta jiems išduotų sertifikatų paklausa ir taip būtų palengvintas jų gaminamos žaliosios elektros energijos pardavimas už didesnę kainą nei įprastos energijos rinkoje (2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 109 punktas).

115

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, jog, atrodo, negalima suabejoti tokios schemos skatinamuoju poveikiu apskritai elektros energijos gamintojams, t. y. siekiant, kad jie padidintų žaliosios elektros energijos gamybą, taigi ir jos tinkamumu siekiamam teisėtam tikslui, t. y. skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą siekiant apsaugoti aplinką, žmonių ir gyvūnų sveikatą bei gyvybę ir augalus, pasiekti. Tokiomis žaliosios elektros energijos, kurios gamybos išlaidos vis dar gana didelės, palyginti su iš neatsinaujinančiųjų energijos išteklių pagaminta elektros energija, paramos schemomis iš esmės siekiama ilgainiui skatinti investicijas į naujus įrenginius, suteikiant gamintojams tam tikrų garantijų dėl jų žaliosios elektros energijos gamybos ateityje (žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 109 ir 110 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

116

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valstybė narė neviršija savo diskrecijos įgyvendinant teisėtą tikslą padidinti žaliosios elektros energijos gamybą, kai sukuria nacionalinę paramos schemą, pagal kurią, kaip ir pagrindinėje byloje, naudojami žalieji sertifikatai ir siekiama padengti pernelyg dideles išlaidas, susijusias su žaliosios elektros energijos gamyba, tiesiogiai iš rinkos, t. y. iš elektros energijos tiekėjų, kuriems taikoma kvotos pareiga, ir galiausiai – vartotojų (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 109 ir 110 punktus).

117

Vis dėlto, kad tokia schema gerai veiktų, reikia, kad būtų įtvirtinti mechanizmai, užtikrinantys tikrosios sertifikatų rinkos sukūrimą, kurioje pasiūla ir paklausa galėtų atitikti viena kitą ir būtų pasiekta tam tikra pusiausvyra taip, kad suinteresuotieji tiekėjai ir vartotojai galėtų sąžiningomis sąlygomis apsirūpinti sertifikatais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 114 punktą).

118

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė tiek, kiek ja elektros energijos importuotojai įpareigojami pirkti žaliuosius sertifikatus arba žaliąją elektros energiją, atrodo, yra tinkama skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą siekiant apsaugoti aplinką, žmonių ir gyvūnų sveikatą bei gyvybę, taip pat augalus. Be to, atrodo, kad egzistuoja tikra žaliųjų sertifikatų rinka, kurioje importuotojai gali apsirūpinti sertifikatais ir kurios veiksmingumas užtikrinamas GSE veiksmais, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas. Iš tiesų atrodo, kad pagal Įstatyminio dekreto Nr. 79/1999 11 straipsnio 3 dalį GSE privalo patiekti į rinką žaliuosius sertifikatus, jeigu jų trūksta, arba išpirkti juos, jei pasiūla rinkoje per didelė; taip ir žaliosios elektros energijos gamintojams, ir ją turintiems pirkti operatoriams garantuojamas žaliųjų sertifikatų rinkos egzistavimas.

119

Be to, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė yra reikalinga schemai, kurios dalis ji yra. Iš tiesų, jei elektros energijos, dėl kurios nėra įrodymų, kad ji yra žalioji, importuotojams nebūtų taikomas įpareigojimas pirkti žaliuosius sertifikatus ar žaliąją elektros energiją, kiltų abejonių dėl paramos nacionalinei gamybai ir žaliosios elektros energijos vartojimui sistemos veiksmingumo. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 41–58 punktų, valstybės narės, taikydamos savo paramos mechanizmus, privalo pasiekti direktyvose 2001/77 ir 2009/28 nustatytus nacionalinius tikslus ir kad Sąjungos teisėje nebuvo suderintos nacionalinės žaliosios elektros energijos rėmimo schemos, todėl iš principo valstybėms narėms leidžiama tokias schemas taikyti tik jų teritorijoje esančios žaliosios elektros energijos gamybai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Essent Belgium, C‑492/14, EU:C:2016:732, 106 ir 107 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

120

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrodo, kad paramos schema, kurios dalis yra pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, yra tinkama siekiant nuosekliai ir sistemingai skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą, kuris savo ruožtu padeda apsaugoti aplinką, žmonių ir gyvūnų sveikatą bei gyvybę, taip pat augalus. Atrodo, kad ji neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

121

Galiausiai dėl to, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus numatyta sankcija elektros energijos importuotojams, kurie nepateikia kilmės garantijų ir neperka žaliosios elektros energijos ar žaliųjų sertifikatų proporcingai savo importui, reikia pažymėti, kad dėl savo atgrasomojo poveikio ji, atrodo, yra tinkama siekiant skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Be to, ji gali būti laikoma būtina tiek, kiek ja užtikrinamas sukurtos žaliųjų sertifikatų sistemos veiksmingumas. Vis dėlto šios sankcijos nustatymo tvarka ir pobūdis negali viršyti to, kas būtina tokiam veiksmingumui užtikrinti. Šiuos klausimus turės įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

122

Taigi, jeigu įpareigoti elektros energijos importuotojus, kurie nepateikia kilmės garantijų, pirkti žaliuosius sertifikatus būtina siekiant užtikrinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės normų veiksmingumą ir jeigu paaiškėja, kad žaliųjų sertifikatų rinka iš tikrųjų egzistuoja, šios teisės normos negali būti laikomos viršijančiomis tai, kas būtina žaliosios elektros energijos gamybos didinimo tikslui pasiekti.

123

Vadinasi, SESV 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus.

124

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti:

125

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: