Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 29 d.(1)
Sujungtos bylos C‑758/22 ir C‑759/22
Bayerische Ärzteversorgung,
Bayerische Architektenversorgung,
Bayerische Apothekerversorgung,
Bayerische Rechtsanwalts- und Steuerberaterversorgung,
Bayerische Ingenieurversorgung-Bau m. Psychotherapeutenversorgung (C‑758/22)
Sächsische Ärzteversorgung (C‑759/22)
prieš
Deutsche Bundesbank
(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Ekonominė ir pinigų politika – Reglamentas (ES) 2018/231 – Statistinė atskaitomybė Europos Centriniam Bankui (ECB) – Profesinės savidraudos įstaigos – Reglamentas (ES) Nr. 549/2013 – Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistema Europos Sąjungoje (ESS) – Pensijų fondams taikomi reikalavimai pateikti statistikos deklaraciją – Specialiosios laisvųjų profesijų pensijų sistemos – Narystė ir privalomosios įmokos – Pensijų fondų vykdomas finansinis tarpininkavimas“
1. Pateikus šiuos du prašymus priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismui suteikta proga išaiškinti Reglamentą (ES) 2018/231(2), kuriuo Europos Centriniam Bankui (toliau – ECB), be kita ko, suteikta teisė iš pensijų fondų (toliau – PF) gauti išsamią statistinę informaciją apie jų finansinio tarpininkavimo veiklą.
2. Profesinės socialinės savidraudos įstaigos(3) Vokietijoje yra plačiai paplitusios. Šešios tokios įstaigos(4) bylinėjasi su Deutsche Bundesbank (Centrinis bankas, Vokietija), kuris reikalauja, kad jos perduotų finansinę informaciją, nes mano, kad joms, kaip PF, taikomas Reglamentas 2018/231. Priešingai, šios įstaigos laikosi nuomonės, kad jos yra socialinės apsaugos fondai, todėl neturi teikti reikalaujamos informacijos.
3. Ginčas iš esmės susijęs su tuo, kaip turi būti aiškinamas Reglamentu (ES) Nr. 549/2013(5) patvirtintos Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje (toliau – 2010 m. ESS) klasifikatorius, nurodytas Reglamente 2018/231. Šį klasifikatorių aiškinti labai sudėtinga, nes 2010 m. ESS yra pateikta statistinė visos ekonomikos klasifikacija, grindžiama sąvokomis, kurių teisinę reikšmę ne visada lengva nustatyti. Teisingumo Teismas naujausiuose sprendimuose(6) jau nagrinėjo tam tikras problemas, kylančias dėl 2010 m. ESS.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas 2018/231
4. 1 straipsnyje („Apibrėžtys“) nustatyta:
„Šiame reglamente:
1 pensijų fondas (PF) (2010 m. ESS S.129 subsektorius) – finansų bendrovė arba kvazibendrovė, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip apdraustų asmenų socialinės rizikos ir poreikių sujungimo pasekmė (socialinis draudimas). Pensijų fondas kaip socialinio draudimo sistema suteikia pajamų išėjus į pensiją ir gali skirti išmokas mirties ir negalios atveju.
Apibrėžtis neapima:
<…>
f) socialinės apsaugos fondų, kaip apibrėžta 2010 m. ESS 2.117 dalyje;
<…>“
5. 2 straipsnyje („Faktinė atskaitingoji visuma“) numatyta:
„1. Faktinę atskaitingąją visumą sudaro euro zonos valstybėse narėse reziduojantys PF.
2. Faktinėje atskaitingojoje visumoje esantiems PF taikomi visi statistinės atskaitomybės reikalavimai, išskyrus atvejus, kai taikoma kuri nors vadovaujantis 7 straipsniu nustatyta nukrypti leidžianti nuostata.
<…>“
2. Reglamentas Nr. 549/2013
6. 1 straipsnyje („Dalykas“)nurodyta:
„1. Šiuo reglamentu nustatoma 2010 m. Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS).
2. 2010 m. ESS nustatoma:
a) bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių, naudojamų sąskaitoms ir lentelėms rengti, kad jas būtų galima palyginti Sąjungos tikslais, kartu su pagal 3 straipsnį reikalaujamais rezultatais, metodologija (A priedas);
<…>“
7. 2010 m. ESS A priedo 1 skyriuje („Bendroji informacija ir pagrindiniai principai“) pateiktos, be kita ko, šios dalys:
„<…>
1.37. Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje – valdžios sektorių ar bendrovių sektorių, taikoma ši taisyklė:
laikoma, kad veikla yra rinkos veikla, jei atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis prekiaujama šiomis sąlygomis:
1) pardavėjai savo veikla stengiasi kuo labiau padidinti ilgalaikį pelną, todėl prekes ir paslaugas rinkoje laisvai parduoda tam, kas yra pasiruošęs mokėti prašomą kainą;
2) pirkėjai savo veikla stengiasi gauti kuo daugiau naudos, atsižvelgdami į ribotus savo išteklius, pirkdami jų poreikius geriausiai atitinkančius produktus už siūlomą kainą;
3) rinka yra veiksminga, kai pirkėjai ir pardavėjai gali ja naudotis ir turi informacijos apie ją. Rinka gali būti veiksminga ir tada, kai šių sąlygų nėra griežtai laikomasi.
<…>
1.57. Instituciniai vienetai yra ūkio subjektai, kurie gali savarankiškai nuosavybės teise turėti prekių ir turto, prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. 2010 m. ESS sistemoje instituciniai vienetai skirstomi į penkis tarpusavyje nesidubliuojančius šalies institucinius sektorius:
a) ne finansų bendrovių sektorių;
b) finansų bendrovių sektorių;
c) valdžios sektorių;
d) namų ūkių sektorių;
e) namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorių.
Šie penki sektoriai sudaro visą šalies ekonomiką. Sektoriai skirstomi į subsektorius. 2010 m. ESS numatyta, kad visiems sektoriams, subsektoriams ir visai ekonomikai būtų galima parengti išsamias srautų sąskaitas ir balansus. Vienetai nerezidentai gali būti susiję su visais šiais penkiais šalies sektoriais ir šios sąsajos pateikiamos kaip šalies sektorių ir šeštojo sektoriaus – likusio pasaulio sektoriaus – ryšiai.
<…>“
8. 2010 m. ESS A priedo 2 skyriuje („Vienetai ir jų grupės“) pateiktos tokios dalys:
„<…>
INSTITUCINIAI VIENETAI
2.12. Apibrėžtis. Institucinis vienetas yra ekonominis vienetas, kuris atlikdamas pagrindinę funkciją turi teisę savarankiškai priimti sprendimus. Vienetas rezidentas laikomas instituciniu vienetu ekonominėje teritorijoje, kurioje yra jo pagrindiniai ekonominiai interesai, jei jis turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir rengia išsamų sąskaitų rinkinį arba gali jį rengti.
<…>
INSTITUCINIAI SEKTORIAI
<…>
2.34. 2.1 diagramoje parodyta, kaip vienetai priskiriami pagrindiniams sektoriams. Siekiant nustatyti vieneto rezidento, kuris nėra namų ūkis, sektorių, pagal diagramą būtina nustatyti, ar jį kontroliuoja valdžios sektorius ar ne, ir ar jis yra rinkos ar ne rinkos gamintojas.
Finansų bendrovės (S.12)
<…>
Finansiniai tarpininkai
<…>
2.59. Draudimo bendrovių ir pensijų fondų užduotis – sumažinti riziką. Tokių institucijų įsipareigojimai – draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6). Tuos įsipareigojimus atitinka draudimo bendrovių ir pensijų fondų, veikiančių kaip finansiniai tarpininkai, investicijos.
<…>
Valdžios sektorius (S.13)
2.111. Apibrėžtis. Valdžios sektorių (S.13) sudaro visi instituciniai vienetai, kurie yra ne rinkos gamintojai, kurių produkcija yra skirta individualiam ir kolektyviniam vartojimui ir kurie yra finansuojami iš privalomų mokėjimų, kuriuos moka kitiems sektoriams priklausantys vienetai ir instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra nacionalinių pajamų ir turto perskirstymas.
<…>
Socialinės apsaugos fondai (S.1314)
2.117. Apibrėžtis. Socialinės apsaugos fondų subsektorių sudaro centriniai, krašto (regiono) ir vietos instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra teikti socialines išmokas ir kurie tenkina šiuos du kriterijus:
a) pagal teisės aktus arba taisykles tam tikros gyventojų grupės privalo dalyvauti toje sistemoje arba mokėti įmokas; ir
b) valdžios sektorius yra atsakingas už institucijos valdymą ir už įmokų ir išmokų patvirtinimą ir mokėjimą, nepriklausomai nuo jo, kaip priežiūros institucijos ar darbdavio, vaidmens.
Paprastai nėra tiesioginio ryšio tarp asmens mokamų įmokų dydžio ir jam tenkančios rizikos laipsnio.“
9. 2010 m. ESS A priedo 3 skyriuje („Produktų ir nesukurto turto sandoriai“) pateiktos tokios dalys:
„<…>
Gamyba ir produkcija (P.1)
<…>
3.17. Apibrėžtis. Rinkos produkcija vadinama produkcija, kuri yra realizuojama rinkoje arba kurią ketinama realizuoti rinkoje.
3.18. Rinkos produkcijai priskiriami:
a) ekonomiškai reikšmingomis kainomis parduodami produktai;
<…>
3.19. Apibrėžtis. Ekonomiškai reikšmingos kainos – tai kainos, turinčios didelį poveikį produktų kiekiui, kurį gamintojas norėtų tiekti ir kurį pirkėjai norėtų įsigyti. Laikoma, kad kainos ekonomiškai reikšmingos, kai tenkinamos abi šios sąlygos:
a) gamintojas skatinamas pritaikyti tiekiamą kiekį, siek[iant] ilgainiui gauti pelno arba bent jau padengti kapitalo ir kitas sąnaudas, ir
b) vartotojas, remdamasis nustatytomis kainomis, gali laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti šių produktų.
Ekonomiškai nereikšmingos kainos gali būti nustatomos norint gauti pajamų ar sumažinti perteklinę paklausą, kai paslaugos teikiamos visiškai nemokamai.
Produkto ekonomiškai reikšminga kaina nustatoma atsižvelgiant į institucinį vienetą ir vietos VPVR, pagaminusį atitinkamą produkciją. Pavyzdžiui, visa namų ūkiams priklausančių neinkorporuotų įmonių produkcija, parduodama kitiems instituciniams vienetams, yra parduodama ekonomiškai reikšmingomis kainomis, todėl ji turi būti laikoma rinkos produkcija. Kitų institucinių vienetų atveju reikia patikrinti, ar jie gali vykdyti rinkos veiklą ekonomiškai reikšmingomis kainomis, visų pirma taikant kiekybinį kriterijų (50 proc.) pagal pardavimo ir gamybos sąnaudų santykį. Kad vienetas būtų priskirtas rinkos gamintojams, nuoseklų kelių metų laikotarpį bent 50 proc. jo sąnaudų turi būti padengiama realizacijos pajamomis.
<…>
3.24. Apibrėžtis. Rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis yra rinkos produkcija.
Jei vietos VPVR arba institucinis vienetas yra rinkos gamintojai, jų pagrindinė produkcija savaime yra rinkos produkcija, nes rinkos produkcijos sąvoka nustatoma priskyrus ją pagaminusius vietos VPVR ir institucinį vienetą rinkos gamintojams, gamintojams, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, arba ne rinkos gamintojams.
<…>
3.26. Apibrėžtis. Ne rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis teikiama nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.“
10. 2010 m. ESS A priedo 17 skyriuje („Socialinis draudimas ir pensijos“) yra tokia dalis:
„<...>
PENSIJOS
<...>
Socialinės apsaugos pensijų sistemos
17.43. Apibrėžtis. Socialinės apsaugos pensijų sistemos – sutartinės draudimo sistemos, pagal kurias socialinio draudimo sistemoje dalyvaujančius gavėjus valdžios sektorius įpareigoja draustis nuo senatvės ir kitos su amžiumi susijusios rizikos, pvz., negalios, sveikatos sutrikimų ir kt. Socialinės apsaugos pensijas gavėjams moka valdžios sektorius.
<…>“
11. 2010 m. ESS A priedo 20 skyriuje („Valdžios sektoriaus sąskaitos“) nurodyta:
„<…>
Valdžios sektoriaus vienetai
<…>
20.10. Be šių pagrindinių vienetų, valdžios sektoriuje yra vienetų, kurie turi atskiro juridinio asmens statusą ir gali veikti palyginti savarankiškai, pvz., spręsti dėl savo išlaidų masto ir struktūros ir turėti tiesioginį pajamų šaltinį, pvz., tikslinius mokesčius. Šie vienetai paprastai įsteigiami konkrečioms funkcijoms vykdyti, pvz., kelių statybai ar sveikatos, švietimo ar mokslinių tyrimų ne rinkos paslaugoms teikti. Šie vienetai yra laikomi atskirais valdžios sektoriaus vienetais, kuomet jie rengia visą sąskaitų rinkinį, savarankiškai turi prekių ar turto, vykdo ne rinkos veiklą, už kurią jie atsako pagal teisės aktus, ir gali prisiimti įsipareigojimus ir sudaryti sutartis. Šie vienetai (kartu su valdžios sektoriaus kontroliuojamomis ne pelno institucijomis) vadinami viršbiudžetiniais vienetais, nes jie turi atskirus biudžetus, jiems pervedamos didelės sumos iš pagrindinio biudžeto ir jų pagrindinį finansavimo šaltinį papildo nuosavi, su pagrindiniu biudžetu nesusiję pajamų ištekliai. Šie viršbiudžetiniai vienetai priskiriami valdžios sektoriui, nebent jie iš esmės yra rinkos gamintojai, kuriuos kontroliuoja kiti valdžios sektoriaus vienetai.
<…>
20.12. Socialinės apsaugos fondai yra socialinės apsaugos sistemas valdantys valdžios sektoriaus vienetai. Socialinės apsaugos sistemos yra socialinio draudimo sistemos, taikomos visai visuomenei arba didelei jos daliai ir nustatytos bei kontroliuojamos valdžios sektoriaus. Socialinės apsaugos fondas laikomas instituciniu vienetu, jei jis organizuotas atskirai nuo kitos valdžios sektoriaus vienetų veiklos, atskirai valdo savo turtą ir įsipareigojimus ir savarankiškai vykdo finansinius sandorius.
<…>
Pensijų fondai
20.38. Darbdavių pensijų sistemos – susitarimai, pagal kuriuos, remiantis sutartiniais darbdavio ir darbuotojo santykiais, sistemų dalyviams mokamos pensijų išmokos. Joms priskiriamos kaupiamosios, nekaupiamosios ir iš dalies kaupiamosios sistemos.
20.39. Valdžios sektoriaus vieneto įsteigtos nustatyto dydžio įmokų kaupiamosios sistemos nelaikomos socialinės apsaugos sistemomis, kai dėl mokėtinų pensijų lygio valstybės garantijos neteikiamos, t. y. pensijų lygis yra neaiškus, nes jis priklauso nuo turto būklės. Dėl to šią sistemą valdantis vienetas ir pats fondas (jei jis yra atskiras institucinis vienetas) yra laikomi finansų bendrove ir priskiriami draudimo bendrovių ir pensijų fondų subsektoriui.
<…>“
B. Nacionalinė teisė
12. Bavarijos federacinėje žemėje taikomas Gesetz über das öffentliche Versorgungswesen(7). Pagal šį įstatymą profesinės savidraudos įstaigos:
– yra viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, turinčios teisnumą ir veiksnumą,
– turi atitikti būtinus reikalavimus, taikomus siekiant atleisti jų narius nuo privalomojo draudimo pagal bendrąją pensijų draudimo sistemą (VersoG 28 straipsnio trečias sakinys),
– gali veikti tik nesiekdamos pelno, o savo lėšas ir turtą naudoti tik draudimo pareigoms vykdyti (VersoG 9 straipsnio 1 ir 3 dalys),
– turi iš savo lėšų padengti valdymo išlaidas, įskaitant darbuotojų darbo užmokesčius ir išmokas teisę į jas turintiems asmenims (VersoG 9 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys),
– dauguma jų narių pagal teisės aktus privalo tapti nariais dėl to, kad savo profesija verčiasi Bavarijos federacinėje žemėje(8). Nuo privalomos narystės gali būti atleidžiama tik išimtiniais atvejais(9),
– privaloma narystė nutraukus profesinę veiklą įstaigos įstatuose nustatyta tvarka gali būti keičiama į savanorišką narystę(10), siekiant išlaikyti teisę ateityje gauti pensijas mokant tokio paties dydžio įmokas, kokios yra mokamos privalomos narystės atveju,
– vadovaudamosi teisės aktų reikalavimais, savidraudos įstaigos įstatuose nustato įmokų rinkimo tvarką ir savo pareigų finansavimo paskirstymą, taip pat teisės į pensiją sąlygas, jų rūšį, dydį ir galiojimo pabaigą(11),
– įstatuose gali būti numatyta galimybė nariams savanoriškai mokėti papildomas įmokas, kad padidėtų būsimos pensijos išmokos, jeigu papildomų įmokų ir privalomos įmokos suma neviršija įstatyme nustatytos maksimalios įmokų ribos(12).
13. Saksonijos federacinėje žemėje taikomi Sächsisches Heilberufekammergesetz(13) ir Satzung über die Sächsische Ärzteversorgung(14). Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑759/22, šių nuostatų turinys, susijęs su profesinėmis savidraudos įstaigomis, iš esmės nesiskiria nuo byloje C‑758/22 nagrinėjamų nuostatų turinio.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į šias Säschische Ärtzeversorgung (Saksonijos federacinės žemės profesinės socialinės gydytojų savidraudos įstaiga) savybes:
– tai dalinį veiksnumą turinti įstaiga, integruota į Sächsische Landesärztekammer (Saksonijos federacinės žemės gydytojų rūmai) ir mokanti išmokas šių rūmų ir Landestierärztekammer (Saksonijos federacinės žemės veterinarų rūmai) nariams(15),
– pagal įstatymą jos nariai yra asmenys, privalomai tapę šios federacinės žemės Gydytojų rūmų ir Veterinarų rūmų nariais(16),
– privalomieji nariai iš esmės visi yra gydytojai ir veterinarai, turintys leidimą verstis profesine praktika Saksonijos federacinėje žemėje ir šioje žemėje dirbantys ar gyvenantys kaip pagrindinėje gyvenamojoje vietoje,
– įstaiga iš esmės užsiima finansiniu tarpininkavimu, vykdydama Reglamento 2018/231 1 straipsnio 1 punkto pirmame ir antrame sakiniuose aprašytą veiklą ir skirdama savo nariams iš įmokų finansuojamas senatvės pensijas ir maitintojo netekimo bei neįgalumo išmokas,
– ji turi išsamią apskaitos sistemą (įstatų 8 straipsnis). Nors įstaiga neturi juridinio asmens statuso, organizaciniu ir ekonominiu požiūriu ji yra nepriklausoma nuo Gydytojų rūmų ir naudojasi didele autonomija. Ji per savo organus vykdo pagal įstatymą ir įstatus tenkančias pareigas, prisiimdama atsakomybę ir skirdama finansavimą iš savo lėšų (jos yra atskirtos nuo rūmų lėšų). Šiuo aspektu įstaiga vykdo ekonominę veiklą, gali būti teisių ir pareigų turėtoja, dalyvauti teisiniuose sandoriuose ir prisiimti įsipareigojimus, už kuriuos atsako savo turtu.
II. Faktinės aplinkybės, bylos ir prejudiciniai klausimai
A. Byla C‑758/22
15. 2018 m. rugsėjo 7 d. ir 2019 m. kovo 25 d. raštais Deutsche Bundesbank (Centrinis bankas) pranešė keturioms Bavarijos įstaigoms, kad pagal Reglamento 2018/231 1 ir 2 straipsnius joms, kaip FP, taikomi statistinės atskaitomybės reikalavimai ir kad nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. jos turi kas ketvirtį teikti jam įvairius nurodytus duomenis apie savo finansinę padėtį.
16. Beveik identiškais 2018 m. lapkričio 12 d. ir 2019 m. liepos 17 d. raštais dar vienos įstaigos pareiškėjos buvo paprašyta kasmet teikti mažesnės apimties duomenis.
17. Įstaigos pateikė atitinkamus administracinius skundus, kuriuose prašė panaikinti su jomis susijusius pranešimus, o jeigu šis reikalavimas nebūtų įvykdytas, – pripažinti, kad atskaitomybės reikalavimai joms netaikomi.
18. 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Verwaltungsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino administracinis teismas, Vokietija) atmetė skundus ir pripažino, kad pareiškėjos yra PF pagal Reglamento 2018/231 1 straipsnio 1 punktą ir kad joms taikomi statistinės atskaitomybės reikalavimai pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį.
19. Savidraudos įstaigos pareiškėjos dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinius skundus per saltum Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija).
20. Šiuose skunduose jos teigė, kad nėra rinkos gamintojos ir kad privalomosios paslaugos sudaro didžiąją jų paslaugų dalį ir yra teikiamos ne ekonomiškai reikšmingomis kainomis. Taigi, kaip nustatyta Reglamento Nr. 549/2013 A priedo 3.19 dalies pirmos pastraipos b punkte, privalomuoju draudimu tose įstaigose apsidraudę asmenys negali laisvai pasirinkti, ar įsigyti draudimo išmokas, pagrįstas reikalaujamomis įmokomis. Šios dalies paskutinėje pastraipoje numatyta 50 % taisyklė netaikytina, nes ji padeda tik nustatyti produkcijos vertę. Bet kuriuo atveju tos savidraudos įstaigos priklauso socialinės apsaugos sistemai.
B. Byla C‑759/22
21. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir eiga iš esmės yra tokios pačios kaip byloje C‑758/22, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatumus.
C. Prejudiciniai klausimai
22. Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) prašo Teisingumo Teismo atsakyti į tokius prejudicinius klausimus (jie yra identiški abiejose bylose):
„1. a) Ar pagal ESS A priedo 3.19 dalies pirmos pastraipos b punktą reikalaujama, kad visi produktų, kuriuos gamintojas norėtų tiekti, vartotojai, remdamiesi nustatytomis kainomis, galėtų laisvai pasirinkti, įsigyti, ar neįsigyti šių produktų?
Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
b) Ar tam, kad būtų tenkinami šios nuostatos reikalavimai, tais atvejais, kai didžioji dauguma šių vartotojų, neturėdami tokios teisės savarankiškai priimti sprendimus, įgyja daugiau nei pusę gamintojo produkcijos vykdydami įstatymuose nustatytą prievolę prisijungti prie jo sistemos ir turi mokėti šio gamintojo nustatyto dydžio privalomas įmokas, pakanka, kad mažuma vartotojų turėjo galimybę prisijungti prie gamintojo savanoriškai ir ja pasinaudojo, siekdami įsigyti produktus už tokias pačias įmokas, kokios yra taikomos prievolę prisijungti turintiems nariams?
2. Ar rinkos veikla visada vykdoma ekonomiškai reikšmingomis kainomis, kaip tai suprantama pagal ESS A priedo 3.17–3.19 dalis, jei tenkinamas ESS A priedo 3.19 dalies trečios pastraipos trečiame ir ketvirtame sakiniuose apibrėžtas „50 proc. kriterijus“ nuoseklų kelerių metų laikotarpį bent pusę sąnaudų padengti realizacijos pajamomis, ar šis kriterijus turi būti suprantamas ne kaip pakankama (vienintelė), o kaip būtina sąlyga, papildanti abi ESS A priedo 3.19 dalies pirmos pastraipos antro sakinio a ir b punktuose nustatytas sąlygas?
3. Ar vertinant, ar instituciniai vienetai yra rinkos gamintojai pagal ESS A priedo 3.24 dalį, reikia atsižvelgti ne tik į ESS A priedo 3.17, 3.19 ir 3.26 dalyse, bet ir A priedo 1.37 dalies antroje pastraipoje nustatytus papildomus reikalavimus?
4. a) Ar tam, kad institucinis vienetas būtų priskirtas prie S.129 subsektoriaus, pagal ESS A priedo 2.107 dalį reikalaujama, kad visos jo išmokos visiems privalomai prie jo prisijungusiems vartotojams būtų teikiamos pagal draudimo sutartį?
Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
b) Ar sutartinio veiklos pagrindo reikalavimas atitinkamai laikomas įvykdytu, jei prievolė prisijungti prie institucinio vieneto, privalomosios įmokos ir privalomosios išmokos nustatytos įstatuose, turint valstybės įgaliojimus, bet privalomai prisijungę vartotojai gali įgyti teisių ir į papildomas išmokas, savanoriškai mokėdami papildomas įmokas?
5. Ar Reglamento (ES) 2018/231 1 straipsnio 1 punkto trečio sakinio f papunktį reikia aiškinti taip, kad į šios nuostatos pirmame sakinyje pateiktą sąvokos „pensijų fondas“ apibrėžtį nepatenka tik tie instituciniai vienetai, kurie atitinka abu ESS A priedo 2.117 dalyje nurodytus kriterijus, ar ši išimtis taikoma ir kitiems instituciniams vienetams, kurie pagal ESS A priedo 17.43 dalį laikytini socialinės apsaugos pensijų fondais, nors ir neatitinka visų ESS A priedo 2.117 dalyje nustatytų reikalavimų?
6. a) Ar sąvoka „valdžios sektorius“ ESS A priedo 2.117 dalies b punkte ir 17.43 dalyje reiškia tik atitinkamą pagrindinį vienetą, ar apima ir pagal įstatymus įsteigtas, teisiškai nepriklausomas, privalomos narystės pagrindu organizuotas ir iš įmokų finansuojamas, savivaldos teisę ir savarankišką apskaitą turinčias draudimo institucijas?
Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
b) Ar įmokų ir išmokų patvirtinimas pagal ESS A priedo 2.117 dalies b punktą reiškia jų dydžio nustatymą, ar pakanka, kad įstatyme būtų nustatyta mažiausiai užtikrinama rizika ir mažiausias apsaugos lygis, taip pat įmokų rinkimo principai ir ribos, o įmokas ir išmokas pagal šią sistemą savo nuožiūra nustatytų draudimo institucija?
c) Ar sąvoka „valdžios sektoriaus vienetas“, kaip ji suprantama pagal ESS A priedo 20.39 dalį, apima tik institucinius vienetus, atitinkančius visus ESS A priedo 20.10 ir 20.12 dalių reikalavimus?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
23. Prašymai priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gauti 2022 m. gruodžio 15 d. Atsižvelgiant į jų panašumą, abi bylos buvo sujungtos.
24. Pastabas pateikė ECB, Deutsche Bundesbank (Centrinis bankas), Bayerische Ärzteversorgung, atstovaujanti penkiems Bavarijos pensijų fondams, Sächsische Ärzteversorgung ir Europos Komisija. Visų jų atstovai dalyvavo 2023 m. gruodžio 13 d. vykusiame teismo posėdyje.
IV. Vertinimas
25. Manau, kad prieš konkrečiai atsakant į pateiktus prejudicinius klausimus tikslinga paaiškinti, kodėl, atsižvelgiant į PF svarbą valstybių narių ekonominei ir pinigų politikai, jiems taikomi tam tikri atskaitomybės reikalavimai. Be to, preliminariai aptarsiu Vokietijos pensijų sistemos ypatumus, susijusius su šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą, taip pat esminius 2010 m. ESS bruožus.
A. PF ekonominė reikšmė
26. PF yra svarbūs euro zonos ir visos Europos Sąjungos ekonomikai, nes jie namų ūkiams suteikia galimybę taupyti pensijai ir kartu padeda efektyviai paskirstyti kapitalą ilguoju laikotarpiu.
27. Po 2008 m. finansų krizės PF turtas padidėjo ir pagal kai kuriuos vertinimus siekia daugiau nei 3 mlrd. EUR. Iš šių vertinimų matyti, kad PF tenkanti euro zonos BVP procentinė dalis padidėjo beveik dvigubai – nuo 13 % 2008 m. iki daugiau kaip 25 % šiuo metu(17).
28. Turtas, į kurį PF investuoja daugiausia, yra investicinių fondų akcijos ir skolos vertybiniai popieriai. Kitos mažesnės apimties investicijos – tai investicijos į akcijas ir kitas nuosavybės priemones, išvestines finansines priemones, grynuosius pinigus ir paskolas(18).
29. Dėl turimos informacijos spragų ir nepakankamų galimybių palyginti šalis buvo sunku suprasti, kokią įtaką PF turi pinigų politikos poveikiui, taip pat kokia yra rizika, susijusi su pačių PF investavimo veikla ir jų ryšiais su likusia finansų sistema bei realiąja ekonomika.
30. Dėl šios priežasties ECB nusprendė, kad labai svarbu turėti suderintą ir kokybišką euro zonos PF statistiką, todėl buvo imtasi atitinkamų teisėkūros veiksmų ir priimti teisės aktai dėl išsamios statistinės informacijos teikimo.
31. Iš pradžių Reglamento (EB) Nr. 2533/98(19) 2 straipsnio a punkte buvo numatyta, kad PF nėra vadinamosios „atraminės atskaitingosios visumos“(20) dalis. Vis dėlto ECB rekomendavo(21) juos įtraukti, ir tai buvo padaryta Reglamentu (EB) Nr. 951/2009(22).
32. Argumentai, kuriais remtasi siekiant padaryti šį pakeitimą, buvo tokie:
– atraminė atskaitingoji visuma turi apimti visą finansų bendrovių sektorių, visų pirma draudimo įmones ir PF, kurie sudaro antrą pagal dydį šio sektoriaus subsektorių atsižvelgiant į finansinį turtą,
– tikėtina, kad dėl vis geriau suprantamų finansinių ilgaamžiškumo pasekmių, taip pat tendencijos pereiti prie investicinių pensijų kaupimo modelių padidės šio subsektoriaus svarba formuojant ECB politiką,
– šio subsektoriaus subjektai valdo savo portfelius daug aktyviau nei anksčiau, o tai dar labiau padidina jų svarbą pinigų politikai.
33. Įtraukus PF į atraminę atskaitingąją visumą, Reglamente 2018/231 šiems fondams buvo nustatytas įpareigojimas teikti statistikos deklaracijas euro zonos centriniams bankams(23). Taip ECB gauna tikslių žinių apie PF funkciją įgyvendinant pinigų politikos poveikio mechanizmą.
34. Per teismo posėdį ECB patvirtino, kad pagal Reglamentą 2018/231 dabar jis gali gauti išsamius ketvirčio statistinius duomenis apie PF finansinę veiklą, būtinus sprendimams priimti. Anksčiau jis tokius duomenis galėjo gauti tik netiesiogiai ir tik kartą per metus, o duomenys buvo susiję su turtu, bet ne su įsipareigojimais.
B. Senatvės pensijos Vokietijoje
35. Vokietijoje pensijų draudimu draudžiama pagal įvairias sistemas (ramsčius). Bendroji sistema – tai pensijų draudimo sistema, sukurta kaip socialinės apsaugos šaka, tačiau yra ir kitų sistemų(24), įskaitant tam tikrų profesijų(25) atstovų socialinės savidraudos įstaigų sistemą.
36. Profesinėms savidraudos įstaigoms taikomos atskirose federacinėse žemėse galiojančios teisės normos. Federacinės žemės profesinių organizacijų prašymu joms paprastai išduoda leidimus veikti kaip savarankiškoms viešosios teisės įstaigoms arba kaip fondams, priklausomiems nuo juos valdančių profesinių organizacijų. Kiekvienoje federacinėje žemėje profesijos, kurias draudžia savidraudos įstaigos, skiriasi.
37. Profesinės savidraudos įstaigos finansuojamos iš narių įmokų, o nariai atleidžiami nuo įmokų į bendrąją socialinės apsaugos sistemą. Iš surinktų įmokų lėšų savidraudos įstaigos gauna papildomo pelno investuodamos jas kapitalo rinkose, kaip ir bet kuris kitas finansų tarpininkas.
38. Konkrečios profesijos atstovai privalo tapti savidraudos įstaigos nariais, kai tik ji įsteigiama toje federacinėje žemėje, kurioje jie dirba, ir turi mokėti privalomąją įmoką; prie šios įmokos jie gali pridėti savanorišką įnašą. Veiklą nutraukę asmenys gali likti savanoriškai prisijungę prie savidraudos įstaigos. Nustatydamos įmokas, savidraudos įstaigos neskiria narių pagal tai, ar jie prisijungė privalomai, ar savanoriškai.
39. Profesinės savidraudos įstaigos pensijas finansuoja iš narių įmokų. Taigi jos veikia pagal rizikos pasidalijimo principą: jų valdymo organai sprendžia dėl įmokų dydžio ir nariams mokėtinų pensijų apskaičiavimo kriterijų.
40. Valdymo išlaidas finansuoja pačios profesinės savidraudos įstaigos, kurios negauna nei viešojo finansavimo, nei valstybės paramos. Šiuo aspektu, be kita ko, jos skiriasi nuo bendrosios socialinės apsaugos pensijų sistemos, kurios deficitas kompensuojamas iš valstybės biudžeto.
41. Vokietijos profesinių savidraudos įstaigų sukurti PF yra labai svarbūs. Visų pirma pagal tam tikrus vertinimus penkių Bavarijos savidraudos įstaigų, nagrinėtų byloje C‑758/22, investicijos 2022 m. sudarė 106,8 mlrd. EUR, o Saksonijos savidraudos įstaigos, nagrinėtos byloje C‑759/22, – 4,7 mlrd. EUR(26).
42. Per teismo posėdį Bundesbank informavo, kad vien šešios savidraudos įstaigos pareiškėjos prieštaravo tam, kad ECB būtų teikiama išsami ketvirčio statistinė informacija, taikant Reglamentą 2018/231. Kiti panašūs Vokietijos subjektai sutiko, kad būtų priskirti prie PF, ir tokią informaciją pateikė.
C. 2010 m. ESS klasifikatoriaus aiškinimas
43. Siekiant nustatyti, kurie PF turi teikti ECB išsamią statistinę informaciją, Reglamente 2018/231 yra pateiktos nuorodos į Reglamente Nr. 549/2013 numatytas sąvokas, įtvirtintas 2010 m. ESS.
44. 2010 m. ESS – tai statistinis klasifikatorius, pateiktas Reglamento Nr. 549/2013 A priede. Ši sistema yra „tarptautiniu mastu suderinta sąskaitų rengimo sistema, pagal kurią galima sistemingai ir išsamiai apibūdinti visą regiono, šalies ar šalių grupės ekonomiką, jos dedamąsias ir jų tarpusavio ryšius“(27).
45. Teisingumo Teismas dėl 2010 m. ESS yra priėmęs sprendimą, kuriame nurodė, kad:
– „<...> 2010 m. ESS nustatyta referencinė sistema, skirta tam, kad valstybės narės galėtų parengti savo sąskaitas Sąjungos tikslais, visų pirma siekiant formuoti ir prižiūrėti Sąjungos ekonominę ir socialinę politiką. Šiuo klausimu remiantis šio reglamento 3 konstatuojamąja dalimi tokios sąskaitos turėtų būti rengiamos pagal vienodus ir vienodai aiškinamus principus, kad būtų galima palyginti gautus rezultatus“(28),
– „[k]aip matyti iš to paties [Reglamento Nr. 549/2013] 1 straipsnio, 2010 m. ESS nustatoma bendrų apibrėžčių ir apskaitos taisyklių, naudojamų nacionalinėms ir regioninėms sąskaitoms ir lentelėms rengti, kad jas būtų galima palyginti Sąjungos tikslais, metodologija, pateikta A priede. Pagal Reglamento Nr. 549/2013 3 straipsnį valstybės narės šias sąskaitas turi perduoti Komisijai (Eurostatui)“(29).
46. Kadangi ESS yra statistinė priemonė, ją aiškinant reikia atsižvelgti į tai, kad joje vartojamos sąvokos ne visada sutampa su atitinkamomis administracinėmis sąvokomis. Be to, Reglamente Nr. 549/2013 nurodyta, kad „ESS sąvokos dažniausiai skiriasi nuo jų administracinių atitikmenų: <...>d) administracinės sąvokos paprastai nėra tinkamiausios ekonominei analizei atlikti ir ekonominei politikai vertinti“(30).
47. 2010 m. ESS sąvokos ir terminai rodo bendrą ekonominį požiūrį ir negali būti aiškinami atskirai bei pažodžiui. Jų logiką galima suprasti tik taikant sisteminį ir teleologinį aiškinimą(31). Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ESS apibrėžtys yra papildytos rodikliais, kaip pagalbine priemone, padedančia patikrinti, ar apibrėžčių nuostatos yra įvykdytos, ir diagramomis, kuriomis susieti atskirose apibrėžtyse nustatyti tyrimo etapai.
48. Konkrečiai kalbant, kai įvairių skyrių dalyse nagrinėjamas tas pats klausimas ir siekiama to paties tikslo, nepaisant redakcinių skirtumų, „j[os] turi būti aiškinam[os] bendrai ir laikom[os] viena ir ta pačia nuostata“(32).
49. Taikant 2010 m. ESS, bet kuris institucinis vienetas(33) turi būti susijęs su vienu iš penkių tarpusavyje nesidubliuojančių šalies sektorių (ne finansų bendrovės; finansų bendrovės; valdžios sektorius; namų ūkių sektorius; namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorius)(34).
50. Prejudiciniai klausimai yra susiję su dviem iš penkių A priede nurodytų sektorių(35):
– finansų bendrovių sektoriumi (S.12), kurio subsektorius yra finansiniai tarpininkai, pavyzdžiui, draudimo bendrovės (S.128) ir pensijų fondai (S.129),
– valdžios sektoriumi (S.13), kuris apima, be kita ko, socialinės apsaugos fondų subsektorių (S.1314).
D. Ketvirtasis, penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai
51. Manau, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus tinkamiausiai galima atsakyti visų pirma kartu išnagrinėjus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus, siekiant nustatyti, ar savidraudos įstaigos pareiškėjos yra PF, ar socialinės apsaugos fondai. Ginčas iš esmės susijęs su tik vienos iš šių dviejų galimybių pasirinkimu, atmetus visas kitas(36).
52. Taikant 2010 m. ESS, instituciniai vienetai turi būti klasifikuojami atlikus bendrą jų savybių vertinimą pagal ekonominę veiklą, kurią jie vykdo(37). 2010 m. ESS apibrėžčių ir kriterijų negalima aiškinti siaurai, neatsižvelgiant į atitinkamo institucinio vieneto pagrindinę ekonominę veiklą. Vadinamieji sprendimų medžiai (pavyzdžiui, 2010 m. ESS 2.1 diagrama) turi būti naudojami lanksčiai; nebūtina laikytis griežtos ir nekintamos tvarkos, pagal kurią neatsižvelgiama į institucinio vieneto ekonominę veiklą. Kartoju, būtent pastarasis veiksnys yra pagrindinis vykdant klasifikavimą.
53. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl to, kaip Reglamente 2018/231 pateiktą PF sąvoką suderinti su 2010 m. ESS vartojamomis apibrėžtimis ir kriterijais, siekiant apibūdinti tokios rūšies institucinius vienetus.
54. Pagal Reglamento 2018/231 2 straipsnio 1 dalį faktinę atskaitingąją visumą, kuriai taikomas išsamios statistinės atskaitomybės ECB reikalavimas, sudaro euro zonos valstybėse narėse reziduojantys PF.
55. Apibrėžiant PF sąvoką, Reglamento 2018/231 1 straipsnio 1 punkte daroma nuoroda į 2010 m. ESS S.129 subsektorių; tai netrukdo nustatyti savo apibrėžties(38) ir į šią sąvoką neįtraukti „socialinės apsaugos fondų, kaip apibrėžta 2010 m. ESS 2.117 dalyje“. PF sąvoka Reglamente 2018/231 iš esmės sutampa su pateiktąja 2010 m. ESS 2.105 dalyje.
56. Savidraudos įstaigos pareiškėjos dėl savo veiklos tikslo iš esmės patenka į Reglamente 2018/231 ir 2010 m. ESS pateiktas PF apibrėžtis, nes jos daugiausia užsiima finansiniu tarpininkavimu (kaip tai suprantama pagal Reglamento 2018/231 1 straipsnio 1 punktą) ir teikia pajamų pensijos, negalios ir mirties atveju.
57. Savo analizėje nagrinėsiu: a) savidraudos įstaigų pareiškėjų priskyrimą prie PF; b) priežastis, dėl kurių jos nepatenka į socialinės apsaugos fondų kategoriją; c) jų santykį su sąvoka „valdžios sektorius“.
1. Ar savidraudos įstaigos pareiškėjos atitinka su PF susijusius 2010 m. ESS kriterijus?
58. 2010 m. ESS 2.107–2.110 dalyse yra pateikti kriterijai, pagal kuriuos apibūdinami PF ir kuriuos išvardysiu atsižvelgdamas į savidraudos įstaigas pareiškėjas.
59. Pirma, PF dalyviai yra, pavyzdžiui, „vienos įmonės ar įmonių grupės samdomieji darbuotojai, filialo ar tam tikros rūšies ekonominės veiklos samdomieji darbuotojai arba tos pačios profesijos asmenys“(39). Savidraudos įstaigų pareiškėjų nariai – tai asmenys, kurie verčiasi dviejose Vokietijos federacinėse žemėse reglamentuojamomis profesijomis.
60. Antra, šių PF „[d]raudimo sutartyje gali būti numatytos: <...> išmokos, mokamos žmonai (vyrui) ir vaikams po apdraustojo asmens mirties; <...> išmokos, mokamos apdraustajam išėjus į pensiją; ir <...> išmokos, mokamos apdraustajam tapus neįgaliu“(40). Savidraudos įstaigos pareiškėjos draudžia pensijos ir prireikus mirties bei negalios draudimu.
61. Trečia, „[p]riešingai nei gyvybės draudimo bendrovės, pensijų fondai pagal įstatymus yra skirti tik tam tikroms samdomųjų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų grupėms“(41). Savidraudos įstaigų pareiškėjų nariai yra tik vienos rūšies savarankiškai dirbantys asmenys, t. y. asmenys, kurie verčiasi tam tikromis reglamentuojamomis profesijomis.
62. Ketvirta, „[p]ensijų fondų sistemas gali nustatyti darbdaviai arba valdžios sektorius. Be to, samdomųjų darbuotojų vardu jas gali nustatyti draudimo bendrovės arba gali būti įsteigti instituciniai vienetai pensijų išmokoms skirtam turtui laikyti ir valdyti ir pensijoms skirstyti“(42). Vokietijos atveju būtent profesinės organizacijos, turinčios viešųjų įstaigų statusą, skatina kurti savivaldžias ir savarankiškas savidraudos įstaigas(43).
2. Priežastys, dėl kurių savidraudos įstaigos pareiškėjos nepatenka į socialinės apsaugos fondų kategoriją
63. Tas pats subjektas negali būti kvalifikuojamas kaip PF ir priskiriamas prie S.1314 subsektoriaus (socialinės apsaugos fondai), atitinkančio 2010 m. ESS 13 sektorių (valdžios sektorius). Tai yra tarpusavyje nesidubliuojančios kategorijos.
64. Pagal 2010 m. ESS 2.117 dalį subsektorių „socialinės apsaugos fondai“ sudaro vienetai: a) kurių pagrindinė veikla yra teikti socialines išmokas gyventojų grupėms, privalančioms dalyvauti toje sistemoje arba mokėti įmokas pagal teisės aktus ar taisykles; b) už kurių valdymą ir už įmokų bei išmokų patvirtinimą ir mokėjimą yra atsakingas valdžios sektorius(44).
65. Nors savidraudos įstaigos pareiškėjos iš esmės atitinka pirmąjį kriterijų (privaloma narystė)(45), siekiant kvalifikuoti jas kaip socialinės apsaugos fondus(46), atrodo, kad to negalima pasakyti apie antrąjį kriterijų (valdžios sektoriui priskirta valdymo atsakomybė).
66. Iš tiesų savidraudos įstaigos pareiškėjos turi laikytis įstatyme nustatytų būtiniausių reikalavimų(47), tačiau valdžios sektorius nesprendžia dėl jų įmokų ir išmokų nustatymo ar patvirtinimo, kitaip nei socialinės apsaugos fondų atveju.
67. Remiantis bylos medžiaga, savidraudos įstaigos pareiškėjos:
– taisyklėse, kurias priima jų atstovaujamieji organai, reglamentuoja įmokų ar įnašų rinkimą savo užduotims finansuoti,
– nustato teisės į pensiją ir mirties bei negalios išmokų sąlygas, jų rūšį, dydį ir galiojimo pabaigą,
– savo vardu vykdo finansinį tarpininkavimą prisiimdamos riziką, nes lėšas, gautas iš narių privalomų ir savanoriškų įmokų, investuoja siekdamos gauti pelno ir mokėti savo nariams pensijas, mirties bei negalios išmokas, taip pat finansuoti savo veiklos išlaidas,
– turi savarankišką apskaitą, yra savivaldžios ir nepriklausomos nuo jas įsteigusių profesinių organizacijų,
– yra atsakingos už savo finansų valdymą ir, kitaip nei socialinės apsaugos fondai, nesinaudoja Vokietijos valstybės parama deficito atveju: tai aiškiai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(48). Priešingai, bendroji socialinės apsaugos sistema turi socialinės apsaugos fondo, kuriam valstybė skiria didelius finansinius įnašus deficitui padengti, statusą, kaip tai suprantama pagal 2010 m. ESS 2.117 dalį.
68. Manau, kad 2010 m. ESS 20.39 dalyje konkrečiai patvirtinta, jog savidraudos įstaigos, kaip antai pareiškėjos, nėra socialinės apsaugos sistemos dalis. Pagal šią dalį negalima kalbėti apie socialinės apsaugos sistemą, jeigu valdžios sektorius neteikia garantijų dėl mokėtinų pensijų dydžio ir šis dydis priklauso nuo savidraudos turto būklės.
69. Taigi nagrinėjamu atveju pensijų, kurias turi mokėti savidraudos įstaigos pareiškėjos, dydis priklauso nuo jų vykdomos tarpininkavimo veiklos rezultatų, t. y. nuo savidraudos turto būklės. Jeigu šių įstaigų investicijos sėkmingos, jos gali mokėti didesnes išmokas, o jeigu ne – negali. Valdžios sektorius neteikia garantijų dėl mokėtinų pensijų dydžio.
70. 2010 m. ESS 17.43 dalis(49) neprieštarauja iki šiol išdėstytiems argumentams, priešingai nei, regis, teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šis teismas tvirtina, kad 17.43 dalyje pateikta socialinės apsaugos pensijų sistemų apibrėžtis gali būti savarankiška ir išsami, taigi į valdžios sektoriaus sąvoką patenka ir viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, nepriklausomi nuo pagrindinio vieneto. Į šią sąvoką taip pat patenka savidraudos įstaigos pareiškėjos: jos turi būti socialinės apsaugos pensijų sistemų dalis, nes įstatyme reikalaujama, kad jų nariai privalomai dalyvautų šių įstaigų pensijų fonde, ir jos moka išmokas kaip instituciniai vienetai, turintys savo juridinio asmens statusą federacinėje žemėje.
71. Vis dėlto manau, kad 2010 m. ESS 2.117 ir 17.43 dalys papildo viena kitą ir turi būti taikomos kartu, remiantis darniu ir nuosekliu aiškinimu(50).
72. 17.43 dalis yra 2010 m. ESS 17 skyriuje, ji susijusi su socialiniu draudimu, įskaitant pensijas, tačiau, kartoju, turi būti aiškinama kartu (ir nuosekliai) su 2.117 dalimi, kuria remiamasi siekiant nustatyti būtent institucinius vienetus, klasifikuojamus kaip socialinės apsaugos fondai(51).
73. Taikant 17.43 dalies kriterijus negalima nepaisyti 2.117 dalies sąlygų. Instituciniai vienetai negali būti klasifikuojami neatsižvelgiant į 2010 m. ESS 2 skyriaus dalis.
74. 2010 m. ESS 2.117 dalyje apibrėžtas socialinės apsaugos fondų subsektorius, o 17.43 dalis yra specialioji nuostata, kuria siekiama atskirti šio subsektoriaus elementus. 17.43 dalyje daroma prielaida, kad visi 2.117 dalyje pateiktos apibrėžties elementai yra įvykdyti, ir ši dalis papildoma apibūdinant tam tikrus aspektus, kad būtų galima atskirti socialinės apsaugos pensijų sistemas.
75. Taigi darau išvadą, kad savidraudos įstaigos, kaip antai pareiškėjos, negali būti kvalifikuojamos kaip socialinės apsaugos fondai.
3. Valdžios sektorius ir profesinės savidraudos įstaigos
76. Šeštuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar 2010 m. ESS 2.117 dalies b punkte ir 17.43 dalyje vartojama sąvoka „valdžios sektorius“ reiškia tik „atitinkamą pagrindinį vienetą“, ar taip pat apima „pagal įstatymus įsteigtas, teisiškai nepriklausomas, privalomos narystės pagrindu organizuotas ir iš įmokų finansuojamas, savivaldos teisę ir savarankišką apskaitą turinčias draudimo institucijas“(52).
77. Manau, kad pagal 2010 m. ESS 2.117 dalies b punktą ir 17.43 bei 20.39 dalis savidraudos įstaigos pareiškėjos, kurios veikia kaip PF valdančios finansų bendrovės, negali būti priskirtos prie valdžios sektoriaus.
78. Sutinku su Bundesbank (Centrinis bankas), kad valdžios sektoriaus dalimi gali būti laikoma profesinių savidraudos įstaigų teisinę sistemą reglamentuojanti institucija, bet ne šios įstaigos, kai jos yra visiškai nepriklausomos, prisiėmusios atsakomybę savo narių atžvilgiu ir veikia kaip finansinės tarpininkės valdydamos savo PF.
79. Be to, kaip minėjau, 2010 m. ESS 20.39 dalyje nustatyta, kad savidraudos įstaiga, net jei ją įsteigė valdžios institucijos, nėra socialinės apsaugos sistemos dalis, kai valdžios sektorius negarantuoja mokėtinų pensijų dydžio.
80. 2010 m. ESS 20.10 dalis taip pat netrukdo padaryti tokią išvadą, kaip siūlau, nes pagal Teisingumo Teismui pateiktą informaciją savidraudos įstaigoms pareiškėjoms nepervedama lėšų iš valstybės biudžeto. Taigi jos negali būti laikomos viršbiudžetiniais vienetais.
81. Tą patį galima pasakyti apie 2010 m. ESS 20.12 dalį, kurioje nurodyta, kad „[s]ocialinės apsaugos sistemos <...> taikomos visai visuomenei arba didelei jos daliai ir nustatytos bei kontroliuojamos valdžios sektoriaus“(53). Priešingai, savidraudos įstaigos pareiškėjos apima ribotą ir nedidelę samdomųjų darbuotojų (laisvųjų profesijų atstovų) dalį ir, kartoju, nėra kontroliuojamos valdžios sektoriaus.
82. Taigi pritariu tam, kad šios savidraudos įstaigos būtų priskirtos prie PF, o ne prie socialinės apsaugos fondų, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2018/231 1 straipsnio 1 punktą ir Reglamento Nr. 549/2013 A priedo 2.105–2.110 dalis.
E. Pirmasis, antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai
83. Pirmasis, antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai susiję su institucinių vienetų klasifikavimu pagal tai, ar jie vykdo komercinę veiklą, ar ne.
84. Pripažinimas, kad savidraudos įstaigos pareiškėjos nepriklauso socialinės apsaugos fondų subsektoriui (S.1314), kuris yra valdžios sektoriaus (S.13) dalis, ir kad jos teikia finansinio tarpininkavimo paslaugas kaip PF, netiesiogiai reiškia, jog jos vykdo rinkos veiklą.
85. Vis dėlto manau, kad siekiant išsklaidyti pirmuosiuose trijuose prejudiciniuose klausimuose nurodytas abejones tikslinga paaiškinti, kodėl šios savidraudos įstaigos vykdo rinkos veiklą, kaip ji suprantama pagal 2010 m. ESS terminiją. To reikia, be kita ko, laikantis požiūrio, kuriuo turi būti vadovaujamasi taikant 2010 m. ESS.
86. 2010 m. ESS patvirtintas dvinaris tyrimas (rinka / ne rinka) be didesnių sunkumų taikomas vadinamajai „įprastai“ prekių gamybai ir „įprastam“ paslaugų teikimui. Priešingai, norint šį tyrimą taikyti finansų tarpininkams, reikia atlikti bendrą 2010 m. ESS rodiklių vertinimą.
87. Pagal 2010 m. ESS 2.55 dalį „finansų bendrovių sektorių (S.12) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai, rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas“(54).
88. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad neginčijama, jog iš šių trijų sąlygų savidraudos įstaigos pareiškėjos atitinka pirmąją ir trečiąją: jos yra viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, teikiančios finansinio tarpininkavimo paslaugas, atsirandančias dėl rizikos pasidalijimo ir jų apdraustų asmenų socialinių poreikių(55).
89. Taigi šio teismo abejonės susijusios su antrąja sąlyga, t. y. su tuo, kad savidraudos įstaigos pareiškėjos yra rinkos gamintojos. Išdėstydamas šias abejones jis remiasi tuo, kad 2010 m. ESS yra tam tikri kiekybiniai rodikliai (pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai) arba kokybiniai rodikliai (trečiasis klausimas), pagal kuriuos nustatoma rinkos produkcija, arba jų nėra.
90. Vis dėlto, kaip pažymi ECB(56), šis požiūris neišsamus: nurodyti rodikliai nelemia institucinių vienetų priskyrimo prie rinkos gamintojų – toks statusas iš esmės priklauso nuo pagrindinės tų vienetų vykdomos veiklos. Tik atlikus bendrą jų veiklos vertinimą galima pasiekti rezultatų, kurie būtų priimtini pagal 2010 m. ESS.
1. 2010 m. ESS numatyta rinkos produkcija
91. Bendrieji rinkos ir ne rinkos gamintojų ir produkcijos atskyrimo kriterijai nustatyti 2010 m. ESS 3.16–3.26 dalyse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės yra susiję būtent su 3.19 dalies aiškinimu.
92. Pagal 2010 m. ESS 1.37 dalį veikla laikoma rinkos veikla, jeigu atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis prekiaujama šioje dalyje nurodytomis sąlygomis, susijusiomis su pardavėjais, pirkėjais ir rinkų, kuriose jie veikia, buvimu(57).
93. Rinkos produkcija visų pirma apima „ekonomiškai reikšmingomis kainomis parduodam[us] produkt[us]“, nurodytus 2010 m. ESS 3.19 dalyje(58). Tokiomis kainomis laikomos kainos, „turinčios didelį poveikį produktų kiekiui, kurį gamintojas norėtų tiekti ir kurį pirkėjai norėtų įsigyti“.
94. Savo ruožtu ekonomiškai reikšmingas kainas lemia dvi įvykdytos sąlygos: a) gamintojas skatinamas pritaikyti tiekiamą kiekį, siekiant ilgainiui gauti pelno arba bent jau padengti kapitalo ir kitas sąnaudas, ir b) vartotojas, remdamasis nustatytomis kainomis, gali laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti šių produktų.
95. Kadangi ne visada įmanoma patikrinti, ar šios dvi sąlygos įvykdytos, 2010 m. ESS 3.19 dalies pabaigoje patvirtintas kiekybinis kriterijus, pagrįstas tuo, kad bent 50 % sąnaudų turi būti padengiama atitinkamo institucinio vieneto realizacijos pajamomis(59).
96. Pagal 2010 m. ESS 2.40 dalį, „[n]orint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje klasifikuoti valdžios sektorių ir bendrovių sektorių, būtina atsižvelgti į 1.37 dalyje nurodytus kriterijus“.
97. Pastaroji dalis (1.37) priklauso A priedo 1 skyriui, kuriame pateikta bendra 2010 m. ESS sąvokų ir principų apžvalga. Taigi 1.37 dalyje reikalaujamos sąlygos turi būti papildytos 2010 m. ESS specialiuose skyriuose nurodytais rodikliais.
2. Šių kriterijų taikymas savidraudos įstaigoms pareiškėjoms
98. Pripažįstu, kad 2010 m. ESS 3.16–3.26 ir 1.37 dalyse nustatytus rinkos ir ne rinkos produkcijos atskyrimo kriterijus nelengva taikyti tokioms finansų įstaigoms, kokios yra savidraudos įstaigos pareiškėjos.
99. Šiuos sunkumus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas supranta(60), nes daugiausia dėmesio skiria 2010 m. ESS 3.19 daliai. Nors jis pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra įvykdyta pirmoji šios dalies sąlyga (gamintojas skatinamas pritaikyti tiekiamą kiekį, siekiant bent jau padengti sąnaudas), tačiau jos antroji sąlyga (vartotojas, remdamasis nustatytomis kainomis, gali laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti šių produktų) neįvykdyta.
100. Pagal šio teismo pateiktą 2010 m. ESS 3.19 dalies aiškinimą toje nuostatoje iš esmės reikalaujama, kad visi vartotojai, remdamiesi nustatytomis kainomis, galėtų laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti visų jiems siūlomų produktų. Savidraudos įstaigų pareiškėjų atveju taip nėra, nes jų išmokas gali gauti tik tie specialistai, kurie privalomai tapo jų nariais, ir subjektai, galintys tapti nariais savanoriškai, taikant ribojamąsias sąlygas. Net pastarųjų subjektų mokamos įmokos nėra nustatomos atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos sąveiką rinkos sąlygomis(61).
101. Taigi atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia paneigti (priešingai nei pirmosios instancijos teismas)(62), kad 50 % kiekybinio kriterijaus (nustatyto 2010 m. ESS 3.19 dalies pabaigoje) pakanka norint subjektą pripažinti rinkos gamintoju. Bet kuriuo atveju siekiant tai pripažinti reikia, kad būtų įvykdytos dvi ekonomiškai reikšmingų kainų apibrėžties dalys (2010 m. ESS 3.19 dalies a ir b punktai)(63).
102. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 2010 m. ESS 1.37 dalis atitinka 3.19 dalies b punktą, nes joje nurodytos pardavėjų ir pirkėjų prekybos sąlygos, taip pat tai, kad turi būti veiksminga rinka, kuria pirkėjai ir pardavėjai gali naudotis ir apie kurią turi informacijos. Vis dėlto 1.37 dalyje pripažįstama, kad veiksminga rinka gali veikti net jeigu tos sąlygos nėra visiškai įvykdytos, ir dėl šio teiginio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, „kokio pobūdžio ir intensyvumo turi būti prieigos apribojimai ar pirkimo įsipareigojimai, siekiant paneigti rinkos veiklą ir ekonomiškai reikšmingas kainas“(64).
103. Savo ruožtu manau, kad atskiras dviejų nagrinėjamų dalių (2010 m. ESS 3.19 ir 1.37) aiškinimas, kaip antai pateiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tikriausiai būtų teisingas, jeigu nebūtų atsižvelgta į kitas pačioje 2010 m. ESS įtvirtintas taisykles. Taikant šias taisykles galima pašalinti akivaizdų tų dviejų dalių ir kitų ne mažiau svarbių su jomis susijusių nuostatų prieštaravimą.
104. Iš tiesų manau, kad „ekonomiškai reikšmingų kainų“ kriterijaus arba 2010 m. ESS 1.37 dalyje nustatytų sąlygų nereikia atskirai ir griežtai taikyti finansų tarpininkams. Norint šiuos subjektus pripažinti rinkos gamintojais, svarbiausia, kartoju, yra bendras jų pagrindinės veiklos vertinimas(65), iš kurio matyti jų ekonominė elgsena.
105. Jau minėjau, kad savidraudos įstaigos pareiškėjos yra instituciniai vienetai, kurie pagal 2010 m. ESS 2.55 dalį priklauso sektoriui „finansų bendrovės“; jų pagrindinė veikla – finansinių paslaugų teikimas. 2010 m. ESS 2.69 dalyje konkrečiai nustatyta, kad finansų tarpininkai yra draudimo bendrovės ir PF.
106. Taigi galutinis vertinimas, ar savidraudos įstaigos pareiškėjos yra rinkos gamintojos, turi būti atliekamas kuo labiau atsižvelgiant ir į 2010 m. ESS 3.1–3.26 ir 1.37 dalyse nustatytus bendruosius kriterijus, ir į 2010 m. ESS 2.55–2.62, 20.32–20.34 ir 20.38 dalis, konkrečiai susijusias su finansinio tarpininkavimo veikla ir PF kaip finansų tarpininkais.
107. Siekdamas palengvinti šį vertinimą, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galėtų pateikti tam tikrų aiškinimo gairių, kurias išvardysiu toliau.
108. Pirma, institucinio vieneto ir apdraustųjų teisiniai santykiai (savanoriški ar privalomi) neturi lemiamos reikšmės siekiant įvertinti, ar savidraudos įstaigų pareiškėjų finansinis tarpininkavimas yra rinkos veikla. Svarbus ne faktas, kad šių savidraudos įstaigų paslaugos yra privalomos daugumai įmokų mokėtojų, o pagrindinė jų vykdoma veikla – finansinis tarpininkavimas(66).
109. Antra, siekiant savidraudos įstaigų pareiškėjų vykdomą finansinio tarpininkavimo veiklą pripažinti rinkos veikla neturi reikšmės tai, kad šios įstaigos negali skirstyti pelno, kurį turi naudoti išmokoms savo nariams mokėti. 2.107 dalyje PF yra tiksliai apibūdinti kaip finansų bendrovės, kurių paskirtis – mokėti apdraustiesiems pensijų, mirties ir negalios išmokas.
110. Trečia, finansinis tarpininkavimas yra rinkos veikla, jeigu PF stengiasi gauti kuo daugiau naudos, atsižvelgdami į ribotus savo išteklius, pirkdami savo poreikius geriausiai atitinkančius produktus už siūlomą kainą (2010 m. ESS 1.37 dalies 2 punktas). Šis rodiklis tenkinamas, jeigu finansų tarpininkas, kaip antai savidraudos įstaigos pareiškėjos, rizikuoja prisiimdamas įsipareigojimus savo vardu (2010 m. ESS 20.33 dalis), o valdžios sektorius neteikia garantijų dėl mokėtinų pensijų dydžio ir šis dydis priklauso nuo turto būklės (20.39 dalis)(67).
111. Ketvirta, pagal 2010 m. ESS 1.37 dalies 3 punktą finansinis tarpininkavimas būtų rinkos veikla, jeigu rinka būtų veiksminga, t. y. pirkėjai ir pardavėjai galėtų ja naudotis ir turėtų informacijos apie ją; rinka gali būti veiksminga ir tada, kai šių sąlygų nėra griežtai laikomasi.
112. Siekiant atlikti tokį vertinimą vėlgi yra nesvarbu, kad finansų tarpininko paslaugų vartotojais gali tapti tik ribotai grupei priklausantys klientai (savidraudos įstaigų atveju – asmenys, kurie verčiasi apdraudžiama profesine veikla) ir kad šie tarpininkai negali teikti savo paslaugų bet kuriam vartotojui, pasirengusiam mokėti įmokas. Be to, 2010 m. ESS 2.107 dalyje nustatyta, kad PF sistemų dalyviai yra vienos įmonės ar įmonių grupės samdomieji darbuotojai, filialo ar tam tikros rūšies ekonominės veiklos samdomieji darbuotojai arba tos pačios profesijos asmenys.
113. Taikant kiekybinį 50 % kriterijų (numatytą 2010 m. ESS 3.19 dalies pabaigoje) nenustatoma, ar PF vykdo komercinę veiklą. Tai matyti iš 2010 m. ESS 20.34 dalies: „[p]aprastai nėra tikslinga tikrinti, ar finansinio tarpininkavimo ar turto valdymo veiklą vykdančios viešosios bendrovės atitinka rinkos ar ne rinkos kiekybinį kriterijų, nes jos gauna pajamas tiek iš nuosavybės pajamų, tiek iš vertės padidėjimo“. Neatrodo, kad nagrinėjamu atveju 2010 m. ESS 3.19 dalies pabaigoje nustatytas 50 % kriterijus būtų įtikinamas(68).
114. 2010 m. ESS 2.55 dalies pabaigoje numatyta, kad finansų bendrovių sektoriui (S.12) „[taip pat] priskiriami finansines paslaugas teikiantys instituciniai vienetai, su kurių didžiąja turto ar įsipareigojimų dalimi susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje“. Tokie instituciniai vienetai yra savidraudos įstaigų pareiškėjų PF, paprastai veikiantys teisės aktais apribotose rinkose.
115. Galiausiai savidraudos įstaigų pareiškėjų vykdomas finansinis tarpininkavimas negali būti priskiriamas prie ne rinkos produkcijos, tiekiamos nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.
116. Kaip nurodyta 2010 m. ESS 3.23 dalyje, ne rinkos produkcija gaminama dėl to, kad techniškai neįmanoma priversti asmenų mokėti už kolektyvines paslaugas, nes neįmanoma stebėti ir kontroliuoti, kaip jie vartoja šias paslaugas. Kolektyvinių paslaugų teikimą organizuoja valdžios sektoriaus vienetai ir jis finansuojamas lėšomis, kurios nėra gaunamos parduodant, tai yra – mokestinėmis ar kitomis valdžios sektoriaus pajamomis. Savidraudos įstaigų pareiškėjų vykdomu finansiniu tarpininkavimu, priešingai, siekiama užtikrinti, kad apdraustieji gautų išmokas (pensijos, mirties ir negalios išmokas), investuojant jų įmokas į finansinį turtą, kad būtų gauta pelno, skirto ne tik jų veiklos sąnaudoms, bet ir šioms išmokoms padengti. Išmokos nemokamos iš mokesčių ir kitų valdžios sektoriaus pajamų.
117. Taigi siekiant nustatyti, ar tokios savidraudos įstaigos, kokios yra pareiškėjos, yra rinkos, ar ne rinkos gamintojos, reikia atlikti bendrą vertinimą atsižvelgiant į bendruosius kriterijus, nustatytus 2010 m. ESS 3.16–3.26 ir 1.37 dalyse, taip pat 2010 m. ESS 2.55–2.62, 20.32–20.34 ir 20.38 dalyse, susijusiose su finansinio tarpininkavimo veikla.
V. Išvada
118. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) tokį atsakymą:
2018 m. sausio 26 d. Europos Centrinio Banko reglamento (ES) 2018/231 dėl pensijų fondams taikomų statistinės atskaitomybės reikalavimų 1 straipsnio 1 punktas ir 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 549/2013 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje A priede pateiktos visos dalys
turi būti aiškinamos taip:
viešosios teisės subjektų įsteigtos profesinės socialinės savidraudos įstaigos, taikančios tam tikrų laisvųjų profesijų atstovų privalomos narystės sistemą, yra pensijų fondai, kuriems taikomi statistinės atskaitomybės reikalavimai, o ne socialinės apsaugos fondai, jeigu tokios įstaigos vykdo finansinį tarpininkavimą siekdamos išmokėti savo nariams pensijų, mirties ir negalios išmokas, finansuoja savo veiklos išlaidas iš narių įmokų, kurias nustato pačios įstaigos, yra savarankiškai valdomos, atsako už savo finansų valdymą ir negauna valstybės paramos išmokoms savo nariams mokėti.
1 Originalo kalba: ispanų.
2 2018 m. sausio 26 d. Europos Centrinio Banko reglamentas dėl pensijų fondams taikomų statistinės atskaitomybės reikalavimų (ECB/2018/2) (OL L 45, 2018, p. 3).
3 Tai įstaigos, kurios savo nariams (specialistams) moka darbingumo netekimo, pensijos ir mirties išmokas.
4 Toliau jas vadinsiu „savidraudos įstaigomis pareiškėjomis“.
5 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje (OL L 174, 2013, p. 1).
6 Be kita ko, žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą FIG ir FISE (C‑612/17 ir C‑613/17, EU:C:2019:705; toliau – Sprendimas FIG ir FISE) ir 2023 m. liepos 13 d. Sprendimą Ferrovienord (C‑363/21 ir C‑364/21, EU:C:2013:563; toliau – Sprendimas Ferrovienord).
7 2008 m. birželio 16 d. paskelbtos redakcijos (BayGVBl., p. 371) Bavarijos federacinės žemės įstatymas dėl viešosios draudimo sistemos (toliau – VersoG), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2022 m. gegužės 10 d. įstatymo 32a straipsnio 18 dalimi (BayGVBl., p. 182).
8 VersoG 30 straipsnio 1 dalis, siejama su 33 ir paskesniais straipsniais.
9 Šie atvejai nustatyti VersoG 30 straipsnio 2 dalyje. Jie apima laiko ar apimties atžvilgiu ribotą profesinę veiklą arba narystę kitoje draudimo sistemoje.
10 VersoG 30 straipsnio 3 dalis.
11 VersoG 10 straipsnio 2 ir 3 dalys.
12 VersoG 31 straipsnio 4 dalis. Neginčijama, kad kiekviena įstaiga daugiau kaip 50 % savo išmokų skiria privalomosioms išmokoms, kurios mokamos privalomai apsidraudusiems nariams.
13 1994 m. gegužės 24 d. Įstatymas dėl Saksonijos federacinės žemės sveikatos priežiūros profesijų atstovų rūmų (SächsGVBl., p. 935), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. gegužės 21 d. Įstatymo (SächsGVBl., p. 578) 18 straipsniu. Toliau – SächsHKaG.
14 2008 m. birželio 28 d. redakcijos Saksonijos federacinės žemės gydytojų pensijų fondo įstatai (ÄBS, 10/2008, p. 515), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. birželio 19 d. šeštuoju įstatų pakeitimu (ÄBS, 09/2021, p. 18). Toliau – įstatai.
15 Žr. SächsHKaG 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 1 straipsniu, ir įstatų 1 straipsnį.
16 Žr. SächsHKaG 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su 1 ir 2 straipsniais, taip pat su įstatų 1 straipsniu, 9 ir paskesniais straipsniais.
17 ECB, Assets and liabilities of pension funds, pateikta šiuo adresu: https://data.ecb.europa.eu/publications/financial-corporations/3030657.
18 PF yra vieni didžiausių investuotojų tarptautinėse kapitalo rinkose. Jų investicijos diversifikuotos pagal finansines priemones, sektorius ir geografinę vietą. Investuodami į skolos vertybinius popierius, akcijas ir kitas nuosavybės priemones PF taip pat atlieka svarbų vaidmenį finansuojant euro zonos valdžios sektorių ir ne finansų bendroves.
19 1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentas dėl Europos [C]entrinio [B]anko renkamos statistinės informacijos (OL L 318, 1998, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 23).
20 Statistikos žargonu kalbant, tai asmenys ar subjektai, įpareigoti teikti tam tikrą informaciją.
21 Rekomendacija dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2533/98 dėl Europos [C]entrinio [B]anko renkamos statistinės informacijos (ECB/2008/9) (OL C 251, 2008, p. 1).
22 2009 m. spalio 9 d. Tarybos reglamentas, iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 2533/98 dėl Europos [C]entrinio [B]anko renkamos statistinės informacijos (OL L 269, 2009, p. 1).
23 Tokie patys įpareigojimai draudimo įmonėms anksčiau buvo nustatyti 2014 m. lapkričio 28 d. Europos Centrinio Banko reglamentu (ES) Nr. 1374/2014 dėl draudimo bendrovėms taikomų statistinės atskaitomybės reikalavimų (ECB/2014/50) (OL L 366, 2015, p. 36).
24 Pavyzdžiui, privatus gyvybės ir pensijų draudimas, valstybės nustatyta tarnautojų pensijų sistema ir darbdavių administruojamos pensijų sistemos.
25 Be kita ko, gydytojų, vaistininkų, architektų, notarų, advokatų, mokesčių konsultantų, veterinarų, buhalterių, odontologų ir inžinierių.
26 Bayerische Versorgungskammer 2022 m. metinė ataskaita, p. 12, pateikta adresu BVK_2022_JB_EN_www_240523.pdf ir Sächsische Ärzteversorgung interneto svetainėje https://www.saev.de/en/index.html. Savo pastabose ECB nurodė, kad visų euro zonos PF biudžetas yra 3 123 mlrd. EUR.
27 Reglamento Nr. 549/2013 A priedo 1.01 dalis.
28 Sprendimo Ferrovienord 64 punktas.
29 Sprendimo Ferrovienord 65 punktas.
30 Reglamento Nr. 549/2013 A priedo 1.25 dalis.
31 Sprendimo FIG ir FISE 58 ir 97 punktai.
32 Sprendimo FIG ir FISE 37 punktas ir Sprendimo SeGec ir kt. (C‑277/21, EU:C:2022:318) 28 punktas.
33 Šis vienetas iš esmės apibrėžtas Reglamento Nr. 549/2013 A priedo 1.57 ir 2.12 dalyse. Pagal A priedo 2.01 dalies antrą sakinį instituciniai vienetai yra ekonominiai subjektai, kuriems gali nuosavybės teise priklausyti turtas ir kurie gali prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. Institucinis vienetas, atlikdamas pagrindinę funkciją, turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir rengia išsamų sąskaitų rinkinį arba gali jį rengti (A priedo 2.12 dalis).
34 Be šių sektorių, kurie sudaro visą šalies ekonomiką, yra šeštasis institucinis sektorius – „likusio pasaulio sektorius“, rodantis vienetų nerezidentų ryšį su penkiais šalies sektoriais.
35 Toliau pavienės nuorodos į 2010 m. ESS straipsnius turi būti suprantamos kaip nuorodos į 2010 m. ESS A priedą (jo neminėsiu siekdamas išvengti perteklinių nuorodų).
36 Per teismo posėdį buvo svarstoma, ar savidraudos įstaigos pareiškėjos galėtų būti priskirtos prie namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (S.15); tokią galimybę pačios pareiškėjos (ir ECB) atmetė. Kadangi šios savidraudos įstaigos užsiima finansiniu tarpininkavimu kapitalo rinkose, siekdamos gauti pelno, kurį vėliau naudoja išmokoms apdraustiesiems mokėti ir savo valdymo išlaidoms padengti, jos nepatenka į namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorių. Šis sektorius apima profesines sąjungas, specialistų ir mokslininkų draugijas, vartotojų asociacijas, politines partijas, bažnyčias ir religines bendruomenes, socialinius, kultūrinius, poilsio ir sporto klubus, taip pat kitų institucinių vienetų savanoriškais pervedimais grynaisiais arba natūra finansuojamos labdaros, paramos ir pagalbos organizacijas.
37 Sprendimo FIG ir FISE 34 punktas.
38 „[F]inansų bendrovė arba kvazibendrovė, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip apdraustų asmenų socialinės rizikos ir poreikių sujungimo pasekmė (socialinis draudimas). Pensijų fondas kaip socialinio draudimo sistema suteikia pajamų išėjus į pensiją ir gali skirti išmokas mirties ir negalios atveju.“
39 2010 m. ESS 2.107 dalies pirmas sakinys.
40 2010 m. ESS 2.107 dalies antras sakinys.
41 2010 m. ESS 2.108 dalis.
42 2010 m. ESS 2.109 dalis.
43 Tai, kad profesinės savidraudos įstaigos yra viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, netrukdo jų laikyti PF: tai numatyta 2010 m. ESS 2.109 dalyje. Nebūtina, kad PF būtų privatus subjektas. Jis gali būti viešasis subjektas, tačiau privalo būti savarankiškas organizaciniu ir valdymo požiūriu, kad galėtų vykdyti finansinį tarpininkavimą.
44 2010 m. ESS 2.117 dalies paskutiniame sakinyje nurodyta, kad paprastai nėra tiesioginio ryšio tarp asmens mokamų įmokų dydžio ir jam tenkančios rizikos laipsnio.
45 Dauguma specialistų, kurie yra savidraudos įstaigų pareiškėjų nariai, pagal teisės aktus privalo prisijungti prie draudimo sistemos dėl to, kad verčiasi savo profesija Bavarijos arba Saksonijos federacinėse žemėse.
46 Siekiant institucinį vienetą įtraukti į S.129 subsektorių kaip PF, nebūtina, kad visos išmokos jo dalyviams būtų teikiamos pagal privalomojo draudimo sutartį. Pagal 2010 m. ESS 2.117 dalį institucinis subjektas gali būti PF, net jei prie jo prisijungę asmenys yra nariai ex lege, o ne pagal privalomojo draudimo sutartį. Be to, dalis narių gali būti prisijungę privalomai, o kita dalis – savanoriškai. Asmenys, privalomai prisijungę prie profesinės savidraudos įstaigos ir ją palikę, gali likti savanoriškais nariais pagal pačios įstaigos įstatus, kad išsaugotų teisę gauti pensiją ateityje, mokėdami tokias pačias įmokas kaip ir privalomai prisijungę nariai.
47 Visų pirma PF turi veikti nesiekdami pelno ir savo lėšas bei turtą naudoti tik draudimo funkcijoms vykdyti, o savo valdymo išlaidas, įskaitant darbuotojų darbo užmokesčius ir išmokas teisę į jas turintiems asmenims, turi padengti iš savo lėšų.
48 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 30 punktas.
49 Pateikta šios išvados 10 punkte.
50 Pagal analogiją žr. Sprendimo FIG ir FISE 37 ir 38 punktus.
51 2.117 dalis yra 2010 m. ESS 2 skyriuje, kuriame aprašyti ekonomikai vertinti naudojami instituciniai vienetai ir jų skirstymas į sektorius ir kitas grupes analizės reikmėms (2010 m. ESS 1.03 dalis).
52 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad ši sąvoka galėtų apimti ir kitus valdžios sektoriaus vienetus ar net administracines institucijas, kurios yra nepriklausomos nuo pagrindinio vieneto, veikia kaip anuiteto įsipareigojimais pagrįsto privalomojo draudimo garantai, suteikia galimybę savo nariams būti atleistiems nuo anuiteto įsipareigojimais pagrįsto privalomojo draudimo ir tam tikroms profesinėms grupėms turi užtikrinti savarankiškai valdomą, į jų įmokų ir išmokų dydžius orientuotą, valdžios sektoriaus nekontroliuojamą pensijų sistemą. Šį argumentą galima pagrįsti 2010 m. ESS 20.39 dalimi, nes joje daroma prielaida, kad išmokas taip pat gali valdyti „atskiras institucinis vienetas“.
53 Joje priduriama, kad „ [s]ocialinės apsaugos fondas laikomas instituciniu vienetu, jei jis organizuotas atskirai nuo kitos valdžios sektoriaus vienetų veiklos, atskirai valdo savo turtą ir įsipareigojimus ir savarankiškai vykdo finansinius sandorius“.
54 2010 m. ESS 2.55 dalyje priduriama, kad „[t]okie instituciniai vienetai apima visas bendroves ir kvazibendroves, kurių pagrindinė veikla yra: a) finansinis tarpininkavimas (finansiniai tarpininkai); ir (arba) b) pagalbinė finansinė veikla (finansiniai pagalbininkai). Be to, prie finansinių bendrovių priskiriami finansines paslaugas teikiantys instituciniai vienetai, su kurių didžiąja turto ar įsipareigojimų dalimi susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje“. 2010 m. ESS 2.56 dalyje numatyta, kad „[f]inansinis tarpininkavimas – veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas įsigyja finansinio turto ir savo vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius sandorius“.
55 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 11 ir 12 punktai.
56 Jo rašytinių pastabų 33 punktas.
57 „[P]ardavėjai savo veikla stengiasi kuo labiau padidinti ilgalaikį pelną, todėl prekes ir paslaugas rinkoje laisvai parduoda tam, kas yra pasiruošęs mokėti prašomą kainą; <...> pirkėjai savo veikla stengiasi gauti kuo daugiau naudos, atsižvelgdami į ribotus savo išteklius, pirkdami jų poreikius geriausiai atitinkančius produktus už siūlomą kainą; <...> rinka yra veiksminga, kai pirkėjai ir pardavėjai gali ja naudotis ir turi informacijos apie ją. Rinka gali būti veiksminga ir tada, kai šių sąlygų nėra griežtai laikomasi.“
58 2010 m. ESS 3.18 dalies a punktas.
59 „<…> Kad vienetas būtų priskirtas rinkos gamintojams, nuoseklų kelių metų laikotarpį bent 50 proc. jo sąnaudų turi būti padengiama realizacijos pajamomis.“
60 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑758/22 14 punktas.
61 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑758/22 16 punktas.
62 Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ekonomiškai reikšmingoms kainoms (taigi ir savidraudos įstaigų pareiškėjų, kaip rinkos gamintojų, statusui) įrodyti pakanka to, kad šios įstaigos surinktomis įmokomis padengė bent pusę savo sąnaudų, net jei 2010 m. ESS 3.19 dalies a ir b punktuose nustatytos sąlygos nebuvo įvykdytos.
63 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑758/22 17, 18 ir 19 punktai.
64 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑758/22 15 punktas.
65 Sprendimo FIG ir FISE 34, 65 ir 70 punktai ir Sprendimo SeGec ir kt. (C‑277/21, EU:C:2022:318) 26 punktas.
66 Kaip nurodyta 2010 m. ESS 2.33 dalyje, „[i]nstituciniai vienetai grupuojami į sektorius pagal tai, kokio tipo gamintojai jie yra, ir atsižvelgiant į jų pagrindinę veiklą ir funkciją, kurios, kaip manoma, parodo jų ekonominę elgseną“.
67 Jei viešasis finansinis vienetas valdo turtą, tačiau pats nerizikuoja savo vardu prisiimdamas įsipareigojimus, jis yra priskiriamas ne finansinių bendrovių, o valdžios sektoriui (2010 m. ESS 20.33 dalis).
68 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 19 punktas.