1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ( 2 ) išaiškinimo ir yra susijęs su šio reglamento 6 ir 16 straipsnių taikymu pagal analogiją A1 formos pažymos panaikinimo procedūrai.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TE ir Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Toruniu (Socialinio draudimo įstaiga, Torunės biuras, Lenkija) (toliau – ZUS) ginčą dėl pastarosios sprendimo panaikinti A1 formos pažymą, šio pareiškėjo prašymu patvirtinančią jo padėtį Lenkijos socialinės apsaugos teisės aktų taikymo tikslais laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.

3.

Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl procedūros, taikytinos tokiu atveju, kai A1 formos pažyma panaikinama ją išdavusios įstaigos iniciatyva. Išdėstysiu priežastis, dėl kurių Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos, susijusios su tais atvejais, kai kyla abejonių dėl tokios pažymos galiojimo arba dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, nėra reikšmingos susiklosčius tokiai situacijai. Iš esmės manau, kad nesant numatytos dialogo ir taikinimo procedūros tuo atveju, kai A1 formos pažyma panaikinama įstaigos iniciatyva, atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos turi keistis informacija a posteriori, remdamosi Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatyta bendradarbiavimo procedūra, kad nebūtų pažeistos atitinkamų asmenų teisės.

4.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ( 3 ) II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 11–16 straipsniai.

5.

Šio reglamento 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<…>

3.   Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

<…>“

6.

Minėto reglamento 13 straipsnio „Darbas dviejose ar daugiau valstybių narių“ 2 dalyje nurodyta:

„Paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi:

7.

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 72 straipsnio a punktą Socialinių apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija (toliau – Administracinė komisija) nagrinėja visus administravimo ar aiškinimo klausimus, kylančius iš šio reglamento arba Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų.

8.

Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio „Bendradarbiavimas“ 3, 4 ir 6 dalyse nustatyta:

„3.   Valstybių narių valdžios institucijos ir įstaigos, pagal šį reglamentą, gali tiesiogiai bendrauti tarpusavyje ir su atitinkamais asmenimis ar jų atstovais.

4.   Įstaigos ir asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, privalo informuoti vieni kitus ir bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą šio reglamento įgyvendinimą.

Įstaigos pagal tinkamo administravimo principą per pagrįstą laikotarpį atsako į visus paklausimus ir šiuo atžvilgiu teikia atitinkamiems asmenims visą reikalingą informaciją, kad jie galėtų naudotis šiuo reglamentu suteiktomis teisėmis.

<…>

6.   Iškilus sunkumų aiškinant arba taikant šį reglamentą, kurie gali kelti pavojų pagal jį asmeniui suteiktoms teisėms, kompetentingos valstybės narės arba atitinkamo asmens gyvenamosios valstybės narės įstaiga kreipiasi į atitinkamos (‑ų) valstybės (‑ių) narės (‑ių) įstaigą (‑as). Jeigu sprendimo nerandama per pagrįstą laikotarpį, atitinkamos valdžios institucijos gali prašyti Administracinės komisijos įsikišti.“

9.

Reglamento Nr. 987/2009 1, 2, 8 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

10.

Reglamento Nr. 987/2009 I antraštinės dalies II skyriuje „Bendradarbiavimo ir keitimosi duomenimis nuostatos“ yra 2–7 straipsniai.

11.

Šio reglamento 2 straipsnio „Įstaigų tarpusavio keitimosi informacija taikymo sritis ir taisyklės“ 2 dalyje nustatyta:

„Įstaigos nedelsdamos teikia duomenis arba keičiasi duomenimis, kurie būtini norint apibrėžti ir nustatyti asmenų, kuriems taikomas pagrindinis reglamentas, teises ir pareigas. Tokius duomenis iš vienos valstybės narės į kitą tiesiogiai perduoda pačios įstaigos arba jie netiesiogiai perduodami per susižinojimo tarnybas.“

12.

Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnyje „Kitoje valstybėje narėje išduotų dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų teisinė galia“ nurodyta:

„1.   Valstybių narių įstaigos priima kitos valstybės narės įstaigos išduotus asmens padėtį liudijančius dokumentus, reikalingus pagrindiniam reglamentui ir įgyvendinimo reglamentui taikyti, ir patvirtinamuosius įrodymus, kurių pagrindu tie dokumentai buvo išduoti, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais.

2.   Kilus abejonėms dėl dokumento galiojimo arba dėl duomenų, kuriais grindžiami jame išdėstyti teiginiai, tikslumo, dokumentą gaunanti valstybės narės įstaiga prašo dokumentą išdavusi[os] įstaigos suteikti reikiamą tikslesnę informaciją, o tam tikrais atvejais anuliuoti tą dokumentą. Išdavusi įstaiga persvarsto dokumento išdavimo pagrindą ir prireikus jį anuliuoja.

3.   Vadovaujantis 2 dalimi, tais atvejais, kai kyla abejonių dėl atitinkamų asmenų pateiktos informacijos, dokumentų ar patvirtinančių įrodymų galiojimo ar faktų, kuriais pagrįsta juose pateikta informacija, tikslumo, buvimo vietos ar gyvenamosios vietos įstaiga kompetentingos įstaigos prašymu, jeigu tai įmanoma, atlieka reikiamą tokios informacijos ar dokumento patikrinimą.

4.   Jei atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, ne anksčiau kaip po mėnesio nuo tos dienos, kurią dokumentą gavusi įstaiga pateikė prašymą, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją. Administracinė komisija mėgina išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi.“

13.

Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis „Laikinas teisės aktų taikymas ir laikinas išmokų skyrimas“ suformuluotas taip:

„1.   Išskyrus atvejus, kai įgyvendinimo reglamente numatyta kitaip, jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos ar valdžios institucijos nesutaria dėl to, kurie teisės aktai taikomi, atitinkamam asmeniui laikinai taikomi vienos iš tų valstybių narių teisės aktai <…>

<…>

2.   Jei dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos nesutaria, kuri įstaiga turėtų mokėti išmokas pinigais arba natūra, atitinkamas asmuo, kuris galėtų gauti išmokas, jeigu nebūtų ginčijamasi, turi teisę laikinai gauti išmokas, numatytas jo gyvenamosios vietos įstaigos taikomuose teisės aktuose arba, jeigu tas asmuo negyvena vienos iš atitinkamų valstybių narių teritorijoje, jis turi teisę gauti išmokas, numatytas įstaigos, kuriai jo prašymas buvo pateiktas pirmiausia, taikomuose teisės aktuose.

3.   Jei atitinkamoms įstaigoms ar valdžios institucijoms nepavyksta susitarti, ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo tos dienos, kurią kilo 1 arba 2 dalyje nurodytas nesutarimas, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją. Administracinė komisija siekia išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi.

4.   Jei nustatoma, kad turi būti taikomi kitos valstybės nei ta, kurioje asmuo buvo laikinai apdraustas, teisės aktai, arba kad išmokas laikinai suteikusi įstaiga nebuvo kompetentinga įstaiga, kompetentinga pripažinta įstaiga tokia laikoma atgaline data, tarsi to nesutarimo nebūtų buvę, vėliausiai nuo tos dienos, kai asmuo buvo laikinai apdraustas, arba nuo pirmojo atitinkamų išmokų laikino suteikimo.

5.   Jei reikia, nustatyta kompetentinga įstaiga ir įstaiga, kuri laikinai mokėjo išmokas pinigais ar laikinai gavo įmokas, išsprendžia atitinkamo asmens finansinės padėties klausimus, susijusius su įmokomis ir laikinai mokėtomis piniginėmis išmokomis, prireikus laikydamasi įgyvendinimo reglamento IV antraštinės dalies III skyriaus nuostatų.

Išmokas natūra, kurias įstaiga laikinai suteikė pagal 2 dalies nuostatas, kompetentinga įstaiga kompensuoja pagal įgyvendinimo reglamento IV antraštinės dalies nuostatas.“

14.

Šio reglamento 7 straipsnyje „Laikinas išmokų ir įmokų apskaičiavimas“ nustatyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai įgyvendinimo reglamente numatyta kitaip, jei asmuo turi teisę gauti išmoką ar privalo mokėti įmoką pagal pagrindinį reglamentą, ir kompetentinga įstaiga neturi visos informacijos apie padėtį kitoje valstybėje narėje, kurios reikia norint atlikti tos išmokos arba įmokos galutinį apskaičiavimą, ta įstaiga suteikia šią išmoką atitinkamo asmens prašymu arba laikinai apskaičiuoja šią įmoką, jei taip apskaičiuoti įmanoma remiantis tos įstaigos turima informacija.

2.   Kai atitinkama įstaiga gauna visus reikiamus patvirtinamuosius įrodymus ar dokumentus, iš naujo apskaičiuojamas atitinkamos išmokos arba įmokos dydis.“

15.

Minėto reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 14–21 straipsniai.

16.

To paties reglamento 16 straipsnyje „Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarka“ nustatyta:

„1.   Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą.

2.   Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas.

3.   2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

4.   Jei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių ir dėl to dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, vienos ar daugiau atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtų įstaigų prašymu arba pačių kompetentingų valdžios institucijų prašymu atitinkamam asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio atitinkamas nuostatas.

Jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas įgyvendinimo reglamento 6 straipsnis.

<…>“

17.

Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio „Informacijos teikimas atitinkamiems asmenims ir darbdaviams“ 2 dalyje numatyta:

„Atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.“

18.

Reglamento Nr. 987/2009 20 straipsnyje „Įstaigų tarpusavio bendradarbiavimas“ nurodyta:

„1.   Atitinkamos įstaigos perduoda valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini asmeniui pagal pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatas, kompetentingai įstaigai informaciją, būtiną nustatant dieną, kurią pradedami taikyti tie teisės aktai, ir įmokas, kurias šis asmuo ir jo darbdavys (‑iai) turi mokėti pagal tuos teisės aktus.

2.   Valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikomi asmeniui pagal pagrindinio reglamento II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga sudaro galimybę valstybės narės, kurios teisės aktai tam asmeniui buvo taikomi vėliausiai, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai gauti informaciją apie dieną, kurią pradedami taikyti šie teisės aktai.“

19.

TE, Lenkijos prekybos registre įregistruotas ir savarankišką veiklą vykdantis verslininkas, kurio pajamos apmokestinamos Lenkijoje, 2016 m. rugpjūčio 11 d. pasirašė sutartį su Varšuvoje (Lenkija) įsteigta bendrove ir pagal šią sutartį Prancūzijoje turėjo teikti paslaugas, susijusias su konkrečiu projektu, kurios paprastai priskiriamos „second site manager“ funkcijoms, nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki šio projekto pabaigos.

20.

Remiantis šia sutartimi buvo išduota A1 formos pažyma ( 4 ) (ją išdavė ZUS ( 5 )), patvirtinanti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – aptariamas laikotarpis) TE buvo taikomi Lenkijos teisės aktai.

21.

Po savo iniciatyva atliktos peržiūros ZUS konstatavo, kad aptariamu laikotarpiu TE vykdė veiklą tik vienoje valstybėje narėje, t. y. Prancūzijoje. Taigi 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) ZUS panaikino šią A1 formos pažymą ( 6 ) ir nusprendė, kad aptariamu laikotarpiu TE nebuvo taikomi Lenkijos teisės aktai. Manydama, kad TE taikytiniems teisės aktams nustatyti svarbi nuostata yra Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnis, ZUS priėmė tą sprendimą prieš tai nesiėmusi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje ( 7 ) nurodytos procedūros, per kurią būtų koordinuojamos nuomonės su kompetentinga Prancūzijos įstaiga, kiek tai susiję su taikytinų teisės aktų nustatymu.

22.

TE apskundė ginčijamą sprendimą Sąd Okręgowy w Toruniu (Torunės apygardos teismas, Lenkija). 2019 m. birželio 5 d. sprendimu šis teismas nusprendė, kad, pirma, aptariamu laikotarpiu TE dirbo ne vienoje valstybėje narėje, todėl jam taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalis, ir, antra, ZUS nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 6, 15 ( 8 ) ir 16 straipsniuose numatyta koordinavimo procedūra, nors ši procedūra būtų privaloma siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus. Taigi, vykstant teismo procesui, minėtas teismas paprašė ZUS pradėti tokią bendradarbiavimo su kompetentinga Prancūzijos įstaiga procedūrą, tačiau ZUS atsisakė tai padaryti, manydama, jog tai nepagrįsta. Siekdamas išvengti situacijos, kai TE nebūtų taikoma jokia socialinės apsaugos sistema, Sąd Okręgowy w Toruniu (Torunės apygardos teismas) nusprendė, kad aptariamu laikotarpiu TE buvo taikomi Lenkijos teisės aktai, todėl paliko galioti pagrindinėje byloje nagrinėjamą A1 formos pažymą.

23.

2020 m. vasario 5 d. sprendimu Sąd Apelacyjny w Gdańsku (Gdansko apeliacinis teismas, Lenkija) atmetė apeliacinį skundą, kurį ZUS padavė dėl šio sprendimo.

24.

Dėl šio apeliacinio teismo sprendimo ZUS padavė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas). Ji pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad norint panaikinti aptariamą A1 formos pažymą prieš tai reikėjo pasinaudoti Reglamente Nr. 987/2009 numatyta koordinavimo procedūra, priimant ginčijamą sprendimą buvo padarytas pažeidimas, kuris galėtų būti ištaisytas tik per procedūrą pačioje ZUS. Taigi Sąd Okręgowy w Toruniu (Torunės apygardos teismas) ir Sąd Apelacyjny w Gdańsku (Gdansko apeliacinis teismas) priimti sprendimai yra klaidingi, nes šie teismai, užuot priėmę sprendimą dėl taikytinų teisės aktų, turėjo grąžinti bylą ZUS, kad ji, bendradarbiaudama su kompetentinga Prancūzijos įstaiga, iš naujo išnagrinėtų šią A1 formos pažymą.

25.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

26.

ZUS, Lenkijos, Belgijos, Čekijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

27.

Savo dviem prejudiciniais klausimais, kurie, mano nuomone, gali būti nagrinėjami kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 987/2009 6 ir 16 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad įstaiga, kuri, atlikusi patikrinimus savo iniciatyva, nustatė, jog klaidingai išdavė A1 formos pažymą, gali ją panaikinti prieš tai nepradėjusi dialogo ir taikinimo procedūros su atitinkamų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tam, kad būtų nustatyti taikytini teisės aktai.

28.

Iš pradžių reikėtų konstatuoti, kad nei Reglamente Nr. 883/2004, nei Reglamente Nr. 987/2009 nėra nuostatų, tiesiogiai taikytinų nagrinėjamos bylos aplinkybėms, kuriomis buvo panaikinta A1 formos pažyma.

29.

Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje tėra nustatyti bendri dialogo ir taikinimo procedūros pagrindai, o pirmasis vyksta prieš antrąjį ( 9 ). Reglamente Nr. 987/2009 išvardyti atvejai, kuriais ši procedūra įgyvendinama.

30.

Taigi, kiek tai susiję su A1 formos pažymos panaikinimu, tik pastarojo reglamento 5 straipsnyje apibrėžta konkreti procedūra „[k]ilus abejonėms dėl [asmens padėtį liudijančio] dokumento galiojimo arba dėl duomenų, kuriais grindžiami jame išdėstyti teiginiai, tikslumo“ ( 10 ).

31.

Įvairiais šios procedūros etapais, aprašytais šio 5 straipsnio 2–4 dalyse, siekiama, pirma, surinkti informaciją, reikalingą A1 formos pažymos galiojimui patvirtinti arba nepatvirtinti, derinant kompetentingų įstaigų nuomones, ir, antra, įveikti galimą jų nesutarimą ( 11 ).

32.

Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad minėta procedūra taikoma būtent „dokumentą gaunan[čios] valstybės narės įstaig[os]“ ( 12 ) iniciatyva. Todėl nė viena nuostata nereglamentuoja situacijos, kai pažymą išdavusi įstaiga, savo iniciatyva atlikusi patikrinimus, neabejoja, kad A1 formos pažyma turi būti panaikinta ( 13 ).

33.

Taigi, Teisingumo Teismui pateiktais prejudiciniais klausimais prašoma nuspręsti, ar, atsižvelgiant į reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 ir jų aiškinimą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, A1 formos pažyma gali būti panaikinta tik prieš tai suderinus atitinkamų valstybių narių kompetentingų įstaigų nuomones, siekiant nustatyti atitinkamam asmeniui taikytinus teisės aktus.

34.

Kalbant apie teisinį pagrindą, kuriuo grindžiami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, pirma, reikia priminti, kad, viena vertus, Reglamentu Nr. 987/2009 buvo kodifikuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su E 101 formos pažymos ( 14 ) taikymo sritimi ir jos teisinėmis pasekmėmis, taip pat su atitinkamų valstybių narių įstaigų ginčų dėl šios pažymos galiojimo ar tikslumo sprendimo procedūra ( 15 ).

35.

Kita vertus, šiame reglamente iš šios jurisprudencijos kylantys principai buvo įtvirtinti taip:

36.

Taigi, antra, atrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė plačios šios dialogo ir taikinimo procedūros taikymo srities, apribodamas ją specifiniais lojalaus bendradarbiavimo poreikiais ( 19 ).

37.

Taip pat pažymiu, kad Komisijos praktiniame vadove dėl Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje taikytinų teisės aktų ( 20 ) yra nurodyti atvejai, kai pažymą išdavusi įstaiga savo iniciatyva gali pakartotinai išnagrinėti suinteresuotojo asmens padėtį, o paskui prireikus – panaikinti pažymą. Tačiau šiame vadove nėra jokių rekomendacijų dėl dialogo ir taikinimo procedūros įgyvendinimo. Tas pats pasakytina apie Sprendimą Nr. A1 ( 21 ), kuriame kalbama tik apie situaciją, kai įstaiga išreiškia abejonių dėl kitos valstybės narės įstaigos išduoto dokumento galiojimo arba laikomasi skirtingų nuomonių dėl taikytinų teisės aktų nustatymo ( 22 ).

38.

Ši išvada, kuriai pritaria visos rašytines pastabas pateikusios šalys, mano nuomone, yra logiška ir imperatyvi tarpusavio pasitikėjimo principo pasekmė ( 23 ). Ji pateisina tai, kad pažymą išdavusios įstaigos sprendimas išduoti pažymą pripažįstamas pagrįstu ( 24 ) be papildomų formalumų. Todėl šis principas taip pat turi būti taikomas sprendimui vienašališkai panaikinti šią pažymą, nesant jokių abejonių dėl objektyvios ( 25 ) atitinkamo asmens padėties ( 26 ). Kitaip tariant, atsižvelgiant į sistemą, kuri buvo įgyvendinta Reglamentu Nr. 987/2009 remiantis Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintais principais, sunku įsivaizduoti, kad pažymai panaikinti būtų reikalingas kitos valstybės narės įstaigos sutikimas ar net išankstinis nuomonių derinimas, a fortiori tokiu atveju ( 27 ). Be to, jei būtų įrodytas sukčiavimas, pažymos panaikinimas yra privalomas ją išdavusiai įstaigai ( 28 ).

39.

Trečia, tai, kad esant tokiai situacijai Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino imtis konkrečių priemonių, patvirtina kitos dvi išvados. Viena vertus, Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kompetentingos įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius tik „[j]ei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių“ ( 29 ) ir konkrečiu Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo atveju ( 30 ).

40.

Kita vertus, laikini sprendimai, apsaugantys atitinkamą asmenį, kiek tai susiję su taikytina teise ir išmokų skyrimu, šio reglamento 6 straipsnyje numatyti tik tuo atveju, kai šios įstaigos ar valdžios institucijos „nesutaria“ arba „laikosi skirtingos nuomonės“ ( 31 ). Man atrodo, kad šis nuomonių derinimo atvejų apribojimas atitinka reikalavimą greitai nustatyti ( 32 ) atitinkamo asmens padėčiai taikytiną teisę ir būtinybę nedidinti minėto reglamento 5 straipsnio 4 dalyje ir 6 straipsnio 3 dalyje numatytų skundų Administracinei komisijai atvejų skaičiaus ( 33 ).

41.

Todėl man neatrodo, jog tai, kad A1 formos pažymos panaikinimas gali priklausyti nuo kitos valstybės narės nuomonės ar sprendimo dėl atitinkamam darbuotojui taikytinos socialinės apsaugos sistemos nustatymo, net jei panaikinimas įvyksta pavėluotai po šios pažymos išdavimo ( 34 ), gali išplaukti iš išimtinai teleologinio reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 aiškinimo, nes jų nuostatos apsiriboja situacijomis, kai kyla sunkumų nustatant taikytiną teisę.

42.

Ketvirta, dėl socialinio draudimo manau, kad reikia atsižvelgti į principą, pagal kurį A1 formos pažyma sukuria atitinkamo darbuotojo dalyvavimo socialinės apsaugos sistemoje ( 35 ) teisėtumo prezumpciją, grindžiamą situacija, kurią patvirtina šis dokumentas ( 36 ). Kaip ir Komisija bei Prancūzijos vyriausybė, pabrėžiu, kad ši pažyma nesukuria teisių ( 37 ). Todėl jos panaikinimas tik atleidžia kompetentingas valdžios institucijas nuo minėtos pažymos privalomosios galios.

43.

Be to, kai sprendimą dėl pažymos panaikinimo priima ją išdavusi įstaiga, dvigubo įmokų mokėjimo rizika nekyla ( 38 ).

44.

Todėl visi šie argumentai patvirtina, kad A1 formos pažymos panaikinimo atveju išankstinė nuomonių derinimo ar taikinimo procedūra atitinkamų valstybių narių kompetentingoms įstaigoms nėra privaloma.

45.

Vis dėlto esu linkęs manyti, kad analizė būtų neišsami, jei nebūtų atsižvelgta į skirtumą, kurį reikia daryti tarp pažymos panaikinimo ir jos išdavimo, nes šis panaikinimas neišvengiamai kenkia darbuotojui ir gali sukelti konkrečių esminių ar net žalingų pasekmių, kadangi kyla abejonių dėl jo teisinės padėties vertinimo ( 39 ).

46.

Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją A1 formos pažyma siekiama palengvinti darbuotojo judėjimą ( 40 ) ir prisidėti tiek prie jo, tiek prie atitinkamų įstaigų teisinio saugumo. Teisingumo Teismas ypač pabrėžė šį aspektą savo jurisprudencijoje, susijusioje su šios pažymos privalomąja galia ir, galiausiai, su sprendimu sustabdyti jos galiojimą ( 41 ).

47.

Todėl, mano nuomone, kad ir kokios būtų A1 formos pažymos panaikinimo aplinkybės ( 42 ), norint pasiūlyti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia atsižvelgti į du dalykus, dėl kurių kyla sunkumų:

48.

Be to, Lenkijos vyriausybė ypač atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į riziką, kad darbuotojas neturės socialinio draudimo.

49.

Taigi šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje numatyta dialogo ir taikinimo procedūra ( 46 ) nėra vienintelė sistema, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė siekdamas užtikrinti veiksmingą darbuotojų judėjimo laisvės įgyvendinimą pasitelkiant socialinės apsaugos priemones ( 47 ).

50.

Iš tiesų, keliose kitose nuostatose numatytas keitimasis informacija siekiant nustatyti atitinkamų asmenų teises ir pareigas.

51.

Pirma, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalyje numatytu bendradarbiavimu, Reglamento Nr. 987/2009 2 straipsnio 2 dalyje, 15 straipsnyje, 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnyje numatytas tiesioginis įstaigų ar susižinojimo tarnybų keitimasis informacija, laikantis šio reglamento 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tikslų.

52.

Antra, Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio „11–15 straipsnių nuostatų išimtys“ 1 dalyje nustatyta, kad „[d]vi ar daugiau valstybių narių, šių valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos arba šių institucijų paskirtos įstaigos bendru susitarimu gali nustatyti 11–15 straipsnių nuostatų išimtis tam tikriems asmenims ar asmenų grupėms“ ( 48 ).

53.

Todėl, kaip ir Čekijos, Belgijos bei Prancūzijos vyriausybės, remdamasis Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalimi ir Reglamento Nr. 987/2009 2 ir 20 straipsniais, siejamais su šio reglamento 6 straipsniu, manau, pirma, kad tuo atveju, kai A1 formos pažyma panaikinama ją išdavusios įstaigos iniciatyva, šiomis nuostatomis sukuriamas pakankamai darbuotojus apsaugantis ( 49 ) teisinis pagrindas procedūrai, kuri apima šiuos etapus:

54.

Antra, šiame etape darbuotojų apsauga taip pat gali būti įgyvendinama trimis būdais. Pirmiausia, jis arba jo darbdavys gali kreiptis į priimančiosios valstybės narės įstaigą dėl A1 formos pažymos išdavimo ( 53 ).

55.

Be to, jei skiriasi įstaigos, kuriai pranešta apie A1 formos pažymos panaikinimą, ir įstaigos, kuri priėmė sprendimą dėl jos panaikinimo, nuomonės, pirmoji gali laikinai skirti išmokas Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis ( 54 ). Dėl Lenkijos vyriausybės išreikšto nuogąstavimo dėl kompetentingos įstaigos neveikimo pažymiu, kad iš Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų nematyti, jog šiuo atveju konkretūs sunkumai, kuriuos reikia įveikti atitinkamo darbuotojo interesais ( 55 ), skiriasi nuo tų, kurių sukelia A1 formos pažymos panaikinimas kitos valstybės narės įstaigos prašymu ( 56 ).

56.

Atvirkščiai, vien tik rekomendacija dėl protingų derinimo terminų prieš priimant sprendimą panaikinti A1 formos pažymą pagal analogiją su tam tikromis Reglamento Nr. 987/2009 nuostatomis, atsižvelgiant į nagrinėjamą situaciją, man atrodo nepakankama. Iš tiesų kalbama apie pažymos, kurios klaidingas pobūdis nekelia abejonių, padarinių panaikinimą, kai jų negalima laikinai palikti galioti ( 57 ). Be to, pažymiu, kad, viena vertus, įstaigų praktikoje gali būti įgyvendinami darbuotojų interesus atitinkantys sprendimai – tai pabrėžė Čekijos, Belgijos ( 58 ) ir Prancūzijos vyriausybės. Kita vertus, valstybių narių bendradarbiavimas gali būti sukonkretintas dvišaliu pagrindu, paisant asmenų, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 883/2004, teisių ( 59 ).

57.

Be to, nesutarimai ar sunkumai aiškinant arba taikant Reglamentą Nr. 883/2004 pateisina dialogo ir taikinimo procedūros, numatytos reglamentuose Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, taikymą šiais konkrečiais atvejais ( 60 ).

58.

Galiausiai, kaip tai matyti iš pagrindinės bylos, tuo pačiu metu, nesant pažymos, atitinkamas darbuotojas ar jo darbdavys visada turi galimybę kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą dėl šio darbuotojo draudimo ( 61 ).

59.

Trečia, pažymiu, kad tais atvejais, kai nėra sukčiavimo, neigiamų pasekmių darbuotojui rizika yra ribota ( 62 ).

60.

Tad siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, nesant reglamentuose Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 numatytos dialogo ir taikinimo procedūros tuo atveju, kai A1 formos pažymą savo iniciatyva panaikina ją per klaidą išdavusi įstaiga, ši įstaiga turi kuo greičiau informuoti priimančiosios valstybės narės įstaigą, tačiau neprivalo imtis išankstinės derinimo procedūros.

61.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, pirma, 5, 6 ir 16 straipsniai ir, antra, 2 ir 20 straipsniai

turi būti aiškinami taip: