Laikina versija

LTTEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. vasario 26 d.(*)

„ Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Krovinių vežimo oro transportu rinka – Europos Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio, Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio ir Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas – Krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainos sudedamųjų dalių (papildomas kuro mokestis, papildomas saugumo mokestis ir atsisakymas mokėti komisinius už papildomus mokesčius) derinimas – Atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos – Komisijos teritorinė kompetencija – Apibrėžtas poveikis – Vienas tęstinis pažeidimas, kaip visuma – Motyvų pakeitimas – Konkurencijos ribojimas dėl tikslo – Ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimas – Apimtis – Veiksmų pripažinimo vienu tęstiniu pažeidimu kriterijai – Atsakomybė už visus šį pažeidimą sudarančius veiksmus – Sąlygos – Dalyvavimo darant tokį pažeidimą trukmė – Įrodymų apie dalyvavimą tam tikroje pažeidimo sudedamojoje dalyje reikšmingais laikotarpiais nebuvimas – Vienodas požiūris “

Byloje C‑401/22 P

dėl 2022 m. birželio 16 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Cargolux Airlines International SA, įsteigta Sandvaileryje (Liuksemburgas), atstovaujama abogada E. Aliende Rodríguez,

apeliantė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Europos Komisijai, iš pradžių atstovaujamai A. Dawes, N. Khan ir I. Söderlund, vėliau – A. Dawes ir I. Söderlund,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro penktosios kolegijos pirmininko pareigas einantis ketvirtosios kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis (pranešėjas), teisėjai E. Regan ir D. Gratsias,

generalinis advokatas A. Rantos,

posėdžio sekretorė R. Stefanova-Kamisheva, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2024 m. balandžio 17 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2024 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Cargolux Airlines International SA (toliau – Cargolux) prašo panaikinti 2022 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Cargolux Airlines / Komisija (T‑334/17, EU:T:2022:178; toliau – skundžiamas sprendimas); juo Bendrasis Teismas atmetė ieškinį, kuriuo Cargolux prašė panaikinti 2017 m. kovo 17 d. Komisijos sprendimą C(2017) 1742 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla AT.39258 – Krovininis oro transportas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis su ja susijęs, o nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti tą sprendimą iš dalies ir sumažinti jai skirtą baudą.

 Teisinis pagrindas

 EB ir Šveicarijos susitarimas dėl oro transporto

2        1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašytas Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl oro transporto, Europos bendrijos vardu patvirtintas Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas, kiek tai susiję su 2002 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimu dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 94; klaidų ištaisymas, OL L 210, 2015, p. 38; toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas dėl oro transporto), įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d. Šio susitarimo 8 ir 9 straipsniai mutatis mutandis sutampa atitinkamai su SESV 101 ir 102 straipsniais.

3        Susitarimo 11 straipsnyje nurodyta:

„1.      Bendrijos institucijos taiko 8 ir 9 straipsnių nuostatas <...> pagal šio Susitarimo priede nurodytus Bendrijos teisės aktus, atsižvelgdamos į Bendrijos institucijų ir Šveicarijos institucijų poreikį glaudžiai bendradarbiauti.

2.      Pagal 8 ir 9 straipsnių nuostatas Šveicarijos institucijos nusprendžia dėl visų su maršrutais susijusių Šveicarijos ir trečiųjų šalių susitarimų, sprendimų ir suderintos veiklos <...> priimtinumo.“

 SESV

4        SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais:

a)      tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos;

b)      ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos;

c)      dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais;

<...>“

 EEE susitarimas

5        1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3; toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnis mutatis mutandis atitinka SESV 101 straipsnį.

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

6        Skundžiamo sprendimo 1–60 punktuose išdėstytas ginčo aplinkybes ir ginčijamą sprendimą, kiek reikia šiam procesui, galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

7        Cargolux yra oro transporto bendrovė, veikianti krovinių vežimo oro transportu paslaugų rinkoje.

8        Krovinių vežimo sektoriuje oro transporto bendrovės (toliau – vežėjai) teikia siuntų vežimo oro transportu paslaugas. Pagal bendrąją taisyklę vežėjai teikia krovinių vežimo paslaugas ekspeditoriams, kurie organizuoja siuntų pristatymą siuntėjų vardu. Už tai šie ekspeditoriai vežėjams moka kainą, kurią sudaro, pirma, už kilogramą apskaičiuoti įkainiai, ir, antra, įvairūs papildomi mokesčiai.

 Administracinė procedūra

9        2005 m. gruodžio 7 d. Komisija gavo prašymą atleisti nuo baudos pagal jos Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155); jį pateikė Deutsche Lufthansa AG ir dvi jos patronuojamosios bendrovės – Lufthansa Cargo AG ir Swiss International Air Lines AG. Iš to prašymo matyti, kad keli vežėjai palaikė antikonkurencinius ryšius, susijusius su krovinių vežimo oro transportu rinkoje teikiamų paslaugų kainos sudedamosiomis dalimis, t. y. susijusius su vadinamųjų papildomų „kuro“ ir „saugumo“ mokesčių nustatymu, taip pat su šių vežėjų atsisakymu mokėti ekspeditoriams komisinius už papildomus mokesčius (toliau – atsisakymas mokėti komisinius).

10      2006 m. vasario 14 ir 15 d. Komisija, iš anksto nepranešusi, atliko patikrinimus kelių vežėjų patalpose.

11      Po šių patikrinimų keli vežėjai, įskaitant Cargolux, pateikė prašymą atleisti nuo baudos pagal šio sprendimo 9 punkte nurodytą Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju.

12      2007 m. gruodžio 19 d. Komisija išsiuntė prieštaravimo pareiškimą 27 vežėjams, įskaitant Cargolux; jie vėliau pateikė rašytines pastabas. 2008 m. birželio 30 d.–liepos 4 d. vyko bylos nagrinėjimas žodžiu.

 Pirminis sprendimas

13      2010 m. lapkričio 9 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2010) 7694 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla COMP/39258 – Oro transportas) (toliau – pirminis sprendimas). Šis sprendimas buvo skirtas 21 vežėjui, įskaitant, Cargolux.

14      To sprendimo motyvuose buvo nurodyta, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus nustatydami krovinių vežimo paslaugų teikimo įkainius, t. y. susitarė dėl papildomo kuro mokesčio, papildomo saugumo mokesčio ir atsisakymo mokėti komisinius, ir taip dalyvavo darant vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą, apimantį Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Šveicarijos teritoriją.

 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimai

15      2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Cargolux Airlines / Komisija (T‑39/11, EU:T:2015:991) Bendrasis Teismas panaikino pirminį sprendimą tiek, kiek jis buvo susijęs su Cargolux. Kitais dvylika tos pačios dienos sprendimų Bendrasis Teismas taip pat visiškai arba iš dalies panaikino šį sprendimą tiek, kiek jis buvo susijęs su dvylika kitų vežėjų ar vežėjų grupių.

16      Bendrasis Teismas nusprendė, kad tame sprendime buvo motyvavimo trūkumų.

 Ginčijamas sprendimas

17      2016 m. gegužės 20 d. Komisija išsiuntė pirminiame sprendime nurodytiems vežėjams, pareiškusiems jai ieškinį Bendrajame Teisme, raštą, informuodama juos apie savo ketinimą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų konstatuotas jų dalyvavimas darant vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą visuose pirminiame sprendime nurodytuose maršrutuose. Jiems buvo suteiktas vieno mėnesio terminas pastaboms pateikti. Visi vežėjai pasinaudojo šia galimybe.

18      2017 m. kovo 17 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, skirtą 19 vežėjų, įskaitant Cargolux.

19      Ginčijamame sprendime nurodyta, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus nustatydami krovinių vežimo paslaugų teikimo įkainius visame pasaulyje, taikydami papildomą kuro mokestį, papildomą saugumo mokestį ir atsisakydami mokėti komisinius (toliau – ginčijamas kartelis), ir taip darė vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą.

20      To sprendimo 4 skirsnyje „Faktinių aplinkybių aprašymas“ Komisija, be kita ko, nurodė, kad per tyrimą buvo atskleistas pasaulio masto kartelis, grindžiamas ilgą laiką konkurentų palaikytų dvišalių ir daugiašalių ryšių tinklu dėl veiksmų, kurių jie nusprendė, numatė ar planavo imtis dėl įvairių ankstesniame punkte minėtų krovinių vežimo paslaugų kainos sudedamųjų dalių. Ji pažymėjo, kad šio ryšių tinklo bendras tikslas buvo derinti konkurentų veiksmus nustatant įkainius arba mažinti netikrumą dėl jų kainų politikos. Paskui ji apibūdino ryšius, susijusius atitinkamai su papildomu kuro mokesčiu, papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius, ir įvertino faktinius įrodymus, susijusius, pirma, su visu ginčijamu karteliu ir, antra, su kiekvienu iš to sprendimo adresatų.

21      Ginčijamo sprendimo 5 skirsnyje „Atitinkamų konkurencijos taisyklių taikymas“ Komisija šios bylos faktinėms aplinkybėms taikė SESV 101 straipsnį ir nurodė, kad nuorodos į šį straipsnį taip pat turi būti suprantamos kaip nuorodos į EEE susitarimo 53 straipsnį ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį, nes šios nuostatos taikomos mutatis mutandis, nebent būtų numatyta kitaip.

22      Komisija išnagrinėjo savo teritorinės kompetencijos ir kompetencijos laiko atžvilgiu ribas, paskui konstatavo konkurencijos taisyklių pažeidimą nagrinėjamu atveju ir už jį skyrė sankcijas.

23      Viena vertus, ginčijamo sprendimo 822–832 konstatuojamosiose dalyse, kurios sudaro to sprendimo 5.2 poskirsnį „Komisijos kompetencija“, ji iš esmės pažymėjo, kad, visų pirma, SESV 101 straipsnio netaikys iki 2004 m. gegužės 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Europos Sąjungos oro uostų ir už EEE ribų esančių oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių), paskui – kad EEE susitarimo 53 straipsnio netaikys iki 2005 m. gegužės 19 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, taip pat maršrutų tarp EEE susitarimo šalyse, kurios nėra Sąjungos narės, esančių oro uostų ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų (toliau – EEE maršrutai, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių), ir, galiausiai, kad EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio netaikys iki 2002 m. birželio 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungoje esančių oro uostų ir Šveicarijos oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir Šveicarijos). Sprendimo 832 konstatuojamojoje dalyje ji patikslino, kad tame pačiame sprendime „visiškai nebuvo siekta atskleisti kokį nors [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnio pažeidimą, kiek tai susiję su krovinių vežimo paslaugomis [tarp] Šveicarijos [ir] trečiųjų šalių“.

24      Kita vertus, ginčijamo sprendimo 1036–1046 konstatuojamosiose dalyse, kurios sudaro to sprendimo 5.3.8 poskirsnį „[SESV] 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymas atvykstamiesiems maršrutams“, Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių atmetė kelių vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, argumentus, kad ji neva peržengė savo teritorinės kompetencijos ribas pagal tarptautinės viešosios teisės taisykles, kai konstatavo tų dviejų nuostatų pažeidimą maršrutuose iš trečiųjų šalių į EEE (toliau – atvykstamieji maršrutai ir, kiek tai susiję su šiuose maršrutuose teikiamomis krovinių vežimo paslaugomis, – atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos) ir skyrė už jį sankcijas.

25      Ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad antikonkurenciniai veiksmai, susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, „gal[ėjo] daryti tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį Sąjungoje ir EEE, nes padidėjusios oro transporto į EEE sąnaudos ir dėl to didesnės importuotų prekių kainos savaime gali daryti poveikį vartotojams EEE“. Ji pridūrė, kad nagrinėjamu atveju šie veiksmai galėjo turėti tokį poveikį ir kitų EEE veikiančių vežėjų teikiamoms krovinių vežimo oro transportu paslaugoms tarp paskirstymo platformų („hubs“) EEE, kuriomis naudojasi trečiųjų šalių vežėjai, ir tų siuntinių paskirties oro uostų EEE, kuriuose trečiosios šalies vežėjas veiklos nevykdė.

26      Be to, to paties sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad ginčijamas kartelis buvo „įgyvendintas pasaulio mastu“, kad susitarimai dėl atvykstamųjų maršrutų yra vieno tęstinio SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo dalis ir kad vienodas papildomų mokesčių taikymas pasaulio mastu yra esminis šio kartelio elementas.

27      Ginčijamo sprendimo 5.3 poskirsnyje, susijusiame su SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio taikymu šioje byloje, yra jo 833–1052 konstatuojamosios dalys. Pirma, to sprendimo 846 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus ar darė įtaką įkainių nustatymui, „o tai galiausiai reiškė kainos nustatymą, kiek tai susiję su“ papildomu kuro mokesčiu, papildomu saugumo mokesčiu ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimu ekspeditoriams. Sprendimo 861 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad „krovinių vežimo paslaugoms taikomų įkainių derinimo veiksmų bendroji sistema“, kuri buvo atskleista atliekant tyrimą, patvirtino, kad buvo padarytas „sudėtingas pažeidimas, sudarytas iš įvairių veiksmų, kuriuos [buvo] galima kvalifikuoti arba kaip susitarimą, arba kaip suderintus veiksmus; juos vykdydami konkurentai sąmoningai konkurencijos pavojų pakeitė praktiniu bendradarbiavimu“.

28      Antra, ginčijamo sprendimo 869 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad „nagrinėjami veiksmai [buvo] vienas tęstinis [SESV] 101 straipsnio pažeidimas“, o jo 870–902 konstatuojamosiose dalyse pažymėjo, kad nagrinėjamais susitarimais buvo siekiama vieno antikonkurencinio tikslo – trukdyti konkurencijai krovinių vežimo sektoriuje EEE, kad jie buvo susiję su krovinių vežimo paslaugų teikimu ir jų įkainių nustatymu, kad jie buvo susiję su tomis pačiomis įmonėmis, kad jie buvo vieno tęstinio pobūdžio ir apėmė tris sudedamąsias dalis, t. y. papildomą kuro mokestį, papildomą saugumo mokestį ir atsisakymą mokėti komisinius. To sprendimo 881 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad Cargolux buvo susijusi su šiomis trimis sudedamosiomis dalimis.

29      Trečia, ginčijamo sprendimo 903 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad nagrinėjamais antikonkurenciniais veiksmais buvo siekiama apriboti konkurenciją bent jau Sąjungoje, EEE ir Šveicarijoje. To sprendimo 917 konstatuojamojoje dalyje ji iš esmės pridūrė, kad dėl to nereikėjo atsižvelgti į šių veiksmų konkretų poveikį.

30      Ketvirta, ginčijamo sprendimo 972–1021 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo septynių trečiųjų šalių teisės aktus; tų šalių vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, teigė, kad tais teisės aktais jiems buvo nurodyta tartis dėl papildomų mokesčių, taip kliudant taikyti atitinkamas konkurencijos taisykles. Komisija nusprendė, kad šie vežėjai neįrodė, jog veikė spaudžiami šių trečiųjų šalių.

31      Penkta, ginčijamo sprendimo 1024–1035 konstatuojamosiose dalyse Komisija nustatė, kad vienas tęstinis pažeidimas galėjo daryti reikšmingą įtaką valstybių narių, EEE susitarimo šalių ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai.

32      Ginčijamo sprendimo 7 skirsnyje „Pažeidimo trukmė“ yra jo 1146–1169 konstatuojamosios dalys. Kaip matyti iš to sprendimo 1146 konstatuojamosios dalies, Komisija nusprendė, kad ginčijamas kartelis prasidėjo 1999 m. gruodžio 7 d. ir tęsėsi iki 2006 m. vasario 14 d. Šioje 1146 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad šis kartelis pažeidė:

–        SESV 101 straipsnį – nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu tarp oro uostų Sąjungoje,

–        SESV 101 straipsnį – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių,

–        EEE susitarimo 53 straipsnį – nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu tarp oro uostų EEE,

–        EEE susitarimo 53 straipsnį – nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu EEE maršrutuose, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių,

–        EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį – nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

33      To paties sprendimo 1169 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, kiek tai susiję su Cargolux, pažeidimas truko nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2006 m. vasario 14 d.

34      Ginčijamo sprendimo 8 skirsnyje Komisija išnagrinėjo taisomąsias priemones, kurių reikia imtis, ir skirtinas baudas, remdamasi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2). Remdamasi šių gairių 37 punktu ji, be kita ko, 50 % sumažino bazinius baudų dydžius, nes dalis paslaugų, susijusių su atvykstamaisiais maršrutais ir maršrutais iš EEE į trečiąsias šalis, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, buvo teikiamos už EEE susitarimo taikymo teritorijos ribų, todėl tikėtina, kad dalis žalos buvo padaryta už šios teritorijos ribų. Be to, pagal Gairių 29 punktą ji vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, pritaikė papildomą baudos bazinio dydžio sumažinimą 15 %, motyvuodama tuo, kad tam tikros reguliavimo sistemos skatino sudaryti ginčijamą kartelį.

35      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1, 3 ir 4 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

Derindamos veiksmus nustatant įkainius už krovinių vežimo oro transportu paslaugų teikimą visame pasaulyje, kiek tai susiję su papildomu kuro mokesčiu, [papildomu saugumo mokesčiu] ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimu, toliau nurodytos įmonės padarė tokį vieną tęstinį [SESV] 101 straipsnio, [EEE susitarimo] 53 straipsnio ir [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnio pažeidimą, siejamą su toliau nurodytais maršrutais ir laikotarpiais.

1.      Šios įmonės pažeidė [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais tarp EEE esančių oro uostų, toliau nurodytais laikotarpiais:

<...>

f)      [Cargolux] nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<...>

2.      Šios įmonės pažeidė [SESV] 101 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių], toliau nurodytais laikotarpiais:

<...>

f)      [Cargolux] nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<...>

3.      Šios įmonės pažeidė EEE susitarimo 53 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių], toliau nurodytais laikotarpiais:

<...>

f)      [Cargolux] nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d.

<...>

4.      Šios įmonės pažeidė [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [tarp Sąjungos ir Šveicarijos], toliau nurodytais laikotarpiais:

<...>

f)      [Cargolux] nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<...>

3 straipsnis

Už šio sprendimo 1 straipsnyje <...> nurodytą vieną tęstinį pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<...>

f)      [Cargolux]: 79 900 000 [EUR];

<...>

4 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos įmonės nedelsdamos nutraukia tame straipsnyje nurodytą vieną tęstinį pažeidimą, jeigu to dar nepadarė.

Jos taip pat susilaiko nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurio tikslas ar poveikis yra identiškas ar panašus.“

 Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

36      2017 m. gegužės 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Cargolux ieškinį, kuriuo ji prašė visiškai ar iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs, ir panaikinti to sprendimo 3 straipsnio f punktu jai skirtą baudą, o nepatenkintus šio reikalavimo, sumažinti baudos dydį, taip pat „atitinkamai imtis būtinų priemonių dėl [minėto sprendimo] 4 straipsnio“, kiek jis su ja susijęs.

37      Grįsdama šį ieškinį Cargolux nurodė septynis panaikinimo pagrindus ir devynis argumentus dėl jai skirtos baudos panaikinimo arba sumažinimo.

38      Trečiasis iš šių pagrindų grindžiamas teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida taikant SESV 101 straipsnį, kiek tai susiję su pažeidimo dėl tikslo konstatavimu. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida, esminio procedūrinio reikalavimo, pareigos motyvuoti ir teisės būti išklausytam pažeidimu apibrėžiant vieno tęstinio pažeidimo apimtį ir kriterijus. Penktajame pagrinde Cargolux nurodė faktines ir akivaizdžias vertinimo klaidas, padarytas konstatuojant konkurencijos taisyklių pažeidimą ir jos dalyvavimą jį darant. Šeštajame pagrinde ji teigė, kad Komisija neturėjo kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugoms. Septintasis pagrindas grindžiamas klaidomis apskaičiuojant baudos dydį.

39      Be to, Bendrasis Teismas savo iniciatyva pateikė pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija neturi kompetencijos pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto konstatuoti EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir už jį skirti sankcijas, kiek tai susiję su maršrutais tarp EEE susitarimo šalyse, kurios nėra Sąjungos narės, esančių oro uostų ir Šveicarijoje esančių oro uostų.

40      Aštuoni iš argumentų, kuriais grindžiamas jos prašymas sumažinti baudą, atitiko septintąjį panaikinimo pagrindą. Atsakydama į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, susijusias su jo iniciatyva pateiktu pagrindu, Cargolux pridėjo devintąjį argumentą, susijusį su pardavimais pastaruosiuose maršrutuose.

41      Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos pagrindus, įskaitant tą, kurį pateikė savo iniciatyva. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 401 punkte jis iš esmės konstatavo, kad ginčijamo sprendimo 250 ir 350 konstatuojamosiose dalyse nurodytų Cargolux ryšių apimtį reikia patikslinti, o to sprendimo 445 punkte – kad Komisija ginčijamo sprendimo 750 ir 880 konstatuojamosiose dalyse klaidingai nusprendė, jog Cargolux dalyvavo ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje nurodytame susitikime. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 447 punkte jis iš esmės nusprendė, kad tai nepateisina papildomo baudos dydžio sumažinimo Cargolux dėl švelninančių aplinkybių. Pasinaudojęs neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 647 punkte nustatė galutinį Cargolux skirtinos baudos dydį – 79 900 000 EUR. Kadangi šis baudos dydis buvo identiškas ginčijamame sprendime Cargolux skirtos baudos dydžiui, jis taip pat atmetė šios įmonės reikalavimus tą dydį pakeisti.

 Apeliacinės bylos šalių reikalavimai

42      Apeliaciniu skundu Cargolux Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1–4 dalis, kiek jos su ja susijusios,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti šias nuostatas iš dalies, tiek, kiek jos susijusios su ja ir su veiksmais, siejamais su atsisakymu mokėti komisinius ir (arba) papildomu saugumo mokesčiu, ir (arba) panaikinti to sprendimo 1 straipsnio 2 ir 3 dalis, kiek jos susijusios su ja ir su atvykstamaisiais maršrutais, ir kiekvienu atveju atitinkamai sumažinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio f punktu jai skirtą baudą,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio f punktu jai skirtą baudą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sumažinti ją iš esmės,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad toje bylos stadijoje negalima priimti galutinio sprendimo, grąžinti bylą Bendrajam Teismui,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme išlaidas ir

–        taikyti bet kokias priemones, kurios yra tinkamos atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

43      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Cargolux bylinėjimosi išlaidas,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, jei Teisingumo Teismas apeliacinį skundą pripažintų pagrįstu, grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

 Dėl apeliacinio skundo

44      Grįsdama apeliacinį skundą Cargolux nurodo keturis pagrindus. Pirmajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patvirtino Komisijos kompetenciją konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir už tai skirti sankcijas, kiek tai susiję su atvykstamaisiais maršrutais. Antrajame pagrinde ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė jos teisę į gynybą, kai patvirtino Komisijos išvadą, kad veiksmai, kuriuos vykdė Cargolux, laikytini pažeidimu dėl tikslo. Trečiasis pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, nes jis nustatė ir taikė teisinį kriterijų, leidžiantį įrodyti vieno tęstinio pažeidimo buvimą, ir patvirtino ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo Cargolux skirta sankcija už tokį pažeidimą. Papildomai pateiktame ketvirtajame pagrinde ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad ji buvo atsakinga už visus vieno tęstinio pažeidimo aspektus, nors jos dalyvavimas darant šį pažeidimą buvo ribotas.

 Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su Komisijos kompetencija taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugoms

45      Cargolux apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą sudaro šešios dalys. Pirmoje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai taikė klaidingą teisinį kriterijų, siekdamas patvirtinti Komisijos kompetenciją skirti baudas už veiksmus, susijusius su atvykstamaisiais maršrutais. Antroje dalyje ji teigia, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija įvykdė savo pareigą įrodyti, jog šiuo atveju tenkinamas kriterijus, grindžiamas antikonkurencinių veiksmų apibrėžtu poveikiu Sąjungoje (toliau – apibrėžto poveikio kriterijus). Trečioje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Komisija savo kompetenciją dėl atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų galėjo nustatyti remdamasi vienu tęstiniu pažeidimu, kaip visuma. Ketvirtoje dalyje ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą, kai patvirtino Komisijos kompetenciją. Penktoje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas ginčijamame sprendime pateiktus motyvus dėl Komisijos kompetencijos neteisėtai pakeitė savaisiais. Šešta dalis grindžiama teisės klaida ir teisės į gynybą pažeidimu, kuriuos Bendrasis Teismas padarė vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, remdamasis argumentais ir analize, kurie buvo pirmą kartą pateikti bylos nagrinėjimo metu.

46      Reikia paeiliui išnagrinėti pirmą, antrą, ketvirtą–šeštą ir trečią dalis.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su kriterijumi, leidžiančiu nustatyti Komisijos kompetenciją dėl atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų

–       Šalių argumentai

47      Remdamasi skundžiamo sprendimo 103 ir 115 punktais Cargolux tvirtina, kad tarptautinė viešoji teisė nėra tinkamas pagrindas nustatyti Komisijos kompetenciją vertinti veiksmus, vykdytus už Sąjungos ar EEE ribų. Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies formuluotę turi būti laikomasi Sąjungos teisėje nustatytos normos. Taigi Komisija privalo įrodyti, kad nagrinėjamų susitarimų ar suderintų veiksmų tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas „vidaus rinkoje“.

48      Taip būtų tuo atveju, jeigu būtų tenkinamas kriterijus, grindžiamas antikonkurencinių veiksmų įvykdymo vieta (toliau – įvykdymo kriterijus), kaip jis apibrėžtas 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–29/85, EU:C:1988:447, 12 punktas). Šiuo tikslu būtina, kad pardavimai būtų vykdomi tiesiogiai pirkėjams Sąjungoje arba kad vidaus rinkoje būtų didinamos kainos ir kad būtų užsakymų iš klientų, įsisteigusių EEE. Jei šios sąlygos netenkinamos, reikia įrodyti, kad nagrinėjami veiksmai riboja konkurenciją vidaus rinkoje pagal 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Javico (C‑306/96, EU:C:1998:173) 22 ir 28 punktus. Tokio įrodymo pateikimas viršytų apibrėžto poveikio kriterijaus, kylančio iš tarptautinės viešosios teisės, tenkinimą.

49      2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) neatleidžia Komisijos nuo pareigos laikytis SESV 101 straipsnio reikalavimų. Teisingumo Teismas tame sprendime nenurodė, kad apibrėžto poveikio kriterijaus pakanka Komisijos kompetencijai pagal Sąjungos teisę nustatyti. Šis kriterijus taikomas tik siekiant nustatyti, ar SESV 101 straipsnio taikymas yra suderinamas su tarptautine viešąja teise.

50      Taigi skundžiamo sprendimo 183 punkte padaryta išvada yra klaidinga, nes ginčijamo sprendimo 1042–1046 konstatuojamosios dalys neatitinka teisinio kriterijaus, taikytino nustatant Komisijos kompetenciją pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį nagrinėti veiksmus, vykdytus už Sąjungos ribų. Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 131 punkte, beveik visi atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimai buvo atlikti už EEE ribų. Taigi nebuvo pateikta įrodymų, kad nagrinėjamais veiksmais buvo siekiama riboti konkurenciją vidaus rinkoje.

51      Skundžiamo sprendimo 121 punktas taip pat klaidingas, nes jame Bendrasis Teismas atleidžia Komisiją nuo pareigos atlikti kokią nors antikonkurencinio poveikio vidaus rinkoje analizę, pažeisdamas reikalavimus, kylančius iš 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Javico (C‑306/96, EU:C:1998:173) 15 punkto; Cargolux teigimu, iš jo matyti, kad už veiksmus, kuriais pažeidžiama konkurencija, gali būti baudžiama pagal SESV 101 straipsnį, tik jeigu jie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, įskaitant atvejus, kai kalbama apie pažeidimą dėl tikslo. Be to, minėto sprendimo 20 ir 21 punktuose nustatyta, kad susitarimais, kurie skirti taikyti tik už Sąjungos ribų esančioje teritorijoje, nesiekiama riboti konkurencijos Sąjungoje, net jeigu jie būtų pripažįstami pažeidimu dėl tikslo, jeigu būtų taikomi Sąjungoje.

52      Komisija ginčija šiuos argumentus.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

53      Pirma, reikia priminti, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas pagrindą, kuriame Bendrajam Teismui priekaištaujama, kad šis nusprendė, jog Komisijos kompetencija pagal SESV 102 straipsnį konstatuoti veiksmus, vykdytus už Sąjungos ribų, ir bausti už juos remiantis tarptautinės viešosios teisės normomis gali būti nustatyta atsižvelgiant arba į įvykdymo kriterijų, arba į apibrėžto poveikio kriterijų, to sprendimo 46 punkte nusprendė, kad apibrėžto poveikio kriterijus pats savaime gali būti Komisijos kompetencijos pagrindas.

54      Šią išvadą Teisingumo Teismas padarė to sprendimo 42 ir 45 punktuose priminęs, kad, pirma, SESV 101 ir 102 straipsniuose įtvirtintomis Sąjungos konkurencijos taisyklėmis siekiama aprėpti įmonių kolektyvinius ar vienašalius veiksmus, kuriais ribojama konkurencija vidaus rinkoje, ir, antra, įvykdymo kriterijumi ir apibrėžto poveikio kriterijumi siekiama to paties tikslo, būtent – aprėpti veiksmus, kurie, nors ir nebuvo vykdyti Sąjungos teritorijoje, bet jų antikonkurencinis poveikis gali pasireikšti Sąjungos rinkoje.

55      Darytina išvada, kad įvykdymo ir apibrėžto poveikio kriterijai yra alternatyvūs ir kad vieno iš šių kriterijų savaime pakanka, kad remiantis tarptautinės viešosios teisės normomis būtų pateisinta Komisijos kompetencija taikyti Sąjungos konkurencijos teisę veiksmams, kurie buvo vykdomi už Sąjungos ribų.

56      Taigi Cargolux negali pagrįstai teigti, kad pagal Sąjungos teisę Komisijos kompetencija vertinti už Sąjungos ar EEE ribų vykdytus veiksmus gali būti nustatyta, tik jeigu įrodyta, kad nagrinėjamų susitarimų ar suderintų veiksmų tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, o tai gali būti nustatyta tik remiantis įvykdymo kriterijumi.

57      Cargolux taip pat nepagrįstai remiasi 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Javico (C‑306/96, EU:C:1998:173) 20–22 ir 28 punktais. Tie punktai susiję ne su Komisijos kompetencija taikyti SESV 101 ar 102 straipsnius veiksmams, vykdytiems už Sąjungos ar EEE ribų, o su esminiu kriterijumi, reglamentuojančiu šių nuostatų taikymą konkretiems veiksmams. Taigi jie susiję su atskiru toje byloje nagrinėjamų susitarimų antikonkurencinio pobūdžio klausimu, konkrečiai kalbant, su tuo, ar toje byloje nagrinėtų veiksmų tikslas arba poveikis buvo reikšmingai riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje ir galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, taip pat su veiksniais, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą.

58      Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 115 ir 183 punktuose iš esmės nusprendė, kad Komisija galėjo remtis apibrėžto poveikio kriterijumi, kad įrodytų savo kompetenciją nagrinėti ginčijamą kartelį, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis.

59      Antra, kadangi kritikuodama skundžiamo sprendimo 121 punktą Cargolux teigia, viena vertus, kad Bendrasis Teismas klaidingai atleido Komisiją nuo pareigos atlikti antikonkurencinio poveikio vidaus rinkoje analizę, ši kritika, kiek ji grindžiama 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Javico (C‑306/96, EU:C:1998:173) 15 punktu, turi būti atmesta dėl analogiškų motyvų, kurie jau buvo nurodyti šio sprendimo 57 punkte. Tame 15 punkte Teisingumo Teismas iš esmės tik priminė, kad už veiksmus, kuriais kenkiama konkurencijai, gali būti baudžiama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, tik jeigu jie, be kita ko, gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

60      Kita vertus, tiesa, kad skundžiamo sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, kai veiksmus Komisija, kaip šiuo atveju, laiko tokiais žalingais konkurencijai vidaus rinkoje ar EEE, kad juos galima pripažinti konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, apibrėžto poveikio kriterijaus taikymas negali reikalauti įrodyti konkretų poveikį, kurį reikia įrodyti, kad veiksmai būtų pripažinti konkurencijos ribojimu „dėl poveikio“, kaip tai suprantama pagal tas nuostatas.

61      Vis dėlto iš kartu aiškinamų skundžiamo sprendimo 117–135 punktų matyti, kad tas 121 punktas yra įtrauktas į Bendrojo Teismo analizę, kurioje jis tik atmetė jam pateiktus Cargolux argumentus, apibendrintus to sprendimo 105–108 punktuose. Skundžiamo sprendimo 117–135 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė motyvus, dėl kurių Cargolux negalėjo pagrįstai teigti, kad vartodama konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ sąvoką Komisija neatliko jokios nagrinėjamų veiksmų poveikio analizės. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas atmetė Cargolux argumentus, kad ginčijamo sprendimo 917 konstatuojamojoje dalyje nurodžiusi, jog nereikia įrodyti realaus antikonkurencinio poveikio, Komisija dėl veiksmų, dėl kurių priekaištaujama, antikonkurencinio tikslo neįvertino, ar tie veiksmai turėjo apibrėžtą poveikį, reikalingą siekiant nustatyti jos kompetenciją taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugoms.

62      Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės atsakė, kad apibrėžto poveikio kriterijus, kuriuo grindžiama Komisijos ekstrateritorinė kompetencija, skiriasi nuo klausimo, ar ginčijamas kartelis gali būti pripažįstamas konkurencijos ribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį. Kaip išvados 42 punkte taip pat pažymėjo generalinis advokatas, apibrėžto poveikio kriterijus, kuriuo gali būti grindžiama Komisijos kompetencija ekstrateritoriškai taikyti Sąjungos ir EEE konkurencijos taisykles atsižvelgiant į tarptautinę viešąją teisę, nesutampa su esminiu kriterijumi, susijusiu su konkurencijos ribojimu dėl tikslo ar poveikio Sąjungos ar EEE vidaus rinkoje, kurioje Komisija turi kompetenciją pagal Sąjungos teisę konstatuoti konkurencijos taisyklių pažeidimą ir už jį skirti sankcijas.

63      Be to, Bendrojo Teismo analizė, kuria siekiama nustatyti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad apibrėžto poveikio kriterijus šiuo atveju tenkinamas, pateikta skundžiamo sprendimo 136–171 punktuose, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimu, vertinant atskirai, ir to sprendimo 172–182 punktuose, kiek tai susiję su vienu tęstiniu pažeidimu, kaip visuma.

64      Tokiomis aplinkybėmis Cargolux klaidingai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atleido Komisiją nuo pareigos atlikti kokią nors ginčijamų veiksmų poveikio analizę apibrėžto poveikio kriterijaus taikymo tikslais.

65      Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antros dalies, susijusios su apibrėžto poveikio kriterijumi

–       Šalių argumentai

66      Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju padarė teisės klaidą, kai konstatavo, jog Komisija įvykdė savo pareigą įrodyti, kad šioje byloje tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus.

67      Pirma, Bendrasis Teismas rėmėsi 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimu Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632), teigdamas, kad nagrinėjami veiksmai turėjo pakankamai tikėtiną poveikį EEE, neatsižvelgdamas į konkrečias bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybes, kurios labai skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Taigi jis padarė klaidingą išvadą, kad Komisija tinkamai įrodė savo kompetenciją remdamasi keletu veiksnių, išdėstytų skundžiamo sprendimo 131–134 punktuose, kurie didžiąja dalimi yra nepatikimi ir labai skiriasi nuo toje kitoje byloje nagrinėtų faktinių aplinkybių.

68      Antra, nors skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad apibrėžto poveikio kriterijus turi būti taikomas atsižvelgiant į ekonominį ir teisinį nagrinėjamų veiksmų kontekstą, jis to konteksto nenagrinėjo. Taigi jo išvada, grindžiama skundžiamo sprendimo 142, 148 ir 150 punktais, kad numatomumo sąlyga buvo įvykdyta, yra teisiškai klaidinga.

69      Trečia, jurisprudencija, kuria Bendrasis Teismas rėmėsi to sprendimo 152 punkte, kad patvirtintų jo analizuojamo poveikio esminį pobūdį, susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, kurios nėra palyginamos su Cargolux padėtimi. Pirmasis minėtas sprendimas buvo susijęs su dešimt metų trukusiais veiksmais, kuriuos vykdė beveik visi rinkos dalyviai, o antrasis – su veiksmais, trukusiais devynerius su puse metų ir apimančiais kainų nustatymą bei suderintą gamybos ribojimą. Kita vertus, veiksmai, dėl kurių priekaištaujama Cargolux, truko tik 21 mėnesį, kiek tai susiję su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, ir 8 mėnesius, kiek tai susiję su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, o juos vykdžiusios šalys užėmė tik 34 % rinkos.

70      Ketvirta, Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad su atvykstamaisiais maršrutais susiję veiksmai atitinka tiesioginio poveikio sąlygą. Šiuo klausimu minėto sprendimo 170 punkte jis klaidingai nusprendė, kad 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas InnoLux / Komisija (T‑91/11, EU:T:2014:92) neturi reikšmės. Skundžiamame sprendime neminima jokio įrodymo, kad ekspeditoriams parduotos atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos buvo skirtos parduoti EEE, o jo 132 punkte tik nurodyta, jog „bent jau tikėtina“, kad siuntėjai yra įsisteigę EEE. Todėl Cargolux atliekamas atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimas ekspeditoriams, įsisteigusiems už EEE ribų, prilygsta prekių, dėl kurių sudarytas kartelis, pardavimui trečiosioms šalims, įsisteigusioms už EEE ribų, kaip byloje, kurioje priimtas Sprendimas InnoLux / Komisija. Taigi ryšio tarp nagrinėjamų veiksmų ir nurodomo poveikio EEE nepakanka, kad būtų nustatyta, jog ši tiesioginio poveikio sąlyga yra įvykdyta, priešingu atveju Komisija galėtų nustatyti savo kompetenciją dėl bet kokių neteisėtų veiksmų, vykdomų už EEE ribų.

71      Komisija tvirtina, kad ši dalis yra iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

72      Pirma, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 131–134 punktai susiję su Bendrojo Teismo analize, pateikta to sprendimo 117–135 punktuose ir susijusia su pirmojo iš trijų pagrindų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 1045 ir 1046 konstatuojamosiose dalyse, kad pagrįstų savo išvadą, jog nagrinėjamu atveju tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus, reikšmingumo vertinimu.  Šį pagrindą sudarė „padidėjusios oro transporto į EEE sąnaudos ir dėl to didesnės importuotų prekių kainos, [kurios] savaime galėjo daryti poveikį vartotojams EEE“ (toliau – poveikis importuotų prekių kainoms); jį Bendrasis Teismas nurodė kaip „nagrinėjamą poveikį“, dėl kurio Cargolux, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 116 punkto, teigė, kad tai nebuvo ginčijamų veiksmų sukeltas poveikis, į kurį Komisija galėjo pagrįstai atsižvelgti taikydama apibrėžto poveikio kriterijų.

73      Tiesa, šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad apibrėžto poveikio kriterijaus taikymas nereikalauja nustatyti, kad ginčijami veiksmai iš tikrųjų turėjo poveikį vidaus rinkai ar EEE. Priešingai, darydamas nuorodą į 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) 51 punktą Bendrasis Teismas pabrėžė, kad pakanka atsižvelgti į galimą šių veiksmų poveikį konkurencijai.

74      Vis dėlto, viena vertus, taip Bendrasis Teismas tik priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su apibrėžto poveikio kriterijumi, ir nepadarė teisės klaidos. Pagal šią jurisprudenciją apibrėžto poveikio kriterijus leidžia pateisinti Sąjungos arba EEE konkurencijos teisės taikymą atsižvelgiant į viešąją tarptautinę teisę, jeigu galima numatyti, kad aptariami veiksmai iš karto padarys Sąjungoje arba EEE esminį poveikį. Šiuo klausimu pakanka atsižvelgti į galimą veiksmų poveikį konkurencijai, kad būtų tenkinamas reikalavimas dėl numatomumo. Be to, siekiant įvykdyti tiesioginio poveikio reikalavimą pakanka, kad nagrinėjami veiksmai „galėtų“ turėti tiesioginį poveikį Sąjungoje arba EEE (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 49, 51 ir 52 punktus).

75      Priešingai, nei teigia Cargolux, dėl savo bendros formuluotės 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) 49, 51 ir 52 punktuose pateiktos išvados, primintos pirmesniame šio sprendimo punkte, taikytinos ne tik konkrečioms bylos, kurioje priimtas Sprendimas Intel / Komisija, aplinkybėms, bet ir kiekvieną kartą, kai reikia įvertinti, ar Komisija turi kompetenciją taikyti, be kita ko, SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį veiksmams, vykdytiems už EEE ribų.

76      Kita vertus, tiesa, kad skundžiamo sprendimo 131 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo sprendimo 14, 17 ir 70 konstatuojamųjų dalių ir jo atsakymų į proceso organizavimo priemones, kurių jis ėmėsi, matyti, kad krovinių vežimo paslaugas vežėjai parduodavo išimtinai arba beveik išimtinai ekspeditoriams. Jis pridūrė, kad, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, beveik visi šie pardavimai vykdomi nagrinėjamų maršrutų išvykimo vietoje už EEE ribų, kur įsisteigę minėti ekspeditoriai, ir šiuo klausimu pažymėjo, kad iš Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio matyti, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. Cargolux EEE įsisteigusiems klientams pardavė tik nereikšmingą dalį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų.

77      Vis dėlto skundžiamo sprendimo 132 punkte jis pažymėjo, kad ekspeditoriai pirko šias paslaugas kaip tarpininkai, kad jas konsoliduotų į paslaugų grupę, kurios tikslas iš esmės yra organizuoti integruotą prekių vežimą į EEE teritoriją siuntėjų vardu, o siuntėjai, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamosios dalies, gali, be kita ko, būti vežamų prekių pirkėjai arba savininkai ir veikiausiai yra įsisteigę EEE.

78      Tuo remiantis skundžiamo sprendimo 133 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nors galimą sąnaudų padidėjimą dėl ginčijamo kartelio ekspeditoriai ir perkelia į jų paslaugų grupių kainą, vienas tęstinis pažeidimas, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, gali daryti įtaką būtent ekspeditorių konkurencijai pritraukiant siuntėjų klientus. Tame pačiame punkte jis pažymėjo, kad paskui poveikis importuotų prekių kainoms gali pasireikšti būtent vidaus rinkoje arba EEE.

79      To paties sprendimo 134 punkte jis padarė išvadą, kad padidėjusios sąnaudos, kurias siuntėjai galbūt privalėjo padengti, ir į EEE importuotų prekių pabrangimas, kurį galėjo lemti tos padidėjusios sąnaudos, yra ginčytinais veiksmais, kuriais Komisija pagrįstai rėmėsi taikydama apibrėžto poveikio kriterijų, sukeltas poveikis.

80      Toliau skundžiamo sprendimo 135 punkte jis nurodė, kad kyla klausimas, ar šis poveikis buvo numatomas, esminis ir tiesioginis, ir tai išnagrinėjo to sprendimo 136–171 punktuose.

81      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog poveikis importuotų prekių kainoms yra ginčijamo kartelio poveikis, į kurį Komisija pagrįstai atsižvelgė taikydama apibrėžto poveikio kriterijų, remdamasis ne bylos, kurioje priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632), aplinkybėmis, bet tame sprendime nustatytais bendraisiais kriterijais ir konkrečiomis šioje byloje nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

82      Vadinasi, šio sprendimo 67 punkte išdėstytus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

83      Antra, dėl numatomumo sąlygos reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 142, 148 ir 150 punktuose, kurie susiję su Bendrojo Teismo analize dėl numatomo poveikio importuotų prekių kainoms, Bendrasis Teismas visų pirma pabrėžė, kad ginčijamo kartelio šalys galėjo pagrįstai numatyti, jog dėl vieno tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, padidės krovinių vežimo paslaugų kaina atvykstamuosiuose maršrutuose. Paskui, atsižvelgdamas į tai, ką konstatavo to sprendimo 143–147 punktuose, jis nusprendė, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo numatyti, kad dėl vieno tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, padidės importuotų prekių kaina. Galiausiai pabrėždamas, kad poveikį importuotų prekių kainoms lėmė įprasta įvykių eiga ir ekonominė logika, jis pridūrė, kad Cargolux visiškai neprivalėjo tiksliai žinoti, kaip veikia galutinės grandies rinkos, kad galėtų numatyti tokį poveikį.

84      Skundžiamo sprendimo 144 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo 14 ir 70 konstatuojamųjų dalių matyti, jog krovinių vežimo paslaugų kaina ekspeditoriams yra kintamos sąnaudos, kurių padidėjimas iš esmės lemia ribinių sąnaudų, į kurias atsižvelgdami ekspeditoriai nustato savo kainas, padidėjimą. Skundžiamo sprendimo 145 punkte jis pridūrė, kad Cargolux nepateikė jokios informacijos, įrodančios, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės nebuvo itin palankios perkelti siuntėjams papildomas sąnaudas, atsiradusias dėl vieno tęstinio pažeidimo atvykstamuosiuose maršrutuose. Tuo remdamasis to sprendimo 146 punkte jis padarė išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo pagrįstai numatyti, kad ekspeditoriai papildomas sąnaudas perkels siuntėjams per ekspedijavimo paslaugų kainos didinimą. To paties sprendimo 147 punkte jis taip pat pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo 70 ir 1031 konstatuojamųjų dalių matyti, jog į prekių, kurių integruotą transportavimą siuntėjų vardu paprastai organizuoja ekspeditoriai, sąnaudas įtraukta ir ekspedijavimo paslaugų kaina, ir, be kita ko, krovinių vežimo paslaugų, kurios yra tų sąnaudų sudedamoji dalis, kaina.

85      Be to, skundžiamo sprendimo 138–142 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė motyvus, dėl kurių, atsižvelgiant į ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, visų pirma susijusias su nagrinėjamų veiksmų pobūdžiu ir krovinių vežimo paslaugų kainos sudarymo būdu, ginčijamo kartelio šalys galėjo pagrįstai numatyti, kad vieno tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, poveikis bus krovinių vežimo paslaugų kainos didėjimas atvykstamuosiuose maršrutuose, todėl, kaip nurodyta to sprendimo 143 punkte, reikėjo įvertinti, ar vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo numatyti, kad padidėjusias sąnaudas ekspeditoriai perkels savo klientams, t. y. siuntėjams.

86      Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad darydamas nuorodą, be kita ko, į nagrinėjamų veiksmų pobūdį, rinkos veikimą, atitinkamų kainų sudarymo būdą ir įvairių rinkos dalyvių tarpusavio santykius, Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju atliko analizę, po kurios padarė išvadą dėl poveikio importuotų prekių kainoms numatomumo, ir joje atsižvelgė į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame buvo vykdomi nagrinėjami veiksmai.

87      Taigi šio sprendimo 68 punkte išdėstytus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

88      Trečia, kalbant apie sąlygą, susijusią su „esminiu pobūdžiu“, reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo vertinimas, ar Komisija pakankamai įrodė, kad poveikis importuotų prekių kainoms buvo esminis, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 74 punkte primintą jurisprudenciją, kurią Bendrasis Teismas taip pat nurodė skundžiamo sprendimo 115 punkte, iš esmės pateiktas to sprendimo 152–157 punktuose, o jo 158–161 punktuose, be kita ko, pateikti motyvai, kuriuos Bendrasis Teismas pripažino pertekliniais.

89      Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 152 punkte Bendrasis Teismas teisingai nurodė, kad vertinimas, ar ginčijamais veiksmais padarytas poveikis yra esminis, turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes, įskaitant, be kita ko, pažeidimo trukmę, pobūdį ir apimtį. Jis pridūrė, kad kitos aplinkybės, kaip antai tuos veiksmus atlikusių įmonių dydis, taip pat gali būti reikšmingos.

90      Tuose punktuose nėra jokių požymių, kad šios aplinkybės yra reikšmingos tik tam tikros trukmės ar tam tikros rinkos dalyvių dalies veiksmams. Taigi šio sprendimo 69 punkte išdėstytus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

91      Ketvirta, kalbant apie tiesioginio poveikio sąlygą, reikia konstatuoti, viena vertus, kad skundžiamo sprendimo 170 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog Cargolux neturėjo pagrindo remtis 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo InnoLux / Komisija (T‑91/11, EU:T:2014:92) 87 punktu, motyvuodamas tuo, kad bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, o tai jis vėliau išsamiai aptarė tame 170 punkte. Vis dėlto, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 169 punkte, minėtame 170 punkte Bendrasis Teismas tik atmetė Cargolux argumentus, kuriais siekta paneigti skundžiamo sprendimo 168 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad poveikis importuotų prekių kainoms buvo tiesioginis, kaip to reikalaujama, ir ši išvada pakankamai pagrįsta skundžiamo sprendimo 163–167 punktais, kurių Cargolux neginčija. Todėl skundžiamo sprendimo 170 punktas turi būti laikomas pertekliniu.

92      Taigi argumentai dėl skundžiamo sprendimo 170 punkto turi būti atmesti kaip nereikšmingi, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų pateikti priekaištai negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, todėl yra nereikšmingi (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 537 punktas, taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 263 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

93      Kita vertus, kadangi savo argumentais, išdėstytais šio sprendimo 70 punkte, Cargolux apskritai ginčija Bendrojo Teismo atliktą poveikio importuotų prekių kainai tiesioginio pobūdžio vertinimą, kurį jis atliko visų pirma atsižvelgdamas į skundžiamo sprendimo 132 punkte nurodytas aplinkybes, reikia konstatuoti, kad tame 132 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog nors ekspeditoriai perka atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugas, tai daroma siekiant jas konsoliduoti į paslaugų grupę, kurios tikslas yra būtent organizuoti integruotą prekių vežimą į EEE teritoriją siuntėjų vardu.

94      Taigi reikia konstatuoti, kad šiais argumentais Cargolux siekia užginčyti tame 132 punkte Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau nenurodo jų iškraipymo.

95      Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais.

96      Taigi tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktų įrodymų vertę. Todėl, jeigu šios faktinės aplinkybės ir įrodymai nėra iškraipomi, toks vertinimas nėra teisės klausimas, kurį tikrina Teisingumo Teismas (1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere / Komisija, C‑7/95 P, EU:C:1998:256, 22 punktas ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97      Vadinasi, šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

98      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną, iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

 Dėl ketvirtos dalies, susijusios su neteisėtu įrodinėjimo naštos perkėlimu

–       Šalių argumentai

99      Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 145 ir 167 punktuose neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą. Pirma, analizuodamas sąlygą, susijusią su poveikio importuotų prekių kainoms numatomumu, Bendrasis Teismas priekaištavo Cargolux nepateikus įrodymų, kad sąnaudų padidėjimo perkėlimas galutinės grandies rinkai buvo mažai tikėtinas. Antra, nagrinėdamas sąlygą dėl šio poveikio tiesioginio pobūdžio Bendrasis Teismas jai priekaištavo neįrodžius ir net neteigus, kad numatomas papildomų sąnaudų perkėlimas siuntėjams EEE yra neteisėtas ar nesuderinamas su įprastu rinkos veikimu. Cargolux neturi įrodyti Komisijos kompetencijos.

100    Komisija teigia, kad šią dalį reikia atmesti.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

101    Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Komisija turi pateikti įrodymų, kurie teisiškai pakankamai patvirtintų konkurencijos teisės pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Kita vertus, įmonė, kuri naudojasi gynybos nuo tokio pažeidimo konstatavimo priemone, savo ruožtu turi įrodyti, kad ši gynybos priemonė pripažinta pagrįsta. Vis dėlto, net jeigu pagal šiuos principus įrodinėjimo našta tenka Komisijai arba atitinkamai įmonei, dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi viena šalis, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimų ar pateisinimų, antraip būtų galima daryti išvadą, kad buvo laikytasi įrodinėjimo naštą reglamentuojančių taisyklių (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Royal Antwerp Football Club, C‑680/21, EU:C:2023:1010, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

102    Ši jurisprudencija grindžiama bendrosiomis įrodymų rinkimo taisyklėmis ir taikytina situacijai, kai Komisija turi nustatyti savo teritorinę kompetenciją dėl veiksmų, vykdytų už Sąjungos ar EEE teritorijos ribų.

103    Šiuo atveju, viena vertus, kalbant apie prieštaravimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 145 punktu, reikia pažymėti, kad tame punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog Cargolux nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šios bylos aplinkybės nebuvo itin palankios perkelti siuntėjams papildomas sąnaudas, atsiradusias dėl vieno tęstinio pažeidimo atvykstamuosiuose maršrutuose. Pirmiausia to sprendimo 138–142 punktuose jis konstatavo, kad iš įvairių ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų matyti, jog ginčijamo kartelio šalys galėjo pagrįstai numatyti, kad vieno tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, poveikis bus krovinių vežimo paslaugų kainos didėjimas atvykstamuosiuose maršrutuose.

104    Paskui to sprendimo 143 punkte jis pažymėjo, kad kyla klausimas, ar vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo numatyti, kad padidėjusias sąnaudas ekspeditoriai perkels savo klientams, t. y. siuntėjams. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 144 punkte jis konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo 14 ir 70 konstatuojamųjų dalių matyti, jog krovinių vežimo paslaugų kaina ekspeditoriams yra kintamos sąnaudos, kurių padidėjimas iš esmės lemia ribinių sąnaudų, į kurias atsižvelgdami ekspeditoriai nustato savo kainas, padidėjimą.

105    Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas prieš tai konstatavo, jog Komisija pakankamai įrodė skundžiamo sprendimo 138–144 punktuose nurodytas aplinkybes, negalima teigti, kad išvada, padaryta skundžiamo sprendimo 145 punkte, Bendrasis Teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą. Taigi su šiuo 145 punktu susijusį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

106    Kita vertus, kalbant apie prieštaravimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 167 punktu, reikia pažymėti, kad tame punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog Cargolux neįrodė ir net neteigė, kad numatomas papildomų sąnaudų perkėlimas EEE įsisteigusiems siuntėjams yra neteisėtas ar nesusijęs su įprastu rinkos veikimu.

107    Bendrasis Teismas šią išvadą padarė po to, kai skundžiamo sprendimo 163–166 punktuose, visų pirma jo 165 punkte, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ekspeditorių įsitraukimas iš tikrųjų galėjo turėti įtaką aptariamo poveikio atsiradimui, nes buvo galima numatyti, kad ekspeditoriai visiškai savarankiškai perkels siuntėjams papildomas sąnaudas, kurias turėjo patys padengti; vis dėlto vien tokiu įsitraukimu nebuvo galima nutraukti priežastinės ginčijamų veiksmų ir tokio poveikio grandinės ir taip panaikinti jo tiesioginį pobūdį.

108    Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šiuos apeliaciniame skunde neginčijamus veiksnius ir į tai, kas priminta šio sprendimo 101 punkte, negalima teigti, kad tame 167 punkte Bendrasis Teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą. Taigi prieštaravimas dėl minėto 167 punkto taip pat yra nepagrįstas.

109    Vadinasi, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo penktos dalies, susijusios su motyvų pakeitimu

–       Šalių argumentai

110    Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai Komisijos motyvus pakeitė savaisiais, nagrinėdamas, kaip ji taikė apibrėžto poveikio kriterijų. Jis suformulavo savo motyvus, remdamasis veiksniais, į kuriuos Komisija neatsižvelgė, ir argumentais, kuriais Komisija nesirėmė ginčijamame sprendime. Konkrečiai kalbant, tame sprendime šio kriterijaus sudedamosios dalys nebuvo išnagrinėtos. Taigi tik dvi minėto sprendimo konstatuojamosios dalys buvo susijusios su šiuo kriterijumi, nors Bendrasis Teismas jam skyrė 69 skundžiamo sprendimo punktus. Cargolux konkrečiai remiasi skundžiamo sprendimo 165 punktu, susijusiu su papildomų sąnaudų perkėlimu siuntėjams EEE, o ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje kalbama tik apie vartotojus EEE. Be to, skundžiamo sprendimo 155–161 punktuose daroma nuoroda į to sprendimo dalis, kurios nesusijusios su šio kriterijaus taikymu. Tai, kad Bendrasis Teismas atsakė į Cargolux pateiktus argumentus, neturi reikšmės, nes įrodyta, jog ginčijamame sprendime neišanalizuotos apibrėžto poveikio kriterijaus sudedamosios dalys.

111    Komisija tvirtina, kad ši dalis yra nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

112    Tiesa, kad iš jurisprudencijos matyti, jog SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė taikoma visiems Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūra, elementams, kurių išsamią kontrolę tiek teisės, tiek faktų požiūriais užtikrina Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktus pagrindus ir visas jos nurodytas aplinkybes. Vis dėlto užtikrindami tokią kontrolę Sąjungos teismai jokiais atvejais negali ginčijamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais (2024 m. liepos 4 d. Sprendimo Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija, C‑70/23 P, EU:C:2024:580, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

113    Taigi Bendrasis Teismas negali savo motyvais užpildyti ginčijamo akto motyvavimo spragos taip, kad jo nagrinėjimas nebūtų susijęs su jokiu šiame akte esančiu vertinimu (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo UEFA / Komisija, C‑201/11 P, EU:C:2013:519, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

114    Vis dėlto, kai Bendrasis Teismas tik atsako į jam pateiktus argumentus ir paaiškina ginčijamo akto motyvus, negalima teigti, kad jis pakeičia šio akto rengėjo motyvus savaisiais (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Deltafina / Komisija, C‑578/11 P, EU:C:2014:1742, 56 punktą ir 2023 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, C‑209/21 P, EU:C:2023:905, 49 punktą).

115    Nagrinėjamu atveju tiesa, kad skundžiamo sprendimo 165 punkte padarytos išvados Bendrasis Teismas negrindė ginčijamo sprendimo konstatuojamąja dalimi. Vis dėlto, kaip matyti iš visų to sprendimo motyvų, skirtų apibrėžto poveikio kriterijui įvertinti (visų pirma iš to sprendimo 111 ir 127 punktų), ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje, nors ir glaustai, buvo pateikta informacija, leidusi Bendrajam Teismui patikrinti, ar Komisija nustatė savo ekstrateritorinę jurisdikciją pagal apibrėžto poveikio kriterijų. Būtent ši informacija, siejama su kitomis reikšmingomis to sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, nurodytomis skundžiamo sprendimo 131, 132, 138–141, 144, 147, 155–157, 160 ir 161 punktuose, leido Bendrajam Teismui patikrinti, ar Komisija iš tikrųjų įrodė tokio poveikio buvimą. Be to, iš skundžiamo sprendimo 116–171 punktų matyti, kad juose Bendrasis Teismas tik atsakė į Cargolux jam pateiktus argumentus ir paaiškino ginčijamo sprendimo motyvus, konkrečiai kalbant, padarė tam tikras išvadas, remdamasis tame sprendime pateikta informacija.

116    Aplinkybė, kad Komisija sprendimo dalyje, skirtoje jos teritorinei kompetencijai nustatyti, aiškiai nesirėmė tuose punktuose, be kita ko, skundžiamo sprendimo 155–161 punktuose, nurodyta informacija, neįrodo neteisėto motyvų pakeitimo. Pagal šio sprendimo 113 punkte primintą jurisprudenciją tik reikalaujama, kad Bendrojo Teismo analizė būtų susijusi su vertinimais, nurodytais jo nagrinėjamame akte. Be to, kaip jau buvo konstatuota pirmesniame punkte, ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje buvo informacijos, leidusios Bendrajam Teismui patikrinti, ar Komisija iš tikrųjų nustatė savo teritorinę kompetenciją pagal apibrėžtą poveikį.

117    Vadinasi, įtariamas motyvų pakeitimas nebuvo įrodytas. Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl šeštos dalies, susijusios su teisės klaida ir teisės į gynybą pažeidimu

–       Šalių argumentai

118    Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę į gynybą, kai ginčijamo sprendimo teisėtumą vertino remdamasis pirmą kartą jam pateiktais argumentais ir analize. Šiuo klausimu motyvų pakeitimas, kurį jis atliko vertindamas apibrėžto poveikio kriterijų, atėmė iš Cargolux teisę pareikšti nuomonę dėl šio kriterijaus taikymo per administracinę procedūrą, pažeidžiant jurisprudenciją, pagal kurią atitinkamai įmonei turi būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo, taip pat dėl dokumentų, kuriuos Komisija naudojo savo teiginiams pagrįsti. Nors tiesa, kad Cargolux galėjo nustatyti skundžiamame sprendime nagrinėtą problemą per administracinę procedūrą Komisijoje, vis dėlto Bendrasis Teismas rėmėsi nauja analize ir argumentais, susijusiais su apibrėžto poveikio kriterijumi, kurių nebuvo Komisijos administracinėje byloje.

119    Komisija tvirtina, kad ši dalis yra nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

120    Ši dalis grindžiama prielaida, kad Bendrasis Teismas, vertindamas, ar Komisija pakankamai įrodė, kad nagrinėjamu atveju buvo tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus, ginčijamame sprendime pateiktus motyvus neteisėtai pakeitė savaisiais. Iš šio pagrindo penktos dalies analizės matyti, kad ši prielaida nepagrįsta.

121    Vadinasi, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo šeštą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečios dalies, susijusios su Komisijos tarptautinės kompetencijos nustatymu remiantis vienu tęstiniu pažeidimu, kaip visuma

–       Šalių argumentai

122    Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 174, 176 ir 177 punktuose nusprendė, kad Komisija galėjo pagrįstai nustatyti savo kompetenciją taikyti SESV 101 straipsnį atvykstamiesiems maršrutams, remdamasi vieno tęstinio pažeidimo, kaip visumos, pobūdžiu.

123    Pirma, Bendrasis Teismas supainiojo sąvoką „vienas tęstinis pažeidimas“ su Komisijos kompetencijos nustatymu. Ši sąvoka, kuria siekiama palengvinti Komisijai tenkančią įrodinėjimo naštą, negali išplėsti jos kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį, nebent jai būtų suteikta neribota kompetencija nagrinėti visus už EEE ribų vykdytus veiksmus, kaip įtariama sudarančius vieną tęstinį pažeidimą, kurio tik tam tikri elementai daro poveikį EEE.

124    Antra, sąvoka „vienas tęstinis pažeidimas“ reiškia, kad kiekvienas esminis šio pažeidimo aspektas pats savaime yra pažeidimas. Todėl Komisija negalėjo juo remtis, kad išplėstų savo kompetenciją veiksmams, susijusiems su atvykstamaisiais maršrutais, kurių tikslas ir poveikis nebuvo konkurencijos ribojimas EEE.

125    Trečia, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad byla, kurioje priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632), buvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, nesusijusiomis su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.

126    Ketvirta, skundžiamo sprendimo 177 punktas yra klaidingas, nes Bendrasis Teismas jame nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikį, nors toje konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu nepateikta jokios analizės.

127    Priešingai, nei teigia Komisija, Cargolux iš tikrųjų ginčijo ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamąją dalį savo ieškinyje pirmojoje instancijoje, kaip tai aiškiai matyti iš Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio. Be to, 1046 konstatuojamoji dalis buvo nurodyta ieškinio 5.3.2 skirsnyje. Dar daugiau, Bendrasis Teismas rėmėsi ne ginčijamu sprendimu, o būtent Komisijos atsakymais į jo klausimus, kai nustatė, kad minėta 1046 konstatuojamoji dalis yra vienas iš motyvų, kurių pagrindu Komisija nusprendė, jog apibrėžto poveikio kriterijus buvo tenkinamas.

128    Komisija tvirtina, kad ši dalis yra nepriimtina, nes Cargolux neginčijo ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamosios dalies Bendrajame Teisme. Bet kuriuo atveju ši dalis yra nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

129    Pakanka pažymėti, kad Bendrajame Teisme pateiktu šeštuoju panaikinimo pagrindu Cargolux tik ginčijo Komisijos kompetenciją taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį ginčijamiems veiksmams, kiek jie susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 171 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog apibrėžto poveikio kriterijus buvo tenkinamas, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimu, vertinant atskirai, todėl Komisijos kompetencija taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį ginčijamiems veiksmams, kiek ji ginčyta, buvo įrodyta. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 172–182 punktuose papildomai išnagrinėjo, ar Komisija, siekdama nustatyti savo kompetenciją taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį ginčijamiems veiksmams, ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje taip pat pagrįstai nusprendė, kad apibrėžto poveikio kriterijus buvo tenkinamas, atsižvelgiant į vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikį.

130    Be to, kaip matyti iš šio pagrindo pirmos, antros ir ketvirtos–šeštos dalių analizės, skundžiamo sprendimo 171 punkte Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų ar nepakeitė nurodytų motyvų.

131    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šio pagrindo trečia dalis susijusi su pertekliniais skundžiamo sprendimo motyvais.

132    Vadinasi, remiantis šio sprendimo 92 punkte priminta jurisprudencija, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis bet kuriuo atveju turi būti atmesta kaip nereikšminga.

133    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną, iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su nagrinėjamų veiksmų pripažinimu pažeidimu dėl tikslo

134    Cargolux apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė jos teisę į gynybą, kai nusprendė, kad Komisija pakankamai išnagrinėjo ginčijamo kartelio ekonominį ir teisinį kontekstą. Antroje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė jos teisę į gynybą, kai nusprendė, kad Komisijos atlikto tikrai būtino ekonominio ir teisinio konteksto vertinimo pakanka, kad nagrinėjamus veiksmus būtų galima pripažinti pažeidimu dėl tikslo.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su Komisijai tenkančios ekonominio ir teisinio konteksto analizės apimtimi

–       Šalių argumentai

135    Cargolux teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 303–305 punktuose nusprendė, kad Komisija galėjo apriboti reikšmingo ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimą tik „tuo, kas tikrai būtina“ (nes ji manė, jog nagrinėjami veiksmai buvo panašūs į horizontalaus kainų nustatymo kartelį) ir kad šį tyrimo lygį ji įvykdė. Tik trys ginčijamo sprendimo puslapiai buvo skirti ginčijamą kartelį pripažinti konkurencijos ribojimu dėl tikslo. Be to, juose nepateikta jokios rinkos ekonominio ir teisinio konteksto analizės, kaip jau buvo nurodyta Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje.

136    Skundžiamo sprendimo 305 punkte Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nusprendė, kad minėtas tyrimo lygis buvo įvykdytas, remdamasis vien tik Komisijos paaiškinimais, kad kaina buvo pagrindinė konkurencijos priemonė; nagrinėjamais veiksmais buvo siekiama pašalinti netikrumą dėl kainų nustatymo rinkoje ir užtikrinti, kad joje būtų išlaikyta drausmė, o kainų padidinimas būtų taikomas visiškai. Kita vertus, ankstesnėje sprendimų praktikoje Komisijos analizė buvo išsamesnė, nors ji taip pat buvo susijusi tik su tuo, kas tikrai būtina.

137    Priešingai, nei skundžiamo sprendimo 309 punkte nurodė Bendrasis Teismas, Cargolux remiasi ankstesne Komisijos praktika, siekdama įrodyti ne tai, kad ji turėjo laikytis griežtesnių reikalavimų, o tai, kad metodai, kurių ji ėmėsi „to, kas tikrai būtina, tyrimui“ atlikti, yra tokie skirtingi, kad Komisija netgi nesinaudojo savo ankstesne praktika kaip orientacine. Ji nepagrįstai neatsižvelgė į daugelį reikšmingų veiksnių, atlikdama šios bylos faktinių aplinkybių ekonominio ir teisinio konteksto analizę, įskaitant krovinių vežimo oro transportu paslaugų pobūdį ir realias krovinių vežimo oro transportu rinkos veikimo sąlygas bei struktūrą, jos sudėtingumą ir ekspeditorių galią. Taip Bendrasis Teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ sąvoka turi būti aiškinama siaurai.

138    Antra, konstatuodamas pažeidimą dėl tikslo ir tinkamai neatsižvelgdamas į argumentus, kuriuos Cargolux pateikė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje dėl šios bylos ekonominio ir teisinio konteksto, Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nesuteikdamas jai galimybės išsamiai ir remiantis rungimosi principu aptarti jos veiksmų ekonominį ir teisinį kontekstą.

139    Komisija teigia, kad šią dalį reikia atmesti.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

140    Visų pirma reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas arba įmonių asociacijos sprendimas yra pakankamai žalingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį kontekstą. Vertinant šį kontekstą taip pat reikia atsižvelgti į paveiktų prekių ar paslaugų pobūdį, realias aptariamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas ir struktūrą (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktas, taip pat 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 165 ir 166 punktai).

141    Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad susitarimų ar slaptų veiksmų, kurie yra ypač sunkūs konkurencijos pažeidimai, ekonominio ir teisinio konteksto analizė gali būti apribota tuo, kas yra tikrai būtina, siekiant padaryti išvadą apie konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo EDP – Energias de Portugal ir kt., C‑331/21, EU:C:2023:812, 100–102 punktus).

142    Tarp tokių susitarimų ar slaptų veiksmų rūšių yra horizontalūs susitarimai dėl kainų nustatymo (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 82 punktą, taip pat 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 163 punktą), nes horizontalūs karteliai, lemiantys kainų nustatymą, priklauso SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai draudžiamų susitarimų kategorijai.

143    Šio sprendimo 140–142 punktuose nurodytą jurisprudenciją Bendrasis Teismas iš esmės priminė skundžiamo sprendimo 300 ir 302 punktuose. Be to, skundžiamo sprendimo 303 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 908, 909, 1199 ir 1208 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, jog ginčijami veiksmai buvo panašūs į horizontalų kainų nustatymo kartelį, nors ir nebuvo susiję su visa galutine nagrinėjamų paslaugų kaina. Tuo remdamasis minėto sprendimo 304 punkte jis padarė išvadą, kad atsiliepime į ieškinį Komisija pagrįstai teigė, jog gali apsiriboti reikšmingo ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimu, analizuodama tik tai, kas tikrai būtina, siekiant ginčijamus susitarimus ir veiksmus pripažinti konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“.

144    Taigi būtent laikydamasis Teisingumo Teismo jurisprudencijos Bendrasis Teismas konstatavo: kadangi Komisija nusprendė, jog nagrinėjami veiksmai buvo panašūs į horizontalų kainų nustatymo kartelį, jos atlikta ekonominio ir teisinio konteksto, kuriame šie veiksmai buvo vykdomi, analizė gali apsiriboti tuo, kas tikrai būtina, siekiant padaryti išvadą dėl konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimo.

145    Antra, konkrečiai dėl Cargolux argumentų, susijusių su skundžiamo sprendimo 305 punktu, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas jame nusprendė, jog ginčijamame sprendime Komisijos atliktas atitinkamo ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimas tenkina šį reikalavimą. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 909 ir 916 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, jog kaina yra pagrindinė konkurencijos priemonė, kad ginčijamais susitarimais ir veiksmais buvo siekiama pašalinti netikrumą dėl kainų nustatymo krovinių vežimo rinkoje ir taip užtikrinti, kad joje būtų išlaikyta drausmė ir kad degalų indeksų nulemtas padidinimas būtų taikomas visiškai ir suderintai.

146    Vis dėlto tame 305 punkte Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad ši analizė grindžiama, be kita ko, ginčijamo sprendimo 4 skyriumi, kuriame visų pirma aprašyti pagrindiniai ginčijamo kartelio principai ir struktūra, ir kad ši analizė taip pat turėjo būti aiškinama atsižvelgiant į krovinių vežimo sektoriaus apibūdinimą ir taikomą įkainių nustatymo tvarką – pati Cargolux pripažino, kad tai buvo atlikta to sprendimo 2.1 skirsnyje.

147    Taigi skundžiamo sprendimo 305 punkte Bendrasis Teismas neapsiribojo vien tik Cargolux išvada, pateikta šio sprendimo 136 punkte. Jis ją papildė nuoroda į kitas ginčijamame sprendime Komisijos nurodytas reikšmingas aplinkybes, t. y., kaip nurodyta tame 305 punkte, pagrindinius ginčijamo kartelio principus ir struktūrą, taip pat krovinių vežimo sektoriaus apibūdinimą ir šiame sektoriuje taikomą įkainių nustatymo tvarką, kurie, beje, atsižvelgiant į šio sprendimo 140 punkte primintą jurisprudenciją, yra reikšminga informacija vertinant, ar konkretūs veiksmai yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo.

148    Taigi Cargolux kritika dėl minėto 305 punkto grindžiama neišsamiu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

149    Šiuo klausimu Cargolux negali veiksmingai remtis ankstesne Komisijos sprendimų praktika, net jei, kaip ji teigia šiame apeliaciniame skunde, ja remiasi tik siekdama įrodyti, kad Bendrasis Teismas klaidingai nekritikavo Komisijos už tai, kad ji nepagrįstai neatsižvelgė į daugelį reikšmingų analizės, kurią privalėjo atlikti, veiksnių. Kaip Bendrasis Teismas teisingai priminė skundžiamo sprendimo 309 punkte, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika gali būti tik orientacinė (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 164 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

150    Trečia, kalbant apie šio sprendimo 138 punkte išdėstytus argumentus, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pagrindas dėl Bendrojo Teismo atsakymo į pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus nebuvimo iš esmės prilygsta teiginiui, kad pažeista Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnyje nustatyta pareiga motyvuoti, taikoma Bendrajam Teismui pagal to statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnį (2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 185 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Tokiomis aplinkybėmis, kiek Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė į argumentus, kuriuos ji pateikė dėl šios bylos ekonominio ir teisinio konteksto, prisidengdama teisės į gynybą pažeidimu ji iš tikrųjų priekaištauja jam pažeidus pareigą motyvuoti.

151    Taigi reikia priminti, kad pareiga motyvuoti, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį, siejamą su jo 53 straipsnio pirma pastraipa, reiškia, kad jis turi aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti motyvus, kuriais vadovavosi, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę (2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Mindo / Komisija, C‑652/11 P, EU:C:2013:229, 29 punktas, taip pat 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Covestro Deutschland ir Vokietija / Komisija, C‑790/21 P ir C‑791/21 P, EU:C:2024:792, 113 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

152    Vis dėlto ši pareiga nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus bylos šalių išdėstytus argumentus. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti motyvus, kuriais remiasi Bendrasis Teismas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę, kai nagrinėja apeliacinį skundą (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 372 punktas, taip pat 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Covestro Deutschland ir Vokietija / Komisija, C‑790/21 P ir C‑791/21 P, EU:C:2024:792, 114 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

153    Taip pat reikia priminti, kad minėta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris susijęs su ginčijamo akto turinio teisėtumu (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktas, taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo UPL Europe ir Indofil Industries (Netherlands) / Komisija, C‑262/23 P, EU:C:2024:862, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

154    Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 293–304 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė teisinius ir faktinius motyvus, dėl kurių padarė išvadą, kad Komisija teisingai nusprendė, jog gali apriboti reikšmingo ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimą tuo, kas tikrai būtina, siekiant ginčijamus susitarimus ir veiksmus pripažinti konkurencijos ribojimu dėl tikslo. Be to, skundžiamo sprendimo 305–310 punktuose jis išdėstė motyvus, dėl kurių manė, kad, priešingai, nei jame teigė Cargolux, Komisijos ginčijamame sprendime atliktas reikšmingo ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimas atitinka šiuos reikalavimus. Minėto sprendimo 306 punkte jis taip pat atmetė Cargolux argumentą, grindžiamą galimu susisiekiančiųjų indų dėsniu, o to sprendimo 309 punkte – jos argumentą, grindžiamą ankstesne Komisijos sprendimų praktika. Galiausiai skundžiamo sprendimo 310 punkte jis atmetė jos argumentą, kuriuo ginčijamas ginčijamų veiksmų pripažinimas „aiškiu karteliu“.

155    Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 151 ir 152 punktuose primintą jurisprudenciją, negalima teigti, kad taip Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą, kai atmetė Cargolux argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad Komisija padarė klaidą, kai nagrinėjamus veiksmus pripažino konkurencijos ribojimu dėl tikslo, prieš tai neįvertinusi reikšmingo ekonominio ir teisinio konteksto.

156    Vadinasi, šio sprendimo 138 punkte išdėstytus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

157    Be to, tiek, kiek jais Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, jog Komisija nagrinėjamus veiksmus pagrįstai pripažino konkurencijos ribojimu dėl tikslo, šiais argumentais negalima įrodyti, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti pagal šio sprendimo 153 punkte primintą jurisprudenciją, bet jie susiję su Bendrojo Teismo atliktos analizės pagrįstumu. Cargolux ginčija šios analizės pagrįstumą šio pagrindo antroje dalyje, todėl šie argumentai bus nagrinėjami kartu su antra dalimi.

158    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antros dalies, susijusios su analize, leidusia Komisijai nagrinėjamus veiksmus pripažinti pažeidimu dėl tikslo

–       Šalių argumentai

159    Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė jos teisę į gynybą, kai nusprendė, kad Komisijos atlikto tikrai būtino ekonominio ir teisinio konteksto vertinimo pakanka, kad nagrinėjamus veiksmus būtų galima pripažinti pažeidimu dėl tikslo, ir neatsižvelgė į šį kontekstą apibūdinančius veiksnius ar net neanalizavo šiuos veiksnius patvirtinančių įrodymų.

160    Pirma, nagrinėjami veiksmai negali būti pagrįstai pripažįstami pažeidimu dėl tikslo, nes jie negalėjo tiesiogiai ar netiesiogiai riboti konkurencijos krovinių vežimo oro transportu rinkoje. Kaip nurodyta Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, klientai sprendimus pirkti priima remdamiesi bendra jiems taikytina kaina. Be to, papildomų mokesčių didėjimą gali neutralizuoti konkurencija dėl bazinių įkainių, nes veiksmai, susiję su papildomais mokesčiais, nebuvo siejami nei su pardavimo kainų nustatymu klientams, nei su kainų konkurencijos mažinimu ar panaikinimu. Taigi skundžiamo sprendimo 298 ir 299 punktai yra klaidingi, nes juose Bendrasis Teismas klaidingai neatsižvelgė į veiksnius, turinčius esminį vaidmenį šiuose punktuose nurodytų bylų ekonominiame ir teisiniame kontekste, į kuriuos Komisija atsižvelgė nustatydama pažeidimą dėl tikslo tose bylose, tačiau kurių nėra šioje byloje.

161    Be to, nagrinėjami veiksmai taip pat negalėjo netiesiogiai riboti konkurencijos vidaus rinkoje, nes kainos krovinių vežimo oro transportu rinkoje buvo labai neskaidrios, o atitinkamos šalys 2005 m. užėmė tik 34 % pasaulinės krovinių vežimo oro transportu rinkos, kuri, beje, buvo labai susiskaidžiusi. Todėl, net jei jų derinimas būtų įrodytas, labai mažai tikėtina, kad jis būtų galėjęs reikšmingai iškraipyti konkurenciją.

162    Antra, atsisakymas mokėti komisinius taip pat negali būti pagrįstai pripažįstamas pažeidimu dėl tikslo. Kaip taip pat nurodyta Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, Komisija tinkamai neatsižvelgė į specifinį teisinį kontekstą, kuriame šalys aptarė komisinius už papildomus mokesčius. Tai buvo teisėta reakcija į ekspeditorių veiksmus, todėl atsisakymas mokėti komisinius negali būti pagrįstai pripažįstamas pažeidimu dėl tikslo. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 485 punkte Bendrasis Teismas pritarė ginčijamo sprendimo 675–702 konstatuojamosioms dalims, neatsižvelgdamas į ginčus su ekspeditoriais ir grėsmes, kuriais grindžiamos vežėjų ir ekspeditorių diskusijos.

163    Be to, skundžiamo sprendimo 487–490 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Cargolux argumentus. Ji netvirtino, kad dėl neteisėtų ekspeditorių veiksmų ji turi teisę palaikyti ryšius su kitais vežėjais dėl atsisakymo mokėti komisinius, bet teigė, kad Komisija netaikė tinkamo teisinio kriterijaus pažeidimui dėl tikslo įrodyti ir pažeidė jos teises į gynybą, nes neišnagrinėjo jos argumentų, susijusių su šio atsisakymo teisiniu ir ekonominiu kontekstu.

164    Komisija teigia, kad ši antra dalis yra iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

165    Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais.

166    Taigi Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį turi jurisdikciją tik patikrinti šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurios jomis remiantis buvo padarytos (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere / Komisija, C‑7/95 P, EU:C:1998:256, 21 punktą, taip pat 2024 m. sausio 11 d. Sprendimo Planistat Europe ir Charlot / Komisija, C‑363/22 P, EU:C:2024:20, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

167    Kita vertus, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 96 punkte, tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir vertinti įrodymus. Tokių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.

168    Nagrinėjamu atveju visų pirma reikia konstatuoti, kad ginčijamo kartelio pripažinimas pažeidimu dėl tikslo yra teisinis faktinių aplinkybių kvalifikavimas. Vis dėlto, viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 160 ir 163 punktuose išdėstytų argumentų, Cargolux, prisidengdama faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaida, iš esmės siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų Bendrajam Teismui jau pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus, tačiau nenurodo, kad šis juos iškraipė. Cargolux išdėsto, kaip, jos nuomone, veikia krovinių vežimo oro transportu paslaugų rinka ir kokį ribotą poveikį nagrinėjami veiksmai turėjo šių paslaugų kainai. Taigi šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini, remiantis šio sprendimo 96 punkte priminta jurisprudencija.

169    Kita vertus, kiek šiais argumentais Cargolux tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 298 ir 299 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai remdamasis jurisprudencija, kuri iš esmės neturi reikšmės, nusprendė, kad veiksmai, kuriais nustatoma tik dalis atitinkamos prekės ar paslaugos kainos, gali būti pripažįstami horizontaliuoju kainų nustatymo karteliu, pakanka pažymėti, kad šie argumentai grindžiami prielaida, kad konkurentų susitarimas, kuriuo nustatoma tik dalis atitinkamos kainos ar paslaugos, negali patekti į konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

170    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ sąvoką reikia aiškinti siaurai ir ji gali būti taikoma tik tam tikroms konkurencijai pakankamai žalingoms įmonių veiksmų derinimo rūšims, kad būtų galima teigti, jog jų poveikio tyrimas nereikalingas. Šioje jurisprudencijoje atsižvelgiama į tai, kad tam tikros veiksmų derinimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis įprastai konkurencijai (šiuo klausimu žr. 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Komisija / KRKA, C‑151/19 P, EU:C:2024:546, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

171    Šiuo klausimu pripažįstama, kad tam tikri slapti veiksmai, kaip antai lemiantys horizontalų kainų nustatymą karteliuose, gali būti laikomi darančiais tokią didelę neigiamą įtaką kainai, prekių ar paslaugų kiekiui ar kokybei, kad gali būti pripažįstama, jog siekiant taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį neverta įrodyti, kad tais veiksmais daromas konkretus poveikis rinkai (2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 115 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Tokie veiksmai lemia gamybos mažėjimą ir kainų didėjimą, o tai baigiasi blogu išteklių paskirstymu, nuo kurio visų pirma nukenčia vartotojai (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 163 punktas).

172    Taigi esminis teisinis kriterijus nustatant, ar susitarimas yra konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, yra išvada, kad toks susitarimas ar tokie veiksmai yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad būtų galima nuspręsti, jog jų poveikio tyrimas yra nereikalingas (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 162 punktą), o ši išvada turi būti padaryta atsižvelgiant į šio sprendimo 140 punkte primintas aplinkybes.

173    Iš to matyti, kad vien aplinkybė, jog nagrinėjami slapti veiksmai buvo susiję tik su dalimi atitinkamos prekės ar paslaugos kainos, niekaip neįrodo, kad šie veiksmai nėra derinimo forma, kuri dėl savo pobūdžio turi būti laikoma žalinga įprastai konkurencijai. Atvirkščiai, tokie veiksmai vien dėl savo pobūdžio didina kainas, o tai lemia netinkamą išteklių paskirstymą, visų pirma kenkiant vartotojams.

174    Taigi argumentai dėl skundžiamo sprendimo 298 ir 299 punktų grindžiami klaidinga prielaida, todėl juos reikia atmesti kaip nepagrįstus.

175    Antra, kiek tai susiję su atsisakymo mokėti komisinius pripažinimu pažeidimu dėl tikslo, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 162 ir 163 punktuose išdėstytais argumentais Cargolux ginčija skundžiamo sprendimo 483–491 punktuose pateiktą Bendrojo Teismo vertinimą dėl jos ryšių, kuriuos ji palaikė dėl atsisakymo mokėti komisinius, antikonkurencinio pobūdžio.

176    Skundžiamo sprendimo 485 punkte Bendrasis Teismas apsiribojo nurodydamas tai, kas buvo pateikta ginčijamo sprendimo 675–702 konstatuojamosiose dalyse, kurių iškraipymo Bendrajame Teisme Cargolux nenurodė. Taigi, remiantis šio sprendimo 96 punkte priminta jurisprudencija, su šiuo 485 punktu susijusi kritika turi būti atmesta kaip nepriimtina.

177    Dėl skundžiamo sprendimo 487–490 punktų Bendrasis Teismas juose iš esmės nurodė, kad Cargolux tvirtino, jog atsisakymas mokėti komisinius yra teisėtas atsakas į tariamai neteisėtus ekspeditorių veiksmus, tačiau iš tuose 487 ir 488 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad Cargolux negalėjo remtis tariamai antikonkurenciniais ekspeditorių veiksmais, kad paneigtų, jog ryšiai dėl atsisakymo mokėti komisinius, kuriuos ji palaikė, buvo antikonkurencinio pobūdžio.

178    Bendrasis Teismas minėtame 448 punkte teisingai priminė, kad viešosios valdžios institucijos, o ne privačios įmonės turi užtikrinti, jog būtų laikomasi teisės aktuose numatytų reikalavimų, ir šis priminimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, C‑591/16 P, EU:C:2021:243, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

179    Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad ši aplinkybė, susijusi su ginčijamų veiksmų kontekstu, net darant prielaidą, kad ji įrodyta, bet kuriuo atveju negali pateisinti SESV 101 straipsnio pažeidimo ir juo labiau slaptų veiksmų, kurie, kaip konstatuota skundžiamo sprendimo 293–311 punktuose, yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad galėtų būti pripažįstami „ribojimu dėl tikslo“.

180    Taigi šio sprendimo 163 punkte išdėstyti argumentai yra nepagrįsti.

181    Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą. Vadinasi, reikia atmesti šį antrąjį pagrindą.

 Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su vieno tęstinio pažeidimo buvimu ir „Cargolux“ dalyvavimu jį darant

182    Cargolux apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes klaidingai išdėstė teisinį kriterijų, leidžiantį nustatyti vieno tęstinio pažeidimo buvimą. Antroje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino Komisijos išvadą, nustatančią Cargolux atsakomybę už vieną tęstinį pažeidimą, kaip visumą.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su teisiniu kriterijumi, reikšmingu nustatant vieno tęstinio pažeidimo buvimą

–       Šalių argumentai

183    Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai klaidingai išdėstė teisinį kriterijų, leidžiantį nustatyti vieno tęstinio pažeidimo buvimą. Skundžiamo sprendimo 322–324 ir 335 punktuose Bendrasis Teismas patvirtino, kad tokiam pažeidimui nustatyti reikia bendro plano, kuriuo siekiama bendro tikslo, sąmoningo šalies prisidėjimo prie šio plano ir jos įrodyto ar preziumuojamo žinojimo apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus, kurių ji tiesiogiai nevykdė. Toliau to sprendimo 325 punkte jis nagrinėjo sąvoką „papildomumas“. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 325–327 punktuose jis nusprendė, kad nors papildomumas gali būti objektyvus požymis, patvirtinantis bendro plano, kuriuo siekiama antikonkurencinio tikslo, buvimą, siekiant įrodyti vieno tęstinio pažeidimo buvimą nebūtina tikrinti, ar skirtingi veiksmai papildo vienas kitą. Toks teiginys prieštarauja gausiai Bendrojo Teismo jurisprudencijai, kurią Teisingumo Teismas netiesiogiai patvirtino 2021 m. kovo 18 d. Sprendime Pometon / Komisija (C‑440/19 P, EU:C:2021:214). Iš Komisijos sprendimų praktikos taip pat matyti, kad ji taiko šį kriterijų; jis, beje, buvo taikytas ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje.

184    Šiomis aplinkybėmis Cargolux pažymi, kad 2022 m. birželio 16 d. Sprendimo Toshiba Samsung Storage Technology ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea / Komisija (C‑700/19 P, EU:C:2022:484) 107 ir 108 punktuose „vieno tęstinio pažeidimo“ sąvokai suteikiama pernelyg plati reikšmė, kiek tai susiję su veiksmais, kurie visiškai tarpusavyje nesusiję, ir gerokai sumažinama Komisijai tenkanti našta. Reikėtų vengti tokios rizikos.

185    Komisija tvirtina, kad ši dalis yra nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

186    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų seka arba tęstiniu elgesiu, nors viena ar kelios šios veiksmų sekos ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru šios nuostatos pažeidimu. Taigi, jei skirtingais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama tokio paties tikslo, kuris iškreipia konkurenciją vidaus rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus pagal dalyvavimą darant aptariamą pažeidimą apskritai (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, C‑201/19 P, EU:C:2024:552, 240 punktą).

187    Įmonė, kuri dalyvavo darant tokį vieną tęstinį pažeidimą savo veiksmais, kuriuos apima „susitarimas“ ar „suderinti veiksmai“, turintys antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir kuriais siekiama prisidėti prie bendro pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą visą jos dalyvavimo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, C‑201/19 P, EU:C:2024:552, 241 punktą).

188    Šiuo aspektu reikia priminti, kad, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, nereikia tikrinti, ar tarp jų yra papildomumo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir sąveikaujant prisidedama prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jų autoriai, įgyvendinantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Kita vertus, sąlyga, susijusi su sąvoka „vienas tikslas“, reikalauja, kad būtų patikrinta, ar nėra pažeidimą sudarantiems skirtingiems veiksmams būdingų elementų, kurie gali rodyti, kad realus kitų dalyvaujančių įmonių veiksmų tikslas arba antikonkurencinis poveikis nėra tokie patys, todėl jis nėra „bendro plano“ dalis dėl to paties tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑644/13 P, EU:C:2017:59, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, C‑201/19 P, EU:C:2024:552, 242 punktas).

189    Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 325 ir 326 punktuose iš esmės nusprendė, kad siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, nereikia patikrinti, ar tarp jų yra papildomumo ryšys, kaip tai suprantama pagal pirmesniame punkte primintą jurisprudenciją, ir to sprendimo 327 punkte padarė išvadą, kad net jei tai būtų įrodyta, vien dėl aplinkybės, kad Komisija neįrodė tokio ginčijamų susitarimų ir veiksmų papildomumo ryšio, jie negali būti klaidingai pripažįstami vienu tęstiniu pažeidimu.

190    Cargolux šiuo klausimu nepagrįstai remiasi tariamai priešinga Bendrojo Teismo jurisprudencija, kurią Teisingumo Teismas patvirtino 2021 m. kovo 18 d. Sprendime Pometon / Komisija (C‑440/19 P, EU:C:2021:214). Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, į Teisingumo Teismą nebuvo kreiptasi dėl klausimo, ar siekiant įrodyti vieno tęstinio pažeidimo buvimą, būtina patikrinti, ar nagrinėjami skirtingi veiksmai papildo vienas kitą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 188 punkte primintą jurisprudenciją. Todėl Teisingumo Teismo pasirinkimas neišdėstyti savo nuomonės šiuo klausimu negali būti aiškinamas kaip šiame 188 punkte primintos suformuotos jurisprudencijos paneigimas.

191    Be to, kadangi Teisingumo Teismas neseniai dar kartą patvirtino šią jurisprudenciją, be kita ko, 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija (C‑201/19 P, EU:C:2024:552) 242 punkte, Cargolux negalima pritarti, kai ji savo argumentais, išdėstytais šio sprendimo 183 punkte, teigia, kad ši jurisprudencija nėra suformuota ir nuosekli.

192    Galiausiai taip pat negalima teigti, kad pagal šio sprendimo 188 punkte išdėstytą jurisprudenciją, kuri taip pat iš esmės priminta 2022 m. birželio 16 d. Sprendimo Toshiba Samsung Storage Technology ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea / Komisija (C‑700/19 P, EU:C:2022:484) 107 ir 108 punktuose ir kuria remiasi Cargolux, sąvokai „vienas tęstinis pažeidimas“ suteikiama pernelyg plati reikšmė, priskiriant jai veiksmus, kurie visiškai tarpusavyje nesusiję. Remiantis šia suformuota jurisprudencija, minėta sąvoka reiškia, kad egzistuoja „bendras planas“, apimantis įvairius jį sudarančius veiksmus, ir kad šiais veiksmais siekiama to paties tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje.

193    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antros dalies, susijusios su „Cargolux“ dalyvavimu darant vieną tęstinį pažeidimą

–       Šalių argumentai

194    Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino Komisijos išvadą, jog ši bendrovė gali būti pripažinta atsakinga už vieną tęstinį pažeidimą, kaip visumą.

195    Viena vertus, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija tinkamai įrodė papildomą ir tęstinį pažeidimo pobūdį. Skundžiamo sprendimo 509 punktas yra klaidingas, nes Bendrasis Teismas jame nusprendė, kad tai, jog veiksmai, susiję su atsisakymu mokėti komisinius, prasidėjo praėjus beveik penkeriems metams nuo pažeidimo, kuriuo priekaištaujama Cargolux, pradžios, niekaip nepaveikė jos indėlio, turint omenyje sąveiką su kitomis pažeidimo sudedamosiomis dalimis įgyvendinant vieną siekiamą tikslą. Cargolux teigimu, toks akivaizdus laiko skirtumas, atvirkščiai, leidžia daryti prielaidą, kad veiksmai, susiję su atsisakymu mokėti komisinius, visiškai nepriklauso nuo susitarimo dėl papildomų mokesčių. Ginčijamo sprendimo 880 konstatuojamojoje dalyje nurodyta priešinga informacija neturi reikšmės.

196    Be to, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad ryšius dėl papildomo kuro mokesčio sudarė pasaulio masto ryšiai atitinkamų įmonių buveinės lygmeniu, o ryšiai dėl papildomo saugumo mokesčio iš esmės buvo palaikomi vietos lygmeniu. Skundžiamo sprendimo 466 punktas, kuriuo atmetami šie argumentai, yra klaidingas, nes tai, kad ryšiai dėl papildomo saugumo mokesčio susiję su bendravimu su buveine, nepaneigia aplinkybės, kad daugiašaliai ryšiai, susiję su kiekviena iš šių dviejų pažeidimo sudėtinių dalių, buvo palaikomi vietos lygmeniu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiamo sprendimo 473 punktas taip pat yra klaidingas tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad Cargolux neginčijo su papildomu kuro mokesčiu ir papildomu saugumo mokesčiu susijusių sudedamųjų dalių įtraukimo į vieną ir tą patį pažeidimą, kuriuo siekiama vieno tikslo, nors Komisija, konstatuodama vieno tęstinio pažeidimo buvimą, neturėjo pagrindo remtis labai ilgai trunkančiais ryšiais.

197    Kita vertus, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime pateikė prieštaringus motyvus, kai jo 326 punkte nurodė, jog tam, kad Komisija galėtų nustatyti vieną tęstinį pažeidimą, nebūtina įrodyti papildomumo ryšių, o paskui to sprendimo 497 ir 523 punktuose Cargolux priskiriamose išvadose rėmėsi tokiais ryšiais, kad pateisintų tai, kad veiksmai, susiję su atsisakymu mokėti komisinius, yra ginčijamame sprendime konstatuoto vieno tęstinio pažeidimo dalis.

198    Komisija teigia, kad šią dalį reikia atmesti.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

199    Pirma, reikia priminti, kad iš šio pagrindo pirmos dalies analizės matyti, jog skundžiamo sprendimo 326 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, nereikia patikrinti, ar tarp jų yra papildomumo ryšiai, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir darant pažeidimą prisidėta prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai.

200    Taigi skundžiamo sprendimo 508 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis tuo 326 punktu, konstatavo, kad Komisija, siekdama skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, neprivalo tikrinti, ar tarp jų yra tokie papildomumo ryšiai. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad net jei būtų įrodyta, jog tokių ryšių tarp pažeidimo sudedamosios dalies, susijusios su atsisakymu mokėti komisinius, ir jo sudedamųjų dalių, susijusių su papildomu kuro mokesčiu ir papildomu saugumo mokesčiu, nebuvo nustatyta, tai savaime negali lemti ginčijamo sprendimo neteisėtumo.

201    Taigi skundžiamo sprendimo 509 punkte, kuris, beje, pradėtas žodžiais „bet kuriuo atveju“, Bendrasis Teismas papildomai išnagrinėjo argumentą, kurį Cargolux grindžia santykinai vėlai pradėta pažeidimo sudedamąja dalimi, susijusia su atsisakymu mokėti komisinius, palyginti su kitomis sudedamosiomis dalimis. Iš to matyti, kad Cargolux prieštaravimas dėl to skundžiamo sprendimo punkto, išdėstytas šio sprendimo 195 punkte, turi būti atmestas kaip nereikšmingas, remiantis šio sprendimo 92 punkte priminta jurisprudencija.

202    Antra, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 466 punkte Bendrasis Teismas tik nurodė, jog trys bendravimo epizodai, kuriais Cargolux rėmėsi, siekdama ginčyti savo dalyvavimą su papildomu saugumo mokesčiu susijusioje pažeidimo sudedamojoje dalyje, veikiau parodo, o ne paneigia ginčijamame sprendime Komisijos aprašytą kelių lygmenų organizavimą, nes visi šie epizodai buvo susiję su nurodymais ar bendravimu su atitinkamų įmonių buveine; Bendrasis Teismas kaip pavyzdį nurodė ginčijamo sprendimo 594 ir 595 konstatuojamosiose dalyse aprašytus elektroninius laiškus.

203    Kalbant apie to sprendimo 473 punktą, Bendrasis Teismas jame pažymėjo, kad Cargolux veiksmingai neginčijo savo dalyvavimo pažeidimo dalyje, susijusioje su papildomu kuro mokesčiu, kad ji neginčijo su papildomu kuro mokesčiu ir papildomu saugumo mokesčiu susijusių sudedamųjų dalių įtraukimo į vieną ir tą patį pažeidimą, kuriuo siekiama vieno tikslo, ir kad neginčijama, jog jos dalyvavimas pažeidimo dalyje, susijusioje su papildomu kuro mokesčiu, tęsėsi iki 2006 m. vasario 14 d. bent jau nuo 2005 m. birželio 10 d. buvusių „patikimų įrodymų“, o iki šios datos jos dalyvavimą patvirtina daugybė antikonkurencinių ryšių įrodymų ir požymių.

204    Taigi reikia konstatuoti, kad tuose 466 ir 473 punktuose pateiktas tik faktinių aplinkybių vertinimas. Todėl šio sprendimo 196 punkte išdėstytais argumentais Cargolux iš tikrųjų prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriuos minėtuose punktuose Bendrasis Teismas jau įvertino savarankiškai, tačiau neteigia, kad jis juos iškraipė. Taigi, remiantis šio sprendimo 96 punkte priminta jurisprudencija, šie argumentai yra nepriimtini.

205    Trečia, kalbant apie tariamą motyvų prieštaringumą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 497 punkte, be kita ko, nurodė, kad, atsižvelgiant į, viena vertus, pažeidimo sudedamųjų dalių, susijusių su papildomu kuro mokesčiu ir papildomu saugumo mokesčiu, ir, kita vertus, jo sudedamosios dalies, susijusios su atsisakymu mokėti komisinius, „papildomumą“, iš 497 punkte nurodytų aplinkybių jis galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad ryšių dėl atsisakymo mokėti komisinius, kuriuos palaikė Cargolux, geografinė aprėptis buvo analogiška ryšių, susijusių su papildomais mokesčiais, geografinei aprėpčiai arba į ją panaši. Šiuo klausimu jis nurodė, kad Cargolux šio papildomumo veiksmingai neginčijo, ir padarė nuorodą į skundžiamo sprendimo 329 ir 509 punktus.

206    Be to, skundžiamo sprendimo 523 punkte jis konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog papildomi mokesčiai paprastai buvo taikomi visiems maršrutams pasaulio mastu, tikėtina, kad atsisakymas mokėti komisinius taip pat buvo taikomas, ir šiuo klausimu pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog atsisakymas mokėti komisinius ir kitos dvi pažeidimo sudedamosios dalys viena kitą papildo, nes „sudarė sąlygas nekonkuruoti papildomais mokesčiais, kiek tai susiję su derybomis dėl komisinių (iš tikrųjų – dėl papildomų mokesčių nuolaidų) su klientais“.

207    Vis dėlto, viena vertus, iš skundžiamo sprendimo 496 punkto matyti, kad to sprendimo 497 punkte nurodytą motyvą Bendrasis Teismas pateikė tik papildomai, kaip ir skundžiamo sprendimo 329 ir 520 punktuose, todėl Cargolux prieštaravimas dėl prieštaringų motyvų turi būti atmestas kaip nereikšmingas, remiantis šio sprendimo 92 punkte priminta jurisprudencija.

208    Kita vertus, tas 523 punktas susijęs ne su „vieno tęstinio pažeidimo“ sąvoka, o, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 511 punkte, su Cargolux argumentais, pateiktais grindžiant Bendrajame Teisme pateikto penktojo pagrindo ketvirtą dalį, kuriais ji priekaištavo Komisijai nepateikus įrodymų, būtinų vieno tęstinio pažeidimo „pasaulio“ mastui nustatyti. Tokiomis aplinkybėmis nurodytas motyvų prieštaringumas nebuvo įrodytas.

209    Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną, iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą. Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį pagrindą.

 Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su „Cargolux“ dalyvavimo darant vieną tęstinį pažeidimą apimtimi

210    Ketvirtajame pagrinde, kurį sudaro trys dalys, Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju padarė teisės klaidų, kai konstatavo, kad ji buvo atsakinga už visus vieno tęstinio pažeidimo aspektus. Pirmoje ir antroje dalyse ji teigia, kad Bendrasis Teismas, viena vertus, padarė teisės klaidą ir iškraipė įrodymus ir, kita vertus, pažeidė vienodo požiūrio principą, kai pripažino ją atsakinga už dalyvavimą pažeidimo dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius. Trečioje dalyje ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai vertino jos atsakomybę už pažeidimo dalį, susijusią su papildomu saugumo mokesčiu.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su „Cargolux“ dalyvavimu atsisakant mokėti komisinius

–       Šalių argumentai

211    Cargolux tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir iškraipė įrodymus, kai nusprendė, kad ji buvo atsakinga už dalyvavimą pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius.

212    Viena vertus, skundžiamo sprendimo 486 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi ginčijamo sprendimo 688 konstatuojamąja dalimi, teigdamas, kad keli vežėjai keitėsi informacija dvišaliu lygmeniu, kad abipusiai įsitikintų nuolatiniu atsisakymu mokėti komisinius. Ši konstatuojamoji dalis susijusi su dvišaliais Deutsche Lufthansa ir Société Air France ryšiais, į kuriuos Cargolux nebuvo įtraukta, todėl negalima įrodyti jos dalyvavimo šioje pažeidimo sudedamojoje dalyje.

213    Kita vertus, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo ginčijamo sprendimo išsamiai, atsižvelgdamas į Cargolux nurodytus pagrindus, ir taip pažeidė jam tenkančią teisėtumo kontrolę. Cargolux prie savo ieškinio Bendrajam Teismui pridėtame priede atskirai užginčijo kiekvieną Komisijos pateiktą įrodymą dėl jos dalyvavimo pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius. Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime apie tai neužsiminė, todėl tas sprendimas neleidžia Cargolux suprasti motyvų, dėl kurių minėtame priede nurodyti įrodymai „buvo panaudoti prieš ją“.

214    Komisija tvirtina, kad ši dalis yra nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

215    Pirma, dėl šios dalies pirmojo prieštaravimo, susijusio su skundžiamo sprendimo 486 punktu, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iškraipymas konstatuotinas, kai, nesiremiant naujais įrodymais, egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas arba prieštarauja jų formuluotei. Vis dėlto toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, nesant reikalo iš naujo atlikti faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Taigi, jeigu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, kaip jis mano, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo JCDecaux Street Furniture Belgium / Komisija, C‑710/22 P, EU:C:2024:787, 63 punktą ir 2025 m. gegužės 22 d. Sprendimo Luossavaara-Kiirunavaara / Komisija, C‑621/23 P, EU:C:2025:368, 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

216    Skundžiamo sprendimo 486 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog keli vežėjai dvišaliu pagrindu keitėsi informacija, kad abipusiai įsitikintų nuolatiniu atsisakymu mokėti komisinius, dėl kurio buvo iš anksto susitarta. Šiuo klausimu ji kaip pavyzdį pateikė ginčijamo sprendimo 688 konstatuojamosios dalies turinį, kuriame aprašomas kitų dviejų vežėjų nei Cargolux pokalbis telefonu.

217    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Bendrasis Teismas teisingai išdėstė šios konstatuojamosios dalies turinį. Todėl nurodytas iškraipymas neįrodytas.

218    Be to, kadangi šiuo prieštaravimu, susijusiu su skundžiamo sprendimo 486 punktu, Cargolux ginčija to, ką Bendrasis Teismas pažymėjo tame 486 punkte, svarbą nustatant jos dalyvavimą pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal šio sprendimo 96 punkte primintą jurisprudenciją, nes šiuo prieštaravimu Teisingumo Teismo prašoma iš naujo įvertinti faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriuos Bendrasis Teismas jau įvertino tame punkte ir skundžiamo sprendimo 485 punkte.

219    Antra, kalbant apie šio sprendimo 213 punkte nurodytą prieštaravimą, pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnį nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį panaikinimo Bendrasis Teismas, remdamasis ieškovo pateiktais duomenimis nurodytiems ieškinio pagrindams pagrįsti, paprastai turi atlikti išsamų patikrinimą, ar buvo tenkinamos visos šios nuostatos taikymo sąlygos. Bendrasis Teismas taip pat turi patikrinti, ar Komisija motyvavo savo sprendimą. Be to, atlikdamas šią kontrolę Bendrasis Teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija dėl ESS ir SESV jai priskirto vaidmens konkurencijos politikos srityje, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinių ir faktinių aplinkybių kontrolę (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 44 ir 45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

220    Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir, be kita ko, iš Bendrajam Teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad šio sprendimo 213 punkte nurodytame priede Cargolux Bendrajam Teismui pateiktais įrodymais buvo siekiama pagrįsti jos argumentus, kad Komisija neatsižvelgė į specifinį teisinį kontekstą, kuriame ji palaikė ryšius su kitais vežėjais dėl atsisakymo mokėti komisinius. Remiantis tuo, ką Cargolux teigė Bendrajame Teisme, šis kontekstas parodė, kad diskusijų dėl šio atsisakymo mokėti komisinius tikslas atspindėjo teisėtą vežėjų reakciją į suderintus veiksmus, ginčus ir ekspeditorių grasinimus boikotuoti. Taigi, Cargolux teigimu, šie įrodymai patvirtino, kad vežėjai savo diskusijose daugiausia dėmesio skyrė klausimui, ar papildomi mokesčiai teisiškai iš principo galėjo lemti komisinių rinkimą pagal reikšmingas taikytinų teisės aktų nuostatas. Konkrečiai kalbant, ji rėmėsi šia informacija, siekdama įrodyti, kad neatsižvelgusi į šį kontekstą Komisija pakankamai teisiškai neįrodė vežėjų veiksmų ribojimo dėl tikslo pobūdžio.

221    Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 482–491 punktuose atsakė būtent į šiuos argumentus, apibendrintus skundžiamo sprendimo 479 punkte. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 484–486 punktuose jis konstatavo, kad jie grindžiami klaidinga faktine prielaida, o 487–490 punktuose – kad jie taip pat grindžiami klaidinga teisine prielaida. Taigi jis, be kita ko, konstatavo, kad Cargolux klydo teigdama, jog vežėjai daugiausia dėmesio skyrė klausimui, ar papildomi mokesčiai iš principo galėjo lemti komisinių rinkimą, ir šiuo klausimu išanalizavo ginčijamo sprendimo 675–702 konstatuojamąsias dalis bei įrodymus, kuriais rėmėsi Komisija ir kuriuos, beje, Cargolux taip pat paminėjo Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose.

222    Taigi reikia konstatuoti, kad prisidengdama tuo, jog Bendrasis Teismas atliko galbūt nepakankamą jam pavestą teisėtumo kontrolę, Cargolux siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes ir įrodymus, tačiau nenurodo, kad Bendrasis Teismas juos iškraipė. Kadangi šio sprendimo 213 punkte išdėstytu prieštaravimu Cargolux priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis nusprendė, jog jos argumentai, kuriais siekiama paneigti ginčijamų ryšių antikonkurencinį pobūdį, turi būti atmesti, nors ji atskirai ginčijo kiekvieną Komisijos pateiktą įrodymą, šis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal šio sprendimo 96 punkte primintą jurisprudenciją.

223    Be to, kiek šiuo prieštaravimu Cargolux teigia, kad skundžiamas sprendimas neleidžia jai suprasti priežasčių, dėl kurių šiame priede nurodyti įrodymai „buvo panaudoti prieš ją“, reikia pažymėti, kad iš skundžiamo sprendimo 485 punkto matyti, jog Bendrasis Teismas rėmėsi šiais įrodymais, pateiktais ginčijamo sprendimo 675–702 konstatuojamosiose dalyse, tik siekdamas nustatyti, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, neapsiribojo bendros pozicijos dėl komisinių mokėjimo nustatymu, kad galėtų ją suderintai ginti kompetentinguose teismuose arba kolektyviai ją skatinti, be kita ko, viešosios valdžios institucijose, tačiau susitarė daugiašaliu lygmeniu atsisakyti derėtis su ekspeditoriais dėl komisinių mokėjimo ir suteikti jiems papildomų mokesčių nuolaidų. Taigi Bendrasis Teismas tiesiogiai neatsižvelgė į šiuos Cargolux kaltę patvirtinančius įrodymus, bet jais rėmėsi atmesdamas jos argumentus, kuriais ji teigė, kad vežėjai daugiausia dėmesio skyrė klausimui, ar papildomi mokesčiai iš principo galėjo lemti komisinių rinkimą. Vadinasi, kadangi tas pats prieštaravimas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, jis yra nepagrįstas.

224    Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 151 ir 152 punktuose primintą jurisprudenciją, negalima teigti, kad skundžiamame sprendime aiškiai nepaminėjęs nei šio sprendimo 213 punkte nurodyto priedo, nei kiekvienos aplinkybės, kurią Cargolux jame atskirai ginčijo, Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą. Todėl tiek, kiek šio sprendimo 213 punkte nurodytu prieštaravimu Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, jį taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.

225    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

 Dėl antros dalies, grindžiamos vienodo požiūrio principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

226    Cargolux tvirtina, kad pripažindamas ją atsakinga už pažeidimo dalį, susijusią su atsisakymu mokėti komisinius, Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą.

227    Pirma, Bendrasis Teismas pažeidė šį principą, nes Cargolux vertino kitaip nei British Airways plc, nors šių įmonių padėtis buvo panaši. Skundžiamo sprendimo 493 punkte Bendrasis Teismas remiasi ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, kurios įrodo Cargolux dalyvavimą atsisakant mokėti komisinius. Šiose konstatuojamosiose dalyse nustatyta, kad jos padėtis buvo panaši į to kito vežėjo padėtį, kiek tai susiję su įrodymais dėl šių veiksmų. Ginčijamo sprendimo 685, 686, 692, 694 ir 696 konstatuojamosiose dalyse pateiktų išvadų dėl British Airways, apibendrintų to sprendimo 743 konstatuojamojoje dalyje, ir išvadų dėl Cargolux, primintų skundžiamo sprendimo 493 punkte, palyginimas įrodo, kad jų padėtis panaši. Iš to matyti, kad tas kitas vežėjas per dešimties mėnesių laikotarpį dalyvavo septyniuose bendravimo epizoduose dėl atsisakymo mokėti komisinius, o Cargolux per dešimties mėnesių laikotarpį dalyvavo devyniuose bendravimo epizoduose. Iš šių devynių bendravimo epizodų trys taip pat buvo susiję su minėtu kitu vežėju.

228    Šie trys bendravimo epizodai, kuriuos Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 493, 497 ir 499 punktuose nurodė kaip patvirtinančius Komisijos išvadą dėl Cargolux dalyvavimo atsisakant mokėti komisinius, nurodyti ginčijamo sprendimo 503, 560 ir 695 konstatuojamosiose dalyse, nebuvo nurodyti dėl British Airways, kaip tai matyti iš 2022 m. kovo 30 d. Sprendimo British Airways / Komisija (T‑341/17, EU:T:2022:182) 386 punkto, nors 503 ir 560 konstatuojamosios dalys grindžiamos daugiašaliais susitikimais, kuriuose dalyvavo ir Cargolux, ir British Airways.

229    Taigi Bendrasis Teismas panaikino tik išvadą, kad British Airways dalyvavo šioje pažeidimo sudedamojoje dalyje, ir sumažino jai skirtą baudą, atsižvelgdamas į ribotą jos dalyvavimą, tačiau paliko galioti išvadą dėl Cargolux padaryto pažeidimo. Vis dėlto Bendrasis Teismas nepateikė nė menkiausio paaiškinimo dėl tokio skirtingo požiūrio.

230    Antra, Bendrasis Teismas pažeidė šį principą, nes vertino Cargolux skirtingai nei SAS Cargo Group A/S, Scandinavian Airlines System Denmark-Norway-Sweden ir SAS AB (toliau kartu – SAS Cargo Group ir kt.). 2022 m. kovo 30 d. Sprendimo SAS Cargo Group ir kt. / Komisija (T‑324/17, EU:T:2022:175) 958 punkte Bendrasis Teismas 21 % sumažino ieškovėms toje byloje skirtą baudą, atsižvelgdamas į ribotą jų dalyvavimo pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius, trukmę, palyginti su pažeidimo, kaip visumos, trukme, kaip nurodyta to sprendimo 958 punkte. Cargolux šiuo klausimu pažymi, kad bendra SAS Cargo Group ir kt. atžvilgiu nustatyto pažeidimo trukmė buvo šešeri metai ir du mėnesiai, o įrodymai dėl jų veiksmų, susijusių su atsisakymu mokėti komisinius, apėmė septynių mėnesių laikotarpį. Šiuo klausimu Cargolux daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 1169, 680 ir 686 konstatuojamąsias dalis. Kaip nurodyta to sprendimo 1169, 695 ir 698 konstatuojamosiose dalyse, bendra Cargolux nustatyto pažeidimo trukmė buvo penkeri metai, o įrodymai dėl jos veiksmų, susijusių su atsisakymu mokėti komisinius, apėmė penkių mėnesių laikotarpį. Vis dėlto Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šią paralelę ir nepateikė nė menkiausio pateisinimo ar paaiškinimo dėl tokio skirtingo požiūrio. Todėl jis padarė klaidą, kai Cargolux skirtos baudos sumai nepritaikė tokio paties procentinio dydžio sumažinimo.

231    Komisija ginčija šiuos argumentus.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

232    Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 ir 55 punktai ir 2024 m. birželio 27 d. Sprendimo Lupin / Komisija, C‑144/19 P, EU:C:2024:545, 137 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

233    Bendrasis Teismas privalo laikytis šio principo ir tada, kai įgyvendina savo neribotą jurisdikciją. Įgyvendinant neribotą jurisdikciją ir nustatant įmonėms skirtų baudų dydžius negali būti diskriminuojamos konkurencijos taisyklių pažeidimą dariusios įmonės (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sarrió / Komisija, C‑291/98 P, EU:C:2000:631, 97 punktą ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 138 punktą).

234    Šioje byloje, kalbant, pirma, apie tariamą vienodo požiūrio principo vertinant Cargolux ir British Airways pažeidimą, kiek tai susiję su išvada dėl kiekvieno iš šių vežėjų dalyvavimo pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 493 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija pripažino Cargolux dalyvavimą šioje sudedamojoje dalyje, atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo 754 konstatuojamojoje dalyje nurodytą informaciją, kurią Bendrasis Teismas citavo tame punkte.

235    Vis dėlto, priešingai, nei teigia Cargolux, palyginus šioje 754 konstatuojamojoje dalyje pateiktas išvadas su 743 konstatuojamojoje dalyje pateiktomis išvadomis, kuriose išvardyti Komisijos nurodyti ryšiai dėl to kito vežėjo, negalima daryti išvados, kad šių dviejų vežėjų padėtis buvo panaši, kiek tai susiję su įrodymais, kuriais prieš juos remtasi siekiant nustatyti jų dalyvavimą toje sudedamojoje dalyje. Todėl jų padėtis Bendrajame Teisme nebuvo panaši.

236    Taigi pakanka pažymėti, kad prielaida, kuria Cargolux grindžia šio sprendimo 227–229 punktuose išdėstytus argumentus, bet kuriuo atveju yra klaidinga. Vadinasi, šie argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

237    Antra, kalbant apie tariamą vienodo požiūrio principo pažeidimą, palyginti su SAS Cargo ir kt., kaip nurodyta šio sprendimo 230 punkte, pakanka pažymėti, kad šis teiginys grindžiamas klaidingu 2022 m. kovo 30 d. Sprendimo SAS Cargo Group ir kt. / Komisija (T‑324/17, EU:T:2022:175) aiškinimu. Tiesa, kad jo 958 punkto formuluotė, kuria remiasi Cargolux, gali atrodyti dviprasmiška, nes Bendrasis Teismas joje remiasi tuo, kad „laikotarpis, kuriuo vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, tarėsi dėl atsisakymo mokėti komisinius, yra trumpas, palyginti su viso vieno <...> tęstinio pažeidimo trukme“. Vis dėlto iš to sprendimo, be kita ko, jo 698–712, 901 ir 957 punktų, aiškiai matyti, kad būtent dėl to, kad Komisija nepagrįstai ieškovėms toje byloje priskyrė atsakomybę už pažeidimo sudedamąją dalį, susijusią su atsisakymu mokėti komisinius, ji pervertino jų dalyvavimo darant vieną tęstinį pažeidimą laipsnį, todėl Bendrasis Teismas nusprendė, jog nedera joms taikyti tik 10 % bazinės baudos dydžio sumažinimą dėl jų riboto dalyvavimo darant vieną tęstinį pažeidimą, bet dėl šio riboto dalyvavimo reikėtų taikyti 21 % sumažinimą.

238    Šioje byloje neginčijama, kad Bendrasis Teismas nenustatė, jog Komisija nepagrįstai pripažino Cargolux atsakinga už pažeidimo sudedamąją dalį, susijusią su atsisakymu mokėti komisinius. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmos dalies analizės, Cargolux nepavyko įrodyti, kad šiuo klausimu skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaida ar iškraipyti faktai ar įrodymai. Tokiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, kai SAS Cargo Group ir kt. papildomai sumažino bazinį baudos dydį dėl jų riboto dalyvavimo darant vieną tęstinį pažeidimą, atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikinta išvada dėl jų dalyvavimo šioje sudedamojoje dalyje, nors jis netaikė tokio baudos dydžio sumažinimo Cargolux, kurios dalyvavimo toje sudedamojoje dalyje išvada nebuvo panaikinta.

239    Taigi šio sprendimo 230 punkte išdėstyti argumentai yra nepagrįsti.

240    Vadinasi, apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečios dalies, susijusios su teisės klaidomis vertinant „Cargolux“ atsakomybę už pažeidimo sudedamąją dalį, susijusią su papildomu saugumo mokesčiu

–       Šalių argumentai

241    Cargolux teigia, kad skundžiamo sprendimo 477 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, jog Komisija iš jos turimų įrodymų pagrįstai padarė išvadą, kad Cargolux ir toliau ilgai dalyvavo su papildomu saugumo mokesčiu susijusioje pažeidimo dalyje ir dėl tų dalyvavimo laikotarpių prieš ją nebuvo jokių įrodymų, yra teisiškai klaidinga.

242    Šiuo klausimu Cargolux daro nuorodą į skundžiamo sprendimo 467 ir 468 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad yra spragų dokumentuose, patvirtinančiuose Cargolux dalyvavimą pažeidime nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2004 m. sausio 14 d., taip pat nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki 2006 m. vasario 14 d., t. y. pažeidimo pabaigos datos. Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo to sprendimo 471 punkte, pagal jurisprudenciją reikalaujama, kad tokiomis aplinkybėmis vien to, kad atitinkama įmonė neatsiriboja, nepakaktų siekiant pagrįsti išvadą dėl jos nepertraukiamo dalyvavimo pažeidime, kai per reikšmingą laikotarpį buvo sudaryti keli slapti susitarimai, nedalyvaujant jos atstovams. Tokiu atveju Komisija turėtų pateikti kitų įrodymų. Šioje byloje Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad tų kitų įrodymų vertinimas, atliktas skundžiamo sprendimo 473–476 punktuose, leidžia daryti išvadą, jog Cargolux dalyvavimas pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su papildomu saugumo mokesčiu, šiais laikotarpiais tęsėsi.

243    Pirma, kadangi Komisija tinkamai neįrodė, kad papildomi saugumo ir kuro mokesčiai yra vieno tęstinio pažeidimo dalis, nes šie veiksmai nėra pakankamai papildantys ir nesusiję su bendru planu, skundžiamo sprendimo 473 punktas yra klaidingas. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas negalėjo remtis ryšiais dėl pažeidimo sudedamosios dalies, susijusios su papildomu kuro mokesčiu, siekdamas pratęsti Cargolux dalyvavimą šio pažeidimo epizode, susijusiame su papildomu saugumo mokesčiu, ir taip atidėti jos dalyvavimo visame pažeidime pabaigos datą. Skundžiamo sprendimo 229 punkte nurodyta jurisprudencija taip pat neleidžia pagrįsti tokio požiūrio, nes ši jurisprudencija nesusijusi su galimybe nustatyti įmonės dalyvavimo pažeidime pratęsimą, jeigu būta laikotarpių, per kuriuos nebuvo nustatyta tiesioginių ryšių šia įmone (toliau – laikotarpiai, per kuriuos nenustatyta ryšių).

244    Antra, skundžiamo sprendimo 474 punktas yra klaidingas, nes nei šiame punkte, nei tame sprendime, nei ginčijamame sprendime nepaaiškinta, kaip vienkartinis ryšių dėl pažeidimo sudedamosios dalies, susijusios su papildomu saugumo mokesčiu, pobūdis leidžia nustatyti, kad laikotarpiai, per kuriuos nenustatyta ryšių, buvo įprasti laikotarpiai tarp tokių ryšių arba kad Cargolux tais laikotarpiais toliau dalyvavo šioje sudedamojoje dalyje, juo labiau kad per tuos laikotarpius kiti vežėjai ir toliau palaikė ryšius dėl minėtos sudedamosios dalies. Ryšių dėl papildomo kuro mokesčio ir papildomo saugumo mokesčio dažnumo palyginimas neturi reikšmės, nes vienintelis svarbus veiksnys yra tai, ar kiti vežėjai toliau palaikė ryšius dėl papildomo saugumo mokesčio, nedalyvaujant Cargolux. Jei taip būtų, tai įrodytų, kad dėl veiksmų, susijusių su papildomu saugumo mokesčiu, pobūdžio tokie ryšiai buvo būtini. Todėl Bendrasis Teismas negalėjo padaryti išvados, kad Komisija galėjo nuspręsti, jog Cargolux toliau dalyvavo šioje sudedamojoje dalyje laikotarpiais, per kuriuos ji nepalaikė jokių ryšių su kitais vežėjais. Dėl tos pačios priežasties taip pat nepakanka pažymėti, kad papildomas saugumo mokestis reikalavo tik pavienių kontaktų, kad būtų galima daryti išvadą, jog Cargolux tais laikotarpiais toliau dalyvavo šioje sudedamojoje dalyje, nes per tuos laikotarpius kiti vežėjai palaikė ryšius dėl papildomo saugumo mokesčio. Taigi Bendrojo Teismo analizė yra klaidinga, nes jis neatsižvelgė į tai, kad kiti vežėjai ir toliau palaikė ryšius dėl papildomo saugumo mokesčio visais laikotarpiais, per kuriuos nenustatyta Cargolux ryšių.

245    Trečia, skundžiamo sprendimo 475 punktas yra klaidingas tiek, kiek jame Bendrasis Teismas teigia, kad Cargolux neginčijo, jog veiksmų derinimo, susijusio su papildomu saugumo mokesčiu, poveikis tęsėsi laikotarpiu, kai įrodymų dėl ryšių nebuvo.

246    Visų pirma nei Komisija, nei Bendrasis Teismas nepateikė jokių nuorodų dėl tariamai užsitęsusio poveikio. Toks požiūris prieštarauja jurisprudencijai, pagal kurią Komisija turi remtis įrodymais, susijusiais su faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra pakankamai artimos laiko atžvilgiu, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų. Šiuo klausimu pažeidimo trukmę turi įrodyti Komisija, o bet kokios jos abejonės turi būti aiškinamos atitinkamos įmonės naudai. Šiomis aplinkybėmis Cargolux taip pat nurodo, be kita ko, 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Kilpailu- ja kuluttajavirasto (C‑450/19, EU:C:2021:10) 30 punktą; jame teigiama, kad nesant pakankamų įrodymų, Komisija negali nuspręsti, jog pažeidimas tęsiasi ilgiau nei paskutinė pažeidimo šalių bendravimo diena.

247    Be to, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamame sprendime nenustatyta, jog per paskutinius ryšius su Cargolux sudaryti susitarimai, nurodyti ginčijamo sprendimo 618 ir 640 konstatuojamosiose dalyse, turėjo toliau galioti iki vėlesnės datos, kaip to vis dėlto reikalaujama pagal 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Caffaro / Komisija (T‑192/06, EU:T:2011:278) 125 ir 128 punktus. Taigi aišku, kad Cargolux dalyvavimas su papildomu saugumo mokesčiu susijusiuose veiksmuose baigėsi tada, kai ji nutraukė ryšius su kitais vežėjais, t. y. po šiose konstatuojamosiose dalyse nurodytų 2002 m. lapkričio 26 d. ir 2004 m. rugsėjo 28 d. vykusių bendravimo epizodų.

248    Galiausiai skundžiamo sprendimo 475 punkte neteisėtai perkelta įrodinėjimo našta, nes atitinkama įmonė neturi nei paneigti, kad veiksmų derinimo poveikis išliko, nei tvirtinti, kad ji nežinojo apie tai, kad kiti vežėjai toliau derino savo veiksmus. Kita vertus, Komisija turi įrodyti, kad šis poveikis tęsėsi per nurodytą pažeidimo laikotarpį ir kad įmonė žinojo apie neteisėtus veiksmus arba galėjo pagrįstai juos numatyti. Komisija nepaaiškino, kaip Cargolux galėjo numatyti aptariamus neteisėtus veiksmus ir būti pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką.

249    Ketvirta, skundžiamo sprendimo 476 punktas, kuriame Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Cargolux neįrodė, jog laikotarpiais, per kuriuos nenustatyta ryšių, ji viešai atsiribojo nuo derinimo, susijusio su papildomu saugumo mokesčiu, arba vėl ėmėsi sąžiningos ir nepriklausomos konkurencijos, taip pat yra klaidingas. Be to, skundžiamo sprendimo 471 punkte Bendrasis Teismas pats pripažino, kad atsiribojimas yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, ar įmonė toliau dalyvavo darant pažeidimą reikšmingais laikotarpiais, per kuriuos nenustatyta ryšių, nesant dalyvavimo įrodymų.

250    Jeigu, priešingai, nei teigia Cargolux, Teisingumo Teismas, remdamasis šiuo ketvirtuoju pagrindu, nuspręstų, kad nereikia panaikinti skundžiamo sprendimo ir ginčijamo sprendimo, kiek jis su ja susijęs, ši bendrovė papildomai prašo panaikinti ginčijamą sprendimą iš dalies ir sumažinti baudą pasinaudojant neribota Teisingumo Teismo jurisdikcija, remiantis jos pagrinduose išdėstytais motyvais ar bet kuriais kitais motyvais, kuriuos Teisingumo Teismas pateiks savo iniciatyva.

251    Komisija mano, kad ši dalis yra iš dalies nepriimtina ir bet kuriuo atveju iš dalies nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

252    Remiantis suformuota jurisprudencija daugeliu atvejų konkurenciją pažeidžiančių veiksmų arba susitarimo egzistavimas turi būti numanomas iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 57 punktas, taip pat 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 110 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

253    Iš tokių požymių ir sutapimų, kai jie vertinami bendrai, galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir tęstinių konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę ir pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo laikotarpį (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 95 punktas ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 111 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

254    Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad susitarimas egzistavo tam tikrą apibrėžtą laikotarpį arba bent įmonė jį įgyvendino atitinkamu laikotarpiu, nebuvimo pažymėtina, jog tai, kad nebuvo pateikta įrodymų dėl konkrečių laikotarpių, netrukdo pripažinti, kad pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laiką, jei tai konstatuota remiantis objektyviais ir nuosekliais požymiais. Kai pažeidimas trunka daugelį metų, aplinkybė, kad karteliniai veiksmai vykdyti įvairiais laikotarpiais, kuriuos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laiko tarpas, nedaro įtakos šio kartelinio susitarimo egzistavimui, jeigu įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno tęstinio pažeidimo epizodai (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, EU:C:2006:593, 169 punktas ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 112 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

255    Kalbant apie kelerius metus trukusį pažeidimą, pažymėtina, kad aplinkybė, jog nebuvo pateikta tiesioginių įrodymų dėl bendrovės dalyvavimo darant šį pažeidimą konkrečiu laikotarpiu, netrukdo pripažinti, kad pažeidimas truko ir šį laikotarpį, jei tokia išvada grindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

256    Taigi Komisija gali nuspręsti, jog pažeidimas arba įmonės dalyvavimas darant pažeidimą nebuvo nutrauktas, net jeigu ji neturi pažeidimo įrodymų dėl tam tikrų apibrėžtų laikotarpių, kai įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie gali būti susiję su vienu tęstiniu pažeidimu ir kai atitinkama įmonė nesirėmė požymiais ar įrodymais, patvirtinančiais priešingai – kad nedarė pažeidimo arba nedalyvavo darant jį tais laikotarpiais (2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 114 punktas).

257    Šiomis aplinkybėmis viešo atsiribojimo nebuvimas yra tokia faktinė padėtis, kuria Komisija gali remtis, kad įrodytų, jog bendrovė ir toliau elgėsi nekonkurencingai. Vis dėlto, jeigu atitinkamos bendrovės atstovai ilgai nedalyvavo keliuose vykusiuose slaptuose susitikimuose, Komisija negali apsiriboti konstatavimu, kad nebuvo viešo atsiribojimo, o savo vertinimą turi pagrįsti ir kitais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 28 punktą ir 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo LS Cable & System / Komisija, C‑596/18 P, EU:C:2019:1025, 33 punktą).

258    Šioje byloje reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina Cargolux, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 467 punkte pabrėžė, jog ginčijamame sprendime buvo „spraga“ dokumentuose, kurie turėjo patvirtinti jos dalyvavimą pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su papildomu saugumo mokesčiu, nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2004 m. sausio 14 d. ir nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki vieno tęstinio pažeidimo pabaigos 2006 m. vasario 14 d. Todėl to sprendimo 468 punkte jis nurodė, kad šios bylos aplinkybėmis tokie laikotarpiai buvo pakankamai ilgi, kad būtų privaloma patikrinti, ar Cargolux dalyvavimas su saugumo mokesčiu susijusioje pažeidimo dalyje buvo nutrauktas laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2004 m. sausio 14 d. ir baigėsi 2004 m. rugsėjo 28 d., o ne 2006 m. vasario 14 d. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 469–471 punktuose jis iš esmės priminė šio sprendimo 254–257 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

259    Be to, skundžiamo sprendimo 472 punkte, kurio Cargolux neginčija, Bendrasis Teismas nurodė, kad tarp veiksnių, galinčių patvirtinti, jog įmonė tęsė antikonkurencinius veiksmus laikotarpiais, kai ji nedalyvavo viename ar keliuose slaptuose susitikimuose, be kita ko, yra nagrinėjamo pažeidimo pobūdis, atitinkamo kartelio veikimas, atitinkamos įmonės veiksmai atitinkamoje rinkoje, šių veiksmų priskyrimas vienam tęstiniam pažeidimui, apimančiam keletą kitų sudedamųjų dalių, arba šių veiksmų poveikis.

260    Cargolux teigimu, būtent taikydamas iš šios jurisprudencijos kylančius kriterijus skundžiamo sprendimo 473–476 punktuose Bendrasis Teismas padarė jos nurodomų teisės klaidų.

261    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad iš šio sprendimo 252–257 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, jog Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, gali grįsti savo vertinimą dėl antikonkurencinių veiksmų ar susitarimo buvimo ir trukmės bendru visų reikšmingų įrodymų ir požymių vertinimu. Taigi skundžiamo sprendimo 473–476 punktuose išdėstytos aplinkybės negali būti vertinamos atskirai. Vis dėlto klausimas, kokią įrodomąją vertę kiekvienam iš šių aplinkybių ir požymių priskyrė Bendrasis Teismas, yra faktinių aplinkybių vertinimo klausimas, kuris nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją šiam nagrinėjant apeliacinį skundą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 96 punktą).

262    Šiomis aplinkybėmis, pirma, dėl Cargolux prieštaravimo, susijusio su skundžiamo sprendimo 473 punktu, pakanka pažymėti, kad jis grindžiamas prielaida, jog Bendrasis Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisija pakankamai įrodė, jog papildomas saugumo mokestis ir papildomas kuro mokestis yra to paties vieno tęstinio pažeidimo dalys. Iš trečiojo pagrindo antros dalies analizės matyti, kad ši prielaida yra klaidinga. Vadinasi, šį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

263    Antra, kalbant apie prieštaravimą dėl skundžiamo sprendimo 474 punkto, pabrėžtina, kad tame punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog taikant papildomą saugumo mokestį reikėjo gerokai rečiau palaikyti ryšius, nei taikant papildomą kuro mokestį, nes saugumo mokestis nebuvo pagrįstas požymiu, kurio raidą reikėjo reguliariai koreguoti. Jis konstatavo, kad tai paaiškina, kodėl įvedus šį mokestį vežėjai palaikė tik pavienius ryšius dėl jo įgyvendinimo.

264    Taigi reikia pažymėti, kad minėtame 474 punkte Bendrasis Teismas apsiribojo išvada, jog tai, kad kalbama apie veiksmus, susijusius su papildomu mokesčiu, kurio dydis dėl savo pobūdžio nereikalavo reguliarių koregavimų, yra požymis, leidžiantis nustatyti, kad Cargolux ir toliau vykdė antikonkurencinius veiksmus, nepaisant to, kad nebuvo įrodymų, jog ji tiesiogiai dalyvavo slaptuose susitikimuose dėl papildomo saugumo mokesčio laikotarpiais, per kuriuos nenustatyta ryšių. Šis faktinių aplinkybių vertinimas, kurio Teisingumo Teismas negali peržiūrėti apeliacine tvarka (nes nebuvo teigta, kad tos aplinkybės buvo iškraipytos), iš esmės susijęs su pažeidimo pobūdžiu ir, remiantis skundžiamo sprendimo 472 punkte nurodyta jurisprudencija, kuri šiame apeliaciniame skunde neginčijama, į nagrinėjamo pažeidimo pobūdį iš tikrųjų galima atsižvelgti kaip į įrodymą, leidžiantį nustatyti, kad įmonė tęsė antikonkurencinius veiksmus, nepaisant to, kad tam tikrais laikotarpiais ji tiesiogiai jų nevykdė.

265    Be to, kiek Cargolux iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog veiksmų, susijusių su papildomu saugumo mokesčiu, pobūdis nereikalauja reguliarių ryšių, ji ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą, kaip nurodyta šio sprendimo 96 ir 261 punktuose primintoje jurisprudencijoje.

266    Taigi šį prieštaravimą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

267    Trečia, kalbant apie prieštaravimą dėl skundžiamo sprendimo 475 punkto, reikia pažymėti, kad tame punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog Cargolux neginčijo, kad derinimo poveikis, susijęs su papildomu saugumo mokesčiu, tęsėsi tuo laikotarpiu, dėl kurio nėra jokių ryšių įrodymų. Jis pridūrė, kad Cargolux neteigė, jog nežinojo, kad kiti vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, tuo laikotarpiu toliau derino veiksmus dėl papildomo saugumo mokesčio.

268    Šiuo klausimu, kiek Cargolux iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis nemotyvavo skundžiamo sprendimo, nes nenurodė koks buvo tas poveikis, pakanka pažymėti, viena vertus, kad iš šio punkto aiškiai matyti, jog Bendrasis Teismas rėmėsi veiksmų, susijusių su papildomu saugumo mokesčiu, antikonkurenciniu poveikiu, t. y. krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainos padidėjimu, kuris galiausiai kenkia vartotojams EEE. Pagal skundžiamo sprendimo 472 punkte nurodytą jurisprudenciją, kuri šiame apeliaciniame skunde neginčijama, į atitinkamų antikonkurencinių veiksmų poveikį iš tikrųjų galima atsižvelgti kaip į įrodymą, leidžiantį nustatyti, kad įmonė tęsė antikonkurencinius veiksmus, nepaisant to, kad tam tikrais laikotarpiais ji tiesiogiai jų nevykdė.

269    Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Cargolux argumentui, kad Bendrasis Teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą, įpareigodamas ją paneigti antikonkurencinio poveikio, kurio Komisija prieš tai nenustatė ir neįrodė, buvimą ir įrodyti tai, kad ji nežinojo, jog kiti vežėjai tęsė veiksmų derinimą.

270    Be to, kiek Cargolux priekaištauja Komisijai nepaaiškinus, kaip ji galėjo numatyti nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, ši kritika susijusi ne su skundžiamu sprendimu, o su ginčijamu sprendimu. Todėl ji turi būti atmesta kaip nepriimtina (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo TUIfly / Komisija, C‑763/21 P, EU:C:2023:528, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

271    Dėl Cargolux nurodytų sprendimų pažymėtina, kad jais remiantis taip pat negalima nustatyti, jog skundžiamo sprendimo 475 punktas yra klaidingas, nes tie sprendimai susiję su kitokiomis aplinkybėmis nei nagrinėjamos šioje byloje. Viena vertus, 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Kilpailu- ja kuluttajavirasto (C‑450/19, EU:C:2021:10) 30 punktas susijęs su nutrauktais karteliais. Neginčijama, kad Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, jog vienas tęstinis pažeidimas baigėsi 2006 m. vasario 14 d. ir kad ši data atitinka pirmąją Komisijos patikrinimų dieną. Taigi šioje byloje nenagrinėjama pažeidimo, kurio trukmė buvo įvertinta atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį įmonės, kurioms pateikti prieštaravimai, vykdė pagal SESV 101 straipsnį draudžiamus veiksmus, nors kartelis formaliai jau buvo nutrauktas.

272    Kita vertus, 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Caffaro / Komisija (T‑192/06, EU:T:2011:278) 125 ir 128 punktai susiję su aplinkybėmis, kuriomis nagrinėtas antikonkurencinis susitarimas tariamai nebuvo taikomas, o šiuo atveju taip nėra.

273    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šio sprendimo 245–248 punktuose išdėstyti argumentai yra iš dalies nepriimtini ir iš dalies nepagrįsti.

274    Ketvirta, kalbant apie prieštaravimą dėl skundžiamo sprendimo 476 punkto, reikia konstatuoti, kad tame punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog Cargolux neįrodė ir net neteigė, kad ji viešai atsiribojo nuo papildomo saugumo mokesčio derinimo laikotarpiais, dėl kurių nėra ryšių įrodymų, ir neįrodė, kad tais laikotarpiais buvo atnaujinusi sąžiningą ir nepriklausomą konkurenciją nagrinėjamoje rinkoje.

275    Vis dėlto tai, kad nėra tokio atsiribojimo, nėra vienintelis veiksnys, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi grįsdamas skundžiamo sprendimo 477 punkte padarytą išvadą, kad Komisija iš turimų įrodymų pagrįstai padarė išvadą, jog Cargolux dalyvavimas pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su papildomu saugumo mokesčiu, tęsėsi tiek nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2004 m. sausio 14 d., tiek nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki pažeidimo pabaigos, kaip tai rodo prieš šią išvadą esantis žodžių junginys „tokiomis aplinkybėmis“ ir kaip matyti iš pateiktos analizės, susijusios su ketvirtojo pagrindo trečia dalimi. Todėl negalima teigti, kad skundžiamo sprendimo 476 punkte pateikta išvada Bendrasis Teismas nepaisė šio sprendimo 257 punkte primintos suformuotos jurisprudencijos, kuri taip pat pateikta skundžiamo sprendimo 471 punkte ir pagal kurią tuo atveju, jeigu atitinkamos bendrovės atstovai ilgai nedalyvavo keliuose slaptuose susitikimuose, Komisija negali apsiriboti konstatavimu, kad nebuvo viešo atsiribojimo, o savo vertinimą turi pagrįsti ir kitais įrodymais.

276    Vadinasi, dėl skundžiamo sprendimo 476 punkto pateiktas prieštaravimas yra nepagrįstas.

277    Taigi apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą, kaip ir visą ketvirtąjį pagrindą.

278    Kadangi nebuvo pritarta nė vienam Cargolux apeliacinio skundo pagrindui, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

279    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

280    Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniam procesui pagal to reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

281    Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Cargolux bylinėjimosi išlaidos, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Cargolux Airlines International SA bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

*      Proceso kalba: anglų.