1

Apeliaciniu skundu Eurobolt BV, Fabory Nederland BV ir ASF Fischer BV prašo panaikinti 2022 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Eurobolt ir kt. / Komisija (T‑479/20, EU:T:2022:304; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo atmestas jų ieškinys dėl 2020 m. balandžio 30 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/611, kuriuo tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės, vėl nustatomas galutinis antidempingo muitas, Tarybos reglamentu (EB) Nr. 91/2009 nustatytas tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms (OL L 141, 2020, p. 1; toliau – ginčijamas reglamentas), panaikinimo.

2

2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1; toliau – Muitinės kodeksas), 116 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų, importo arba eksporto muito sumos grąžinamos arba atsisakomos išieškoti dėl bet kurios iš šių priežasčių:

3

Aptariamos faktinės aplinkybės susiklostė ir nagrinėjami teisės aktai buvo priimti laikotarpiu, kai antidempingo priemonių priėmimą Sąjungoje nustatė iš pradžių 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistas 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2117/2005 (OL L 340, 2005, p. 17), vėliau – 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, 2009, p. 51; klaidų ištaisymai OL L 7, 2010, p. 22 ir OL L 44, 2016, p. 20), iš dalies pakeistas 2014 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 37/2014 (OL L 18, 2014, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1225/2009), ir galiausiai – 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21).

4

Reglamento Nr. 1225/2009 (iki jo dalinio pakeitimo Reglamentu Nr. 37/2014) 15 straipsnio „Konsultacijos“ 1 ir 2 dalyse buvo numatyta:

„1.   Visos šiame reglamente numatytos konsultacijos vyksta Patariamajame komitete, kurį sudaro kiekvienos valstybės narės atstovai ir kuriam pirmininkauja [Europos] Komisijos atstovas. Konsultacijos rengiamos nedelsiant pareikalavus valstybei narei ar Komisijos iniciatyva – bet kuriuo atveju per tokį laikotarpį, kuris atitinka šiame reglamente nustatytus trukmės apribojimus.

2.   Komiteto posėdžius sušaukia jo pirmininkas. Kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki posėdžio pradžios, valstybėms narėms jis pateikia visą susijusią informaciją.“

5

Reglamentas 2016/1036, remiantis jo 25 straipsniu, įsigaliojo 2016 m. liepos 20 d. Kaip nurodyta to reglamento 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, juo panaikintas Reglamentas Nr. 1225/2009.

6

Reglamento 2016/1036 9 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, kurios formuluotė atitinka Reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio 4 dalies pirmą ir antrą sakinius, numatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai rodo, kad dempingas ir jo padaryta žala egzistuoja ir kad pagal 21 straipsnį reikia įsikišti, kad būtų apsaugoti Sąjungos interesai, Komisija, laikydamasi 15 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros, nustato galutinį antidempingo muitą. Kai galioja laikinieji muitai, Komisija šią procedūrą inicijuoja ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki tokių muitų taikymo pabaigos.“

7

Reglamento 2016/1036 10 straipsnio „Taikymas atgaline data“ 1 dalis suformuluota iš esmės taip pat kaip ir Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio 1 dalis:

„Laikinosios priemonės ir galutiniai antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po to, kai įsigalioja pagal 7 straipsnio 1 dalį arba – priklausomai nuo aplinkybių – pagal 9 straipsnio 4 dalį priimta priemonė, išskyrus atvejus, numatytus šiame reglamente.“

8

Reglamento 2016/1036 13 straipsnio „Vengimas“ 1 ir 3 dalyse (jų formuluotė identiška Reglamento Nr. 1225/2009 13 straipsnio 1 ir 3 dalims) nustatyta:

„1.   Kai galiojančių priemonių yra vengiama, pagal šį reglamentą nustatyti antidempingo muitai gali būti išplečiami panašaus produkto, kuris gali būti ir nežymiai pakeistas, ir nepakeistas, importui iš trečiųjų valstybių, arba nežymiai pakeisto panašaus produkto importui iš valstybės, kuriai taikomos priemonės, arba tų produktų sudėtinėms dalims.

<…>

3.   Tyrimai pagal šį straipsnį pradedami Komisijos iniciatyva arba valstybės narės ar kurios nors suinteresuotosios šalies prašymu, kai pateikiama pakankamai įrodymų dėl 1 dalyje nurodytų veiksnių. Tyrimas pradedamas Komisijai priėmus reglamentą, kuriame taip pat gali būti nurodyta muitin[ės] institucijoms registruoti importą pagal 14 straipsnio 5 dalį arba reikalauti garantijų. <…>

<…>

Kai galutinai patvirtinti faktai pateisina priemonių taikymo išplėtimą, Komisija tai atlieka laikydamasi 15 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Išplėtimas įsigalioja tą dieną, kurią buvo nustatyta registracija pagal 14 straipsnio 5 dalį arba kurią buvo pareikalauta garantijų. Atitinkamos procedūrinės šio reglamento nuostatos dėl tyrimų inicijavimo ir atlikimo taikomos remiantis šiuo straipsniu.“

9

Reglamento 2016/1036 14 straipsnio 1 ir 5 dalyse, atitinkančiose Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 ir 5 dalis, įtvirtinta:

„1.   Laikinieji ar galutiniai antidempingo muitai nustatomi reglamentu ir valstybių narių renkami tokia forma pagal nurodytą tarifą ir pagal tokius kitus kriterijus, kurie yra išdėstyti tokius muitus nustatančiuose reglamentuose. Be to, tokie muitai renkami nepriklausomai nuo kitų paprastai importui taikomų muitų, mokesčių ar rinkliavų.

<…>

5.   Inicijavusi tyrimą ir tinkamu laiku informavusi valstybes nares, Komisija gali nurodyti muitinės institucijoms imtis reikalingų veiksmų registruoti importą, kad vėliau tokiam importui būtų galima pritaikyti priemones nuo tos registracijos datos. <…> Registracija įvedama reglamentu, kuriame nurodomas tokio veiksmo tikslas ir, jei reikia, numatoma galimos būsimos prievolės suma. Registruoti importą privaloma ne ilgesnį kaip devynių mėnesių laikotarpį.“

10

Reglamento 2016/1036 15 straipsnio „Komiteto procedūra“ 3 dalyje nustatyta:

„Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas [2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011, p. 13)] 5 straipsnis.“

11

Reglamento Nr. 182/2011 5 straipsnyje „Nagrinėjimo procedūra“, kurio formuluotė skiriasi nuo Reglamento Nr. 1225/2009 formuluotės, numatyta:

„1.   Kai taikoma nagrinėjimo procedūra, komitetas pateikia nuomonę Europos Sąjungos sutarties 16 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta balsų dauguma ir, kai taikoma, SESV 238 straipsnio 3 dalyje nustatyta balsų dauguma, jei teisės aktai priimami remiantis Komisijos pasiūlymu. Valstybių narių atstovų balsai komitete skaičiuojami tuose straipsniuose nustatytu būdu.

<…>

5.   <…> jei komitetas nepateikia nuomonės arba įgyvendinimo akto projektui prieštaraujama paprasta jį sudarančių narių balsų dauguma, galutinių antidempingo ar kompensacinių priemonių projektui priimti taikoma toliau nurodyta procedūra.

Komisija konsultuojasi su valstybėmis narėmis. Ne anksčiau kaip po keturiolikos dienų ir ne vėliau kaip praėjus mėnesiui po komiteto posėdžio dienos, Komisija informuoja komiteto narius apie tų konsultacijų rezultatus ir pateikia apeliaciniam komitetui įgyvendinimo akto projektą. Nukrypstant nuo 3 straipsnio 7 dalies, apeliacinis komitetas surengia posėdį ne anksčiau kaip po 14 dienų ir ne vėliau kaip praėjus mėnesiui po įgyvendinimo akto projekto pateikimo dienos. Apeliacinis komitetas pateikia savo nuomonę pagal 6 straipsnį. Šioje dalyje nustatyti terminai nedaro poveikio būtinybei laikytis atitinkamuose pagrindiniuose teisės aktuose nustatytų terminų.“

12

Ginčo aplinkybės buvo nurodytos skundžiamo sprendimo 1–21 punktuose. Kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjamu apeliaciniu skundu, jas galima trumpai apibūdinti taip, kaip nurodyta toliau.

13

Nustačiusi, kad eksportuojantys Kinijos gamintojai Sąjungos rinkoje tvirtinimo detales pardavinėjo dempingo kainomis, Taryba priėmė 2009 m. sausio 26 d. Reglamentą (EB) Nr. 91/2009, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 29, 2009, p. 1).

14

Nustačius šį galutinį antidempingo muitą Komisija gavo įrodymų, kad šių priemonių buvo vengiama perkraunant produktus Malaizijoje. Todėl ji priėmė 2010 m. spalio 27 d. Reglamentą (ES) Nr. 966/2010 dėl galimo antidempingo priemonių, nustatytų Reglamentu Nr. 91/2009, vengimo importuojant tam tikras iš Malaizijos siunčiamas geležines arba plienines tvirtinimo detales, deklaruojamas arba nedeklaruojamas kaip Malaizijos kilmės, tyrimo inicijavimo ir įpareigojimo registruoti tokius importuojamus produktus (OL L 282, 2010, p. 29). Reglamente Nr. 966/2010 muitinės institucijos, be kita ko, buvo raginamos imtis reikiamų veiksmų, kad būtų registruojami į Sąjungą importuojami produktai, kad tinkamo dydžio antidempingo muitus būtų galima surinkti atgaline data nuo tokio iš Malaizijos siunčiamo importuojamo produkto registracijos dienos, jeigu atlikus tyrimą būtų padaryta išvada, kad buvo vengiama priemonių.

15

Atlikusi šį tyrimą, Taryba priėmė 2011 m. liepos 18 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 723/2011, kuriuo išplečiamas galutinio antidempingo muito, nustatyto Reglamentu Nr. 91/2009, taikymas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės (OL L 194, 2011, p. 6).

16

2011 m. liepos 28 d. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Ginčų sprendimo taryba (toliau – GST) patvirtino apeliacinio komiteto ataskaitą, taip pat šia ataskaita iš dalies pakeistą specialiosios grupės ataskaitą byloje „Europos Bendrijos. Galutinės antidempingo priemonės, taikomos tam tikroms geležinėms ir plieninėms tvirtinimo detalėms iš Kinijos“ (WT/DS 397). Joje GST, be kita ko, konstatavo, kad Sąjunga veikė nesilaikydama tam tikrų PPO antidempingo susitarimo nuostatų.

17

Po šio sprendimo Taryba priėmė 2012 m. spalio 4 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 924/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 91/2009 (OL L 275, 2012, p. 1); juo, be kita ko, buvo sumažintas pastarajame reglamente numatytas antidempingo muitas.

18

Šiuose reglamentuose numatytos priemonės 2015 m. kovo 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/519, kuriuo, atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 11 straipsnio 2 dalį, tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatomas galutinis antidempingo muitas, o jo taikymas išplečiamas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės (OL L 82, 2015, p. 78), buvo paliktos galioti dar penkerius metus.

19

2016 m. vasario 12 d. sprendimu GST patvirtino naujas ataskaitas, jose padarė išvadą, kad Įgyvendinimo reglamentu Nr. 924/2012 nustatytos Sąjungos priemonės neatitinka tam tikrų PPO antidempingo susitarimo nuostatų.

20

Reaguodama į šį sprendimą Komisija priėmė 2016 m. vasario 26 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/278, kuriuo panaikinamas galutinis antidempingo muitas, kuris buvo nustatytas tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms ir kurio taikymas buvo išplėstas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės (OL L 52, 2016, p. 24).

21

Apeliančių, kurios importavo Malaizijos tvirtinimo detales per Komisijos atlikto tyrimo dėl priemonių vengimo laikotarpį, importuoti produktai buvo užregistruoti tam, kad, jeigu tyrimu būtų patvirtintas priemonių vengimas, jiems būtų galima nustatyti muitus.

22

Nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Nyderlandų muitinė pateikė pranešimus apie antidempingo muitų, kuriuos apeliantės turėjo sumokėti už importuojamas tvirtinimo detales pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011, susigrąžinimą.

23

2017 m. lapkričio 17 d.Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), nagrinėdamas Eurobolt pateiktą kasacinį skundą dėl remiantis šiuo įgyvendinimo reglamentu sumokėtų antidempingo muitų, kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl minėto reglamento galiojimo.

24

2019 m. liepos 3 d. Sprendime Eurobolt (C‑644/17, EU:C:2019:555; toliau – Sprendimas Eurobolt) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 723/2011 negalioja, nes buvo priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje numatytus esminius procedūrinius reikalavimus.

25

Priėmus Sprendimą Eurobolt Komisija atnaujino tyrimą dėl priemonių vengimo, siekdama ištaisyti Teisingumo Teismo nustatytą formalų pažeidimą. Šiuo tikslu ji priėmė 2019 m. rugpjūčio 26 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/1374, kuriuo, atsižvelgiant į [Sprendimą Eurobolt], atnaujinamas tyrimas dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 723/2011 (OL L 223, 2019, p. 1).

26

Tyrimo dėl priemonių vengimo atnaujinimu buvo siekiama užtikrinti šio sprendimo vykdymą, kad būtų laikomasi visų procedūrinių reikalavimų, susijusių su Reglamento Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje numatyta Patariamojo komiteto procedūra (vėliau ją pakeitė Reglamento Nr. 182/2011 5 straipsnyje įtvirtinta nagrinėjimo procedūra).

27

Eurobolt pastabos atitinkamam komitetui buvo pateiktos likus ne mažiau kaip 14 dienų iki jo posėdžio. Nepaisydama šių pastabų, Komisija nepakeitė savo išvados, kad tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip tos šalies kilmės, reikia vėl nustatyti pradines priemones.

28

2020 m. balandžio 30 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą.

29

Pagal šio reglamento 1 straipsnį tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, išskyrus pagamintas iš nerūdijančio plieno, Reglamentu Nr. 91/2009 nustatytas antidempingo muitas vėl nustatomas Įgyvendinimo reglamento Nr. 723/2011 taikymo laikotarpiu. Ginčijamo reglamento 2 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011 surinkti muitai negrąžinami, o visas sumas, kurias kompensavo po Sprendimo Eurobolt, jas išmokėjusios institucijos susigrąžina.

30

2020 m. liepos 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ir Stafa Group BV ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo.

31

Savo ieškinyje jos rėmėsi trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad, ginčijamu reglamentu atgaline data ištaisant esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, buvo pažeisti SESV 264 ir 266 straipsniai, taip pat veiksmingos teisminės gynybos principas. Antrasis pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijamas reglamentas prieštarauja Reglamento 2016/1036 13 straipsnio 1 daliai, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalims ir gero administravimo principui, nes neturi tinkamo teisinio pagrindo. Trečiasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad, uždraudus grąžinimą ir nurodžius susigrąžinti grąžintus antidempingo muitus, ginčijamu reglamentu pažeistos ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalys.

32

Komisija išreiškė abejonių dėl ieškinio priimtinumo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį – ji nesutiko su tuo, kad ginčijamas reglamentas konkrečiai susijęs su apeliantėmis ir Stafa Group. Be to, nors Komisijai atrodė, kad Fabory Nederland, ASF Fischer ir Stafa Group ieškinys priimtinas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, ji manė, kad Eurobolt ieškinys nėra priimtinas. Šios institucijos teigimu, kadangi Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) panaikino šiai bendrovei skirtus pranešimus, norint įgyvendinti ginčijamą reglamentą jos atžvilgiu reikėjo priimti įgyvendinimo priemones, t. y. iš naujo pranešti apie skolą muitinei.

33

Vis dėlto Bendrasis Teismas konstatavo, kad pirmiausia reikia išnagrinėti visus apeliančių ir Stafa Group nurodytus ieškinio pagrindus, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, nes bet kuriuo atveju jis yra nepagrįstas. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos pagrindus, taigi ir visą ieškinį.

34

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

35

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

36

Pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas pasiūlė apeliantėms raštu atsakyti į klausimą dėl jų ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo. Šis prašymas buvo įvykdytas per nustatytą terminą.

37

Apeliacinį skundą apeliantės grindžia septyniais pagrindais ir nurodo, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė, pirma, SESV 266 straipsnį ir netaikymo atgaline data principą, nes nusprendė, kad ginčijamu reglamentu galima atgaline data vėl nustatyti muitus ir neleisti jų grąžinti; antra, SESV 266 straipsnį, nes pripažino, kad ginčijamu reglamentu galima „ištaisyti“ esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą antidempingo procedūroje; trečia, SESV 266 straipsnį ir netaikymo atgaline data principą, nes nusprendė, kad ginčijamu reglamentu galima „ištaisyti“ Sprendime Eurobolt nustatytą pažeidimą; ketvirta, SESV 264, 266 ir 296 straipsnius, nes nusprendė, kad Komisija gali pasisavinti Teisingumo Teismo kompetenciją; penkta, veiksmingos teisminės gynybos principą, nes konstatavo, kad remiantis šiuo principu nagrinėjamu atveju nereikalaujama grąžinti visų muitų; šešta, Reglamento 2016/1036 13 straipsnio 1 dalį, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis bei gero administravimo principą, nes nusprendė, kad ginčijamo reglamento teisinis pagrindas yra tinkamas, ir, septinta, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes pripažino, kad ginčijamu reglamentu galima galutinai uždrausti grąžinti Sprendimu Eurobolt netaikytinais pripažintus muitus.

38

Pirmasis–ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai iš esmės susiję su SESV 266 straipsniu ir Bendrojo Teismo vertinimu, kaip Komisija įvykdė Sprendimą Eurobolt. Be to, šiems pagrindams pagrįsti pateikti argumentai papildo Bendrajam Teismui pateikto pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje–ketvirtoje dalyse pateiktus argumentus. Juos reikia nagrinėti kartu.

39

Apeliantės nurodo SESV 266 straipsnio (pirmasis–ketvirtasis pagrindai), netaikymo atgaline data principo (pirmasis ir trečiasis pagrindai) ir SESV 264 ir 296 straipsnių (ketvirtasis pagrindas) pažeidimą.

40

Šiuose pagrinduose, pateiktuose dėl skundžiamo sprendimo 40–61, 69–71, 74, 77, 84, 91 ir 99 punktų, apeliantės iš esmės teigia, pirma, remdamosi, be kita ko, 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimu Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331), kad Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, jog Komisija neprivalėjo (arba negalėjo) imtis bet kokių Sprendimo Eurobolt vykdymo priemonių. Tame sprendime konstatuotas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas turėjo įtakos visam tyrimui dėl priemonių vengimo, todėl jo negalima ištaisyti. Antra, pagal SESV 266 straipsnį privaloma grąžinti anksčiau sumokėtus muitus, kai šie nebuvo teisiškai privalomi; ši pareiga buvo apeita ginčijamą reglamentą pritaikius atgaline data, o Bendrasis Teismas tai neteisingai patvirtino. Trečia, ginčijamas reglamentas sukėlė padarinių tik praeityje, todėl, priešingai, nei nustatė Bendrasis Teismas, taikomas atgaline data. Ketvirta, dėl ginčijamo reglamento Sprendimas Eurobolt negalioja laiko atžvilgiu, o tai prieštarauja SESV 264 straipsniu Teisingumo Teismui suteiktai išimtinei kompetencijai.

41

Komisija prašo atmesti pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį pagrindus kaip nepagrįstus. Jos teigimu, trečiasis pagrindas yra nereikšmingas, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad ginčijamas reglamentas taikomas atgaline data. Bet kuriuo atveju, net darant tokią prielaidą, Komisija mano, jog šis reglamentas atitinka jurisprudencijoje nustatytas tokio taikymo atgaline data sąlygas.

42

Pirmajame–ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinduose apeliantės iš esmės ginčija Bendrojo Teismo vertinimus dėl to, kaip Komisija įvykdė Sprendimą Eurobolt, nes šis įvykdymas galiausiai lėmė ginčijamo reglamento priėmimą.

43

Pirma, reikia priminti, kad SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, jog „institucija <…>, kurio[s] aktas buvo paskelbtas negaliojančiu <…>, privalo imtis būtinų priemonių <…> Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti“.

44

Vadinasi, pagal SESV 267 straipsnį pradėtame procese Teisingumo Teismui nusprendus, kad Sąjungos teisės aktas negalioja, vienas iš jo sprendimo padarinių yra atitinkamų institucijų pareiga imtis priemonių nustatytam pažeidimui ištaisyti, nes SESV 266 straipsnyje nustatyta pareiga teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas teisės aktas, atveju pagal analogiją taikytina teismo sprendimams, kuriais Sąjungos teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu (šiuo klausimu žr. 1988 m. birželio 29 d. Sprendimo Van Landschoot, 300/86, EU:C:1988:342, 22 punktą ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 123 punktą). Vis dėlto šios institucijos turi plačią diskreciją nuspręsti, kokių priemonių imtis, su sąlyga, kad jos turi būti suderinamos su atitinkamo teismo sprendimo rezoliucine dalimi ir motyvais, kurie yra būtinas jo pagrindas (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 76 punktas ir 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 87 punktas). Atsižvelgiant į šią plačią diskreciją tik akivaizdžiai netinkamas minėtų priemonių pobūdis, palyginti su siekiamu tikslu, gali turėti įtakos tokių priemonių teisėtumui (2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 88 punktas).

45

Be to, nors Teisingumo Teismas numatė atvejį, kai dėl tam tikrų aplinkybių institucija, kurios priimtas aktas panaikintas, negali įvykdyti pareigos imtis priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 5 d. Sprendimo Könecke Fleischwarenfabrik / Komisija, 76/79, EU:C:1980:68, 9 punktą ir 2013 m. gegužės 28 d. SprendimoAbdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 64 ir 80 punktus), apeliantės neįrodė, kad Komisija neprivalėjo (arba negalėjo) imtis bet kokių Sprendimo Eurobolt vykdymo priemonių.

46

Todėl skundžiamo sprendimo 49 ir 77 punktuose Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad pagal SESV 266 straipsnį Komisija privalo imtis priemonių Sprendimui Eurobolt įvykdyti.

47

Be to, neginčijama, kad pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas buvo pripažintas negaliojančiu, privalo imtis tik būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti ir kad Sąjungos teisės akto panaikinimas nebūtinai panaikina jo parengiamuosius aktus (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal analogiją tas pats pasakytina apie Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo Sąjungos aktas pripažįstamas negaliojančiu, vykdymą. Todėl, išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visa procedūra tampa niekinė, minėta institucija, siekdama pakeisti ankstesnį aktą, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu, gali šią procedūrą atnaujinti tiksliai tuo laiku, kai tas pažeidimas buvo padarytas (1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑415/96, EU:C:1998:533, 31 punktas; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, C‑458/98 P, EU:C:2000:531, 82 punktas ir 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 74 punktas).

48

Nagrinėjamu atveju Sprendime Eurobolt Teisingumo Teismo konstatuotas pažeidimas atsirado dėl to, kad suinteresuotosios šalies Eurobolt pastabos, atsakant į Komisijos išvadą pagal Reglamento Nr. 1225/2009 13 straipsnį pradėtame tyrime dėl priemonių vengimo, šiuo reglamentu įsteigtam Patariamajam komitetui nebuvo pateiktos ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki jo posėdžio, taip pažeidžiant šio reglamento 15 straipsnio 2 dalį.

49

Vis dėlto, kaip konstatuota Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 47 punkte, savaime toks pažeidimas negalėjo turėti įtakos visai procedūrai. Šio reglamento 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu buvo siekiama, kad Patariamajame komitete posėdžiaujantys valstybių narių atstovai turėtų pakankamai laiko ramiai išnagrinėti svarbią informaciją iki šio komiteto posėdžio ir suformuluoti poziciją, siekdami apsaugoti savo atitinkamus interesus. Apskritai šiuo terminu buvo siekiama užtikrinti, kad Patariamasis komitetas galėtų tinkamai atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių tyrimo metu pateiktą informaciją ir pastabas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Eurobolt 48–51 punktus).

50

Taigi, nors šio termino nesilaikymas galėjo turėti įtakos vėlesniems galutinio antidempingo muito išplėtimo procedūros (jai pasibaigus turėjo būti priimtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 723/2011) etapams, vis dėlto šis pažeidimas negalėjo turėti įtakos ankstesniems sprendimų priėmimo proceso etapams. Todėl niekas nedraudė Komisijai atnaujinti procedūros tiksliai tuo laiku, kai buvo padarytas šis pažeidimas, jo ištaisyti ir priimti naujo akto.

51

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog siekdama įvykdyti Sprendimą Eurobolt Komisija galėjo atnaujinti procedūrą nuo to etapo, kai buvo padarytas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, ir taip užtikrinti procedūrinių reikalavimų dėl Reglamento Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje numatyto konsultavimosi su Patariamuoju komitetu laikymąsi (pagal analogiją žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 54 punktą).

52

Tai, kad reikalavimas pateikti visą svarbią informaciją Patariamajam komitetui yra vienas iš esminių procedūrinių reikalavimų, nekeičia nei šios išvados, nei šio sprendimo 44 ir 47 punktuose išdėstytų principų. Be to, priešingai, nei teigia apeliantės, atitinkamų ekonominės veiklos vykdytojų teisės į gynybą antidempingo muitų srityje svarba negali paneigti jurisprudencijos, suformuotos 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt. (C‑331/88, EU:C:1990:391) 33 ir 34 punktuose.

53

Nepriklausomai nuo srities, „esminių procedūrinių reikalavimų“ kvalifikavimo paskirtis – užtikrinti, kad būtų laikomasi jurisdikcijos taisyklių ir procesinių teisių. Šių taisyklių ir teisių laikymuisi neturi jokios įtakos procedūros atnaujinimas toje stadijoje, kurioje buvo padarytas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, jei šių reikalavimų nesilaikymas neturėjo neigiamos įtakos ankstesniems etapams.

54

Kadangi šioje byloje nagrinėjamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas neturėjo įtakos išplėtimo procedūros etapams iki šio pažeidimo, niekas nedraudė Komisijai atnaujinti procedūros tuo metu, kai buvo padarytas minėtas pažeidimas, jo ištaisyti ir priimti naujo akto.

55

Antra, dėl apeliančių argumento, kad pagal SESV 266 straipsnį privaloma grąžinti anksčiau sumokėtus muitus, kai šie nebuvo teisiškai privalomi, pasakytina, kad iš esmės taip turi būti tuomet, kai Teisingumo Teismas reglamentą, kuriuo nustatomi antidempingo muitai, pripažįsta negaliojančiu. Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 44 punkte, Teisingumo Teismo sprendimo dėl negaliojimo pripažinimo ir pagal jį kylančių pareigų apimtis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma atsižvelgiant ne tik į šio sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas jos pagrindas (2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 62 ir 63 punktai).

56

Sprendime Eurobolt Teisingumo Teismas pripažino Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011 negaliojančiu tik dėl Reglamento Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūrinės taisyklės pažeidimo. Dėl šios priežasties tame sprendime jis visiškai nenagrinėjo šio įgyvendinimo reglamento turinio, todėl nepaneigė ir nepatvirtino jame įtvirtintų nuostatų. Taigi apeliantės neturėjo pagrindo tikėtis, kad Komisija pakeis savo požiūrį į to reglamento turinį (pagal analogiją žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, EU:C:1990:391, 47 punktą).

57

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad institucija, kurios priimtas teisės aktas panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, galėtų pasinaudoti galimybe atnaujinti procedūrą, nebūtina, jog ši galimybė būtų aiškiai numatyta taikytinuose teisės aktuose (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 52 punktą). Nors kartu skaitomose Reglamento 2016/1036 9 straipsnio 4 dalyje, 13 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 14 straipsnio 1 ir 5 dalyse neminima galimybė „vėl nustatyti“ antidempingo muitus priėmus sprendimą dėl panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu, šiomis nuostatomis Komisija taip pat įgaliojama tai padaryti, atnaujinus procedūrą, pradėtą pagal reglamentą, kurį Sąjungos teismas vėliau panaikino ar pripažino negaliojančiu, ir pagal ratione temporis taikytinas procedūrines ir materialines taisykles ištaisius atitinkamą nustatytą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo C & J Clark International, C‑612/16, EU:C:2019:508, 42 ir 43 punktus, taip pat 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Puma ir kt. / Komisija, C‑507/21 P, EU:C:2022:649, 58 punktą).

58

Taigi priėmus Sprendimą Eurobolt ir atnaujinus administracinę procedūrą produktams, išleistiems į laisvą apyvartą Reglamento Nr. 91/2009 taikymo laikotarpiu, buvo galima pagrįstai vėl nustatyti Įgyvendinimo reglamente Nr. 723/2011 numatytus antidempingo muitus. Vadinasi, pagal šį įgyvendinimo reglamentą nebuvo privaloma nedelsiant grąžinti visų antidempingo muitų (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Puma ir kt. / Komisija, C‑507/21 P, EU:C:2022:649, 68 punktą).

59

Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 55–58 punktuose, matyti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 48 punkte teisingai pripažino, jog Komisija galėjo atnaujinti procedūrą nuo to etapo, kai buvo padarytas pažeidimas, už kurį Sprendime Eurobolt skirta sankcija, vadinasi, ir vėl nustatyti Įgyvendinimo reglamente Nr. 723/2011 numatytas priemones, nenurodydama grąžinti apeliančių sumokėtų antidempingo muitų.

60

Trečia, dėl netaikymo atgaline data principo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio 1 dalyje (ši yra identiška Reglamento 2016/1036 10 straipsnio 1 dalyje) įtvirtintas antidempingo priemonių netaikymo atgaline data principas, t. y. šios priemonės iš principo gali būti taikomos tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po šias priemones nustatančio reglamento įsigaliojimo, reglamentuose 1225/2009 ir 2016/1036 ne kartą nukrypstama nuo šio principo (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo APEX, C‑371/14, EU:C:2015:828, 48 punktas).

61

Kalbant apie taisykles dėl vengimo, antidempingo muitus, kurių taikymas išplėstas remiantis šių reglamentų 13 straipsniu priimtu reglamentu dėl taikymo srities išplėtimo, leidžiama atgaline data taikyti tik nuo tos dienos, kai pagal minėtų reglamentų 14 straipsnio 5 dalį buvo privaloma registruoti importuojamus produktus (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo APEX, C‑371/14, EU:C:2015:828, 49 punktas).

62

Vadinasi, reglamentą dėl taikymo srities išplėtimo panaikinus arba pripažinus negaliojančiu ir atnaujinus procedūrą, jai pasibaigus priimtu reglamentu negalima vėl nustatyti antidempingo muitų produktams, išleistiems į laisvą apyvartą anksčiau, nei registruoti importuojamus produktus tapo privaloma. Vis dėlto procedūrą atnaujinti leidžiama, net jei atitinkami antidempingo muitai nebetaikomi, su sąlyga, kad šie muitai vėl nustatomi pirminiam jų taikymo laikotarpiui (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 77 ir 78 punktus), vadinasi, tik laikotarpiui iki jų taikymo pabaigos, taigi priemonės, kuriomis taikymas išplėstas, taikomos tik atgaline data (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo APEX, C‑371/14, EU:C:2015:828, 47 punktas).

63

Todėl pagal Reglamento 2016/1036 10 straipsnio 1 dalį nebuvo draudžiama ginčijamu reglamentu vėl nustatyti antidempingo muitus produktams, importuotiems Sprendimu Eurobolt negaliojančiu pripažinto reglamento taikymo laikotarpiu (pagal analogiją žr. 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo C & J Clark International, C‑612/16, EU:C:2019:508, 57 punktą).

64

Vadinasi, Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 55 ir 61 punktuose pripažino, kad Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas netaikymo atgaline data principas nedraudžia atnaujinti antidempingo procedūros dėl aptariamų produktų ir vėl nustatyti antidempingo muitų importuojamiems produktams reglamento, Sprendimu Eurobolt pripažinto negaliojančiu, taikymo laikotarpiu.

65

Ketvirta, iš šio sprendimo 54–58 ir 60–63 punktuose išdėstytų motyvų matyti, kad priimdama ginčijamą reglamentą Komisija nepasinaudojo Teisingumo Teismui SESV 264 straipsnyje suteikta kompetencija, nes neginčijo Sprendimo Eurobolt rezoliucinės dalies ar ją pagrindžiančių motyvų, o kaip kompetentinga institucija priėmė reglamentą dėl taikymo srities išplėtimo neperžengiant ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytų ratione temporis ribų. Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti, kad jis neįvykdė pareigos motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį, nes skundžiamo sprendimo 99 punkte pripažino, kad SESV 264 straipsnyje atitinkamai institucijai nedraudžiama imtis priemonių, kurios gali turėti tokį patį poveikį ratione temporis kaip ir sprendimas, kurį Teisingumo Teismas privalėtų priimti pagal šios nuostatos antrą pastraipą, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 98 punkto, apeliantės neįrodė, jog ginčijamas reglamentas nesuderinamas nei su Sprendimo Eurobolt rezoliucine dalimi, nei su jo motyvais.

66

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą apeliacinio skundo pirmąjį–ketvirtąjį pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

67

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 112 punktu, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė veiksmingos teisminės gynybos principą, nes nusprendė, kad remiantis šiuo principu nagrinėjamu atveju nereikalaujama grąžinti visų antidempingo muitų.

68

Jų teigimu, darydamas šią išvadą Bendrasis Teismas neatsižvelgė į argumentą, kad jei Komisija būtų įgaliota priimti tokius aktus, kaip ginčijamas reglamentas, Teisingumo Teismo sprendimai netektų bet kokios teisinės galios. Jei būtų pritarta požiūriui, kurio Komisija laikėsi šiame reglamente, joks ekonominės veiklos vykdytojas neturėtų paskatos Teisingumo Teisme ginčyti Komisijos veiksmų antidempingo bylose, todėl jos įgaliojimai išvengtų bet kokios kontrolės. Ta institucija bet kada galėtų „ištaisyti“ Teisingumo Teismo nustatytus pažeidimus priimdama aktą, sukeliantį padarinių praeityje, tarsi nebūtų priimta Teisingumo Teismo sprendimo.

69

Komisija prašo atmesti penktąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

70

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 112 punkte konstatavo, jog Komisija nepažeidė jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Taip Bendrasis Teismas klaidingai taikė šią teisę, nes nusprendė, kad pagal ją nereikalaujama grąžinti visų Sprendimu Eurobolt negaliojančiu pripažintu reglamentu nustatytų antidempingo muitų.

71

Šiuo klausimu iš skundžiamo sprendimo 112 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas konstatavo, jog ištaisydama Sprendime Eurobolt nustatytą procedūrinį pažeidimą, t. y. užtikrindama, kad svarstymas kompetentingame Patariamajame komitete vyktų visiškai laikantis taikytinuose teisės aktuose numatytų esminių procedūrinių reikalavimų, ir patvirtindama tyrimo išvadas, kurios nebuvo ginčytos Sprendime Eurobolt, Komisija laikėsi iš SESV 266 straipsnio kylančios pareigos imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti ir apeliančių teisei į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinti.

72

Apeliantės iš esmės teigia, kad darydamas šią išvadą Bendrasis Teismas neatsižvelgė į argumentą, kad jei Komisija būtų įgaliota priimti tokius aktus, kaip ginčijamas reglamentas, Teisingumo Teismo sprendimai netektų bet kokios teisinės galios.

73

Vis dėlto šis pagrindas grindžiamas klaidinga prielaida. Kaip nurodyta generalinio advokato išvados 64 punkte, ginčijamo reglamento priėmimo dieną Sąjungos teismas nebuvo priėmęs sprendimo pripažinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011 negaliojančiu iš esmės.

74

Kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, Teisingumo Teismas Sprendime Eurobolt tik konstatavo, kad šis įgyvendinimo reglamentas yra negaliojantis, remdamasis procedūriniu pažeidimu, o šį, kaip matyti iš šio apeliacinio skundo pirmojo–ketvirtojo pagrindų analizės, galima ištaisyti.

75

Taigi skundžiamo sprendimo 112 punkte Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad ištaisydama šį procedūrinį pažeidimą Komisija paisė apeliančių teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir užtikrino, kad svarstymas kompetentingame Patariamajame komitete vyktų visiškai laikantis taikytinuose teisės aktuose numatytų esminių procedūrinių reikalavimų.

76

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

77

Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 129, 134, 138, 144, 148 ir 154 punktais, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ir taikė Reglamento 2016/1036 13 straipsnio 1 dalį, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis ir gero administravimo principą, nes nusprendė, kad ginčijamas reglamentas grindžiamas tinkamu teisiniu pagrindu.

78

Apeliantės pirmiausia pažymi, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ieškinio dėl panaikinimo antrojo pagrindo apimtį. Šiame pagrinde apeliantės teigia, kad Reglamentas Nr. 91/2009 buvo neteisėtas, todėl buvo panaikintas 2016 m., vadinasi, jis negalėjo būti 2020 m. priimto ginčijamo reglamento (savo ruožtu tik „papildančio“ Reglamentą Nr. 91/2009, kuriuo buvo nustatytas galutinis antidempingo muitas) teisinis pagrindas.

79

Grįsdamos šeštąjį pagrindą apeliantės iš esmės pateikia keturis argumentus. Pirma, Bendrasis Teismas nepagrįstai rėmėsi 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimu APEX (C‑371/14, EU:C:2015:828), nes tame sprendime nebuvo nagrinėjamas ginčijamo akto teisinis pagrindas. Antra, Bendrasis Teismas rėmėsi SESV 207 straipsniu kaip bendruoju teisiniu antidempingo priemonių, taigi – ir ginčijamo reglamento pagrindu, nors Reglamentas Nr. 91/2009 buvo neteisėtas, vadinasi, negalėjo būti tinkamas ginčijamo reglamento teisinis pagrindas. Trečia, Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į esminę aplinkybę, nes nusprendė, kad Reglamento Nr. 91/2009 panaikinimas neturėjo įtakos jo galiojimui. Esminė aplinkybė – tai, kad Komisija 2016 m. panaikino Reglamentą Nr. 91/2009, nes šis buvo neteisėtas, o vėliau, 2020 m., jį klaidingai „atgaivino“, siekdama pasinaudoti juo kaip ginčijamo reglamento teisiniu pagrindu. Ketvirta, Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes nusprendė, kad Reglamento Nr. 91/2009 teisėtumo negalima vertinti atsižvelgiant į PPO teisę. Apeliantės neteigia, kad dėl šiame reglamente padarytų PPO teisės pažeidimų ginčijamas reglamentas yra neteisėtas, bet pažymi, kad minėtas reglamentas negali būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas.

80

Komisija teigia, kad šeštasis pagrindas yra nereikšmingas, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad Reglamentas Nr. 91/2009 yra ginčijamo reglamento teisinis pagrindas. Bet kuriuo atveju šis pagrindas taip pat yra nepagrįstas.

81

Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde apeliantės iš esmės teigia, kad Reglamentas Nr. 91/2009 buvo neteisėtas, todėl buvo panaikintas 2016 m., vadinasi, jis negali būti 2020 m. priimto ginčijamo reglamento (savo ruožtu tik papildančio Reglamentą Nr. 91/2009) teisinis pagrindas.

82

Pirma, reikia priminti, kad tais atvejais, kai Komisija ketina vėl nustatyti galutinius antidempingo muitus, ji turi laikytis teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principų ir su teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principais susijusių reikalavimų. Pagal juos reikalaujama taikyti atitinkamų faktinių aplinkybių atsiradimo dieną galiojančias materialinės teisės normas, net jeigu jos nebegalioja Sąjungos institucijos akto priėmimo dieną, su sąlyga, kad teisės akto teisinį pagrindą sudaranti nuostata, suteikianti teisę Sąjungos institucijai priimti atitinkamą aktą, galioja jo priėmimo dieną. Be to, šio akto priėmimo procedūra turi būti vykdoma remiantis priimant šį aktą galiojančiomis taisyklėmis (2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 40 punktas).

83

Kaip pažymėta šio sprendimo 57 punkte, kartu skaitomais Reglamento 2016/1036 13 straipsniu ir 14 straipsnio 1 dalimi Komisijai iš tiesų suteikiama teisė, ankstesnį reglamentą panaikinus ar pripažinus negaliojančiu dėl priežasčių, kurias galima pašalinti, priimti naują reglamentą ir jame „vėl nustatyti“ antidempingo muitus.

84

Kaip pažymėta generalinio advokato išvados 44 punkte, nors savaime suprantama, kad antidempingo muitai gali būti išplėsti tik tuo atveju, jeigu jie buvo nustatyti teisėtai, šių muitų taikymo išplėtimo teisinis pagrindas yra ne aktas, kuriuo jie nustatomi, o Reglamentas 2016/1036. Be to, ta aplinkybė, kad ginčijamas reglamentas tik papildo Reglamentą Nr. 91/2009, turi įtakos tik pirmojo reglamento taikymui laiko atžvilgiu. Iš esmės, kaip matyti iš šio sprendimo 62 punkto, reglamentas, kuriuo išplečiamas antidempingo muitų taikymas, gali galioti tik laikotarpiu, kuriuo yra (arba buvo) taikomas pradinis aktas, kuriuo nustatomas šis muitas (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo APEX, C‑371/14, EU:C:2015:828, 53 ir 54 punktus).

85

Todėl šiuo atveju ginčijamame reglamente nurodytos Reglamento 2016/1036 nuostatos, t. y. 13 straipsnis ir 14 straipsnio 1 dalis, yra tinkamas ginčijamo reglamento teisinis pagrindas. Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 125 ir 128 punktuose konstatavo, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas remiantis šiomis, o ne Reglamento Nr. 91/2009 nuostatomis.

86

Antra, priešingai, nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 136 punkte pateikdamas nuorodą į SESV 207 straipsnį, iš tiesų atsižvelgė į „esminę aplinkybę“. Bendrasis Teismas nurodė šią pirminės teisės nuostatą ne siekdamas pagrįsti ginčijamo reglamento teisinį pagrindą, o norėdamas atmesti apeliančių argumentą dėl ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto suteikimo principo pažeidimo. SESV 207 straipsnio 2 dalis – tai pirminės teisės nuostata, ja Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama teisė priimti taisykles, kuriomis Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai priimti kovos su priemonių vengimu reglamentą; teisės aktų leidėjas taip ir padarė Reglamento 2016/1036 13 straipsniu ir 14 straipsnio 1 dalimi.

87

Trečia, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 129 ir 134 punktuose rėmėsi 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimu APEX (C‑371/14, EU:C:2015:828), nes tame sprendime Teisingumo Teismas nepareiškė nuomonės dėl argumento, kad neteisėtas reglamentas negali būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas.

88

Kaip pažymėta generalinio advokato išvados 57 punkte, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, spręsdamas dėl Sąjungos aktų vertinimo pagal PPO taisykles ir sprendimus. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo negalima vertinti remiantis 2011 m. liepos 28 d. ir 2016 m. vasario 12 d. GST ataskaitomis (žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Donex Shipping and Forwarding, C‑104/19, EU:C:2020:539, 45–48 punktus). Be to, Sąjungos akto panaikinimo jo rengėjo iniciatyva negalima prilyginti šio akto neteisėtumo konstatavimui, sukeliančiam padarinių ex tunc, nes toks panaikinimas sukelia padarinių tik ateityje.

89

Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 138 punkte konstatavo, kad Reglamentu Nr. 91/2009 nustatytų antidempingo muitų panaikinimas ex nunc po 2016 m. vasario 12 d. GST sprendimo neturėjo įtakos to reglamento galiojimui.

90

Kaip Teisingumo Teismas konkrečiai pripažino 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo APEX (C‑371/14, EU:C:2015:828) 54 punkte, nors iš to, kad galutinio antidempingo muito taikymo išplėtimo priemonė yra tik papildoma, matyti, kad išplėtimo priemonės negali galioti ilgiau nei priemonės, kurių taikymas jomis išplečiamas, sprendimas nustatyti pirmąsias priemones nebūtinai turi būti priimtas prieš baigiantis antrųjų priemonių galiojimo terminui.

91

Taigi apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

92

Apeliacinio skundo septintajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 164–167 punktais, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė tris teisės klaidas, nes nusprendė, jog ginčijamu reglamentu galima galutinai uždrausti grąžinti jų pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011 sumokėtus vengimo muitus, taip pat nurodyti muitinės institucijoms susigrąžinti jau grąžintus muitus. Taip Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė Reglamento 2016/1036 13 straipsnio 1 dalį, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis bei gero administravimo principą.

93

Pirma, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad draudimas grąžinti nepagrįstai sumokėtus muitus „yra tik logiškas“ vengimo muitų pakartotinio nustatymo „padarinys“, nors iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad sprendimai dėl prašymų grąžinti nepagrįstai sumokėtus muitus priklauso išimtinei muitinės institucijų kompetencijai. Antra, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Komisija gali duoti nurodymus muitinės institucijoms. Ta jurisprudencija iš tiesų susijusi su atveju, kai Komisija laikinai uždraudžia grąžinti sumokėtus muitus, kol bus iš naujo pradėta antidempingo procedūra ir vėl nustatyti muitai, o ne su galutiniu draudimu juos grąžinti. Trečia, Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad Komisija gali galutinai uždrausti grąžinti muitus, nes Teisingumo Teismo leidžiamu laikinu draudimu grąžinti siekiama „sudaryti sąlygas ir pasirengti“ galutiniam draudimui. Vis dėlto galutiniai sprendimai dėl grąžinimo priklauso išimtinei muitinės institucijų kompetencijai.

94

Komisija daro išvadą, kad šis pagrindas yra iš dalies nereikšmingas ir iš dalies – nepagrįstas.

95

Septintajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pažeidė ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai pripažino, kad ginčijamu reglamentu galima galutinai uždrausti grąžinti muitus, pripažintus netaikytinais Sprendimu Eurobolt.

96

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ne visais atvejais privaloma nedelsiant grąžinti visus antidempingo muitus, surinktus pagal juos nustatantį, o vėliau negaliojančiu pripažintą reglamentą. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis Komisija turi teisę duoti nurodymus muitinės institucijoms, kad šios įvykdytų pareigą vykdyti sprendimą, kuriuo šis reglamentas pripažįstamas negaliojančiu (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 59, 60, 70 ir 71 punktus ir 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo C & J Clark International, C‑612/16, EU:C:2019:508, 48 punktą).

97

Reikia pripažinti, kad bylose, kuriose buvo suformuota pirmesniame punkte nurodyta jurisprudencija, nagrinėjami nurodymai buvo susiję su laikinu, o ne (kaip nagrinėjamu atveju) galutiniu draudimu grąžinti. Vis dėlto, kaip teisingai pažymėta Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 167 punkte, laikinu draudimu grąžinti siekiama sudaryti sąlygas ir pasirengti galimam galutiniam draudimui, jeigu atnaujinus tyrimą dėl priemonių vengimo būtų vėl nustatyti muitai, pirmiau pripažinti netaikytinais. Taigi draudimas grąžinti nepagrįstai sumokėtus muitus yra tik logiškas tų pačių muitų pakartotinio nustatymo padarinys, atlikus procedūrą pagal visus nustatytus reikalavimus.

98

Priešingai, nei teigia apeliantės, nors muitinės institucijos turi teisę grąžinti importo arba eksporto muitus, pagal Muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ši teisė gali būti įgyvendinta tik kompetentingoms valdžios institucijoms padarius klaidą arba nustačius, kad pirminė skola muitinei viršija mokėtiną sumą arba kad prekės turi trūkumų arba neatitinka sutarties sąlygų, arba siekiant teisingumo.

99

Šiuo atveju, kadangi ginčijamu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 723/2011 buvo nustatyti tapatūs antidempingo muitai, Komisija pagal Reglamento 2016/1036 14 straipsnio 1 dalį turėjo teisę uždrausti grąžinti anksčiau surinktus muitus (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 57 ir 58 punktus).

100

Ginčijamu reglamentu vėl nustačiusi antidempingo muitus, Komisija išsaugojo Sąjungos pramonės apsaugą ir apeliantėms nenustatė įpareigojimų, kurie viršytų Įgyvendinimo reglamente Nr. 723/2011 įtvirtintus įpareigojimus, ir taip ištaisė Sprendime Eurobolt nustatytą pažeidimą (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Puma ir kt. / Komisija, C‑507/21 P, EU:C:2022:649, 68 punktą).

101

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą apeliacinio skundo septintąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

102

Kadangi nė vienam iš apeliančių pateikto apeliacinio skundo pagrindų nebuvo pritarta, visą šį skundą reikia atmesti.

103

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

104

Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, be to, iš jų priteistinos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: