Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑792/22
Parchetul de pe lângă Judecătoria Rupea,
LV,
CRA,
LCM
Baudžiamoji byla
prieš
MG,
dalyvaujant
SC Energotehnica SRL Sibiu
(Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 89/391/EEB – Priemonės, kuriomis siekiama gerinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe – Sąjungos teisėje įtvirtintas veiksmingumo principas – Darbuotojo žūtis atliekant darbus – Baudžiamasis ir administracinis procesai, vienu metu vykstantys nacionaliniuose teismuose – Galutinis administracinio teismo sprendimas, pagal kurį šis įvykis nėra „nelaimingas atsitikimas darbe“ – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta, kad toks galutinis sprendimas turi res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui – Šio baudžiamųjų bylų teismo galimybė kvalifikuoti šį įvykį kaip „nelaimingą atsitikimą darbe“ ir priimti sprendimą dėl baudžiamųjų ir civilinių sankcijų“
I. Įvadas
1. Atlikdamas darbus su elektros įrenginiu žuvo elektrikas, todėl bendrovei, kurioje dirbo nukentėjusysis, buvo iškelta administracinė byla, o šioje bendrovėje dirbančiam elektrikų brigadininkui tuo pat metu buvo iškelta baudžiamoji byla dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų reikalavimų nesilaikymo bei neatsargaus gyvybės atėmimo; žuvusiojo elektriko šeimos nariai į pastarąją bylą buvo įtraukti kaip civiliniai ieškovai, pareiškę ieškinius šiai bendrovei ir brigadininkui.
2. Pasibaigus administraciniam procesui administracinis teismas galutiniu sprendimu nusprendė, kad šis įvykis nebuvo „nelaimingas atsitikimas darbe“, todėl minėtai bendrovei skirtos administracinės sankcijos buvo panaikintos. Be to, nacionalinės teisės aktuose, kuriuos išaiškino atitinkamos valstybės narės Konstitucinis Teismas, numatyta, kad kitų teismų, nei baudžiamųjų bylų teismai, galutiniai sprendimai dėl baudžiamojoje byloje pateikto prejudicinio klausimo turi res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui. O minėto įvykio kvalifikavimas kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“ yra toks prejudicinis klausimas.
3. Ar pagal Direktyvą 89/391/EEB(2), kuria siekiama gerinti darbuotojų saugą ir apsaugą darbe, draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bylą nagrinėjančiam baudžiamųjų bylų teismui sudaromos kliūtys nagrinėti klausimą, ar tokį įvykį galima kvalifikuoti kaip „nelaimingą atsitikimą darbe“, taigi ir priimti sprendimą dėl baudžiamųjų arba civilinių sankcijų skyrimo brigadininkui ir darbdaviui? Toks iš esmės yra Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija), t. y. baudžiamųjų bylų teismo, pagrindinėje byloje pateiktas klausimas.
4. Ši byla, kurioje pateiktas klausimas yra naujas, suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti nacionalinių teisių gynimo priemonių tarpusavio santykio sąlygas tam, kad, įgyvendinant Direktyvą 89/391, būtų užtikrintas Sąjungos teisėje įtvirtinto veiksmingumo principo laikymasis suinteresuotųjų šalių atžvilgiu ir, be kita, ko, užtikrinta teisė į gynybą.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 89/391 I skirsnį „Bendrosios nuostatos“ sudaro 1–4 straipsniai. Šios direktyvos 1 straipsnyje „Paskirtis“ nurodyta:
„1. Šios direktyvos paskirtis – nustatyti priemones, skatinančias gerinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe.
2. Šiam tikslui šioje direktyvoje yra pateikti bendrieji principai dėl profesinės rizikos prevencijos, saugos ir sveikatos apsaugos, rizikos rūšių ir nelaimingus atsitikimus lemiančių veiksnių pašalinimo, informavimo, konsultavimo, proporcingo dalyvavimo pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką ir darbuotojų bei jų atstovų profesinio mokymo, taip pat bendrosios gairės dėl minėtų principų įgyvendinimo.
3. Ši direktyva nepažeidžia esamų ar būsimų nacionalinių ir Bendrijos nuostatų, palankesnių darbuotojų saugai ir sveikatai darbe apsaugoti.“
6. Šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog darbdaviai, darbuotojai ir darbuotojų atstovai laikytųsi teisinių nuostatų, būtinų šiai direktyvai įgyvendinti.
2. Valstybės narės pirmiausia užtikrina tinkamas kontrolės priemones ir priežiūrą.“
7. Šios direktyvos II skirsnyje „Darbdavių pareigos“ esančiame 5 straipsnyje „Bendrosios nuostatos“ įtvirtinta:
„1. Darbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais.
<...>
3. Darbuotojų pareigos saugos ir sveikatos darbe srityje nedaro įtakos principui dėl darbdavio atsakomybės.
4. Ši direktyva neriboja valstybių narių galimybės numatyti darbdavių atsakomybės panaikinimą arba apribojimą, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, arba dėl ypatingų įvykių, kurių pasekmių nebuvo galima išvengti, nepaisant to, kad buvo imtasi visų atsargos priemonių.
Valstybės narės nebūtinai turi pasinaudoti pirmoje pastraipoje nurodyta galimybe.“
B. Rumunijos teisė
1. Baudžiamasis kodeksas
8. Pagrindinės bylos aplinkybių susiklostymo metu galiojusios redakcijos 2009 m. liepos 17 d. Legea nr. 286/2009, privind Codul penal (Įstatymas Nr. 286/2009 dėl Baudžiamojo kodekso)(3) (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 192 straipsnio „Neatsargus gyvybės atėmimas“ 2 dalyje nurodyta:
„Už neatsargų gyvybės atėmimą dėl teisės aktų nuostatų ar atsargumo priemonių, numatytų verčiantis profesija, amatu arba vykdant tam tikrą veiklą, nesilaikymo baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų. Jei pats teisės aktų nuostatų pažeidimas ar atsargumo priemonių nesilaikymas yra nusikalstama veika, taikomos taisyklės, susijusios su nusikalstamų veikų sutaptimi.“
9. Šio kodekso 350 straipsnyje „Darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas“ 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Bet kuris asmuo, nevykdantis su darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga susijusių pareigų ir nesilaikantis šioje srityje nustatytų priemonių, jei dėl to kyla neišvengiama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos grėsmė, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki trejų metų arba bauda.
<...>
3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytas veikas baudžiama laisvės atėmimu nuo trijų mėnesių iki vienų metų arba bauda, jei ši veika padaroma dėl neatsargumo.“
2. Baudžiamojo proceso kodeksas
10. Pagrindinės bylos aplinkybių susiklostymo metu galiojusios redakcijos 2010 m. liepos 1 d. Legea nr. 135/2010, privind Codul de procedură penală (Įstatymas Nr. 135/2010 dėl Baudžiamojo proceso kodekso)(4) (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 52 straipsnyje „Prejudiciniai klausimai“ įtvirtinta:
„1. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją nagrinėti bet kokį prejudicinį klausimą, į kurį reikia atsakyti prieš priimant sprendimą byloje, net jei pagal savo pobūdį šis klausimas priskiriamas kito teismo jurisdikcijai, išskyrus atvejus, kai jurisdikcija nepriklauso teisminėms institucijoms.
2. Sprendimą dėl prejudicinio klausimo turi priimti baudžiamųjų bylų teismas, atsižvelgdamas į taisykles ir įrodymus, susijusius su sritimi, kuriai priklauso toks klausimas.
3. Kitų teismų, nei baudžiamųjų bylų teismai, galutiniai sprendimai dėl baudžiamojoje byloje pateikto prejudicinio klausimo turi res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui, išskyrus atvejus, kai aplinkybės yra susijusios su nusikalstamos veikos buvimu.“
3. Įstatymas Nr. 319/2006
11. 2006 m. liepos 14 d. Legea nr. 319/2006 a securităţii şi sănătăţii în muncă (Įstatymas Nr. 319/2006 dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos)(5) (toliau – Įstatymas Nr. 319/2006) į Rumunijos teisės sistemą perkelta Direktyva 89/391. Šio įstatymo 5 straipsnio g punktas suformuluotas taip:
„Šiame įstatyme:
<...>
g) nelaimingas atsitikimas darbe – tai sunkus kūno sužalojimas, taip pat ūmus profesinis apsinuodijimas, įvykęs darbo metu arba atliekant tarnybines pareigas ir lėmęs laikiną nedarbingumą ne trumpesniam kaip trijų kalendorinių dienų laikotarpiui, invalidumą arba mirtį.“
12. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalies c punkte nurodyta:
„Nepažeisdamas kitų šio įstatymo nuostatų ir paisydamas įmonės ir (arba) padalinio veiklos pobūdžio, darbdavys privalo:
<...>
c) atsižvelgti į darbuotojų gebėjimus, kiek tai susiję su darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga, kai patiki jiems atlikti darbą.“
13. To paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:
„Darbdavys turi sudaryti sąlygas, kad bet kuris darbuotojas būtų pakankamai ir tinkamai apmokytas, kiek tai susiję su sauga ir sveikatos apsauga darbe, be kita ko, pateikdamas informaciją ir nurodymus, susijusius su jo darbo vieta ir pareigomis:
<...>
b) darbo pakeitimo ar perkėlimo į kitas pareigas atveju.“
14. Įstatymo Nr. 319/2006 22 straipsnyje įtvirtinta:
„Bet kuris darbuotojas turi atlikti darbą, atsižvelgdamas į savo išsilavinimą ir pasirengimą, taip pat į iš darbdavio gautus nurodymus, taip, kad nei jam, nei kitiems asmenims, kuriuos gali paveikti jo veiksmai arba neveikimas darbe, nekiltų nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pavojaus.“
4. Nutarimas Nr. 1146/2006
15. 2006 m. rugpjūčio 30 d. Hotărârea Guvernului nr. 1146/2006 privind cerințele minime de securitate și sănătate pentru utilizarea în muncă de către lucrători a echipamentelor de muncă (Vyriausybės nutarimas Nr. 1146/2006 dėl būtiniausių saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų darbuotojams naudojant darbo įrangą)(6) (toliau – Nutarimas Nr. 1146/2006) I priedas suformuluotas taip:
„<...>
3.3.2.1. Atliekant darbus su elektros įrenginiais ir įranga, apsauga nuo tiesioginio sąlyčio su elektros srove užtikrinama techninėmis priemonėmis, kurias papildo organizacinės priemonės.
<...>
3.3.2.3. Apsauga nuo tiesioginio sąlyčio su elektros srove užtikrinama šiomis organizacinėmis priemonėmis:
a) darbus su elektros įrenginiais (gedimų šalinimą, remontą, prijungimą ir kt.) turi atlikti tik kvalifikuoti, leidimus turintys ir apmokyti dirbti atitinkamą darbą elektrikai;
b) darbai turi būti atliekami remiantis bet kokia forma gautais darbo nurodymais;
<...>
e) dėl kiekvieno darbo su elektros įrenginiais turi būti parengtos darbo instrukcijos;
<...>
3.3.2.4. Dirbti su įrenginiais, mašinomis, įranga ir aparatais, kuriuose naudojama elektros energija, leidžiama tik remiantis tokia forma gautais darbo nurodymais:
<...>
d) žodiniai nurodymai (ŽN);
<...>
3.3.23.1. Kai darbai atliekami su elektros įrenginiais ar darbo įranga, su kuriais dirbant įjungiama arba išjungiama įtampa, turi būti naudojamos nuo elektros srovės apsaugančios priemonės.
<...>
3.3.23.4. Darbus su elektros įrenginiais ir įranga, kai įtampa neišjungiama, turi atlikti darbuotojai, turintys teisę dirbti esant įtampai.
<...>“
III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
16. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. Energotehnica elektrikas (toliau – nukentėjusysis) Tikušu vietovėje (Brašovo rajonas, Rumunija) žuvo nuo elektros srovės, vietos ūkyje atlikdamas prie žemos įtampos stulpo prijungto lauko šviestuvo tvarkymo darbus (toliau – aptariamas darbas arba aptariamas įvykis).
17. Vykstant administracinei procedūrai Inspectoratul Teritorial de Muncă Brașov (Brašovo teritorinė darbo inspekcija (Rumunija), toliau – TDI) atliko tyrimą, per jį apklausė liudytojus ir paėmė reikšmingus dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga. Atlikusi šį tyrimą TDI 2019 m. rugsėjo 9 d. parengė tyrimo protokolą (toliau – tyrimo protokolas), jame aptariamą įvykį kvalifikavo kaip „mirtį sukėlusį nelaimingą atsitikimą darbe“.
18. Remdamasi šiuo tyrimo protokolu TDI skyrė Energotehnica administracines baudas už tai, kad leidimų neturintiems ir neapmokytiems darbuotojams leido atlikti darbą su veikiančiu įrenginiu, neišjungus elektros įtampos, ir nepateikė darbuotojui informacijos, susijusios su konkrečiais rengimo klausimais. Šios sankcijos faktiškai nebuvo pritaikytos, nes buvo sustabdytos iki baudžiamojo proceso pabaigos. Jokiam šioje bendrovėje dirbančiam asmeniui administracinė nuobauda nebuvo skirta, nes pagal Įstatymo Nr. 319/2006 39 straipsnio 1 dalį administraciniais nusižengimais laikomi ne darbuotojų, o tik darbdavių veiksmai kuriuo nors iš šiame įstatyme numatytų atvejų.
19. Energotehnica dėl TDI veiksmų pateikė administracinį skundą Tribunalul Sibiu (Sibiu apygardos teismas, Rumunija) ir paprašė panaikinti tyrimo protokolą. Buvo apklausti tik du liudytojai, nukentėjusiojo kolegos. 2021 m. vasario 10 d. sprendimu šis teismas patenkino skundą ir panaikino tyrimo protokolo dalį, susijusią su išvadomis dėl Energotehnica. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodė, viena vertus, kad aptariamas darbas buvo atliekamas ne darbo laiku ir, kita vertus, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusiajam buvo duotas žodinis nurodymas atlikti tokį darbą. TDI dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Curtea de Apel Alba Iulia (Alba Julijos apeliacinis teismas, Rumunija), šis 2021 m. birželio 14 d. pritarė negaliojimu grindžiamam prieštaravimui, kurį pateikė Energotehnica, nurodydamas, kad panaikina apeliacinį skundą, nes jis nepagrįstas.
20. Vykstant administracinei procedūrai baudžiamąją bylą iškėlė Parchetul de pe lângă Judecătoria Rupea (Prokuratūra prie Rupios pirmosios instancijos teismo) prokuroras. 2020 m. liepos 31 d. prokuroro kaltinamuoju aktu MG, kaip Energotehnica dirbančiam elektrikų brigadininkui, buvo pareikšti kaltinimai Judecătoria Rupea (Rupios pirmosios instancijos teismas) dėl šių nusikalstamų veikų: viena vertus, dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 350 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir, kita vertus, dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikyta šio kodekso 38 straipsnio 1 dalis, susijusi su realiąja nusikalstamų veikų sutaptimi. Šiame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad 2018 m. rugsėjo 5 d., apie 18.00 val., pasibaigus darbo laikui, MG, darbo vietoje dirbęs asmuo, atsakingas konkrečiai už darbų organizavimą, darbus atliekančių darbuotojų apmokymą ir darbo saugos priemonių, nurodytų konkrečiose instrukcijose, taikymą kiekvienoje darbo vietoje, davė jam pavaldžiam nukentėjusiajam žodinį nurodymą atlikti aptariamą darbą, nesiimdamas reikalaujamų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos priemonių (t. y. turėjo patikėti šį darbą tik elektriko profesiją turinčiam asmeniui, turinčiam leidimą ir apmokytam atlikti aptariamą darbą, prižiūrint brigadininkui), ir tokiomis sąlygomis, kad šis darbas buvo atliktas veikiančio elektros įrenginio neatjungus nuo elektros įtampos ir nepanaudojus nuo elektros srovės apsaugančių pirštinių.
21. Nagrinėjant šią MG iškeltą baudžiamąją bylą buvo išklausyti liudytojai, o prie bylos medžiagos buvo pridėti reikšmingi dokumentai, susiję su darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga. Taip pat buvo pateikta tyrimo medžiaga, susijusi su aptariamu darbu, įskaitant tyrimo protokolą. Vykstant šiam baudžiamajam procesui LV, CRA ir LCM, atitinkamai nukentėjusiojo žmona, dukra ir sūnus, į šią bylą buvo įtraukti kaip civiliniai ieškovai (toliau – civiliniai ieškovai) ir pareikalavo priteisti iš MG ir Energotehnica atlyginti dėl nukentėjusiojo mirties patirtą žalą. Dėl Energotehnica nebuvo atlikta jokio baudžiamojo tyrimo, nes ji yra tik civilinėn atsakomybėn traukiama šalis, t. y. pagal Rumunijos civilinę teisę šiai bendrovei tenka teisinė arba sutartinė prievolė visiškai ar iš dalies, vienai arba solidariai atlyginti dėl nusikalstamos veikos padarytą žalą ir vykstant procesui ji traukiama atsakomybėn.
22. 2021 m. gruodžio 24 d. nuosprendžiu Judecătoria Rupea (Rupios pirmosios instancijos teismas) išteisino MG dėl nusikalstamų veikų nesilaikant darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų reikalavimų, taip pat dėl neatsargaus gyvybės atėmimo. Be to, šis teismas atmetė kaip nepagrįstą civilinių ieškovų civilinį ieškinį, pareikštą MG ir Energotehnica. Šiuo klausimu bylą iš esmės nagrinėjęs teismas, pirma, nurodė, kad nėra neginčijamai įrodyta, jog MG davė žodinį nurodymą atlikti darbą, nes vienintelis parodymas, tiesiogiai patvirtinantis, kad toks nurodymas buvo duotas, yra vieno liudytojo parodymas, tačiau jo nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai įrodymai, o kiti darbuotojai, taip pat buvę darbo vietoje, teigė negirdėję tokio nurodymo atlikti darbą. Antra, šis teismas nustatė, kad aptariamas įvykis įvyko apie 18.30–18.40 val., t. y. pasibaigus darbo laikui (laikantis nuomonės, kad darbas baigiasi apie 17.00–18.00 val.), todėl jo negalima kvalifikuoti kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“.
23. Prokuroras ir civiliniai ieškovai dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Curtea de Apel Brașov (Brašovo apeliacinis teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiame teisme prokuroras, remdamasis vieno liudytojo parodymais, kuriuos patvirtina kitų darbuotojų, buvusių darbo vietoje, parodymai, teigė, kad yra neginčijamų įrodymų, jog MG nurodė nukentėjusiajam atlikti aptariamą darbą. Civiliniai ieškovai, remdamiesi to paties liudytojo parodymais ir tyrimo protokolu, tvirtino, kad yra kaltinimą patvirtinančių įrodymų.
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, gavęs apeliacinį skundą MG iškeltoje baudžiamojoje byloje, turi išnagrinėti bylą atsižvelgdamas į visus jos teisinius ir faktinius aspektus, nes apeliacinis skundas yra devoliucinė teisių gynimo priemonė. Šiomis aplinkybėmis šis teismas galėtų dar kartą išnagrinėti pirmosios instancijos teisme surinktus įrodymus, taip pat naujus įrodymus ir atlikti naują visų įrodymų vertinimą. Vis dėlto šis teismas pažymi, kad Tribunalul Sibiu (Sibiu apygardos teismas) jau nusprendė dėl pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių, konstatuodamas, kad aptariamas įvykis nėra nelaimingas atsitikimas darbe. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad išvada galėtų turėti jam res judicata galią, jei tokia procese susiklosčiusi situacija galėtų būti laikoma „prejudiciniu klausimu“ baudžiamojoje byloje, kaip tai suprantama pagal Baudžiamojo kodekso 52 straipsnį.
25. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2021 m. vasario 17 d. Sprendime Nr. 102/2021 Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas, Rumunija) pritarė Baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad kitų teismų, nei baudžiamųjų bylų teismai, galutiniai sprendimai dėl baudžiamojoje byloje pateikto prejudicinio klausimo turi res judicata galią, išskyrus atvejus, kai aplinkybės yra susijusios su nusikalstamos veikos buvimu, neatitiktimi Konstitucijai grindžiamam prieštaravimui. Taigi Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) konstatavo, kad šioje nuostatoje vartojama formuluotė „išskyrus atvejus, kai aplinkybės yra susijusios su nusikalstamos veikos buvimu“, prieštarauja Konstitucijai. Šiomis aplinkybėmis Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas), be kita ko, pripažino, kad prejudiciniai klausimai yra nebaudžiamojo pobūdžio bylos aspektai, kurie turi būti išspręsti prieš nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios bylos esmės ir kurie susiję su esminio nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimu, kaip antai situacija iki nusikalstamos veikos padarymo arba esminiu nusikalstamos veikos turinio elementu.
26. Nagrinėjamu atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, aptariamo įvykio kvalifikavimas kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“ reikštų esminį nusikalstamos veikos sudėties požymį ir pagal pobūdį būtų faktinė ar teisinė aplinkybė, kurios buvimą būtina patikrinti siekiant priimti teisingą sprendimą baudžiamojoje byloje, taigi jis gali būti laikomas „prejudiciniu klausimu“, kaip tai suprantama pagal Baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnio 3 dalį.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad pagrindinėje byloje Tribunalul Sibiu (Sibiu apygardos teismas) arba Curtea de Apel Alba Iulia (Alba Julijos apeliacinis teismas) galėjo nutarti sustabdyti bylos nagrinėjimą, remdamiesi skirtingais procesiniais pagrindais, be kita ko, taikydami Rumunijos civilinio proceso kodekse nustatytą taisyklę, kad baudžiamoji byla sustabdo civilinės bylos nagrinėjimą. Vis dėlto šiuo atveju civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo dėl tebenagrinėjamos baudžiamosios bylos klausimas administraciniuose teismuose nebuvo iškeltas, negresiant jokiai procesinei sankcijai, nes pagal civilinio proceso kodekso nuostatas civilinių bylų teismui bylos nagrinėjimo sustabdymas nėra privalomas.
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad tokiomis aplinkybėmis, kai civiliniai ieškovai baudžiamojoje byloje nedalyvavo nagrinėjant administracinę bylą ir kai darbdavys laimėjo pastarąją bylą tik prieš kompetentingą administracinę instituciją (t. y. TDI), jis turėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl MG inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o tai lemtų civilinių ieškovų pareikšto civilinio ieškinio atmetimą kaip nepagrįsto, jei, kaip reikalaujama pagal Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) sprendimą Nr. 102/2021, jis pripažintų, kad administracinio teismo sprendimas, pagal kurį aptariamas įvykis laikomas „nesusijusiu su darbu“, turi absoliučią res judicata galią. Vis dėlto esant tokiai situacijai būtų pažeisti darbuotojų apsaugos ir darbdavio atsakomybės principai, įtvirtinti Direktyvos 89/391 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 5 straipsnio 1 dalyje, siejamose su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio 1 dalimi.
29. Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal darbuotojų apsaugos ir darbdavio atsakomybės principus, įtvirtintus [Direktyvos 89/391], į nacionalinę teisę perkeltos [Įstatymu Nr. 319/2006], 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 5 straipsnio 1 dalyje, siejamose su [Chartijos] 31 straipsnio 1 dalimi, draudžiamos tokios teisės aktų nuostatos, kokios taikytinos pagrindinėje byloje, nustatytos nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimu, pagal kurias administracinis teismas, gavęs darbdavio prašymą ir inter partes procese dalyvaujant tik valstybės administracinei institucijai, gali galutinai nuspręsti, kad tam tikras įvykis negali būti laikomas nelaimingu atsitikimu darbe, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, ir taip gali užkirsti kelią baudžiamajam teismui – į kurį kreipėsi prokuroras baudžiamojoje byloje, iškeltoje atsakingam darbuotojui, arba civilinis ieškovas civilinėje byloje prieš tą patį darbdavį, kuris yra patrauktas civilinėn atsakomybėn baudžiamojoje byloje, ir jo atsakingam darbuotojui – priimti kitokį sprendimą dėl to paties įvykio pripažinimo nelaimingu atsitikimu darbe, nes, turint omenyje įsiteisėjusio administracinio sprendimo res judicata galią, šis aspektas yra baudžiamojoje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų sudedamoji dalis (ir jo nesant negalima nustatyti nei baudžiamosios atsakomybės, nei civilinės atsakomybės kartu su baudžiamąja atsakomybe)?
2. Jei [į pirmąjį klausimą] būtų atsakyta teigiamai, ar Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad juo remiantis draudžiama nacionalinė teisės nuostata ar praktika, pagal kurią nacionaliniai teismai yra saistomi nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimų ir dėl šios priežasties negali, nepadarydami drausminio nusižengimo, savo iniciatyva netaikyti iš tokių sprendimų kylančios jurisprudencijos, net jei atsižvelgdami į Teisingumo Teismo sprendimą mano, kad tokia jurisprudencija prieštarauja Direktyvos 89/391, į nacionalinę teisę perkeltos Įstatymu Nr. 319/2006, 1 straipsnio 1 ir 2 dalims ir 5 straipsnio 1 daliai, siejamoms su [Chartijos] 31 straipsnio 1 dalimi?“
30. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Parchetul de pe lângă Judecătoria Rupea (Prokuratūra prie Rupios pirmosios instancijos teismo), Rumunijos vyriausybė ir Europos Komisija.
31. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama pirmojo prejudicinio klausimo analizei.
IV. Analizė
32. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 89/391 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remdamasis administracinis teismas gali galutiniu sprendimu, turinčiu res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui, nuspręsti, kad tam tikras įvykis nėra „nelaimingas atsitikimas darbe“, ir dėl to baudžiamųjų bylų teismui, į kurį kreiptasi, sutrukdoma skirti baudžiamąsias ar civilines sankcijas už darbo vietą atsakingam darbuotojui ir darbdaviui.
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumo
33. Savo rašytinėse pastabose Rumunijos vyriausybė teigia, kad pirmasis prejudicinis klausimas, taigi ir antrasis prejudicinis klausimas, yra nepriimtinas, remdamasi, pirma, tuo, kad nacionalinės teisės nuostata, kurios atitiktis Direktyvai 89/391 ginčijama, t. y. Baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnis, susijusi su res judicata galios klausimu. Antra, šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra darbdaviui tenkanti saugos pareiga, nenustatant konkrečios atsakomybės formos. Vis dėlto pagrindinės bylos dalykas – darbuotojui tenkanti baudžiamoji atsakomybė už kito darbuotojo mirtį, o ši direktyva, kurią prašoma išaiškinti, susijusi su darbdavio pareigomis darbuotojų atžvilgiu. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi priimti sprendimo dėl teisinių santykių, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį.
34. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nukentėjusiojo šeima prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė civilinį ieškinį prieš MG ir Energotehnica. Taigi šiame teisme pareikštas ieškinys prieš darbdavį, kuriam civilinė atsakomybė gali kilti, jei aptariamas įvykis būtų kvalifikuojamas kaip „nelaimingas atsitikimas darbe“. Be to, civilinių sankcijų skyrimo darbdaviui klausimas susijęs su administracinio teismo priimto sprendimo res judicata galios principo taikymo sritimi. Vadinasi, aptariamose nacionalinės teisės nuostatose nustatytos ieškinių pareiškimo procesinės taisyklės yra susijusios su darbdaviui tenkančia atsakomybe tuo atveju, jeigu jis, atitinkamai valstybei narei įgyvendinant Direktyvą 89/391, darbe neužtikrino darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos.
35. Taigi esu tos nuomonės, kad pirmasis prejudicinis klausimas yra priimtinas.
B. Dėl atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą
36. Primintina, kad Direktyva 89/391 buvo priimta remiantis EEB sutarties 118A straipsniu (po pakeitimo – SESV 153 straipsnis), pagal kurį valstybės narės įsipareigoja skatinti pažangą darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje bei siekia laipsniškai suderinti šioje srityje nustatytas sąlygas. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad ja siekiama nustatyti priemones, skatinančias gerinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe ir kad šiuo tikslu šioje direktyvoje pateikti bendrieji principai dėl profesinės rizikos prevencijos, saugos ir sveikatos apsaugos, rizikos rūšių ir nelaimingus atsitikimus lemiančių veiksnių pašalinimo, informavimo, konsultavimo, proporcingo dalyvavimo pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką ir darbuotojų bei jų atstovų profesinio mokymo, taip pat bendrosios gairės dėl minėtų principų įgyvendinimo.
37. Be to, minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog darbdaviai, darbuotojai ir darbuotojų atstovai laikytųsi teisinių nuostatų, būtinų šiai direktyvai įgyvendinti, o šio straipsnio 2 dalyje, – kad valstybės narės pirmiausia užtikrina tinkamą kontrolę ir priežiūrą(7). Direktyvos 89/391 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad darbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojo saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją negalima teigti, kad darbdavio atsakomybė be kaltės kyla vien iš šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies, nes šioje nuostatoje įtvirtinta tik bendra darbdavio pareiga užtikrinti saugą, nenurodant jokios atsakomybės rūšies(8).
38. Minėto 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse patikslinama, kad darbuotojų pareigos saugos ir sveikatos srityje nedaro poveikio principui dėl darbdavio atsakomybės ir kad ši direktyva neriboja valstybių narių galimybės numatyti darbdavių atsakomybės panaikinimą arba apribojimą, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, arba dėl ypatingų įvykių, kurių pasekmių nebuvo galima išvengti, nepaisant to, kad buvo imtasi visų atsargos priemonių.
39. Iš Direktyvos 89/391 teksto matyti, kad, nors joje nurodomas darbdavio atsakomybės principas ir nustatomos bendrosios pareigos dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos visais su darbu susijusiais aspektais, joje nėra jokios konkrečios nuostatos dėl sankcijų, kurias valstybės narės taikytų darbdaviams, nevykdžiusiems šių pareigų. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė kelias atskiras direktyvas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/391 16 straipsnio 1 dalį(9), be kita ko, direktyvas 89/654/EEB(10), 89/656/EEB(11) ir 2009/104/EB(12). Vis dėlto šiose direktyvose taip pat nėra konkrečių nuostatų dėl sankcijų darbdaviams, neužtikrinusiems darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos, skyrimo(13).
40. Be to, Chartijos 31 straipsnio „Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos“ 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“. Vadinasi, ši nuostata, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo pirmajame prejudiciniame klausime, nesusijusi su sankcijomis, kurios gali būti skirtos, jei neužtikrinama darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga.
41. Kalbant būtent apie aptariamą įvykį, kurio kvalifikavimas kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“ yra pagrindinės bylos dalykas, pažymėtina, kad pagal Chartijos 34 straipsnio 1 dalį Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą, be kita ko, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe. O Sąjungos teisėje šiuo metu nėra nustatyti nei kriterijai, leidžiantys kvalifikuoti įvykį kaip „nelaimingą atsitikimą darbe“, nei sankcijos, taikytinos darbdaviui, jei atsitinka toks įvykis, nei nukentėjusiajam mokėtinos kompensacijos nustatymo tvarka.
42. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl nacionalinės teisės nuostatose nustatytos procesinės taisyklės, pagal kurią galutinis administracinio teismo sprendimas, kuriame konstatuojama, kad aptariamas įvykis nėra „nelaimingas atsitikimas darbe“, jam, t. y. baudžiamųjų bylų teismui, turi res judicata galią, o tai trukdo skirti baudžiamąją sankciją MG, taip pat civilines sankcijas pastarajam ir (arba) Energotehnica(14), atitikties Sąjungos teisei.
43. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nesant Sąjungos teisės nuostatų konkrečioje srityje, kiekviena valstybė narė, remdamasi valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi nustatyti administracinės procedūros ir teismo proceso, skirtų aukšto lygio iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai, tvarką(15). Šios sąlygos neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems teisių, kylančių iš nacionalinės teisės sistemos, gynimo būdams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(16). Be to, kalbant būtent apie res judicata galią, pažymėtina, kad, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, res judicata principo įgyvendinimo taisykles valstybės narės taip pat nustato savo teisės sistemose, vadovaudamosi savo procesinės autonomijos principu, tačiau laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų(17).
44. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl veiksmingumo principo pažymėtina, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turinti tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teisės sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą(18).
45. Kitaip tariant, nustatydamos teisminės gynybos procesines sąlygas, skirtas pagal Direktyvą 89/391 suteikiamų teisių apsaugai užtikrinti, valstybės narės turi paisyti teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas(19).
46. Vadinasi, pasirinkdamos sankcijas valstybės narės privalo laikytis veiksmingumo principo, pagal kurį reikalaujama numatyti veiksmingas ir atgrasomas sankcijas, tačiau iš esmės nereikalaujama, kad šios sankcijos būtų konkretaus pobūdžio(20). Taigi šios sankcijos gali būti baudžiamojo ir (arba) civilinio pobūdžio. Neskiriant sankcijų darbdaviui, nesilaikančiam nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliama Direktyva 89/391, t. y. nagrinėjamu atveju Įstatymo Nr. 319/2006, kiltų abejonių dėl šia direktyva užtikrinamų teisių veiksmingumo ir jų veiksmingos apsaugos, nors pagal SESV 153 straipsnio 1 dalies a punktą numatyta gerinti darbo aplinką siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga.
47. Pagrindinė byla susijusi su galimybe skirti baudžiamąsias ir civilines sankcijas remiantis ne principu non bis in idem(21), o res judicata galios principu, kai administracinis teismas jau nusprendė, kad aptariamas įvykis negali būti laikomas „nelaimingu atsitikimu darbe“. Šiuo klausimu pažymėtina, kad principo „baudžiamoji byla sustabdo civilinės bylos nagrinėjimą“ taikymas reiškia, jog civilinių bylų teismas, jei civilinė ir baudžiamoji byla buvo iškeltos dėl tų pačių faktinių aplinkybių, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti, kol baudžiamojoje byloje bus priimtas galutinis sprendimas(22). Nagrinėjamu atveju Rumunijos teisėje taikomas priešingas principas, t. y. civilinė byla(23) sustabdo baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Iš tikrųjų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje administracinis teismas galėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, laukdamas, kol bus priimtas galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, bet toks bylos nagrinėjimo sustabdymas administraciniam teismui nėra privalomas, todėl taikytina Baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kitų teismų, nei baudžiamųjų bylų teismai, galutiniai sprendimai dėl baudžiamojoje byloje pateikto prejudicinio klausimo turi res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui(24).
48. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją reikia konstatuoti, kad tokia nuostata neprieštarauja Sąjungos teisei tiek, kiek pagal ją leidžiama išvengti vienas kitam prieštaraujančių ir teisiniam saugumui galinčių pakenkti sprendimų priėmimo(25), su sąlyga, kad, kaip nurodyta šios išvados 43 punkte, būtų laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto veiksmingumo principo.
49. Pridurtina: kadangi administracinis teismas nagrinėja bylą iš esmės, išsamiai vertindamas visus įrodymus dėl įvykio kvalifikavimo kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“, vien aplinkybė, kad administracinis teismas yra viršesnis už baudžiamųjų bylų teismą, negali reikšti, kad blogiau vykdomas teisingumas. Iš tikrųjų baudžiamasis procesas iš esmės negali būti laikomas palankesniu nukentėjusiajam ir (arba) civiliniams ieškovams nei administracinis procesas, nes, kaip nurodyta Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje parsirašytos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies turinį, kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą(26). Taigi asmeniui, kuriam iškelta byla baudžiamajame teisme, turi būti taikoma nekaltumo prezumpcija.
50. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, vykstant administraciniam procesui, bylos šalys buvo tik Energotehnica ir TDI, prokurorui ir civiliniams ieškovams neįstojus į administracinę bylą, o baudžiamojoje byloje pastarieji dalyvauja.
51. Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nematyti, ar civiliniai ieškovai tikrai turėjo galimybę įstoti į bylą, nagrinėtą administraciniame teisme, kad galėtų, be kita ko, pateikti įrodymų dėl aptariamo įvykio kvalifikavimo kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“. Jeigu jie turėjo tokią galimybę ir praktiškai ja nepasinaudojo, pagal Direktyvą 89/391 nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remdamasis administracinis teismas gali galutinai nuspręsti, kad įvykis nėra nelaimingas atsitikimas darbe, priimdamas sprendimą, turintį res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui.
52. Priešingai, jei civiliniai ieškovai neturėjo jokios galimybės įstoti į bylą, nagrinėtą administraciniame teisme, esu tos nuomonės, kad Sąjungos teisėje įtvirtintas veiksmingumo principas yra pažeistas. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šios išvados 44 punkte, pagal šį principą reikalaujama, kad būtų paisoma teisės į gynybą ir, be kita ko, kad suinteresuotos šalys galėtų veiksmingai išdėstyti savo požiūrį. Šiuo klausimu nagrinėjamu atveju atrodo nepriimtina, kad nukentėjusiojo šeima negalėtų pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą, užtikrinamą Chartijos 47 straipsnyje, t. y. negalėtų kreiptis į teismą(27).
53. Vadinasi, šiuo atveju, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, civiliniai ieškovai turi turėti garantiją, kad galės baudžiamajame teisme pateikti naujų įrodymų, kurie negalėjo būti išnagrinėti administraciniame teisme, pirmiausia susijusių su aptariamo įvykio kvalifikavimu kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“. Šiomis aplinkybėmis administracinio teismo sprendimas negali turėti res judicata galios baudžiamajam teismui, o šis turi suteikti civiliniams ieškovams galimybę įstoti į jo nagrinėjamą bylą, net jei galiausiai šią situaciją sunku suderinti su teisinio saugumo principu, nes dėl tokio įstojimo administracinis ir baudžiamasis teismai gali priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. Tokiu atveju atitinkama valstybė narė turi pasirinkti procesinius mechanizmus, kurie, kaip ji mano, tinkamiausi tam, kad būtų galima suderinti tokius vienas kitam prieštaraujančius sprendimus(28).
54. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyva 89/391 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remdamasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turintį res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui, gali galutinai nuspręsti, kad įvykis nėra „nelaimingas atsitikimas darbe“, ir dėl to baudžiamajam teismui užkertamas kelias skirti baudžiamąsias ar civilines sankcijas už darbo vietą atsakingam darbuotojui ir darbdaviui, su sąlyga, kad bus laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto veiksmingumo principo, o tai reiškia, kad civiliniai ieškovai turi turėti realią galimybę baudžiamajame teisme pateikti įrodymų, susijusių su įvykio kvalifikavimu kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“, jeigu jie neturėjo jokios galimybės pateikti tokių įrodymų administraciniame teisme.
V. Išvada
55. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktą prejudicinį klausimą:
1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo
turi būti aiškinama taip, kad
pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remdamasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turintį res judicata galią baudžiamųjų bylų teismui, gali galutinai nuspręsti, kad įvykis nėra „nelaimingas atsitikimas darbe“, ir dėl to baudžiamajam teismui neužkertamas kelias skirti baudžiamąsias ar civilines sankcijas už darbo vietą atsakingam darbuotojui ir darbdaviui, su sąlyga, kad bus laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto veiksmingumo principo, o tai reiškia, kad civiliniai ieškovai turi turėti realią galimybę baudžiamajame teisme pateikti įrodymų, susijusių su įvykio kvalifikavimu kaip „nelaimingo atsitikimo darbe“, jeigu jie neturėjo jokios galimybės pateikti tokių įrodymų administraciniame teisme.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349). Dėl šios direktyvos priėmimo procedūros žr. Walters, D., „The Framework Directive“, Regulating Health and Safety Management in the European Union : A Study of the Dynamics of Change, Bruxelles, P.I.E. Peter Lang S.A., 2002, p. 39–57.
3 Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 510, 2009 m. liepos 24 d.
4 Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 486, 2010 m. liepos 15 d.
5 Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 646, 2006 m. liepos 26 d.
6 Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 815, 2006 m. spalio 3 d.
7 Nors pirmajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nedaro nuorodos į Direktyvos 89/391 4 straipsnį, primintina, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai bendradarbiavimo procedūrai, Teisingumo Teismas gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodyti visus Sąjungos teisės aiškinimo aspektus, kurie galėtų būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinis teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti šios teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką (žr., be kita ko, 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Ministerstvo vnútra Slovenskej republiky, C‑283/22, EU:C:2023:886, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
8 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑127/05, EU:C:2007:338, 42 punktas).
9 Šioje nuostatoje nurodyta, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu pagal Sutarties 118a straipsnį, priima atskiras direktyvas, inter alia, priede nurodytose srityse“.
10 1989 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva dėl būtiniausių darbovietei taikomų saugos ir sveikatos reikalavimų (pirmoji atskira [d]irektyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 393, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 358).
11 1989 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva dėl būtiniausių saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, darbuotojams darbo vietoje naudojant asmenines apsaugos priemones (trečioji atskira [d]irektyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 393, 1989, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 375).
12 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl būtiniausių darbo įrenginių naudojimui taikomų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (antroji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 260, 2009, p. 5).
13 O kitose direktyvose, kuriomis įgyvendinama Sąjungos socialinė politika, yra konkrečių nuostatų, susijusių su taikytinomis sankcijomis, kaip antai 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79; klaidų ištaisymas OL L 173, 2022, p. 134), kurios 17 straipsnyje nurodyta, kad „valstybės narės sankcijoms, taikytinoms už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus[,] nustato taisykles ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas[,] turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.
14 Primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę administracinio teismo sprendimo res judicata galia apima šią bylą arba atskiras jos dalis, ir prireikus išnagrinėti šioje teisėje numatytas pasekmes (pagal analogiją žr. 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Avio Lucos, C‑116/20, EU:C:2022:273, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
15 2023 m. sausio 12 d. Sprendimas Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság (C‑132/21, EU:C:2023:2, 45 punktas).
16 2023 m. sausio 12 d. Sprendimas Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság (C‑132/21, EU:C:2023:2, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad nacionalinės procesinės teisės nuostatos, reglamentuojančios situacijas, kurioms taikoma Sąjungos teisė, nebūtų mažiau palankios, nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Bankia, C‑910/19, EU:C:2021:433, 46 punktą). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekilo abejonių dėl šio principo laikymosi, o Teisingumo Teismas neturi jokios informacijos, galinčios sukelti abejonių dėl aptariamų nacionalinės teisės aktų atitikties šiam principui, pastarasis toliau nebus minimas.
17 2023 m. kovo 7 d. Nutartis Willy Hermann Service (C‑561/22, EU:C:2023:167, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Žr. 2024 m. sausio 25 d. Sprendimą Caixabank (Senaties terminas su hipoteka susijusioms išlaidoms grąžinti) (C‑810/21–C‑813/21, EU:C:2024:81, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
19 Pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság (C‑132/21, EU:C:2023:2, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 Šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimą Scialdone (C‑574/15, EU:C:2018:295, 33 punktas) ir 2023 m. gegužės 17 d. Sprendimą Cezam (C‑418/22, EU:C:2023:418, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
21 Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija pagal principą non bis in idem draudžiamas kumuliacinis persekiojimas ir baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, už tą pačią veiką ir tam pačiam asmeniui (2024 m. sausio 25 d. Sprendimo Parchetul de pe lângă Curtea de Apel Craiova ir kt., C‑58/22, EU:C:2024:70, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto bet kuriuo atveju šioje byloje administracinis ir baudžiamasis procesai vyksta dėl skirtingų asmenų.
22 Žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadą, pateiktą sujungtose bylose CRPNPAC ir Vueling Airlines (C‑370/17 ir C‑37/18, EU:C:2019:592, 106 išnaša).
23 Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, administracinis teismas lato sensu yra civilinių bylų teismas.
24 Žr. šios išvados 27 punktą.
25 Šiuo klausimu dėl PVM žr. 2022 m. vasario 24 d Sprendimą SC Cridar Cons (C‑582/20, EU:C:2022:114, 38 punktas).
26 Paminėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šis principas taikomas, kai reikia nustatyti pažeidimo, dėl kurio gali būti skiriamos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos, objektyvius požymius (žr. 2022 m. lapkričio 10 d. Sprendimo DELTA STROY 2003, C‑203/21, EU:C:2022:865, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 30 d. Sprendimą Agentsia „Patna infrastruktura“ (Kelių infrastruktūros finansavimas iš Europos lėšų) (C‑471/22, EU:C:2024:99, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Pagal analogiją žr. generalinio advokato J. Richard de la Tour išvadą, pateiktą byloje Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság (C‑132/21, EU:C:2022:661, 67 punktas).