Byla C‑8/22

XXX

prieš

Commissaire général aux réfugiés ir aux apatrides

( Conseil d’État (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/95/ES – Normos, susijusios su pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo reikalavimais – 14 straipsnio 4 dalies b punktas – Pabėgėlio statuso panaikinimas – Trečiosios šalies pilietis, galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą – Pavojus visuomenei – Proporcingumo vertinimas“

Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Pabėgėlio statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti jo galiojimą – Pavojus priimančiosios valstybės narės visuomenei – Pavojus, konstatuotas vien dėl to, kad atitinkamas asmuo paskutinėje instancijoje buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą – Neleistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 12 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnis, 12 straipsnio 2 dalies b punktas, 13 straipsnis, 14 straipsnio 4 dalies a ir b punktai, 17 straipsnio 1 dalies b ir d punktai ir 21 straipsnio 2 dalies b punktas)

(žr. 30–33, 37–45 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Taikymo sąlygos – Pavojus priimančiosios valstybės narės visuomenei – Pavojus turi būti tikras, esamas ir pakankamai didelis – Kompetentingos institucijos pareiga įvertinti visas konkretaus atvejo aplinkybes – Pabėgėlio statuso panaikinimas turi būti pavojui proporcinga priemonė – Vertinimo kriterijai

(SESV 78 straipsnio 1 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktas, 12 straipsnio 2 dalies b punktas, 14 straipsnio 4 dalies b punktas ir 6 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 4 dalis, 24 straipsnio 1 dalis ir 25 straipsnis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 45 straipsnio 3 dalis)

(žr. 48–50, 52–71 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Byloje Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Sunkų nusikaltimą padaręs pabėgėlis) (C‑663/21) 2015 m. gruodžio mėn. AA buvo suteiktas pabėgėlio statusas Austrijoje. Nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2020 m. spalio mėn. jis buvo kelis kartus nuteistas laisvės atėmimo bausme ir sumokėjo baudą už įvairias nusikalstamas veikas, įskaitant, be kita ko, už pavojingą grasinimą, svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, draudžiamą disponavimą ir prekybą narkotinėmis medžiagomis, kūno sužalojimą ir agresyvų elgesį su viešosios tvarkos pareigūnu.

2019 m. rugsėjo mėn. priimtu sprendimu kompetentinga Austrijos institucija panaikino AA pabėgėlio statusą, priėmė sprendimą jį grąžinti, kartu uždrausdama būti šalyje, ir nustatė savanoriško išvykimo terminą, taip pat nurodė, kad neleidžiama jo išsiųsti.

Gavęs AA skundą, 2021 m. gegužės mėn. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) panaikino minėtą 2019 m. rugsėjo mėn. sprendimą. Šis teismas konstatavo, kad AA galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų visuomenei. Vis dėlto jis nusprendė, kad reikia palyginti priimančiosios valstybės narės interesus ir asmens interesus naudotis tarptautine apsauga, atsižvelgiant į priemonių, kurios jam būtų taikomos panaikinus šią apsaugą, mastą ir pobūdį. Vis dėlto, kadangi, grąžinus AA į kilmės šalį, jam grėstų kankinimai arba mirtis, šis teismas nusprendė, kad jo interesai yra svarbesni už Austrijos interesus. Dėl šio sprendimo Austrijos kompetentinga institucija pateikė kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija).

Byloje Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Pabėgėlis, padaręs sunkų nusikaltimą) (C‑8/22) 2007 m. vasario mėn. XXX buvo suteiktas pabėgėlio statusas Belgijoje. 2010 m. gruodžio mėn. priimtu nuosprendžiu jis buvo nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme, be kita ko, už kilnojamųjų daiktų plėšimą ir tyčinį nužudymą, siekiant palengvinti šį plėšimą arba užsitikrinti nebaudžiamumą.

2016 m. gegužės mėn. sprendimu Belgijos kompetentinga institucija panaikino jo pabėgėlio statusą. XXX apskundė tokį sprendimą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija), tačiau 2019 m. rugpjūčio mėn. sprendimu ji skundą atmetė. Šis teismas nusprendė, kad XXX pavojingumą visuomenei lemia jo nuteisimas už itin sunkų nusikaltimą, todėl minėta institucija neprivalėjo įrodyti, kad jis kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų visuomenei. Priešingai, XXX turėjo įrodyti, kad, nepaisant nuteisimo, jis nebekelia pavojaus visuomenei. Dėl šio sprendimo XXX padavė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija).

Byloje Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Itin sunkus nusikaltimas) (C‑402/22) 2018 m. liepos mėn. M.A. pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. Nyderlandų kompetentinga institucija atmetė šį prašymą, remdamasis tuo, kad 2018 m. prašytojas buvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas 24 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tris seksualinės prievartos atvejus, įvykdytus tą patį vakarą, pasikėsinimą įvykdyti seksualinę prievartą ir mobiliojo telefono vagystę.

M. A. pateikė skundą ir pirmosios instancijos teismas panaikino 2020 m. birželio mėn. sprendimą dėl motyvų stokos. Nyderlandų kompetentinga institucija dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai). Ji teigia, kad, pirma, veikos, kuriomis kaltinamas M. A., turi būti vertinamos kaip vienas itin sunkus nusikaltimas ir, antra, tai, kad M. A. buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, iš esmės įrodo, kad jis kelia pavojų visuomenei.

Šiose trijose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai Teisingumo Teismo iš esmės klausia, kokios sąlygos taikomos pabėgėlio statuso panaikinimui pagal Direktyvos 2011/95 ( 1 ) 14 straipsnio 4 dalies b punktą ir ar šiomis aplinkybėmis reikia palyginti priimančiosios valstybės narės interesus ir suinteresuotojo asmens interesus naudotis tarptautine apsauga.

Šiais trimis tą pačią dieną priimtais sprendimais Teisingumo Teismas atsakė į šiuos klausimus ir patikslino sąvokas „itin sunkus nusikaltimas“ ir „grėsmė visuomenei“ ir šiomis aplinkybėmis atliktinos proporcingumo kontrolės apimtį. Jis taip pat paaiškino pabėgėlio statuso panaikinimo ir sprendimo grąžinti priėmimo santykį.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas pirmiausia konstatavo, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto taikymas siejamas su dviejų atskirų sąlygų įvykdymu: pirma, atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, turi būti įrodyta, kad šis trečiosios šalies pilietis kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei. Vadinasi, negalima teigti, kad aplinkybės, jog pirmoji iš šių dviejų sąlygų yra įvykdyta, pakanka konstatuoti, kad įvykdyta ir antroji sąlyga. Toks minėtos nuostatos aiškinimas matyti iš jos formuluotės ir jos palyginimo su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkto ( 2 ) ir 17 straipsnio 1 dalies tekstu ( 3 ).

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, pažymėtina, kad, nesant aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvoka „itin sunkus nusikaltimas“ visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai. Viena vertus, žodžiu „nusikaltimas“ pagal įprastą reikšmę apibūdinamas veikimas ar neveikimas, kuris yra šiurkštus atitinkamos visuomenės teisinės tvarkos pažeidimas ir už kurį dėl to šioje visuomenėje baudžiama baudžiamąja tvarka. Kita vertus, žodžių junginys „itin sunkus“, kiek juo prie šios sąvokos „nusikaltimas“ pridedami du apibūdinimo aspektai, reiškia ypatingo sunkumo nusikaltimą.

Kiek tai susiję su kontekstu, kuriame vartojama sąvoka „itin sunkus nusikaltimas“, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio b punktu, kuriame daroma nuoroda į „sunkų nepolitinį nusikaltimą“, ir šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punktu, kuriame nurodytas „sunkus nusikaltimas“, nes šiais straipsniais taip pat siekiama iš trečiosios šalies piliečio, padariusio tam tikro sunkumo laipsnio nusikaltimą, atimti galimybę naudotis tarptautine apsauga. Be to, iš Direktyvos 2011/95 12, 14, 17 ir 21 punktų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė skirtingus reikalavimus dėl nusikaltimų, kuriais galima remtis siekiant pagrįsti tarptautinės apsaugos nesuteikimo ar panaikinimo arba pabėgėlio grąžinimo pagrindo taikymą, sunkumo laipsnio. Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 3 dalyje kalbama apie „vieno ar daugiau nusikaltimų“ padarymą, o šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkte ir 17 straipsnio 1 dalies b punkte minimas „sunkų nusikaltimas“. Vadinasi, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte vartojamu žodžių junginiu „itin sunkus nusikaltimas“ pabrėžiamas Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas šios nuostatos taikymą susieti, be kita ko, su ypač griežta sąlyga, susijusia su galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu už ypatingo sunkumo nusikaltimą, kuris yra sunkesnis už nusikaltimus, kuriais gali būti pateisinamas pirma minėtų šios direktyvos nuostatų taikymas.

Dėl nusikaltimo sunkumo laipsnio vertinimo pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą pasakytina, kad jis turi būti atliekamas remiantis bendru standartu ir bendrais kriterijais. Vis dėlto, kadangi valstybių narių baudžiamajai teisei netaikomos bendros derinimo priemonės, atliekant šį vertinimą turi būti atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės baudžiamosios teisės sistemoje padarytą pasirinkimą dėl nusikaltimų, kurie dėl savo konkrečių ypatybių yra ypatingo sunkumo, nes jais labiausiai pažeidžiama visuomenės teisinė tvarka, nustatymo.

Bet kuriuo atveju, kadangi šioje nuostatoje kalbama apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį už „itin sunkų nusikaltimą“ vienaskaitos forma, nusikaltimo sunkumo laipsnis negali būti pasiektas atskirų nusikalstamų veikų, kurių nė viena savaime nėra itin sunkus nusikaltimas, visuma.

Galiausiai pažymėtina, kad vertinant tokio nusikaltimo sunkumo laipsnį reikia išnagrinėti visas atitinkamos bylos aplinkybes. Šiuo aspektu didelę reikšmę turi apkaltinamojo nuosprendžio motyvai, skirtinos ir skirtos bausmės pobūdis ir dydis, padaryto nusikaltimo pobūdis, visos šio nusikaltimo padarymo aplinkybės, taip pat tuo nusikaltimu padarytos žalos pobūdis ir mastas.

Dėl antrosios sąlygos, pagal kurią turi būti įrodyta, kad trečiosios šalies pilietis kelia pavojų priimančiosios valstybės narės visuomenei, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, pirma, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta priemonė gali būti taikoma tik tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų šios valstybės narės visuomenės pagrindiniam interesui. Teisingumo Teismas, be kita ko, patikslino, kad iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, jog ji taikoma tik tuo atveju, kai šis pilietis „kelia“ pavojų visuomenei, o tai rodo, kad šis pavojus turi būti tikras ir esamas. Taigi kuo daugiau laiko praėjo nuo galutinio nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą iki sprendimo pagal šią nuostatą priėmimo, tuo labiau kompetentinga institucija privalo atsižvelgti, be kita ko, į situacijos pokyčius po tokio nusikaltimo padarymo, kad nustatytų, ar realus ir pakankamai didelis pavojus kyla tuo metu, kai ji turi priimti sprendimą dėl galimo pabėgėlio statuso panaikinimo. Teisingumo Teismas taip pat remiasi tuo, kad, palyginus įvairias Direktyvos 2011/95 nuostatas su jos 14 straipsnio 4 dalies b punktu, matyti, jog pastarosios nuostatos taikymas siejamas su griežtomis sąlygomis.

Antra, dėl kompetentingos institucijos ir atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaidmenų vertinant tokio pavojaus buvimą pasakytina, kad taikydama Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą kompetentinga institucija turi įvertinti visas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Taigi ši institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas.

Galiausiai pažymėtina, kad valstybės narės galimybe taikyti Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą priemonę gali naudotis laikydamosi, be kita ko, proporcingumo principo, o tai reiškia, kad, viena vertus, turi būti vertinamas pavojus, kurį atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia valstybės narės, kurioje yra, visuomenei, ir, kita vertus, paisoma teisių, kurios turi būti užtikrinamos asmenims, atitinkantiems šios direktyvos 2 straipsnio d punkte nustatytas materialias sąlygas. Atlikdama tokį vertinimą, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises ir, be kita ko, patikrinti galimybę taikyti kitas mažiau pabėgėlių teises ir pagrindines teises ribojančias priemones, kurios būtų taip pat veiksmingos priimančiosios valstybės narės visuomenės apsaugai užtikrinti.

Vis dėlto patvirtindama tokią priemonę ši institucija neprivalo dar tikrinti, ar viešasis interesas grąžinti šį trečiosios šalies pilietį į jo kilmės šalį yra svarbesnis už jo interesą išsaugoti tarptautinę apsaugą, atsižvelgiant į priemonių, kurios tam trečiosios šalies piliečiui būtų taikomos grįžus į savo kilmės šalį, mastą ir pobūdį. Į galimo atitinkamo trečiosios šalies piliečio grąžinimo į kilmės šalį pasekmes šiam trečiosios šalies piliečiui ar valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei gali būti atsižvelgiama ne priimant sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, o prireikus kompetentingai institucijai svarstant galimybę priimti sprendimą grąžinti tą trečiosios šalies pilietį.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas iš dalies atitinka Ženevos konvencijos 33 straipsnyje nurodytus jo netaikymo pagrindus ( 4 ). Šiomis aplinkybėmis, kadangi pirmojoje iš šių nuostatų numatyta galimybė valstybėms narėms esant joje nurodytoms situacijoms panaikinti pabėgėlio statusą, o antrojoje leidžiama grąžinti pabėgėlį, esant vienai iš šių situacijų, į šalį, kurioje kyla pavojus jo gyvybei ar laisvei, Sąjungos teisėje numatyta platesnė atitinkamų pabėgėlių tarptautinė apsauga, nei užtikrinama Ženevos konvencijos. Taigi, remiantis Sąjungos teise, kompetentinga institucija gali turėti teisę pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą panaikinti trečiosios šalies piliečiui suteiktą pabėgėlio statusą, tačiau jai nebūtinai leidžiama išsiųsti šį asmenį į jo kilmės šalį. Be to, procedūriniu požiūriu dėl tokio išsiuntimo taip pat reikėtų priimti sprendimą grąžinti, laikantis Direktyvoje 2008/115 ( 5 ) nustatytų materialinių ir procedūrinių garantijų; šios direktyvos 5 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad ją įgyvendindamos valstybės narės privalo laikytis negrąžinimo principo. Vadinasi, pabėgėlio statuso panaikinimas pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas pozicijos dėl atskiro klausimo, ar šis asmuo gali būti išsiųstas į savo kilmės šalį, pareiškimu. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, jei nustatoma, kad pagal negrąžinimo principą jis neribotą laiką negali būti išsiųstas į numatomą paskirties šalį.

( 1 ) 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9). Šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta, kad „valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė [vyriausybės], administracinė, teisminė arba [kvaziteisminė] institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei“.

( 2 ) Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai numatyta, kad trečiosios šalies piliečiui pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį pabėgėliu, tačiau nereikalaujama, kad jis keltų pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

( 3 ) Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punkte, kuriame reglamentuojamas papildomos apsaugos statusas, dėl kurio gali būti suteikiama mažesnė apsauga, nei turint pabėgėlio statusą, daroma nuoroda į padarytą sunkų nusikaltimą, o d punkte – į pavojų visuomenei, taigi šios aplinkybės aiškiai pateiktos kaip alternatyvios sąlygos, iš kurių kiekviena atskirai suponuoja papildomos apsaugos nesuteikimą.

( 4 ) 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, 1954 m., Nr. 2545), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d., papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), 33 straipsnyje numatyta: „1. Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. 2. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“

( 5 ) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).