1

Savo ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

2

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

ir laikosi negrąžinimo principo.“

3

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.“

4

Minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones.

Informacija apie faktines priežastis gali būti apribota, kai pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, pirmiausia nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir persekiojimo tikslais.“

5

Tos pačios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis [ir kuriems garantuojamas nepriklausomumas].“

6

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos kompetentingos pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijos, registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo dienos.

Jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios, tikėtina, gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma ne vėliau kaip per šešias dienas nuo prašymo dienos.

Valstybės narės užtikrina, kad tos kitos institucijos, kurių, tikėtina, gali būti prašoma tarptautinės apsaugos, kaip antai policija, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo įstaigos darbuotojai, gautų atitinkamą informaciją ir jiems būtų teikiamas reikiamo lygio mokymas, atitinkantis jų užduotis bei pareigas, ir jiems būtų nurodyta informuoti prašytojus, kam ir kaip pateikti tarptautinės apsaugos prašymus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau. Kai prašytojas nepateikia savo prašymo, valstybės narės gali atitinkamai taikyti 28 straipsnį.

3.   Nedarant poveikio 2 daliai, valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje.

4.   Nepaisant 3 dalies, laikoma, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gauna prašytojo pateiktą blanką arba oficialų pranešimą, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.

5.   Jeigu dėl vienu metu didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės prašomos tarptautinės apsaugos skaičiaus praktiškai labai sunku laikytis 1 dalyje nustatyto termino, valstybės narės gali numatyti, kad tas terminas pratęsiamas iki 10 darbo dienų.“

7

Šios direktyvos 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad nustačius, jog prašytojams reikia specialių procesinių garantijų, jiems būtų suteikta tinkama parama, kad visą prieglobsčio procedūros laikotarpį jie galėtų naudotis šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis ir vykdyti joje nustatytas pareigas.

Kai tokios tinkamos paramos negalima suteikti pagal 31 straipsnio 8 dalyje ir 43 straipsnyje nurodytas procedūras, visų pirma tais atvejais, kai valstybės narės mano, kad prašytojui reikia specialių procesinių garantijų dėl to, kad jis patyrė kankinimą, žaginimą ar kitų sunkių formų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, valstybės narės netaiko 31 straipsnio 8 dalies ir 43 straipsnio arba baigia juos taikyti. Kai valstybės narės taiko 46 straipsnio 6 dalį prašytojams, kuriems pagal šią pastraipą negalima taikyti 31 straipsnio 8 dalies ir 43 straipsnio, valstybės narės suteikia bent 46 straipsnio 7 dalyje numatytas garantijas.“

8

Minėtos direktyvos 43 straipsnis „Pasienio procedūros“ suformuluotas taip:

„1.   Pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas valstybės narės gali numatyti procedūras, siekdamos priimti sprendimus valstybių narių pasienyje arba tranzito zonose dėl:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad sprendimas pagal 1 dalyje numatytas procedūras būtų priimtas per pagrįstą laikotarpį. Jeigu sprendimas nebuvo priimtas per keturias savaites, prašytojui turi būti leista atvykti į valstybės narės teritoriją, kad jo prašymas galėtų būtų nagrinėjamas pagal kitas šios direktyvos nuostatas.

3.   Kai atvyksta didelė trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės grupė ir pateikia tarptautinės apsaugos prašymus pasienyje arba tranzito zonoje, ir dėl to 1 dalies nuostatų taikymas tampa praktiškai neįmanomas, tos procedūros gali taip pat būti taikomos tuo atveju ir iki to laiko, kol šie trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės yra normaliai apgyvendinti vietovėse, esančiose arti pasienio arba tranzito zonos.“

9

Tos pačios direktyvos 46 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta:

„5.   Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.

6.   Kai sprendimas [nuspręsta]:

atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti valstybės narės teritorijoje, jeigu tokiu sprendimu panaikinama prašytojo teisė likti valstybėje narėje ir kai nacionalinėje teisėje nenumatyta teisė likti valstybėje narėje, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.“

10

2007 m. birželio 29 d.menedékjogról szóló 2007. évi LXXX. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. LXXX dėl teisės į prieglobstį; Magyar Közlöny 2007/83.; toliau – Įstatymas dėl teisės į prieglobstį) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Prieglobsčio prašytojas turi teisę:

<…>“

11

Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 80/H straipsnyje nurodyta:

„Susiklosčius masinės imigracijos sukeltai krizinei situacijai turi būti taikomos I–IV ir V/A–VIII skyrių nuostatos kartu su 80/I‑80/K straipsniuose numatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis.“

12

Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 80/J straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Prieglobsčio prašymas turi būti asmeniškai pateiktas kompetentingai nacionalinei institucijai ir tik tranzito zonoje, išskyrus atvejus, kai:

13

2007 m. liepos 4 d.az államhatárról szóló 2007. évi LXXXIX. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. LXXXIX dėl valstybės sienų; Magyar Közlöny 2007/88.; toliau – Valstybės sienų įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal šį įstatymą Vengrijos teritorijos ruože, išsidėsčiusiame 60 m spinduliu nuo Vengrijos išorės sienos, kaip ji apibrėžta [2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, 2006, p. 1)] 2 straipsnio 2 dalyje, arba nuo sienos demarkacijos ženklų, galima pastatyti, įrengti ir eksploatuoti įrenginius, skirtus tvarkai pasienyje saugoti <…>, ir vykdyti užduotis, susijusias su krašto apsauga ir saugumu, nelaimių valdymu, sienų stebėjimu, prieglobsčiu ir migracijos kontrole.

<…>

1b   Kilus krizei, susidariusiai dėl masinės imigracijos, policija Vengrijos teritorijoje gali sulaikyti neteisėtai Vengrijos teritorijoje esančius užsieniečius ir juos palydėti už 1 dalyje nurodytame ruože pastatytos užkardos, išskyrus atvejus, kai kyla įtarimų dėl padarytos nusikalstamos veikos.

<…>“

14

2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, 6 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį, Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 43 straipsnį ir 46 straipsnio 5 dalį, taip pat 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), 8, 9 ir 11 straipsnius, kai:

15

2021 m. sausio 26 d. raštu Komisijos Migracijos ir vidaus reikalų generalinio direktorato generalinė direktorė paprašė Vengrijos vyriausybės pranešti jai apie priemones, kurių imtasi siekiant visiškai įvykdyti 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija.

16

2021 m. vasario 26 d. Vengrijos vyriausybė atsakė į šį raštą ir nurodė, kad paskelbus 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367) Roskės ir Tompos tranzito zonos buvo uždarytos. Taigi Vengrija įvykdė 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija, kiek tai susiję su prieglobsčio prašytojų sulaikymu.

17

Dėl galimybės pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra ir neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo Vengrijos vyriausybė pažymėjo, kad vykdydama 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija susidūrė su „konstitucine dilema“ dėl įpareigojimų, tenkančių jai pagal Sąjungos teisę, įgyvendinimo. Dėl šios priežasties 2021 m. vasario 25 d. vyriausybė pateikė Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas, Vengrija) prašymą nustatyti, ar Magyarország Alaptörvénye (Vengrijos Pagrindinis Įstatymas) gali būti aiškinamas taip, kad Vengrija gali įgyvendinti iš Sąjungos teisės kylantį įpareigojimą, dėl kurio tuo atveju, kai Sąjungos teisės aktai yra neveiksmingi, Vengrijos teritorijoje neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis gali būti šioje teritorijoje neterminuotai, taigi faktiškai tapti jos gyventojų dalimi.

18

2021 m. birželio 9 d. Komisija išsiuntė Vengrijai oficialų pranešimą (toliau – oficialus pranešimas), kuriame nurodė, kad ši valstybė narė nesiėmė priemonių 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti, ir paragino ją per du mėnesius pateikti pastabas pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį. Oficialiame pranešime buvo nurodyti keturi tame sprendime nustatyti pažeidimai.

19

2021 m. rugpjūčio 9 d. Vengrijos vyriausybė atsakė į oficialų pranešimą ir nurodė, kad negali pripažinti 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija vykdytinu, kol nėra baigta šio sprendimo 17 punkte minėta procedūra Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas). Ši vyriausybė paprašė Komisijos leisti susieti tolesnį 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija vykdymą su procedūra Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas), kad būtų „užtikrintas konstitucinio dialogo laikymasis“. Minėta vyriausybė taip pat pareiškė, kad, priešingai, nei teigia Komisija, pabrėždama „neribotą“ Sąjungos teisės „viršenybę“, konstitucinės normos yra viršesnės už šią teisę.

20

2021 m. gruodžio 7 d.Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) priėmė Sprendimą Nr. 32/2021 (XII.20), o jame nusprendė, kad, pirma, kol Europos Sąjunga veiksmingai nesinaudoja pasidalijamąja kompetencija, šia kompetencija gali naudotis Vengrija, antra, jeigu dėl nepakankamo Sąjungos naudojimosi pasidalijamąja kompetencija gali būti pažeista Vengrijos teritorijoje gyvenančių asmenų teisė į tapatybę, Vengrijos valstybė privalo apsaugoti šią teisę ir, trečia, neatimamos Vengrijos teisės nustatyti savo teritorijos vientisumą, gyventojus, valdymo formą ir valstybės struktūrą apsauga yra jos konstitucinio tapatumo dalis.

21

Kadangi atitiktis Sprendimui Komisija / Vengrija iki šiol neužtikrinta, 2022 m. vasario 21 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

22

2022 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos nagrinėjimas, Komisijai pateikus prašymą, buvo sustabdytas remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 1 dalies b punktu. 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalimi, Komisijos prašymu atnaujino bylos nagrinėjimą.

23

Pirmiausia Komisija pripažįsta, kad Roskės ir Tompos tranzito zonos buvo uždarytos. Todėl ieškinyje nėra teiginių dėl 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija konstatuoto antrojo pažeidimo, susijusio su įprastu tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymu šiose tranzito zonose.

24

Be to, kiek tai susiję su tame sprendime konstatuotu ketvirtuoju pažeidimu, t. y. tarptautinės apsaugos prašytojų teisės likti Vengrijos teritorijoje, kol pasibaigs terminas, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, o jei šia teise buvo pasinaudota per nustatytą terminą, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato, pažeidimu, ieškinys pareikštas tik dėl situacijos, nesusijusios su krize, susidariusia dėl masinės imigracijos. Iš tiesų 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 290 ir 291 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo pažeidimą, kiek tai susiję su dėl masinės imigracijos susidariusia krize, kurią lėmė įprasta sulaikymo sistema Roskės ir Tompos tranzito zonose, t. y. sistema, kuri nustojo egzistuoti uždarius šias zonas.

25

Vis dėlto Komisija mano, kad Roskės ir Tompos tranzito zonų uždarymo nepakanka, kad būtų įvykdytas 2020 m. Sprendimas Komisija / Vengrija. Tą patį galima pasakyti apie Įstatymo dėl teisės į prieglobstį pakeitimus, kurie 2020 m. birželio mėn. COVID-19 pandemijos aplinkybėmis buvo padaryti 2020 m. birželio 17 d.a veszélyhelyzet megszűnésével összefüggő átmeneti szabályokról és a járványügyi készültségről szóló 2020 évi LVIII. törvény (2020 m. Įstatymas Nr. LVIII dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, susijusių su nepaprastosios padėties atšaukimu ir epidemiologine krize; Magyar Közlöny 2020/144.; toliau – 2020 m. įstatymas). Iš tiesų, kaip ši institucija nurodė byloje, kurioje priimtas 2023 m. birželio 22 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (Ketinimų raštas [pareiškimas] prieš pateikiant prieglobsčio prašymą) (C‑823/21, toliau – 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, EU:C:2023:504), šie pakeitimai prieštarauja Sąjungos teisei.

26

Beje, Vengrijos vyriausybė netiesiogiai pripažino, kad 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija konstatuoti pažeidimai toliau tęsiasi, kai nurodė negalinti pripažinti to sprendimo vykdytinu, kol nėra priimtas šio sprendimo 20 punkte minėtas Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) sprendimas.

27

Pirma, kiek tai susiję su galimybe veiksmingai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, iš 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 104 ir 106 punktų ir jo rezoliucinės dalies 1 punkto pirmos įtraukos matyti, jog tam, kad įvykdytų šį sprendimą, Vengrija turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės galėtų veiksmingai pasinaudoti teise pateikti tarptautinės apsaugos prašymą jos teritorijoje, įskaitant jos pasienį.

28

Kalbant konkrečiai, siekiant įvykdyti 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija reikia iš dalies pakeisti Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 80/J straipsnio 1 dalį, pagal kurią susiklosčius masinės imigracijos sukeltai krizinei situacijai prieglobsčio prašymai gali būti teikiami tik atitinkamose tranzito zonose, įskyrus vos kelias išimtis. Vengrija nepanaikino ir nepakeitė šios nuostatos. Kadangi Roskės ir Tompos tranzito zonos buvo uždarytos, tokių prašymų Vengrijos teritorijoje neįmanoma pateikti.

29

Be to, oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos dieną masinės imigracijos sukelta krizinė situacija išliko visoje Vengrijos teritorijoje. Iš tiesų 2021 m. rugsėjo 3 d.a tömeges bevándorlás okozta válsághelyzet Magyarország egész területére történő elrendeléséről, valamint a válsághelyzet elrendelésével, fennállásával és megszüntetésével összefüggő szabályokról szóló 41/2016. (III. 9.) Korm. rendelet módosításáról szóló 509/2021. (IX. 3.) Korm. rendelet (Vyriausybės nutarimas Nr. 509/2021 dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 41/2016 (III. 9.) dėl krizių, susidariusių dėl masinės imigracijos visoje Vengrijos teritorijoje, paskelbimo ir taisyklių, susijusių su krizių paskelbimu, buvimu ir pabaigimu, dalinio pakeitimo; Magyar Közlöny 2021/162.) 1 straipsnyje Vengrijos vyriausybė pratęsė 2016 m. kovo 9 d.a tömeges bevándorlás okozta válsághelyzet Magyarország egész területére történő elrendeléséről, valamint a válsághelyzet elrendelésével, fennállásával és megszüntetésével összefüggő szabályokról szóló 41/2016. (III. 9.) Korm. rendelet (Vyriausybės nutarimas Nr. 41/2016[. (III. 9.)] dėl krizių, susidariusių dėl masinės imigracijos visoje Vengrijos teritorijoje, paskelbimo ir taisyklių, susijusių su krizių paskelbimu, buvimu ir pabaigimu; Magyar Közlöny 2016/33.) galiojimą iki 2022 m. kovo 7 d. Vėliau teisės nuostatų, reglamentuojančių dėl masinės imigracijos susidariusią krizinę situaciją, galiojimas buvo pratęstas bent iki 2024 m. kovo 7 d.

30

Kiek tai susiję su 2020 m. įstatymu, dėl COVID-19 pandemijos juo paprasčiausia buvo nustatyta atskira pereinamojo laikotarpio tvarka. Bet kuriuo atveju šis įstatymas negali būti laikomas 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdymo priemone, nes jis buvo priimtas prieš paskelbiant šį sprendimą specifinėmis šios pandemijos aplinkybėmis ir iš pradžių buvo numatyta jį taikyti tik iki 2020 m. gruodžio 31 d., o vėliau jo galiojimas buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 31 d.

31

Be to, Vengrija netvirtino, kad 2020 m. įstatymo tikslas – įvykdyti 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija. Taigi šiuo atveju Vengrijos teisė į gynybą nebuvo pažeista dėl aplinkybės, kad dėl Vengrijos prieglobsčio sistemos sudėtingumo byloje, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, šis įstatymas buvo SESV 258 straipsnyje numatytos procedūros dalykas.

32

Antra, dėl neteisėtai Vengrijoje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pažymėtina, kad Valstybės sienų įstatymo 5 straipsnio 1b dalis nebuvo nei panaikinta, nei pakeista. Taigi pagal Vengrijos teisės aktų nuostatas vis dar leidžiama išsiųsti neteisėtai jos teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius, išskyrus tuos, kurie įtariami padarę nusikalstamą veiką, o tai nesuderinama su 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 253 ir 254 punktais ir jo rezoliucinės dalies 1 punkto trečia įtrauka. Šiuo klausimu iš Vengrijos policijos interneto svetainės matyti, kad Vengrija nenutraukė neteisėto trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai esančių jos teritorijoje, išsiuntimo procedūros, ir ši valstybė narė to neginčija.

33

Trečia, dėl tarptautinės apsaugos prašytojų teisės likti Vengrijos teritorijoje, kai nėra krizės, susidariusios dėl masinės imigracijos, situacijos, Komisija nurodo, kad Vengrija nepakeitė Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 5 straipsnio 1 dalies a punkto, kuris taikomas, kai nėra masinės imigracijos sukeltos krizės situacijos.

34

Taigi pagal Vengrijos teisę numatytos naudojimosi Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalyje numatyta teise likti teritorijoje sąlygos, priešingai, nei reikalaujama 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 288 ir 289 punktuose ir jo rezoliucinės dalies 1 punkto ketvirtoje įtraukoje, toliau lieka „neaiškios“. Atsižvelgiant į to sprendimo 297–301 punktus, reikėtų pakeisti nacionalinės teisės aktus, nes Teisingumo Teismo konstatuotas pažeidimas susijęs ne su Sąjungos teisei prieštaraujančiais veiksmais, o su netinkamu Sąjungos teisės perkėlimu į Vengrijos teisės sistemą.

35

Vengrija Teisingumo Teismo prašo atmesti ieškinį ir pripažinti jį nepriimtinu tiek, kiek jis susijęs su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, o likusią ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.

36

Pirmiausia ši valstybė narė mano, kad 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija„esminiai elementai“ nebeturi reikšmės, nes nuo 2020 m. gegužės 20 d. Roskės ir Tompos tranzito zonos nebenaudojamos. Be to, dėl pasikeitusios migracijos situacijos „Vakarų Balkanų maršrute“ ir didelio asmenų, persikėlusių iš Ukrainos, skaičiaus Komisijos argumentai tampa netinkami ir nepagrįsti.

37

Pirma, ieškinys, kiek jis susijęs su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, yra nepriimtinas.

38

Iš tiesų visos 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija padarytos išvados dėl Roskės ir Tompos tranzito zonų neteko prasmės dėl šių zonų uždarymo. Nėra prasmės kalbėti apie galimybės pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra šiose tranzito zonose „ribojimą“, nes jose nebegalima pateikti „riboto skaičiaus“ prašymų.

39

Žinoma, Vengrijos teisės aktuose ir dabar yra nuostatų dėl tranzito zonų, tačiau įsigaliojus 2020 m. įstatymui nuo 2020 m. gegužės 26 d. šios nuostatos netaikomos. Pagal šį įstatymą nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią leidžiama nukrypti nuo Įstatymo dėl teisės į prieglobstį, o galimybė pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra Vengrijos teritorijoje susieta su tuo, kad turi būti pradėta išankstinė procedūra Vengrijos diplomatinėje atstovybėje trečiojoje šalyje.

40

Kadangi 2020 m. įstatymo atitiktis Direktyvos 2013/32 6 straipsniui buvo nagrinėjama byloje, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, Komisija negalėjo lygiagrečiai pradėti kitos SESV 260 straipsnio 2 dalimi grindžiamos procedūros dėl to paties tariamo pažeidimo, nepažeisdama Vengrijos teisės į gynybą ir teisinio saugumo principo.

41

Šiuo klausimu Vengrija teigia, kad Teisingumo Teismas pagrįstai nagrinėja šį įstatymą atsižvelgdamas į SESV 258 straipsniu grindžiamą procedūrą, nes jis priimtas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija. Vis dėlto byla, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, taip pat buvo susijusi su klausimu, ar 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija konstatuotas įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį neįvykdymas tęsiasi toliau. Taigi, jeigu Teisingumo Teismas šioje byloje konstatuotų, kad įsipareigojimai neįvykdyti, per SESV 258 straipsniu grindžiamą procedūrą pateikti Vengrijos argumentai, kiek jie susiję su įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio neįvykdymu, negalėtų turėti įtakos, o taip būtų pažeista Vengrijos teisė į gynybą šioje byloje.

42

Be to, ieškinyje nenurodytas nuostatų, priimtų paskelbus 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija, turinys, todėl Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl esmės.

43

Papildomai Vengrija teigia, kad ši ieškinio dalis nepagrįsta. Pirma, Vengrijos teisės aktų leidėjas yra priėmęs teisės nuostatas, kuriomis nukrypstama nuo Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 80/J straipsnio. Antra, 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija aiškiai nurodytos teisės nuostatos ir praktika, susijusios su Roskės ir Tompos tranzito zonomis. Vis dėlto toje 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija dalyje nagrinėtos situacijos nebėra.

44

Antra, dėl neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo anapus sienos reikia pažymėti, jog tai, kad Valstybės sienų įstatymo 5 straipsnio 1b dalis palikta galioti, pateisinama didėjančiu migracijos spaudimu, kurį patiria „Vakarų Balkanų migracijos maršrutas“, ir dideliu pabėgėlių iš Ukrainos skaičiumi nuo 2022 m. vasario mėn. Be to, prieš pakeičiant šią nuostatą reikėjo palaukti, kol bus priimtas Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) sprendimas Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) iniciatyva pradėtoje byloje dėl minėtos nuostatos atitikties konstitucijai, kuri rašytinės proceso dalies pabaigos dieną vis dar yra nagrinėjama.

45

Trečia, dėl tarptautinės apsaugos prašytojų teisės likti Vengrijos teritorijoje, kai nėra masinės imigracijos sukeltos krizinės situacijos, 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 5 straipsnio 1 dalies a punktą teisei likti Vengrijos teritorijoje gali būti taikomos tam tikros sąlygos.

46

Vis dėlto priimant atitinkamus teisės aktus nebuvo pasinaudota fakultatyvia galimybe teisei likti šioje teritorijoje taikyti tam tikras sąlygas. Taigi nereikėjo priimti naujų teisės aktų. Praktiškai Vengrijos valdžios institucijos jokio išsiuntimo nevykdo, kol neįsigalioja valdžios institucijų sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą. Šiuo klausimu Komisija nenurodė jokio administracinio ar teismo sprendimo, kuriuo paneigtų tokią išvadą.

47

Vengrija mano, kad ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

48

Pirma, teigdama, kad, uždarius Roskės ir Tompos tranzito zonas, 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija padarytos išvados dėl šių tranzito zonų neteko prasmės ir kad 2020 m. įstatymu nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, kuria nukrypstama nuo Įstatymo dėl teisės į prieglobstį, Vengrija iš esmės nurodo, kad ėmėsi priemonių šiam sprendimui įvykdyti, kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra; šis argumentas susijęs ne su ieškinio priimtinumo, o su jo pagrįstumo nagrinėjimu.

49

Antra, argumentus, susijusius su teisinio saugumo principo ir Vengrijos teisės į gynybą pažeidimu dėl tuo pačiu metu byloje, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, iškeltų klausimų, reikia atmesti, nes toje byloje buvo priimtas galutinis sprendimas ir jis įgijo res judicata galią.

50

Trečia, Vengrija kaltina Komisiją tuo, kad ieškinyje ji neišdėstė 2020 m. įstatymo nuostatų turinio.

51

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos, susijusios su Procedūros reglamento 120 straipsnio c punktu, matyti, kad kiekviename ieškinyje turi būti aiškiai ir tiksliai nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais grindžiamas ieškinys, santrauka, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę. Vadinasi, esminės faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstyti paties ieškinio tekste (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Danija (Maksimalus stovėjimo laikas), C‑167/22, EU:C:2023:1020, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Šiuo atveju šių reikalavimų buvo laikomasi. Iš tiesų ieškinyje Komisija nuosekliai ir tiksliai nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad Vengrija nesiėmė priemonių, būtinų 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdymui užtikrinti. Ši institucija, be kita ko, paminėjo COVID-19 pandemijos sąlygomis 2020 m. birželio mėn. padarytus Įstatymo dėl teisės į prieglobstį pakeitimus ir nurodė mananti, kad priėmus šias nuostatas 2020 m. Sprendimas Komisija / Vengrija nebuvo įvykdytas ir kad, kaip ji teigė byloje, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, šie pakeitimai prieštarauja Sąjungos teisei.

53

Taigi ieškinys leidžia Vengrijai ir Teisingumo Teismui tiksliai suprasti Komisijos poziciją, o tai yra būtina sąlyga tam, kad ši valstybė narė galėtų veiksmingai pasinaudoti gynybos priemonėmis, o Teisingumo Teismas – patikrinti, ar ši valstybė narė ėmėsi priemonių 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys priimtinas.

55

Pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų priemonių sprendimui, kuriuo Teisingumo Teismas pripažino, kad ši valstybė narė neįvykdė vieno iš įsipareigojimų pagal Sutartis, įvykdyti, ji, suteikusi tai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali kreiptis į Teisingumo Teismą, nurodydama, kaip pati mano, pagal aplinkybes tinkamą vienkartinės sumos arba periodinės baudos, kurią ta valstybė narė turi sumokėti, dydį.

56

Data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, yra pagal šią nuostatą pateiktame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaiga (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos, dalyvaujančios įgyvendinant teisėkūros įgaliojimus, privalo pakeisti nacionalinės teisės aktų nuostatas, dėl kurių priimtas sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kad jos atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo YP ir kt. (Teisėjo imuniteto panaikinimas ir jo nušalinimas nuo pareigų), C‑615/20 ir C‑671/20, EU:C:2023:562, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Taip pat reikia priminti, kad sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo rezoliucinė dalis, kurioje apibūdinamas Teisingumo Teismo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, yra labai svarbi nustatant priemones, kurias ši valstybė narė turi priimti, kad visiškai įvykdytų šį sprendimą. Minėto sprendimo rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo motyvus (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑95/12, EU:C:2013:676, 37 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

59

2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų, susijusių, pirma, su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, antra, su tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymu Roskės ir Tompos tranzito zonose, trečia, su neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimu ir, ketvirta, su tarptautinės apsaugos prašytojų teise likti Vengrijos teritorijoje iki termino, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, pabaigos, o jei šia teise buvo pasinaudota per nustatytą terminą, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

60

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisijos ieškinys nesusijęs su tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymu Roskės ir Tompos tranzito zonose, o, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašytojų teise likti Vengrijos teritorijoje, šis ieškinys pareikštas tik dėl situacijos, nesusijusios su krize, susidariusia dėl masinės imigracijos.

61

Pirma, kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, nagrinėjamas pažeidimas yra apibūdintas 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija rezoliucinės dalies 1 punkto įžanginėje dalyje ir pirmoje įtraukoje.

62

Iš rezoliucinės dalies 1 punkto įžanginės dalies matyti, kad pažeidimas padarytas dėl to, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį.

63

Šis pažeidimas konstatuotas dėl minėtos rezoliucinės dalies 1 punkto pirmoje įtraukoje nurodytos situacijos, t. y. kai tuo pačiu metu, pirma, reikalaujama, kad iš Serbijos atvykusių trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikiami Roskės ir Tompos tranzito zonose, ir, antra, taikoma nusistovėjusi ir įprasta administracinė praktika, drastiškai ribojanti prašytojų, kuriems leidžiama kasdien patekti į šias tranzito zonas, skaičių.

64

To sprendimo 106 punkte Teisingumo Teismas šiuo klausimu nusprendė, kad pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad atitinkami asmenys galėtų veiksmingai pasinaudoti teise pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, įskaitant teisę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą jų pasienyje, kai tik išreiškia savo valią, kad šis prašymas būtų įregistruotas ir galėtų būti pateiktas ir nagrinėjamas veiksmingai laikantis šioje direktyvoje nustatytų terminų. Iš tiesų, kaip konstatuota to sprendimo 104 punkte, pats minėtos direktyvos, ypač jos 6 straipsnio 1 dalies, tikslas yra užtikrinti galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

65

Taigi, kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, tam, kad įvykdytų šį sprendimą, Vengrija turi imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

66

Vis dėlto oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos dieną, t. y. 2021 m. rugpjūčio 9 d., Vengrija nebuvo įvykdžiusi šio reikalavimo.

67

Priešingai, nei teigia Vengrija, Roskės ir Tompos tranzito zonų uždarymo nepakanka, kad būtų užtikrinta galimybė veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra. Iš tiesų šalys pripažįsta, kad tą dieną, kai baigėsi oficialiame pranešime nustatytas terminas, galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra buvo galima pagal 2020 m. įstatyme nustatytą tvarką.

68

Šiuo klausimu 2023 m. Sprendimo Komisija / Vengrija rezoliucinės dalies 1 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vengrijos teritorijoje ar šios valstybės narės pasienyje esančių kai kurių trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės galimybę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą susiejusi su sąlyga, kad jie iš anksto turi pateikti ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadoje trečiojoje šalyje ir gauti kelionės dokumentą, leidžiantį jiems atvykti į Vengrijos teritoriją, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį.

69

Iš to sprendimo 8–13 ir 37 punktų matyti, kad ši išvada susijusi su 2020 m. įstatymo nuostatomis dėl galimybės pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, kurių taikymas negali būti laikomas tinkamu 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdymu.

70

Svarbu pažymėti, kad priemonės, kurių reikia Teisingumo Teismo sprendimui, kuriame konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti, būtinai turi atitikti Sąjungos teisės nuostatas, kurių pažeidimas buvo konstatuotas tame sprendime (konkrečiai nagrinėjamu atveju – Direktyvos 2013/32 6 straipsnį), ir užtikrinti tinkamą šių nuostatų taikymą. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2023 m. Sprendime Komisija / Vengrija, kiek tai susiję su 2020 m. įstatymo nuostatomis dėl galimybės pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, taip nėra.

71

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Vengrija nesiėmė priemonių, būtinų 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti, kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

72

Antra, dėl Vengrijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo Teisingumo Teismas 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija rezoliucinės dalies 1 punkto trečioje įtraukoje konstatavo, kad, leidusi išsiųsti visus nacionalinėje teritorijoje neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, išskyrus tuos, kurie įtariami padarę pažeidimą, ir netaikiusi Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje numatytų procedūrų ir garantijų, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

73

Vengrija neginčija, kad Valstybės sienų įstatymo 5 straipsnio 1b dalis, to sprendimo 254 punkte nurodyta kaip tokią išvadą pateisinanti nacionalinė nuostata, oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos dieną, t. y. 2021 m. rugpjūčio 9 d., vis dar galiojo. Vis dėlto ši valstybė narė mano, kad tokia padėtis pateisinama dėl migracijos spaudimo, kurį patiria „Vakarų Balkanų migracijos maršrutas“, ir dėl iš Ukrainos persikėlusių asmenų skaičiaus.

74

Valstybė narė negali remtis praktiniais, administraciniais, finansiniais ar vidaus sunkumais, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo a, C‑540/21, EU:C:2023:450, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Trečia, dėl tarptautinės apsaugos prašytojų teisės likti Vengrijos teritorijoje, kai nėra masinės imigracijos sukeltos krizinės situacijos, kol pasibaigs terminas, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, o jei šia teise buvo pasinaudota per nustatytą terminą, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato, reikia pažymėti, jog 2020 m. Sprendime Komisija / Vengrija padaryta išvada, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalį, išplaukia iš to sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto ketvirtos įtraukos.

76

Tokia išvada grindžiama minėto sprendimo 289 ir 301 punktuose padarytu konstatavimu, kad tuo atveju, kai valstybė narė nusprendžia nustatyti Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės likti jos teritorijoje įgyvendinimo tvarką, ši tvarka turi būti apibrėžta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas galėtų žinoti tikslią tokios teisės apimtį ir kad būtų galima įvertinti, ar tokia tvarka atitinka, be kita ko, direktyvas 2013/32 ir 2013/33.

77

Iš to paties sprendimo 297 punkto matyti, kad, Vengrijos nuomone, pagal sąlygas, į kurias padaryta nuoroda Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 5 straipsnio 1 dalyje, reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo atitiktų įstatyme apibrėžtą prašytojo statusą ir laikytųsi jam nustatytos pareigos tam tikrais atvejais gyventi konkrečioje vietoje.

78

Viena vertus, kaip konstatuota 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 298 punkte, Vengrija nenurodė jokios Įstatymo dėl teisės į prieglobstį nuostatos, kurioje būtų aiškiai numatyta, kad teisė likti valstybės narės teritorijoje priklauso nuo to, kaip laikomasi gyvenamosios vietos sąlygos.

79

Kita vertus, kaip konstatuota to sprendimo 300 punkte, sąlyga, pagal kurią reikalaujama paisyti įstatyme nustatyto tarptautinės apsaugos prašytojo statuso, kuri, kaip teigia pati Vengrija, taip pat taikoma iš Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 5 straipsnio 1 dalies a punkto išplaukiančiai teisei gyventi šalyje, gali būti aiškinama įvairiai, darant nuorodas į kitas sąlygas, kurių ši valstybė narė nenurodė.

80

Taigi, siekiant įvykdyti 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija, kiek tai susiję su nagrinėjamu pažeidimu, reikia iš dalies pakeisti nacionalinės teisės nuostatas, neatsižvelgiant į Vengrijos nurodytą aplinkybę, kad praktiškai Vengrijos valdžios institucijos jokio išsiuntimo nevykdo, kol neįsigalioja valdžios institucijų sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą.

81

Šiuo klausimu reikia priminti, kad paprasta administracinė praktika, kuri administracijos nuožiūra gali būti keičiama ir kuri nėra tinkamai skelbiama, neturėtų būti laikoma tinkamu įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę įvykdymu (2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑151/12, EU:C:2013:690, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Taigi oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos dieną, t. y. 2021 m. rugpjūčio 9 d., Įstatymo dėl teisės į prieglobstį 5 straipsnio 1 dalies a punktas vis dar galiojo be pakeitimų, ir Vengrija to neginčija.

83

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nesiėmusi priemonių, būtinų 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.

84

Manydama, kad Vengrija vis dar neįvykdė 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija, Komisija Teisingumo Teismo prašo priteisti iš šios valstybės narės 5468,45 EUR sumą, padaugintą iš dienų, skaičiuojamų nuo to sprendimo priėmimo datos iki datos, kurią Vengrija įvykdys minėtą sprendimą, arba iki šio sprendimo priėmimo dienos, jei ši data yra ankstesnė už 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdymo datą, skaičiaus, be to, vienkartinė suma turėtų būti ne mažesnė nei 1044000 EUR.

85

Ši institucija taip pat prašo priteisti iš Vengrijos sumokėti 16393,16 EUR dydžio periodinę baudą už kiekvieną dieną, skaičiuojamą nuo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos iki dienos, kai Vengrija įvykdys 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija.

86

Darydama nuorodą į savo 2005 m. gruodžio 12 d. Komunikatą SEC(2005) 1658 „[SESV 260] straipsnio įgyvendinimas“, atnaujintą, be kita ko, 2021 m. balandžio 13 d. Komunikatu „Vienkartinių sumų ir baudų, kurias Komisija siūlo taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose dėl pažeidimų, apskaičiavimo koregavimas išstojus Jungtinei Karalystei“ (OL C 129, 2021, p. 1), Komisija siūlo nustatant šio sprendimo 84 punkte nurodytos vienkartinės sumos dydį standartinę bazinę vienkartinę sumą 895 EUR dauginti iš sunkumo koeficiento. Gautas rezultatas, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamos valstybės narės mokumą, būtų dauginamas iš kintamojo „n“ ir iš dienų, kiek tęsiasi nagrinėjamas įsipareigojimų nevykdymas, skaičiaus. Dėl šio sprendimo 85 punkte minėtos periodinės baudos už kiekvieną dieną sumos apskaičiavimo pažymėtina, kad bazinė vienkartinė suma yra 2683 EUR už kiekvieną dieną ir ji turi būti dauginama iš sunkumo koeficiento, trukmės koeficiento ir kintamojo „n“.

87

Pirma, kiek tai susiję su aptariamo įsipareigojimų neįvykdymo sunkumu, Komisija siūlo taikyti sunkumo koeficientą 13 pagal skalę nuo 1 iki 20.

88

Šios institucijos teigimu, pažeistos Sąjungos taisyklės yra labai svarbios. Viena vertus, Direktyvos 2013/32 6 ir 46 straipsniai yra labai svarbūs užtikrinant 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytoje ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusioje Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), papildytoje 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu ir 1967 m. spalio 4 d. įsigaliojusiu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) garantuojamų teisių (visų pirma teisės į prieglobstį, negrąžinimo principo laikymosi ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą) veiksmingumą. Kita vertus, su neteisėtais išsiuntimais susijęs pažeidimas turi įtakos kelioms esminėms Direktyvos 2008/115 nuostatoms.

89

2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija neįvykdymas turi rimtų pasekmių viešajam interesui ir privatiems interesams. Viena vertus, Komisija nurodo, kad nuo 2015 m. pradėjo septynias Vengrijos pažeidimų prieglobsčio srityje nagrinėjimo procedūras, dėl keturių iš jų buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą. Nuolatinis Sąjungos teisės nesilaikymas galėjo sukurti precedentą kitoms valstybėms narėms ir pakenkti bendrai Europos prieglobsčio sistemai, nes atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimą perkeliama kitoms valstybėms narėms ir sudaromos palankesnės sąlygos neteisėtai prekybai žmonėmis. Kita vertus, aptariami pažeidimai daro didelį poveikį trečiųjų šalių piliečiams.

90

Komisija taip pat nurodo sunkinančias aplinkybes. Vengrija nebendradarbiavo su šia institucija per ikiteisminę procedūrą, nes nepateikė informacijos, kad nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Sąjungos teisei, buvo pakeistos ar panaikintos. Be to, pasikartojantys Sąjungos teisės pažeidimai migracijos ir prieglobsčio srityje, akivaizdus Sąjungos teisės viršenybės principo nepaisymas ir aiškus atsisakymas įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą yra labai rimtos sunkinančios aplinkybės.

91

Antra, kiek tai susiję su pažeidimo trukme, ši institucija siūlo taikyti trukmės koeficientą 1 pagal skalę nuo 1 iki 3, atsižvelgdama į tai, kad nuo Sprendimo Komisija / Vengrija paskelbimo iki dienos, kai ši institucija nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, t. y. 2021 m. lapkričio 12 d., praėjo dešimt mėnesių.

92

Trečia, kiek tai susiję su kintamuoju „n“, Komisija, atsižvelgdama į 2022 m. sausio 20 d. Sprendime Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis) (C‑51/20, EU:C:2022:36) padarytas išvadas, iš kurių matyti, kad atitinkamos valstybės narės bendrasis vidaus produktas (BVP) yra pagrindinis veiksnys, o atsižvelgti į tos valstybės narės institucinę svarbą nėra būtina, savo reikalavimą vis dėlto grindžia šio sprendimo 86 punkte minėtuose komunikatuose nurodytais parametrais. Šiomis aplinkybėmis ši institucija siūlo nustatyti, kad Vengrijai taikytinas kintamasis „n“ yra 0,47.

93

Vengrija mano, kad Komisija neteisingai įvertino nagrinėjamo pažeidimo sunkumą, nes neatsižvelgė į Roskės ir Tompos tranzito zonų uždarymą, naujus Vengrijos teisės aktus dėl prieglobsčio, didėjantį neteisėtos migracijos spaudimą ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Konkrečiai kalbant, dėl šių tranzito zonų uždarymo įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Vengrijai, yra daug mažesnis nei nagrinėtas byloje, kurioje priimtas 2020 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, o tai turėtų būti pagrindinis argumentas vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą. Be to, dėl proceso byloje, kurioje priimtas 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija, į 2020 m. įstatymo nuostatų atitikties Direktyvos 2013/32 6 straipsniui klausimą negalima atsižvelgti vertinant šio pažeidimo sunkumą.

94

Vengrija mano, kad nepažeidė Sąjungos teisės viršenybės principo. Tai, kad siekiant užtikrinti atitiktį Vengrijos Pagrindiniam Įstatymui buvo pradėtas šio sprendimo 17 punkte minėtas procesas Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas), negali būti laikoma sunkinančia aplinkybe. 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdymo Vengrijos vyriausybė nesiejo su šio sprendimo 20 punkte nurodytu Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) sprendimu, o tik laukė to sprendimo. Be to, ši vyriausybė aiškiai neatsisakė vykdyti 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija, o tik atsižvelgė, priešingai nei Komisija, į išorės aplinkybes.

95

Galiausiai Vengrija, remdamasi 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Švedija (C‑270/11, EU:C:2013:339) 55 punktu, prašo Teisingumo Teismo kaip į lengvinančią aplinkybę atsižvelgti į tai, kad iki šiol ji nė karto nėra neįvykdžiusi Teisingumo Teismo sprendimo.

96

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros tikslas yra paskatinti įsipareigojimų nevykdančią valstybę narę įvykdyti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, taigi užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, ir kad šioje nuostatoje nurodytomis priemonėmis, t. y. periodine bauda ir vienkartine suma, siekiama to paties tikslo (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97

Taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, kiekvienoje byloje remdamasis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į pakankamą, kaip jis mano, įtikinamumo ir atgrasymo laipsnį, turi nustatyti tinkamas pinigines sankcijas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias pakartoti analogiškus Sąjungos teisės pažeidimus (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

98

Pagal suformuotą jurisprudenciją įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos galimo dydžio nustatymas kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su suinteresuotosios valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija nuspręsti, ar reikia skirti tokią sankciją, ir prireikus nustatyti jos dydį (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99

Šiuo atveju teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, kuria remiantis konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, yra požymis, jog norint užtikrinti veiksmingą analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimo prevenciją ateityje gali prireikti imtis atgrasomosios priemonės, kaip antai įpareigojimo sumokėti vienkartinę sumą.

100

Tokiomis aplinkybėmis naudodamasis savo diskrecija Teisingumo Teismas turi nustatyti šios vienkartinės sumos dydį taip, kad, pirma, jis atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcingas padarytam pažeidimui (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

101

Tarp šiuo klausimu svarbių veiksnių yra tokie elementai: konstatuotų pažeidimų sunkumas ir trukmė, taip pat atitinkamos valstybės narės mokumas (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

102

Dėl aptariamų pažeidimų sunkumo reikia pažymėti, kad kiekvienas užsitęsęs Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymo atvejis pats savaime yra sunkus teisėtumo ir res judicata galios principo teisinėje Sąjungoje pažeidimas.

103

Nepaisant Roskės ir Tompos tranzito zonų uždarymo, Vengrija nesiėmė priemonių 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti, kiek tai susiję su keliais esminiais to sprendimo elementais, t. y. galimybe pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimu ir tarptautinės apsaugos prašytojų teise likti Vengrijos teritorijoje iki termino, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, pabaigos, o jei šia teise buvo pasinaudota per numatytą terminą, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

104

Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti nuostatų, kurios yra šio sprendimo 83 punkte konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo dalykas, svarbą.

105

Pirma, Direktyvos 2013/32 6 straipsnio būtina laikytis siekiant nepažeisti pagal Chartijos 18 straipsnį pripažįstamos teisės į prieglobstį ir užtikrinti kitų šios direktyvos nuostatų, taigi ir bendros prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politikos, veiksmingumą.

106

Iš tiesų šios pagrindinės nuostatos pažeidimas sistemingai užkerta kelią bet kokiai galimybei pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, todėl, kiek tai susiję su atitinkama valstybe nare, visos SESV 78 straipsnyje nustatytos politikos taikymas tampa neįmanomas.

107

Reikia pažymėti, jog tai, kad valstybė narė sąmoningai vengia taikyti visą bendrą politiką, yra naujas ir ypač sunkus Sąjungos teisės pažeidimas, keliantis didelę grėsmę šios teisės vienovei ir ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodytam valstybių narių lygybės principui.

108

Konkrečiai bendros prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politikos atveju toks pažeidimas kelia ypač didelę grėsmę tiek viešajam interesui, tiek trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, norinčių prašyti tarptautinės apsaugos, interesams. Kalbant konkrečiai, dėl to, kad sistemingai vengiama tarptautinės apsaugos prašymų pateikimo, Konvencija dėl pabėgėlių statuso, papildyta Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kurios šalys yra visos valstybės narės ir kuri sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pamatus, praranda didžiąją dalį savo poveikio atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, dėl to, kad Vengrijos pasienyje trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės negali pateikti tarptautinės apsaugos prašymo, iš šių asmenų atimama galimybė veiksmingai naudotis Chartijos 18 straipsnyje garantuojama teise prašyti prieglobsčio Vengrijoje (šiuo klausimu žr. 2023 m. Sprendimo Komisija / Vengrija 52 punktą).

109

Antra, savo ruožtu Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalies būtina laikytis siekiant, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašytojais, užtikrinti teisės subjektų pagal Sąjungos teisę turimų teisių veiksmingos teisminės gynybos principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų; jis įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România, C‑216/21, EU:C:2023:628, 59 punktą).

110

Trečia, Direktyvos 2008/115 5, 6, 12 ir 13 straipsniuose yra numatytos pagrindinės šios direktyvos taikymo garantijos, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos 19 straipsnyje įtvirtintą teisę į apsaugą perkėlimo ir išsiuntimo atveju.

111

Nesilaikydama šių garantijų ir leisdama išsiųsti visus neteisėtai jos teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius, išskyrus tuos, kurie įtariami padarę nusikalstamą veiką, valstybė narė pažeidžia pagrindinį reikalavimą, taikomą neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo procedūroms; pagal SESV 79 straipsnio 2 dalies c punktą šis klausimas yra svarbiausias bendros imigracijos politikos elementas.

112

Be to, tai, kad byla susijusi su sprendimo dėl bendrų ir nuolatinių veiksmų neįvykdymu, padidina nagrinėjamo įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą (2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑196/13, EU:C:2014:2407, 100 punktas).

113

Reikia pažymėti, kad nesiimdama 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti būtinų priemonių Vengrija sistemingai ir tyčia vengia taikyti bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką ir taisykles, susijusias su bendra imigracijos politika ir reglamentuojančias neteisėtai šalyje esančių asmenų grąžinimą, o tai yra ypač sunkus Sąjungos teisės pažeidimas.

114

Reikia pridurti, kad dėl Vengrijos elgesio kitoms valstybėms narėms perkeliama jai tenkanti atsakomybė, be kita ko, finansinė, už tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo Sąjungoje užtikrinimą, prašymų nagrinėjimą laikantis šios apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūrų, taip pat neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo tvarkos, atitinkančios Sąjungos teisę, laikymąsi.

115

Toks elgesys kelia labai didelę grėsmę solidarumo ir teisingo atsakomybės, įskaitant finansinius padarinius, pasidalijimo tarp valstybių narių principui, kuris pagal SESV 80 straipsnį taikomas bendrai prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politikai, taip pat bendrai imigracijos politikai (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17, C‑719/17, EU:C:2020:257, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

116

Šiuo klausimu reikia priminti, kad solidarumo principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir viena iš valstybėms narėms bendrų vertybių, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

117

Tai, kad valstybė narė vienašališkai pažeidžia iš jos narystės Sąjungoje kylančių privalumų ir įsipareigojimų pusiausvyrą, kelia abejonių dėl valstybių narių lygybės prieš Sąjungos teisę principo laikymosi. Šis solidarumo pareigų, kurias valstybės narės prisiėmė įstojusios į Bendriją, nevykdymas daro neigiamą poveikį patiems Bendrijos teisinės sistemos pagrindams (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, 128/78, EU:C:1979:32, 12 punktą).

118

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija neįvykdymas kelia ypač didelę grėsmę tiek viešajam interesui, tiek privatiems interesams, be kita ko, trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, norinčių prašyti tarptautinės apsaugos, interesams.

119

Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad anksčiau prieš Vengriją nebuvo pradėta jokios procedūros pagal SESV 260 straipsnį (pagal analogiją žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

120

Vis dėlto kaip į sunkinančią aplinkybę reikia atsižvelgti ne tik į ypatingą aptariamo įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, bet ir į šios valstybės narės daromo pažeidimo pasikartojimą (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronickel), C‑51/20, EU:C:2022:36, 103 punktą), dėl kurio buvo priimti įvairūs kiti sprendimai dėl pažeidimo tarptautinės apsaugos srityje konstatavimo (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimas Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257; 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, taip pat 2023 m. Sprendimas Komisija / Vengrija).

121

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad, Vengrijos vyriausybės teigimu, prieš įvykdant 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija buvo pagrįsta palaukti, kol pasibaigs šio sprendimo 17 punkte nurodyta ir jos inicijuota procedūra Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) ir bus priimtas šio sprendimo 44 punkte minėtas to teismo sprendimas.

122

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą tai, kad valstybė narė remiasi nacionalinės teisės nuostatomis, kurios gali būti net konstitucinio lygmens, negali pakenkti Sąjungos teisės vienovei ir veiksmingumui. Iš šio principo kylančių pareigų vykdymas būtinas, be kita ko, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybių narių lygybės prieš Sutartis, ir yra ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

123

Be to, priėmus 2020 m. Sprendimą Komisija / Vengrija, Vengrija, užuot visiškai įvykdžiusi tą sprendimą, pratęsė 2020 m. įstatymo nuostatų, kurios, kaip nuspręsta 2023 m. Sprendime Komisija / Vengrija, taip pat yra nesuderinamos su Direktyvos 2013/32 6 straipsniu, taikymą ratione temporis.

124

Šiomis aplinkybėmis iš Vengrijos elgesio matyti, jog ši valstybė narė elgėsi nesilaikydama lojalaus bendradarbiavimo pareigos, kad nutrauktų 2020 m. Teisingumo Teismo sprendime Komisija / Vengrija konstatuotą įsipareigojimų nevykdymą, o tai yra papildoma sunkinanti aplinkybė (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 120 punktą).

125

Galiausiai reikia pažymėti, kad šiuo atveju pastarųjų metų migracijos srautų, ypač po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, negalima laikyti lengvinančia aplinkybe, nes savo rašytinėse pastabose ar per teismo posėdį Vengrija neįrodė, kad dėl šių migracijos srautų negalėjo imtis priemonių 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti.

126

Reikia priminti, jog aptariamų pažeidimų trukmė turi būti įvertinta atsižvelgiant į momentą, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 105 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

127

Siekiant nustatyti, ar įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama atsakovei, tęsėsi iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines bylos aplinkybes, reikia įvertinti priemones, priimtas, šios šalies teigimu, pasibaigus oficialiame pranešime nustatytam terminui (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

128

Vengrija nenurodė jokios priemonės, priimtos laikotarpiu nuo šio termino pabaigos iki rašytinės proceso dalies pabaigos, galinčios paneigti šio sprendimo 83 punkte padarytą išvadą. Per posėdį ji pažymėjo, kad pasibaigus rašytinei proceso daliai reikšmingose nacionalinės teisės nuostatose nebuvo padaryta jokių pakeitimų.

129

Taigi nustatyta, kad įsipareigojimų neįvykdymas trunka daugiau nei trejus metus po 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija paskelbimo dienos, o tokia trukmė laikoma ilga.

130

Iš tikrųjų, nors SESV 260 straipsnio 1 dalyje nenurodytas terminas, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, siekiant nedelsiant ir vienodai taikyti Sąjungos teisę, reikalaujama, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

131

Dėl atitinkamos valstybės narės mokumo pažymėtina, kad reikia remtis jos BVP kaip pagrindiniu veiksniu, neatsižvelgiant į jos institucinę svarbą. Šiuo klausimu taip pat reikia atsižvelgti į šios valstybės narės naujausius BVP pokyčius Teisingumo Teisme atliekamo faktinių aplinkybių nagrinėjimo dieną (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

132

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ypač į ypatingą nagrinėjamų pažeidimų sunkumą ir Vengrijos lojalaus bendradarbiavimo siekiant juos nutraukti stoką, Teisingumo Teismas mano, kad tinkama skirti vienkartinę sumą, kurios dydis turi būti 200000000 EUR.

133

Taigi reikia priteisti iš Vengrijos sumokėti Komisijai 200000000 EUR vienkartinę sumą.

134

Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas, naudodamasis diskrecija, kuri jam suteikta atitinkamoje srityje, turi teisę kartu nustatyti ir periodinę baudą, ir vienkartinę sumą (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

135

Periodinės baudos skyrimas iš esmės pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi iš ankstesnio sprendimo neįvykdymo kilęs pažeidimas, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

136

Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta šio sprendimo 129 punkte, įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Vengrijai, tęsiasi iki momento, kai Teisingumo Teismas nagrinėja faktines aplinkybes.

137

Tokiomis aplinkybėmis priteisti iš Vengrijos periodinę baudą yra tinkama finansinė priemonė siekiant paskatinti ją imtis būtinų priemonių užbaigti konstatuotą įsipareigojimų neįvykdymą ir užtikrinti, kad bus visiškai įgyvendintas 2020 m. Sprendimas Komisija / Vengrija (pagal analogiją žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

138

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad periodinė bauda turi būti nustatyta atsižvelgiant į įtikinimo laipsnį, būtiną tam, kad atitinkama valstybė narė pakeistų savo elgesį ir nutrauktų pažeidimą, kurio padarymu yra kaltinama (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139

Naudodamasis savo diskrecija šioje srityje Teisingumo Teismas turi nustatyti periodinę baudą taip, kad ji, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

140

Komisijos pasiūlymai dėl periodinės baudos dydžio negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir nelaikytini naudingomis gairėmis. Teisingumo Teismas turi laisvai nustatyti tokį baudos dydį ir formą, kokius jis mano esant tinkamus paskatinti susijusią valstybę narę nutraukti pagal Sąjungos teisę jai tenkančių įsipareigojimų nevykdymą (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

141

Apskaičiuojant periodinės baudos dydį, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant užtikrinti šios baudos priverstinį pobūdį, kad Sąjungos teisė būtų taikoma vienodai ir veiksmingai, iš principo yra pažeidimo sunkumas, trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Taikant šiuos kriterijus reikia ypač atsižvelgti į nevykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir į tai, kad atitinkama valstybė narė turi skubiai įvykdyti įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Sąvartynų uždarymas), C‑109/22, EU:C:2023:991, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į visas teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis remiantis konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, ir į šio sprendimo 102–131 punktuose pateiktus argumentus, Teisingumo Teismas mano, kad yra tinkama skirti 900000 EUR periodinę baudą už kiekvieną dieną, kiek tai susiję su Direktyvos 2013/32 6 straipsniu ir 46 straipsnio 5 dalimi, ir 100000 EUR periodinę baudą už kiekvieną dieną, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/115 5, 6, 12 ir 13 straipsniais.

143

Taigi iš Vengrijos reikia priteisti sumokėti Komisijai 900000 EUR periodinę baudą už kiekvieną vėlavimo imtis priemonių, būtinų 2020 m. Sprendimui Komisija / Vengrija įvykdyti, dieną, skaičiuojamą nuo šio sprendimo paskelbimo dienos iki visiško pirmojo sprendimo įvykdymo, kiek tai susiję su Direktyvos 2013/32 6 straipsniu ir 46 straipsnio 5 dalimi. Be to, iš Vengrijos reikia priteisti sumokėti Komisijai 100000 EUR periodinę baudą už kiekvieną vėlavimo imtis priemonių, būtinų 2020 m. Sprendimo Komisija / Vengrija įvykdyti, dieną, skaičiuojamą nuo šio sprendimo paskelbimo dienos iki visiško pirmojo sprendimo įvykdymo, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/115 5, 6, 12 ir 13 straipsniais.

144

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai turi būti nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Vengrija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: