TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. liepos 6 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 92/43/EEB – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – 12 straipsnis – Tam tikrų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos sistema – 16 straipsnis – Leidžianti nukrypti nuostata – Galimybės pasinaudoti tokia leidžiančia nukrypti nuostata – Visuomenės teisė dalyvauti“

Byloje C‑166/22

dėl High Court (Aukštasis Teismas, Airija) 2022 m. sausio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. vasario 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Hellfire Massy Residents Association

prieš

An Bord Pleanála,

Minister for Housing, Local Government and Heritage,

Airiją,

Attorney General,

dalyvaujant

South Dublin County Council,

An Taisce – The National Trust for Ireland,

Save Our Bride Otters,

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai F. Biltgen ir J. Passer (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Hellfire Massy Residents Association, atstovaujamos solicitor B. Harrington, SC J. Devlin ir BL J. Kenny,

–	An Bord Pleanála, atstovaujamos SC R. Minch, solicitor L. Mullet, SC B. Foley ir BL S. Hughes,

–	Minister for Housing, Local Government and Heritage, Airijos ir Attorney General, atstovaujamų M. Browne, J. Brennan ir A. Joyce, padedamų E. Barrington ir SC T. Flynn,

–	Save Our Bride Otters ir An Taisce – The National Trust for Ireland, atstovaujamų solicitor F. Logue,

–	Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir C. Hermes,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102) 12 ir 16 straipsnių ir Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos 1998 m. birželio 25 d. Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1, toliau – Orhuso konvencija), 6 straipsnio 1–9 dalių ir 9 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hellfire Massy Residents Association ginčą su An Bord Pleanála (Teritorijų planavimo tarnyba, Airija) (toliau – tarnyba) ir Minister for Housing, Local Government and Heritage (gyvenamojo būsto, vietos savivaldos ir paveldo ministras, Airija), Airija ir Attorney General (generalinis prokuroras, Airija) (toliau kartu – Airijos valdžios institucijos) dėl tarnybos išduoto statybos leidimo galiojimo ir nuostatų, kuriomis į Airijos teisę perkelti Direktyvos 92/43 12 ir 16 straipsniai, galiojimo.

Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Šalis:

a)	taiko šio straipsnio nuostatas, susijusias su sprendimais dėl leidimų planuojamos veiklos rūšims, išvardytoms I priede, išdavimo tikslingumo;

vadovaudamasi nacionaliniais įstatymais, taip pat taiko šio straipsnio nuostatas, susijusias su sprendimais dėl planuojamų veiklos rūšių, neišvardytų I priede, bet galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiam tikslui Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai bus taikomos šios nuostatos; ir

c)	jei tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai, kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti netaikyti šio straipsnio nuostatų planuojamoms veiklos rūšims, susijusioms su krašto apsauga, jei, Šalies manymu, tai galėtų pakenkti minėtiems tikslams.“

4	Šio 6 straipsnio 2–9 dalyse numatyta visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus tvarka.

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami visuomenės atstovai

a)	rodantys pakankamą suinteresuotumą, arba kaip alternatyva,

b)	manantys, kad buvo pažeista kokia nors jų teisė, kai tai kaip būtina sąlyga numatyta Šalies administracinės procesinės teisės normose,

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir [n]ešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Todėl dėl a punkto pakanka bet kokios atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo; dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus.

Šios 2 dalies nuostatos neriboja galimybės panaudoti išankstinio svarstymo administracinėje institucijoje procedūrą ir netaiko reikalavimo išnaudoti administracinio svarstymo procedūras prieš kreipiantis į teismines instancijas tais atvejais, kai toks reikalavimas nustatytas nacionaliniuose įstatymuose.“

Sąjungos teisė

Direktyva 92/43

Direktyvos 92/43 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas [tinkamas] jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas [atsižvelgiant į tos teritorijos apsaugos tikslus]. Atsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumui ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę.“

Šios direktyvos 12 straipsnyje nustatyta:

„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

a)	bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti šių rūšių individus gamtoje;

b)	šias rūšis tyčia trikdyti, ypač jų perėjimo [dauginimosi], jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;

c)	tyčia naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje;

d)	pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas [pabloginti dauginimosi ar poilsio vietų būklę ar sunaikinti jas].

2. Valstybės narės draudžia laikyti, transportuoti, parduoti ar mainyti, siūlyti parduoti ar mainyti gamtoje sugautus šių rūšių egzempliorius, išskyrus tuos, kurie teisėtai buvo pagauti prieš įgyvendinant šią direktyvą.

3. Šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose bei 2 dalyje nurodytas draudimas galioja visiems gyvūnų, kuriems šis straipsnis taikomas, gyvenimo etapams.

4. Valstybės narės sukuria į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių atsitiktinio gaudymo ar žudymo stebėjimo sistemą. Atsižvelgdamos į surinktą informaciją valstybės narės imasi kitų būtinų tyrimo ir apsaugos priemonių, užtikrinančių, kad atsitiktinis gaudymas ar žudymas neturėtų reikšmingos neigiamos įtakos atitinkamoms rūšims.“

Tos pačios direktyvos 16 straipsnyje numatyta:

„1. Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b punktų:

a)	siekdamos apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;

b)	siekdamos išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;

c)	atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių svarbesnio viešojo intereso priežasčių, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes;

d)	mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais, siekiant šių rūšių populiacijų atstatymo ir reintrodukcijos bei dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;

e)	siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.

2. Kas dveji metai valstybės narės Komisijai pateikia [pagal 20 straipsnį įsteigto] Komiteto nustatytos formos ataskaitą apie nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas pagal 1 dalį. Gavusi ataskaitą, Komisija ne vėliau kaip per 12 mėnesių Komitetui pateikia savo nuomonę apie tas nukrypti leidžiančias nuostatas ir apie tai praneša Komitetui.

3. Ataskaitose nurodoma:

a)	rūšys, kurioms taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, ir jų taikymo priežastys, nurodant rizikos pobūdį ir, jei tikslinga, atmestas alternatyvas bei naudotus mokslinius duomenis;

b)	leidžiami gyvūnų rūšių gaudymo ar žudymo būdai, priemonės ir metodai bei jų naudojimo priežastys;

c)	aplinkybes, kada ir kur buvo leista taikyti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas;

d)	institucija, kuriai suteikti įgaliojimai skelbti ir tikrinti, kad egzistuoja reikalaujamos sąlygos, ir spręsti, kokie būdai, priemonės ar metodai gali būti naudojami, kokiu mastu ir kokios žinybos gali juos naudoti bei kokie asmenys turi vykdyti šią užduotį;

e)	taikytas kontrolės priemones ir gautus rezultatus.“

Direktyva 2011/92/ES

2011 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1), iš dalies pakeistos 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/52/ES (OL L 124, 2014, p. 1) (toliau – Direktyva 2011/92), 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[P]agal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnį [Europos] Sąjungos aplinkos apsaugos politika yra pagrįsta atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kad žala aplinkai būtų pirmiausia atitaisoma ten, kur ji daroma, ir kad teršėjas turėtų mokėti. Turėtų būti atsižvelgiama į poveikį aplinkai kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje.“

Direktyvos 2011/92 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys:

projektas:

–	statybos darbai bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas,

–	kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą;

<…>

c)	sutikimas dėl planuojamos veiklos – kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą;

<…>“

Šios direktyvos 2 straipsnio 1–3 numatyta:

1. Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

2. Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias sutikimo dėl projektų davimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

3. Projektų, kurių atžvilgiu pareiga įvertinti poveikį aplinkai kyla ir pagal šią direktyvą, ir pagal [Direktyvą 92/43] ir (arba) pagal [2009 m. lapkričio 30 d.] Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB [dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010, p. 7)], valstybės narės užtikrina, kai tinkama, kad būtų numatytos koordinuotos ir (arba) bendros procedūros, atitinkančios tų Sąjungos teisės aktų reikalavimus.

Projektams, kurių poveikis aplinkai turi būti įvertintas ir pagal šią direktyvą, ir pagal kitus nei pirmoje pastraipoje nurodytos direktyvos Sąjungos teisės aktus, valstybės narės gali numatyti koordinuotas ir (arba) bendras procedūras.

<…>“

Direktyvos 2011/92 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vertinant poveikį aplinkai kiekvienu konkrečiu atveju yra tinkamu būdu nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis reikšmingas projekto poveikis šiems veiksniams:

a)	gyventojams ir žmonių sveikatai;

b)	biologinei įvairovei, ypatingą dėmesį skiriant rūšims ir buveinėms, saugomoms pagal Direktyvą [92/43] ir Direktyvą [2009/147];

c)	žemei, dirvožemiui, vandeniui, orui ir klimatui;

d)	materialinėms vertybėms, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui;

e)	a–d punktuose nurodytų veiksnių sąveikai.“

Direktyvos 2011/92 8a straipsnis suformuluotas taip:

1. Sprendime duoti sutikimą dėl planuojamos veiklos pateikiama bent tokia informacija:

a)	pagrįsta išvada, nurodyta 1 straipsnio 2 dalies g punkto iv papunktyje;

informacija apie visas su sprendimus susijusias aplinkos sąlygas, bet kokių projekto charakteristikų ir (arba) numatytų priemonių, kuriomis siekiama išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, užkirsti jam kelią arba jį sumažinti ir, jei galima, kompensuoti, ir, jei tinkama, stebėsenos priemonių aprašymą.

<…>

4. Laikydamosi 1 dalies b punkte nurodytų reikalavimų, valstybės narės užtikrina, kad užsakovas įgyvendintų projekto charakteristikas ir (arba) numatytas priemones, kuriomis siekiama išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, užkirsti jam kelią arba jį sumažinti ir, jei galima, jį kompensuoti, taip pat nustato reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai stebėsenos procedūras.

Parametrų, kuriuos reikia stebėti, rūšis ir stebėjimo trukmė turi būti proporcinga, atsižvelgiant į projekto pobūdį, vietą ir dydį, taip pat į jo poveikio aplinkai reikšmingumą.

Jei tinkama, gali būti naudojamos esančios pagal kitus nei ši direktyva Sąjungos teisės aktus ir nacionalinės teisės aktus nustatytos stebėsenos priemonės, siekiant išvengti dvigubos stebėsenos.

<…>“

Airijos teisė

European Communities (Birds and Natural Habitats) Regulations 2011 (2011 m. Europos Bendrijų (paukščių ir natūralių buveinių) taisyklės, toliau – 2011 m. taisyklės) 51 straipsnyje numatyta:

„1. [Menų, paveldo ir gėlų kalbos regiono reikalų] ministras imasi būtinų priemonių I priedo I dalyje nurodytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos sistemai sukurti.

2. Nepaisant pagal įstatymą suteikto ar kitokio leidimo, kurį asmeniui išdavė viešosios valdžios institucija arba kurį jis turi, išskyrus atvejus, kai ministras pagal 54 straipsnį taiko leidžiančią nukrypti nuostatą, asmuo, kuris su I priedo I dalyje nurodytomis gyvūnų rūšimis atlieka šiuos veiksmus:

a)	tyčia gaudo ar žudo šių rūšių individus gamtoje;

b)	šias rūšis tyčia trikdo, ypač jų dauginimosi, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;

c)	tyčia renka ar naikina šių rūšių kiaušinius gamtoje;

d)	pablogina tų gyvūnų dauginimosi ar poilsio vietų būklę ar jas sunaikina; arba

e)	laiko, gabena, parduoda, maino, siūlo parduoti arba mainyti gamtoje sugautus šių rūšių egzempliorius, išskyrus tuos, kurie buvo pagauti teisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [92/43] 12 straipsnio 2 dalį, yra kaltas dėl pažeidimo.

3. 2 dalyje nurodyti draudimai galioja visiems gyvūnų, kuriems taikomos šios taisyklės, gyvenimo etapams.

4. Ministras sukuria į I priedo I dalyje išvardytų gyvūnų rūšių atsitiktinio gaudymo ar žudymo stebėjimo sistemą ir, atsižvelgdamas į surinktą informaciją, imasi papildomų būtinų tyrimo ir apsaugos priemonių, užtikrinančių, kad atsitiktinis gaudymas ar žudymas neturėtų reikšmingos neigiamos įtakos atitinkamoms rūšims.“

2011 m. taisyklių 54 straipsnyje nustatyta:

„1. Kiekvienas asmuo gali prašyti ministro arba už I priedo II dalyje nurodytas žuvų rūšis atsakingo vyriausybės ministro ar ministrų leisti nesilaikyti 51, 52 ir 53 straipsnių reikalavimų.

2. Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti Direktyvoje [92/43] nurodytų rūšių populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, ministras arba už IV priede nurodytas žuvų rūšis atsakingas vyriausybės ministras ar ministrai gali leisti vienam ar keliems asmenims nesilaikyti šių reikalavimų:

a)	siekdami apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;

b)	siekdami išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;

c)	atsižvelgdami į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių svarbesnio viešojo intereso priežasčių, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes;

d)	mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais siekdami šių rūšių populiacijų atkūrimo ir reintrodukcijos, taip pat dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;

e)	siekdami griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į I priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių nukrypti leidžiančioje nuostatoje nustatyta tvarka.

3. Pagal 2 dalį taikoma nukrypti leidžianti nuostata siejama su sąlygomis, ribojimais ar reikalavimais, kuriuos ministras laiko tinkamais.

4. Bet kokios sąlygos, apribojimas ar reikalavimas, taikomi pagal 2 dalį suteiktai nukrypti leidžiančiai nuostatai, turi būti nurodyti toje dalyje.

5. Nepažeidžiant nukrypti leidžiančioje nuostatoje nurodytų sąlygų, ribojimų ar reikalavimų, pagal šį straipsnį leistai taikyti leidžiančiai nukrypti nuostatai taikomos Protection of Animals (Amendment) Act 1965 (1965 m. Gyvūnų apsaugos įstatymas (pakeitimas)) 14 straipsnio 2–5 dalių nuostatos.

6. Ministras kas dvejus metus siunčia Europos Komisijai nustatytos formos ataskaitą apie 2 dalyje nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas.

7. 6 dalyje nurodytoje ataskaitoje turi būti nurodyta:

a)	rūšys, kurioms taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, ir jų taikymo priežastys, nurodant rizikos pobūdį ir, jei tikslinga, atmestas alternatyvas bei naudotus mokslo duomenis;

b)	leidžiami gyvūnų rūšių gaudymo ar žudymo būdai, priemonės ir metodai, taip pat jų naudojimo priežastys;

c)	aplinkybės, kada ir kur buvo leista taikyti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas;

d)	institucija, kuriai suteikti įgaliojimai skelbti ir tikrinti, kad egzistuoja reikalaujamos sąlygos, ir spręsti, kokie būdai, priemonės ar metodai gali būti naudojami, kokiu mastu ir kokios žinybos gali juos naudoti, taip pat kokie asmenys turi vykdyti šią užduotį;

e)	taikytos kontrolės priemonės ir gauti rezultatai.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

2020 m. birželio 25 d. sprendimu tarnyba išdavė South Dublin County Council (Pietų Dublino miesto taryba, Airija) leidimą vykdyti projektą, kurį sudaro du pastatai Dublino apskrityje su Montpelier Hill lankytojų centru, medžių lajų takas (pėsčiųjų tiltas) virš regioninio kelio, spygliuočių miško pakeitimas lapuočių mišku ir esamų statinių išsaugojimo darbai.

17	Šiame sprendime buvo nurodyta, kad tarnyba atliko tinkamą vertinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/43 6 straipsnio 3 dalį, ir padarė išvadą, kad nėra neigiamo poveikio Europos svarbos teritorijoms.

18	Tame sprendime nurodyta, kad tarnyba taip pat atliko poveikio aplinkai vertinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2011/92, ir padarė išvadą, kad planuojamos veiklos poveikis aplinkai bus priimtinas, jei bus laikomasi šiame sprendime nustatytų sąlygų.

2021 m. liepos 2 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą dėl 2020 m. birželio 25 d. sprendimo, išskyrus pagrindą, kuriuo, kiek tai susiję su situacija po šio sprendimo priėmimo, buvo ginčijamas 2011 m. taisyklių 51 ir 54 straipsnių galiojimas.

Pateikdama šį pagrindą pareiškėja pagrindinėje byloje iš esmės teigia, kad Direktyvos 92/43 12 straipsnyje numatyta griežtos apsaugos sistema, kaip ji perkelta į Airijos teisę, negalioja, nes, pirma, į leidimo vykdyti projektus išdavimo procedūrą neįtrauktas šios direktyvos 16 straipsnyje numatytas nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo mechanizmas ir, antra, joje nenumatyta tinkamo visuomenės dalyvavimo ir taip pažeidžiama Orhuso konvencija.

21	Tarnyba ir Airijos valdžios institucijos ginčija šio pagrindo pagrįstumą. Be to, jos teigia, kad pareiškėja pagrindinėje byloje negali remtis, pirma, Orhuso konvencija, nes aiškiai nenurodė šios konvencijos savo procesiniuose dokumentuose, ir, antra, galima būsima žala griežtai saugomoms rūšims.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas, Airija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar, remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kylančiais iš Sąjungos teisės sistemos viršenybės, nacionalinė procesinė taisyklė, pagal kurią pareiškėjas teisminės peržiūros procese privalo tiesiogiai nurodyti susijusias teisės nuostatas, negali užkirsti kelio pareiškėjui, kuris ginčija nacionalinės teisės atitiktį nustatytoms Sąjungos teisės nuostatoms, taip pat remtis teisės doktrina ir dokumentais, kurie turi būti traktuojami kaip iš esmės reikšmingi tokių Sąjungos teisės nuostatų aiškinimui, pavyzdžiui, principu, pagal kurį Sąjungos aplinkos teisės aktai turi būti aiškinami atsižvelgiant į [Orhuso konvenciją], kaip sudėtinę Sąjungos teisės sistemos dalį?

Ar pagal Direktyvos [92/43] 12 ir (arba) 16 straipsnius ir (arba) šias nuostatas, siejamas su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi ir (arba) principu, pagal kurį valstybės narės turi imtis visų būtinų specialių priemonių veiksmingai įgyvendinti direktyvą, negalima remtis nacionaline procesine taisykle, pagal kurią pareiškėjui draudžiama kelti „hipotetinius klausimus“ ir jis „turi būti iš tiesų ar pagal faktines aplinkybes paveiktas“, kad galėtų pateikti skundą dėl nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisės nuostatai, kai siekiama užkirsti kelią skundui, paduotam pareiškėjo, kuris dėl administracinio sprendimo remiasi visuomenės teise dalyvauti ir vėliau nori ginčyti nacionalinės teisės nuostatos teisėtumą pagal Sąjungos teisę, remdamasis būsima žala aplinkai, atsirasiančia dėl tariamų nacionalinės teisės trūkumų, kai egzistuoja pagrįsta galimybė, kad tokia žala atsiras, visų pirma dėl to, kad plėtrą leista vykdyti vietovėje, kuri yra griežtai saugomų rūšių buveinė, ir (arba) dėl to, kad taikant atsargaus požiūrio principą egzistuoja galimybė, jog dėl tyrimų, atliktų jau gavus leidimą, gali kilti būtinybė taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas pagal [šios] direktyvos 16 straipsnį?

Ar pagal Direktyvos [92/43] 12 ir (arba) 16 straipsnius ir (arba) šias nuostatas, siejamas su Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1–9 dalimis ir (arba) 9 straipsnio 2 dalimi, ir (arba) principu, pagal kurį valstybės narės turi imtis visų būtinų specialių priemonių veiksmingai įgyvendinti direktyvą, nacionalinėje teisėje nustatyta leidimų nukrypti sistema, kuria įgyvendinamas [šios] direktyvos 16 straipsnis, turėtų būti taikoma ne lygiagrečiai leidimų dėl plėtros sistemai ir nuo jos nepriklausomai, o kaip dalis vieningos leidimų suteikimo procedūros, kurioje kompetentinga institucija priimtų sprendimą (priešingai nei ad hoc sprendimai, paties plėtotojo parengti remiantis bendrąja baudžiamosios teisės nuostata) dėl to, ar dėl po leidimo vykdyti plėtrą suteikimo nustatytų aplinkybių turėtų būti prašoma leidimo nukrypti, ir (arba) kuriame kompetentinga institucija priimtų sprendimą dėl tyrimų, reikalingų siekiant įvertinti, ar turi būti prašoma tokio leidimo?

Ar pagal Direktyvos [92/43] 12 ir (arba) 16 straipsnius ir (arba) šias nuostatas, siejamas su Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1–9 dalimis ir (arba) 9 straipsnio 2 dalimi, kai leidimas plėtrai išduotas atlikus tinkamą vertinimą pagal Direktyvos [92/43] 6 straipsnio 3 dalį ir jau suteikus leidimą gali būti prašoma leidimo nukrypti pagal Direktyvos [92/43] 16 straipsnį, dėl tokios plėtros reikalaujama vykdyti visuomenės dalyvavimo procedūrą pagal Orhuso konvencijos 6 straipsnį?“

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

23	Airijos valdžios institucijos ir Lenkijos vyriausybė tvirtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes iš esmės pateiktas dėl teisės klausimų, grindžiamų hipotetiniu scenarijumi.

Šiuo aspektu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliu gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliu gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26	Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui buvo pateiktas nagrinėjant skundą, kuriuo, be kita ko, prašoma, pirma, panaikinti 2020 m. birželio 25 d. sprendimą ir, antra, pripažinti negaliojančiais 2011 m. taisyklių 51 ir 54 straipsnius.

Iš šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, visų pirma iš 2021 m. liepos 2 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, matyti, kad, nors šis teismas jau atmetė skundo pagrindą dėl 2020 m. birželio 25 d. sprendimo panaikinimo ir pagrindą, grindžiamą 2011 m. taisyklių 51 ir 54 straipsnių negaliojimu, kiek tai susiję su galimo šių nuostatų negaliojimo poveikiu to sprendimo priėmimo procedūros teisėtumui, šis teismas vis dėlto dar turi priimti sprendimą dėl šio pagrindo, kiek tai susiję su situacija, susiklosčiusia po to sprendimo priėmimo.

28	Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti pirmiau nei pirmąjį ir antrąjį klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/43 12 ir 16 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos reikalaujama, kad nacionalinės teisės nuostatose, kuriomis šios Direktyvos 92/43 nuostatos perkeliamos į vidaus teisę, būtų numatyta, pirma, leidimo procedūra, apimanti kompetentingos institucijos sprendimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar reikia prašyti leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šios direktyvos 16 straipsnį dėl veiksnių, nustatytų jau išdavus leidimą vykdyti projektą, ir (arba) ar šiuo tikslu reikia atlikti tyrimus, ir antra, visuomenės dalyvavimas šioje leidimo nukrypti suteikimo procedūroje.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad pagal Direktyvos 92/43 12 ir 16 straipsnius, kuriuose reglamentuojama ne tik veikla, vykdoma įgyvendinant projektus, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2011/92 1 straipsnio 2 dalies a punktą, bet ir bet kokia žmogaus veikla, nereikalaujama į leidimo vykdyti tokius projektus išdavimo procedūrą įtraukti Direktyvos 92/43 16 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos ar numatyti visuomenės dalyvavimo leidimo taikyti tokią nuostatą suteikimo procedūroje.

31	Nei Direktyvoje 92/43, nei Direktyvoje 2011/92 šiuo klausimu nenumatyta jokių įpareigojimų.

Tiesa, Direktyvos 2011/92 2 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas procedūrų integravimo klausimas. Vis dėlto šioje nuostatoje tik numatyta galimybė įtraukti poveikio aplinkai vertinimą į valstybėse narėse taikomas leidimo vykdyti projektus išdavimo procedūras arba, jei tai neįmanoma, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios turi būti nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus. Taip pat pasakytina, kad šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje tik reikalaujama, kad valstybės narės „užtikrin[tų], kai tinkama, kad būtų numatytos koordinuotos ir (arba) bendros procedūros, atitinkančios <…> Sąjungos teisės aktų reikalavimus“, kiek tai susiję su projektais, kurių poveikio aplinkai vertinimą privaloma atlikti tiek pagal Direktyvą 2011/92, tiek pagal Direktyvą 92/43 ir (arba) Direktyvą 2009/147.

Be to, nors pagal Direktyvos 2011/92 8a straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama, kad sprendime išduoti leidimą būtų pateiktas, „jei tinkama, stebėsenos priemonių aprašym[as]“, o kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju tokios priemonės buvo numatytos 2020 m. birželio 25 d. sprendime, šioje direktyvos nuostatoje nėra aiškiai nurodyta leidimo taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą procedūra pagal Direktyvos 92/43 16 straipsnį.

34	Taigi pagrindinėje byloje Airijai negalima priekaištauti, kad nepriėmė išsamaus teisinio pagrindo, nes 2011 m. taisyklių 51 ir 54 straipsniuose pažodžiui pakartojamas šios direktyvos 12 ir 16 straipsnių turinys.

Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 92/43 12 ir 16 straipsniai, taigi ir 2011 m. taisyklių 51 ir 54 straipsniai, kuriais šios nuostatos perkeliamos į vidaus teisę, turi būti aiškinami ir taikomi atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš kitų Sąjungos teisės aktų ir Sąjungai privalomų tarptautinių konvencijų, visų pirma į reikalavimus, kylančius iš Direktyvos 2011/92 ir Orhuso konvencijos, kaip jos išaiškintos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad konkrečiu atveju, kai, pirma, projektui, kuriam taikoma Direktyvos 2011/92 2 straipsnio 1 dalyje numatyta dviguba pareiga, t. y. atlikti vertinimą ir gauti leidimą vykdyti projektą, įgyvendinti būtina, kad užsakovas pateiktų prašymą ir jam būtų taikoma nukrypti nuo gyvūnų ir augalų rūšių apsaugos priemonių, numatytų nacionalinės teisės nuostatose, kuriomis perkeliami Direktyvos 92/43 12 ir 13 straipsniai, leidžianti nuostata, ir kai, antra, valstybė narė suteikia teisę kitai institucijai nei ta, kuriai ji suteikia įgaliojimus išduoti leidimą vykdyti šį projektą, priimti sprendimą dėl nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo, šis sprendimas būtinai turi būti priimtas prieš išduodant leidimą vykdyti minėtą projektą. Priešingu atveju šis sutikimas būtų duotas remiantis neišsamiais duomenimis, todėl neatitiktų taikytinų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Namur-Est Environnement, C‑463/20, EU:C:2022:121, 52 ir 59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Vis dėlto, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, visų pirma iš 2021 m. liepos 2 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, šis teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją konstatuoti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes, jau yra nusprendęs, kad 2020 m. birželio 25 d. sprendimo priėmimo momentu būtinybė taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal 2011 m. taisyklių 54 straipsnį nebuvo įrodyta. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytos situacijos, kai leidimą taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą reikalaujama gauti prieš išduodant leidimą vykdyti projektą.

Reikia pridurti, kad pagal Direktyvos 2011/92, kurios tikslas, kaip nurodyta jos 2 konstatuojamojoje dalyje, yra atsižvelgti į poveikį aplinkai kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje, laikantis atsargumo ir prevencinių veiksmų principų, kad žala aplinkai būtų pirmiausia atitaisoma ten, kur ji daroma, ir kad teršėjas turėtų mokėti, 3 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama vertinant poveikį aplinkai kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai nustatyti, apibūdinti ir įvertinti tiesioginį ir netiesioginį reikšmingą projekto poveikį biologinei įvairovei, ypatingą dėmesį skiriant rūšims ir buveinėms, saugomoms pagal Direktyvą 92/43 ir Direktyvą 2009/147.

Vadinasi, atlikus išsamų poveikio aplinkai vertinimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Namur-Est Environnement, C‑463/20, EU:C:2022:121, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), turi būti galima nustatyti, ar šio vertinimo dieną atitinkamas projektas gali daryti pagal Direktyvos 92/43 12 straipsnį draudžiamą poveikį.

Taigi nepanašu, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip 2011 m. taisyklės, pagal kurias pažeidimais laikomi veiksmai, kuriuos valstybės narės turi uždrausti pagal Direktyvos 92/43 12 straipsnį, nei bendrai pačios savaime, nei konkrečiomis aplinkybėmis, kai išduodamas leidimas vykdyti projektą, patenkantį į Direktyvos 2011/92 taikymo sritį, galėtų pakenkti šio 12 straipsnio veiksmingumui ar pažeisti šio sprendimo 38 punkte nurodytus principus.

Galiausiai pažymėtina, kad ginčas pagrindinėje byloje nesusijęs su nukrypti leidžiančia nuostata pagal 2011 m. taisyklių 54 straipsnį. Vadinasi, nereikia nustatyti, ar ir kokiomis sąlygomis suinteresuotosios visuomenės nariai pagal Orhuso konvencijos nuostatas turi teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, susijusioje su tokia nukrypti leidžiančia nuostata.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 92/43 12 ir 16 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės teisės normos, kuriomis šios nuostatos perkeliamos į vidaus teisę, negali būti laikomos prieštaraujančiomis šiai direktyvai dėl to, kad jose nenumatyta, pirma, leidimo išdavimo procedūra, apimanti kompetentingos institucijos sprendimą, skirtą nustatyti, ar reikia prašyti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šios direktyvos 16 straipsnį dėl veiksnių, nustatytų jau išdavus leidimą vykdyti projektą, ir (arba) ar šiuo tikslu reikia atlikti tyrimus, ir, antra, visuomenės dalyvavimas šioje leidimo nukrypti suteikimo procedūroje.

Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

Pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės proceso teisės normos, susijusios su akto teisėtumo teismine kontrole, pagal kurias pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti teisės nuostatas, kurių pažeidimu jis remiasi, ir negali kelti „hipotetinio klausimo“, taip pat „turi būti iš tiesų ar pagal faktines aplinkybes paveiktas“, kad galėtų ginčyti nacionalinės teisės nuostatų atitiktį Sąjungos teisei.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad šie klausimai buvo pateikti, nes pagrindinėje byloje Airijos valdžios institucijos rėmėsi nacionalinėmis proceso taisyklėmis, ginčydamos pareiškėjos pagrindinėje byloje argumentų, kuriais grindžiami trečiasis ir ketvirtasis klausimai, priimtinumą.

45	Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į atsakymus į šiuos klausimus, nebūtina atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 12 ir 16 straipsniai

turi būti aiškinami taip:

nacionalinės teisės normos, kuriomis šios nuostatos perkeliamos į vidaus teisę, negali būti laikomos prieštaraujančiomis šiai direktyvai dėl to, kad jose nenumatyta, pirma, leidimo išdavimo procedūra, apimanti kompetentingos institucijos sprendimą, skirtą nustatyti, ar reikia prašyti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šios direktyvos 16 straipsnį dėl veiksnių, nustatytų jau išdavus leidimą vykdyti projektą, ir (arba) ar šiuo tikslu reikia atlikti tyrimus, ir, antra, visuomenės dalyvavimas šioje leidimo nukrypti suteikimo procedūroje.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: anglų.