–

AHY, atstovaujamo solicitor B. Burns, BL E. Dornan, ir SC C. Power,

–

Minister for Justice ir Airijos, atstovaujamų Chief State Solicitor M. Browne, A. Joyce, M. Tierney ir G. Wells, padedami BL S.-J. Hillery ir SC D. Colan Smyth,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Michelogiannaki,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Grønfeldt ir J. Tomkin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“), 17 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 ir 3 dalių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Somalio piliečio AHY ir Minister for Justice (Teisingumo ministras, Airija, toliau – ministras) ginčą dėl pastarojo sprendimo atsisakyti pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį pasinaudoti diskrecija nagrinėti AHY tarptautinės apsaugos prašymą ir nurodyti, kad jis bus perduotas Švedijai.

3

Reglamento „Dublinas III“ 4, 5, 17 ir 19 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.“

5

Šio reglamento 17 straipsnis, pavadintas „Diskrecinės išlygos“, yra šio reglamento IV skyriaus dalis, o jo 1 dalyje numatyta:

„Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. Prireikus, naudodamasi „DubliNet“ elektroninių ryšių tinklu, sukurtu pagal [2003 m. rugsėjo 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 taikymo taisykles [OL L 222, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200)] 18 straipsnį, ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.

Valstybė narė, kuri tampa atsakinga pagal šią dalį, nedelsdama tai nurodo sistemoje „Eurodac“ pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 603/2013 dėl „Eurodac“ sistemos pirštų atspaudams lyginti sukūrimo siekiant veiksmingai taikyti Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, ir dėl valstybių narių teisėsaugos institucijų bei Europolo teisėsaugos tikslais teikiamų prašymų palyginti duomenis su „Eurodac“ sistemos duomenimis ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1077/2011, kuriuo įsteigiama Europos didelės apimties IT sistemų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje operacijų valdymo agentūra (OL L 180, 2013, p. 1)], pridėdama datą, kai buvo priimtas sprendimas nagrinėti prašymą.“

6

Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnis „Teisės gynimo priemonės“ suformuluotas taip:

„1.   Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.

2.   Valstybės narės numato pagrįstą laiko tarpą, per kurį atitinkamas asmuo gali įgyvendinti teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę pagal 1 dalį.

3.   Sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad:

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo [dėl jo pateiktas] skundas ar peržiūrimas sprendimas.

<…>“

7

Šio reglamento 29 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.

<…>

2.   Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

<…>“

8

Pagal European Union (Dublin System) Regulations 2018 (2018 m. Europos Sąjungos taisyklės (Dublino sistema)) (S. I., Nr. 62, 2018 m.; toliau – 2018 m. taisyklės) 3 straipsnį International Protection Office (Tarptautinės apsaugos tarnyba, Airija, toliau – IPO) tarptautinės apsaugos pareigūnams suteikiami įgaliojimai pagal Reglamento „Dublinas III“ III skyriaus nuostatose numatytus kriterijus nustatyti valstybę narę, atsakingą už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir priimti sprendimus dėl perdavimo.

9

2018 m. taisyklių 6 straipsnyje numatyta, kad International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas, Airija) turi jurisdikciją nagrinėti skundą dėl sprendimo dėl perdavimo.

10

2018 m. taisyklių 8 straipsnio 1 dalimi įgyvendinamas reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalies a punktas dėl stabdomojo poveikio ir iš esmės numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris pateikia skundą pagal 2018 m. taisyklių 6 straipsnį, turi teisę likti Airijoje, kol bus baigtas nagrinėti jo skundas.

11

Pareiškėjas pagrindinėje byloje AHY yra Somalio pilietis. 2020 m. sausio 21 d. Airijoje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą ir nurodė, kad Somalyje prieš jį įvykdytas sprogdinimo išpuolis, per kurį buvo sunaikinta jo parduotuvė, žuvo vienas iš jo darbuotojų, o jam ant plaštakų ir vienos rankos liko randai.

12

Atlikus „Eurodac“ paiešką paaiškėjo, kad AHY Švedijoje jau buvo pateikęs du tarptautinės apsaugos prašymus – 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2017 m. spalio 2 d. ir kad šie prašymai buvo atmesti.

13

Taigi Airijos valdžios institucijos, remdamosi reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktu, Švedijos Karalystei pateikė prašymą perimti prašytoją savo žinion. Ši valstybė narė sutiko tai padaryti 2020 m. vasario 19 d.

14

2020 m. liepos 23 d. AHY buvo išsiųstas pranešimas apie sprendimą dėl perdavimo Švedijai. 2020 m. rugpjūčio 5 d. jis kreipėsi į International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas) su skundu dėl šio IPO sprendimo, prašydamas taikyti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą ir, be kita ko, teigdamas, kad patiria depresiją.

15

2021 m. spalio 5 d.International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas) šį skundą atmetė ir patvirtino sprendimą dėl perdavimo.

16

Gavęs pranešimą, kad turi atvykti į Garda National Immigration Bureau (Nacionalinis imigracijos biuras, Airija) tų pačių metų gruodžio 16 d., kad būtų galima parengti jo perdavimą Švedijai, kuris turėjo įvykti ne vėliau kaip 2022 m. balandžio 6 d., 2021 m. lapkričio 15 d. AHY kreipėsi į ministrą su prašymu, kad jis pasinaudotų reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecija. 2022 m. vasario 16 d. šis prašymas buvo atmestas.

17

AHY apskundė šį ministro sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – High Court (Aukštasis teismas, Airija). Grįsdamas skundą, jis teigia, be kita ko, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnį skundai dėl sprendimų, kuriais atsisakoma pasinaudoti diskrecija, numatyta šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, turi automatinį stabdomąjį poveikį.

18

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Airijoje priimti sprendimą perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją priklauso IPO kompetencijai, o priimti sprendimą pasinaudoti diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį priklauso ministro prerogatyvoms. Be to, pagal 2018 m. taisyklių 6 straipsnį skundai dėl sprendimų dėl perdavimo, numatyti minėto reglamento 27 straipsnyje, teikiami International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas), o ministro sprendimai gali būti skundžiami High Court (Aukštasis teismas) išimtine „judicial review“ tvarka – tai yra specialus skundas teismui dėl administracinio akto teisėtumo kontrolės.

19

Dėl šios sistemos kyla daug sunkumų, nes nekoordinuojamos procedūros ir terminai, per kuriuos šie sprendimai ir skundai turi būti priimti. Taigi tarptautinės apsaugos prašytojas, dėl kurio priimtas sprendimas jį perduoti, kaip pareiškėjas pagrindinėje byloje, galėtų prašyti taikyti diskrecinę išlygą, numatytą reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje, po to, kai International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas) atmetė jo skundą dėl sprendimo dėl perdavimo.

20

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl stabdomojo poveikio, kurį gali turėti skundas dėl ministro sprendimo atsisakyti įgyvendinti jam pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį suteiktą diskreciją dėl sprendimo dėl perdavimo, be kita ko, kai šis sprendimas jau buvo apskųstas pagal šio reglamento 27 straipsnį. Šiuo klausimu jis remiasi 2019 m. sausio 23 d. Sprendimu M. A. ir kt. (C‑661/17, EU:C:2019:53, toliau – Sprendimas M. A. ir kt.) ir pažymi, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas, atrodo, neišsprendė klausimo, ar minėto reglamento 27 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl stabdomojo poveikio taikomos, kai skundžiamas sprendimas, priimtas pagal to paties reglamento 17 straipsnį.

21

Tokiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

23

2022 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo antroji kolegija, remdamasi teisėjo pranešėjo pasiūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo.

24

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos numatyti veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl sprendimo, priimto remiantis šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta diskrecine išlyga.

25

Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, dėl kurio priimtas sprendimas perduoti, turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir remdamasis faktiniais ir teisiniais pagrindais gali pateikti teismui skundą dėl šio sprendimo arba prašyti jį peržiūrėti.

26

Šio skundo dėl jo perdavimo apimtis nustatyta šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje: joje nurodyta, jog, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės, reglamente įtvirtinta veiksminga teisės gynimo priemonė apskųsti sprendimus dėl perdavimo turi apimti, pirma, šio reglamento taikymo ir, antra, teisinių ir faktinių aplinkybių, esančių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Sprendimo M. A. ir kt. 75 punkte pažymėjęs, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenumatyta galimybės apskųsti valstybės narės sprendimą nepasinaudoti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, šio sprendimo rezoliucinės dalies 4 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad pirmoji nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nereikalaujama įtvirtinti galimybės apskųsti sprendimą nepasinaudoti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, su sąlyga, kad šį sprendimą galima apskųsti pareiškiant skundą dėl sprendimo dėl perdavimo.

28

Vis dėlto nagrinėjamu atveju AHY prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose teigia, kad teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę dėl sprendimo perduoti, numatyta reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje, taip pat turi apimti teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl sprendimo, priimto pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, nes Sprendimo M. A. ir kt. 64 punkte Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad šia nuostata valstybėms narėms suteikta diskrecija yra sudėtinė minėtame reglamente numatytų už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmų dalis.

29

Reglamento „Dublinas III“ nuostatų negalima taip aiškinti.

30

Be abejo, tiesa, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė negali būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash, C‑63/15, EU:C:2016:409, 53 punktą).

31

Vadinasi, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo sistemos bendrus pokyčius priėmus reglamentą „Dublinas III“ ir į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, jo 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatytą skundą dėl sprendimo dėl perdavimo galima paduoti tiek dėl nuostatų, pagal kurias priskiriama atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, laikymosi, tiek dėl jame numatytų procesinių garantijų (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Vis dėlto, nors reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalis turi būti laikoma sudėtine šiame reglamente numatytų už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmų dalimi, šios nuostatos dėl savo pobūdžio negalima prilyginti kitiems už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijams, numatytiems minėtame reglamente.

33

Reikia priminti, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalį bet kurios iš valstybių narių teritorijoje tarptautinės apsaugos prašančio trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės prašymą iš principo nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus.

34

Kaip matyti iš minėto reglamento 4 ir 5 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjo sukurta atsakingos valstybės narės nustatymo sistema, kuri nustatyta šiuo reglamentu, siekiama padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymų.

35

Šiomis aplinkybėmis valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, privalo vykdyti to paties reglamento VI skyriuje numatytą procedūrą ir nustatyti už to prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, kreiptis į šią valstybę narę, kad ji perimtų aptariamą prašytoją savo žinion, ir, jei ši sutinka, perduoti jai šį asmenį.

36

Vis dėlto, nukrypstant nuo reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalies, šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal tokius kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

37

Šios nuostatos tikslas – išsaugoti valstybių narių prerogatyvas įgyvendinant teisę suteikti tarptautinę apsaugą (2018 m. liepos 5 d. Sprendimo X, C‑213/17, EU:C:2018:538, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Be to, iš reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Taip pat įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21, EU:C:2023:934, 146 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21, EU:C:2023:934, 147 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Puid, C‑4/11, EU:C:2013:740, 37 punktą; taip pat 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 punktą ir Sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 punktus).

41

Žinoma, kaip priminta šio sprendimo 31 punkte, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas skundas dėl sprendimo dėl perdavimo gali būti taikomas tiek dėl taisyklių, kuriomis nustatoma atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, paisymo, tiek dėl šiame reglamente numatytų procedūrinių garantijų. Vis dėlto, kaip savo išvados 62 ir 63 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, ši jurisprudencija, suformuota, be kita ko, 2016 m. birželio 7 d. Sprendime Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409), 2016 m. birželio 7 d. Sprendime Karim (C‑155/15, EU:C:2016:410) ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendime Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587), grindžiama prielaida, kad kiekviena iš šiuose sprendimuose nagrinėtų šio reglamento nuostatų patenka į atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros taikymo sritį. Šiose nuostatose, pavyzdžiui, šio reglamento 19 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje arba minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje, iš tiesų įtvirtintos taisyklės, kurias atitinkama valstybė narė turi taikyti pagal tą patį reglamentą ir kurios dėl to suteikia tarptautinės apsaugos prašytojui teisę į tai, kad ši valstybė laikytųsi atitinkamų pareigų.

42

Kaip matyti iš reglamento „Dublinas III“ 17 konstatuojamosios dalies, šio reglamento III skyriaus nuostatose įtvirtinti „privalomi kriterijai“, kuriais remiantis nustatoma už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, o šio reglamento 17 straipsnyje, esančiame jo IV skyriuje, valstybėms narėms suteikiama galimybė nukrypti nuo šių atsakomybės kriterijų ir nagrinėti jų teritorijoje ar kitos valstybės narės teritorijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jeigu jos pagal šiuos privalomus kriterijus neatsako už jo nagrinėjimą. Todėl valstybės sprendimas pasinaudoti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas ir jis nėra grindžiamas privalomais kriterijais, kurių ši valstybė narė privalo laikytis pagal šį reglamentą.

43

Darytina išvada, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį priimtas sprendimas negali būti prilygintas sprendimui dėl perdavimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį, todėl pagal pastarąją nuostatą valstybės narės neįpareigojamos numatyti veiksmingos teisių gynimo priemonės dėl tokio diskrecinio sprendimo.

44

Šio aiškinimo negali paneigti aplinkybė, kad Sprendime M. A. ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad pagal minėto reglamento 27 straipsnio 1 dalį valstybės narės neįpareigojamos numatyti tokios teisių gynimo priemonės, netrukdo atitinkamam asmeniui ginčyti tokio diskrecinio sprendimo pateikiant skundą dėl sprendimo dėl jo perdavimo.

45

Iš tiesų iš šios išvados visiškai nematyti, kad galimybė pateikiant skundą dėl sprendimo dėl perdavimo ginčyti tokį atsisakymą pasinaudoti diskrecine išlyga grindžiama Sąjungos teise.

46

Priešingai, kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų specialią teisių gynimo priemonę dėl sprendimo atsisakyti pasinaudoti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecija, galimybė apskųsti šį sprendimą pateikiant skundą dėl sprendimo dėl perdavimo gali būti grindžiama tik nacionaline teise.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės neįpareigojamos numatyti veiksmingos teisių gynimo priemonės dėl sprendimo, priimto remiantis šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta diskrecine išlyga.

48

Antrasis klausimas pateiktas tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

49

Trečiąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tam, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai; iš esmės jis siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei draudžiama vykdyti sprendimą dėl perdavimo, kol nepriimtas sprendimas dėl prašymo, kad ši valstybė narė pasinaudotų diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, arba dėl specialaus skundo, pateikto pagal nacionalinės teisės nuostatas dėl atsakymo į tokį prašymą. Papildomai jis klausia, ar šio reglamento 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas šešių mėnesių terminas tarptautinės apsaugos prašytojui perduoti pradedamas skaičiuoti nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti ar nuo galutinio sprendimo dėl skundo dėl sprendimo perduoti arba jį peržiūrėti, jeigu sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal minėto reglamento 27 straipsnio 3 dalį, o ne nuo jau priėmus sprendimą dėl perdavimo priimto galutinio sprendimo dėl skundo, pateikto dėl prašančiosios valstybės narės sprendimo netaikyti to paties reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos, siekiant išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, priėmimo dienos.

50

Pirma, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, susijusių su Chartijos 47 straipsniu, pažymėtina, kad jais siekiama nustatyti, ar dėl šios nuostatos sprendimo dėl perdavimo vykdymas turi būti sustabdytas, kai tarptautinės apsaugos prašytojas paprašė taikyti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą arba apskundė atsakymą į tokį prašymą.

51

Šiuo klausimu reikia konstatuoti: kadangi, kaip priminta šio sprendimo 32 punkte, reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalis turi būti laikoma neatsiejama valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymą, nustatymo mechanizmų, numatytų šiame reglamente, dalimi, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, kiek ji susijusi su naudojimusi diskrecija, kuri pagal minėtą nuostatą suteikta valstybėms narėms, reiškia „Sąjungos teisės įgyvendinimą“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl apskritai Chartija taikoma minėtai situacijai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo TSN ir AKT, C‑609/17 ir C‑610/17, EU:C:2019:981, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Vis dėlto reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Chartijos 47 straipsnis taikomas tik jeigu asmuo, kuris juo remiasi, remiasi Sąjungos teisės garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis arba yra vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad valstybė narė negali būti įpareigota pasinaudoti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga.

54

Nesant tokios pareigos, tarptautinės apsaugos prašytojas neturi jokios Sąjungos teisėje garantuojamos teisės į tai, kad valstybė narė pasinaudotų šia išlyga ir jai suteikta diskrecija.

55

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nesusijusi nei su situacija, kai asmuo, kuris remiasi Chartijos 47 straipsniu, remiasi Sąjungos teisės garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis, nei, akivaizdu, su situacija, kai vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė, iš šio sprendimo 52 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad šis 47 straipsnis netaikomas situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje. Taigi pagal Chartijos 47 straipsnį valstybei narei nedraudžiama vykdyti sprendimo dėl perdavimo prieš priimant sprendimą dėl prašymo, pateikto pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, arba dėl skundo, pateikto dėl atsakymo į tokį prašymą.

56

Antra, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo papildomai pateiktų klausimų pažymėtina, kad jais siekiama išsiaiškinti, ar reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo galutinio sprendimo dėl skundo, pateikto dėl prašančiosios valstybės narės sprendimo netaikyti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos, siekiant išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, priimto po sprendimo dėl perdavimo, priėmimo dienos.

57

Reikia konstatuoti, kad 29 straipsnio 1 dalies formuluotė šiuo klausimu yra aiški ir tiksli.

58

Iš tiesų šioje nuostatoje numatyta, kad šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti ar nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar jo peržiūros priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalį.

59

Kadangi minėtoje nuostatoje nenumatyta, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo galutinio sprendimo dėl skundo, pateikto dėl prašančiosios valstybės narės sprendimo netaikyti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos, siekiant išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, priimto po sprendimo dėl perdavimo priėmimo, priėmimo dienos, negalima teigti, kad dėl tokio skundo sustabdomas minėto reglamento 29 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo dėl perdavimo vykdymo terminas ar kitaip sustabdomas sprendimo dėl perdavimo vykdymas.

60

Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, šešių mėnesių terminas tarptautinės apsaugos prašytojui perduoti pradedamas skaičiuoti nuo skundo dėl sprendimo perduoti atitinkamą asmenį atmetimo dienos, o ne nuo galutinio sprendimo dėl skundo, pateikto dėl prašančiosios valstybės narės sprendimo netaikyti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos, siekiant išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, priimto po sprendimo dėl perdavimo priėmimo, priėmimo dienos.

61

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti:

62

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: