Byla C‑378/22 P
British Airways plc
prieš
Europos Komisiją
2026 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„ Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Krovinių vežimo oro transportu rinka – Europos Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas – Krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainos sudedamųjų dalių (papildomas kuro mokestis, papildomas saugumo mokestis ir atsisakymas mokėti komisinius už papildomus mokesčius) derinimas – Atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos – Komisijos teritorinė kompetencija – Apibrėžtas poveikis – Konstatavimas – Vienas tęstinis pažeidimas – Atsižvelgimas į vieno tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikį “
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Sąjungos teismo jurisdikcija – Apimtis – Bendrojo Teismo teisė pakeisti ginčijamą aktą priėmusio subjekto motyvus savo motyvais – Neįtraukimas – Bendrojo Teismo įgaliojimai paaiškinti ginčijamo akto motyvus atsakant į jam pateiktus argumentus – Įtraukimas
(SESV 263 straipsnis)
(žr. 56–62 punktus)
2. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Teritorinė taikymo sritis – Komisijos kompetencija – Leistinumas pagal tarptautinę viešąją teisę – Veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama, įgyvendinimas arba apibrėžtas poveikis EEE – Alternatyvūs būdai – Iš karto atsirandančio, esminio ir numatomo poveikio kriterijus – Apimtis
(SESV 101 straipsnis; EEE susitarimo 53 straipsnis)
(žr. 67–76 punktus)
3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Būtinybė tiksliai nustatyti kritikuojamus ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktus
(SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalis)
(žr. 77 ir 83 punktus)
4. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas – Nepriimtinumas
(SESV 256 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnis)
(žr. 79–81 punktus)
5. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Bendrajame Teisme užginčyto sprendimo, o ne šio teismo priimto sprendimo apskundimas – Nepriimtinumas
(Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirma pastraipa)
(žr. 82 punktą)
6. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Teritorinė taikymo sritis – Komisijos kompetencija – Leistinumas pagal tarptautinę viešąją teisę – Veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama, įgyvendinimas arba apibrėžtas poveikis EEE – Alternatyvūs būdai – Iš karto atsirandančio, esminio ir numatomo poveikio kriterijus – Įrodinėjimo pareiga – Pasiskirstymas tarp Komisijos ir atitinkamų įmonių
(SESV 101 straipsnis; EEE susitarimo 53 straipsnis)
(žr. 94–98 punktus)
7. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį
(SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)
(žr. 99–101 ir 104 punktus)
Santrauka
Savo trylika sprendimų Teisingumo Teismas atmetė beveik visus apeliacinius skundus, pateiktus kelių oro transporto bendrovių(1), dalyvavusių „krovinių vežimo oro transportu kartelyje“, dėl Bendrojo Teismo sprendimų(2) panaikinimo – jais buvo išnagrinėti jų ieškiniai dėl sprendimo(3), kuriuo Europos Komisija joms skyrė baudas už dalyvavimą šiame kartelyje. Taigi Teisingumo Teismas iš dalies patenkino tik SAS Cargo Group apeliacinį skundą dėl klaidų, kurias Bendrasis Teismas padarė naudodamasis neribota jurisdikcija, kai apskaičiavo šiai oro transporto bendrovei paskirtą baudą(4).
2005 m. gruodžio 7 d. Komisija gavo Lufthansa ir dviejų jos patronuojamųjų bendrovių prašymą atleisti nuo baudos pagal jos 2002 m. Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju. Tame prašyme buvo nurodyta, kad kelios krovinių vežimo oro transportu rinkoje veikiančios įmonės (toliau – vežėjai) palaikė antikonkurencinius ryšius, susijusius su papildomų kuro ir saugumo mokesčių už krovinių vežimo oro transportu paslaugas nustatymu, taip pat iš esmės su atsisakymu suteikti ekspeditoriams nuolaidą už šiuos papildomus mokesčius. Remdamasi surinkta informacija ir savo tyrimais Komisija 2010 m. lapkričio 9 d. priėmė pirmąjį sprendimą(5) dėl 21 vežėjo.
Tame sprendime Komisija nusprendė, kad vežėjai dalyvavo darant vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą, derindami savo veiksmus, susijusius su krovinių vežimo paslaugų teikimo įkainiais. Vis dėlto Bendrasis Teismas visiškai ar iš dalies panaikino minėtą sprendimą dėl prieštaravimų jo motyvuose.
Kai buvo priimi sprendimai dėl panaikinimo, Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad buvo padarytas vienas tęstinis pažeidimas, kuriuo 19 oro transporto bendrovių 1999–2006 m. derino veiksmus, susijusius su krovinių vežimo paslaugų teikimu visame pasaulyje, tardamosi dėl papildomų kuro ir saugumo mokesčių nustatymo ir atsisakymo mokėti komisinius. Taigi ji skyrė joms taisomąsias priemones ir baudas už dalyvavimą darant šį pažeidimą.
Gavęs kelis apeliančių pareikštus ieškinius, kuriais jos iš esmės prašė visiškai ar iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, taip pat panaikinti arba sumažinti joms skirtas baudas, Bendrasis Teismas atmetė Martinair, KLM, Cargolux, Air France-KLM, Air France, Lufthansa ir Singapore Airlines ieškinius. Kita vertus, jis iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą ir sumažino baudą dėl kitų apeliančių dalyvavimo darant pažeidimą.
Apeliantės dėl šių sprendimų pateikė Teisingumo Teismui kelis apeliacinius skundus.
Teisingumo Teismo vertinimas
Grįsdamos savo apeliacinius skundus apeliantės nurodo kelis pagrindus, susijusius su:
1. Komisijos kompetencija nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimus, susijusius su krovinių vežimo paslaugomis, teikiamomis iš trečiosiose šalyse esančių oro uostų į Sąjungos valstybėse narėse ar kitose EEE valstybėse, kurios nėra Sąjungos narės, esančius oro uostus (toliau – atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos), ir skirti už juos sankcijas.
2. Bendrojo Teismo atliktu ginčijamo sprendimo pagrįstumo vertinimu.
3. Teisės į gynybą pažeidimu.
4. Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimu.
1) Dėl Komisijos kompetencijos konstatuoti konkurencijos taisyklių, susijusių su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, pažeidimą ir skirti už jį sankcijas
Teisingumo Teismas nurodė, kad, kiek tai susiję su oro transportu „tarp“ Sąjungos ir trečiųjų šalių, Reglamentas Nr. 1/2003(6), iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 411/2004(7), taikomas tiek oro transportui iš Sąjungos į trečiąsias šalis, tiek oro transportui iš trečiųjų šalių į Sąjungą, ir atmetė pagrindus, grindžiamus Komisijos kompetencijos konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, ir skirti už jį sankcijas nebuvimu.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad Komisija gali konstatuoti ir taikyti sankciją už veiksmus, vykdytus už Sąjungos ar EEE ribų, jeigu jie buvo vykdyti šioje teritorijoje (toliau – įvykdymo kriterijus) arba buvo galima numatyti, kad jie turės betarpišką ir esminį poveikį joje (toliau – apibrėžto poveikio kriterijus).
Nors ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad šiuo atveju abu kriterijai yra tenkinami, Bendrasis Teismas apsiribojo patvirtindamas Komisijos teritorinę kompetenciją, remdamasis tik apibrėžto poveikio kriterijumi.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai patvirtino Komisijos kompetenciją, remdamasis vien „apibrėžto poveikio“ kriterijumi, nes šis kriterijus ir įvykdymo kriterijus yra alternatyvūs.
Be to, kelios apeliantės priekaištavo Bendrajam Teismui dėl to, kad išvadą dėl apibrėžto poveikio buvimo jis grindė kartelio pripažinimu „konkurencijos ribojimu dėl tikslo“, todėl Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šie prieštaravimai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.
Teisingumo Teismas taip pat atmetė prieštaravimus, susijusius su tuo, kad Bendrasis Teismas Komisijos motyvus pakeitė savaisiais, kiek tai susiję su apibrėžto poveikio kriterijaus taikymu. Šiuo klausimu jis priminė, kad, kai Bendrasis Teismas tik atsako į jam pateiktus argumentus ir paaiškina ginčijamo akto motyvus, negalima teigti, kad jis pakeičia šio akto rengėjo motyvus savaisiais. Be to, aplinkybė, kad informacija, leidusi Bendrajam Teismui patikrinti, ar Komisija nustatė savo ekstrateritorinę jurisdikciją pagal apibrėžto poveikio kriterijų, buvo pateikta konstatuojamosiose dalyse, nesusijusiose su ginčijamo sprendimo skirsniu dėl Komisijos tarptautinės kompetencijos, taip pat negali įrodyti neteisėto motyvų pakeitimo.
Galiausiai Teisingumo Teismas atmetė įvairius prieštaravimus, grindžiamus teisės klaidomis, kurias Bendrasis Teismas padarė tikrindamas, kaip Komisija taikė apibrėžto poveikio kriterijų.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad taikydama šį kriterijų Komisija turi įrodyti, jog atitinkami veiksmai daro numatomą, betarpišką ir esminį poveikį Sąjungoje arba, kaip nagrinėjamu atveju, EEE.
Dėl atitinkamų veiksmų numatomumo Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad numatoma yra visa žala, apie kurią kartelio dalyviai, neperžengdami bendrai žinomų ribų, turi pagrįstai žinoti, kad ji atsiras, priešingai nei žala, atsiradusi dėl visiškai neįprastų aplinkybių.
Kadangi papildomas kuro mokestis, papildomas saugumo mokestis ir atsisakymas mokėti komisinius yra slapti susitarimai dėl horizontalaus kainų nustatymo ir kadangi tokie veiksmai gali ypač paveikti konkurenciją, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pripažįstama, jog dėl šių veiksmų padidėja bendra atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų kaina. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas neprivalėjo konkrečiai tikrinti papildomų mokesčių poveikio bendrai krovinių vežimo paslaugų pardavimo kainai, taip pat neturėjo nustatyti, ar ir kokiu mastu ekspeditoriai faktiškai perkėlė šias padidėjusias kainas siuntėjams, taip pat, ar ir kokiu mastu jie faktiškai perkėlė padidėjusias transporto išlaidas vartotojams.
Pagal bendrąsias įrodymų rinkimo taisykles Bendrasis Teismas taip pat neperkėlė įrodinėjimo naštos nagrinėdamas, ar apeliantės pateikė įrodymų, leidžiančių paneigti išvadą dėl nagrinėjamų veiksmų poveikio EEE numatomumo.
Antra, dėl atitinkamų veiksmų poveikio betarpiško pobūdžio Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad ši sąlyga būtų įvykdyta, pakanka, kad nagrinėjami antikonkurenciniai veiksmai galėtų turėti betarpišką poveikį Sąjungoje arba EEE.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, be kita ko, atmetė prieštaravimus, grindžiamus tuo, kad apeliančių veiksmai neturėjo betarpiško poveikio konkurencijai EEE, nes šis poveikis priklausė nuo kitų priežastinio ryšio grandinės dalyvių, t. y. ekspeditorių ir siuntėjų, įsikišimo, kadangi toks įsikišimas objektyviai kyla iš nagrinėjamo kartelio, atsižvelgiant į įprastą rinkos veikimą.
Trečia, dėl nagrinėjamų veiksmų poveikio esminio pobūdžio Teisingumo Teismas atmetė prieštaravimus, kad Bendrasis Teismas rėmėsi ginčijamo kartelio ypatybėmis, kurių nebuvo nurodyta ginčijamame sprendime, siekdamas padaryti išvadą, jog poveikis importuotų prekių kainoms buvo esminis.
Be to, kadangi Komisija įrodė, kad apibrėžto poveikio kriterijus buvo tenkinamas, kiek tai susiję su veiksmų dėl atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimu, Bendrasis Teismas neturėjo nagrinėti, ar tas kriterijus buvo tenkinamas, atsižvelgiant į vieno tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikį.
2) Dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo nagrinėjimo
Kiek tai susiję su Bendrojo Teismo atliekama ginčijamo sprendimo pagrįstumo kontrole, kai kurios apeliantės pateikė prieštaravimus, be kita ko, dėl:
a) vieno tęstinio pažeidimo buvimo ir jų dalyvavimo jį darant;
b) atitinkamų veiksmų pripažinimo ribojimu dėl tikslo;
c) tik dalinio ginčijamo sprendimo panaikinimo Latam Airlines Group ir Lan Cargo atžvilgiu;
d) Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas už veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, senaties.
a) Dėl vieno tęstinio pažeidimo buvimo ir apeliančių dalyvavimo jį darant
Pirma, dėl atitinkamų veiksmų geografinės aprėpties Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies, kurioje nagrinėjami antikonkurenciniai veiksmai pripažįstami pasaulio masto, ir to sprendimo motyvų, pagal kuriuos neįtraukti tam tikri maršrutai tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Reikia atskirti sąvoką „veiksmai“, kuri apima visus faktinius elementus, ir sąvoką „pažeidimas“, kuri reiškia teisinį šių veiksmų kvalifikavimą. Be to, neatsižvelgiant į motyvus, kuriais grindžiamas Sąjungos institucijos priimtas sprendimas, tik šio sprendimo rezoliucinė dalis, siejama su jo motyvais, kurie yra jo būtinas pagrindas, gali sukelti teisinių pasekmių.
Antra, Teisingumo Teismas priminė, kad, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, nereikia tikrinti, ar tarp jų yra papildomumo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir sąveikaujant prisidedama prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jų autoriai, įgyvendinantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Todėl, net jei Komisija neįrodė tokio ginčijamų susitarimų ir veiksmų papildomumo ryšio, kaip teigia kai kurios apeliantės, vien dėl to nebūtų galima manyti, kad buvo padaryta klaida juos pripažinus vienu tęstiniu pažeidimu.
Trečia, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad jis tik ribotai pripažino galimybę neįtraukti tam tikrų antikonkurencinių veiksmų į SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo sritį, t. y. jeigu įmonės buvo įpareigotos vykdyti tokius veiksmus nacionalinės teisės aktais arba jeigu šiais teisės aktais panaikinama bet kokia jų konkurencinių veiksmų galimybė. Taigi, jei nacionalinis įstatymas tik skatina ar palengvina įmonių savarankiškus antikonkurencinius veiksmus, joms taikomi SESV 101 ir 102 straipsniai. Kadangi ši jurisprudencija taikoma tiek valstybių narių, tiek trečiųjų šalių teisės aktams, atitinkamos įmonės turi įrodyti, kad atitinkamų trečiųjų šalių nacionalinės teisės aktai jas ne skatino, o įpareigojo imtis atitinkamų veiksmų.
Ketvirta, Teisingumo Teismas atmetė apeliančių argumentus, pateiktus ginčijant jų dalyvavimą darant vieną tęstinį pažeidimą, už kurį Komisija skyrė sankcijas.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, priminė, kad, kiek tai susiję su kelerius metus trunkančiu pažeidimu, tiesioginių įrodymų, jog įmonė įgyvendino susitarimą tam tikrais konkrečiais laikotarpiais, nebuvimas netrukdo pripažinti, kad ji dalyvavo darant šį pažeidimą tais laikotarpiais, jei tokia išvada grindžiama objektyviais ir nuosekliais įrodymais. Tokiu atveju Bendrasis Teismas savo vertinimą dėl antikonkurencinių veiksmų ar susitarimo egzistavimo ir trukmės gali grįsti bendru visų Komisijos pateiktų reikšmingų įrodymų ir požymių, tarp kurių, be kita ko, yra atitinkamų antikonkurencinių veiksmų poveikis, vertinimu.
Be to, Teisingumo Teismas atmetė Air Canada pagrindą, kuriuo Bendrajam Teismui priekaištaujama padarius teisės klaidų, kai buvo pripažinta jos atsakomybė už maršrutus, kuriais ji nevykdo skrydžių arba kuriais jai neleidžiama vykdyti skrydžių, t. y. maršrutus EEE ir maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Bendrojo Teismo išvadų skundžiamame sprendime matyti, jog Air Canada savo veiksmais siekė prisidėti prie visų dalyvių siekiamų bendrų tikslų ir kad ji žinojo apie kitų įmonių planuojamus ar vykdomus pažeidimus, siekiant tų pačių tikslų. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai pripažino Air Canada atsakinga už vieną tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, neatsižvelgiant į tai, ar ji gali būti potenciali konkurentė šiuose maršrutuose.
Penkta, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, nors Komisija turi surinkti pakankamai tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas, Bendrasis Teismas neprivalo panaikinti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad ji nurodė faktines aplinkybes, kurios nėra tiesioginiai atitinkamos įmonės dalyvavimo darant priskiriamą pažeidimą įrodymai. Pakanka, kad Bendrasis Teismas patikrintų, kaip jis tai padarė šioje byloje, ar visi nagrinėti įrodymai galėjo patvirtinti išvadą, kad atitinkama įmonė dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą. Be to, šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įrodymai, susiję su ryšiais iki pažeidimo laikotarpio arba su veiksmais, kurie nepriklauso Komisijos kompetencijai, gali patvirtinti kitų su šiuo laikotarpiu susijusių įrodymų aiškinimą, siekiant juos įvertinti atsižvelgiant į kontekstą arba įrodyti tam tikrų rūšių veiksmų pasikartojimą.
Galiausiai, šešta, Teisingumo Teismas atmetė Cargolux pagrindą, pagal kurį Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, kai patvirtino jos dalyvavimą pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius, o British Airways dalyvavimą šiuo klausimu atmetė, nes šių dviejų vežėjų padėtis nebuvo panaši, kiek tai susiję su įrodymais, kuriais remiantis siekta nustatyti jų dalyvavimą šioje pažeidimo sudedamojoje dalyje.
Be to, Bendrojo Teismo sprendimas nesumažinti Cargolux baudos tiek pat, kiek ir SAS Cargo Group, taip pat negali būti laikomas vienodo požiūrio principo pažeidimu, nes SAS Cargo Group bauda sumažinta dėl to, kad buvo panaikinta išvada, jog ji dalyvavo pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su atsisakymu mokėti komisinius.
b) Dėl atitinkamų veiksmų pripažinimo ribojimu dėl tikslo
Pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas arba įmonių asociacijos sprendimas yra toks žalingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, pagal suformuotą jurisprudenciją reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį kontekstą. Vis dėlto, kai susitarimai ar slapti veiksmai yra tokie ypač sunkūs konkurencijos pažeidimai, kaip šiuo atveju horizontalus susitarimas dėl kainų nustatymo, Komisija gali apriboti savo ekonominio ir teisinio konteksto analizę tuo, kas yra tikrai būtina, siekdama padaryti išvadą apie konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą.
Antra, Teisingumo Teismas atmetė argumentą, grindžiamą tuo, kad nagrinėjami slapti veiksmai buvo susiję tik su dalimi atitinkamos prekės ar paslaugos kainos, nes ši aplinkybė niekaip neįrodo, kad tie veiksmai nėra derinimo forma, kuri dėl savo pobūdžio turi būti laikoma žalinga įprastai konkurencijai. Atvirkščiai, tokie veiksmai vien dėl savo pobūdžio didina kainas, o tai lemia netinkamą išteklių paskirstymą, visų pirma kenkia vartotojams.
Argumentas, kad atsisakymas mokėti komisinius yra teisėtas oro transporto bendrovių atsakas į tariamai neteisėtus ekspeditorių veiksmus, taip pat neįtikina, nes užtikrinti teisės aktuose numatytų reikalavimų laikymąsi turi viešosios valdžios institucijos, o ne privačios įmonės. Taigi, net darant prielaidą, kad ši aplinkybė įrodyta, ji bet kuriuo atveju negalėtų pateisinti SESV 101 straipsnio pažeidimo ir juo labiau slaptų susitarimų, kurie, kaip konstatuota, yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad galėtų būti pripažįstami ribojimu dėl tikslo.
c) Dėl dalinio ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek jis susijęs su „Latam Airlines Group“ ir „Lan Cargo“
Sprendimu Latam Airlines Group ir Lan Cargo / Komisija Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Latam Airlines Group ir Lan Cargo dalyvavimu vieno tęstinio pažeidimo sudedamosiose dalyse, susijusiose su papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius, motyvuodamas tuo, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog Lan Cargo žinojo apie šias pažeidimo sudedamąsias dalis.
Grįsdamos apeliacinį skundą Latam Airlines Group ir Lan Cargo kritikavo Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis tik iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą jų atžvilgiu, nors Komisijos padaryta klaida turėjo lemti visišką to sprendimo panaikinimą.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad išvada, jog Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad vykdydama vieną iš vieną tęstinį pažeidimą sudarančių antikonkurencinių veiksmų įmonė žinojo apie kitus antikonkurencinius veiksmus, kurių ėmėsi kiti kartelio dalyviai, siekdami tų pačių tikslų, arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką, negali lemti šios įmonės atleidimo nuo atsakomybės už dalį veiksmų, dėl kurių nustatyta, kad ji juos vykdė, arba dėl kurių neginčijama, kad ji gali būti laikoma atsakinga. Tokiu atveju Sąjungos teismas turi nuspręsti Komisijos sprendimą, dėl kurio jam pateiktas ieškinys, panaikinti tik iš dalies.
Kadangi Lan Cargo dalyvavimas informacijos apie papildomą kuro mokestį mainuose nebuvo ginčijamas, Bendrasis Teismas nepadarė klaidų, kai panaikino ginčijamą sprendimą tik iš dalies.
Be to, aplinkybė, kad Komisija neįrodė, jog Lan Cargo žinojo apie keitimąsi informacija, susijusį su papildomu saugumo mokesčiu ar su atsisakymu mokėti komisinius, nepanaikina nustatyto pažeidimo vieno tęstinio pobūdžio, tačiau jo nebuvo galima visiškai priskirti šiam vežėjui.
d) Dėl Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas už veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, senaties
Teisingumo Teismas taip pat atmetė prieštaravimus, kad Bendrasis Teismas turėjo savo iniciatyva pažymėti, jog pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas už veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, senaties terminas buvo suėjęs.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 formuluotės, jo konteksto ir siekiamų tikslų matyti, kad, be kita ko, jo 25 straipsnyje numatyti terminai yra senaties terminai. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teismas negali savo iniciatyva kelti klausimo dėl senaties termino laikymosi – jį turi iškelti suinteresuotoji šalis.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat atmetė argumentus, kad pagrindas, grindžiamas pasibaigusiu Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas senaties terminu, turi būti prilygintas pagrindui, grindžiamam Komisijos kompetencijos skirti apeliantėms baudas nebuvimu. Nors pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį Komisija įpareigojama per tam tikrą terminą skirti sankcijas už konkretų pažeidimą, šios nuostatos tikslas ir poveikis nėra atimti iš Komisijos įgaliojimus skirti sankcijas už kitus pažeidimus nei tie, kuriems taikomas senaties terminas. Be to, net suėjus Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas senaties terminui, ji išlieka kompetentinga konstatuoti pažeidimą, kurio senaties terminas suėjo, jeigu įrodo, kad turi teisėtą interesą priimti sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad pažeidimas buvo padarytas.
Teisingumo Teismo teigimu, atitinkamos apeliantės taip pat negali remtis vienodo požiūrio principo pažeidimu, palyginti su oro transporto bendrovėmis, kurių reikalavimai buvo patenkinti Bendrajame Teisme, tvirtindamos, kad Komisijos veiksmams iš dalies suėjo senaties terminas, nes toks skirtingas požiūris kyla išimtinai dėl objektyvios aplinkybės, kad šios apeliantės nenurodė šio pagrindo, nors galėjo tai padaryti.
Dar daugiau, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad senaties termino taip pat negalima lyginti su procesiniais terminais, nes šie buvo nustatyti siekiant užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, teisinių situacijų aiškumą ir saugumą. Taip nėra senaties termino, kuriuo iš esmės siekiama užtikrinti atitinkamų įmonių apsaugą, atveju.
Be to, aplinkybė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skirtos baudos turi būti laikomos „baudžiamosiomis“, kaip tai suprantama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, savaime nereiškia, kad Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas senatimi siekiama viešojo intereso tikslo, kuris viršija atitinkamų įmonių apsaugą.
3) Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Dėl apeliančių teisės į gynybą paisymo Teisingumo Teismas konstatavo, kad vien tai, jog Komisija nesuteikė galimybės visapusiškai ir automatiškai susipažinti su kitų kartelio dalyvių atsakymais į prieštaravimo pareiškimą, nėra atitinkamų įmonių teisės į gynybą pažeidimas, nes jos pačios turi pateikti pirminius įrodymus, kad dokumentai, kurie joms nebuvo perduoti, yra naudingi jų gynybai. Šiuo klausimu jis priminė, kad per administracinę procedūrą nėra galimybės visapusiškai ir automatiškai susipažinti su bylos medžiaga.
Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija nepažeidžia įmonių, kurioms skirtas prieštaravimo pareiškimas, teisės į gynybą, visų pirma jų teisės būti išklausytoms dėl Komisijos tarptautinės kompetencijos skirti sankcijas už antikonkurencinius veiksmus, vykdytus už Sąjungos ar EEE teritorijos ribų, vien dėl to, kad šiame pranešime aiškiai nenurodytas kriterijus, kuriuo Komisija ketina remtis, kai skiria sankcijas už šiuos veiksmus, nes minėtame pranešime nurodyta, kad Komisija ketina skirti sankcijas įmonėms, kurioms jis buvo išsiųstas, už SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą dėl tokių veiksmų, ir jame išdėstyti esminiai elementai, kuriais ji ketina remtis šiuo tikslu.
4) Dėl Bendrojo Teismo naudojimosi neribota jurisdikcija
Dėl Bendrojo Teismo naudojimosi neribota jurisdikcija Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors naudojimasis šia jurisdikcija nustatant baudų dydį negali lemti įmonių, dalyvavusių darant konkurencijos taisyklių pažeidimą, diskriminacijos, Bendrasis Teismas nepažeidžia vienodo požiūrio principo, kai sumažina baudą įmonei, kurios pagrindas šiuo klausimu buvo pripažintas pagrįstu, bet netaiko panašaus sumažinimo kitoms įmonėms, kurių padėtis panaši, tačiau kurios nenurodė to paties pagrindo Bendrajame Teisme.
Kita vertus, dėl Bendrojo Teismo apskaičiuotos SAS Cargo Group skirtos baudos Teisingumo Teismas konstatavo, kad į šios baudos apskaičiavimo pagrindą įtraukdamas šios įmonės apyvartą vidaus maršrutuose (turint tikslą užtikrinti vienodą požiūrį į kitus vežėjus, kuriems pateikti prieštaravimai) Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, padarė kelias teisės klaidas. Konkrečiai kalbant, jam pateikti duomenys visiškai neįrodė, kad visų oro transporto bendrovių, kurioms pateikti prieštaravimai ir kurios ginčijo ginčijamą sprendimą, skirtingai nei SAS Cargo Group, apyvarta, galimai pasiekta maršrutuose, kuriais buvo skraidoma tik vienoje EEE priklausančioje valstybėje, buvo įtraukta į jų pardavimų vertę, kuria remiantis apskaičiuotos jų baudos. Todėl Bendrasis Teismas neturėjo informacijos, jam leidžiančios užtikrintai konstatuoti vienodo požiūrio pažeidimą, kurį jis turėjo ištaisyti.
Taigi Teisingumo Teismas iš dalies panaikino Bendrojo Teismo sprendimą byloje SAS Cargo Group ir kt. ir, priimdamas galutinį sprendimą toje byloje, šioms įmonėms skyrė mažesnes baudas, nei buvo skirtos skundžiamame sprendime.
Kita vertus, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas atmetė visus kitus apeliacinius skundus, kuriuos pateikė oro transporto bendrovės, dalyvavusios „krovinių vežimo oro transportu“ kartelyje.
1 Nagrinėjamu atveju – Air Canada, Air France-KLM, Société Air France (toliau – Air France), Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV (toliau – KLM), British Airways plc, Cargolux Airlines International SA (toliau – Cargolux), Cathay Pacific Airways Ltd, Deutsche Lufthansa AG (toliau – Lufthansa), Japan Airlines International Co. Ltd (toliau – Japan Airlines), Latam Airlines Group SA ir Lan Cargo SA, Martinair Holland NV (toliau – Martinair), SAS Cargo Group ir kt. (toliau – SAS Cargo Group), Singapore Airlines Ltd ir Singapore Airlines Cargo Pte Ltd (toliau – Singapore Airlines) (toliau kartu – apeliantės).
2 2022 m. kovo 30 d. sprendimai Martinair Holland / Komisija (T‑323/17, EU:T:2022:174), Koninklijke Luchtvaart Maatschappij / Komisija (T‑325/17, EU:T:2022:176), Air Canada / Komisija (T‑326/17, EU:T:2022:177), Cargolux Airlines / Komisija (T‑334/17, EU:T:2022:178), Air France-KLM / Komisija (T‑337/17, EU:T:2022:179), Air France / Komisija (T‑338/17, EU:T:2022:180), Japan Airlines / Komisija (T‑340/17, EU:T:2022:181), British Airways / Komisija (T‑341/17, EU:T:2022:182), Deutsche Lufthansa ir kt. / Komisija (T‑342/17, EU:T:2022:183), Cathay Pacific Airways / Komisija (T‑343/17, EU:T:2022:184), Latam Airlines Group ir Lan Cargo / Komisija (T‑344/17, EU:T:2022:185), Singapore Airlines ir Singapore Airlines Cargo / Komisija (T‑350/17, EU:T:2022:186).
3 2017 m. kovo 17 d. Komisijos sprendimas C(2017) 1742 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla AT.39258 – Krovininis oro transportas) (toliau – ginčijamas sprendimas).
4 2022 m. kovo 30 d. Sprendimas SAS Cargo Group ir kt. / Komisija (T‑324/17, EU:T:2022:175).
5 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimas C(2010) 7694 final dėl bylos nagrinėjimo pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį bei Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (COMP/39258 – Oro transportas).
6 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).
7 2004 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 411/2004, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3975/87 ir iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 3976/87 ir (EB) Nr. 1/2003 dėl oro transporto susisiekimo tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių (OL L 68, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 17).