–

LP, atstovaujamos advogada E. Abreu,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, L. Medeiros, A. Pimenta ir A. Rodrigues,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. Melo Sampaio, I. Rubene ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 ir 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Portugalijoje įsisteigusios draudimo bendrovės Ocidental – Companhia Portuguesa de Seguros de Vida SA (toliau – Ocidental) ir vartotojos LP ginčą, kilusį draudimo bendrovei atsisakius mokėti paskolos sutarties įmokas po to, kai vartotojai, kaip apdraustajai, buvo pripažintas nuolatinis neįgalumas, dėl tariamo Ocidental ir LP siejančios draudimo sutarties negaliojimo ar netaikymo.

3

Direktyvos 93/13 šešioliktoje ir dvidešimtoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„<…> kadangi vertinant sąžiningumą ypač reikia atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą, į tai, ar vartotojas turėjo paskatų sutikti su sąlyga ir ar prekės arba paslaugos buvo parduotos arba suteiktos pagal specialų vartotojo užsakymą; kadangi pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] gali patenkinti sąžiningumo reikalavimą, kai jis dorai ir teisingai veikia kitos šalies atžvilgiu, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti;

<…>

<…> kadangi sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejonėms, turi būti interpretuojama vartotojo naudai.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<…>

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

6

Šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. Ši taisyklė dėl interpretavimo netaikoma 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų atveju.“

7

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8

Šios direktyvos priedas „3 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos“ suformuluotas taip:

„1.   „Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

<…>

<…>

<…>“

9

1995 m. liepos 26 d.Decreto-Lei no 176/95 (Estabelece regras de transparência para a actividade seguradora e disposições relativas ao regime jurídico do contrato de seguro) (Dekretas įstatymas Nr. 176/95, kuriuo nustatomos draudimo veiklos skaidrumo taisyklės ir nuostatos dėl draudimo sutarties) (Diário da República I, I-A serija, Nr. 171, 1995 m. liepos 26 d., p. 4740) 4 straipsnyje „Grupinis draudimas“ nustatyta:

„1.   Grupinio draudimo atveju draudėjas privalo informuoti apdraustuosius asmenis apie sutartą draudimo apsaugą ir išimtis, pareigas ir teises įvykus draudžiamajam įvykiui bei visus vėlesnius pakeitimus, kurių gali atsirasti šioje srityje, pagal draudimo bendrovės parengtą pavyzdį.

2.   Draudėjas turi įrodyti, kad pateikė ankstesnėje pastraipoje nurodytą informaciją.

3.   Įmokinio grupinio draudimo atveju jeigu draudėjas nesilaiko 1 dalies nuostatų, jis privalo savo sąskaita sumokėti apdraustojo mokėtiną įmokos dalį, tačiau šis nepraranda jokios draudimo apsaugos, kol draudėjas įrodo, kad įvykdė šią pareigą.

4.   Sutartyje gali būti numatyta, kad draudimo bendrovė prisiima pareigą informuoti 1 dalyje nurodytus apdraustuosius.

5.   Grupinio draudimo atveju draudimo bendrovė privalo suteikti apdraustiesiems jų prašymu visą informaciją, reikalingą sutarčiai tinkamai suprasti.“

10

1985 m. spalio 25 d.Decreto-Lei no 446/85 (Institui o regime jurídico das cláusulas contratuais gerais) (Dekretas įstatymas Nr. 446/85, kuriuo nustatoma bendrųjų sutarties sąlygų teisinio reguliavimo tvarka) (Diário da República I, I-A serija, Nr. 246, 1985 m. spalio 25 d., p. 3533) 5 straipsnyje „Pranešimas“ numatyta:

„1.   Visas sutarties bendrųjų sąlygų tekstas turi būti pateiktas prisijungiančioms sutarties šalims, kurios jas tik pasirašo arba joms pritaria.

2.   Toks pranešimas turi būti pateiktas tinkamomis priemonėmis ir pakankamai anksti, kad bet kuris įprastai rūpestingas asmuo galėtų veiksmingai ir visapusiškai su juo susipažinti, atsižvelgiant į sutarties sumą ir sąlygų apimtį bei sudėtingumą.

3.   Sutarties šalis, kuri pateikia kitai šaliai bendrąsias sutarties sąlygas, turi įrodyti, kad tinkamai ir veiksmingai apie jas pranešė.“

11

Šio dekreto įstatymo 8 straipsnyje nurodyta:

„Į individualias sutartis neįtraukiamos:

<…>“

12

LP ir jos sutuoktinis sudarė paskolos sutartį su Banco de Investimento Imobiliário SA (toliau – bankas). Šiuo tikslu jie prisijungė prie grupinės draudimo sutarties (toliau – draudimo sutartis), kurią yra sudaręs šis bankas, kaip draudėjas, ir draudimo bendrovė Ocidental; pagal šią sutartį LP nuolatinio neįgalumo atveju draudimo bendrovė būtų privalėjusi mokėti paskolos sutarties įmokas.

13

Minėtos paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu LP turėjo nuolatinį neįgalumą. Tačiau Ocidental atsisakė vykdyti draudimo sutartį, motyvuodama tuo, kad sutartis buvo niekinė dėl neteisingos ir (arba) neišsamios informacijos apie LP sveikatos būklę minėtos draudimo sutarties sudarymo momentu. Ocidental taip pat rėmėsi tuo, kad taikytinos sutarties nuostatos, pagal kurias draudimo apsauga netaikoma apdraustojo nuolatinio neįgalumo atveju dėl ligų, atsiradusių iki draudimo sutarties sudarymo.

14

LP pareiškė ieškinį, kuriuo iš esmės prašė įpareigoti Ocidental pervesti bankui paskolos sumą, mokėtiną po to, kai jai buvo pripažintas nuolatinis neįgalumas, ir sumokėti paskolos įmokas, kurias ji ir jo sutuoktinis turėjo patys pervesti bankui nuo tos datos. Kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, grįsdama prašymą LP tvirtino, kad pasiūlyme dėl prisijungimo prie draudimo sutarties pateiktą medicininę informaciją užpildė banko darbuotojas, pateikęs jai pasirašyti sutartį, kad ji nepildė jokios anketos apie savo sveikatos būklę ir pasirašė šį pasiūlymą prisijungti prie draudimo sutarties. Anot jos, niekas jai neperskaitė ir nepaaiškino sąlygų dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo. Todėl sąlygos dėl netaikymo turėtų būti laikomos neegzistuojančiomis ir nesukeliančiomis teisinių pasekmių.

15

Bankui buvo leista įstoti į bylą palaikyti LP reikalavimų.

16

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad draudimo sutartis buvo niekinė, nes LP pateikė neteisingą ar neišsamią informaciją, ir atmetė jos reikalavimą.

17

Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) iš dalies patenkino LP apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atmesti ieškinį; šis teismas, taikydamas Dekretą įstatymą Nr. 446/85, tačiau nenagrinėjęs klausimo pagal specialiąją grupinio draudimo reglamentavimo tvarką, nustatytą Dekrete įstatyme Nr. 176/95, iš esmės nusprendė, kad draudimo sutartis galioja, tačiau sąlygos dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo turi būti laikomos neegzistuojančiomis, nes apie jas nebuvo pranešta LP.

18

Ocidental dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19

Šis teismas mano, kad pagrindinis klausimas pagrindinėje byloje yra tai, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, draudimo bendrovė privalo pranešti prie draudimo sutarties prisijungusiai šaliai apie šios sutarties sąlygas, įskaitant sąlygas, susijusias su jos negaliojimu, ir sąlygas dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo. Be to, tuo atveju, jeigu tokia pareiga pranešti tenka draudėjui, taip pat reikėtų išsiaiškinti, ar prieš draudimo bendrovę galima remtis tuo, kad draudėjas, šiuo atveju bankas, neįvykdė minėtos pareigos.

20

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Portugalijos teismų praktika nevienoda. Pagal vieną iš teismų praktikos krypčių Dekrete įstatyme Nr. 176/95 nustatyta grupinio draudimo teisinio reglamentavimo tvarka yra specialioji tvarka, užkertanti kelią tam, kad būtų taikomos Dekrete įstatyme Nr. 446/85 numatytos bendrosios nuostatos, reglamentuojančios sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi. Tai reikštų, kad draudiko nesaisto pareigos pranešti ir pateikti informaciją apie bendrąsias grupinio draudimo sutarties nuostatas (jos savo ruožtu pagal Dekreto įstatymo Nr. 176/95 4 straipsnį tektų draudėjui), todėl apdraustasis asmuo negali prieš draudiką remtis šių pareigų neįvykdymu.

21

Remiantis kita teismų praktika, ši specialioji tvarka neužkerta kelio Dekrete įstatyme Nr. 446/85 numatytų bendrųjų reglamentavimo nuostatų taikymui. Pagal ją nustatyta pareiga apie bendrąsias sutarties sąlygas pranešti prie jos prisijungiančioms šalims ir tokios sąlygos netaikomos, jeigu ši pareiga nebuvo įvykdyta. Taigi, anot prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, laikytina, kad draudikas privalo laikytis minėtų pareigų pranešti ir pateikti informaciją arba kad prieš draudiką galima remtis tuo, kad draudėjas jų nepaisė.

22

Remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas reiškia abejones dėl šio sprendimo 20 punkte nurodyto pirmojo požiūrio suderinamumo su vartotojų apsaugos pagal Direktyvą 93/13 veiksmingumu, kurį turi užtikrinti nacionalinis teismas, visų pirma atsižvelgiant į jo pareigą įvertinti sutarties sąlygų skaidrumą ir nesąžiningumą.

23

Tokiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis, siejami su jos dvidešimta konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad prieš sudarydamas sutartį vartotojas visada turi turėti galimybę susipažinti su sąlygomis, susijusiomis su pagrindiniu šios sutarties dalyku, ar net su visomis sutarties sąlygomis.

25

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio pirmą sakinį su vartotojais raštu sudarytų sutarčių sąlygos visada turi būti išdėstomos aiškia ir suprantama kalba. Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad tokio reikalavimo apimtis tokia pati kaip reikalavimo, nustatyto minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią joje numatytos išimties taikymas priklauso nuo nacionalinio teismo atliekamos šių sąlygų, be kita ko, susijusių su pagrindiniu sutarties dalyku, nesąžiningumo kontrolės, jeigu šios sąlygos suformuluotos aiškia ir suprantama kalba (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d.Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 69 punktą ir 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 46 punktą).

26

Teisingumo Teismas patikslino, kad šiose nuostatose įtvirtintas sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai ir negali būti susiaurintas iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais. Šis reikalavimas reiškia, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas turi galėti suvokti, kaip konkrečiai tokia nuostata veikia, ir remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais įvertinti galimai reikšmingas tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo įsipareigojimams (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑609/19, EU:C:2021:469, 42 ir 43 punktus ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 63 ir 64 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

27

Dėl momento, kada ši informacija turi būti pateikta vartotojui susipažinti, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad informacijos apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui pateikimas prieš sudarant sutartį yra ypač svarbus, nes būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, kurias iš anksto suformuluoja verslininkas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D. V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Dėl tokio atvejo, koks susiklostė pagrindinėje byloje, kai vartotojas, sudarydamas paskolos sutartį, prisijungia prie grupinio draudimo sutarties, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, siekiant laikytis sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimo, vartotojui itin svarbu, kad prieš sudarant sutartį būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų ir išdėstyti įmokų, paskolos davėjui mokėtinų visiško paskolos gavėjo nedarbingumo atveju, padengimo mechanizmo ypatumai, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius. Ši informacija ir ypatumų išdėstymas būtini tam, kad vartotojas suprastų atitinkamos sąlygos apimtį, nes sudarant susijusias sutartis negalima reikalauti, kad vartotojas būtų toks pat budrus dėl pagal šią draudimo sutartį draudžiamos rizikos apimties kaip ir tuo atveju, jeigu jis minėtą sutartį ir paskolos sutartis būtų sudaręs atskirai (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Van Hove, C‑96/14, EU:C:2015:262, 41 ir 48 punktus).

29

Kadangi būtent taip Teisingumo Teismo išaiškintas sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimas lemia pareigą prieš sudarant sutartį pateikti vartotojui visą informaciją, būtiną tam, kad vartotojas galėtų suprasti šių sąlygų ekonomines pasekmes ir turėdamas visą informaciją nuspręsti, ar nori būti saistomas sutartinių santykių, šis reikalavimas neišvengiamai reiškia, kad prieš sudarydamas sutartį vartotojas gali susipažinti su visomis sutarties sąlygomis.

30

Tai, ar šios sąlygos yra susijusios su pagrindiniu šios sutarties dalyku, šiuo požiūriu neturi reikšmės. Vadovaujantis šiuo skaidrumo reikalavimu siekiamu tikslu, tam, kad vartotojas, turėdamas visą informaciją, galėtų nuspręsti, ar nori būti saistomas verslininko iš anksto suformuluotų sąlygų, prieš priimdamas tokį sprendimą jis turi būtinai galėti susipažinti su visa sutartimi, nes būtent visos jos sąlygos apibrėžia pagal ją vartotojui tenkančias teises ir pareigas. Beje, Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad šis skaidrumo reikalavimas taikomas ir tuomet, kai sąlyga yra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 46 ir 47 punktus ir ten nurodytą jurisprudenciją).

31

Be to, toks reikalavimas iš anksto susipažinti su visomis sutarties sąlygomis aiškiai akcentuojamas Direktyvos 93/13 dvidešimtoje konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią ne tik sutartys turi būti rašomos aiškia ir suprantama kalba, bet ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas. Taigi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pabrėžė interesą iš anksto susipažinti su visomis sutarties sąlygomis, kad vartotojas, remdamasis turima informacija, galėtų nuspręsti, ar nori būti jų saistomas.

32

Be to, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabos, kad, remiantis vienu iš jurisprudencijoje pateikiamu išaiškinimu, Portugalijos teisės aktai dėl grupinio draudimo yra lex specialis, užkertantis kelią taikyti bendrąsias nuostatas, reglamentuojančias sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, primintina, kad Direktyvoje 93/13 numatyto sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimo negalima nepaisyti motyvuojant tuo, kad egzistuoja speciali tam tikros rūšies sutartims taikoma teisinio reglamentavimo tvarka. Pagal suformuotą jurisprudenciją sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Pouvin ir Dijoux, C‑590/17, EU:C:2019:232, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. birželio 10 d. Nutarties X Bank, C‑198/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:481, 24 punktą).

33

Šiuo klausimu taip pat primintina, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, pagal savo kompetenciją imtųsi visų priemonių, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakytina, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis, siejami su jos dvidešimta konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad prieš sudarydamas sutartį vartotojas visada turi turėti galimybę susipažinti su visomis jos sąlygomis.

35

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tuo tikslu, jei reikia, Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus ir į tai atsižvelgdamas išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kamenova, C‑105/17, EU:C:2018:808, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, pirma, kad trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti dėl Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, siejamų su jos priedo 1 dalies i punktu, aiškinimo ir dėl šio aiškinimo pasekmių draudimo bendrovės galimybei grupinio draudimo sutarties atveju prieš vartotoją remtis sąlyga dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo, su kuria vartotojas neturėjo galimybės susipažinti prieš sudarydamas sutartį. Nors iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo atveju vartotojas, prieš sudarydamas sutartį, negalėjo susipažinti su atitinkamomis sąlygomis, nacionalinis teismas nenurodo, kad šioje sutartyje yra sąlyga, kuria, kaip pažymėta direktyvos priedo 1 dalies i punkte, siekiama „sąlygas, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, padaryti jam neatšaukiamai privalom[as]“. Tai reiškia, kad šio klausimo nereikia nagrinėti atsižvelgiant nei į šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį, nei į minėtą priedą.

37

Antra, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo klausimu nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, viena vertus, kokių pasekmių sąlygų nesąžiningumo vertinimui turi aplinkybė, kad prieš sudarant sutartį nebuvo susipažinta su sąlygomis, susijusiomis su pagrindiniu sutarties dalyku, kaip antai sąlygomis dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo, ir, kita vertus, ar tokiomis sąlygomis, kai apie jas iš anksto nebuvo pranešta, galima remtis prieš vartotoją, jeigu jis negalėjo su jomis susipažinti, ir ar aplinkybė, kad draudėjas gali būti laikomas atsakingu už nesupažindinimą, yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą.

38

Taigi laikytina, kad trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4–6 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad draudimo sutarties sąlyga dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo, su kuria vartotojas negalėjo susipažinti prieš sudarydamas sutartį, galima remtis prieš vartotoją, net jeigu draudėjas gali būti laikomas atsakingu už nesupažindinimą ir dėl šios atsakomybės nesusiklosto tokia vartotojo padėtis, kokia būtų susiklosčiusi, jei draudimo apsauga būtų taikoma.

39

Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismo kompetencija tikrinti galimą sutarties sąlygos nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, apima kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas šią sąlygą pagal minėtos direktyvos nuostatas, aiškinimą. Taigi šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl konkretaus tam tikros sutarties sąlygos kvalifikavimo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Teisingumo Teismui pakanka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodyti gaires, į kurias jis turi atsižvelgti, kai vertina aptariamos sąlygos nesąžiningumą (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Profi Credit PolskaC‑84/19, C‑222/19 ir C‑252/19, EU:C:2020:631, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Šiuo klausimu primintina, pirma, kad Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 93/13 5 straipsnio yra nusprendęs, jog sutarties sąlygos skaidrumas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant šios sąlygos nesąžiningumą; šį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D. V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Sutarties sąlygos neskaidrumas, kurį lemia jos neaiškumas ar nesuprantamumas, gali būti vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant šios sąlygos nesąžiningumą; juo labiau toks veiksnys gali būti skaidrumo stoka, atsirandanti dėl to, kad vartotojas negali susipažinti su sutarties sąlyga prieš sudarydamas nagrinėjamą sutartį.

42

Antra, pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį vertindamas, ar sutarties sąlyga nesąžininga, nacionalinis teismas turi įvertinti, pirma, ar galimai nesilaikyta sąžiningumo reikalavimo, ir, antra, ar yra ryški teisių ir pareigų neatitiktis vartotojo nenaudai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d.Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį teismas turi atlikti šį vertinimą, remdamasis, be kita ko, sutarties sudarymo momentu ir visomis jos sudarymo aplinkybėmis.

43

Dėl sąžiningumo reikalavimo svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 šešioliktos konstatuojamosios dalies, atlikdamas sąžiningumo vertinimą nacionalinis teismas visų pirma turi atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą ir į tai, ar vartotojas turėjo paskatų sutikti su atitinkama sąlyga.

44

Nagrinėjamu atveju LP savo rašytinėse pastabose šiuo klausimu teigė, kad iš jos ir sutuoktinio buvo „reikalaujama“ sudaryti draudimo sutartį, kad gautų nagrinėjamą banko paskolą turtui įsigyti, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tam jie pasirašė tik banko pateiktą pasiūlymą prisijungti prie šios sutarties, bet niekada nebuvo informuoti apie visą jo turinį. Šį pasiūlymą dėl prisijungimo užpildė banko darbuotojas, pateikęs jiems minėtą sutartį, kuri turėjo būti pasirašyta. LP pasiūlymą pasirašė, nors jai nebuvo perskaityta nė viena sąlyga dėl sutartos apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo.

45

Kita vertus, vertindamas, ar dėl tokios sąlygos, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda ryški iš šios sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitiktis vartotojo nenaudai, nacionalinis teismas turi, kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su šia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (žr., be kita ko, 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑84/19, C‑222/19 ir C‑252/19, EU:C:2020:631, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Taigi siekiant įvertinti, ar dėl sutarties sąlygų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, atsiranda tokia neatitiktis vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, apie kurias verslininkas ar jo atstovas galėjo žinoti šios sutarties sudarymo momentu ir kurios galėjo turėti įtakos vėlesniam šios sutarties vykdymui. Todėl nacionalinis teismas turės nustatyti, ar vartotojas gavo visą informaciją, kuri galėjo turėti įtakos jo įsipareigojimų pagal tą sutartį apimčiai ir leido jam įvertinti, be kita ko, iš sutarties kylančias pasekmes.

47

Taigi tai, kad vartotojas negali susipažinti su tam tikra sutarties sąlyga prieš sudarydamas aptariamą sutartį, yra esminis veiksnys vertinant galimą šios sąlygos nesąžiningumą, nes dėl šios aplinkybės vartotojas galėtų prisiimti įsipareigojimus, su kuriais kitu atveju nebūtų sutikęs, todėl galėtų atsirasti ryški neatitiktis tarp šios sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimų.

48

Nagrinėjamu atveju LP neturėjo galimybės nei susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo, nei informuoti Ocidental apie savo sveikatos būklę šios sutarties sudarymo momentu, nes prisijungdama prie sutarties ji nepildė jokio klausimyno dėl savo sveikatos būklės.

49

Tokiomis aplinkybėmis, kurias turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kai naudojamos tokios apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo ar ribojimo sąlygos, vartotojui nebeužtikrinama apsauga įvykus draudžiamajam įvykiui ir iš esmės nuo to momento, kai pripažįstamas nuolatinis neįgalumas dėl anksčiau egzistavusios sveikatos problemos, apie kurį jis neturėjo galimybės informuoti draudiko, jis turi pats sumokėti likusias paskolos įmokas. Tam tikrais atvejais jis turėtų sumokėti bent dalį įmokų, kai pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, bankas laikomas atsakingu už žalą, padarytą nepranešus apie šias sąlygas, nors nesusiklosto tokia vartotojo padėtis, kokia būtų susiklosčiusi, jei draudimo apsauga būtų taikoma. Taigi vartotojas gali susidurti su situacija, kai, netekus pajamų dėl nuolatinio neįgalumo, jam sunku ar net neįmanoma grąžinti įmokų, nors būtent nuo šios rizikos jis norėjo apsidrausti prisijungdamas prie draudimo sutarties, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

50

Taigi, nesuteikęs galimybės atitinkamam vartotojui prieš sudarant sutartį susipažinti su informacija apie minėtas sutarties sąlygas ir visas šios sutarties sudarymo pasekmes verslininkas visiškai arba bent iš dalies perkelia minėtą riziką, kylančią dėl galimo nuolatinio neįgalumo, vartotojui.

51

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įvertinęs konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, manytų, kad šioje byloje, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, Ocidental negalėjo pagrįstai tikėtis, jeigu LP atžvilgiu būtų laikytasi skaidrumo reikalavimo, kad po atskirų derybų ji būtų sutikusi su nagrinėjamomis sutarties sąlygomis, jis turėtų pripažinti šias sąlygas nesąžiningomis.

52

Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu sąlyga pripažįstama nesąžininga, todėl niekine, nacionalinis teismas, remdamasis Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, turi jos netaikyti, kad ji nebesukeltų privalomų padarinių vartotojui, nebent jis tam prieštarauja (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 50 punktas).

53

Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad prieš LP nebūtų galima remtis sąlyga dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo. Šios išvados negali paneigti nacionalinės teisės aktai, kokius nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal kuriuos draudėjas, neįvykdęs pagal tuos aktus jam tenkančios pareigos informuoti apie sutarties sąlygas, gali būti įpareigotas atlyginti dėl nepranešimo kilusią žalą, bet nesudarant galimybės atkurti teisinės ir faktinės padėties, kurioje būtų vartotojas, jeigu draudimo apsauga jam būtų taikoma. Minėti teisės aktai, reglamentuojantys nepranešimo pasekmes civilinės atsakomybės požiūriu, negali turėti įtakos negalėjimui remtis sutarties sąlyga, pagal Direktyvą 93/13 pripažinta nesąžininga vartotojo atžvilgiu.

54

Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tam tikros sutarties sąlygos pripažinimas nesąžininga turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jeigu nebūtų buvę šios nesąžiningos sąlygos (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D. V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Vis dėlto negalėjimas prieš vartotoją remtis tokia nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga neturi įtakos pasekmėms – kiek tai susiję su draudėjo civiline atsakomybe draudiko atžvilgiu, – kurių gali kilti draudėjui nepranešus vartotojui apie šią sąlygą.

56

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4–6 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai nacionalinis teismas pripažįsta nesąžininga draudimo sutarties sąlygą dėl apsaugos nuo draudimo rizikos netaikymo arba ribojimo, su kuria atitinkamas vartotojas negalėjo susipažinti prieš sudarydamas sutartį, jis turi jos netaikyti, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: