–

GN, atstovaujamos avvocato R. Ghini,

–

Procuratore generale presso la Corte d’appello di Bologna, atstovaujamo sostituto procuratore della Repubblica A. Scandellari,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Faraci,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir K. Szíjjártó,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, J. M. Hoogveld ir P. P. Huurnink,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos K. Pleśniak ir A. Ştefănuc,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir A. Spina,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 1 straipsnio 2 ir 3 dalių, 3 ir 4 straipsnių išaiškinimo ir dėl šių nuostatų galiojimo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 24 straipsnius.

2

Šis prašymas pateiktas Italijoje vykdant Europos arešto orderį, kurį Belgijos teisminės institucijos išdavė dėl GN, kad Belgijoje jai būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė.

3

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1577 t., p. 3).

4

Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Imantis bet kokių vaiką liečiančių [su vaiku susijusių] veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“.

5

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.“

6

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nurodyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

7

Šio pagrindų sprendimo 3 straipsnyje išvardyti Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo pagrindai, o jo 4 ir 4a straipsniuose – jo neprivalomojo nevykdymo pagrindai.

8

Šio pagrindų sprendimo 7 straipsnio „Kreipimasis į centrinę instituciją“ 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.

9

Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnyje „Perdavimo sprendimas“ nustatyta:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

10

Šio pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nurodyta sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo terminai ir tvarka.

11

Jo 23 straipsnyje „Asmens perdavimo terminai“ nustatyta:

„1.   Prašomas perduoti asmuo perduodamas kuo greičiau atitinkamų institucijų suderintą dieną.

2.   Asmuo perduodamas ne vėliau kaip praėjus 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo.

<…>

4.   Išimtiniais atvejais perdavimas gali būti laikinai sustabdytas dėl rimtų humanitarinio pobūdžio priežasčių, pavyzdžiui, jei yra rimto pagrindo manyti, kad dėl to akivaizdžiai kils pavojus prašomo perduoti asmens gyvybei ar sveikatai. Europos arešto orderis įvykdomas, kai tik išnyksta tokios priežastys. Vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai suderintos datos.

<…>“

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomo 2005 m. balandžio 22 d.Legge n. 69 – Disposizioni per conformare il diritto interno alla decisione quadro 2002/584/GAI del Consiglio, del 13 giugno 2002, relativa al mandato d’arresto europeo e alle procedure di consegna tra Stati membri (Įstatymas Nr. 69 dėl nuostatų, skirtų vidaus teisei suderinti su 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, GURI, Nr. 98, 2005 m. balandžio 29 d., p. 6, toliau – Įstatymas Nr. 69/2005) su pakeitimais, padarytais 2021 m. vasario 2 d.decreto legislativo n. 10 (Įstatyminis dekretas Nr. 10, GURI, Nr. 30, 2021 m. vasario 5 d., toliau – 2021 m. Įstatyminis dekretas Nr. 10), 2 straipsnyje nustatyta:

„Europos arešto orderio vykdymas jokiu atveju negali pažeisti aukščiausių valstybės konstitucinės sistemos principų ir Konstitucijoje pripažintų neatimamų žmogaus teisių, pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, įtvirtintų [ESS] 6 straipsnyje ir [Europos] žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasirašytoje 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje [(toliau – EŽTK)] <…>“

13

Šio įstatymo 18 straipsnyje nurodyta:

„Apeliacinis teismas atsisako perduoti asmenį šiais atvejais:

14

Prieš įsigaliojant 2021 m. Įstatyminiam dekretui Nr. 10 galiojusios redakcijos Įstatymo Nr. 69/2005 18 straipsnyje buvo numatyta:

„Apeliacinis teismas atsisako perduoti asmenį,

<…>

<…>“

15

2020 m. birželio 26 d. Belgijos teisminės institucijos išdavė Europos arešto orderį dėl GN, kad jai būtų įvykdyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jai nedalyvaujant skyrė rechtbank van eerste aanleg Antwerpen, afdeling Antwerpen (Antverpeno pirmosios instancijos teismas, Antverpeno skyrius, Belgija) už 2016 m. rugsėjo 18 d.–2017 m. rugpjūčio 5 d. Belgijoje įvykdytus nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis ir pagalba nelegaliai imigracijai.

16

2021 m. rugsėjo 2 d. GN buvo sulaikyta Bolonijoje (Italija). Sulaikymo metu kartu su ja buvo jos sūnus, gimęs 2018 m. lapkričio 10 d. Feraroje (Italija), su kuriuo ji gyveno. Be to, ji jau laukėsi antrojo vaiko, jis gimė 2022 m. gegužės 10 d.

17

Per 2021 m. rugsėjo 3 d. vykusią apklausą GN nesutiko būti perduota Belgijos teisminėms institucijoms. Po 2021 m. rugsėjo 17 d. vykusio teismo posėdžio Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas, Italija), kaip vykdančioji teisminė institucija, paprašė Belgijos teisminių institucijų pateikti informaciją, pirma, dėl bausmių, skirtų su nepilnamečiais vaikais gyvenančioms motinoms, vykdymo Belgijoje tvarkos, antra, dėl to, kokia tvarka GN atliks laisvės atėmimo bausmę kalėjime perdavimo atveju, trečia, dėl priemonių, kurių bus imtasi dėl jos nepilnamečio vaiko, ir, ketvirta, dėl galimybės atnaujinti procesą, pasibaigusį skyrus bausmę kaltinamajai nedalyvaujant.

18

2021 m. spalio 5 d. raštu Antverpeno prokuratūra (Belgija) informavo Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas), kad į pateiktus klausimus kompetentinga atsakyti Service public fédéral Justice (Federalinė viešoji teisingumo tarnyba, Belgija).

19

2021 m. spalio 15 d. sprendimu Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas) atsisakė perduoti GN Belgijos teisminėms institucijoms ir nurodė nedelsiant ją paleisti. Anot šio teismo, Belgijos teisminės institucijos neatsakė į jo klausimus, todėl nėra aišku, ar pagal išduodančiosios valstybės narės teisinę sistemą taikoma kalinimo tvarka yra panaši į vykdančiojoje valstybėje narėje taikomą tvarką, pagal kurią saugoma motinos teisė neprarasti ryšio su vaikais ir jais rūpintis ir užtikrinama, kad vaikai gautų reikalingas priežiūros ir pagalbos šeimai paslaugas, užtikrinamas Italijos Konstitucijoje ir Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje bei Chartijos 24 straipsnyje.

20

Dėl šio teismo sprendimo Procuratore generale presso la Corte d’appello di Bologna (generalinis prokuroras prie Bolonijos apeliacinio teismo, Italija) ir GN pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad Įstatymo Nr. 69/2005 nuostata, kurioje kaip atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagrindas aiškiai numatytas atvejis, kai asmuo, dėl kurio išduotas šis orderis, yra nėščia moteris arba jaunesnių nei trejų metų amžiaus vaikų motina, su kuria vaikai gyvena, buvo panaikinta 2021 m. Įstatyminiu dekretu Nr. 10, siekiant, kad Italijos teisės aktai atitiktų Pagrindų sprendimą 2002/584, kuriame šis atvejis nenurodytas kaip vienas iš Europos arešto orderio privalomojo ar neprivalomojo nevykdymo pagrindų.

22

Vis dėlto šis teismas teigia, kad, jeigu išduodančiosios valstybės narės teisės sistemoje nenumatyta priemonių vaikų teisei nebūti atskirtiems nuo motinos apsaugoti, panašių į numatytąsias Italijos teisėje, motinos perdavimas pažeistų pagal Italijos Konstituciją ir EŽTK saugomas pagrindines teises.

23

Pažymėtina, kad Europos arešto orderis yra visiškai suderinta sritis. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl mažamečių vaikų motinos, nors jos perdavimas pažeistų jos teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat jos vaikų interesus. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, jam kyla klausimas, ar šis pagrindų sprendimas suderinamas su Chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 3 dalimi, siejamais, be kita ko, su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl EŽTK 8 straipsnio.

24

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.

26

Šis teismas nurodė, kad pagrindinė byla daro poveikį nėščios moters ir kartu su ja gyvenančio mažamečio vaiko pagrindinėms teisėms ir kad pagreitintos procedūros taikymas yra būtinas siekiant pašalinti netikrumą dėl būsimos šio vaiko globos. Pateiktuose klausimuose taip pat aptariamos problemos, kurios yra bendros daug valstybių narių teismuose nagrinėjamų bylų ir kurios turėtų būti sprendžiamos kuo skubiau.

27

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, nukrypstant nuo šio reglamento nuostatų, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

28

Šiuo klausimu primintina, kad tokia pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, taikytina ypatingos skubos atvejais (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Nagrinėjamu atveju 2022 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinę advokatę, nusprendė atmesti šio sprendimo 25 punkte nurodytą prašymą.

30

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vykdant 2021 m. spalio 15 d.Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas) sprendimą GN buvo nedelsiant paleista į laisvę. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateikta informacija neįrodo, kad nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą kiltų pavojus GN vaikų globai. Galimas netikrumas dėl sprendimo, kuriuo bus užbaigtas procesas pagrindinėje byloje, pasekmių vaikų globai arba tai, kad pateikti klausimai potencialiai susiję su dideliu skaičiumi asmenų ar teisinių situacijų, savaime nėra ypatingos skubos, kuri būtina siekiant pateisinti nagrinėjimą pagal pagreitintą procedūrą, priežastys (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 34 punktą ir 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Didelės žalos sąvoka), C‑125/22, EU:C:2023:843, 30 punktą).

31

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, motyvuojant tuo, kad šis asmuo yra su ja gyvenančių mažamečių vaikų motina.

32

Atsižvelgiant į šio teismo teiginius, pirmąjį klausimą reikia suprasti taip, kad jis grindžiamas prielaida, jog pagrindinėje byloje asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, gyvena kartu su dviem savo mažamečiais vaikais, kurių interesas yra toliau reguliariai palaikyti asmeninius santykius su motina ir tiesiogiai su ja bendrauti. Šiomis aplinkybėmis tam teismui kyla klausimas, ar, remdamasis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, siejama su Chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jis gali atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, motyvuodamas tuo, kad perdavus asmenį šis galėtų netekti galimybės taip palaikyti santykius su savo vaikais ir su jais bendrauti.

33

Pirmiausia primintina, kad tiek valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas, tiek tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė pripažintų, jog – išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, – visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač joje pripažintų pagrindinių teisių (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 40 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 93 punktas).

34

Taigi įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos neturi galimybės ne tik reikalauti, kad kita valstybė narė užtikrintų didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą už tą, kurią garantuoja Sąjungos teisė, bet ir – išskyrus išimtinius atvejus – patikrinti, ar ta kita valstybė narė konkrečiu atveju tikrai paisė Europos Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 192 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 94 punktas).

35

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius naują supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi šiuo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Darytina išvada, pirma, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nustatytais pagrindais. Antra, Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2023 m. balandžio 18 d. Sprendimo E. D. L. (Liga grindžiamas atsisakymo perduoti pagrindas), C‑699/21, EU:C:2023:295, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Šiame pagrindų sprendime nenumatyta, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį vien dėl to, kad asmuo, dėl kurio jis išduotas, yra kartu su ja gyvenančių mažamečių vaikų motina. Atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimo principą, kuriuo grindžiama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, egzistuoja prezumpcija, kad tokių vaikų motinos kalinimo sąlygos ir šių vaikų priežiūros organizavimas išduodančiojoje valstybėje narėje yra tinkamos tokiai situacijai, nesvarbu, ar tai būtų daroma įkalinimo vietoje, ar taikant alternatyvius būdus, leidžiančius laikyti motiną šios valstybės narės teisminių institucijų žinioje arba įkurdinti vaikus už šios aplinkos ribų.

39

Atsižvelgiant į tai, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, kad šis sprendimas nekeičia pareigos gerbti Chartijoje garantuojamas pagrindines teises.

40

Šiuo aspektu primintina, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, o jos 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

41

Kaip matyti iš Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, šio straipsnio 2 dalis taip pat taikoma sprendimams, kurie, kaip antai dėl mažamečių vaikų motinos išduotas Europos arešto orderis, nėra skirti tokiems vaikams, bet sukelia jiems didelių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (Vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C‑112/20, EU:C:2021:197, 36 ir 37 punktus).

42

Vieno iš tėvų ir jo vaiko galimybė būti kartu yra esminis šeimos gyvenimo elementas (2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon „Pancharevo“, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 61 punktas). Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje numatyta kiekvieno vaiko „teis[ė] reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams“. Kaip teigia Procuratore generale presso la Corte d’appello di Bologna (generalinis prokuroras prie Bolonijos apeliacinio teismo), Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija, nustatant vaiko interesus reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pagal analogiją žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo SM (Pagal Alžyro kafalos sistemą globojamas vaikas), C‑129/18, EU:C:2019:248, 73 punktą; 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C‑441/19, EU:C:2021:9, 46 ir 60 punktus ir 2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (Vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C‑112/20, EU:C:2021:197, 27 punktą).

43

Nors kiekviena valstybė narė, siekdama užtikrinti visapusišką tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principų, kuriais grindžiamas Europos arešto orderio mechanizmo veikimas, taikymą, visų pirma turi garantuoti, kad būtų laikomasi iš Chartijos 7 straipsnyje ir jos 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų pagrindinių teisių kylančių reikalavimų (Teisingumo Teismui vykdant galutinę kontrolę), ir susilaikyti nuo bet kokių priemonių, galinčių pažeisti šias teises, dėl esančios realios rizikos, kad asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavus išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeistos to asmens ir (arba) jo vaikų pagrindinės teisės, vykdančioji teisminė institucija gali išimties tvarka nevykdyti šio Europos arešto orderio, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 46 punktą ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 72 ir 96 punktus).

44

Svarbu pabrėžti, kad šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytą riziką turi vertinti vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į Sąjungos teisėje garantuojamą pagrindinių teisių apsaugos standartą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 88 punktą). Todėl tai, kad ši institucija nėra įsitikinusi, ar vykdančiojoje valstybėje narėje egzistuoja panašios sąlygos kaip išduodančiojoje valstybėje narėje, kiek tai susiję su mažamečių vaikų motinų kalinimu ir vaikų priežiūra, neleidžia teigti, kad ši rizika įrodyta.

45

Vis dėlto, kai vykdančioji teisminė institucija, turinti nuspręsti dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimo, turi duomenų, patvirtinančių tokios rizikos egzistavimą dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, susijusių su mažamečių vaikų motinų kalinimu ar šių vaikų priežiūros sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, arba dėl trūkumų, susijusių su šiomis sąlygomis ir konkrečiai turinčių poveikį objektyviai identifikuojamai asmenų grupei, pavyzdžiui, neįgaliems vaikams, ji privalo konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad atitinkamiems asmenims dėl tokių sąlygų kils minėta rizika.

46

Taigi vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti, ar Chartijos 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse garantuojamų pagrindinių teisių pažeidimo rizika yra reali, atlikdama dviejų etapų nagrinėjimą, apimantį analizę pagal įvairius kriterijus, todėl šie etapai negali sutapti ir turi būti vykdomi vienas po kito (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 101, 109 ir 110 punktus).

47

Pirmajame etape vykdančioji teisminė institucija turi nustatyti, ar yra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuoja reali šių pagrindinių teisių pažeidimo rizika dėl šio sprendimo 45 punkte nurodytų trūkumų. Šie duomenys, be kita ko, gali būti gauti iš tarptautinių teismų sprendimų, Europos Tarybos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų parengtų sprendimų, ataskaitų ir kitų dokumentų, taip pat iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) duomenų bazėje užfiksuotos informacijos apie kalinimo sąlygas Sąjungoje (Criminal Detention Database) (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 89 punktą ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 102 punktą).

48

Antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek šie po šio sprendimo pirmesniame punkte nurodyto nagrinėjimo pirmojo etapo konstatuoti trūkumai gali turėti įtakos asmens, dėl kurio išduotas arešto orderis, kalinimo sąlygoms ar jo vaikų priežiūrai ir ar, atsižvelgiant į šio asmens ir jo vaikų asmeninę padėtį, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad yra reali rizika, kad bus pažeistos minėtos šio asmens ar jo vaikų pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 94 punktą ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 106 punktą).

49

Šiuo tikslu, jei vykdančioji teisminė institucija mano neturinti visos informacijos, būtinos sprendimui dėl atitinkamo asmens perdavimo priimti, ji pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią, jos nuomone, būtiną papildomą informaciją apie numatomas šio asmens kalinimo ir jo vaikų priežiūros šioje valstybėje narėje sąlygas (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 95 punktą).

50

Pažymėtina, kad informacija, kurios vykdančioji teisminė institucija turi teisę prašyti, gali būti susijusi tiek su nagrinėjimo, kurį ši institucija turi atlikti, kaip nurodyta pagal šio sprendimo 46 punkte, pirmuoju, tiek su antruoju etapais. Vis dėlto minėta institucija negali prašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti informacijos, susijusios tik su antruoju šio nagrinėjimo etapu, jeigu mano, kad neįrodyta, jog yra sisteminių ar bendrų trūkumų arba trūkumų, turinčių įtakos objektyviai identifikuojamai asmenų grupei, prie kurios priskiriamas atitinkamas asmuo arba jo vaikai, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 135 punktą).

51

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį vykdančioji teisminė institucija gali nustatyti terminą, iki kurio turi gauti prašomą papildomą informaciją iš išduodančiosios teisminės institucijos. Šis terminas turi atitikti konkretų bylos atvejį, siekiant suteikti tai institucijai laiko, kurio reikia šiai informacijai surinkti, ir ji prireikus gali šiuo tikslu prašyti valstybės narės centrinės institucijos arba vienos iš centrinių institucijų pagalbos, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 7 straipsnį. Pagal šio pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį nustatant šį terminą vis dėlto turi būti atsižvelgiama į būtinybę laikytis jo 17 straipsnyje nustatytų terminų (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 97 punktas).

52

Išduodančioji teisminė institucija savo ruožtu privalo pateikti vykdančiajai teisminei institucijai prašomą papildomą informaciją, nes priešingu atveju būtų pažeistas lojalaus bendradarbiavimo principas. (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru,C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 97 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 64 punktą).

53

Siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad Europos arešto orderio veikimas nebūtų paralyžiuotas, vykdant vykdančiųjų ir išduodančiųjų teisminių institucijų dialogą turi būti vadovaujamasi ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta lojalaus bendradarbiavimo pareiga (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 104 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 131 punktas).

54

Jeigu išduodančioji teisminė institucija tinkamai neatsako į vykdančiosios teisminės institucijos prašymą pateikti papildomos informacijos, pastaroji turi bendrai įvertinti visą turimą informaciją kiekviename iš šio sprendimo 47 ir 48 punktuose primintų etapų (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 114 punktą).

55

Tik tuo atveju, kai vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į visą turimą informaciją, įskaitant galimą išduodančiosios teisminės institucijos garantijų nebuvimą, mano, kad išduodančiojoje valstybėje narėje yra šio sprendimo 45 punkte nurodytų trūkumų ir svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad, atsižvelgiant į atitinkamo asmens ir (arba) jo vaikų asmeninę padėtį, kils reali rizika, jog bus pažeistos Chartijos 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse garantuojamos pagrindinės teisės, ji, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, turi nevykdyti dėl šio asmens išduoto Europos arešto orderio. Priešingu atveju ji turi vykdyti šį orderį, laikydamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos.

56

Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime nurodytos galimybės atidėti perdavimą pažymėtina, kad nors, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalimi, asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimas gali būti sustabdytas, šia galimybe galima pasinaudoti tik laikinai, išimties tvarka ir dėl svarių humanitarinio pobūdžio priežasčių. Atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą ir į šio pagrindų sprendimo 23 straipsnio bendrą sistemą, toks sustabdymas neįmanomas ilgą laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 18 d. Sprendimo E. D. L. (Liga grindžiamas atsisakymo perduoti pagrindas), C‑699/21, EU:C:2023:295, 51 punktą).

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, motyvuojant tuo, kad šis asmuo yra su ja gyvenančių mažamečių vaikų motina, išskyrus atvejus, kai, pirma, ši institucija turi duomenų, patvirtinančių realią riziką, jog bus pažeista Chartijos 7 straipsnyje garantuojama pagrindinė šio asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir jo vaikų interesai, saugomi pagal Chartijos 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, susijusių su mažamečių vaikų motinų kalinimo ir jų vaikų priežiūros sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, ir, antra, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog, atsižvelgiant į atitinkamų asmenų asmeninę padėtį, dėl tų sąlygų jiems kyla tokia rizika.

58

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis,

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, motyvuojant tuo, kad šis asmuo yra su ja gyvenančių mažamečių vaikų motina, išskyrus atvejus, kai, pirma, ši institucija turi duomenų, patvirtinančių realią riziką, jog bus pažeista Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje garantuojama pagrindinė šio asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir jo vaikų interesai, saugomi pagal Chartijos 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, susijusių su mažamečių vaikų motinų kalinimo ir jų vaikų priežiūros sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, ir, antra, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog, atsižvelgiant į atitinkamų asmenų asmeninę padėtį, dėl tų sąlygų jiems kyla tokia rizika.